2018 m. rugsėjo 20 d., 10.10 val. „Žinių radijo“ Kauno studijos kuriamoje laidoje ieškosime dėsningumų ir gilinsimės į tai, su kuo susiduria įmonės įkūrėjas, siekiantis, kad jo verslas būtų grįstas pamatinėmis vertybėmis, kuriančiomis teisingus tarpusavio santykius, atsuktas į žmogų, kaip dera tvarkos, nurodymai ir kūrybiškumas, kodėl svarbu, kad įmonėje dirbantis žmogus – vadovas ar darbuotojas – būtų kuo sąmoningesnis, kokių dividendų tai duoda pačiam žmogui ir visai įmonei. Kalbamės su laidos autoriumi Augustinu Rakausku, dirbame su šio autoriaus knyga „Globali jausmo proto dvasia“.
Klausytis internetu.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Laida transliuojama kas antrą penktadienį 10.10 val. Kartojama kiekvieną šeštadienį 17 val.
***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė: Ką gali duoti visuomenei žmogus, kad pagerintų tos visuomenės gyvenimą – patirtį. Štai „Žinių radijuje“ kiekvieną dieną mes kviečiame pašnekovus, turėdami vienintelį tikslą – pasidalyti savo patirtimi. Skaitome knygas, žiūrime filmus, nes tikimės naujos patirties. Ir kiekvieno žmogaus vertė kyla nuo tos patirties kokybės.
Edita Marciulevičienė: Ir kalbame ne apie vieną žmogų. Būna patirtis, kuri sudedama į knygą, ir nors ją rašo vienas, joje sutelpa tūkstančių žmonių santykiai, vidiniai, emociniai ryšiai, įvairiausios dvasinės būsenos, – tada visa tai paverčiama sakiniais ir žmonės tai skaito. Ir jeigu jie turi žinių apie tai, ką jie jaučia, kodėl jie taip mąsto, su kuo tai yra susiję, kokie šaltiniai, tada pradeda matyti, kad viskas yra veikiama dėsnių. Ir tada kiti žmonės, kurie klauso, mato, kad ir jie išgyvena tas pačias būsenas, ir mato kaip dėsningai dera, kas užrašyta knygoje, ir tas, kaip jie jaučia, analizuoja, ir tada knygoje paskleisti ir skaitytojų išgyventi gyvenimai susilieja į vieną. Ir tokio gyvenimo, kaip sakoma, niekada neapgausi.
Ingrida Stankevičienė: Šiai minčiai, Edita, labai tiktų citata iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“.
Edita Marciulevičienė: „Yra kelias naudingas abiem, ir lyderis, ir visuomenė turi sąmoningai nesavanaudiškai dalytis savo patirtimi, išgyvenamais jausmais ir supratimu. Taip elgiantis didėja asmeninis ir visos visuomenės sąmoningumas, nuolatinės tarpusavio kaitos žmogus–visuomenė, visuomenė–žmogus procese žmonės tampa atviresnis, sąmoningesni, iš individualaus sąmoningumo susiformuoja sąmoninga visuomenės organizmo dvasia, galinti priimti ir su pagarba laikytis išmintingų, teisingų, tikėjimu ir meile grįstų visos valstybės mastu pripažintų nuostatų, kurios ilgainiui virsta visų pripažįstamomis tvarkomis.“
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, jūs į knygą sudėjote daug patirties – savo gyvenimo veiklos, verslo kūrimo, daugybės santykių, padarytų analizių, išvadų. Daug tos patirties buvo įdėta, panaudota versle, kuriant tvarkas. Kiek šiandien tokia patirtis gali būti naudinga jauniems verslininkams, žmonėms, siekiantiems sėkmingai ir kūrybingai kurti savo verslą, juo labiau kad jūs nuolat pats teigiate, kad patirtis mums reikalinga kaip tobulėjimo priemonė? Jūs daug važinėjate ir dairydamasis, kas vyksta pasaulyje, ką jūs matote?
Augustinas Rakauskas: Dabar pasaulyje yra daug turtingų kompanijų, kurios, pavyzdžiui, be darbo dienos, be valandų, be užduočių – žmonės eksperimentuoja, ieško. Kam taip daro? Turtingos kompanijos, kurios gali sau tai leisti, nori sugeneruoti ir paskatinti žmonių kūrybingumą, sprendimo teisių priiminėjimą, nori sąmoningumo lygį sugeneruoti tokį, kad žmogus savo noru kurtų pridėtinę vertę įmonėje, o ne tvarkos verčiamas, darbo valandų nustatymo ar pareigų.
Ingrida Stankevičienė: Schemos iš karto dėliojasi – yra tvarkos, yra kūrybingumas ir tarp jų yra sąmoningumas. Kaip praktiškai per kūrybingumą galima ugdyti žmonių sąmoningumą? Įmonėje.
Edita Marciulevičienė: Pamenate, esate pasakojęs, kad gal kokiais 1997 metais, esate leidęs vienam pelningai dirbančiam skyriui, jo vadovams pasiskirti sau algas ir kas paaiškėjo? Kai jie gavo tas galimybes, egoizmas užaugo taip, kad buvo pamiršti ir savininko, ir įmonės interesai.
Ingrida Stankevičienė: Tai kiek eksperimente turi būti tikėjimo ir kiek supratimo?
