Laidoje „Verslumo dvasia“ kalbasi Katalikų teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius ir verslininkas, „Žinių radijo“ savininkas, laidos autorius Augustinas Rakauskas.
„Neieškokime Dievo praeities simboliuose ir naujai atgimstančiuose ženkluose, neieškokime Jo praeities istorijose ir naujai kuriamoje vaizduotėje. Visada stenkimės Jį pajausti čia ir dabar, nes Jis išeina į pasaulį, apsireikšdamas kiekviename mūsų žodyje, išsiverždamas iš mūsų sielos būsenos, per dvilypės trejybės dvasią virsdamas materija, visada būdamas vienu metu vakar, šiandien ir rytoj“, – sakoma knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.
Ką apie krikščionybei įprastus dalykus, tokius kaip, Trejybė, žegnojimasis, mano mūsų pašnekovai, turėdami omenyje šių dienų kontekstą?

Klausyti internetu.

Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Laida „Verslumo dvasia“ transliuojama penktadieniais 10:10 val., kartojama savaitgalį 17 val.

***
Edita Marciulevičienė: Prieš prasidedant laidai, klausiausi kaip jūs, Benai, kalbėjote su Inga apie Trejybę ir suradau citatą iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“. Tai aš ją perskaitysiu ir tegul ta citata įveda mus į temą, ir aišku, bus labai įdomu išgirsti ir jūsų, Benai, ir jūsų, Augustinai, įžvalgų: „Neieškokime Dievo praeities simboliuose ir naujai atgimstančiuose ženkluose, neieškokime Jo praeities istorijose ir naujai kuriamoje vaizduotėje. Visada stenkimės Jį pajausti čia ir dabar, nes Jis išeina į pasaulį, apsireikšdamas kiekviename mūsų žodyje, išsiverždamas iš mūsų sielos būsenos, per dvilypės trejybės dvasią virsdamas materija, visada būdamas vienu metu vakar, šiandien ir rytoj.“

Prašau, Inga.

Ingrida Stankevičienė: Kaip jūs žinote, mūsų laida „Verslumo dvasia“. Kas čia tas per fenomenas – „dvasia“ ir „verslumas“, juo labiau kai yra tiek priešiškumų, tiek skirtumų? Kaip tie skirtumai gali skleisti dvasią, apie kurią mes kalbame, kuri veikia mus visus?

Pradėkime nuo to – dvasia, kiek ji yra pati savaime visuminė, kiek ji yra kaip realybė veikianti?

Augustinas Rakauskas: Mes šiandien turime žmogų laidoje, kuris daugiau užsiiminėja dvasiniais dalykais, o mes to materialaus pasaulio atstovai. Labai nesinorėtų, Ingrida, kad mes suspraustume į kažkokius rėmus, arba iš karto jau čia sudėtume planą tokį, apie ką mes turime kalbėti. Būtų gerai, kad dvasia išsiskleistų toje būsenoje, kokią mes kiekvienas turime. Vis tiek, kaip čia bekalbėtume apie dualumą arba apie tą trejybę, kiekvienas į tą dualumą arba tą trejybę išreiškia pagal savo išsivystymo lygį.

Tai mums ir, aš manau, klausytojams būtų įdomiausia išgirsti tuos skirtingus požiūrius, tas skirtingas nuomones, apie tą patį dalyką. Nes jeigu mes dabar kažkur tai apibrėšime rėmus ir pasakysime: „Kalbam tik apie dvasią“, arba, kas tai yra, kaip kiekvienas čia supranta tą dvasią, tai mes norim nenorim išeisim į kažkokią argumentų kovą, ko tikrai laidoje nesinorėtų, ypač tokioje, kurioje mes norime sukurti tą pridėtinę vertę. Tai norėdami sukurti tą pridėtinę vertę mes turime klausytoją palikti laisvą. Jis neturi rinktis ir jis turi pats pradėt galvoti: yra va tokia žmogaus pozicija, yra kita pozicija, o kokia gi mano pozicija? Kokią aš darau išvadą? Tai tada tas žmogus ir tampa ta trečiąja dvasia, kuri pradeda reikštis, kuri pradeda kažką naujo suvokti, tada po kažkurio laiko ateina ir tas supratimas.

Kadangi girdžiu jūs čia diskutuojate apie trejybės fenomeną, tai būtų gerai išnaudoti jūsų buvimą mūsų laidoje ir man labai knieti šitas klausimas, gal nuo jo vėliau pradėtų rutuliotis ir kalba apie tą dvasią, į kurią Ingrida bando mūsų dėmesį sukoncentruoti.

O klausimas surištas su trejybe. Aš tokius du faktorius turiu. Vienas – kaip ta trejybė reiškiasi dabar tam mūsų kasdieniame gyvenime: kaip ji, būtent, apsireiškia ir kokius iššūkius mums kelia. Nes mes dar visai neseniai kalbėjome, turiu omenyje, žmonija daugiau konstatavo dualumą, kad yra materialus, yra dvasinis, yra jausmai, yra protas, o dabar mes jau kalbame apie tris dimensijas, tai reiškia, trejybę. Aišku, čia iš karto atsiranda dvasia. Tie žmonės ir yra ta dvasia.

Tai aš visada, kokie pokalbiai bevyktų, o ypač su hierarchais, kurie su religija dirba, su dvasingumu, visada pats kitiems patarinėju ir sakau, kad visada visų pirma reiškia išsiaiškinti, kaip mes suprantame, kaip pašnekovai mūsų supranta, sąvoką „Dievas“. Nes kol mes nežinome, kas, kaip ir ką skaito Dievu, tai mums labai sunku susikalbėti, nes tada būna vieni kalba apie ratus, kiti apie batus. Ir atrodo, kad kalba lygtai apie panašius dalykus, bet ne apie tą patį. O jie pasirodo visiškai kardinaliai skiriasi. Tai aš šitos temos nenorėčiau dabar pradėti gvildenti, bet ji aktuali, jūs gal pasąmonėje tą turėkite, po to mums gal pokalbis išsirutulios į tą sąvoką „Dievas“, bet dabar grįžkime prie trejybių.

