Laida „Verslumo dvasia“ transliuojama penktadieniais 10:10 val., kartojama savaitgalį 17 val.
Edita Marciulevičienė: Štai mes prieš laidą su mūsų pašnekove kalbėjom, kad praėję metai jai buvo, iš vienos pusės, labai sudėtingi, o iš kitos – atnešė daug vertingų patyrimų ir visus juos Aleksandra priėmė kaip gaires tolimesniam vystymuisi.
Aleksandra, kaip tas priėmimas, ypač skaudžiomis akimirkomis, vyksta?
Aleksandra Usevičienė: Aš jau išmokau dabar su Visata, su Dievu kalbėtis ir suprasti. Nes jeigu aš nesuprantu, aš sakau: „Ko tu iš manęs šiandien nori? Ach, Tavo ėjimas toks! O koks dabar bus mano ėjimas? Reikia pagalvoti, nežinau, pasimetusi, bet aš žinau, kad tai buvo Tavo ėjimas ir Tu dabar lauki iš manęs. Aš nežinau kaip turiu pasielgti, bet aš pasielgsiu tik taip kaip galiu, kokia aš dabar esu.“ Ir man buvo labai įdomu stebėti save, kokia aš dabar esu.
Ingrida Stankevičienė: Štai jūs sakot, kalbėtis su Visata ir kalbėtis su Dievu. Augustinui mes kartą laidoje uždavėme tokį klausimą, kaip jis mato, kaip jis patiria Dievo sąvoką, ir jis tada atsakė mums: „Ši Dievo sąvoka yra tokia pilna ir tokia tuščia, kad aš galiu apie tai kalbėti vartodamas žodį „dvasia“ – tai bus ryškiausiai ir tiksliausiai kaip aš galiu tai išreikšti.“
Augustinas Rakauskas: Kadangi aš visą laiką stengiuosi įtikint ir save, ir žmones, kad mes negyvenam vien dvasiniam pasauly ir negyvenam vien materialiame pasauly, o mes esam čia reikalingi ir egzistuojam, ir galim kažką nuveikt, vien tik todėl, kad mes vienu metu gyvenam ir toj fiziologinėj realybėj, ir toj dvasinėj tikrovėj, kuri visą laiką mus supa ir kuri sklinda iš mūsų vidaus, kaip dvasia, kurią tu ir paminėjai. Tai jeigu neturėtume mes čia tos vidinės būsenos, o neturėdami kūno mes sunkiai galėtume kažką ištransliuoti ir kažką pakeist, tiek kitų požiūryje, tiek savo požiūryje.
Tai išgirdau, kad mūsų pašnekovė diskutuoja su Dievu, tai mums čia bus, įsivaizduoju, kad labai sunku. Pirmiausiai kaip aš visada mėgstu kelti klausimą, kurį tu irgi panaudojai, kad norint pabandyt susikalbėt, galbūt pirmas žingsnis būtų mums pasiaiškinti, ką mes suprantame kaip Dievą. Ar mes tik suvokiam kažkokią tai būseną, ar mes turime kažkokį supratimą, nes norint susikalbėti, reikia turėti kažkokias panašias gaires, kad kažkur nors artimas būtų požiūris. Nes jeigu požiūris bus labai tolimas, tai mes tada diskutuosim kaip vienas prancūzų kalba, kitas vokiečių kalba, bet nė vienos tos kalbos nežino, žino tik savo. Gestų pagalba gal ir galima susikalbėti, bet kada žmonės jau kalba su Dievu, jiems ta žodinė kalba nereikalinga. Jie jaučia. Jaučia žmogaus būseną, ir tai gal kažkoks stebuklas įvyks ir mes čia pajausim labai vieni kitus.
Norėtųsi iš Aleksandros išgirst, kaip ji, kaip sako, diskutuoja su Dievu, kaip ji taip gražiai išsireiškė, kai sako: „Koks mano ėjimas“, „Koks jūsų ėjimas“, – tai aš taip suprantu, kai apie ėjimus kalba, tai tada gaunasi toks tarsi žaidimas. Yra tokia hipotezė, yra tokių žmonių, nesakyčiau, kad daugelis, bet kai kurie teigia: „Mes čia savo planus darom, o Dievas žaidžia savo žaidimus ir jis šypsosi, kai mes planuojam“. Tai būtų labai įdomu iš jūsų išgirsti tą jūsų savijautą ir būseną, kokią jūs būseną pririšate prie tos sąvokos Dievas, ir kaip jūs įsivaizduojate tą Dievą, jeigu taip, kaip kažką tai tokio. Kiekvienas turi savo supratimą apie Dievą ir aš labai abejoju, ar, vieni žiūri į Budą ir mato Dievą, kiti žiūri į kryžių irgi mato Dievą, kiti žiūri į kokį nors žmogų irgi galvoja, kad tai čia Dievas.
Aleksandra Usevičienė: Ačiū už klausimą, nes kai pasakiau, kad kalbuosi su Visata, su Dievu ir girdžiu atsakymus, užduodu klausimus, man tai yra įprasta tai pasakyti, sakykim su visais pažįstamais, toks siauras ratas, su kuriais mes tą daug praktikavom ir mes jau suprantam, ką turim omeny. Bet šiaip, iš tikrųjų, reikia patikslinti.