Augustinas Rakauskas: Mes turime stengtis teises suteikti pagal tikėjimo faktorių, o tikėjimo faktorius turi būti paremtas ne tik supratimu, bet ir vertybiniais dalykais. Jeigu tik pagal kompetenciją – tada mes, galima sakyti, žmogų robotizuojame, žiūrime į jį kaip į bejausmį subjektą, kuris jau yra zombizuotas, žinome, kad jis kitaip nepasielgs ir jis tvarkos laikosi, geras, kaip sakoma, biurokratas. Bet mes ne į tą pusę einame, jeigu mes kuriame demokratinę valstybę. Mums reikia kūrybingo žmogaus, laimingo žmogaus, mes turime matyti, kad tas žmogus pats moka kurti laimę sau ir moka laimę kurti kitiems. Bet didžiausia problema ir kur labiausia suklumpa žmonės – jie galvoja, kad reikia visų pirma susikurti laimę sau, o tada jau galėsiu duoti ir kitiems žmonėms, ir juos padarysiu laimingais.
Ingrida Stankevičienė: Tai žiūrėkite, turėdami omenyje, tą verslo kūrimo modelį kelių santvarkų sankirtos metu ir dabartinės demokratijos metu – į ką mes galime orientuotis?
Augustinas Rakauskas: Visa orientacija į tuos žmones, kaip tuos žmones padaryti laimingus, kaip padaryti, kad jie užsidirbtų. Nes tada buvo klausimas kaip išvis gauti algą, gauti atlyginimą laiku, nes daugybė įmonių nemokėjo atlyginimų, tiesiog po pusę metų, ten streikuodavo, kad nemoka…
Ingrida Stankevičienė: Kai jūs sakote: „Aš norėjau padaryti žmones laimingus“, kokius jūs faktorius turėjote omenyje?
Augustinas Rakauskas: Nesakau, kad turėjau vien tik tokį tikslą padaryti juos laimingus, visą laiką bandžiau sudaryti sąlygas, kad jie, turėdami galimybę normaliai gyventi, galėtų vystytis ir dvasiniame lygmenyje. Naudodamas šituos du faktorius, visą laiką naudodavau 20 procentų reikalams, o 80 procentų mokymams, filosofijai, kalboms.
Edita Marciulevičienė: Bet, Augustinai, mes kalbame apie kapitalizmo augimo Lietuvoje laikotarpį, o tada niekas nenorėjo klausyti kalbų, visi siekė uždirbti. O kai toks disbalansas, tai akivaizdu, kad vertybės nuėjo į antrą planą, ir žmones buvo galima pritraukti prie vertybių, kai jas susieji su materialiais dalykais. Tada buvo galima prijungti prie savo vizijos, jūs apie tai rašote knygoje. Juk kiek metų jūs skaitėte paskaitas vadovams…
Ingrida Stankevičienė: Kiek aš žinau likimą apie 50 žmonių, tai vienaip ar kitaip apie 60 procentų iš jų tapo vadovais, ir jie buvo priversti susidurti su tomis problemomis, aišku, tik gal mažesniu masteliu, apie ką kalbėjote ir ką išgyvenote jūs. Ir vienaip ar kitaip jie turėjo panaudoti tuos principus. Aišku, tie principai buvo transformuoti pagal jų išsivystymo lygį, bet jie vis tiek buvo priversti tuo naudotis.
Augustinas Rakauskas: Taip. Kaip sakau, jeigu nori kažką perduoti žmonėms, tai jeigu su metražu lyginti – metrą reikia iškalbėti, tai vienas du milimetrai lieka. Bet jeigu pradedi ne kalbėti, o tik duodi tuos „du milimetrus“, kaip tvarką, tai žmogus praranda galimybę matymo ir savarankiškos vizijos formavimo, kūrimo, ieškojimo. Jam vizitą atimi. Nesidaliji tada su juo, kodėl taip sakai. Bet kai jam pradedi aiškinti nuo pradžios iki galo, o jis tik paima tiek, kiek pajėgia paimti, tai, kas buvo tame visame „metre“ niekur nedingsta, ir kada jis atsiduria ekstremaliose sąlygose, kada jis nevalingai, kaip skęstantis už šiaudo kabinasi, jis nuėjęs į kitą įmonę dirbti dažnai realizuoja tuos dalykus.
Edita Marciulevičienė: Mes savo laidose esame irgi girdėję analogišką patirtį iš kitų verslininkų, kad sako: „Mes investuojame į tuos žmones, skiriam laiką, energiją ir atrodo, kad tie žmonės mūsų negirdi, bet kai jie išeina iš įmonės ir pradeda kurti savo verslą, ir patys atsiduria analogiškose situacijose apie kurias jiems buvo kalbėta, jie tada patys turi jas praeiti ir išgyventi visa tai apie ką jie girdėjo tuomet teoriškai“.
Ingrida Stankevičienė: Kada kyla žmogaus sąmoningumas formuodamas jo kūrybingumą, adekvačiai auga ir žmogaus egoizmas. Savo kūrybingumą įdarbinti mes gebame, tačiau kaip panaudoti tą egoizmo kilimą, štai kur naujas klausimas?
Augustinas Rakauskas: Taigi mes einame tokiu keliu. Kam aš pašvenčiau 10 metų tai knygai? Kad žmonės būtų laisvi patys priimti tiek informacijos, kiek jie gali priimti pagal savo išsivystymo lygį, kad jie turėtų laisvą pasirinkimo teisę. Nes jeigu mes įmonėje turime kažkokį subjektą, kuris nuleidžia tą visą mąstymą arba tas visas tvarkas, arba tą reikalavimą, kuris sutramdo mūsų ego, – tai mūsų nebelieka. Mūsų kaip kūrėjų nebelieka. Mūsų siela laisvę praranda, nes mums kažkas aiškina, kaip mes turime elgtis. Tai atsiranda kelio taisyklės, kurias kažkas nustatinėja. Ir mes tada puikiai matome, kad tada reikalinga policija, kuri prižiūrėtų tas kelio taisykles, nes žmonės linkę savo taisykles realizuoti, savo požiūrį į priėjimą prie reikalo. Šita egoizmo problema labai gyva šiandien. Visuose lygiuose, iki savininkų, iki darbdavių ir iki direktorių, nes visi nori, kad „mašina“ dirbtų, niekas nenori kurti gyvo organizmo.
