Laidoje svečias – Olegas Gadeckis, psichologas, unikalių asmeninio augimo metodikų autorius, vienas iš projekto „Trečiojo tūkstantmečio psichologija“ įkūrėjų, keleto knygų apie asmeninį augimą autorius, „Gyvenimo mokyklos“ vadovas.
Klausytis internetu.
Laidą rengia Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė, Paulius Jančiukas
***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė: Dabar išgyvename tą laiką, kai visi jaučiame aplink mus, mumyse vykstančius reiškinius. Nelabai galime duoti jiems pavadinimus, nes nelabai suprantame kas tai yra ir galime vadovautis tiktai žiniasklaida, televizija, užsienio informacija. Aišku viena, kad tie vykstantys reiškiniai daugeliu atvejų turi būti sprendžiami ne tiek iš išorės, kiek iš vidaus. Viename iš savo interviu jūs kalbėjote, kad dabar ateina toks laikas, kai bus tikrinamas žmogaus gebėjimas valdyti savo gyvenimą, o ne priklausyti nuo išorinių aplinkybių, būtent tai, ką mes matome šiandieną. Kas atsitiko, kad atėjo toks laikas ir kaip žmogus gali valdyti savo gyvenimą, jeigu daugeliu atvejų matydami kas vyksta, mes matome, kad žmogus yra visas organizuotas, kad valdytų kitą žmogų?
Tai gal bus tokia pagrindinė tema ir pabandykime nuo jos nenuklysti.
Olegas Gadeckis: Klausti „Kodėl taip atsitiko?“ lyg klausti „Kodėl dangus žydras?“ Žydras, nes toks yra. Norime ar nenorime dabar išgyvename laikotarpį, kai žmogui reikia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Kuris šito nedarys – degraduos, žlugs, o tas, kuris darys, gaus palaikymą iš pačios visatos. Pats laikas toks. Ateina laikas ir ateina pavasaris. Negalime klausti kodėl.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, aš sakau ateina laikas, jūs sakote ateina laikas. Ateina laikas. Tai kas? Ar tai tarsi aksioma?
Olegas Gadeckis: Tai visatos gyvenimas, su savo ciklais, dėsningumais. Negalime apsvarstyti, kodėl saulė kyla iš rytų. Taip pasaulis veikia. Vaikas priklausomas nuo tėvų, bet kai suauga, turi atsakyti už savo gyvenimą. To nedarydamas degraduoja kaip asmenybė. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis veikia pagal savo dėsnius. Dabar žmonija turi paklusti dėsniui, kad žmonės turi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, kitaip tariant, išvystyti savo santykius su Aukščiausiuoju, surasti savo gyvenimo prasmių supratimą. Šio laiko užduotis – įtvirtinti savo svarbiausias vertybes.
Jūs klausiate, ar tai įmanoma, nes paprastai žmonės manipuliuoja kitais žmonėmis. Taip, yra taip, kad patogiau valdyti, kai žmogus egzistuoja nesąmoningoje būsenoje. Todėl valdžią turintieji siekia valdyti taip, kad žmonės ne per daugiausiai mąstytų, taip kuriamos švietimo programos, kad žmogus gyventų paprastų funkcijų lygmenyje. Taip lengviau valdyti sistemą, gauti rinkėjų balsus. Tačiau pats laikas toks, kad jis kiekvieną pastūmėja suvokti save, ieškoti savo gyvenimo prasmių.
Vadinamieji globalizacijos procesai, kurie planetoje jau ne pirmus metus vyksta, visa šita interneto industrija, bendras žiniasklaidos priemonių tinklas, viena mada visiems ir panašiai. Šiuos procesus ištiko krizė: bendros ekonomikos pasaulyje nebėra, atsirado skirtingų polių, taigi pasaulis pradėjo skilinėti, jis skils iki kiekvieno žmogaus. Tai reiškia, kiekvienas žmogus turi prisiimti atsakomybę už tai, kas yra šalia jo, kiekvienas turi tapti vis mažiau ir mažiau priklausomas nuo masinės sąmonės. Tai laiko dėsnis. Mes stebime tokius istorinius procesus, kurie vyksta su pasaulio kultūra. Tendencija tokia, kad sociume, visuomenėje įsijungs saviorganizacijos jėgos. Dabar visuomenė didžia dalimi valdoma iš viršaus, t.y. mums primetama kažkokia kultūra, mada, maisto produktai, gyvenimo būdas. Dabar – taip. Bet vystymosi procesas toks, kad kiekvienas žmogus prisiims atsakomybę už savo kiemą, už šalia esančią gamtą, už vaikus, jis rinksis, kaip juos auklėti, už savo sveikatą, už profesiją. Toks istorinis procesas.
Jei imtume verslą, tai kiekvienas verslininkas turės užduoti sau klausimą, o kodėl aš tai darau? Ar dirbu, kad aptarnaučiau savo verslą, štai turiu pinigų ir stengiuosi dėl jų dirbti, išeitų, kad mane valdo kapitalas, kurį sukaupiau. O gal yra kažkokios svarbios vertybės, kurias į tą verslą įdedu, t.y. suprantu, kad verslas – mano pašaukimas, suprantu, kad tai darydamas pasitarnauju visuomenei, duodamas geras paslaugas, prekes. Taigi, kiekvienam žmogui šiuo laikotarpiu teks svarstyti, kodėl darau tai, ką darau. Nes kiekvienas žmogus turi tapti sąmoningu. Tik taip ateina laimė, įkvėpimas, pasitenkinimas gyvenimu.
