Laidoje „Verslumo dvasia“ tęsiame pokalbį su Katalikų teologijos fakulteto dekanu Benu Ulevičiumi ir verslininku, „Žinių radijo“ savininku, laidos autoriumi Augustinu Rakausku. Pokalbio pradžia „Verslumo dvasios” laidoje „Kaip virš visų susipriešinimų savo būsenoje pradedame jausti Trejybės poveikį“.
„Kristaus kraujo molekulės, prieš kelis tūkstantmečius išplitusios Žemėje, niekur nedingo, nes jose užkoduota dieviškoji sielos dvasia, o tokios būsenos savo kūne siekia visos sąmoningos sielos.
Maitindamiesi ir kvėpuodami, mes priimame nemirtingas ir dieviškai sąmoningas Jo dvasios nuostatomis pripildytas molekules, kurių esmę suvokdami keičiame mūsų kraujo kodą. Kristus, pereidamas į subtilųjį pasaulį, jas laisva valia paskleidė, todėl jos šiandien yra girdinčios ir atsiliepiančios. Kai mes sąmoningu, pripildytu tikėjimo jausmo protu kreipiamės į Kristų, tada sąveikaujame su Jo sielos dvasia. Visi tikintieji turime stengtis per Kristaus nuostatas pasiekti Jo paskleistos jausmo proto sąmonės būsenos lygį. Kristus, gerdamas vyną, pasakė: „Čia yra mano kraujas“, o lauždamas duoną: „Čia – mano kūnas“, nes žinojo, jog visos Jo pralieto kraujo molekulės su dieviškųjų nuostatų dvasia bus pasklidusios po visą pasaulį, ir žmonės kasdien galės su jų sielas tobulinančia dvasia sąveikauti laisva valia,“ – sakoma knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.
Ką apie Kristaus kraujo kodą ir kai kuriuos kitus krikščionybei įprastus, bet iki galo neatskleistus dalykus šių dienų kontekste mano mūsų pašnekovai?
Klausyti internetu.
Laidoje cituojama laidos autoriaus Augustino Rakausko knyga „Globali jausmo proto dvasia“.
Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė. Laida „Verslumo dvasia“ transliuojama penktadieniais 10.10 val., kartojama savaitgalį 17 val.
***
Edita Marciulevičienė: Tęsiame pokalbį. Praeitos laidos tema buvo „Kaip virš visų susipriešinimų savo būsenoje pradedame jausti trejybės poveikį“. Kalbėjote apie trejybę, apie mūsų būsenoje veikiančius tris laikus, apie tai, ką reiškia žegnojimosi fenomenas, apie jautimą, kuris ateina su prigimtimi ir apie galvojimą, kurio mes išmokstame, apie gyvenimą, kaip trumpą laiką, kai mes galime papildyti savo žinojimą, apie skeptiko ir tikinčiojo požiūrį į Dievo buvimą.
Tai šiandien siūlau pradėti nuo klausimo: kaip verslininkas ir teologas mato ir gali aptarti Dievo sąvoką?
Augustinas Rakauskas: Mes labai sėkmingai čia pajudinome tas vietas, kurios iš tikrųjų ir veda į tą atomazgą, o kas gi yra ta sąvoka „Dievas“. Ji, galima būtų pasakyti, labai pilna ir visiškai tuščia. Jeigu mes pabandome kažką materializuoti, norėdami išreikšti, tada tik suprantam, kad mes nieko neturim, nieko nežinom, kad mes visiškai bejėgiai atvaizduoti Dievą, išreikšt Dievą. Tai aš todėl apsiribojau dvasia, nes žinodamas, kad yra daug kas, ir aš dar esu labai mažas ir dar vaikas, tai aš puikiai žinau, kad yra ta ateitis, ta dieviška ateitis. Kai aš kalbu kartais su žmonėmis apie tokį dalyką ir man tą vietą pajudina, aš visada sakau: „Mes dabar evoliucionuojam kūnuose, bet nežinome, kaip evoliucionuosim išėję iš tų kūnų ir kokią tada aplinką ir atmosferą turėsime“. Tai dabar mes kaip ir esam tie kūnai, ta visa koncentracija, kurią mes turime kaip fiziologiją, visas tas ląsteles, molekules, tas bakterijas, iš kurių mes čia sudėti ir sudarom tą fiziologiją. Aš galvoju, kad tai yra dieviškos dvasios pasekmė, nes mes negyvename nei danguj, nei žemėj, mes nesam nei materija, nei kūnas, nei dvasia, nei kūnas. Nes, kaip jūs pajudinot tą vietą, ant tos minties mane užvedėte, kad mes kaip einam per pasaulį.
Aš savo redaktorei kažkada sakiau, kad „jūs atkreipkite dėmesį: mes turim dangų visur, tik atsisukam į šoną ir negalim nieko paimt, bet tai nereiškia, kad čia – tuščia“. Juk jeigu būtų čia tuščia, tai čia nebūtų jokių virusų, jokių bakterijų, oras visą laiką būtų vienodas. Bet mes žinome, kad būna ir kietos dalelytės, netgi užterštumą jau mokslininkai nustato ir pasako: „Neikit į lauką, ten daug kietųjų dalelių, kurios kenkia mūsų sveikatai“. Ką tai rodo? O ką jau kalbėti apie virusus, tas visas molekules, nano dalelytes, kurios virpa, vibruoja ir kvantinė visa vibracija, kuri vaikšto, tvyro aplink mus.