Ingrida Stankevičienė: Man teko kalbėti su vienu žmogumi, mūsų buvusiu darbuotoju, ir jis sako, kad Augustino filosofijoje yra viena spraga. O spraga yra tokia, kad jis visą dėmesį skiria ne žmogaus gerų savybių kėlimui, bet blogų savybių atskleidimui ir jų reanimavimui.
Augustinas Rakauskas: Čia – to žmogaus nuomonė. Nesutikčiau, kad tokia filosofija, nes neužsiimu zombizavimu. Čia dabar populiaru Lietuvoje tokie dalykai: „Kalbėkite tik apie gerus dalykus!..“ Trečioje knygoje irgi rašau: mes negalime kalbėti vien apie gerus ir negalime kalbėti vien apie blogus. Mes turime atsidurti viduryje ir turime skaitytis su tuo žmonių dualumu. Skaitytis su tuo, kuo žmogus tau skundžiasi. Jis sako: „Aš nesusitvarkau su savo ego. Pas mane auga lygiagrečiai ir egoizmas, ir dvasingumas, ir mano vertybės“. Tai – natūralu. Čia tik todėl ir auga, kad yra blogiau ir yra geriau. Mes todėl ir miegame, kad yra naktis ir diena.
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, vienu parametru jūs tikrai neatitinkate šiandieninės vadybos, kurią eksploatuoja jauni vadovai. Jaunas vadovas su žmogumi, kuris, grubiai kalbant, daro broką, nežaidžia, jis jį atleidžia. Iš jūsų praktikos turime dažną pavyzdį, kad žmogų, kuris tiesiog kenkia įmonei, jūs iki paskutinio saugojote ir laikėte darbe.
Augustinas Rakauskas: Žmogaus toleravimo ir užjautimo faktorius yra mano spraga. Visada sakau, žmonės išgyvenę Tarybų sąjungą nėra kalti, kad jie yra Tarybų sąjungos propagandos sužaloti ir mes negalime su tuo nesiskaityti. Mes negalime tų žmonių lengva ranka nurašyti, mes turime dėti visas pastangas, kad padėtume jiems pasikeisti, padėti susivokti, susigaudyti situacijoje, kas šitoje santvarkoje yra pranašiau, negu buvo toje tarybinėje santvarkoje. Jeigu mes šito darbo nedarome, tai mes išduodame patys save, mes išduodame žmones, kurie išgyvenę tą Tarybų sąjungą, gavę tą užkratą, instinktyviai veikia, kaip kad mūsų jaunas vadybininkas, kuris man aiškina: „Aš jokios Tarybų sąjungos nemačiau, negyvenau ir aš jos nežinau, kodėl jūs man sakote, kad pas mane sovietinis mąstymas?“ Sakau: „Tu nematei jos, bet jautei“. „Kaip galėjau jausti, jeigu aš negyvenau?“ Sakau, kad gyvenai motinos įsčiose ir užgimdamas perėmei daugybę refleksyvių faktorių ir tie refleksai veikia, net pats to nesuvoki, bet tavo mąstysena, požiūris, pavyzdžiui, į darbą, pareigingumą atspindi tavo mamos gyvenimo būdą. Kuri ateidavo į darbą atbūti ir žiūrėdavo į laikrodį kaip čia greičiau išeiti namo arba darbo metu kažką padaryti, nuvažiuoti į miestą kažkur deficitų nusipirkti. Arba iš darbo ką nors pasiimti ir namo parsinešti.
Ingrida Stankevičienė: Taip Augustinai, norim mes to ar nenorim, bet dvasiniai dėsniai vis tiek veikia, atsisakome mes matyti jų pasekmes ar ne, čia jau kitas klausimas, bet jauni žmonės ateidami į įmonę jie aiškiai žino, kad jie ateina dirbti dėl pelno. Kai į verslą įvedamas dvasinis parametras, kada toks verslas duoda dividendus ir kokius?
Augustinas Rakauskas: Jeigu mes verslą kuriame vien tik dėl pelno, tai antroje ir trečioje knygoje rašau tokius žodžius: „Subtiliame pasaulyje, kurio turtą mes išsinešame, ką vadiname sielos dvasia, toli gražu ne viskas vertinama materialiais turtais, pelnais, dividendais, ten yra vertinimai jausmais“. Kokius jausmus išsineša „dūšelė“, ir todėl esu priešininkas, kad mes turėtume užsiiminėti tik pelno siekimu. Verslas turi tarnauti ir sąmoningumo ugdymui, ir materialinės gerovės aprūpinimui.
Ingrida Stankevičienė: 0 kuo siejasi subtilus pasaulis ir verslas?
Augustinas Rakauskas: Subtiliame pasaulyje yra toks dalykas kaip jausmai, kurie daug lengviau pasiekia šventą dvasią, tą dieviškąją dvasią, jie daug greičiau dasibeldžia, nes verkiantis, išgyvenantis, džiūgaujantis žmogus skleidžia jausmus, kuriuos visi jaučia ir labai greit pastebi, ir labai didelį poveikį daro žmogaus būsenai, daug didesnį, negu, pavyzdžiui, momentinis džiaugsmas išloštu milijonu, kuris vėliau prikuria kvailam žmogui krūvą problemų.