Galiu pasakyti, kai buvo penkeri metai, pirmą kartą man kilo tas klausimas, nes religingoj šeimoj augau, ir žinojau, mokėjau melstis, žinojau, kad yra Dievas, bet, na, kaip ir vaikas, jis viską klausia, jis tiki ir pasitiki tėvais, bet vakarais labai mėgdavau išeiti į kiemą, nes buvo toks uždaras kiemas ir nereikėjo toli eiti, matydavau žvaigždėtą dangų ir buvo toks, nežinau kaip pasakyti, toks su ašarom, su emocija toks klausimas: „Kam jūs mane čia atsiuntėt?“ Dabar tą puikiai prisimenu, aš lyg ir mažas vaikas, bet aš galiu bet kada įeiti į tą būseną ir pajausti ir tą aplinką, ir tuos kvapus, ir tuos medžius, ir tas žvaigždes, kurių buvo žymiai daugiau, nes Vilnius nebuvo toks apšviestas, tada kaip prieš 60 metų, ir dar žinodama dabar, iš Silva metodo, kad penkerių metų vaikas gyvena taip vadinamajam teta lygmeny, tai yra tam tikras smegenų dažnis, labai lėtas, abiejų pusrutulių, kada ir loginis, racionalus pradmuo ir intuityvus dirba vienam dažny ir smegenys visos tiesiog suvokia visai kitaip negu suaugusio žmogaus ir tas klausimas toks, su ašarom: „Kam jūs mane čia atsiuntėt?“
Kodėl jis kilo? Nes girdėdama kaip tėvai samprotauja ir ką jie mums šnekėdavo, aš supratau jau tada, kad taip, aš eisiu į mokyklą, aš labai šito noriu, aš baigsiu mokyklą ir įstosiu į institutą, nes tėvai labai dažnai man pasvajodavo, kad duos aukštąjį išsilavinimą, tada aš būtinai ištekėsiu ir turėsiu vaikų, man tai buvo aišku, aš mačiau, kad tai bus. Bet man labai įdomu buvo, o kam visa tai. O kas už to? Aš gyvensiu kaip visi, bet tai dar toli gražu ne viskas, ir mažas vaikas būdama, man tai rūpėjo. Kas už to viso? Tai yra tik kažkoks fonas ir aš jį atliksiu, bet kam iš tikrųjų jūs mane čia atsiuntėt? Ką, be to, ką aš atliksiu? Man tai buvo tokia maža kruopelytė viso to, ką turiu nuveikti.
Ingrida Stankevičienė: Praeitoj laidoj, aš žinau, kad jūs esat stipri lektorė, rimtai studijuojate ir kaip jūs pati sakėt, jūsų smegenys dirba labai tiksliai, jūs mokat labai gerai sisteminti. Ir štai dabar tai, ką jūs sakot, tai yra žodis į žodį, ką jūs kalbėjote prieš dvejus metus laidoj. Tai dabar štai ką galvoju, kaip čia veikia, kad jūs tiesiog kaip iš stalčiuko ištraukėte kompaktą, įkišot ir kalbat. Ir tai yra gerai, bet Augustinas jūsų paprašė, kad jūs ne atsuktumėt tą stereotipą, o kad jūs išskleistumėt būseną.
Aleksandra Usevičienė: Taip, aš suprantu. Kodėl aš apie tai vėl pasikartojau? Nes aš neprisimenu apie ką kalbėjau praeitą kartą, tiesą sakant, tikrai, neprisimenu visiškai, ir jeigu apie tai kalbėjau, tai labai gerai, super. Ir aš noriu pasakyti, kad tai buvo atskaitos taškas, kuris lydėjo mane visą gyvenimą ir visą laiką tas klausimas: kas tai per sistema? Dabar aš galiu pasakyti, kad tai yra milžiniška sistema. Jau dabar aš atsakau į klausimą. Sistema, kadangi esu inžinierė mechanikė, sistemiškai mąstau, tai man tai buvo galinga, begalinė, sudėtinga, didesne dalim nematoma sistema, dvasinė dalis, materiali yra labai maža, kuri veikia tobulai, pagal dėsnius, suderinta ir mes jos nepažįstam, negalim nei pajaust, lygtai, nei pamatyti, nei apčiuopt.
Augustinas Rakauskas: Čia jūs dabartinį savo supratimą teigiat, ar to penkerių metų vaiko, žiūrinčio į dangų?
Aleksandra Usevičienė: Ne, dabar, dabartinio, kalbu paprastai, kad žmonės suprastų, ką aš turiu omeny.
Augustinas Rakauskas: Tai mes bandykim taip apšilt, kaip sakoma, kad surastume tą bendrą kalbą. Bet penkerių metų vaikų norint kreiptis ir pasakyti tokį kreipinį, kaip „jūs“: „Kam jūs mane čia atsiuntėt?“, tai norint pasakyt tokį kreipinį, tas vaikas turi turėt kažkokį supratimą, į ką jis kreipiasi ir kaip jis tą „jūs“ suvokia. Tai būtų įdomu išgirsti, kaip tuo metu tas, į ką jūs kreipėtės, kaip jūsų sąmonė tuo metu, kaip jūs sakot, abudu pusrutuliai dirbdami, ką jie jums diktavo, kokią jie mintį ir kokį suvokimą suponavo, kad privertė jus taip kreiptis – „jūs“? Kas „jūs“? Debesys, žvaigždės, jeigu Dievas, tai kaip jūs tada jį ankstyvoj jaunystėje įsivaizdavot ir koks skirtumas dabar, kaip jūs dabar įsivaizduojate? Čia mes galėtume, kaip sakant, eiti į tą paiešką bendro suvokimo.
Aleksandra Usevičienė: Labai jūs čia įdomiai užklausėt. Ir aš dabar galiu įeiti į tą būseną vaiko, aišku, kalbėdama „jūs“, dabar galiu įeiti į būseną to vaiko ir kodėl aš sakiau „Jūs“.
Be abejo, aš gavau kažkokį religinį auklėjimą, ar ne? Melstis, yra Dievas, yra angelai, archangelai, girdėjau jų vardus, vaikščiodavau į bažnyčią, tai tas „jūs“ tai buvo Dievas ir visa jo, na nežinau, armija va tų visų pagalbininkų, tai kaip aš tai suvokiau vaikiškai. Bet dar tas „jūs“ buvau žymiai daugiau, ne tik kažkokios personos, ar ne, kurias ten piešia, matom statulas ar dar kažką. „Jūs“ – tai buvo tokia pagarba ir tos beribės pojūtis, kad tai yra tiesiog to visko daug, tai yra galia didžiulė suma sumarum. Tai nėra kažkokia personalizacija, kad „jūs“, tai čia tu, tu, tu ir tu, „jūs“ tai čia buvo vaiko ne tik nedrebėjimas, ne baimė, o nežinau, kaip tai lietuviškai išsireikšt…
Augustinas Rakauskas: Mane ir labiausiai imponuoja ir domina tas, nes aš noriu atvest paraleles nuo vaikystės va to jūsų kreipinio, nuo to jūsų klausimo, kurį jūs kėlėt, „kam aš čia esu?“, tai pagal jūsų įsivaizdavimą į ką jūs kreipėtės, galima būtų įsivaizduoti ir palygint, ką jūs dabar suvokiat kaip tą patį faktorių, kurį jūs vadinate Dievu.