Dažnai aš sakau: „Jūs pažiūrėkit, kai važiuojat karštą dieną asfaltu, pažiūrėkite kaip banguoja virš asfalto kokį metrą, kartais pusę, priklauso nuo asfalto kiekio ir karščio, bet mes matom, kad ten tarsi tirštas oras. Tai kas tai yra?“ Bet tai yra dangus. Tai yra dangus, apie kurį mes nieko nežinom arba labai mažai žinom. Tai kai mes žengiam, tai mes koją pakeliam, ji atsiduria danguj, padedam, ji atsiduria žemėj, pakeliam kitą koją, kad galėtume eiti, ji vėl – danguj, ir mes viską laiką danguj ir žemėj, danguj ir žemėj. Kas gali būti danguje ir žemėje vienu metu? Tik dvasia. Ji liečiasi ir prie žemės ir dangaus dalį sudaro. Mes įkvepiam, iškvepiam, mes skiriam skysčius, mes valgom, mes išsituštinam – visą laiką vyksta kaita. Visą laiką mes renkamės kaip tą kaitą organizuoti.
Aš anksčiau galvodavau, kai buvau jaunesnis: kokia čia laisvė? Ką čia per nesąmones kalba tie šventikai, kad mes turime pasirinkimo laisvę? Aš neturiu jokios laisvės! Bet, bėgant laikui, bręstant, aš vis labiau pradėjau suvokti, kad aš visą laiką turiu laisvę. Aš ir dabar su jumis kalbėdamas turiu laisvę rinktis: vienaip kalbėti arba kitaip kalbėti, vienas vertybes ginti arba kitas. Galiu transliuoti vienokią būseną, galiu transliuot kitokią būseną. Visą laiką renkuosi. Renkuosi kokią mintį priimt, kokią atmest. Renkuosi, ką galvot, ką kalbėt. Netgi maža dalimi, šitoj vietoj su jumis sutinku, šitoj vietoj yra maža dalis, nes mes labai silpni ir esam labai dideliam poveikyje aplinkos. Tai čia mums lieka maža dalis – jausti, nes mūsų jautimui, mūsų jausmams labai stiprią įtaką daro atmosfera, kuri mus supa. O toje atmosferoje dominuoja žmonės, dominuoja organika, gyvūnija, vanduo, augmenija, visa kas yra organiška, visa tai dalyvauja ir dominuoja, ir mus daro labai didelę įtaką tiek oro švara, tiek vandens švara, produktų, kuriais mes gyvi, maitinamės, tiek žmonės, kurie turi labai didelės įtakos tiems patiems produktams, tam pačiam vandeniui, tam pačiam orui.
Vadinasi, mes esam patys tobulinantys save ir patys naikinantys save – kaip mes pasirenkame. Jeigu mes pasirenkame tai, kas malonu fiziologijai, kas malonu kūnui, tai mes daugiau naikinam, negu duodam. Jeigu mes pradedame galvoti, kad mes blogai elgiamės ir pradedame dėti pastangas, kad geriau elgtųsi kiti, kad geriau elgtumėmės mes.
Mane labiausiai liūdina ir neramina, kad pasaulyje klostosi tokia atmosfera, formuojasi, kad gėriui vis sunkiau ir sunkiau save realizuoti. Vis sunkiau surast nišą, nes iš bet kokios geros intencijos žmonės tiek išlavėjo, tokie tapo rafinuoti, tokie verslūs, tokie gudrūs, kad jie tuoj pat padaro verslą iš pačios geriausios intencijos. Jie ją taip apsuka, taip pateikia, taip įformina, kad ir iš geriausių intencijų gali padaryti blogiausias.
Šitas klaidinimas mane labiausiai neramina ir kartu įkvepia kalbėti apie tai, ieškoti pavyzdžių, aiškint, dalytis, dalytis tuo, ką aš jaučiu. Nes aš tai stebėdamas, tai išgyvendamas, aš visą laiką jaučiu, ir trečioj knygoj rašau, kad žmonės labai dažnai bando manipuliuot, sakydami: „Tai kodėl jis pats taip nedaro. Jis kalba apie tai, bet nedaro“. Aš visada atsakau: „O jūs analizavot, ar įmanoma vienam žmogui tai padaryti? Ar jūs nepagalvojot, kad tai, apie ką jis kalba, galima realizuoti tik kartu, tik su bendraminčiais, tik su tokia dvasios galia, kuri reikalinga tam tikslui realizuoti“. Jeigu nėra dvasios, jeigu žmogus vienas, tai jis skleidžia žinią, bet ne nuo jo vieno priklauso ar tą žinią priima ir realizuoja.
Kodėl tie žodžiai Kristaus pasakyti: „Jūs turit ausis, bet negirdit, jūs turit akis, bet nematot“. Tai mes su tuo dažnai susiduriam dabar, kad žmonės melą priima už tiesą, o iš tiesos padaro melą, ir dėl to mane atvedė prie to, kad aš pradėjau ieškoti: kas devalvavosi pas žmogų. Ir aš aptikau, kad žmonės devalvavo išmintį, devalvavo teisingumą, žmonės devalvavo ir verslą padarė iš tikėjimo, žmonės meilę pavertė fiziologine priemone. Ir šitie dalykai yra kertiniai, kaip namo keturi kampai, ant kurių stovi žmonijos evoliucija.