Jeigu taip gilinantis į tą faktorių, negali leisti žmonių traukoms ir instinktams suvalgyti tave, jeigu tu tuo rūpiniesi, ir negali nurašyti žmogaus vien dėl pelno. Kodėl skirdavausi nuo tų viršininkų, kurie sakydavo, kad reikia varyti lauk tokius žmones? Užtat, kad įžvelgdavau giliau ir matydavau tą kibirkštėlę kiekviename žmoguje, kas ten yra gero. Sakydavau: „Kada įsitikinote, kad žmogus yra akmuo – nemokykite jo plaukti!“ Reikalas toks, kad vieni vadovai, norėdami labai greitai ir kuo mažiau įdėti pastangų ir kuo greičiau sugeneruoti pelną, labai greitai iš medinio žmogaus padarydavo akmenį. Jeigu matau, kad ten medis, aš vis dar galvoju, gal jis iš šakutę išskleis, gal dar vaisių duos, gal neturiu dar teisės jo nurašyti? Nes tai yra gyvas, jį degini, o jis spragsi, skleidžia kibirkštis. Tai turėdavau visą laiką silpnybę tręšti tuos žmones, už tai man 80 procentų laiko nueidavo mokymams, patirties dalijimuisi.
Aišku, buvo ir kitų atvejų. Pavyzdžiui, turėjau vieną vadovą, kurį aš „nurašiau“ ir jį atidaviau kitam vadovui, vyresniam už jį. Sakau, kad aš neturiu kantrybės daugiau jo mokyti ir jam aiškinti, nes jaučiuosi, kad su akmeniu kalbu. Ir per kažkiek laiko jis įkvėpė, suformavo, padėjo ir tas žmogus tapo teigiamu biurokratu, ir jis pradirbo dar gana nemažai laiko įmonėje, tam tikrame laikotarpyje davė tam tikrą pridėtinę vertę, bet, išsėmus visus resursus, jis tapo visiškai atitinkančiu tą posakį – nemokyk akmens plaukti.
Čia yra iliustracija, kai nedirbi su žmogaus sąmoningumu – jis resursus išsemia ir įmonė jį aplenkia, kolektyvinė sąmonė jau išauga greičiau negu to vadovo ir jis tapo kliuviniu. Jis pradėjo stabdyti procesus.
Edita Marciulevičienė: Patikslinimui citata iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“: „Geri vadovai visuomet jaučia ir savo kaltę kai iš įmonės išeina darbuotojas. Nes suvokia, kad organizacija nesudarė tinkamų sąlygų darbuotojo sielos dvasiai tobulėti. Tačiau būtina pastebėti, kad organizacijos dvasia dažnai perauga atskiro žmogaus, taip pat ir lyderio vystymosi dvasią. Taip atsitinka, kai žmogus nesuvokia gyvenimo esmės ir nepaiso harmoningos visumos, vientisumo dėsnio, t. y. vysto tik vieną ar kelias iš aštuonių (išminties, teisingumo, tikėjimo, meilės ir mokslo, veiklos, meno, šventovių) gyvenimo sričių, ignoruodamas likusias.
Sunku, kai paklusdami jausmo proto išminčiai, privalome išsiskirti su darbuotoju, o ypač su vadovu, formavusiu kolektyvo požiūrį. Tačiau dėl vadovų, siekiančių įgyvendinti vien savo egoistinių instinktų traukas, pasitraukimo negali sustoti įmonės veikla, joje likusių vadovų bei kitų darbuotojų tobulėjimas. Nors ir su skaudama širdimi, prislopinę jausmus, atsisveikinkime su tokiais žmonėmis. Geriausia, kai jie laisvi eina savo tobulėjimo keliais, o mes žinome, kad padarėme viską, ką galėjome.“
Ingrida Stankevičienė: Taigi, toliau kalbamės apie įmonėje veikiančias tvarkas, kūrybingumą, nuolat žadinantį mūsų sąmoningumą, iš sąmoningumo nuolatos augantį mūsų egoizmą, apie gebėjimą klausytis, išgirsti, prisitaikyti prie laikmečio peripetijų, žodžiu, kaip sako mūsų laidos autorius, tarp kūrybingumo, sąmoningumo, egoizmo sukame aštuoniukę ir žiūrime, kokį tai sukels rezonansą.
Edita, citata.
Edita Marciulevičienė: Dirbam su knyga „Globali jausmo proto dvasia“: „Priimti kažką nauja yra daug sudėtingiau nei iš įpročio palaikyti tai, kas sena. Kadangi žmonių išsivystymas labai skirtingas, tai ir žinių šviesos spinduliai yra nevienodai įsisąmoninami: žmonėms reikia skirtingo laiko, energijos kiekio, kol nauja informacija užpildo tamsiuosius kiekvieno sąmonės kampelius. Todėl vadovui privalu gilintis, ar tikrai kiekvienam aiškios įmonės nuostatos, struktūra, darbo tvarkos prasmė. Ar aiški pasirinktų prioritetų esmė ir tikslas? Ar sudarytos visos sąlygos mokytis ir, gavus žinių, laisvai pasirinkti, kuo tikėti?“
Ingrida Stankevičienė: O kas trukdo, kodėl trukdo sielos dvasiai prasiskverbti, kodėl nevyksta? Užakimas toks, nepraeina ta aštuoniukė?