Ingrida Stankevičienė: Štai jūs sakote „išorinės aplinkybės“… Tai tokiame kontekste „išorinės aplinkybės“ yra kas?
Olegas Gadeckis: Sakykime, kad šeimoje kilo konfliktas tarp vyro ir žmonos. Yra du pasirinkimai: galima reaguoti reaktyviai: „Aš nebenoriu turėti nieko bendra su tuo žmogumi“. Pavyzdžiui, išsiskirti. Išeitų, kad pamiršau, jog turime bendrus vaikus, kad dar neseniai iš tikrųjų vienas kitą mylėjome, nes šią akimirką mano norai nepatenkinti. Tai reiškia, kad aš paklūstu aplinkybėms. Tačiau tikras laisvo žmogaus pasirinkimas yra tada, kai pradedame klausti savęs: „O ko aš iš šios situacijos galiu išmokti kaip mokinys? Kokios mano tikrosios vertybės šioje situacijoje?“ Tai yra ne paklusti įžeistiems jausmams ir leistis jų vedamam, o gilintis į savo asmenybę ir ieškoti ten tikrų atsakymų į savo klausimus: „O kas mane iš tikrųjų sieja su tuo žmogumi? Kuo jis man brangus?“ Tada žmogus išsilaisvina ir pradeda ne pasiduoti aplinkybėms, o jas valdyti. Tai reiškia, kad jis išsaugo šeimą ir pradeda vystyti santykius.
Neseniai Lietuvoje bendravau su viena šeima, ta pora pasakojo, kad jų pažinties pradžioje astrologas pasakė, kad jų kaip poros suderinamumas tėra 10 procentų. Tai labai mažai. Turėtų būti 40–50 procentų gerai šeimos pradžiai. Jie pragyveno 20 metų kartu, išgyveno rimtų krizių ir tada vėl pažiūrėjo į astrologinį žemėlapį. Dabar suderinamumas siekia 60 procentų. Daugelis žmonių, kai mato šią porą, tiesiog sako, kad norisi ja grožėtis, nes jaučia harmoniją tarp jų, jų skleidžiamą jėgą.
Už viską, kas tikra, gyvenime teks pakovoti, tikri dalykai savaime neatsiranda, priešingai nei visokia bjaurastis – ji išlenda savaime. Jei žemę prie namų paliksime dirvonuoti, ten vien piktžolių prižels, jų nereikės prižiūrėti, nereikės stengtis, nes žema energija yra labai galinga ir ji išsikovoja sau erdvę. Tam, kad išaugtų kažkokia kultūra, gražios gėlės – tenka dirbti. Lygiai taip pat už savo likimą, kur yra laimė, pasitenkinimas, gilūs santykiai, kūryba, realizacija, reikia pakovoti.
O dabar žmonės labai silpni, jie eina paskui savo jausmus: jei jie geri – bėga iš paskos, jei blogi – mauna šalin. Kaip biorobotai egzistuoja. Tačiau žmogus yra protaujanti arba vertybinė būtybė, todėl reikia mokytis būti laisvam, artėti vertybių link, apmąstyti, kodėl man tai svarbu, ko noriu jų padedamas pasiekti. Tai vadinama sąmoningumu.
Ingrida Stankevičienė: Čia patikslinkime vieną svarbų momentą. Kai jūs sakote jausmai, ką turite omenyje? Instinktus? Geismus? Traukas?
Olegas Gadeckis: Taip. Mūsų jausmai veikia pagal dvi programas: patinka ir nepatinka. Kas jausmams patinka – priimu, kas jausmams nepatinka – atstumiu. Tai yra instinktų programa. Žiūrėkite į gyvūną, jei jis nori ką suėsti, tai iškart tai padaro. Nėra jokios dorovės ir moralės. Jei nesinori ėsti – neės. Tigras gali sotus gulėti ir į grobį nekreipti dėmesio. Nepatinka jam, nealkanas jis. Jei žmogus taip gyvena, o toks gyvenimo būdas mums dabar siūlomas: valgyk, gerk, mėgaukis, – centre pasaulio yra vartotojas besivadovaujantis šūkiu: „Imk iš gyvenimo viską!“, tačiau tai vadinama gyvenimu instinktų lygmenyje. Tai patogu gamintojams, nes kai žmonės gyvena tokios proto būsenos, tokios pasaulėžiūros, taip vertindami savo gyvenimus, jiems itin lengva pardavinėti bet kokias prekes, svarbiausiai gerai išreklamuoti, paaiškinti žmogui, kad jam tai patinka, įjungti jo instinktus ir viskas: jis perka prekę. Be to, dabar jis prekę nusipirko, o po mėnesio bus kita reklama, kuri įjungia jo instinktus, potraukius ir įtikina, kad be tos prekės neišgyvens. Gamintojui laimingas, laisvas, sąmoningas žmogus neapsimoka, nes sudėtinga jam ką nors parduoti.
Laikas toks, kas savęs suvokimo procesai įsijungs kiekviename žmoguje. Pabandykime be emocijų pažiūrėti į pasaulį, į žmones: matome du procesus – vieni žmonės labai greitai degraduoja, nusigeria, tampa narkomanais, o kiti žmonės pradeda aktyviai vystytis. Dabar visa visuomenė labai smarkiai sluoksniuojasi, priklausomai nuo to, kaip žmogus reaguoja į laiko dėsnį. Laiko dėsnis – prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, tapti sąmoningam. Kas įsitraukia į šią energiją, pati visata jį palaiko, o kas pasirenka malonumų, komforto, neatsakingumo zoną – labai aktyviai pradeda degraduoti.