Aleksandra Usevičienė: Tai, ką aš tada jaučiau, būdama vaikas, aš net dabar su labai didele nuostaba atradau savyje, ko jūs klausiat, aš įsijaučiau vėl, kad tas „jūs“, galbūt buvo žymiai tyriau, žymiai galingiau, žymiai stipriau ir šviesiau, negu kai aš pradedu kalbėt, kad tai yra sistema, va taip inžineriškai, taip logiškai, bandydama kažkaip tai kažkokią sąvoką suteikti tam, kaip aš įsivaizduoju ir jaučiu tą. Nes jausmus yra labai sunku išreikšti.
Augustinas Rakauskas: Žinau, kad jausmus sunku išreikšti, tai todėl mes visi ir bandom kalbėt, bandom rašyti, bet jūs matote, aš tokį elementarų lygtai būtų klausimą uždaviau, kuris, kaip jūs paminėjot, jums įstrigo vaikystėje, ir jeigu jis nebūtų jums padaręs kažkokios įtakos, tai jūs, galima būtų sakyti, kad jūs ir neatsimenat, kad ten buvo toks epizodas. Bet jeigu jūs tą epizodą atsimenat, kad jis buvo, tai reiškia, kad jūs tuo metu išgyvenot kažkokią tai būseną. Ir matot, kaip yra sunku ir sudėtinga perteikti žmonėms tą būseną, kurią mes išjaučiam, kurią mes gyvenam. Kuri užplūsta mūsų jausmus ir priverčia mūsų protą dirbti. Jūs nuo penkerių metų pragyvenot šitiek metų ir dabar aš jums užduodu tą patį klausimą, kuris vaikystėj buvo jums iškilęs, ir jūs matau kaip sunkiai randat atsakymą ir matau kaip jūs pasąmoniniam lygmeny analizuojat ir galvojat, bandot atkurt, kas tai buvo, kokie tai buvo jausmai, ir kada matot, kad tuos jausmus įvardyti ir susprausti į kažkokią išraišką yra labai sudėtinga, tai jūs taip atvirai ir sakot: „Taip, bet tai labai sudėtinga išreikšti jausmus, aš tada jaučiau, aš tik dabar galvoju, kad tada buvo viskas skaidriau, buvo viskas kažkaip nuoširdžiau, jausmingiau, kažkaip jausmai mane buvo apėmę pilnatviškiau, man tada taip buvo aišku ir tai buvo iš širdies, o dabar vat, – sakot, – man tas viskas susiveda į kažkokį inžineringą, į kažkokią technokratiją“.
Aš šitoj vietoj norėčiau ir apsistoti. Aš su jumis kalbėdamas ir kada man pasiūlė mūsų žurnalistė pabendrauti, akcentuodama, kad jūs įdomiai samprotaujate ir įdomiose vietose akcentus dedate, tai aš jau taip įpratęs, kad kiekvieną kartą kai tik susiduriu su kokiu nors žmogumi, aš visą laiką keliu klausimą: „Ką man reiks sužinoti? Ką aš turiu duoti ir ką aš turiu gauti?“ Nes aš žinau, kad neveikia į vieną pusę informacinis laukas. Jis visą laiką gaubia tiek mano pašnekovą, tiek mano, jis gali nekalbėti, jis gali tiesiog tik transliuoti kažkokią mimiką, kažkokį vieną kitą žodį išleisti, bet jis vis tiek daro įtaką, vis tiek paliečia mane ir aš bandau susigaudyti, kas vyksta.
Man pirma tokia mintis braunasi į pasąmonę, aš bandysiu ją perkelti į sąmoninį lygį, kad galima būti įjungti kažkokius žodžius.
Man klausant to mūsų pokalbio, ką mes dabar čia šnekam ir bandom išsiaiškinti, kaip jūs suvokiate Dievą, ir aišku, kam aš statau šitą klausimą, todėl, kad aš noriu pasakyti, kaip aš suvokiu Dievą. Ir jeigu ta sąvoka Dievo yra kažkokia panaši, bendra, artima, tai mes galim tikėtis produktyvaus pokalbio, kaip sakau tos – ėmimo ir davimo, gavimo ir atidavimo – aštuoniukės principu vadinu tai. Ir turbūt suprantat, kodėl aš vadinu tai aštuoniukės principu, todėl, kad aštuoniukė tai yra paprastų paprasčiausias mūsų išsivystymo lygio ratas. Tai yra vienas ratas, tik jeigu mes žiūrime į tą plokštumą, ratą įsivaizduojame kaip nepermatomą, o pilnatūrį, tai mes matome tik vieną pusę, jeigu mes ją paimame ir persukame, kaip tą aštuoniukę, tada mes atsukame pusę anos pusės ir pusė lieka šitos pusės – tai mes taip veikiame gyvendami, kada turime kūną. Tai mes tada nesame vienpusiai, mes nesam vien tik organinė struktūra ir nesam vien tik ta nematoma dvasinė struktūra, kuri anoj pusėj yra. Už tai toks palyginimas tos aštuoniukės trajektorija, to principo, veikimas, tai jis man toks kaip ir aiškiausias, kaip smėlio laikrodis, ir geriausiai suvokiamas.
Aš noriu pasakyti, kad man taip atrodo, kad jūsų visa ta kalba, iš pradžių, kai tik pradėjote, iš karto prasideda nuo „aš“, nuo „man norisi“, „man vaikystėj“, „man dabar“, „aš“ laikausi tų taisyklių, „aš“ suprantu, – tai man atrodo, klausant dabar jūsų, kad jums reiktų kur kas daugiau kreipt dėmesio, ne kaip jūs norite arba kaip jūs jaučiatės, o kaip žmonės, visuomenė, kaip jie jaučiasi, kaip jie supranta, kaip jie girdi, ką jie jaučia, girdėdami vienus ar kitus teiginius.