Jūs – tikrai praktikuojantis religiją ir skleidžiantis religijos dvasią, mes laikome save tik tokiais kaip pagalbininkais, kaip edukacinę medžiagą mes išnaudojam tai, ką jūs labai praktikuojat, bet mes save laikome irgi krikščioniškos šalies atstovais, ir mes tikrai negalime ignoruoti tos religijos, kuri mūsų šalyje dominuoja, nes mes tada būtume kažkokie svetimkūniai čia. Jau to svetimkūniškumo mūsų šalyje tiek daug ir dabar tiek daug naujų visokių formų atsiranda, kad jau ir susigaudyti labai sunku be kažkokios stereotipinės nuostatos. Tai va tie, kurie skęsta tuose naujuose visokiuose dariniuose, tai jie kabinasi, kaip už paskutinės vilties, už įvairių religinių doktrinų, už nuostatų, kad kažkaip tai išlaikytų tą autentiškumą, ir kad netaptų kažkuo, ko mes patys nesuvokiame kuo mes tampame. Kad mums čia suponuoja ir taip, ir kitaip, ir globaliai, ir individualiai, ir labai plačiai. Tai mūsų tos laidos ir yra kaip toks tikslas.

Bet pradėkime nuo to paprasto dalyko, kurį krikščionys naudoja. Kaip mes galėtume, Benai, išanalizuoti ir išaiškinti tą visiems labai gerai žinomą ir įprastą dalyką, bet pasaulietine kalba, kad būtų kontekste šių dienų, to dabartinio tokio techninio progreso, tokio intelekto dominavimo, kuris vis neužleidžia pozicijų, proto dominavimo, kaip jūs paaiškintumėte žegnojimosi fenomeną šių laikų žodžiais: kas tai yra tas rankos dėjimas prie kaktos, rankos dėjimas prie krūtinės ir prie abiejų pečių, ir tas pasakymas: „Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir šventosios Dvasios“? Bet nesinorėtų nulįsti į filosofavimą, nes žinote, kad iš visko mes galime padaryti tokią filosofiją, kad čia, pavyzdžiui, apie tuos tris dalykus galėtume kalbėti visą laiką, bet mums norėtųsi apsiriboti, kodėl aš pabrėžiu, kad mes turime visą laiką stengtis, kad žmonėms būtų kažkoks tai aiškesnis supratimas ir kad jis, tas supratimas, koreliuotų su šios dienos poreikiais. Nes žmonės – vartotojai, jie visi nori gauti čia ir dabar tą vadinamąją tabletę ir išgėrę ją būti protingi, dvasingi ir pinigų turėti, ir su Dievu šnekėti, bet neišeina taip, reikia dirbti. Jie labai nori tų įrankių, labai nori tų patarimų. Tai norėtųsi, kad mes pabandytume pirmą tokią diskusiją padaryti ties šitais trim žodžiais: o kas gi tai yra, o kaip gi tai praktikuoti?

Turbūt sutiksite su manim, kad daugelį religingų, o ypač vyresnio amžiaus žmonių, paklaustume: „Ką tu čia darai? Tu žegnojiesi, bet ar tu žinai, ką tu čia darai? Ir kaip tu tai gali išversti, kaip gali ištraktuoti ir kaip gali surišti su savo fiziologija, su savo kūnu?“

Benas Ulevičius: Žinot, Augustinai, čia tokia virtinė tokių įdomių ir turtingų klausimų, aš tik galiu grybštelėti šiek tiek, nes suprantam, kad į tokius dalykus galima atsakyti ir iš vienos pusės žvelgiant, ir iš kitos. Kadangi esam tokioj universalioj laidoj tai aš pabandysiu nepamiršti tokio bendrareliginio pagrindo taip pat. Religijotyrininkai dažnai tyrinėja tokius panašumus, kurie mūsų žmogiškoje prigimtyje religiją praktikuojant skleidžiasi.

Tai man gražiausias koncentruotas pasakojimas būtų, aišku, suprantame, kad krikščioniams tai yra Kristaus kryžiaus, tapatinimasis su Kristaus likimu, tik gal ne likimu, bet gyvenimo keliu, nes mūsų užduotis yra tapti panašiais į vat tokio lygio meilės žmogų, tokio lygio brandos žmogų. Mes tikim, kad esam kaip kūdikiai nebrandūs ir mūsų laukia, kaip Šventas Raštas sako: „Kristaus branda“. Kol tos brandos nepasieki, tai neturi veido, neturi tikro asmeniškumo, netgi esi toks kaip besivystanti būtybė.

Bet tie senovės krikščionys labai labai stipriai pabrėždavo, kad pats kryžmumas, ta kryžiaus forma, ji reiškia visos tikrovės harmonijos formą. Kaip skaitome, pradžioje buvo žodis, ir tas žodis buvo pats Dievas, o tas Dievas sukūrė pasaulį, tą žodį.

Tai graikai ten turėjo tokį logos graikišką žodį. Pradžioje buvo tas logos ir jie tikėjo, kad tai yra visų dalykų tvarka. Sakykime, tobulas, amžinas racionalumas, kuris ir sukūrė šitą tikrovę, ir visą šitą tikrovę palaiko. Hipotetiškai taip, jeigu tas amžinas protas pamirštų bent akimirką Beną Ulevičių, tai manęs tiesiog ne tai, kad nebūtų, bet staiga jūs susižvalgytumėte ir sakytumėte, o ką mes čia veikiam? Tartum niekad net neegzistavau. Tai to logos, to visatos pagrindo, simbolis buvo kryžius.