Ingrida Stankevičienė: Olegai Georgijevičiau, gal galite patikslinti, kas yra atsakomybė, kad žmonės, kurių instinktai aistringi, aštrūs, pajustų, kad tai nėra tai, ką jie jaučia.
Olegas Gadeckis: Geras klausimas. Kiekvieno žmogaus prigimtis – dvejopa – aukštesnioji ir žemesnioji. Kiekvienas tai žinome, tiesiog apie tai gal nesusimąstome. Žemesnioji prigimtis – tai biologinė, instinktyvioji. Tai yra egoistinė prigimtis, kas reiškia „darysiu tai, kas man patinka“. Jai priklauso tokios savybės kaip grubumas, šykštumas, pavydas, konkuravimas, agresija. Egoistinis pradas pasireiškia per tokias savybes. Aukštesniajai prigimčiai priklauso tokios savybės kaip atjauta, pagarba, dėkingumas, sugebėjimas įžvelgti tai, kas geriausia kitame žmoguje, nesikoncentruoti į trūkumus, ryžtingumas, kai reikia apginti aukštesniąsias vertybes. Mūsų atsakomybė būtent tokia – pasirinkti aukštesniąją prigimtį, nes tai esame mes, tikrieji. Neprisiimti atsakomybės, reiškia pasiduoti žemajai prigimčiai ir gyventi vadovaujamam instinktų.
Ingrida Stankevičienė: Ką reikia paaukoti, kad būtum prileistas prie tokio požiūrio paradigmos?
Olegas Gadeckis: Ačiū, tai labai svarbus klausimas. Pabandykim išsiaiškinti, kokia žmogaus gyvenimo žemėje prigimtis.
Daugelis dabar mano, kad jie gyvena tiesiog šiaip: esu aš, toks ir toks, ir šiame pasaulyje renkuosi tai, ką noriu. Tai koncepcija – „aš visatos centre“ ir „visa visata yra mano vartojimo erdvė“. Taip žmogui pasaulį rodo egoistinė prigimtis. Aš vartotojas, kuris pasaulyje jaučiasi kaip prekybos centre: yra daug lentynų, ten vyrai ir moterys, kuo noriu, tuo ir užsiimu, aš renkuosi. Tai – egoistinė pasaulėžiūra.
Bet iš tikrųjų žmogaus gyvenimas vyksta pagal visiškai kitus dėsnius. Mes su jumis esame maža visatos dalelė. Nepriklausomai mes neegzistuojame. Pasižiūrėkime į gamtą: juk paukštis neegzistuoja be gamtos. Noriu pastebėti, kad gamtoje visi gyvi organizmai vienas su kitu sąveikauja kaip visumos dalys. Dobilą gali apdulkinti tik kamanė. Kad susiformuotų juodžemis medžiai turi mesti lapus. Jie perpūva ir tampa žeme. Taigi, gamtoje viskas susiję. Tačiau žmogus vienintelis mano, kad jis gyvena pats sau. Ką gi tai reiškia, kai mes turime labai griežtas biologines programas? Naktį turime miegoti, o dieną – veikti. Jei valgome vėlai vakare, maistas nevirškinamas ir kaupiasi druskos, akmenys inkstuose, noriu pasakyti, kad kiekvieną kartą, kai mes nesilaikome nematomų gyvenimo įstatymų, gauname kančias ir ligas, pats gyvenimas į tokį elgesį sureaguoja. Tuo požiūriu šiuolaikinė civilizacija yra save griaunanti. Matome, kaip vis daugiau procesų veikia šia kryptimi: ekonomika žlunga, iš kultūros visai nieko nebeliko, avangardas juk ne kultūra; menu nevadinu kelių atsainių brūkštelėjimų dažais ir reklamos, skirtos tokiai teplionei parduoti. Žinoma, jei žmogui įrodysi, kad koks žymus dailininkas tai nutapė, gali parduoti, tačiau tai normalaus žmogaus neprivilios, žinoma, jei bus gera reklama – būtinai nupirks.
Noriu pasakyti, kad žmogus susijęs su kosmosu, su gamta. Du momentai labai svarbūs, jie nužymi žmogaus kelią. Pirma: kiekvienas žmogus turi pašaukimą, jį suteikia gamta, kosmosas, Dievas – kaip bepavadintume. Nėra taip, kad mes galime savivaliauti ir rinktis – darysiu tą ar tą. Pagal šį dėsnį žmogus gali būti laimingas tada, kai jis įvykdo tą uždavinį, dėl kurio ir atėjo į šį gyvenimą. Tai reiškia, kad žmogus turi savo kelią. Kaip sako sena patarlė „būk pats savimi, nes niekam kitam tai nepavyks“. Taigi, pirmiausiai reikia ieškoti paties savęs, ko iš manęs visata ar Dievas nori, kam aš gimiau, kuo aš turiu būti, kokios mano pačios svarbiausios vertybės. Turi kilti ryšys su savimi ir tokiu būdu ryšys su pasauliu.
Antras momentas: mes privalome rūpintis kitų gerove, nes tai – antrasis laimės principas: kai žmogus rūpinasi tik savimi, jis renkasi tik malonumus gyvenime. Malonumo prigimtis – kibirkštis džiaugsmo, o paskui – vėl nepasitenkinimas, reikia vėl vaikytis naujų malonumų. Kai žmogus veikia dėl kitų gerovės, realizuodamas tą prigimtinį tikslą, su kuriuo atėjo į šį pasaulį, jis gauna didžiulę laimę, kuri kaip energija atsiskleidžia jame.