Taip, mes labai riboti ir kai jau neturime kažkokių argumentų, kaip pateikti savo būseną, arba suvokimą apie visuomenę, tai mes vis tiek grįžtame į save. Ir atspirties tašką darome nuo savęs, dažniausiai sakom: „Kaip man buvo…“, arba „Kaip aš ten išgyvenau…“, arba „Kaip aš dabar išgyvenu“, arba „Kaip aš dabar jaučiu“. Tai aišku, kad mums tas „aš“ yra pats svarbiausias ir jis mums – didžiausias pagalbininkas. Ir natūralu, kad mes taip labiausiai stengiamės save panaudoti, tą savąjį „aš“, nes mes tam čia galbūt ir ateinam. Bet didžiojo plano dalis, kada mes pradedam suvokt, kad mes esam tik maža kibirkštėlė Dievo, kad mes savyje turime tą dieviškos dvasios kibirkštį, kurią mes galime išnaudoti, kurios pagalba mes galime dalytis, kurios pagalba mes galime imti ir duoti. Tai kai mes pradedam suvokti, kad mes esam to didžiojo kūno dalis, kaip maža molekulė, kaip mažas DNR darinys, ir turim tą galimybę vienas kitam padėti, tai mes tik tada pradedame suvokti, kokiam pasauly mes gyvename ir kaip ta dieviška dvasia veikia. Nes būtent tas dieviškos dvasios buvimas ir veikimas, mus struktūrizuoja ir mus išreiškia kaip kūnus, nes priešingu atveju mūsų apskritai čia nebūtų, ir mes negalėtume būti, kaip rusai sako: „Nemagly by sostojatsa, kak suščestvo“.
Tai aš suvokiu, kad Dievas neveikia nei fiziškai, nei visiškai nematomoj dvasioj. Neveikia vien materijoj ir neveikia vien dvasioj, bet tą dvasią mes kuriam, mes turėdami tas kibirkštėles, turėdami tą galimybę mums suteikta teisė kurti tą dievišką dvasią. Ir jeigu mes kuriam tą dievišką dvasią, tai ji stiprėja ir tada žmogus artėja į tą struktūrą, kurią mes tikimės, kad mes pasieksime tą dievišką būseną ir būsime Dievo kūno dalis. Jeigu taip fiziškai išsireiškiant, tai galima būtų sakyti, kaip Kristaus nukryžiavimas, labai gerai iliustruoja tos molekulės nukraujavimo pasklidusios po visą pasaulį, ir kaip mes pagal dabartinius, jau čia ne kažkokia alchemija, ne kažkokie burtai ar prielaidos, o yra įrodyta, kad niekas ir iš nieko negimsta, ir niekas niekur nedingsta. Tai reiškia, mes tada, kadangi mokslas jau taip įrodęs, daugybė bandymų yra padaryta ir parodė tą, kad niekas niekur neišnyksta ir iš tuštumos niekas negimsta, o ta dieviška molekulė, dieviška žmogaus DNR, jis kur beatsidurtų – jis kuria.
Ingrida čia gerą pavyzdį mums neseniai papasakojo, kaip į vakuumą patalpino tą… Jeigu gali, primink čia, papildyti tą mano paaiškinimą, kai žmogaus DNR kur įdėjo ir kas ten įvyko, ką jie pamatė, mokslininkai.
Ingrida Stankevičienė: Kaip struktūrizavosi pagal žmogaus DNR visi fotonai, kvantai ir iš to buvo padaryta išvada, ką jūs abudu kalbate, kokia yra dieviška galia įkoduota kiekvienoje žmogaus ląstelėje, tam mikrone. Iki kiek ji yra veikianti ir kūrybinga.
Augustinas Rakauskas: Tai čia toks samprotavimas jis vis tiek atveda į technologinius procesus ir mes nori nenori vis tiek turime suvokti, kaip veikia dėsniai, kaip funkcionuoja žmogus. Mes turime išmokti mintyse jį restruktūrizuoti ir išmokti jį struktūrizuoti. Kad mes suvoktume, kaip mes atsirandame, kaip mes funkcionuojame ir mums ta ląstelė, ta sperma, į kurią mes tą gyvybę įkvepiam, per tokį sudėtingą procesą tos fiziologijos, tai kai mes nežinome šitų dalykų, ką dabar čia pakalbėjome apie tą kvantų ir fotonų sistemos susiformavimą, tai mums atrodo, kad čia labai smulku kalbėti apie spermatozoidus, apie gimdoje pradžią, kada pas moterį pradeda užsimezginėti gemalas, bet kada mes matome, ką mokslas mums rodo, tai mes tada pradedam suprast, kiek mes daug nežinome, kiek mes daug nesuvokiam, ir koks tas pasaulis, kaip to atomo suskaldymas, kada žmonės perskelia atomą ir jie galvoja, sako: „Na dabar viskas, dabar suradom Dievą. Išsiaiškinsim, dabar viskas bus aišku. Esmių esmę jau perprasim“. Bet atsivėrė visiškai naujas pasaulis, visiškai nauji dalykai, kurių žmogus niekad negalėjo net mintyse daleisti ir atsidarė tokie moksliniams tyrimams klodai, kuriuos po šiai dienai žmonės dar gilina, plečia ir negali sustoti. Ir tam nėra galo.
Ingrida Stankevičienė: Aleksandra, ir štai jūs, Augustinai, pavyzdžiui, Augustinas dabar rašo trečią knygą, jūs, šitiek turėjusi savo studentų, šitiek išskaičiusi paskaitų, mes su Edita klausėme ne vieną paskaitų ciklą, po kelias valandas, kur jūs iš principo kalbate ir apie visatą, ir tai, ką dabar kalba Augustinas, ir kalbate pagrįsdama mokslu ir patirtim, ir štai, kokia dabar situacija yra. Jūs, du tokie vilkai, sėdite ir kaip maži vaikai bandote šioje būsenoje kurti tą trečią, ir iš degtukų dėlioti. Ir vienam nelengva, ir kitam nelengva, o atrodo, Augustinas galėtų iš savo knygų išimti ir pasakyti, jūs galėtumėte iš savo visų šitų talmudų, ką jūs esat prirašiusi ir ką ištransliavusi, o štai, vis dėlto, ta kūryba ir matosi, kad tą akimirką reikia iš savęs, ir duoda tik tiek, kiek, kaip Augustinas sako: „Vaikštau tais koridoriais, vaikštau ir bandau įeiti, belstis į tą subtilų pasaulį, nežinau, kiek jis įleis“. Aleksandra, prašau.
