„Verslumo dvasia“

Verslumo dvasią apibrėžia ne vien verslo procesas, ne vien teorinės žinios, bet ir žmonių geismų vadyba, siekis savo ir kitų žmonių būsenas sujungti bendram tikslui. Taip pat nežabotas smalsumas, noras susigaudyti kiekvienoje situacijoje, gaunant iš jos ne tik pelno (išvengiant didelių sunkumų), bet ir naujų žinių, reikalingų geresnio gyvenimo vizijoms įgyvendinti.

Juk mūsų pasaulis nuolat kinta: tvarkos, mokslas, vadyba tobulėja, žmonės be perstojo miršta ir vėl gimsta, atsinešdami praeities geismuose suformuotas neįgyvendintų vizijų traukas, todėl yra pražūtinga ilgam prisirišti prie daiktų ar kokių nors stereotipinių samprotavimų. Mūsų sąmonė turi absorbuoti žinias, kurias visą laiką pateikia einantys priekyje, nesvarbu, ar jauni, naujosios kartos žmonės, ar bet kokių sričių įžymybės, ar bendruomenės. Tas žinias turime pritaikyti savo tikslui pasiekti, atsižvelgdami į tai, kiek jos atitinka mūsų viziją, pasilikdami sau laisvę kurti dar perspektyvesnes metodikas.

***

Knygą galite skaityti čia.

Šią knygą arba jos dalį galima parsisiųsti tik asmeniniam naudojimui. Jūs neturite teisės knygos ar jos dalies naudoti komerciniais tikslais ar atkurti, dovanoti, parduoti, publikuoti, versti, perduoti, perdirbti, plagijuoti, iškraipyti, adaptuoti ar kitaip platinti arba suteikti leidimą kitam asmeniui naudotis šia knyga ar jos dalimi be raštiško autoriaus sutikimo. Knygą ar jos dalį galite cituoti tik nurodydami naudojamą šaltinį ir autorių.

_____________________________________________________________________________

Simboliai knygoje „Verslumo dvasia“ – keli štrichai

Ne vienas skaitytojas manęs klausia, ką reiškia knygelėje esantys simboliai. Simboliai – tai dėsniai, sukoncentruoti į  ženklus.

Žemė – didžiulė laboratorija praktiniams darbams atlikti. Visi simboliai – tik įrankiai, padedantys suprasti savo būsenos lygį, tad netarnaukime jiems.

 „Verslumo dvasioje“ yra pateikta 10 žmogaus sielos tobulėjimo tarpsnių simbolių. Tiek vienam žmogui, tiek visai žmonijai galioja tie patys evoliucijos dėsniai. Kiekvienas gyvas organizmas, toks kaip žmogus, šeima, firma, šalis turi nueiti lygiai tą patį vystymosi kelią, išgyventi tas pačias būsenas.

1

Pirmas simbolis – baltas taškelis tamsoje – tai žmogaus dvasios užuomazga. Žemiškojo kūno neturinti siela, varoma savo praeityje nerealizuotų norų, veržiasi į pasaulį. Be noro neįsikūnija nė viena siela.

2

Antras – tai žmogus, įvardijantis save kaip vienetą. Tai susiformavusi asmenybė, pasiekusi suvokimo būseną. Pasiekus šią būseną, dominavęs konfliktas su aplinkiniais, dažniausiai jį auklėjančiais, mažėja ir pereina į vidinį konfliktą.

3

Trečias – tai žmogus, besiaiškinantis su savimi. Šiai būsenai būdinga klausimų virtinė: „Ko aš noriu, kas būsiu, ką studijuosiu ir dirbsiu, kaip ir su kuo gyvensiu?“ Šiuos klausimus spręsdamas žmogus suvokia vidinę sielos būseną. Tai nuolatinį konfliktą išgyvenančio ir siekiančio su savimi susitarti žmogaus būsena.