Tai du žmogaus laimingo likimo principai: iš vienos pusės – ryšys su pasauliu, su visata, Dievu, jautimas, ko jie iš manęs nori, kuo turiu būti iš tikrųjų, koks aš gimęs. Antrasis laimingo, realizuoto žmogaus likimo principas – štai tie talentai, kurie skirti panaudoti kitų žmonių gerovei. Ir vėl, talentai ne savai karjerai daryti, ne sau šią dievišką energiją eksploatuoti, o panaudoti taip, kad kitiems būtų nauda. Kai žmogus taip gyvena, pirmiausia, jis tampa laimingas, o antra – aplink jį susiformuoja harmoninga aplinka. Paprastai kalbant, žmonės šalia jo tampa laimingi, nes jis tokią energiją ima skleisti.
Jei atidžiai pažvelgsime į visuomenę, turime daugybę nepatenkintų žmonių ir vis mažiau harmonijos visuomenėje. Vis didėja konfliktiškos jėgos. Tai reiškia, kad abu mano minėti laimės principai yra sulaužyti. Mes negalvojame apie Dievą, neieškome giliųjų žmogaus gyvenimo prasmių, o vis labiau įsitraukiame į šio pasaulio malonumus, siekiame mėgautis ir jį kontroliuoti, ir vis mažiau rūpinamės kitų gerove. Kadangi šie du svarbiausi laimės principai traukiasi iš kultūros, iš žmonių gyvenimo, pradeda byrėti viskas: ir atskiro žmogaus ir bendrai visuomenės gyvenimas.
Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkite, kaip įdomiai vyksta. Mes gauname visus ženklus, kad privalome keistis. Mes gauname visas įmanomas priemones, padedančias mums tai daryti. Ir vis dėl to, siekti sąmoningumo, kalbu apie praktinį siekimą, yra vienas sunkiausių darbų mūsų gyvenime. Kodėl taip sunku įgyti tas vidines vertybes? Ar nėra taip, kad savo asmeninę sąmoningumo kartelę galima kelti tiktai išgyvenant problemas?
Olegas Gadeckis: Kodėl taip vyksta? Nes visuomenėje nėra mokytojų. Juk kas anksčiau buvo visuomenės centras – šventieji. Didieji karaliai ieškodavo galimybių ateiti ir nusilenkti šventam žmogui, paprašyti jo palaiminimo. O kas dabar visuomenės akiratyje? Popžvaigždės, sportininkai, bankininkai, politikai. Labai dažnai tai žmonės, kurie neturi tos dorovinės, dvasinės kultūros, tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad jiems teko ši rolė. Tačiau žmonės priima jų autoritetą, kuria savo asmeninius gyvenimus juos kopijuodami, nekreipdami dėmesio, kokių savybių jie turi ir koks jų pačių gyvenimas. Niekas nesistengia giliau pažvelgti į jų esmę, tame nesikapsto. Bėda, kad neliko visuomenėje mokytojų.
Ingrida Stankevičienė: Vedos sako, kad jei visuomenėje nebus ginami šventieji, seneliai, vaikai, moterys ir karvės, tokia visuomenė neišgyvens.
Olegas Gadeckis: Taip, visiškai teisingai.
Vedose nurodyta, kad visuomenė turi saugoti, globoti šias kategorijas. Kodėl? Nes šventieji kaip tik ir neša išmintį. Jei neginami seneliai, visa visuomenė jaus neužtikrintumą: kai būsiu senas, tapsiu niekam nereikalingas. Todėl žmonės gyvens su baime, kuri formuosis savaime. Moteris būtina apsaugoti, nes jos gimdo vaikus. Moters sąmonė formuoja vaiko sąmonę. Jei moteris jaučia nesaugumą, eksploataciją, tai tokią energiją sugeria vaiko sąmonė, ir su tokia proto būsena jis taps visuomenės nariu. Moteris turi jaustis saugoma, nes ji motina, ji sutverta iš subtilių būties sferų, siela ateina pas ją, motina ją išnešioja. Moterys ir vaikai yra visuomenės ateitis.
Saugoti, tai nereiškia nuo kažko atitverti, bet suteikti galimybę išreikšti visą savo kūrybinį potencialą, atskleisti meilę savo širdyje, kažką kurti, formuoti santykius, puoselėti dvasines vertybes. Apsaugoti, vadinasi padėti visa tai įsisavinti.
Karvės pienas, kaip aprašo jogai, yra itin vertingas, jo sudėtis panaši į moters pieno. Todėl visuomenės, kuri visa tai vertina ir saugo, laukia gera ateitis.
Ingrida Stankevičienė: Vis tiek sugrįšiu prie klausimo apie problemas. Mes gyvename tokioje visuomenėje, kur akivaizdu, kad tokių mokytojų, apie kuriuos kalbate, yra tikrai nedaug. Tai kas mus moko? Belieka problemos?
Olegas Gadeckis: Ne. Tada žmones moko žiniasklaida. Moko tie, kurie trokšta valdžios. Jie pradeda manipuliuoti visuomenės sąmone, keisdami, supaprastindami švietimo sistemas, kad žmonės per daug nesigilintų, propaguoja vartotojišką gyvenimo būdą – „valgyk, gerk, mėgaukis ir niekuo nesirūpink“. Tai valdantiesiems labai patogu, nes tokie žmonės balsuos už tuos, kurie jiems pažadės, nors ir neįvykdys. Niekas nė neprisimins, kas kažką pažadėjo. Dar kartą pažadės – ir vėl patikės, nes išminties nėra. Tai štai, jei visuomenėje nėra tikrų mokytojų, tikrų žinių, neišvengiamai tą erdvę užims savanaudžiai, išnaudojantys kitus savo tikslams. Sakoma: „Šventa vieta tuščia neužsibūna“.