Edita Marciulevičienė: Žmonės, būdami ir labai labai patyrę, parašę jau ne vieną knygą, ištransliavę daugybę paskaitų, laidų, seminarų, kaskart patiria naujų išbandymų, kai bando šią akimirką išskleisti jų požiūriu naudingiausią visiems vidinę būseną.
Čia labai tinka ištrauka iš antros Augustino knygos: „Turiu įspėti, kad įsigilinus į žmogaus gyvenime vykstančios jausmo ir proto sąveikos dėsningumų subtilybes, bus sudėtingiau savo suvokimą kam nors greitai, trumpai ir paprastai perduoti. Reikia iš anksto suprasti ir susitaikyti su tuo, kad tai, ką duoda jausmo proto sąvoka, nepajėgi atskleisti vien protu grįsta pasaulietinė logika, kuria šiandien dauguma vadovaujasi, aiškindami gyvenimo dėsningumus.“
Aleksandra Usevičienė: Taip, aš klausiausi dabar Augustino, be abejo aš lygiai taip pat, tuos dalykus šitaip moksliškai jūs tikrai patvirtinat, tai ir seminaruose, ir skaidrėse, ir visa tai lyg taip išdėstau, irgi taip moksliškai, kad žmonės atsiremtų į kvarkus, kvantus, fotonus, kad apie tai bent jau žinių gavo iš mokyklos, kad tikrai atsiremtų į kažką ir pažiūrėti, kokie stebuklai, mokslas dabar patvirtino, atranda ir t. t. Taip kaip dabar jis papasakojo, kaip jis tą įsivaizduoja, kaip jis pašnekėjo, tai vis tiek buvo lygiai taip pat jo išgyvenimas, jo nuomonė, jo dabar labai racionalus toks paaiškinimas, ir antras dalykas, kurį norėjau visą laiką, girdėjau, tokia mintis kol kalbėjo Augustinas: mokiausi su dvasiniu mokytoju šešiolika metų, dabar jau išplaukiau į savarankiškus vandenis ir mums buvo pasakyta, kad yra vienas iš dvasinių principų, taip jau bent man buvo sakyta ir aš tuo vadovaujuosi, kad savo asmeninius pojūčius, ne tai, kad atradimus, pojūčius, tas emocijas, ta paslaptis bendravimo su Dievu, ji turi būti išskirtinai tavo, tu jos negali perteikti kitam, tu negali jam sutrukdyti jausti savaip, nes jeigu tu esi kažkoks ar autoritetas, arba žmogus, kuriuo jis pasitiki, kad tau tikrai pavyko bent vieną kartą, bet galbūt man taip atrodo, kad tai įvyko, jis norės pakartoti. Jis norės, o kodėl man kitaip?! Todėl mes ant tiek tos kibirkštys, jos tiek nepanašios viena į kitą, kitaip dvi vienodos kibirkštys, tai būtų viena kibirkštis. Ir mes kiekvienas turime tą dalelytę šviesos, nepakartojamoj struktūroj, tam užmezgime irgi, tam tikri tėvai, tam tikras laikas, minutė, akimirka, kad tu nepanašus daugiau į nieką. Ir be abejo, tu ir Dievą, ir tą visą, tu ieškosi, visų pirma, tas kas ieško, tą ką aš galvojau, kas man yra Dievas prieš penkias minutes, dabar man jau visai kitoks pojūtis. Aš net nemokėčiau jo paaiškinti, nes tai būtų stabilizuota, užfiksuota ir tai būtų jau praeita akimirka, nes Dievas keičiasi mano suvokime, kiekvieną kartą vis kitaip. Kaip ir vaikai maži žemėj, vis kitaip suvokia tėvus, kuo daugiau auga, tuo labiau pradeda suprasti, išgirsti. O ką gali mažas vaikas?
Taip ir mes, maži vaikai, kurie negalim tos galybės aprėpt. Bet aš suprantu, jaučiu, kalbuosi su juo taip kaip galiu, taip kaip man atrodo dabar, kad aš su juo kalbuosi, galbūt aš fantazuoju. Man, pavyzdžiui, vyras visą laiką sako: „Tu fantazuoji, tau tik atrodo“. Net baisu išreikšti tokią mintį, kad tu ten kažką prašai, gauni atsakymą. Arba mama sakydavo: „Kaip tu taip gali sakyti? Kas yra Dievas, ir kas esu aš, maža pelytė kažkokia, kirmėlytė. Jis tiek turi darbų, ar jis kreipia į mane iš viso dėmesį, kad galėčiau su juo kalbėti“. Matot, kiek žmonių…
O kita, pavyzdžiui, mano pažįstama sako: „Jeigu dabar Dievas kurtų pasaulį ir paklaustų manęs, tai aš jam tiek patarčiau. Jis labai daug neteisingų dalykų padarė“. Ir tai yra jos santykis su Dievu, toks, koks įmanomas dabar jos, sakykim, vystymosi lygmeny.
Augustinas Rakauskas: Girdžiu, ką jūs sakote, bet noriu įnešt vieną savo pastebėjimą, kad jeigu mes kalbam apie savo, kaip dvasios, dieviškos dvasios sutvėrimų esatį, nes mes esame, mes esam kaip ta esatis. Ir jeigu mes kalbam apie tą dievišką dvasią, tai kodėl tie išminčiai sako: „Be manęs jūsų apskritai nebūtų, jūsų negali net būti tokių, kokie jūs esat, tokių kaip sutvėrimai, kuriuos vadiname žmonėmis. Be manęs jūsų būt negali“. Čia reikia atsekti visą grandinę, kad dieviška dvasia yra pas visus, ir visi mes turim tą dievišką dvasią, jeigu mes gyvi, alsuojam ir jaučiam, ir protaujam, tai reiškia, Dievas mumyse dar gyvas. Jis gyvena, nes be jo mes negalim egzistuoti. Ir mes Dievo nekeičiam, mes Dievo nekuriam, čia Jis mums duoda galimybę kurti.