Ir begalvodamas apie šituos degraduojančius dalykus, aš supratau, kad reikia apie juos kalbėti, reikia žadinti žmones, kad jie pradėtų skirti išmintį nuo gudrumo, teisingumą nuo melo, tikėjimą nuo ieškojimo reikšmingumo, naudos, populizmo, suasmeninimo. Meilę atskirt reikia, suprast, kas yra tik fiziologinis prieraišumas ir kas yra meilė. Meilė ne tik vienam asmeniui, bet meilė daug platesne žodžio prasme. Net jeigu šeimoje, jeigu žmogus myli tik žmoną, arba žmona tik vyrą, vaikai kenčia, nes reikia meilės ir vaikams, reikia meilės ir kaimynams, ir giminėms, reikia ir darbo, darbuotojų, kolegų atžvilgiu, reikia ir savo visuomenės, bendruomenės atžvilgiu. Visi nori meilės ir nori tikros meilės, visi nori jaust ją. O mes taip išmokom kalbėti apie meilę! Ir kai mes girdim, kaip mums aiškina, kad myli, kad rūpinasi, tai kai aš išgirstu, kad labai rūpinasi kas nors, kuo nors, aš visada įjungiu budrumą ir galvoju: kur čia ta nauda, kur čia tas jo verslas?
Aš manau, kad Dievas per žmones reiškia dvasią. Jis išreiškia dvasią. Mes renkamės: ar piktą dvasią, ar šventą dvasią. Bet mes, visa ta Žemės rutulio žmonija, būtent sudarom tą dievišką dvasią ir evoliucionuojam, einam tuo nurodytu keliu. Ar nueisim į pragarą, ar nueisim į dangų – viskas priklauso nuo mūsų, nuo mūsų tarpusavio santykių, nuo mūsų mylėjimo vienas kito, rūpinimosi vienas kitu, nuo skyrimo pelų nuo grūdų. Jeigu mes to nemokam daryti, tai vieni veda į pragarą, kiti veda į dangų, į šviesą. Bet mes gi žinom, kad ir šviesa, ir tamsa tai yra mūsų gyvenimo dalys, mes ir sudarom tą tamsią ir šviesią dvasią.
Benas Ulevičius: Taip, labai daug minčių rezonuoja manyje iš karto. Iš tikrųjų šiandien gyvename tokiais, na ką, individualumo vadinamais laikais, ir visada skiriu tą individualizmą ir individualumą. Individualumas savaime yra labai gražus dalykas. Gražu, kad mes klausom skirtingos muzikos, pavyzdžiui, vienam patinka lygumos, kitam – kalnai ir t. t. Tai štai toks tas ir išbandymas, kad individualumas nevirstų į individualizmą, kur aš toks užsklęstas savyje, sau pats esu pakankamas.
Ir krikščionybėje labai stipriai dabar atbunda tas suvokimas, iš senovės iškapstoma vėl, kad esam tas vadinamasis neregimas kūnas ta žmonija, mes tarpusavyje susiję. Ir netgi tokie, mums, ypač katalikams, nuo vaikystės girdėti dalykai – šventųjų bendravimas, pavyzdžiui, arba užtarimas ten, kad mes prašom žmones, šventuosius vadinamuosius, – jie beje, nėra tobuli žmonės, čia nė vienas šventasis nėra tobulas žmogus, nes nėra tobulo žmogaus, bet na tai tie žmonės, kuriems pavyko tokį pavyzdinį žygdarbį padaryti savo gyvenime – tai tas vadinamasis užtarimo prašymas. Nuolat kartojam, kad mes susiję. Mes iš tikrųjų susiję, jeigu iš Dievo plaukia žmonijon išmintis, meilė ir tie Dievo duomenys, tai jeigu mes kūnas, tai nė viena ląstelė kūne negali individualiai turėti vitaminų, sveikatos, – viskas tarpininkaujama, tik per kitas ląsteles. Sveikesnės ląstelės gydo labiau, tokias silpnesnes, gali būti vėžinės ląstelės, kurioms tokia nuolatinė įtampa, kur mėginam sveikėti kaip žmonija, bręst kaip žmonija ir tai gerai.
Va, jūs Augustinai, minit, tą evoliuciją, irgi tokia labai svarbi rimta atrasta mintis 20 amžiuj krikščionių. Man pati ji taip pat labai brangi, man atrodo, kad krikščionybę lengviau suprast ir apskritai dvasinius procesus suvokiant ir gilinantis į tai, kas toje evoliucijoje vyksta ir vyko.
Pavyzdžiui, visą laiką matome, kad paprastesnieji dalykai būdavo vis labiau pakeliui įtraukia į kažką sudėtingesnio ir gražesnio, tokio turtingesnio. Ir mes, vat žmonės, esam daugybės dalykų suma. Pavyzdžiui, sakykim, pradžioj evoliucijos, dabar aišku aš primityvinu viską, bes mes randam tokią labai pasyvią būtį.
Na mineralas. Jis tiesiog yra iš kūno, jis neturi labai aktyvaus santykio su aplinka, nelabai daro įtaką tai aplinkai, ir mes visi esam kaip tas mineralas. Mūsų kūnai iš esmės yra mineralas, mirties akimirką siela atsiskiria nuo kūno, arba ta dvasinė būtis nuo materialiosios, ir kūnas dar pabūna iš inercijos po to pasileidžia vėl į tas žvaigždžių dulkes.