Platonas, toks filosofas, pasakojo kaip pasaulis buvo sukurtas. Sako: „Sukūrė pasaulį rentėjas10:50 ir įdėjo į tokią kryžiaus formą, „X“ tokį didelį – kaitą ir pastovumą“.

Na ir pirmi krikščionys, žvelgdami į Kristų, ir matė, kad jis ant kryžiaus (ne veltui ant kryžiaus mirė), tai kitaip tariant, jis meilę parodė kaip visatos pamatą, jis ant to kryžiaus formos mirė.

Na, ir tada jau iš karto matome, kiek daug tu gali dalykų ženklinti: tu tapatiniesi su tikrovės pamatu, – Dievu, kuris yra meilė, išmintis, – ir šita tikrovė laikoma jo, taip pat su Kristum, kuris yra toks žmogus, pavyzdinis egzempliorius, maždaug – štai kas nutinka su žmogumi, kuris yra vienybėje su šituo meilės pagrindu. Štai kokius prioritetus toks žmogus turi ir jo laukia prisikėlimas, maždaug, amžinasis gyvenimas. Jis nėra tik biologinė būtybė, tik gendanti, pūvanti, sakykim, su trumpalaikiais tokiais tikslais, kurie veda ten į akligatvius. Turi būti platesnė perspektyva, platesnis horizontas. Tai vat Kristus – tas pavyzdinis asmuo, ir Šventasis Raštas Jį vadina pirmgimiu tarp visų žmonių, kitaip tariant, po to yra antragimis, trečiagimis, vat mes esame keturgimiai, milijongimiai, sakykime, tokie kaip jis. Tai čia yra, sakyčiau, tuo kryžiaus ženklu ženklinantis, tu iškart tapatiniesi su tokiu scenarijumi, kuris pranoksta ten tavo žmogiškas galias. Vienas na ką aš iš savo mėsinės būties galiu išspausti – negaliu priverst savęs gyvent amžinai, negaliu net iš tų, tokių, sakykim, na pavyzdžiui, mano ląstelėse net negyvena kažkoks gėrio, blogio suvokimas, meilės suvokimas. Dalelės trinasi, tiek mušant žmogų, tiek jį glostant, yra tik trintis. Tai va, bet mes, kaip žmonės, žvelgiame į tą platesnį horizontą ir mums, krikščioniams, tai vat tas Kristus mažytis, kuris yra laidas į pačią didžiąją tikrovės meilę, sakykim, pamatą.

Aišku, yra ten daug iš Švento Rašto plaukiančių dalykų, kurie irgi labai gražūs ir labai universalūs sakykime. Istorija, senoviniai pasakojimai, Augustinai, tai turbūt mes visi suprantame, kuo senesnis pasakojimas, tuo labiau galvą krapštaisi ten klausydamas, nes daug užkoduotų dalykų, dažnai yra trumpas, lakoniškas.

Šventam Rašte irgi, kuo labiau atgal į praeitį judi, tuo trumpėja pasakojimai, kaip tie deimantai – gryninasi, gryninasi per tūkstantmečius, kol galiausiai lieka krislas, kuris ten milžiniškos vertės. Tai yra tas pasakojimas apie izraelitų išėjimą iš Egipto. Ir ten daug istorinės tiesos, daug simbolikos ir vienas iš galingiausių simbolių, kad tie žmonės neturi ateities. Jie yra, kaip sakykime, vergai. Ir čia visi galim pritaikyti sau, netgi tas gyvenimas, kaip vergijoje. Į ką aš esu įjungęs savo sielos laidą, kas mane maitina: ar į kokį nors negyvą daiktą, kuris nėra savaime blogas, tik nevertas mano gyvenimo krypties, sakykim, ar į kažką aukščiau? Tai tie žmonės neturi ateities ir ten juos ryja tas Mirties angelas, taip pavadinkime, ir juos apsaugo, kai jie avinėlio krauju patepa staktas. Staktos tepimas yra kryžiaus formos, ir vėl mes ženkliname save kryžiaus forma.

Kažkas sakytų, tas avinėlis, kas čia per keistenybė, suprantama, šiandien sunku suvokti, suprast, bet gal universaliausia būtų tiesa – kad mes gyventume, kažkas turi kentėti. Kitaip tariant, jei aš patiriu kažkokią kančią, tai ta kančia gali būti kažkam išgelbėjimas, arba kad aš būčiau išgelbėtas. Dažniausiai per ką? Gimstu per motinos kančią. Esu auginamas per tėčio, mamos aukas tam tikras. Tada yra mūsų tarpusavio aukos, kai mes neryjame vienas kito, bet meile patarnaujame.

Tai vėl čia toks simbolis būtų ta stakta. Kiekvienąkart aš žinau, kad aš esu kaip stakta, per kurią įeina daug dalykų, išeina daug dalykų ir aš paženklinu ją. Kiekvieną rytą, pavyzdžiui, kiekvienąkart kai jau esu blaškomas į šalis, primenu sau tokius dalykus.

Tai čia dabar, aišku, aš suminėjau kai kuriuos momentus, jų yra labai daug, jie savaip visi gražūs ir gilūs, bet man pirmiausiai šitie į mintį ateina.

Augustinas Rakauskas: Ačiū. Reiškia jūs išsakėte tam tikroje formoje savo suvokimą apie žegnojimąsi.

Ir teisingai pasakėt ir kodėl labai mažėja ir siaurėja aiškinimas, kada mes einame atgal. Tai atspindi tik tai, kad žmonės evoliucionuoja. Kadangi prasidėjo nuo labai mažai žodžių aiškinimai, tų žmonių, kurie suvokė, kažkada labai seniai suvokė, tam tikras tiesas, tai jie lakoniškai jas ir aprašė. Kodėl paprastai ir lakoniškai? Todėl, kad tais laikais žmonės tiek nekalbėjo, kiek kalba šiandien.