Kodėl sakom, žmogus mirdamas arba sirgdamas sako: „Viešpatie, neapleisk manęs!“ Intuityviai tai sako, nes jis pradeda suvokt, kad jeigu jį apleis, tai reiškia viskas, baigiasi šitas jo sielos dvasios gyvavimo etapas.
Reikia nemaišyti dieviškos dvasios ir mūsų sielos dvasios. Nes savo sielą mes tobulinam pastoviai, mes su ja dirbam, mes kuriame karminius grįžtamuosius ryšius, mes susikuriam įvairias pareigas, įvairius gerus dalykus ir blogus, bet tai mes, ne mūsų siela daro, mūsų sielos dvasia. Sielos dvasia gali kažką daryti ir gali egzistuoti kaip kūrėjas tik mūsų jausmų ir minčių pagalba. Kai mes jaučiam ir galvojam, tai mūsų jausmai ir mintys kuria dvasią. Ir kodėl žmogus kuria arba šventą dvasią, arba piktą dvasią? Todėl, kad tai yra žmogaus, jo teisė rinktis, jo teisė kurti, kurią jam suteikia dieviška dvasia. Dieviška. Tai jos maišyti ir sakyti, kad kiekviename yra ta dieviška kibirkštėlė kitokia. Ne, visi mes turime tą dievišką kibirkštėlę ir mes jos pakeisti, ar jai daryti įtaką negalim, nes tai yra dieviška dvasia. Ją įvairiai vadina: absoliutas, kosminis protas, Dievas Tėvas, visi turi savo tuos vadinamuosius žmogiškus suvokimus, kas yra Dievas.
Bet jau mokslas mums padeda susigaudyti šituose lygiuose. Kodėl mes taip sunkiai išgirstam Dievo dvasią? Todėl, kad Dievas mus paleido, jis mums suteikė galimybę ir jis nori, kad tai mes pasiektume. Mums nekužda į ausį, nesufleruoja. Mums sufleruoja į ausį tie, kurie praėję šituos visus etapus, tai aukštesnio lygio sielos dvasia, kuriai jau įsikūnijimo nereikia, jie laukia, ir jie vieni jau evoliucionuoti toliau negali be mūsų pagalbos. Nes jeigu mes, savo kūnu, savo dvasia mes neveikiam ir nekomunikuojam, tai mes tiesiai su Dievu komunikuoti, čia būtų labai klaidinga sakyti, kad aš šnekuosi su Dievu. Taip, mes bandome, mes dedame pastangas, kad jis mus išgirstų. Bet mus išgirsta dažniausiai mūsų pačių praeityje kurti įvairūs astralai, kurie priklauso mūsų kūno traukoms, instinktams, refleksams, o padeda mums aukštesnio išsivystymo lygio sielų dvasia, kurios nėra dabar įsikūniję. Taip sukasi ta aštuoniukė.
Ir taip visą laiką mes komunikuodami, kiekvienas pagal savo lygį, ką mes galime išgirsti? Kaip mes negalime prieiti kaip bibliotekoje ir perskaityti arabų kalbos, nes mes jos nemokam, ir mes negalim paimti tos knygos ir perskaityti. Kodėl sako, subtilus pasaulis anksčiau ar vėliau turės save išreikšt ir pademonstruot, nes mes einam į tai, kad mes galėtume ne tik jaust, o galėtume ir susikalbėti, ir matyt, ir vizualizuot, ir kažkada pasaulis turėjo tą ryšį su tuo subtiliu pasauliu, bet kadangi labai daug buvo sukoncentruota dėmesio į fiziologijos išlikimą, į amžiaus pratęsimą, ir reikėjo labai daug įdėti pastangų, kad žmonės galėtų gyvent ne dvidešimt ir ne trisdešimt metų, o apskritai, kad jie išgyventų, kaip vaikai. Tai buvo labai daug dėmesio sutelkta į kūną. Dabar kūnai jau ir šimtmečius gyvena, ir perlipa, ir viskas išaugę tikrai iki tokio jau amžiaus, kurio užtenka mums praeiti tam tikrus mokslus, sužinoti tam tikras tiesas, sukontaktuoti su tam tikrom būtybėm, tiek piktom, tiek šventom, su angelais ir su visokiais kipšais, kurie, čia taip religine kalba kalbant, bet iš tikrųjų tai yra tie astralai, kurie neperėję dar, bet jie negali pereiti, jeigu mes jiems nepadedam. Mes juos realizuot, materializuot galime žmonėmis būdami ir neutralizuot mes juos galime. Mes galime juos pagirdyti, pasotinti atlikdami, realizuodami, jų traukas, jų norus. Tada mes būnam arba tie geriečiai, arba tie blogiečiai. Ir geriečiui, ir blogiečiui reikia žmogaus ir tas subtilus pasaulis labai rūpinasi, mes esam labai svarbūs šitoj sferoj, nes be mūsų subtilus pasaulis negali evoliucionuoti ir kilti, jis kyla iki tam tikro lygio ir viskas, lubos, ir jis į aukštesnių virpesių sferas pakilt negali be žmogaus, jie užtai mums padeda, globoja, mokina, kad mes galėtume suteikti tą terpę, į kurią aukštesnio lygio tos sielos galėtų įsikūnyti ir tęsti savo augimą, vystyti ir artėti prie Dievo. Kad su mumis šneka kažkoks astralas ir traukia mus prie kažko arba suponuoja kažkokią mintį ir gundo visą laiką kažką padaryti tokio gero, malonaus kažkam, tai nereiškia, kad su mumis šneka Dievas. Taip, jeigu žiūrint globaliai – visi mes esam Dievo kūne, ir todėl kai kurie žmonės taip suprimityvina ir sako: „Aš su Dievu šneku“. Bet mes iš tikrųjų šnekam su tuo, su kuo galime susišnekėti. Mus girdi tik tie, kurie gali mus girdėti, o mes girdime tik tuos, kurie kalba mums suvokiama kalba. Tai reiškia, jausmų kalba, kuri mums siunčia tuos jausmus, kuriuos mes galime išjausti, tai minčių formoj, kurią mes galime suvokti.