Augustinas Rakauskas: Taigi mes kalbame, ji – praeina, bet praeina tame „milimetre“, kaip sakiau. Mes norime „metru“, kad praeitų, o ji braunasi labai po truputį. Kitaip sakant, ta sėkla iš lėto bręsta, ji iš lėto tuos syvus traukia iš dirvos, ir ji turi pati išaugti, jos negalima pagreitinti. Ir čia susiję su tokiais dalykais, kaip paveldėjimas tos sovietizacijos, tie trūkumai su kuriais susidūrėme jau gyvendami naujos rinkos sąlygose. Nes spragas turi tiek ir kapitalistinės sistemos, spragas turėjo ir tas socializmas. Ir kai žmogus susiduria su visais šitais faktoriais, jis susiduria pats su savo išsivystymo lygiu, su savo sąmoningumo lygiu, ką mes ir kalbėjome apie tą vadovą. Ir jeigu jis nėra maitinamas… o kas jį turi maitinti? Visuotinė energetika, kurią mes sugeneruojame su visais kartu. Ir jeigu mes nedirbame šito darbo, tai aišku, mes tada keičiame vadovus, vis ieškome vunderkindų, vis ieškome gabių, jaunų, stiprių, kurie gerai valdytų kitus žmones. Tai čia yra valdymo sistema, o ne kūrimas įmonės dvasios.
Ingrida Stankevičienė: Praeitą kartą man pasakėte, tam, kad žmogus išliktų kūrybingas, yra labai svarbu, kad jis savyje turėtų tą savybę, kuri nuolat jame veiktų ir būtų gyva, aktyvuota – jis turi turėti poreikį keistis, tai yra nuolatos mokytis.
Augustinas Rakauskas: Visų pirmiausia, kad tai nestrigtų, mes turime žinoti, kad turime laikytis pusiausvyros. Tai visų pirma.
Antras dalykas – mes turime turėti vertybines nuostatas. Jeigu mes neturime vertybinių nuostatų, kurios yra orientuotos į žmogų, tai mes jokios perspektyvos neturime. Interesai mūsų apginami tada, kai mes turime teisingą orientaciją į žmones, kurie realizuoja mūsų vizijas.
Ingrida Stankevičienė: Galima, aš čia patikslinsiu mūsų klausytojams, kaip jūs sakote, orientuotas į žmogų. Tai yra man svarbu, ką jis jaučia, kokie jo yra norai, kokie jo tikslai? Kiek jie yra bendri mums, kiek jie atitinka mūsų…?
Augustinas Rakauskas: Taip. Kiek mes turime tolerancijos, kiek mes turime kantrybės mokyti, aiškinti, padėti jam suprasti. Kaip taisyklė, kuo didesnis vadovas, tuo didesnis auga egoizmas, ir kuo aukščiau žmogus stovi, tuo jam didesnės pareigos kraunamos, ir kuo jis turi didesnes pareigas, tuo jis turi mažiau galimybių užsiiminėti filosofija. Ir jeigu padarai tą didelę spragą, atitrūksti nuo šitų dalykų, labai sunku sugrįžti. Labai.
Ingrida Stankevičienė: Patikslinkime dar vieną vietą, kad mūsų klausytojai irgi nesutriktų. Kai mes sakome, kad turi būti pusiausvyra tarp plano ir filosofijos, kaip mes kalbame…
Augustinas Rakauskas: Tarp materialių interesų ir dvasinių, vertybinių interesų. Per šituos du polius turi būti suformuotos mūsų vertybės ant kurių stovi požiūris į žmogų. Nes mes turime kažką tiems žmonėms nešti. Jeigu mes nešame tik pelno siekimą, tik gerus rezultatus, tai mes ir turime tik materialių gėrybių siekiančius žmones ir jie apie jokį bendradarbiavimą vienas su kitu negalvoja. Tada toks gaunasi – išgyvenimo kiekvieno atskirai – klausimas.
Ingrida Stankevičienė: Dar vienas labai svarbus klausimas: jūs kalbėjote, kad negalima tokiais atvejais žmogaus zombizuoti. Ypač dabar vadybos vadovėliai prigrūsti – „Būk lyderis!“, „Būk „tas“, „anas“… ir tada žmogus siekia būti tuo, su kuo jis neturi nieko bendro…
Augustinas Rakauskas: Matai, iškreipta yra, kaip ir devalvavęsi yra tie visi dalykai, apie kuriuos mes čia kalbame, kertiniai – išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė.
Lygiai taip pat yra ir ta lyderystės sąvoka devalvuota, nes mes lyderį suprantame kaip ant žirgo su kalaviju rankoje. Koks skirtumas, kad dabar vadovas nelaiko kalavijo rankoje, o laiko tvarkas, manifestą, reikalavimus – tai tas pats kardas! Tvarką nustatėme, „nuleidome“ iš direkcijos – prašom, darykite. Tai ką mes gaminame?
Nekeliame sąmoningumo lygio, slopiname kūrybingumą, nes tai reikalauja kantrybės, dėmesio, individualaus priėjimo. Negalima uždėti kažkokios retorikos, reikia su kiekvienu žmogumi personaliai bendrauti. Ir jeigu šitą dalyką apgyvendini įmonėje tarp žmonių – kada padalinio viršininkas bendrauja, vyr. vadybininkas bendrauja, vyksta ta emocijų, jausmų, tvarkų kūrimo atmosfera, kada nebijo žmonės pasakyti, kad galima padaryti taip ar kitaip, kada jie susėda visi ir sako, kad turime problemą ir kaip dabar ją išspręsti, ir vadybininkas siūlo, ir vyr. vadybininkas siūlo, ir skyriaus vadovas siūlo, ir direkcija domisi, ką jie ten daro, ir savininkas domisi, ką jie ten daro. Kada visi taip dirba, tada formuojasi organizmo atmosfera, visos kūno dalelės jaučia, kaip ląstelės, jos visos tarpusavyje funkcionuoja.
Bet čia paimti, kaip sako, įkvėpti tą „buratiną“ gyvybės ir tų jausmų, jeigu tu išdrožei ir paleidai, arba sukonstravai robotą. Žinot, jau jeigu tuo keliu nueini, tai paskui labai brangiai kainuoja, nes robotas daro savo darbą, zombis daro savo darbą.