Pažiūrėkite, kiek jums reikėjo laiko, kad atsakytumėte į tą klausimą. Ir aš drįsčiau pasakyti, ir jūs taip ir neatsakėt. Nors pasakėt labai daug pavyzdžių, labai daug apglėbėt, bet jeigu žiūrint iš žmogaus fiziologijos, ką aš užduodamas klausimą pabrėžiau, kad „kaip jūs pabandytumėte surasti koreliaciją su mūsų nūdienos fiziologija ir su jos funkcionavimu“, kuris galėtų būti toks artimesnis žmogui, kaip ta tabletė, kad jis sakytų: „Na taip“. Kadangi aš čia ne šiaip sau pabrėžiau, kodėl logika vis dėl to neužleidžia pozicijos jokiam dvasingumui, jokiam netgi tam pačiam protui, ir visi supranta, kad jeigu nėra logikos, tai nėra nieko. Nes jeigu žmogus elgiasi nelogiškai tai mes tuoj jį priskiriame, sakom: „Neadekvačiai elgiasi, neprognozuojamas, neadekvatus ir iš vis nėra logikos toj kalboj arba tam elgesy“. Tada kaip ir nurašom tą žmogų. Aš stebėdamas tuos tūkstančius žmonių, kurie su Dievo pagalba praėjo pro mano bendrą veiklą, darant verslą, kuriant, ieškant būdų kaip tuos žmones sujungti į vieną bendrą tikslą, ir aš tam tikram gyvenimo etape pasijutau, kad aš darau tą patį, ką bandė kažkada padaryti ir kiti prieš mane bandžiusieji. Jie visi bandė kažkaip tuos žmones suburti, sujungti ir aš ieškojau daugiausia dėsningumų, nes aš supratau, kad reikia surasti tam tikrą dėsnį, pagal kurį žmonės gali vienytis, arba atspėt tą mįslę, kas juos vienija, kas juos jungia, kas sugeneruoja galią. Kokią galią? Ar tai būtų pinigų darymo, ar tai būtų kažko statymo, ar tai kariavimo, ar tai tikėjimo, bet aš suvokiau, kad dėsniai labai artimai veikia, tik sferos kitos, bet visi naudojasi tais pačiais dėsniais užkariauti žmonių sielos dvasią. Nes dvasią galima formuoti, galima kurti, galima skleisti, keisti, bet vis tiek tai yra dvasia. Ar tai būtų mokslo dvasia, ar tai kažko kito, bet vis tiek dvasia. Vis tiek iš žmonių bendrystės turi gimti dvasia, jeigu dvasia negimsta, tai galime sakyti, kad niekas negimsta. Niekas, va kalbėjom, kalbėjom ir nieko, likom visi toj pačioj vietoj ir su tuo pačiu supratimu. Bet jeigu mes bendravom, kalbėjom, skleidėm kažką, gal mes ir nepajutom iš karto kas pasikeitė, bet jeigu klausančiųjų galvoje kažkas pasikeitė, kažkas prisidėjo, kažkas išsiplėtė, arba kažkas pagilėjo, tai jau reiškia mes ne veltui šnekėjome, reiškia, kažkas gavosi, transformavosi, įvyko kažkokia transmutacija kažkieno galvoj.

Būna labai dažnai, kad mes patys šnekam ir jaučiam, kaip mūsų galvoj vyksta kažkokie pokyčiai, kad iš to pokalbio atsiranda naujas suvokimas. Tada jau po to suki galvą, analizuoji, galvoji, kas čia buvo pasakyta, kartais galvoji, ką aš čia pasakiau, kodėl aš taip pasakiau, arba ką man atsakė, arba kaip kitas žmogus kalbėjo. O būna, kad tas unisonas, labai retai, bet būna, kad suskamba, toks šiurpuliukas net pereina per kūną, pajunti, kad va, kažką tai tokio naujo atradau. Kažką pajaučiau, dar nelabai ir žinau, ką, bet matau, kad iš diskusijos kažkas gavosi. Tik reikia dabar pagauti ir sudėlioti į kažkokius tai žodžius.

Edita Marciulevičienė: Pirmoje laidos dalyje mes kalbėjomės apie trejybę. Štai Augustinas pasiūlė aptarti žegnojimosi fenomeną: ką jis reiškia, kodėl tai svarbu mūsų fiziniame gyvenime, ir štai Benas sakė, kad žegnodamasis žmogus tapatinasi su Kristaus gyvenimo būdo scenarijumi, kuris pranoksta žmogiškąsias galias.

Augustinas atkreipė dėmesį, kad bet kas, kas turi galimybę daryti įtaką, visi naudojasi tais pačiais dėsniais, užkariauti žmogaus sielos dvasią. Ir kad iš žmonių bendrystės turi gimti dvasia. Prašau, tęskite.

Augustinas Rakauskas: Kodėl yra sakoma, kad pirma buvo žodis? Kada mes pradedame trejybę suprast, pradedam naudoti taip, kaip ji, be jokių papuošimų, be jokių patepimų, be jokios mistikos, o tiesiog išskaidrinam iki paprastų tų žodžių ir padarom elementariai paprastą ir sakom: ranką dedam prie kaktos.

Kas čia pas mus toj kaktoj yra, kas tas, prie ko dedam? Pasaulietine kalba sakant, tai yra smegenys mūsų, kitaip sakant tai yra protas. Kur protas mūsų randasi? Galvoj. Čia ta košė, kurią mes vadiname protu. Mes gi puikiai žinome, kad ten – milijardai molekulių, ląstelių, kurios ten veikia, sąveikauja ir kaupia, kažką daro ir mums padeda sukurt žodį. Tai kol žmogus nepradeda galvoti, jam kalbėt nereikia, jam ir žodis nereikalingas, bet kai jis pradeda galvoti, jis tokia būtybė, kad jis nori išreikšt, jis nori pasakyt, jis nori ištransliuot, nori pasidalyt.