Reikia žinoti, kad čia eina etapai. Ateina pas mus pirmiausiai pajautimas, kažkas sukrutėjo, kažką pajutom, ir net nežinom ką, ir net nesuvokiam, sakom dažnai: „Keistas jausmas kažkoks apėmė“. „Koks, kažkoks?“ – sakau. „Net nesupratau, šiurpuliukai nuėjo.“ Ir žmogus kada gauna jautimą įdarbina iš karto protą, impulsai eina į galvą, nes žmogus daugiau neturi į ką kreiptis. Jis kreipiasi į savo smegenis, jis bando suvokt. Tik po to ateina kažkoks suvokimas, kažkoks apibendrintas, tada žmogaus jau eina į supratimą. Einant į supratimą, jau reikia dėsningumus perprast. Reikia ne tik suvokt, o reikia suprast, kaip dėsniai veikia, kur atves vienoks ar kitoks žingsnis, ir kol suvokimas mums nepradeda aiškėti ir nevirsta supratimu, kaip funkcionuoja sistema, kaip funkcionuoja, kaip veikia, kas bus, jeigu darysiu vienaip ar kitaip, tai tol mes ir nesakome, kad „turiu teisingą išeitį“. Ir mes netikime, bet kada jau mes atrandame teisingą išeitį, ir mes patikime ta teisinga išeitimi, tai mes pradedame norėti to, arba mes norime tą atmest, nes mes priėjome išvados, kad tai yra nereikalinga.
Aš kažkada norėjau tapti lenktynininku. Pabandžiau. Ir žinot, kai viską praėjau, kada nuo to tokio jaunatviško noro lėkti, vairuoti, aplenkt visus, ir kada padirbau, nuo suvokimo perėjau į supratimą, iš supratimo persikėliau į žmones, nuvažiavau pažiūrėjau kaip jie ten dirba, kaip jie sportuoja, kaip jie treniruojasi, koks jų gyvenimas, ir aš supratau, kad man to nereikia. Tai realizavau be fiziologijos, išgyvenau be fizinio kūno. Tai čia yra aiškus įrodymas, kad mes renkamės, nuo suvokimo, nuo jausmo impulsų, nuo tų virpesių, papuolam kažkokiame susivokime pradedame susigaudyti, ką mes čia jaučiam, tada mes einame į supratimą, iš supratimo mes jau pradedame eiti į žinojimą, kai einam į žinojimą, mes jau tikim tuo, ką žinom, ir tada jau mes su meile tai atliekame, nes tai jau yra, kaip sakant, mums jau nėra argumentų: arba daryti, arba nedaryti. Jeigu argumentai yra nedaryti, tai mes ir nedarom, tai ir vadinasi veiksmas, tai tada tik fiziologija pradeda veikti. Todėl ir sako: „Nuo žinojimo iki darymo – dykuma Sachara“.
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, čia truputėlį stabtelkime.
Aleksandra, girdite kaip įdomiai Augustinas kalba, kaip jis sako: „Kažką pajaučiau viduj ir šiurpuliukai eina… Ir ką aš čia pajaučiau?“ Tai jeigu būtų prieš 30 metų, žmogus kažką pajaustų, šiurpuliukai jam praeitų, jis sakytų: „Na tai matyt kažkas su skrandžiu negerai“. Dabar žmonės kažką pajaučia, šiurpuliukai, ir štai jie iškelia tokį klausimą: „Aš matyt galbūt esu ryšyje?“ Jis pradeda tai jaust, jam pradeda kilti mintys, ir štai Augustinas sako, kad „mes nuolat esam akivaizdoje astralų, kurie pasirinks mus per mūsų instinktus, per mūsų nerealizuotus norus, traukas, geismus“.
Augustinas Rakauskas: Ir kodėl šiais laikais labai sunku žmogui atsispirti, už tai, kad tas astralinis pasaulis yra labai sutirštėjęs, labai toks glaudus jau, jis eina į materiją. Reiškia, jau tiek prisipildęs, kad mums, žmonėms, atsispirti labai sunku. Ir mes matome, kokį didžiulį vaidmenį atlieka žmogus, pasirinkdamas. Kaip jam reikia žinių, kaip reikia tokių aiškinimų, kuriuos mūsų pašnekovė aiškina ir dirba. Kodėl mes darom tas laidas ir aš jums visą laiką sakau: „Jūs ne tik darykite laidas, jūs eikite į žmones, jūs eikite į darbuotojus, ir su jais kartu atlikite tuos laboratorinius darbus. Jie turi pajaust, jie turi suvokt, kas tai yra, kaip šitos technologijos dirba“.
Ingrida Stankevičienė: Mes stovime tų astralų akivaizdoje, ir suvokiam, kad tos analitinės mūsų struktūros ir tie išmokti dalykai, tos žinios, kiek jos man duos to pasirinkimo, to tikro, einančio iš mano širdies, ir kokie gi tie mano jausmai, kiek jie yra paruošti gebėti kurti tą pasirinkimo būseną. Kaip Augustinas, mes „Verslumo dvasios“ laidoj nuolat kalbame, kada pasirinkimas yra grįstas ta, kaip jis sako, šventa dvasia, kada mes vadovaujamės išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir meile. Tai štai, be jausmo, iš principo, padaryti tokio pasirinkimo, lemiančio man galimybę savęs, ryšio su savimi aukštesniu, aš neturiu.
