Laidoje „Verslumo dvasia“ tęsiame ankstesnį pokalbį („Paskelbkime 2026-uosius melo stabdymo metais”). Laidos pašnekovai: Katalikų teologijos fakulteto dekanas, teologijos ir religijos studijų docentas Benas Ulevičius ir verslininkas, „Žinių radijo” savininkas bei laidos autorius Augustinas Rakauskas.
Klausyti internetu.
Daugiau medžiagos pamąstymui rasite Augustino Rakausko knygose „Gyvybės kalba“ (2025), „Sielos dvasios jautimas svarbiau žinojimo“ (2023), „Globali jausmo proto dvasia“ (2014) ir „Verslumo dvasia“ (2003). Šias knygas galite nemokamai skaityti tinklalapyje www.jausmoprotas.lt, o knygą „Sielos dvasios jautimas svarbiau žinojimo“ galite klausyti ir audioformatu, 2025 m. knyga išleista ir anglų kalba.
Laida „Verslumo dvasia“ transliuojama per „Žinių radiją“ penktadienį 10.10 val., kartojama šeštadienį 17 val. Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė ir Edita Marciulevičienė.
***
Edita Marciulevičienė: Paskelbkime 2026-uosius melo stabdymo metais – toks buvo gruodžio 2-osios mūsų laidos pavadinimas ir laidoje kalbėjosi Benas Ulevičius ir Augustinas Rakauskas. Pašnekovai kalbėjosi apie bendrą mūsų šalies būseną, dvasią. Vienas iš klausimų buvo LRT bei vykęs streikas.
Apie tai, kaip susigaudyti, kur yra ta tiesa? Ar ta tiesa, yra tiesa? O gal matom melą ir jo neatpažįstam, nes neturim tam įrankių? Ugdydami jausmą mes galim pradėti atskirti, kiek dalykai, kuriuos aš paimu iš aplinkos, yra man tendencingai brukamos stereotipinės nuomonės, o gal analizuodama savo jausmus, aš galiu pati, savarankiškai padaryti išvadą?
Apie tai buvo kalbama laidoje, bet klausimai išliko: kiek žmogus gali būti laisvas, kai jo nuomonė yra suformuota stereotipų, kai viskas, kas tampa nekvestionuojama, gali būti panaudota tiek geram, tiek blogam, koks visuomenės emocinis fonas, kai joje trūksta išminties?
Gerbiami klausytojai, tikimės, kad šis pokalbis ir jus paskatins Naujaisiais metais kelti klausimus: kas čia vyksta ir kodėl aš taip jaučiuosi?
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, štai Benas visoj savo kalboj rodo arba, taip tiksliau, galima pamatyti, kaip žmoguje nuolatos vyksta tas konfliktas tarp jautimo ir tarp tų stereotipų, ir štai jūs imate Kristaus pavyzdį, apie tą pastangą, apie tą siekimą kažko naujo?
Augustinas Rakauskas: Mes visi stengiamės pajausti tai, ko dar nėra, ir tai ko mes nesuprantam, ko mes nežinom, bet norim suprast, norim žinoti. Tai jeigu mes, kažkuris iš mūsų, dalyvauja šitam procese, ir tarnauja stereotipais suformuotai nuomonei, tai mes padedam blogiui. Tai mes reiškia laikom uždarytą, laikom aptvertą, kaip paršiuką garde tą žmogų, jį maitinam, maitinam žiniomis, maitinam menama laisve, menama demokratija, menama tolerancija, o iš tikrųjų viskas yra įvyniota, įpakuota labai gražiai į rafinuoto melo rėmus, ir mes net patys nesuvokiame, kad tarnaujam tam.
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, štai jūs kalbat apie stereotipais suformuotą nuomonę, kuri galima sakyti jau yra pozicija, ir tuo pačiu kalbate apie jausmus, kaip apie tą galimybę išėjimo į naują.
Prisiminkim streiką, kur buvo daugybė jaunų žmonių, atvirų… Kaip jums atrodo, kiek tas jaunas žmogus, iš principo, kiek jis gali būti laisvas nuo tos stereotipinės minties ir, apskritai, ar jis gali būti laisvas, jeigu jame dar nėra užsimezgusio tokio dalyko, apie ką jūs kalbat, kaip jausmo, jeigu jame tas įdiegtas stereotipas ir neleidžia reikštis tam jausmui?