Ingrida Stankevičienė: Žinote, gerbiamas Olegai Georgijevičiau, mes savo laidose su mūsų laidos įkūrėju Augustinu Rakausku, knygos „Globali jausmo proto dvasia“ autoriumi, labai dažnai kalbame tokiais klausimais ir, labai džiugu, kad turime kartu su jumis galimybę iš vedų pozicijos pasižiūrėti, kur mes esame, kas su mumis vyksta ir kiek mes dalyvaujame savo pačių ateities kūrime. Jūs kalbėjote, kad dabar žmonija turi paklusti dėsniui, kad žmogus turi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Kitaip tariant, turi pradėti sąmoningai vadovautis dvasiniais dėsniais ir išvystyti savo santykius su Aukščiausiuoju, surasti savo gyvenimo prasmių supratimą. Anot jūsų, šio laiko užduotis – įtvirtinti savo svarbiausias vertybes. Tai pradėkime nuo tokio klausimo. Sakote, kiekvienas žmogus turi vidinių išteklių. Taip. Bet taip pat jūs teigiate, kad žmogaus psichika veikia pagal programą, kurią jam įdiegė vartotojiška kultūra, tuomet tas, kuris gyvena vadovaujamas tik savo instinktu, turi tokią žemą energiją, kuri tiesiog neleidžia jam prisikasti iki tų savo vidinių išteklių. Ar yra metodika, kaip jais pasinaudoti?
Olegas Gadeckis: Taip ir yra, tie ištekliai, asmenybės potencialas yra giliai viduje, o kai žmogus gyvena vadovaujamas tik paviršutiniškų norų, instinktų, visa jo energija ten ir susitelkia. Jis tampa biorobotu: ko užsimanė, paskui tai ir bėga, o tam, kad realizuotum savo vidinį potencialą, pirmiausiai turi tapti laisvas, nepriklausomas, susimąstyti apie save: ieškoti aukštesniųjų vertybių, bandyti suvokti, ko atėjai į šį pasaulį. Tokie klausimai sužadina vidinę žmogaus prigimtį. Toks principas.
Ingrida Stankevičienė: Vadinasi, jaunas žmogus gali suvokti taip, kad ištekliai visada yra susiję su aukštesniąja jėga ir jie visada pasipildys, žmogus niekada neliks be apsaugos? Taip?
Olegas Gadeckis: Imkim, kaip pavyzdį ką kiekvienas yra patyręs. Kai žmogus jaučiasi pavargęs, silpnas, be jėgų, bet atsiranda užsiėmimas, kuris jam patinka, ir jis pradeda tai daryti, atrodo, kad jėgos pačios sugrįžta, sutinkate? Tai kai tik žmogus pradeda daryti tai, kam jis yra pašauktas, visata pati duoda jam jėgų, padeda atskleisti tą potencialą.
Grįžkime prie dviejų principų: galvoti apie savo gyvenimo paskirtį, apie tą dievišką užduotį, su kuria atėjau į pasaulį, ir mokytis veikti nesavanaudiškai, rūpinantis kitais. Tų principų laikymasis pabudina žmogaus vidinę prigimtį, visą potencialą, geriausias savybes. Visa ateis tame procese. Labai svarbu, kad visa tai ateina praktiškai: kai žmogus pradeda taip gyventi, eina pirmuosius žingsnius, iškart pasaulis jam padeda. Suvokimas savo prigimties, savo talentų neateis teoriškai, mąstymo lygmenyje, reikia gyventi tokiu būdu, praktiškai taikyti tuos principus
Ingrida Stankevičienė: Priėjome prie labai svarbaus klausimo. Būtent dabar jaunimas greitai ir intensyviai puola prie dvasinių mokymų. Nelabai aišku, kiek tai yra mados, kiek vidinio poreikio būtinybė. Mums teko bendrauti su mokytoju Torsunovu ir štai jis pasakojo, kad per paskaitą prie jo priėjo žiūrovas ir išsakė savo pretenzijas, kad dirbo pagal jo metodiką, anksti kėlėsi, kartojo šventus žodžius „Aš linkiu visiems laimės“, valgė nevalgė, miegojo nemiegojo, mokėsi ir galiausiai nustojo būti laimingas, pradėjo sirgti. Noriu pasakyti, kad žmonės pradeda siekti tos laisvės, apie kurią jūs kalbate, bet šitas stimulas, tie žingsniai, tas egoizmas…
Mes su džiaugsmu pradedame, tikėdamiesi, kad tuo tuoj štai prieisime prie tos laimės, atversime vidinius išteklius, pradėsime bendrauti su aukštesniąja jėga, tačiau patiriame, kad šitas procesas yra labai skausmingas, kad mes elementariai negauname to malonumo.
Olegas Gadeckis: Žinote, yra tokia patarlė „Priversk kvailį Dievui melstis, tai jis kaktą prasiskels“. Tiesiog tie gyvenimo principai: ką valgyti, ko nevalgyti, kada gultis ir keltis, priklauso primityviausiam lygmeniui. Jei žmogus visa tai daro, viduje išlaikydamas egoizmą, rūpindamasis, kad jis pats būtų laimingas, tuomet jis griaus santykius, nes nepaklūsta aukštesniesiems principams. Todėl jam atimama išmintis, dieviškas gebėjimas, dėl to žmogus net negali suvokti, kad kažką neteisingai daro, tiesiog bukai tęsia, o nuo to tik blogiau. Todėl svarbiausiai žmogui iš pat pradžių suprasti, kodėl tai nori daryti: ar jis siekia vystyti savo aukštesniąją prigimtį, ar jis siekia vystyti žemesniąją, pasinaudodamas gautomis žiniomis. Taigi, pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kokia mano pozicija, t. y., kurį pradą savyje noriu išvystyti, o tada jau naudoti technologijas, arba žinias, kaip valdyti gyvenimą, kaip suvokti jo principus.