Edita Marciulevičienė: Bet jeigu verslininkai siekia pelno, tai jiems netgi neapsimoka taip daryti, nes siekdamas pelno turėsi visą laiką pats būti…
Augustinas Rakauskas: Su kuo surišta žodžiai „pelno siekimas“? Su ego. Mes tada turime iškelti klausimą, ko mes norime, ar mes norime tik kitų sąskaita būti laimingi, ar mes norime su jais būti laimingais. Jeigu mes norime tik būti laimingi ir mes galvojame tik apie save, esame egoistai, tai mums nereikia kitais rūpintis.
Edita Marciulevičienė: Bet aš noriu pasakyti, kad tai neperspektyvu, nes jūs jau seniausiai sakėte: „Tu gali turėti pinigų, sveikatą, bet laimingas nebūsi, nes aplink bus pilna nelaimingų žmonių“, – tai aš tą ir noriu pasakyti, kad vis tiek tai neperspektyvus metodas yra nedirbti su sąmoningumu.
Augustinas Rakauskas: Ai, nedirbti?!
Edita Marciulevičienė: Nedirbti yra neperspektyvu.
Augustinas Rakauskas: Taip, nekėlimas savo įmonėje sąmoningumo lygio jis neturi perspektyvos, nes vis tiek, gali užsidirbti tų pinigų, bet kaip čia dabar tą laimę gali labai sugeneruoti, matydamas aplinkui, kad tavo visi darbuotojai nelaimingi, išeini į gatvę – matai ten nelaimingi, per radiją girdi – nelaimingi. Tai, ką dabar bando padaryti? Bando apgauti visuomenę, nurašyti tuos žmones, kurie jaučiasi nelaimingi, vien su tomis medijomis, visokiomis programomis, visais koncertais – nuo ryto iki vakaro dainuoja.
Aš labai gerai tą jaučiu būdamas užsienyje. Kai tik įjungiu Lietuvos televizijos kanalą, tai toks vaizdas, kad Lietuvoje iš vis nieks nieko nedaro, o tik koncertuoja.
Ingrida Stankevičienė: Bet, Augustinai, jūs dar truputėlį paklausykite. Štai jūs sakote, reikia siekti būti laimingu su tais žmonėmis. Gal čia dabar, kaip sakoma, ne į eterį, bet, vis tiek, man teko bendrauti su jūsų žmona, mūsų Labdaros fondo prezidente, ir ji pasakojo, kada Augustinas kūrė „Senukus“, tai štai: „Mūsų šeima, na, praktiškai, mes, – sako. – Tėvelio nematėme, jis visą laiką, nuo ryto iki vakaro buvo įmonėje, maža to, jis netgi televizorių išnešė darbuotojams iš namų. Nunešė ir pastatė jiems, kad jie žiūrėtų.“
Augustinas Rakauskas: Ne, ne televizorių, o radijo aparatą į kavinę nunešiau, šaukštus išnešiau, šakutes…
Ingrida Stankevičienė: Tai vat, matote, įmonėje jūs kūrėte tą bendrą sinergiją, bet visą laiką tai yra kažkieno sąskaita…
Augustinas Rakauskas: Tai už tai ir rašau savo knygoje, kad kiekviena vizija reikalauja aukos, jeigu nori kažką padaryti naujo, turi aukotis. Dėl ko turi aukotis? Arba aukojiesi tik dėl pelno, arba aukojiesi dėl tų žmonių. Kada aukojiesi dėl žmonių su pasąmonėje turimu tikslu ir sau pelną užsidirbti, bet turi aukotis dėl tų žmonių, nes turi suprasti, kad aukodamasis dėl tų žmonių sau uždirbinėji kartu ir pelną, ne tik darai juos laimingus, bet tu irgi gauni laimės dalelę, arba didelę dalį, čia jau priklauso nuo tavo požiūrio. Bet…
Edita Marciulevičienė: Augustinai, paįvairinkime citatomis, kad žmonės matytų, kad viską, ką jūs išgyvenote, iš tiesų sudėjote į knygą. Paklausykite: „Kūrybinis vizijos įgyvendinimo procesas iš verslininko reikalauja visiško atsidavimo, visų sugebėjimų ir gyvybinių išteklių. Verslininkas, įgyvendindamas savo viziją, būna lengvai pažeidžiamas, nes yra priverstas būti labai jautrus tiems, kurie jo verslui padeda, ir nepakantus tiems, kurie kenkia. Nors vizijos kūrimas ugdo nepažintą jausmo protą, tam be perstojo priešinasi įpročiu tapęs racionalusis mąstymas. (…) Tik tie, kuriems užtenka dvasios nugalėti kliūtis ir suderinti vizijos įgyvendinimą su ja netikinčiais, užmezga sėkmės vaisių. Kiekvienas rastume pavyzdžių, kaip žmonės, iki galo neatsidavę savo vizijai, lengva ranka kuria trumpalaikius verslus, leisdami sau daugiau pramogauti negu dirbti. Tai baigiasi bankrotais, teismais ir net mirtimis.
Besąlygiškas atsidavimas vizijos dvasiai dažnai nepalieka dėmesio ne tik artimiesiems, bet ir sau. Tai gali sunaikinti ir patį vizijos įgyvendintoją, jeigu juo nepasirūpins bendraminčiai, artimieji, visuomenė ir visi, gaunantys naudos iš jo verslumo dvasios.“
Augustinas Rakauskas: Kodėl mane verslas sudomino? Tik dėl šito faktoriaus ir sudomino. Nepuoliau iš karto daryti verslą, kai pertvarka čia prasidėjo, aš dar truputį stebėjau, žiūrėjau, ir tam tikrą laikotarpį užsiiminėjau tik pats sau naudingu pragyvenimu.