Augustinas Rakauskas: Streiko metu žurnalistas klausia jaunų žmonių: „Kokią jūs poziciją turit? Kaip jūs čia žiūrit į tai?“ „Mes tai pirmą kartą streike, mes atėjom pasižiūrėti, kaip čia tas vyksta, nes mes niekad nebuvę“. Tai dabar ir, klausant tokio jauno žmogaus, galvoju, o kiek ten atvesta tokių žmonių tų, kurie nori suformuoti nuomonę, kiek daug žmonių protestuoja. Kiek ten vaikų, draugų, giminių, savų, prijaučiančių, visų paklydusių, kurie nesupranta, kur čia ta tikroji demokratija, kur čia ta tikroji laisvė.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, Augustinai, tai aš jūsų paties klausimu, kaip jūs sakot, reikia viską analizuoti ir daryti išvadą. Tai tokioj situacijoj, kaip mes galim pradėti analizuot ir ką būtent analizuot ir kokia ta turėtų būti išvada, iš principo čia aš kalbu, kad mes atsispirdami nuo jos artėtume į tą naują, net nežinau kaip pasakyti?..
Augustinas Rakauskas: Kol mes nepradėsim tokiu kampu analizuot, kad viskas, kas tampa konstanta, nekvestionuojama konstanta, šiame materialiame pasaulyje viskas gali būti priemonė tiek geram, tiek blogam.
Ingrida Stankevičienė: Benai, štai čia mes užsiminėme apie streiką: kaip jums atrodo, kaip dėstytojui? Kad lygiai taip pat Kristaus, Jėzaus irgi ėjo klausyti daugybė: pasižiūrėti, ką jis ten, kažkas pakvietė, kažkas iš kažkur girdėjo, ar panašiai, ir kažkas tai turėjo įvykti su žmonėmis tokio, kad, kaip dabar vadina, įvyko tie „insaitai“?
Augustinas Rakauskas: Ingrida nori pasakyti, kad vyksta vidinė reakcija, ir, sakysim, dabartiniam streike irgi vyksta vidinė reakcija, žmonės irgi viduj transformuojasi. Transformacija vidinė žmogaus, jo fiziologijos gyventojo, kurį mes vadinam siela, ji yra pakankamai sudėtinga ir skausminga ta transformacija, ne visada ji būna vien tik džiugesio formoj. Bet norint, kad keistųsi, reikia pajaust tą dvasią, kurią skleidžia ta susirinkusi minia, kurią skleidžia tie kalbantys. Jie ką daro? Jie formuoja žmonėse nuomonę ir juose vyksta vidinė transmutacija.
Kaip sako – evoliucijos mes nejaučiam, bet mes niekas neneigiam, kad ji vyksta. Ji vyksta, yra tam tikri dėsningumai, tada vyksta. Transformaciją mes matom, kada pasikeitė žmogus, pradėjo kitaip kalbėti. Jis atėjo ramus, pavaikščiojo vienam streike, pabuvo kitam, trečiam, jau žiūri – jis ant bačkos, ant tribūnos, jau jis ten kalba, mojuoja rankomis, emocijos, energija. Jis jau įsitikinęs, ir tu pabandyk jam pakeist nuomonę. Čia galima būtų sakyti, transformacija savaime įvyko paties žmogaus valia. Bet ar tai bus teisinga? Ar jo vieno paties valia vaikščiojant į streikus ir žiūrint, ir prieinant išvados, kad demokratija – jeigu aš galiu rėkauti ir keist žmonėm, savo nuomonę, išsakyt…
Tai, pavyzdžiui, Anglijoj man labai patinka tas geras formatas – jie parkuose daro tuos laisvus pasikalbėjimus.
Benas Ulevičius: Haid parkas.