Ir kuo jis nori pasidalyti? Jis nori pasidalyti tuo, ką jis ne tik supranta, bet ką jis jaučia. Kristaus naujumas ir užgimimas, kaip kito, dieviškos būtybės, žmogaus, Dievo vaiko, jis ir apsireiškia būtent per jausmą. Ir kur Kristus visur demonstruoja – visur matom, kad demonstruoja širdį, visur kraujuojančią širdį, ir spinduliai eina iš tos širdies. Kodėl jie eina? Todėl, kad mūsų širdelė surišta su visais organizmo virpesiais, su visa nervų sistema. Ir moksliškai yra jau įrodyta, va čia su Brėdikiu teko irgi man diskutuoti ta tema ir jis patvirtino, kad jau yra tokie įrodymai, kad pagrindinė mūsų smegeninė – jausmuose, ne ten – galvoje, čia tik pasekmė to, ką mes jaučiam. Ir jeigu mūsų jausmai, kurie surišti su visu kūnu: su uosle, su klausa, su skoniu, girdėjimu, kas vyksta, ir jeigu mums tie jausmai nepradeda kelti klausimų ir formuot užduoties galvai, tai mes nieko ir negalvojame. O negalvojame, nes nieko nejaučiame. Bet jeigu mes ką nors jaučiame, mes iš karto kreipiamės į protą, tai yra mūsų vertėjas, kuris gali pasakyti. Protas pats nekalba, kalba mūsų kalbos aparatas, bet kad jis kalbėtų, mes turime pagalvoti, kokį žodį, kaip pasakyti, kaip išreikšti, kad nesuklaidinčiau, ir mes tą darome instinktyviai, tai reiškia, kad mūsų jausmas ir protas, – dominuoja mūsų jausmai, o kai pradedame kalbėti, mes demonstruojame savo protą. Mes tada kalbame, ką mes galvojame. Mes taip įsivaizduojame. Bet iš tikrųjų mes kalbame tą, ką mes jaučiame.

Tik mes per šitą vietą, kurią vadiname galva… ir kodėl vadiname Dievu Tėvu? Todėl, kad čia, toje vietoje, yra visa mūsų žmonijos praeitis, ta vieta, kurioje gali sutilpti visa informacija, kokią žmonija kažkada yra sukūrusi ir išgyvenusi. Bet kaip sakoma, „mes vaikai“. Kodėl? Todėl, kad tų smegenų pas mus ten užimta gal mažytė dalis, užtat mes ir įvardijami kaip vaikai, todėl, kad mes dar labai mažai žinom, dar labai mažai į tą archyvą sukaupę tų žinių.

Ir kai mes šiandien su jumis šnekam, tai kas yra jūsų „tėvas“, kas yra mano „tėvas“? Kas yra mūsų „tėvai“? Tai yra praeitis. Jeigu mes su jais dar gyvais pašnekam, tai vis tiek mes į juos žiūrim jau kaip į praeitį. Kaip į tuos žmones, kurie mus mokino, atidavė savo patirtį, mes ką galėjome iš jų pasiėmėme, sukaupėme, bet dabar mes gyvenam ir jaučiam gyvenimą. O jie gyvenimą vis mažiau jaučia, vis mažiau ir mažiau, nes jie sensta. Todėl, kai mes meldžiamės, mes sakom: „Vardan Dievo tėvo“, tai tas pats, kad mes sakytume: „Vardan visko, ką žmonės yra sugalvoję, sukūrę, tai yra vardan Tėvo“, o Tėvas tai yra visos žmonijos praeitis, ką ji yra mums sudėjusi. Bet kiekviena siela, kiekvienas žmogus, jis turi toj galvoj to visos žmonijos sukaupto žinojimo tiek, kiek jis turi pagal savo išsivystymo lygį ir mes matom, kokie žmonės skirtingi.

Kodėl sakom: „Šventa dvasia“ ir dedam ranką prie vienos peties ir prie kitos, ir po to apjungiam, „Amen“ sakom. Tai ką mes žegnodamiesi rodom? Kad šventa dvasia tai yra šitos dvi rankos, kurios rašo, valgo, meną kuria, muziką, duoda į veidą, glosto žmogų, pirštu grūmoja, tai yra dvasia. Visi šitie… dėl to ir sakoma: „Vardan Šventos Dvasios“, ne piktos, o šventos. Dėl to, kad norime, o ji šventa ne vien pagal savo veiksmus, ji šventa, jeigu ji daro gerus dalykus, ji šventa todėl, kad ji gali naujus dalykus parodyti mums praktiniame gyvenime, fiziškai išreikšti. Parodyti tai, ko dar nėra. Gali sukurti tai, ko nėra. Gali nupiešti tai, ko nėra.

Taip aš asmeniškai matau, kad žmonės naudojasi galva, jausmais ir veiksmais, su kuriais spinduliuoja dvasią.

Kodėl sako: „Ne pagal kalbas būsit vertinami, o pagal darbus“. Reiškia, ką padarysit, ką atliksit. Kalbėt labai gražiai gali, bet čia pat, su ta pačia ranka paimi ginklą, šauni, naikini gyvybę ir skleidi ką? Skleidi velnišką dvasią, blogą dvasią, ne šventą dvasią.

Pažiūrėjus į evoliuciją ir į tai, ką mes čia kalbame, mes puikiai matom, kad vieni žmonės gyvena praeity, mėgaujasi, pergyvena. Ką mes matome? Moterį paliko vyras, moteris nugrimzdo į praeitį, į jaunystę, į gerą gyvenimą, pragyveno 10–20 metų, ir paliko vyras. Ir ji negali išeiti iš tos praeities. Ką ji maitina? Skausmą, pergyvenimus, netektį. Ji visą laiką apie tai galvoja, tame vis grįžta ir grįžta, ir ką ji naikina? Naikina dabartinį gyvenimą. Tai aš ne vieną moterį mačiau, kuri gavo krūtų vėžį, gavo kitokias ligas, vien dėl to, kad visą laiką save naikino gyvendama praeity. Visą laiką pergyvendama, visą laiką iš naujo išgyvendama ir visą laiką savęs gailėdama: „Oi, taip buvo gerai, buvau jauna, buvau graži, dabar mane paliko. Dabar aš jau ne tokia graži, jau dabar į mane niekas nežiūri“, o dar jeigu vaikai nebemyli, tai viskas – dangus griūna.