Bet tie mineralai staiga – kažkokia tobulesnė būtis, augališka būtis, paėmė juos ir įtraukė į tokį naują augimo procesą. Augalas kvėpuoja, jau jis turi tokį turtingesnį santykį su tikrove, pasisavina mineralus, šviesą, vandenį, bet tai yra mineralas išmokęs būti gyvas, taip galima sakyti. Gal vaizdingai pasakysiu, kopijuodamas iš Dievo, iš Dievo, iš tos absoliučios būties, jis gauna gebėjimą tapti gyvas. Atgijo mineralas, bet jis dar nemato. Jis turi tam tikrą, tokį nemažai ribotą ryšį su pasauliu. Komunikacija ribota. Turim tą žodį „komunija“, tai reiškia komunikacija, ryšys.
Toliau ta augališka būtis įtraukiama į gyvūninę. Na ir tas gyvūnas jau labai aktyvus. Aišku, gyvūnai gyvūnams nelygu, ir mato, ir jaučia. Ir kai matau už lango, pavyzdžiui, kokį nors kačiuką pūkuotą, kuris ten žaidžia, t. y. mineralas išmokęs labai labai turtingai liesti viską, matyti, pasisavinti, kurti būstą, ir jau yra ir emocijų tam tikras spektras, minčių tam tikros užuomazgos.
Ir štai vat žmogus yra dar viena pakopa. Ir tada mes esam kaip klaustukas: kas toliau? Kas toliau? Kokia čia mums užduotis? Jeigu mes esam nubudęs mineralas, kuris geba atsigręžęs atgal į tą evoliucijos procesą sakyti: „O kaip gaila, kad išnyko dinozaurai. Kokios įdomios uolienos“. Ir kūrinija va taip žmoguje pradeda kraipyti. Jis pradeda rinktis. Du tos pačios rūšies atstovai, vat žmonės, renkasi visiškai skirtingus būstus, skirtingas vertybes netgi. Labai labai rimta užduotis.
Ir tuoj pabaigsiu mintį, trumpai. Man atrodo, įsiklausius į, ypač, – aš aišku irgi ribotas, dalinis žmogus, – į krikščionybės va tą įžvalgą: mums dabar užduotis – išmokti savo, apgyvendinti savyje, tą absoliučią būtį.
Šventųjų mokyme labai įdomu, skaitai, – tikslas, kartais mums atrodo, yra išmokt labiau mylėt. Išmokt labiau mylėti – ne visai taip, tikslas yra nustot pačiam mylėt ir leist Dievui mylėt, dvasiai mylėt per mane. Kai pats myliu, tai nieko gero neišeina, ir užslegiu ta meile, ir mes, tėvai, vaikus, savininkiškai į juos žiūrim, pradedam kontroliuoti. Kaip jūs minėjot labai gražiai, tikrai, jei kažkas sako: „Aš labai labai tave myliu“, – tai žiūrim, kokia ta meilė. Kartais sakom: „Būkit geras, mažiau rūpinkitės manim, nes labai labai sunku, labai slegia“. Vienas šventasis mėgo sakyti – kankiniai.
Maldos tikslas – taip pat – nustot melstis. Visos maldos praktikos rodo, nustok pats iš savęs laužti dvasinę pastangą, galima taip sakyti, leisk dvasiai melstis per tave. To nemoku natūraliai ir todėl yra daug maldos technikų, bet jos dažniausiai skirtos, kad man nemaišytų mano galios, dėmesio koncentracijai, kad aš sustabdyt gebėčiau procesus ir netrukdyčiau kalbėti dvasiai…
Augustinas Rakauskas: Reikštis…
Benas Ulevičius: Reikštis, teisingai. Tai va iš tikrųjų labai aiški mintis ir tas klausimas: kas toliau? Į kokią būtybę turime pavirsti, kad, koks yra būsimasis Benas Ulevičius arba Augustinas Rakauskas..?
Augustinas Rakauskas: Benai, labai norėčiau, visas mūsų pokalbis taip ėjo gan sklandžiai, sakyčiau, taikiai, nors požiūrio kampai yra skirtingi, natūralu, kad mes esam skirtingi, tai todėl tik ir galime evoliucionuoti, nes kitaip evoliucija sustotų.
Jūs čia paminėjot tą gradacinę hierarchiją: mineralas, augmenija, gyvūnija. Aš asmeniškai turiu poziciją truputį kitokią ir norėčiau ją išsakyti trumpai.
Mano nuomone, mūsų būsena, mes tik to negalim užčiuopti, bet, mano nuomone, mūsų būsena yra labai glaudžiai susijus, tiek su augmenija, tiek su gyvūnija ir netgi mūsų tam tikri jausmai ir tam tikri akceptavimai tam tikros dvasios tvyrančios atmosferos yra priklausomi nuo to, kiek, kokios gyvūnijos, faunos gyvena ant žemės.