Augustinas Rakauskas: Taip eina į tą Haid parką ir aš pats ten buvau, pasižiūrėjau…
Ingrida Stankevičienė: Leidžia ir ant bačkos lipt…
Augustinas Rakauskas: Leidžia ten, ir tą garą gali nuleist. Bet kas tada vyksta? Ten nėra kaip pas mus to verslo, to biznio padaryti tą renginį tokį, kad jis būtų konkrečiai nukreiptas. Kadangi ten kalbančiųjų ir nuomonių yra įvairovė, ir, kai aš buvau, nežinau, ar dabar vyksta, bet kai aš buvau, tai pastebėjau, kad net policininkų pora vaikšto, šalia laikosi, netrukdo, bet jie žino, kad gali sukilt emocijos, ir gali jie tarpusavyje pradėt konfliktuoti ir tada jau gali prisieiti įsikišt. Bet kol viskas vyksta laisvai, savanoriškai, tai reikškitės kaip norite, skleiskit tas emocijas, dalinkitės, pritapkit prie tų, arba prie tų, arba prie tų. Toks demokratijos elementas. Jis tam dabartiniam etape, kada pas mus yra tiek to melo, tiek to rafinuoto, gudraus manipuliavimo ir visiškai nuslepiama, nutylima esmė to proceso, kuris vyksta, kurį mes priskiriam, kad čia mes ginam visuomenės interesą. Ir gynimas visuomenės intereso patapo priemone apgaudinėti žmones.
Benas Ulevičius: Matot, aš sutinku labai stipriai su bendrai išsakytomis jūsų mintimis. Iš tikrųjų, dėl nacionalinio transliuotojo tik pasakysiu, kad visiškai akivaizdu, gal nesakysiu, kad čia kažkoks tragiškas lygmuo, bet yra tam tikras tam tikrų temų populiarinimas nepaisant Lietuvos Konstitucijos ir t. t., tai man niekad nepatinka, nes tai iš tikrųjų toks manipuliavimas žiūrovu ir klausytoju, apeinant, tartum taip naiviai pasakojant apie žmonių gyvenimus, bet iš tikrųjų tai judinant labai stipriai tam tikras vertybines pozicijas ir nuostatas, dėl kurių Lietuva kol kas yra sutarus. Bet dėl ko taip yra, tai, aš sakau, nesu pakankamai įsigilinęs, bet apskritai tas „žodžio laisvės“ fenomenas…
Augustinas Rakauskas: Aš atsiprašau, bet jūs esat „Verslumo dvasios“ laidoje, tai šitos laidos pavadinimas viską pasako – visur verslas, visur.
Benas Ulevičius: Gali būt, bet kaip sakau, aš neįsigilinęs į konkretybes, partikuliarijas, nežinau jų, neturėjau galimybės tiek, kad galėčiau, bet manau, kad suprantama, ir jūs nemažai pasakėt dalykų, bet apskritai yra didelė problema su dabartine žmogui įteigta „laisvė būti ant tos bačkos“, kaip pasakyti, praktiškai visiems ir reikšti savo…
Austinas Rakauskas: Kaip?..
Benas Ulevičius: Tai „feisbukas“, socialiniai tinklai.
Reikšti savo nuomonę yra milžiniška atsakomybė ir dabar praktiškai, kaip visada gyvenime nutinka, kai kažką be jokios kainos nori praktikuoti ir pačius nuostabiausius dalykus – tas minties išsakymas ir suvokimas situacijos, ir galimybė tą išreikšt visais laikais buvo didžiulė didžiulė privilegija.
Ingrida Stankevičienė: Ir skleisti savo dvasią…
Benas Ulevičius: Taip. Tu turėjai, kažkaip tai, kiti turėjo, bendruomenė, tau suteikt šitą galimybę. Dabar visi praktiškai mes galime tą daryti, o va tokia situacija manipuliuot tikrai labai lengva ir labai neramina…
Ingrida Stankevičienė: O kodėl lengva manipuliuoti?