Tai va yra praeitis. Bet žmogus evoliucionavo, kalbėjo, dalijosi patirtimi, daugybę tūkstantmečių jis iševoliucionavo ir jis dabar jau pajėgus įvertinti tai, apie ką mes dabar kalbame. Kad negalima praeity gyventi, bet negalima jos nubraukt. Negalima gyvent vien tik dabarty ir sakyt: „Nieko nebuvo“, nes mes tada neišnaudojam, mes tada darysime tą pačią klaidą. Mes praeities nepanaudojam, vadinasi, patirties neįgavom, nepaūgėjom, supratimas mūsų neišsiplėtė ir mes vėl tą patį darom. Praeitis reikalinga tam, kad mes geriau dabar elgtumėmės, išmintingiau, teisingiau, kad mes įsitikintume, kad tikrai galima tikėti tuo, ką mes ruošiamės daryt, kad tikrai žinotume, kad mes su meile tai darome, ir kad tai yra ne fiziologija, o tai yra tikra meilė, kad riša kažkas daugiau, ne vien tik seksas. Dabartis, apie kurią diskutuoji, ji glaudžiai surišta su praeitim. Bet praeitis ir dabartis, jeigu mes nekuriam ateities, praranda vertę. Tai mes, vadinasi, nesam nemirtingos sielos, kurios visą laiką tobulėja, kuria, auga savo skirtumų dėka, savo mokymosi vienas iš kito dėka.

Ir todėl Kristus ant kryžiaus nuėjo, kad jis suprato, koks yra svarbus tikėjimas. Mums ne į dangų reik žiūrėti, o reik išmokti tikėti vienas kitu, išmokt taip elgtis, kad žmogus žmogumi pradėtų tikėti, tai yra pagrindinis tikėjimo trūkumas. Žmonės netiki vieni kitais. Kad jie tikėtų vieni kitais, jie turi tikėti tuo, ko dar nėra. Visa religija moko, dėl to mes turime praeitį, dabartį ir turime ateitį, kurios nežinom, bet jeigu mes tikime, kodėl Kristus pasakė: „Jeigu jūs tikėtumėt, jūs medžius rautumėt, kalnus stumdytumėt, bet jūs netikit“. Jums padėta po nosim, parodyta, bet jūs nematot.

Atėjo laikas, jeigu aš galiu apie tai kalbėti, tai reiškia, žmonės gali tai suprasti, nes niekas nekalba apie tai, ko nėra kam suprasti, jeigu aš tai suvokiu, tai gali ir kitas suvokti. Šiandien mes ant slenksčio esam tokios būsenos, kad mes turime išugdyti savyje ir aš kada kalbu su mamom, aš sakau, mokykit savo vaikus negyventi vienoj dimensijoje, negalima klaidint žmogų ir sakyti: „Gyvenk tik čia, dabar! Va, žiūrėk, koks tu čia tobulas – šok, dainuok, linksminkis!“ Kokakola, vėliau – narkotikai, po to dar kokie velniai, seksas, viskas va, dabar, čia! Laikinumas! Tai ką mes galim? Mes tada praeitį nubraukiam ir ateitį nubraukiam. Praeities patirtis, vertybės, viskas į šiukšlyną! Ar mes jau tapom Dievais, kad mes jau dabar gyvenam ir tikrai esam tobuli?! Mes turim kurti toliau savo ateitį, mes turime dalyvauti tame, mes turime gerbti ir vertinti tas nuostatas ir tas tiesas, kurias tas žmogus, nuėjęs ant kryžiaus, mums paliko. Jų nė vienų šiandiena negalima iš gyvenimo išbraukti ir pasakyti: „Čia nesąmonė!“, jeigu paimam bet kokį iš 10 Dievo įsakymų ir pradedam analizuoti, mes iškart pradedam suprast, kad kiekvienas punktas gali turėti savo disertaciją. Kiekvienas iš 10 Dievo įsakymų! Galima parašyti mokslinį darbą ir įrodyti, kodėl tai yra svarbu.

Mes turime mokinti žmones jau apjungti vienu metu ir padaryti tą „Amen“ – praeitį, dabartį ir ateitį. Tai kada mes taip pradedam suvokt žegnojimąsi, mes pradedame suprasti, kad mes esame tie kūrėjai, Dievo vaikai, kaip jūs sakote, einantys paskui savo mokytoją. Einantys pagal tą Dievo vaiką, kuris gavo nušvitimą ir jis mums paliko visas tas nuostatas, parodė, labai trumpai, bet, sako: „Jūs turit ir praeitį, ir dabartį, jaučiat viską, ir va, ateitį turit, – kurkit, darykit! Tobulinkit, dauginkit mano turtus!“

Benas Ulevičius: Miela girdėti geras, gyvenimu pagrįstas ir gražias įžvalgas, ir naudingas. Iš tikrųjų labai gražu ir turtinga, kai, man atrodo, ta tikėjimo branda ir pasireiškia. Žmogus ne vienu kažkokiu būdu supranta tai, ką daro, bet įvairiose situacijose ir per skirtingas patirtis perleidęs randa tokius turtingus būdus paaiškinti ir sau. Ir mes patys sau esam mokytojai ir edukatoriai, neužtenka tik turėti kažkokį nuleistą mokymą, kuris visiems visiems pritaikytas ir visada galioja. Ir tas vat kūno įtraukimas ir žmogiškų galių į tą kryžiaus paženklinimą, žegnojimąsi yra tokia irgi labai svarbi, gili tema.