Nes jeigu mes pažiūrėtume į humusą, kurį mes vadiname žeme, kuris dengia Žemės rutulį, ir pabandytume įsivaizduoti, kiek ten yra nugulę kūnų, pradedant tais dinozaurais, kuriuos jūs paminėjot, ir baigiant šiandieniniais žmonėmis. Mes turim susimąstyti, ką mes valgom, iš ko šaknys traukia, iš kokių molekulių, kas tas humusas, kuriame auga pomidoras, agurkas, kviečio varpa. Mes turime tą kaitą, kurioje mes dalyvaujam ir dėl tos kaitos mes galime evoliucionuoti, vystyti dvasią ir išreikšt ją per materiją. Mes išreiškiam save, kaip dvasia, per savo kūrinius, per savo suvokimą, per savo koreliaciją su tuo, kas yra gyva, ir kas mus supa. Mes šitą kaitą turime su žeme jau fiziologiškai, nes kitaip egzistuoti negalim. Mes žinom, kad mūsų kūną apie 70 procentų sudaro įvairios bakterijos, kurios sugeba tarpusavy susitart ir viena kitai padeda išlikt. Tai aš galvoju, kad toks pats dėsnis veikia tose visose struktūrose, kurios supa šitam Žemės rutuliuky. Jis tik mums atrodo, kad jis kažkoks labai didelis.
Mane jau seniai neramina ta mintis, o kas gi mes šitoj visoj struktūroj esam? Kokia bakterija, koks virusas, kokia ląstelė? Tie žodžiai, pasakyti Kristaus, kad „jeigu jūs žinotumėt, kas jūs esat, tai jūs stebuklus darytumėt“, man visą laiką neduoda ramybės ir šitas klausimas man nuolatos iškilęs prieš akis: „Kas mes esam? Kas mes – tie žmonės? Kas tie sutvėrimai, kurie skleidžia tą dvasią? Kurie kalba, daro? Kurie gimsta, miršta?“ Atrandu kai kurias užuominas tokias mintyse, jos bando kartais subręsti, bet nepribręsta pilnai.
Bet vienareikšmiškai, kad mes esame kaip tas raugas, kuris gali surauginti pieną ir pagamint varškę. Mes esam ta struktūra, kuri vis dėl to čia kažką reiškia, kažką veikia, kažką daro, kažkam turi įtakos. Kas tas „kažkas“? Kokia ta mūsų misija? Dar mūsų laukia šitie atsakymai. Ir mano nuomone, būtent Krikščionybės religija turi labai dar daug atsakymų, ji dar turi labai daug išspręsti klausimų ir labai daug suteikt žmonijai atsakymų. Nes, drįstu taip sakyt, kad krikščioniška religija pasaulyje save neišreiškė, ji dar turi gimt, ji dar turi save išreikšt daug gilesnėse ir daug platesnėse formose. Jai dar viskas prieš akis. Bet ji turi būti drąsi, ji turi mutuoti, ji turi transformuotis, nes ją laiko tie, kaip jūs paminėjote, savo gniaužtuose tie „šventieji“, tie norintys būti šventaisiais, tas žmogiškumas, kuris nelaiku, anksčiau laiko, trokšta to dieviškumo, jis ir stabdo šitą procesą. Ir čia natūralu, mes negalime išreikšt Dievo dvasios, norėdami būti žmonėmis. Norėdami būti gražiais, išdidžiais žmonėmis, geresniais už kitus. Mes tom traukom ir stabdom visą šitą procesą ir trukdom Dievui su savo tiesom, su savo maldom, su ta medžiokle sielų, o Viešpačiui kiekviena siela yra jo organizmo dalis. Jis rūpinasi kiekviena. O mes rūpinamės kažkuo: arba vienas kitu, arba savimi, arba išsirenkam stabą. Ką sakė Kristus? „Nekurkit stabų!“ Kur paradoksas?! Iš jo paties padarė stabą ir žiūri į tą kryžių.
Benas Ulevičius: Suprantu tą jūsų mintį ir manau, kad čia Krikščionybė ir krikščionys, kurie tikrai rimtai žvelgia į šitą dvasinę kelionę, visada tą atranda ir supranta. Tą tokį skausmingą neadekvatumą, nes pradžioje visą laiką kelionės, na, turbūt ne vien krikščionybei tai būdinga, prasideda, kaip vaikas nori imituoti suaugusįjį, per anksti ir po to tenka dar truputį nusileisti ant žemės antrą kartą, kai supranti, kad čia ne tik mano asmeninis vaikiškumas, bet ir net ir bendruomeninis vaikiškumas.
Bažnyčia, taip gerai pasidomėjus, ji tą visada supranta ir pabrėžia, ir man atrodo, štai iš kur kyla toks na atlaidumas, atleidimas. Ką bedarytumėm, gali klyst ir taip, ir kitaip, ir dažniausiai tai matom krikščionybės pavyzdžiu, ar kurios kitos turbūt religijos, taip pat trūkumus, tai gal kartais suprantam, kaip būtų gerai, kad ta religija būtų be trūkumų, ar ne? Net parodo tos religijos tam tikrą grožį. Pavyzdžiui, jeigu nebūtų. Bet bendrai – tas tiesos skleidimasis kelionėje su atlaidumu, kad nė vienas nesame pasiekę to kelionės tikslo. Čia be galo svarbu, jeigu to nėra, tada iš karto turi aroganciją ir visišką susipainiojimą. Tai, kaip sakėt, raugas.
Taip, teisingai, iš tikrųjų Jėzus apie tą raugą kalbėjo, tai maždaug, vėl, kiekvieną kartą, kai gerai sekasi, pasaulietiniu požiūriu, turi, sakykim, nekilnojamo turto, išteklių, atrodo neskauda šonų, atrodo gerai pavalgęs, virškina gerai, iškart pamiršti, paprastai kalbėkim, Dievą. Ir toks buvo labai protingas rašytojas Liuisas, ir jis pastebėjo: „Ar atkreipėt dėmesį, kad tikrai nuoširdžiai pradedam melstis ir gręžiamės į Dievą, kai mums yra sudėtinga“, tai vos ne tai, kad Dievas nuolat turėtų mus laikyti strese, kad mes būtume gyvi ir budrūs.