Motina, auginanti kūdikį, nepaisant to, kad nesilaiko dienos režimo, yra laiminga, nors jai maišeliai po akimis nuo miego trūkumo. Nes ji vadovaujasi aukštesniuoju gyvenimo dėsniu – nesavanaudiškumo, meilės dėsniu. Sakoma, kad žinias gauti turi tik nesavanaudiškas žmogus, nes tik toks jas panaudos dėl savo ir kitų gerovės. Egoistas, gavęs žinias, gali sugriauti tiek savo, tiek kitų žmonių gyvenimus.
Ingrida Stankevičienė: Kodėl žmonės gauna tokias sunkias situacijas, problemas gyvenime? Ar būtinai visiems reikia eiti tokiu sudėtingu keliu?
Olegas Gadeckis: Žmonės gauna sunkias situacijas dėl vieno paprasto dėsnio, nes jie gyvena su nemokšiškumo energija. Pavyzdžiui, medinių durų kraštas yra nelygus, jei per jį brauksiu delnu – prilys pašinų. Galima klausti, kodėl taip gyvenimas sukurtas, kad mano ranka pilna pašinų? Tiesiog nereikėjo taip daryti. Tokį rezultatą davė tavo veiksmai. Tiesiog žmonės nemato tų subtilių likimo dėsnių, kai kažką padarau ir gaunu grįžtamąją reakciją. Žmogus, kuris gyvena žemesniosios prigimties, egoizmo lygmenyje, gaus problemas be pabaigos, ir jos tik didės. Nes pati gamta pradeda nuo jo gintis, pranešdama, kad „neteisingai gyveni“. Ne gyvenimas sunkus, o mes jį darome sunkų. Yra alternatyva. Žmogaus gyvenime gali būti gerovė, laimė, gilūs santykiai, jei jis teisingai gyvena, realizuodamas savo aukštesniąją prigimtį. Svarbiausia, koks mūsų pasirinkimas.
Ingrida Stankevičienė: Daug mokytojų, psichologų, kaučerių kalba apie tai, kaip atrasti save. Tai bandant apibendrinti mūsų pokalbį, kas yra svarbiausias vektorius žmogaus gyvenime?
Olegas Gadeckis: Mes jau jį ir įvardijome – tai tie du gyvenimo principai: galvoti apie savo aukštesniąją paskirtį, ko nori iš manęs Dievas, su kuo atėjau į šį pasaulį, kokia mano prigimtis, kurią turiu realizuoti, mano sugebėjimai, talentai. Tai pirma, ką reikia priimti, bet įmanoma priimti tik tada, kai atsisakai savo valios, kitaip sakant, egoizmo. Egoizmas sako: „Daryk tai, ką tu nori“. Ne.
Tas pirmasis pasirinkimas, yra pasirinkimas pasitikėjimo gyvenimu, jo dieviškuoju vedimu galiausiai. Mes turime pasirinkti atsisakyti egoizmo, nes jis nepasitiki niekuo, tik savimi. Todėl pirmas žingsnis savo tikrojo gyvenimo, laimės ir sėkmės link, yra tada, kai atsiranda pasitikėjimas gyvenimu, visata, Dievu – įvairiai galima pavadinti, bet tai pasitikėjimas aukštesniuoju vadovavimu. Tai – pirma.
Antra – reikia išmokti neatskirti savo gyvenimo nuo kitų gyvų būtybių, suprasti, kad visos sielos – tai Dievo dalelytė, jis visus vienodai myli. Reikia vystyti šitą nesavanaudiškumo dovaną. Nesavanaudiškai kažką daryti, galvoti apie kitų gerovę. Štai tie du principai kuria sėkmę žmogaus gyvenime, padeda realizuotis.
Duosiu vieną pavyzdį: neseniai Vilniuje vedžiau programą ir po kelių dienų vyko susitikimai su jos dalyviais. Viena moteris įdomiai pasakė: „Kai atėjau pas jus pirmą kartą, dvi dienas dalyvavau užsiėmimuose, po to dar susitikimuose, ir visas tas penkias dienas jaučiu, kad esu pakliuvusi į gyvenimo tėkmę, tarsi viskas savaime vyksta…“ Tai toks ir yra tikrasis gyvenimas.
O daugelis žmonių gyvena nuolat kovodami su problemomis. Tai reiškia, kad jie negyvena gyvenimo tėkmėje, jie pažeidžia savo pačių likimo dėsnius, todėl viskas taip sudėtinga. Jei mes pradedame tiesiog vadovautis tais paprastais principais, apie kuriuos kalbame, gyvenimas pats pradeda mus nešti kaip srovė. Tarsi savaime atsiranda kažkokių galimybių, kažkas prieina, kažką siūlo, netikėtai, net man neprašant gaunu, kas man reikalinga sužinoti. Kyla gyvenimo harmonijos stebuklas. Apie tai ta moteris kalbėjo. Reikia suprasti, kad tokia yra normali kiekvieno žmogaus būsena, o ne kokie nors stebuklai. Tai svarbu suprasti.