Ingrida Stankevičienė: Ką tai reiškia?
Augustinas Rakauskas: Tai reiškia, kažką nupirkti, parduoti, be jokių darbuotojų, be nieko.
Ingrida Stankevičienė: Tai vadinasi spekuliacija.
Augustinas Rakauskas: Jau „perestrojkai“ prasidėjus, jau nebuvo jokia spekuliacija, o jau buvo labai pagirtinas dalykas, jeigu, ypač blokados metu, kažką atvežei į šalį, pardavei. Čia buvo skatinamas dalykas, jau vos ne didvyris buvai, kad miltų užvežei, ryžių. Čia – ne spekuliacija, verslas jau buvo.
Bet tada nebuvo tos orientacijos į žmones, buvo orientacija į uždarbį. Labai greitai susigriebiau, labai greitai supratau, kad tas dalykas neturi perspektyvos, jis nekuria laimės ir galų gale jis negali uždirbti didelių pinigų, kurie padaro įtaką visuomenei su kuria gyveni, su kuria dirbi.
Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkite, mes jau kelintą kartą grįžtame vis prie tos pačios vietos, būtent, prie laimės. Tai turėdamas tokią veiklą, kokią jūs šiandien, galite pasakyti, padarėte išvadą?
Augustinas Rakauskas: Darant verslą pagal savo išsivystymo lygį, supratimo lygį, pagal savo fizines galimybes turi stengtis dalytis ta galimybe su tuo kiekiu žmonių, kokį gali apdalyti, kokį gali prisitraukti ir kokį gali įtraukti į tą savo veiklą. Kodėl? Todėl, kad nesvarbu, ar bus dešimt žmonių įmonėje, ar bus šimtas, ar tūkstantis, dėsnis veikia tas pats. Reikia sugeneruoti bendrą energiją savitarpio pagalbos, atjautos, mokymo, dalijimosi, kartu kūrimo, ir kada visi šitie dalykai pavyksta, gali iš to gemalo augti. Visą tą procesą vadinu gyvenimu, ir negali apgauti gyvenimo, negali žmonių priversti daryti daugiau nei leidžia jų sąmoningumo lygis.
Ingrida Stankevičienė: Na gerai, jūs matote, kad sąmoningumo lygis neleidžia ir jus supa daugybė žmonių, kurių sąmoningumo lygis yra tam tikras, na ir ką jūs tada darote?
Augustinas Rakauskas: Tada keli sąmoningumo lygį – dalijiesi patirtimi, pavyzdžiais, imi kitų pavyzdžius, rodai, kalbi, kaip negalima, pažiūrėkit kodėl negalima, o jie taip darė ir pažiūrėkit kuo baigėsi, ta įmonė subankrutavo, ta šalis subankrutavo, ta sistema subankrutavo, negalime taip daryti, į kur atvedė vieni ar kiti procesiniai veiksmai. Ir turi ieškoti ir rodyti visą laiką. Čia yra labai svarbus kūrybingumo faktorius, turi visą laiką ieškoti, kaip sakoma, mokytis iš kitų klaidų, ieškoti naujovių, kurti, galvoti, tvarkas tobulinti, santykius tobulinti. Niekas vietoje nestovi, visą laiką vyksta kaita, judėjimas ir žmogus su kuriuo dirbti, kuris yra tavo darbuotojas, jis taip pat nestovi vietoje, jis taip pat keičiasi.
Vienas seno sukirpimo žmogus man aiškino: „Augustinai, argi nematai, kad žmonės nesikeičia…“ Bet mačiau, kad jie keičiasi. Mačiau, su kokiais aš pradedu dirbti, ir mačiau kaip jie akyse keičiasi ir kaip jie išėję pradeda kurti verslus, matau, kad jie jau kitaip dirba negu atėję pas mane pradėjo dirbti.
Ingrida Stankevičienė: Juos keičia kūryba?
Augustinas Rakauskas: Juos keičia požiūris, kuriame jie pagyvena, padirba ir daugelis procesinių veiksmų tiesiog pereina pas juos į refleksiją. Jie pripranta ir daro taip, jie nemoka kitaip, jie net elgtis su žmonėmis, su savo bendradarbiais kitaip nemoka, jie elgiasi taip, kaip yra pripratę.
Edita Marciulevičienė: Šitoje vietoje – citata:
„Reikia pasakyti, kad dažnai dėl labai skirtingo žmonių išsivystymo lygmens ir iš jo kylančio abejingumo vadovai sugeba panaudoti savo valdžią taip, kad jų pavaldiniai praranda prasmę ir ryžtą keistis, saugodamiesi įtampos, rizikos, atsakomybės ir kitokių jų kūno dvasią varginančių būsenų. Tada reikalaujantiems, kad gyvenimas keistųsi, sakoma: „Ar jūs nematote, kad žmonės nesikeičia?!“
Ingrida Stankevičienė: Dabar taip, Augustinai, yra madinga nekelti neigiamų virpesių, tarkim, įvairiose diskusijose ir pasirinkti tokią formą kaip „Viskas gerai!“, situacija kažkokia truputėlį neskani, „Nieko – viskas gerai!“ „Nenusiminkite, viskas gerai!“ Kaip jūs į tai žiūrite į tą „viskas gerai“ tose situacijose, kai iš tiesų gerai nėra?
Edita Marciulevičienė: Iš karto citata:
„Kad pasiektume tikslą, privalome bendrauti, kalbėti ir klausytis, vadovaudamiesi ne tik „asmeninio patogumo“, bet ir „bendro tikslo“ nuostata, kitaip nepajudėsime iš vietos. Pavyzdžiui, kai, siekdami išvengti nemalonios situacijos, nutylime apie negatyvią atmosferą kuriančius reiškinius, mūsų jausmams ir mintims vadovauja ne bendro sąmoningumo dvasia, o individualaus, egoistinio, mąstymo kurstoma baimė ką nors prarasti. Nuostata „man nepatogu jam pasakyti“ yra vienas didžiausių kliuvinių kelyje į bet kurį tikslą.