Man buvo tokia, pasidalysiu, patirtis, juokinga iš dalies, nes gerai baigėsi, kas – gerai–blogai, net sunku pasakyti. Bet kartą man atrodė, kad beveik diagnozuos auglį galvoje. Jo nediagnozavo, bet gerai prisimenu: gydytoja rašo tą siuntimą į Magnetinį rezonansą, nes, kas sako, gal iš vidaus spaudžia, kad galvoj keisti pojūčiai. Ir man staiga, aš atsimenu, sėdžiu, pirmiausiai man atima galūnes, pradeda virpėti kojos, ir aš bundu, žaibiškai bundu, ir išeidamas pro tas duris, dar šiek tiek, aišku, savaime suprantama, kyla baimė, lengvas virpulys, bet jausmas yra, kad tau atsiranda pasaulis. Ir pirmiausiai, supratau iš karto, kiek dalykų man nereikia. Kiek daug dalykų aš buvau susikūręs, kurie iš tikrųjų yra balastas, tokie laikinieji tikslai, per kuriuos aš prarandu savo santykį su artimiausiais žmonėmis, savimi, su tuo pačiu Dievu. Ir tada turėjau tokį įdomų mėnesį laukdamas to Magnetinio rezonanso: sugebėjau išgerti arbatos su savo mama, kantriai, niekur neskubėdamas, aplankyti savo seniai nelankytus draugus. Ir įdomu, kai po mėnesio pasakė, kad auglio nėra, buvo net savotiškai gaila. Maniau, kad tai pamoka ir sakiau, viskas, aš išmokau pamokas ir būsiu budrus ir žinosiu. Ir kas svarbiausia, kad, eidamas tais pačiais laiptais, aš jaučiau, kad vienas po kito grįžta, vėl tas pats ūkas, nes viskas vėl gerai.
Tai mes žinom, kad taip, Bažnyčioj apsivalymas nuolatinis yra nuostabus dalykas. Tokie šventieji, Pranciškus, žmonės, kurie tą tikėjimą sugebėjo pernešti į naują etapą, galima sakyti. Tartum geri edukatoriai nepaklusniam paaugliui parodyt naują perspektyvą, naują gebėjimą. Iliuzija turbūt manyt, kad mes jau staiga tapome suaugusieji, čia turbūt tik vienas Dievas žino, kurioj klasėje krikščionybė yra – pirma ar dar darželis.
Bet taip pat pridursiu tą, ką jūs kalbėjote, Augustinai, kad mes esam raugas, ir tas „mes esam“. Tai iš tikrųjų, mes esam tokia suma daugybės dalykų ir kalbėjot apie tą humusą, tą informaciją, kurios tiek daug. Pranciškus, popiežius, labai gražiai parašė savo tokią encikliką apie kūriniją. Sako, šita tikrovė yra atvirų sąveikaujančių sistemų visuma, viskas sąveikauja, viskas yra atvira ir štai mes nerandam kitos būtybės, iš tikrųjų, gerai pažiūrėjus kiek mus leidžia mūsų tyrimų galimybės pažint, mes nerandam kitos šioj biologinėj tikrovėj būtybės, kuri turėtų tokio lygio individualumą, kūrybingumą ir asmeniškumą. Ir tai rodo, kad tikrai, pavyzdžiui, būna, kad mes savo pasirinkimais numetam save į dangų ar į pragarą.
Klasės susitikimai. Sakau, susitinka po penkerių metų, visi dar daugmaž panašūs žmonės, na, kas studijuoja, kas dirba. Po dešimties metų jau daug labiau skirtumai išryškėja. Po dvidešimties – po kampus prasideda šnabždesiai tokie: „Vaje, kaip Tomas degradavo, o kas galėjo pagalvot, toks buvo fainas vaikis. O žiūrėk, kaip ta…“ Tai mes susikuriam savo ateitį ir tokia vat mes būtybė esam – viena koja materijoj, kita koja dvasioj. Dvasia šaukia mus.
Man viltį kelia, kad tas revoliucijos procesas ir viskas panašu, na ne iš dalelių stumiamas, jis stumiamas iš viršaus. Toks įspūdis, kad grįžtam namo, toks įspūdis, kad laukia ta pilnatvė Dievo, ir kažkaip vis labiau mažuose dalykuose pastebime – skleidžiasi, skleidžiasi, skleidžiasi – artėju namų link…
Ingrida Stankevičienė: Benai, mes jums norėjome užduoti klausimą, būtent jums. Štai ir Augustinas kalbėjo, ir jūs kalbėjot apie tris laikus, ir Augustino knygoje, kurią mes dažnai cituojame, yra toks tekstas, Edita yra paruošusi jau citatą, apie Kristaus kraujo molekules, kurios nukryžiavimo metu pasklido po visą pasaulį. Ir štai kaip jūs dabar kalbate apie humusą, kalbat apie mūsų formą, kaip raugą, į ką mes išvirsime: ar degraduosim, ar toliau evoliucionuosim, kiek mums bus leista rinktis, kaip mes save išreikšime. Tai paklausykime citatos, o po to labai norėtųsi išgirsti jūsų įspūdį.