Pirmiausiai, tai, ką, Augustinai, minėjote, tas sujungimas, subūrimas, apjungimas – tai vyksta mumyse. Aš tik gal šiek tiek kaip aidas, bet taip pat kaip papildytojas, kaip manyje rezonuoja tai, ką sakot, – tas minčių, širdies, arba vadinkim, pavyzdžiui, jausmų, racionalumo, tos kontempliatyviosios galios, viso to, kas mumyse yra, visų galių, apjungimas – tokia svarbi siekiamybė. Mes tą vadiname integralumu, ar ne?

Pavyzdžiui, sakome: „Vat tai tikrai integralus žmogus“, bet nėra iki galo integralaus žmogaus. Dievas būtų toks idealas, taip kaip mes, sakykime, krikščioniškoje sampratoje, rodo Dievą kaip labai labai integralų asmenį. Net nesakom, kad Dievas turi meilę arba turi mintis, sakom: „Visa, kas Dieve yra“. Visi čia žodžiai aišku vaikiški ir juokingi, nes tarsi Dievas būtų kažkoks konteineris, kuriame galėtų būti visa. Visa ką Dievas turi – jis yra. Nesakom net: „Dievas myli“, o Dievas ir yra meilė. Dievas yra išmintis. Dievas, kitaip tarant, yra pilnai integralus ir brandus asmuo. O ką jis kalba – tas jis yra. Kokios jo mintys, tokie jo veiksmai. O pas mus išmėtyta, išdaužyta viskas. Labai dažnai: vieną galvoju, kitą kalbu, trečia darau ir iš to kyla daug ir kančių ir man, ir kitiems, ir dalis, turbūt, daugybės, tų dvasinio kelio sistemų, pastangų dalis, visada nukreipta yra į tą derinimą žmoguje: įvairių aspektų, įvairių galių.

Galų gale ir tos mintys dažniausiai, jei savirefleksijos visai neturiu, tai man atrodo, kad visos mintys yra mano mintys, o vos tik pradedam žengt savirefleksijos šiek tiek keliu ir atkreipiam dėmesį, kad manyje labai daug prieštaraujančių tarpusavyje minčių. Kaip autostradomis rieda tos mintys ir man tenka būti geru redaktoriumi, redaguoti savo mintis ir pradėti kelti klausimą: „Jei aš įsikibsiu į šią mintį, po dvejų metų į ką aš pavirsiu? Ar po dešimties?.. O jei į aną mintį įsikibsiu?“ Kitaip tariant, su kuria mintim aš tapatinuosi, o ką aš atpažįstu kaip svetimkūnį, nes juk reklamos ir įvairūs mums, juk mes nuo mažens turime visokius žodžius įterptus tokius – tu „turi daryti tą“, tu „turi būti toks“, tu „negali daryti ano“, – tai netampa branda, kol netampa mano paties ragaujamu ir redaguotu minčių turiniu. Laimingas žmogus, kuris geba gaudyti mintį vos tik jame ji pasirodo ir tada atpažinti, ar tai jis pats, ar tai kažkoks svetimkūnis.

O taip pat minėjote, Augustinai, tą praeitį, dabartį, ateitį, čia tokia nuostabi tema. Man pačiam, kaip jaunam katalikui, prisimenu pradėjau savo katalikybėj ieškojimų kelią ir kitur buvo tų ieškojimų, ir daug dalykų na taip palaipsniui atsivėrė. Pradžioj net po 10, pavyzdžiui,  metų galvoji, atrandi naują atradimą ir galvoji: „Kaip aš galėjau iš vis įsivaizduoti, kad aš kažką suprantu?!“ Ir taip mažais žingsneliais supranti, kaip vaikas gimęs girdi, dažniausiai nieko nesupranta, ką tėtis ir mama sako, guli ant stalo, rankom kojom makaluoja, o jį labai kalbina tėtis ir mama. Tai, sakykim, Dievas, ta absoliuti būtis, ir jis mus kalbina…

Augustinas Rakauskas: Bet vaikas jaučia, jis rodo, kad jaučia. Jis šypsosi, jis reaguoja, tai jautimas pas vaiką jau ateina su prigimtim. O galvojimas, – po to, jau mes prisidedam, mes dalyvaujam kartu su juo.

Benas Ulevičius: Taip taip ir komunikacija visada vyksta ir mane tai labai ramina, nes kartais mums atrodo, tam dvasiniam kely, aš turiu suprasti viską, turiu perskaityti viską ir mokėti pasakyti viską, bet Jėzus gi kalbėjo, kad „tapsit kaip vaikai neįėję Dievo karalystę“. Vaikas gi, iš jo tėtis su mama nereikalauja, kad jis suprastų ekonominę mūsų visuomenės sandarą, sistemą, kas yra universitetas, kas yra darbai. Vaikas turi vieną pamatinę patirtį – jis namuose, jis saugus, jei kris nuo stalo – jį pagaus. Ir to pradžioje užtenka. Na, o po to po truputėlį.

Tai ir su tom įžvalgom. Iš tikrųjų man vis labiau atrodo, pavyzdžiui, tą patį Katalikų Bažnyčios Katekizmą skaitant, na vis dėl to ir apie žmoniją, ir apie žmogų individualiai (šitie du visada susiję), kolektyvinis, kitaip tariant, mes, kaip kūnas žmonijos, ir kartu kiekvienas individualiai, tą kelionę keliaujam, – abu šitie dalykai kartu. Esam kaip nubudimo tokiam procese (ką sakėte). Visi esantys žmonės išlindę iš kito žmogaus, ir kai kurie tokie „ugdytojai“ vaikų, mėgino pasakyti, kad mes kaip tokia tuščia lenta, visada nuo nulio pradedam. Tai ne tiesa, mumyse yra maždaug gal 70 procentų informacijos kuri atėjusi iš praeities, iš kitų žmonių ir mes turime nedidelę dalį tokios galios įvertinti, kas čia mumyse yra – baisūs dalykai ir gražūs dalykai – bent jau mes juos taip patiriam kaip tokius. Ir nedidele savo laisvos valios dalim, na maždaug, ką aš dabar darau su ta informacija, aš turiu trumpą laiką papildyti šitą savo informaciją nauja informacija – kažkaip degraduoti arba ją gražinti.