Ingrida Stankevičienė: Štai jūs kalbate, kad jeigu žmogus laikosi tam tikrų dvasinių principų, jis patenka į įvairiausių galimybių lauką. Ir tai, ką jūs vadinate stebuklais, pasirodo yra labai logiška išdava, kai mes savo gyvenimą grindžiame dvasiniais principais. Štai, tarkime, aš žiūriu į jus ir jūs, kaip atrodo iš šalies, labai lengvai gyvenate, kad neturite jokių problemų, kad kiekvieną situaciją priimate lengvai, sprendžiate lengvai, santykius tarp žmonių atskleidžiate lengvai. Tai tas „lengvai“ yra jūsų paradigma?
Olegas Gadeckis: Taip atrodo, kad lengva. Kad vyktų lengvai, mes viduje visą laiką turime rinktis, nes mumyse rungiasi tos dvi prigimtys: ką renkiesi – žemesniąją ar aukštesniąją. Ką renkiesi – egoizmą ar nesavanaudiškumą, meilę? Aš tiesiog savo laiku pasistengiau perimti tą vertybinę, dorovinę, dvasinę pasaulėžiūrą, todėl kai manyje tas konfliktas įsiplieskia, stengiuosi pasirinkti savo aukštesniąją prigimtį. Kiekvienąkart įsitikinu, kad kai ją pasirenku, viskas susiklosto labai palankiai.
Ingrida Stankevičienė: Matote, jauniems žmonėms taip atrodo, kad tas, kuris moko, kuris rodo pavyzdį, kuris filosofuoja, kad tokiam jau nebereikia rinktis, kad viskas jam yra lengva ir tiesiog su daina.
Olegas Gadeckis: Taip ir yra, bet tam, kad viskas plauktų lengvai lyg daina, pirmiausiai reikia rimtai pasistengti. Pažiūrėkit, kaip lengvai groja pianistas virtuozas. Juk jis negimė toks. Mes suprantame, kad jam teko labai daug dirbti. Improvizacija, lengvumas – tobulumo stadija, bet iki jos atveda mano pastangos, darbas, kai aš suprantu, kaip yra teisinga ir stengiuosi taip veikti. Po truputį patirtis kaupiasi ir vėliau tarsi savaime pradeda reikštis.
Ingrida Stankevičienė: Sakėte, kad žmoguje yra taškas, per kurį jis gali keistis. Koks tai taškas?
Olegas Gadeckis: Tas taškas – laisvas pasirinkimas, ar aš paklūstu savo instinktams, žemesniajai prigimčiai, ar aukštesniajai. Laisvė pasirenkama teisingais veiksmais. Tai reiškia, kad mes labai priklausomi nuo aplinkos. Pavyzdžiui, jei žmogus valgo mėsą, tai nori ar nenori kaups baimės ir agresijos energiją, kuri yra užmušto gyvulio mėsoje. Tai baimė gyvulio, jaučiančio, kad jį užmuš, ir agresija to, kuris užmuša. Mes tarsi suvalgome tą energiją. Todėl jei norime vystyti aukštesniąją prigimtį, turime gyventi švariai, įskaitant ir maisto pasirinkimą. Kalbu apie vegetarizmą, tai civilizuoto gyvenimo kultūra, pasaulyje vis daugiau žmonių ją renkasi. Tai tampa mada.
Antra, mus veikia bendravimas, jei bendrauju su nedorais, egoistiškais žmonėmis, jų energija stiprins ir mano žemesniąją energiją. Taigi, pasirinkimas su kuo bendrauti taip pat lemia mano ateitį.
Filmai, kuriuos žiūrime, knygos taip pat yra bendravimas, nes užsikrečiame veikėjų būsena. Mus veikia paveikslai, muzika. Todėl pirmiausiai reikia pasirinkti tinkamą aplinką, kuri lems mano sąmoningumo lygį. Suprantama, svarbūs mokytojai: jei pradedu ieškoti išmintingų, dvasingų, švarių, subrendusių žmonių, klausti jų, pasitikėti jais, gerbti juos, tai gausiu iš jų žinias, jėgą, malonę veikti tuo pačiu būdu.
Laisvė gimsta per maldą. Jei bandysiu savo jėgomis pakeisti savo likimą, tai bus labai sudėtinga, nes kartais situacijos būna itin sunkios. Tai taip pat susireikšminimas. Egoistas pasitiki tik savo jėgomis – „dabar aš pats pakeisiu savo gyvenimą“. Žmogaus gyvenimas iš tikrųjų keičiasi, kai giliai širdyje kyla malda Dievui, visatai, gyvenimui: „Prašau, vesk mane, prašau, padėk man surasti tikrus orientyrus gyvenime, atsiųsk žmones, kurie padės man“. Jei žmogus nieko nepajėgia padaryti, tai bent tokią maldą savo širdyje turi sukurti, ir kažkas pradės keistis.
Ingrida Stankevičienė: Kokia yra draugystės esmė?
Olegas Gadeckis: Pasiaukojimas. Nes draugystė reiškia pasitikėjimą santykiuose, kuris kyla tada, kai jaučiu patikimumą, kai žinau, kad kitas žmogus dėl manęs gali kažko atsisakyti. Draugystė – tai mainai, lygybė, kai tam tikra prasme visa mano yra tavo. Draugystė yra vienybė, kai mes – kaip vienas kūnas. Draugystė reiškia, kad tu išsakai slapčiausius dalykus ir išklausai jų, pokalbiai tarp draugų labai svarbūs, ir apie ką jie. Yra daugybė santykių, kur žmonės tiesiog pliurpia: perpasakoja faktus – ką pamačiau, ką valgiau, pabūna kartu, bet draugystė iš to nekyla. Ji kyla, kai dalijamės savo patirtimi, išmintimi, kai klausiame draugo nuomonės. Draugystė kyla giliuose pokalbiuose.