Benas Ulevičius: Lengva, matot kodėl, todėl kad, ypač turint omeny socialinius tinklus, nes dabar kiekviena išreikšta nuomonė, ji yra mažytis influenceris, tas įtakotojas, taip sakant. Ir aš matau kitą baisią problemą, kad va tuose pačiuose socialiniuose tinkluose yra fiktyvios paskyros, sėdi be galo daug žmonių, jie aišku, apmokėti, ir jie kuria nuomones. Ir jie prašosi į draugus, kažkas priima kažką į draugus, ir tada pasipila srautas informacijos, ir ką aš noriu pasakyti, kad štai kodėl ir būtinas ir svarbus yra išsilavinimas, nes išsilavinęs žmogus pradeda atskirti, kur yra kraštutinės nuostatos, o kur panašu į subalansuotą požiūrį, kur manipuliuojama emocijomis ir jausmais, o kur vis dėl to situacija gali būti ir labai sudėtinga, ir jai išsakyti reikia truputį daugiau laiko.
Todėl yra labai pravartu žmogų užsodinti ant tokių labai labai stipriai laiką suryjančių ir malonumus stimuliuojančių kažkokių mechanizmų ir tada tu turi tą žmogų, kuris reaguoja iš pykčio, nevilties, jį įtikino, kad jis būtinai skriaudžiamas, dar kažkaip, bet ne todėl, kad neteisybė iš tikrųjų, ar ne todėl, kad kažkur yra tas tikras melas, kaip jūs sakot. Tai va tas išsilavinimas man atrodo yra labai svarbus, kad išvis prasidėtų tos pradinės pozicijos. Mūsų visuomenei trūksta elementariausiai ne žinių srauto, bet to, ką ir „Žinių radijas“ labai gerai daro, tai yra pozicijų subalansuoto išsakymo, apskrito stalo, kur tu gali pradėti dirbti kartu ir sveikąja nuovoka. Nes kai jos nėra, aš žinau, kai jūs sakydamas „jausmas“ turit omeny ne vien emocijas, tai yra tas gilesnis dalykas.
Augustinas Rakauskas: Jausmai su emocijomis yra visiškai skirtingi dalykai.
Benas Ulevičius: Taip, va būtent.Ko gero net gali klausytojui pasigirsti „jausmai“, tai vat pajutau ir viskas. Teisingai, taip.
Imunitetas manipuliacijai atsiranda iš suvokimo metodų, kuriais tiesa dirba. Galų gale elementariausio mokslinio metodo. Tik bendruomenės mokslininkų darbo bendro būdu randami kažkokie labai atsargūs sprendimai. Kai kažkas labai garsiai rėkia su trim šauktukais ir sako vis tą patį dalyką – jau yra problema. Tai čia va yra tas edukacijos darbas ir universitetinis, ir visas kitas.
Ir man labai patinka, sava, kad Augustinas vis primena apie jaunąją kartą ir kalbat apie tą, ką mes, pavyzdžiui, veikiam universitete. Ir tai, ką mes veikiam, pavyzdžiui, universitete, ir dar be to katalikų teologijos studijos, tai taip, turi savo braižą. Mes iš tikrųjų nuoširdžiai tikime, kad žmogus gali tapti suvokiantis ir suprantantis, ne tik turintis tą pirmą impulsą įtarimo, jautimo, – tokio, kaip aš suprantu jautimo, pavyzdžiui, kad kažkas čia netvarkoj, arba čia kažkas gerai, – bet tas suvokimas neateina taip paprastai, todėl, kad daugelis ir sustoja prie pirmo žingsnio, o gi kažkaip tai reikia tam tikros praktikos, kad pradėtum ir suvokti, ir suprasti. Tai mūsų tokia išeitinė pozicija yra, kad pirmiausiai turi mylėti tiesą, apskritai, turi labiau nei kažko kito trokšti tiesos, nes kitu atveju gali būti grynas toks cinizmas – vat tiesos pažint neįmanoma, ar ne? Ir daugelis dabartinių filosofijos, būna net ir studijų, studentas ateina, trokšdamas tiesos, taigi išminties meilė, trokšta išminties, o jam pasakoma, kas viskas čia reliatyvu, nieko tu čia nežinosi, viskas yra skepsis. Viską išardykim ir tiesiog žaiskim žodžiais ir galėsime įtikinti bet ką, kad tai yra politinis kažkoks manipuliacijos įrankis va tas filosofavimas, ar ne? Tai mes pradedame iš tos pozicijos, kad meilė tiesai ir tą iš karto lydės ir kuklumas tam tikras, nes kai suvoki savo pažinimo galimybių ir to jautimo ribas tam tikras, kad galų gale gali tą tiesą įsikabinęs būti, o kaip ją protu aprėpt, kaip ją pasakyt. Neįmanoma visko…
Augustinas Rakauskas: Jūs ir pasakėt, logiškai einat labai teisingu keliu, kaip savo srities specialistas. Iki to, ką mes kalbėjom, mes visą laiką kalbėjom apie išmintį, nes tai koreliuoja su mokslu, su religija, su kasdieniniais mūsų darbais, su emocijom, su streikais, tai yra pokalbis apie išmintį. Kas yra išmintinga, kas yra neišmintinga? Ar išmintinga suvokimui tiktai tarnauti? Ir čia dar reikėtų paliesti tą emocijos klausimą.