4

Ketvirtas – apskritimas – tai žmogus, išėjęs iš konflikto būsenos. Ir siela, ir kūnas yra viena. Žodžiai „Aš nusprendžiau“ yra jo proto ir jausmų rezultatas. Jis sąmoningai suvokia atsakomybę net už menkiausius savo susiderinusio kūno veiksmus ir visą savo veiklą pripažįsta kaip būtiną kūno ir sielos santarvės harmoniją, kurią dažnai įvardija sąžine. Tik susitaręs su savimi žmogus pradeda dairytis į aplinką ir stebėti, ar nekonfliktuoja su ja. Jam svarbu, ar tas vidinis susitarimas nesikerta su aplinkos ir visuomenės interesais. Viduje bręsta naujas konfliktas: suvokęs savo priklausomybę nuo aplinkos, jis sieks harmonijos su ja.

5

Penktas – piramidė – žmogus (fizinis ir vidinis „aš“) suvokia, kad jis turi siekti harmonijos su aplinka. Žmogus yra priklausomas nuo oro, vandens, maisto. Per konfliktą su aplinka jam tenka pripažinti, kad vieta – žemė, kurioje jis gyvena, gerbtina. Siekdamas darnos su aplinka, žmogus renkasi mokslus, darbovietę. Bręstantis jame konfliktas verčia įvardyti savo materialaus gyvenimo pamatus.

6

Šeštas simbolis – kvadratas. Žmogus, ieškantis savo kertinių atramos taškų. Šiame tarpsnyje gyvenimas įpareigoja susirasti savo veiklos sferą, susikurti materialųjį namą. Jis susideda iš mokslo, veiklos, meno ir pasaulietinių šventovių, ideologinių institucijų, suteikiančių motyvacijos. Tačiau jį susikūrus susiduriama su nauju konfliktu – norint išlaikyti pusiausvyroje visas namo sferas, būtina nuolatos ir nuosekliai veikti.

7

Septintas simbolis – žvaigždė. Tai judėjimo, darbo, veiklos būsena. Veikdamas žmogus labai greitai pajunta pusiausvyros stoką. Varomas konflikto jis savo materialiame pasaulyje siekia darnos. Jei žmogus per daug dirba, jis pervargsta, jeigu per mažai – nepasiekia tikslo. Žmogus nori santarvės ir darbe, ir namie, ir savo kūne, todėl siekia, kad visame jo judėjime įsivyrautų pusiausvyra (aukso vidurys).

8

Aštuntas simbolis – šešiakampis. Subalansavus pasaulio namą, išlaikant didesnę ar mažesnę pusiausvyrą, anksčiau ar vėliau iškyla klausimas: „O kodėl vyksta šis nuolatinis procesas?“ Žmogus pradeda ieškoti savo gyvenimo veiksmų prasmės. Atsiranda poreikis sukonkretinti dvasinio pasaulio aktualijas. Analizuodamas savo veiksmus ir ieškodamas savo buvimo žemėje prasmės, žmogus aptinka pačias didžiausias šio evoliucijos etapo vertybes. Jis atranda Išmintį, kurios vedamas ir pradeda savo veikimą. Jis randa teisingiausią sprendimą (Teisingumą), kurio nuolat trokšta. Jis suranda Tikėjimą ta išmintimi ir tuo teisingu sprendimu, o tada prisipildo Meilės tam aiškiam procesui. Taip analizuodamas save žmogus pagaliau sukuria savo dvasinį namą ir jį pripažįsta. Jis atsiduria aštuoneto – harmonijos – skaičiuje. Tai pasiruošimas vienai sunkiausių sielos tobulėjimo būsenų – be atvangos siekti pusiausvyros, fizinio ir dvasinio namų sąjungos.

9

Devintas simbolis: ankstesniame evoliucionavimo laikotarpyje žmogui pakako šešiakampės žvaigždės lygmens atraminių taškų. Kai kurie žmonės vis dar tenkinasi šio lygmens pusiausvyra. Tačiau išsiplėtus sąmonei žmogui reikia aiškiau, paprasčiau ir giliau suprantamų vertybių, sudarančių žmonijos dvasinį namą, o išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės sujungimas į harmoningą vienį neša žmonėms augimo sėkmę.
Tiktai po ilgo sustygavimo laikotarpio žmogus kaip sudėtingas instrumentas smėlio laikrodžio principu nuolat kurdamas ir materializuodamas savo vizijas, įvairiose situacijose naudojasi šio harmonijos skaičiaus sujungtomis aštuoniomis vertybėmis, kurias sudaro materialusis ir dvasinis šių dienų namas. Taip tobulėdami mes kopiame į harmoniją.