Ingrida Stankevičienė: Ar vyrai ir moterys draugauja skirtingai?
Olegas Gadeckis: Skirtingai. Moterų draugystė dažniausiai susijusi su bendravimu, joms labai svarbu dalytis emocijomis, išgyvenimais, palaikyti viena kitą. Vyrus suburia prasmės, idėjos, projektai – bendri reikalai. Taip skiriasi vyriška ir moteriška prigimtis.
Ingrida Stankevičienė: Yra skirtumas, ar tu tiki draugu, ar juo pasitiki?
Olegas Gadeckis: Tikėjimas ir pasitikėjimas – nėra skirtumo. „Pasitikėjime“ jau yra „tikėjimo“ šaknis.
Ingrida Stankevičienė: Kokios nuostatos reikalingos moterims, kad jos susivienytų? Istorijoje yra pavyzdžių, kai susivienijusios moterys kūrė stebuklus. Mes matome, kad moterys turi didžiulę vidinę jėgą. Kodėl tada moterys yra taip smarkiai išnaudojamos mūsų kultūroje? Jei tai problema, ką iš jos galime suprasti? Kaip moterys gali apginti save? Kas vyksta su moterimis, moteryse ir tarp jų?
Olegas Gadeckis: Labai svarbu, kad moterys bendrautų viena su kita, bet bendrautų būtent nesavanaudiškumo lygmenyje. Juk moters prigimtis – tarnystė vyrui, vaikams. Dabar moterys bando apsiginti, išlaikydamos nepriklausomybę, jos ir tarpusavyje menkai bendrauja. Moterims labai svarbu, kad jos pajaustų viena kitos palaikymą, taptų patikimomis draugėmis, kartu kažką veiktų, pavyzdžiui, auklėtų vaikus. Kartu daug paprasčiau. Ne veltui Rytų šalyse, kur daug vaikų auginama, tai įprasta. Moterys man pasakoja, kad vieną du vaikus auginti labai sudėtinga, o kai jų 10 – viskas labai lengva, nes patys vaikai vienas kitą palaiko. Yra jaunesni, vyresni – jie patys organizuojasi. Taip pat ir moterims – po vieną labai sudėtinga, bet jei jos vienysis, įskaitant vaikų auklėjimą, pasiskirstydamos laiką, tai duos jėgos visiems.
Antra, moterims reikia suvokti, kaip suteikti dvasinės dorovinės jėgos vyrams. Dabar moterys eksploatuoja vyrus taip pat kaip ir vyrai moteris. Moterys dabar manipuliuoja vyrais. Moteris turi didžiulę jėgą ir jei ji nori, kad šalia jos atsirastų tikras vyras, reikia nustoti juo manipuliuoti, reikia priimti jo lyderystę, autoritetą, stengtis sekti juo. Tai žadins vyro vidinę jėgą. Nenoriu visko pasakoti, nes tai didelė atskira tema, pasakau tik esminį principą, kad moterims reikia suprasti, kaip teisingai bendrauti su vyrais, kad pabustų juose esanti nesavanaudiška dorovinė prigimtis. Štai apie tai moterims gerai būtų kalbėtis, dalytis žiniomis ir patirtimi.
Ingrida Stankevičienė: Žinote, Lietuva kaip ir daugelis Europos šalių, išgyvena sudėtingą laikotarpį. Mūsų jaunimas išsiskiria keistai ypatinga savybe. Statistiškai, Lietuvos jaunimas mažiausiai nori gyventi. Pas mus didžiausias depresuojančių žmonių skaičius, moterys, nenorinčios gimdyti. Žinau dešimtis šeimų, kur tėvai ir emigravę į užsienį vaikai nesusitinka metų metus. Ir vis dėl to, mūsų Lietuva yra nuostabi šalis, ir mes lietuviai ypatinga tauta. Ir tai, kad jūs kaskart atvažiuojate į šį kraštą, tai ir yra tas ženklas. Mes turime tokią tradiciją savo laidoje, prašome pašnekovo palinkėjimo mūsų klausytojams.
Olegas Gadeckis: Noriu Lietuvos gyventojams palinkėti štai ką: jau daug metų vis atvažiuoju į Lietuvą ir matau, kokia tai nuostabi šalis, kaip žmonės brangina savo kultūrą, tarpusavio santykius. Matau, kokia nuostabi gamta, švarus vanduo, ežerai, nuostabūs miškai. Tai puiki šalis, labai reta vieta Žemėje, noriu palinkėti Lietuvos gyventojams, stebėdamas tą puikią gamtą, kurią Dievas suteikė šiai šaliai, vystyti tokią pat nuostabią prigimtį savyje, tai vieta, kur viskas, kas gražiausia žmoguje, gali atsiskleisti, bet labai svarbu dėl to stengtis, tikslingai ta linkme dirbti. Savaime niekas nepasidaro. Šiai šaliai be abejonės suteiktas didžiulis potencialas. Matau, kad čia labai daug dvasingumo ieškančių žmonių ir jų vis daugėja, metai iš metų stebiu tai, bet noriu palinkėti, kad kiekvienas žmogus šioje šalyje susimąstytų apie gyvenimo prasmę, apie tai, ką jis gyvenime pasirenka, mokytųsi išreikšti meilę, pasitikėjimą, pagarbą santykiuose su artimaisiais ir kitais žmonėmis. Linkiu Lietuvai tapti iš tiesų klestinčia šalimi, kur kiekvienas žmogus yra laimingas.
Dėkojame Vedų kultūros centro direktoriui Arūnui Katauskui už nuoširdų bendradarbiavimą.