Aleksandra Usevičienė: Tai dabar, kaip mes jau ir kalbėjom, ir Augustinas daug apie tai pasakė: yra materija, yra dvasinis lygmuo. Ir kiekviename žmoguje lygiai tas pats, yra tas „aš esu“ apvilktas kūnu, ir kūnas veikia, nori, kūnas nori sau, kūnas – tai ego įrankis, o siela, „aš esu“, ta kibirkštėlė Dievo, yra atidavimo režime, kaip ir Dievas. Visą laiką todėl ir vyksta ta kova: ar nugalėsiu tas „aš“ materialusis, su kuriuo, deja, mes dauguma labai dažnai susilyginam, susitapatinam su kūnu: aš esu vardas, aš esu profesija, užsiėmimas, svajonės, namas, na ir t. t., mano šalis ir t. t. O dabar toks laikas ir ta pandemija labai padėjo, nes kalbiesi su žmonėmis, susirašinėji su savo mokiniais, kurie pasimetę buvo, kai staiga tu tampi labai apribotas, to ėmimo įrankiai tavo: negali niekur išeiti, niekur keliauti, nieko negali nusipirkti…
Augustinas Rakauskas: Labai noriu įsikišti, nes aš matau, kad labai daug žmonės nukenčia ir pats tikėjimas labai nukenčia, kada žmonės supainioja sielos, mūsų sielos dvasią, kaip esybės mūsų, reiškia, kaip to dieviško prado, to Dievo kūdikėlio. Mes – žmogus, kuris ateinam į šį pasaulį ir mes renkamės, kokiu keliu eiti. Kam tas pasirinkimas duotas? Jis duotas tam, kad siela, būdama materijoje, kad ji išreikštų per materiją tai, ką gali išreikšti žmogus, būdamas ir turėdamas tą dievišką kibirkštėlę. Tai to dieviškumo dvasios, kurią, galima vadinti ten kvantais, kažkokio tai virpesio dalim, aš šito nesiimu dar analizuot, nes dar trūksta tam žinių, bet faktas tas, kad negalima supainioti dieviškos esaties mumyse, su mūsų siela. Mūsų siela tai dar nėra dievybė. Mes einam į tą dievybę. Ir mes stengiamės, nes priešingu atveju tai sielai nebūtų čia ką veikti.
Tos sielos, kurios jau yra išsišvarinę tam fiziologiniam pasaulyje, jos neįsikūnija, nes joms nereikia. Jos bando mums padėti kitais būdais. Jos bando per mūsų tą būseną, jos bando su mumis komunikuoti, jos irgi mokosi, kaip žmonėms perduoti tai, kas jose yra sukaupta. Tai čia bendras šitas sielų koreliavimas, sąskambis, sinchronizavimasis, jis ir veda į tą dieviško kūno užgimimą. Kad mes užgimtume kaip struktūra, gal būtų galima sakyti, kaip galaktika, mes, galima taip sakyti, kaip kažkokio kosminio kūno dalis.
Man, pavyzdžiui, visada kyla klausimas, ne kas aš esu, o kas yra mūsų žemė? Kokią ji šitoj galaktikoj dalį sudaro? Kas ji? Jeigu kalbant apie organizmą, tai labai gerai tinka žmogaus organizmas. Kodėl sako, kad žmogus sukurtas pagal kosmosą? Kosminis atspindys. Tai mes suprantam, kas pas žmogų yra širdis, mes suprantame, kas yra plaučiai, bet mes nežinome, koks organas yra žemė šitoj galaktikoj, ir nežinom, kokį vaidmenį ji atlieka, ar ji yra DNR, ar ji kažkokia ląstelė, kuri gali vėžį sukelt, ar tai yra kažkokia šventa kibirkštis, kuri gali labai pakeisti ir ne tik galaktiką, o ir visam kosmosui įtaką padaryti. Šitas klausimas man neduoda ramybės ir labiausiai mane, jeigu sakysim, kaip Dievas mane paklaustų, aš sakyčiau: „Viešpatie, man pirmiausiai pasakyk, kas mes esam, kas mes, tai reiškia, ta mūsų planeta, kokį ji vaidmenį ir funkciją atlieka ne tik galaktikoj, o ir visam kosminiam plane?“ Nes, žinodamas tai, tu gali žinoti, kaip reikia elgtis. Sąmoningumo lygis mūsų priklauso jau nuo mūsų fiziologijos, nuo mūsų sielos išsivystymo lygio, ir mes visą laiką keliam tą sąmoningumo lygį. Bet tikslas vienas, suvokti tiek mikro, tiek makro, tiek tą neįžiūrimą dalelytę, kaip ji funkcionuoja, ir tą globalų pasaulį. Mes galime pasaulį pažinti per tą molekulę, jeigu ji veikia, ir atvaizduota joje visas tas mus supantis kūnas.
Tai mokslas rodo jau, kad žmonės klonuoja jau ir avis, ir visokius kitus daiktus. Aš manau, kad ir žmones klonuoja, tik tai, kad čia niekas to neskelbia, bet yra jau tų technologijų, kur bando išaugint dirbtinį, kaip sako, tą žmogų, ir tą intelektą, čia pasaulis jau labai toli nuėjo. Dieviška dvasia yra stebėtojas, ji stebi, suteikus mums teisę, suteikus galimybę, ir mes, evoliucionuodami, tobulėdami, mes – tik kelias. Dieviška dvasia mums kaip nušviečia kelią, ji mums rodo, o renkamės mes, ar eiti tuo keliu, ar eiti tamsiu keliu, ar eiti vienam, ar su visais. Jau čia mes renkamės ir mūsų, kaip jūs sakot, ir tas ego išplaukia iš to, ir viskas čia yra sielos ir kūno skleidžiamos dvasios. Mūsų siela, pagal savo lygį ji gali skleisti tam tikrą dvasią.
Juk kodėl sako: „Oi dar primityvi siela gyvena ten tam žmogely…“ Ir mes žiūrim į tą žmogų ir galvojam, bandom pasmerkt, bandom apkaltint, kad jis primityvus, bet čia ne siela ir net ne tas žmogus primityvus. Jis gyvena tame išoriniam ir vidiniam pasauly ir siela, skleisdama savo dvasią, ji būtent turi vieną vienintelį tikslą, priartėti prie dieviškos dvasios.