10

Dešimtas simbolis: pradžioje mus aplanko tik akimirkos, panašiai kaip ir šios knygos atsiradimas. Tas akimirkas sujungus, žvelgiant į ateitį, man pavyko perteikti mūsų siekiamą būseną. Jeigu ir kiti žmonės sugebės tas akimirkas sujungti kaip būtinas kasdienybėje, mūsų gyvenimas neišvengiamai ims šviesėti. Kai šios nuostatos taps artimos daugumai, žmonija pamatys dvasinę šviesą, artinančią prie Dievo. Kuo daugiau žmonių apgyvendins šias nuostatas savo sieloje, tuo greičiau ir lengviau jas priims mažiau suprantantys, kurie jaučiasi labai tvirti, gyvendami vien materialinių vertybių name (sferoje).

Daugelis, įėję į dvasinį namą ir susidūrę su savo silpnumu, puola į neviltį. Tada kai kurie grįžta į materialinę sferą, sakydami: „Man neužteks tam gyvenimo.“ Tai klaidingas sprendimas, nes sielos prigimtinės savybės – evoliucionuoti dienai keičiant naktį, šviesai keičiant tamsą – niekas nepakeis. Pajutę dvasinį alkį, nepasisotinsime daiktų pasaulyje. Tai nepakeičiamas dėsnis,  mes per menki dėsnius keisti. Daug geriau juos priimti ir tapti galingu vieniu, siekiančiu skleisti harmonijos šviesą.

Taip pereiname į subtilesnes būsenas, į subtilesnius pasaulius, sferas. Taip veikia žmogaus žinojimo apie save mechanizmas. Ir tokiu būdu užbaigiamas ciklas. Vieniems žmonėms, vienoms civilizacijoms praėjus, ateina kiti ir kitos. Visas savo sukauptas žinias žmogus mirdamas palieka žemėje. O išsineša tik tai, ką siela gali turėti be minties – sielos būseną. Joje įspausti žmogaus instinktai, įpročiai, nuojauta, intuicija. Įsikūnijęs naujame gyvenime žmogus ir turi šią sielos subtilybę. Jis turi viską, kas yra neapskaičiuojama mūsų racionaliu protu. Tą subtilybę atspindi žmogaus sielos išsivystymo lygis.

Nedažnai susimąstome, kiek žmonijos bendruomenei teko paaukoti, kad galėtume bendromis pastangomis, vienybėje, siekti sėkmės. Žmones priešino ir vienijo santvarkų idėjos, bet šiandien tas skirtumas mažėja. Mūsų mažytei šaliai artėja didysis išbandymo metas. Ar būdami ekonominėje bendrijoje sugebėsime išgyventi santarvėje? Išlikimą nulemia ne teritorijos, už kurias protėviai guldė galvas, bet mūsų sielų artumas. Tuo mane ir žavi verslumas, turintis vienijimosi dvasią. Tai turbūt vienintelė „liga“, kuria susergi ir tuo džiaugiesi. Taip sirgdami savo verslumo dvasią mes su pasididžiavimu atiduodame visuomenei ir džiaugiamės galėdami būti naudingi ne tik sau. Spręsdami savo materialines problemas, jaučiame, kaip jungiasi mūsų sielos, kurdamos bendrą dvasią. Šis stebuklas ir užburia daugumą verslininkų ir kitų žmonijos sluoksnių atstovų.

Mano tvirtu įsitikinimu, prekyba šiandien labiausiai priartėjusi prie būsenos, brangiausios žmonijai. Ir tikras susijungimas įvyks tik tada, kai žmonės be derybų, skatinami vidinio poreikio, susijungs dvasine sielų būsena. Šiandien dar vis jungiamės verslumo dvasioje. Žaviausia šioje dvasioje yra kelias į sielos būseną, kuri, kai pajusime vienybės vertę, sujungs žmonijos protus.