Edita Marciulevičienė: Taip, šitas skyrius vadinasi „Kristaus dvasios kodas“, tai imu nedidelę atkarpėlę: „Kristaus kraujo molekulės, prieš kelis tūkstantmečius išplitusios Žemėje, niekur nedingo, nes jose užkoduota dieviškoji sielos dvasia, o tokios būsenos savo kūne siekia visos sąmoningos sielos.
Maitindamiesi ir kvėpuodami, mes priimame nemirtingas ir dieviškai sąmoningas Jo dvasios nuostatomis pripildytas molekules, kurių esmę suvokdami keičiame mūsų kraujo kodą. Kristus, pereidamas į subtilųjį pasaulį, jas laisva valia paskleidė, todėl jos šiandien yra girdinčios ir atsiliepiančios. Kai mes sąmoningu, pripildytu tikėjimo jausmo protu kreipiamės į Kristų, tada sąveikaujame su Jo sielos dvasia. Visi tikintieji turime stengtis per Kristaus nuostatas pasiekti Jo paskleistos jausmo proto sąmonės būsenos lygį. Kristus, gerdamas vyną, pasakė: „Čia yra mano kraujas“, o lauždamas duoną: „Čia – mano kūnas“, nes žinojo, jog visos Jo pralieto kraujo molekulės su dieviškųjų nuostatų dvasia bus pasklidusios po visą pasaulį, ir žmonės kasdien galės su jų sielas tobulinančia dvasia sąveikauti laisva valia.“
Benas Ulevičius: Man dabar pakomentuoti, ar ne?
Ingrida Stankevičienė: Matot, jūs pats pasiūlėte tokią citatą. Jūs vienu metu užsiminėte apie graikus, ir užsiminėte, kalbėdamas apie logosą, tai grįžtant prie tų pačių graikų, kurie, kaip jūs žinot, nedalomas turėjo, iš ko susikūrėm gi mes visi, ir ėmė ugnį, vandenį, tas nedalomas daleles, ir pasakėt, kad yra atomas, kuris yra vienalytis, jo suskaidyti niekaip neįmanoma. Ir štai, žiūrėkit, 20 amžiaus vidury mokslininkai ką sako? Kad tai, kas yra nedaloma, tai, ką mes šitiek metų girdėjom, pasirodo gali būti suskaldyta į tiek dalių, ir jos visos pasklidusios ir visos veikia, ir mes galime per tai nueiti į tokius lygius, ką jūs šiandien irgi apie tai kalbate. Tai vat būtent iš to mes ir suradome šitą citatą, kad pasakytumėte savo įžvalgą kokią. Prašau.
Benas Ulevičius: Mėginu įsijausti į patį pirminį įspūdį, kuris ištinka klausant šitą tekstą, šitą citatą. Jis man labai gražus, primena įžvalgas pačias tokias gilumines, sakyčiau, krikščionybės įžvalgas. Pirmiausiai, kad Kristus į žmoniją… Kristus iš esmės yra Dievas įėjęs į šitą pasaulį ir į šitą žmoniją, ir nuo pat pradžių Jis buvo suprantamas kaip nauji duomenys žmonijoje.
Augustinas Rakauskas: Ir kaip Jis pasakė: „Ir nuo šiol aš būsiu su jumi iki galo“.
Benas Ulevičius: Taip, teisingai. Iš tikrųjų, jeigu, kaip aš minėjau, mes suvokiame, kad žmonija yra toks neregimas kūnas, vadiname jį mistiniu kūnu, na mistinis, nes savo mėsinėmis akimis nematome, kad mes susiję, bet jei žmonija yra tai, tai tada jos gydymas arba perkėlimas į naują kelionės etapą nutinka, kai tame kūne atsiranda nauja paskata. Nauja, galima pavadinti, galia, kuri pasklinda po tą kūną ir taip…
Augustinas Rakauskas: Transmutacija.
Benas Ulevičius: Taip Kristaus mokiniai suprato Kristų, kad tai yra Dievas, jis tapo žmogumi, kad taptų viena iš ląstelių ir toje ląstelėj yra užtaisas, kuris sklinda. Tai mes turime tą žodį „šventinimą“. Augustinai, jūs kalbėjote apie tą šventą dvasią. Sakykime, piktoji dvasia piktina, daro panašiai, o šventoji – šventina. Reikėtų sakyti, šventina. Kristus – kristina. Tai vat visa kas jį liečia, persiima juo ir tai labai sena krikščioniška stipri mintis.
Pavyzdžiui, kad Jėzus žengdamas žemėje stengiasi liesti daugybę dalykų, kad save į juos perkeltų. Jis įžengė į Jordaną, nuo to laiko apsigyvena vandenyje jo dalelė, jo vardu naudojamas tas vanduo teikia jo, sakykim, programą tokią, ar ne? Tą užtaisą. Jis ateina į vestuves Kanoje ir staiga, žiūrėkit, krikščionybėje tampa Sakramentas, Santuoka, kaip ženklas, kaip kanalas Kristui veikti. Paliečia duoną, paliečia vyną, žemės kūnas, kraujas, tampa Kristaus kūno krauju ir t. t. Ir iš tikrųjų šita mintis daug kur labai galingai, labai gražiai rodosi, Jis tikrai pasklinda kaip nauji duomenys, kaip nauja galimybė žmonijai.