Ir, man atrodo, čia staiga mūsų gyvenime – reikšmė: ir tų literatūros šedevrų ir kažkokio meno, ir grožio, ir gėrio, ir gražių veiksmų, nes tai atsiduria mumyse. Ir kartais pagalvoji, ką ta malda reiškia. Pavyzdžiui, meldiesi. Ji daugybę dalykų reiškia, bet dažnai pasireiškia, kad iškyla veidas žmogaus mumyse kažkoks, tai juk yra, kad tas žmogus, už kurį aš pradedu melstis, jis jau ne vien savyje yra, bet ir manyje iš dalies atsiranda, aš juk jį nešu. Kūnais tai mes lokalizuoti skirtingose vietose, bet jei tą kūną dabar patrauktume ir būtų grynai ta neregimoji būtis, tai tas žmogus, už kurį meldžiausi staiga visai nebūtų lokalizuotas ten, ar kitur, nes čia materialus dalykas būt lokalizuotam, mes būtume kažkaip tai vienas į kitą įsišakniję nauju būdu. Ir mes įsivaizduoju po mirties, arba kai būsim, labiau pamatysim, kas čia žemėje vyko, tai sakys: „O aš net nežinojau, kiek daug mano gyvenime buvau nešamas tų žmonių, kurie siuntė geras mintis mano kryptimi, arba už mane meldėsi“.

Čia tokią labai gražią istoriją noriu prisiminti. Trumpai. Gal girdėjote anekdotą tokį, apie du kūdikėlius, kurie pas mamytę po širdim, įsčiose: vienas yra skeptikas, o kitas – tikintysis. Ir jie kalbasi. Ir tas tikintysis sako: „Žinai ką, man atrodo, kad yra mama. Turi būti mama“. Na, sakeptikas sako: „Nesąmonė, įrodyk, parodyk mamą, tai patikėsiu!“ „Nežinau, – tas sako, – man atrodo mus gaubia kažkas, neša ir man dar atrodo, kad yra gyvenimas po gimimo“. Tas kitas sako: „Nesąmonė, iš ten nieks negrįžo ir nepapasakojo“.

Tai čia ir senieji krikščionybės tie autoriai ir daugybė kitų, nenoriu čia taip išskirt, kalbėjo, kad mes – kaip išsilukštenančios peteliškės. Apaštalas Paulius savo pirmajame laiške korintiečiams rašo stulbinantį dalyką. Jis rašo apie prisikėlimą, kitaip tariant, mūsų atmintį, kaip ten bebūtų, sako, kad jos įsivaizduoti negalim labai, bet palyginimas jo yra – dabar esi tartum grūdas ir kaip gali įsivaizduoti, koks bus augalas, vien tik matydamas grūdą. Kaip sakant, gilė gali samprotauti daug dalykų apie tai, į ką ji pavirs, dažniausiai jai net neaišku, kad ji čia turi pavirsti į kažką, tas ąžuolas jai nepažįstamas, bet tai jos ateitis. Bet aišku, kad bus daugiau, labiau, viskas išskleista, viskas tikra.

Tai tas gyvenimas viena koja, gal taip primityviai pasakysiu, bet tą praeitį įtraukiant į scenarijų, kuri tarsi man pasakytų: „Na, ką tu pasirenki? Štai prieš tave daugybė dalykų, ką tu su jais padarysi, kokią informaciją į juos įdėsi, kokia informacija pateks į tave?“

Ateini į biblioteką. Kažkoks žmogus, jau seniai miręs, jis savyje nešiojo kažkokį pasaulį, kažkokius jausmus, kažkokias mintis, tada įvyko gimimo procesas – išpylė tai puslapiuose, tada jis iškeliavo, jo jau šioje tikrovėje ir šiame pasaulyje kūnišku būdu nėra, ir yra ta knyga toj lentynoj, ir aš einu pro šalį ir sakau: „O, įdomu“. Atsiverčiu ir įvyksta – į mano sielą patenka to žmogaus sielos turinys, galima sakyti.

Šiuo būdu tikrai viskas yra labai susiję ir todėl mus ragina išminčiai įvairūs, būt atidžiais, įvertinti save kaip tam tikrus vartus. Laikas trumpas, į mus patenka dalykai, mes patys juos perkeliame į aplinką ir kitus. Ir baigsiu savo ilgą tą kalbėjimą šiai akimirkai, bet na ir taip pat todėl vertiname ir tą Kristaus mokymą, kaip labai gražiai sakėt, begalinės vertės žodžiai: juk tampa kaip tam tikra programa, kuri mumyse, patekus į mus, ji veikia. Jeigu, kaip grūdas, jeigu duodi šviesos, vandens, grūdas gali gulėt nudžiūti ir neduoti to vaisiaus. Vos ne tampa antrąja prigimtim, tokiu genų papildymu, turi iš tėčio, iš mamos, kažkokia ir genetika, ir įvairius turinius atkeliavusius iš mano brangių bičiulių, draugų, mokytojų, ir čia va staiga tas Kristus. Jis sako: „Aš tau iš dvasios apstybės galiu duot naujų duomenų. Ar imi?“ „Na tai gerai, – sakau, – imu“. Nuostabus tas gyvenimas.

Augustinas Rakauskas: Labai nuostabus.

Spausdinti