Žinokime, kad „man nepatogu“ yra mūsų pačių netikusios praeitos santvarkos sukurta ir seniai atgyvenusi nuostata, kylanti iš baimės būti nesuprastam. Peržengę „nepatogu“, peržengiame savo baimę, išsisukinėjimą, abejingumą, dviveidiškumą, melavimą sau ir aplinkiniams.“
Augustinas Rakauskas: Turėjau šiomis dienomis keletą pokalbių su žmogumi, kuris bendraudamas su man pažįstama žmonių grupe, yra labai geranoriškas ir labai stengiasi kiekvieną palaikyti. Ir jis taip blaškosi tarp tų žmonių – ir vienam padeda, ir kitam padeda – nėra nei blogų, nei kaltų, atrodo, kad visi žmonės geri, taip, reikia padėti. Iš aš sakau: „Net nežinai, kokį tu darai blogą darbą, nes maitini blogį. Kai tie žmonės tarpusavyje bando iškristalizuoti, ką daro vienas ar kitas žmogus blogai, tai atsiranda toks žmogus kaip tu, kuris jį paguodžia ir sako: „Čia viskas bus gerai, nenusimink“ – kompresą dedi jam. O tie žmonės, priešingai, pilą jodą ar kažkokią priemonę, kuri turi išdeginti, kuri turi išnaikinti bakterijas, o tu ateini ir pamaitini tas bakterijas, pamaitini viltį, kad jis čia ne taip blogai elgiasi. Tai nereiškia, kad tie žmonės jo nemyli, arba jam nenori padėti, – sakau tam žmogui. – Tu neturi būti nei vieno, nei kito žmogaus pusėje, turi būti teisingumo pusėje. Turi nuolat analizuoti, gilintis, suvedinėti faktorius ir daryti išvadas. Ir darydamas išvadas pagal savo išsivystymo lygį prieini, kad tiesa yra čia“.
Ingrida Stankevičienė: Dar kartelį grįžkime prie klausimo apie žurnalistus. Jūs ne kartą sakėte, kad žurnalistas, kalbėdamas eteryje su pašnekovu, mažiausiai turi stengtis būti populiarus. Mes dabar kalbame apie vadovus, tai irgi tiks. Į ką jis tada turi orientuotis?
Augustinas Rakauskas: Kada jis širdy viltį turi ir jausmą, kada jis sėdėdamas laidoje laiko visuomenę „ant savo sprando“, čia, smegenų dalis, jam kaip našta viršuje, kaip pareiga ir jis viską laiką savo pasąmonėje galvoja ne apie save, ne apie tą pašnekovą, o visą laiką galvoja apie tuos žmones, kurie jo klauso, kurie priima žinią.
Ingrida Stankevičienė: Čia taip truputį mistifikuotai skamba, ta būsena, tokio sąmoningumo, apie kurią jūs kalbate, tai kaip ją galima išreikšti?
Augustinas Rakauskas: Žodis yra baisus ginklas. Juk sukelia karus, laimi karus, kas? Propagandos. Kad sukelti viesulą apie kurį mes kalbame – prasideda viskas nuo kalbos.
Ingrida Stankevičienė: Tai čia jūs kalbate apie neigiamą pusę, o štai šventraščiuose rašoma irgi, kad viskas prasidėjo nuo žodžio.
Augustinas Rakauskas: Taip, tą ir turiu omenyje. Dvasia. Viskas prasideda nuo žodžio. Nes žodis yra pirmas veiksmas, kuris pasiekia kito žmogaus sąmonę, yra materialus veiksmas. Nes jeigu sėdi ir galvoji – man poveikio nedaro, bet tik mes išsižiojame – iš karto būgneliai tik suvirpa, impulsai eina į smegenis, eina į jausmus.
Ingrida Stankevičienė: Taip, čia labai paprastas dalykas, tiesiog jūs sakote, žodis yra baisus ginklas, su juo įvyksta karai, tai aš sakau, lygiai taip, yra žodis ir iš dangaus prasideda, kaip pasakyta Biblijoje, kad viskas prasidėjo nuo žodžio.
Augustinas Rakauskas: Dangaus atmosferą, kuri mums grįžta, mes patys ir sukuriame. Ir mes negalime ignoruoti faktoriaus, kad mumyse yra tai, kas yra. Mes negalime nesiskaityti su tuo, dėl ko mes čia ateiname gyventi, kas mus čia atveda. Mus atveda į tą kūną visos traukos, instinktai, potraukiai, refleksai, visi, kuriuos mes eksploatuodami save švariname, mes siekiame geresnių dalykų. Tai čia kalbu darbo ir procesinių veiksmų kontekste. Ir žiūrint per tai, nereikia save sutapatinti su savim – žmogumi su tais dalykais. Aš kalbu tiesiog apie technologiją. Kalbu, kad mes turime būti šitoje vietoje pasiaukojančiai atsidavę tam darbui, kurį mes darome, o ne galvoti, kaip čia mes atrodysime, ką apie mus pagalvos. Jeigu iš mūsų vidaus eina rūpestis žmonėmis, pagalba jiems, noras pasidalyti tomis žiniomis, kurias mes sukaupėme – dėsnių žinojimas, vertybės, jų devalvacija, ir kad, mūsų pagrindinis tikslas – visa tai žmonėms parodyti, kad jie žiūrėdami atpažintų savo problemą, pradėtų reaguoti.