Emocija visada yra žmogaus nepasitenkinimo pasekmė – jeigu sklinda emocija, vadinasi žmogus nepatenkintas, kažkuo nepatenkintas. Kažkas jo neįtikino arba jis tiki kažkuo kitu, o kažkas kvestionuoja jo įsitikinimą: ar jis aptiko ten neteisingumą, jis jaučia, mato ir suvokia pagal savo supratimo lygį, kad tai yra blogai, tai čia yra emocija. Emocijas labai gerai, kad žmonės skleidžia, tik svarbu, kad mes netarnautume emocijoms, kad jos mūsų nevaldytų ir mes tik tada pradedame žmogėti, kada mes emocijas pradedame valdyti. Kol mes emocijų nesuvaldome, tai mes elgiamės kaip gyvūnai, elgiamės vedami instinktų, refleksų, įpročių. „O norėjau padaryt taip, pakalbėt, sakiau, švelniai, gražiai, o gavosi kaip visada…“ O kodėl? Todėl, kad nesuvaldžiau emocijų.
Benas Ulevičius: Mus valdo.
Ingrida Stankevičienė: O kodėl?
Augustinas Rakauskas: Todėl, kad nevaldau emocijų, o nevaldau emocijų todėl, kad nesivadovauju principais, o bandau juos ignoruoti. O jūs dabar kaip tik ir parodėt mums, pakalbėjom su jumis apie išmintį, tai buvo pirma pokalbio dalis, ir jūs, natūraliai, po to pokalbio apie išmintį, po tų visų, kaip jūs išsireiškėte teisingai „filosofavimų“, dėlionių, samprotavimų, bandymų apibūdinti, kas yra jautimas, galų gale mes atėjome prie teisingumo, nes visa tai, ką kalbėjome, mes turim, kaip sakoma, savo išminties pagalba konstatuoti, kad tame yra tiesos. Gal nėra kaip konstanta ta tiesa, tokia, kokią mes dabar suprantam, bet mes pajutom, kad reik tiesos. Reikia, kad tiesa būtų. Po tiesos, kada mes jau konstatuojame tiesą, tada tik ateina jūsų specialybė, ką jūs dabar darot, ateina tikėjimas.
Benas Ulevičius: Tai vat būtent, pradžioje pradedame nuo filosofijos studijų, ne teologijos, tai yra grynai tavo proto instinktai, bus linkę į visokius dalykus, ar tu gali pamilti tiesą, kaip tokią?
Augustinas Rakauskas: Instinktai yra organizmo dalis…
Benas Ulevičius: Taip, gerai.
Augustinas Rakauskas: Protas tikimpulsus siunčia…
Benas Ulevičius: Na taip, bet reiškia kažkas, kas mane ištinka pirmiau, negu aš ten pasirinkau… Ir minėjau prieš tai, nenoriu grįžt prie socdemų ar ten konservatorių, tikrai ne, bet, labai teisingas pastebėjimas – meilė tiesai tada turėtų mane atvesti iki tokio imuniteto vadinamam to traibalizmo tokio, kitaip sakant, kai aš įsikimbu į vieną gentį ir tada ką ji bedarytų, ji yra teisi visais atžvilgiais. Bet jei myli tiesą, tada klausi: ar atitinka gėrį, ar atitinka tiesą, ar gali būti net ir labai ne tavo gentis padaryti vieną kokį teisingą sprendimą, ir sakyt: „Aš jaučiu didelę antipatiją, nepritariu ten visai programai, bet va šitas sprendimas buvo teisingas“. Ir čia, Lietuvoj, aš matau tą susipriešinimą didelį, nepajėgūs mes pripažinti, duoti kreditą kokiam nors savo didžiausiam oponentui, kai jis pasako vieną ten teisingą dalyką, ar tai politinį, ar matau, skausmingas dalykas tada, kad mes tiesiog linkę peštis iš esmės.