Ir tada, aišku, pabrėžiam, kad žmogus visada čia, šioje vietoje, tartum granito luitas, iš kurio skulptorius nori išryškinti gražias formas, naują, gražią skulptūrą iškalt. Šitas naujas granito luitas gali pasiduoti šita veikimui arba nepasiduot, čia toks maždaug gražus klausimas: ką tu žmogau darai su šioje tikrovėje pasklidusiu Kristaus buvimu, Kristaus dvasia, ar tu užsklęstas bastionas, ar tu atvira sistema?
Tai todėl tą meilę taip pabrėžiam, nes meilė yra iš tikrųjų – atvirumas. Aš ne vien savyje gyvenu, bet kitą sutinku priimti į save ir nešiotis maldose, pats būt nešiojamas maldose. Tai labai persipina atvirumas Dievui, atvirumas tikrovei visai, atvirumas kiekvienam žmogui.
Man nepatikdavo, aš kai buvau paauglys dar, šviežias tikintysis, ir norėdavau apie tokias aukštas materijas kažką suprasti ir tą Dievą suprasti, ir man senos vienuolės ir vienuoliai sakydavo: „Vaikeli, nepamiršk meilės“. Man atrodė banalu, na kiek galima kartot tą patį. Ir dabar aš pradedu suprasti, – kad neliktų tai paveikslėlis galvoje aš turiu šitoj tikrovėje pradėti gyventi taip, kad nešiočiau viską savyje ir leisčiausi nešiojamas daugybės dalykų aplinkui.
Tai iš to, Pranciškus, kai jis pamokslavo, tai ne šiaip romantikas gi greičiausiai buvo, jis jautė naują ryšį su aplink esančiais dalykais, nes Kristus, Visatos tas laikytojas, į žmogų ateina ir apsigyvena juk ne toks atšokęs nuo visų dalykų, bet su visais tais dalykais ateina, su nauju ryšiu. Ir, taip gražiai, kaip sako, ikonose šventųjų akys plačiai atmerktos dažniausiai, nes tai yra žmonės, kurie staiga suprato, kad Dievo nereikia ieškoti kur nors labai labai toli, kur nors ant to kalno, kad tiesiog jis – arbatos puodelyje ir kiekvienam greta esančiame, kiekvienam dvelktelėjime. Tu vis labiau jį pradedi matyti ir atpažinti, kad Dievas lipdo šitą tikrovę ir mus kviečia būti bendralipdytojais, taip pasakykim, bendrakūrėjais. Na ir tokia užduotis – pripildyti viską, galbūt sunaikinti tuos trikdžius, nebrandumą tokį.
Tai man susišaukė su daugybe skaitytų teologinių tekstų ir taip labai gražiai kažkaip suskambėjo.
Augustinas Rakauskas: Tai norėčiau padėkoti už pabendravimą, gal kitą kartą pabandysime padiskutuoti, jeigu bus proga, būtent apie tuos keturis faktorius, kaip bandėm nuo žegnojimosi pradėti, tai galbūt išanalizuotume smulkiau išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę. Tuos pasaulietinius dalykus, kurie, deja, labai devalvavosi ir, jie niekur nedingo kaip vertybės, jie ir išliko, kaip sakant, viršūnėje mūsų evoliucijos. Bet mes turime aiškintis ir galvoti, ką šiandien jau mes laikome išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir meile. Ar tai yra tikrai tie tikri dalykai, apie kuriuos kalbėjo Kristus. Ar mes čia kažko nepakeitėm, ar mes nesuradome kažkokių tai pakaitalų ir ar mes einame tuo teisingu keliu, ar mes tik įsivaizduojam, kad mes einam teisingu keliu. O jau mums, kaip sakant, bevažiuojantiem pakeitė padangas ir mes važiuojam jau su metaliniais ratais – žiežirbos tik eina ir viską griaunam važiuodami. Čia reiktų visą tą išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės kodą išanalizuoti. Labai ilgai ties juo buvau apsistojęs ir jis tapo pagrindu man daugelyje vietų. Aš supratau, kad tai yra mūsų pati giliausia žaizda.
Benas Ulevičius: Ačiū už kvietimą, buvo tikrai malonu susipažinti akivaizdžiai, nes kartais neakivaizdžiai girdžiu per „Žinių radiją“, klausau pirmo iš karto po „Marijos radijo“, ir nors radijo šiaip retai klausausi, bet „Žinių radijas“ šiaip labai patinka. Tiesiog gera pabūti čia, kiek jau galiu.
Ingrida Stankevičienė: Tikrai buvo labai įdomu jūsų abiejų klausytis. Tada, Benai, mes turime tokią tradiciją, pabaigai, mūsų pašnekovo, svečio tiesiog paprašome jo linkėjimo mūsų klausytojams, radijui.
Benas Ulevičius: Tai ačiū labai už kvietimą, tikrai linkiu ir gerbiamam Augustinui, ir visam kolektyvui sėkmingai darbuotis ir toliau, ir svarbiausia, kad su tokiu pozityvu, kuris visada taip dvelkia iš radijo laidų. Na ir klausytojams taip pat ir visiems visada sakau sveikatos šiuo metu, bet tos ne vien kūno, bet taip pat ir sielos sveikatos, ir ramybės, ir džiaugsmo, kuris visada surandamas nepaisant visų sunkumų, jeigu tik nesileidžiam, kad dėmesį suvalgytų ne tokie labai ryškūs dalykai, bet dažniausiai, nesvarbiausi dalykai, tai – plataus horizonto, ir ačiū.