Matome, kaip daugelis, intensyviai einančių į suartėjimą, serga verslumo dvasia. Tačiau kiekviename žingsnyje susidurdami su pelno siekimu, ypač veikiančiu mūsų išlikimą, paklauskime savęs: „Ko mūsų gyvenime yra daugiausiai?“ Matome, kaip giliai į gyvenimą prasibrovęs verslumas kai kuriose šalyse yra vos nepakeitęs religijos: okupavęs ne tik fizinį mūsų kūną, bet ir sielą, jis pavergia vis subtilesnes mūsų organizmo kerteles. Labai dažnai, patekę į šią verslumo būseną, mes pasidarome priklausomi nuo instinktų. Todėl mums būtinos vidinės nuostatos, kreipiančios sielą (dažnai paliktą kaip našlaitę) į tobulėjimą. Be dvasinio augimo, vedami tik kūno poreikių, mes rizikuojame nužmogėti.

Darydami verslą, kartu siekime pelno ir dvasinio vystymosi pasaulyje. Siekdami savo kūno ir sielos pusiausvyros, vienas su kitu tobuliau sąveikaudami, kelkime bendrą visuomenės lygį. Tobulinkime tai, nes būdami nuolatinėje konkurencinėje kovoje ir siekdami pelno bei individualaus išlikimo, mes svetimėjame. Norėtųsi tikėti, kad be revoliucijų, streikų, karo košmarų didžioji žmonijos dalis šiandien pajėgi suvokti, jog visi mes – vienos šeimos nariai.

Todėl visi, kas rašome ir mokome, privalome kuo paprasčiau, prieinamiau orientuodami skaitytoją, dėti visas pastangas, kad Kristus prabiltų šiandien žmonėms artimomis bendravimo nuostatų aktualijomis. Jomis galime atvesti žmones prie perspektyvesnių sąveikavimo būdų su visuma, priartinant juos prie Aukščiausiojo. Privalome gerbti Kristaus tiesas ne dėl to, kad be pagarbos negalėtų apsieiti Dievo sūnus, bet, kad mes, žmonės, be meilės ir pagarbos vienas kitam vibracijų negalime užmegzti ryšio su Dievo sūnaus nuostatų vibracijomis. Todėl užgimęs Kristus pirmiausia atėjo ne į bažnyčias, būdamas karaliumi – ne pas karalius, o pas paprastus žmones.

Mes, rašantieji, viską turime pateikti laiku ir suprantamai – artimu žmogui būdu. Šio proceso negalime išprievartauti. Tai kaip derliaus vaisius, turintis suaugti. Ne laiku nuskintas obuolys gali sukelti ligą. Ne laiku pateikta aukšto lygio žmogaus gyvenimo nuostatų technologija gimdo fariziejus ir suskaldo į kastas žmoniją. Galbūt todėl tam tikrais istorijos tarpsniais būdavo deginamos ne laiku pateiktos traktuotės įvairiose knygose arba ilgam paslepiamos – laukdamos gimimui tinkamo laiko.

Gyvenimo nuostatų įdiegimas sukūrė mokslus, pagimdė religijas, kuriomis, kaip matome, vadovaujasi žmonės, dažnai iškreipdami jas pagal savo supratimą. Vieni tai daro sąmoningai, kiti – ne. Tad nekartokime nukryžiavimo klaidų, o, mokydamiesi iš jų, dirbkime ir dėkime pastangas, kad laiku ir prieinamai pasakytume tai, ką žmonijos siela pasiruošusi priimti.

Godžiai kaupianti dangaus ir žemės patirtį žmonijos siela turi būti labai atsargi, subtiliai įtvirtindama naujai patirtas ir išgyventas mūsų būsenas. Šios būsenos – tai teisingos nuostatos, įtvirtinamos kasdieniniame žemiško gyvenimo pasaulyje – tas tobulėjimo procesas niekada nesustoja. Tačiau kai sieloje jau nebetelpa sukaupta patirtis ir kai ji paskleidžia žinias plačiai į aplinką, turime akylai stebėti, jausti, ar ta subtili gija tarp dangaus ir žemiškojo pasaulio nepraranda ryšio, vedančio į vienį su Aukščiausiuoju.


Augustinas Rakauskas
(2003 m. vasario 1 d., „Respublika“)