Augustinas Rakauskas: Bet jeigu tie… mes emocijas skleidžiam, mūsų refleksai dirba, instinktai, ne protas, protas tada užgožiamas, protas nustoja veikt. Bet tada prasideda refleksų kova, instinktų visokių, traukų, įpročių…
Benas Ulevičius: Antipatijos, empatijos…
Augustinas Rakauskas: Bet šitie dalykai, kuriuos jūs keliat, ir kuriuos jūs minit, jie vis tiek veda į tikėjimą. Mes turim patikėt. Mes negalim, kaip jūs sakot, kažkokiu vienu elementu iš tos genties tikėt ir vien tam elementui tarnaut. Čia didelį vaidmenį atlieka žiniasklaida, kodėl už ją taip kovoja? Kodėl ji tokią didelę įtaką turi? Kodėl religija turi įtaką? Todėl mokslas irgi taip pat turi įtaką. Ir visi manipuliuoja. Vieni religijom manipuliuoja, jų filosofijom, jų nuostatom, kiti – mokslu, žiniasklaida, kiti – influencerių, žurnalistų, jeigu tik kas nors pradeda reikštis, iš karto atsiranda žmonės, kurie gina savo segmentą ir tą saviraišką paverčia priemone, ją bando pritraukt, kaip dūšelę.
Benas Ulevičius: Viskas yra įrankis.
Augustinas Rakauskas: Priemonė. Va čia yra blogai, o čia gerai. Čia ta kova, kurios mes civilizuotai nesuvaldom kol kas, bet čia didžiulį vaidmenį atlieka žiniasklaida: televizija, radijas, spauda, žurnalai. Dabar aišku labai stipriai forsuoja tą „feisbuką“ ir tą dirbtinį intelektą. Nes čia irgi mato ateitį, mato tame priemonę valdyti žmones, dėl to tas labai forsuojama ir labai greitai tikrai turėsim problemų, turėsim daug visokių pasekmių, bet kuo daugiau šitas procesas to rafinuotumo, to išnaudojimo žmonių sąmonės, jų instinktų, jų refleksų, jų prigimtinių dalykų, jų fiziologijos, ne tik proto, ir tų jausminių impulsų išnaudojimas, jis labai priklauso nuo tų žmonių, kurie jungia visus tuos segmentus, jeigu taip galima būtų juos pavadint, ir visas tas būsenas. Tai čia tie žmonės, juos ir vadindavo senovės graikų filosofai, visokių ten ankstesnių, kurių mes dar ir nežinom, priešistorinių, visos sakydavo „alchemikai“. Jie atlieka tam tikrą alchemiją, jie dirba su kuo?
Benas Ulevičius: Su junginiais.
Augustinas Rakauskas: Jungia supratimą, suvokimą, jungia jautimą, žiūri į refleksus ir kaip jie šitą darbą gerai atlieka, nuo to priklauso, kokį kelią nukloja ateičiai jaunajai kartai, kaip gyvens mūsų vaikai, kaip gyvens ateinančios kartos.
Gėris, kaip jūs bandot išsireikšt kelintą kartą, tas gėris yra tiek gėris, kiek jis kelia sąmoningumo ir suvokimo, jautimo lygį ateities kartoms. Dabartinis gėris, ką mes suprantam kaip gėrį, jeigu mes, turėdami tas savybes, jeigu mes imamės mokyti kitus.
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, štai jūs Benui sakote, jeigu mes imamės mokinti kitus, tai Benas konkrečiai, kaip dėstytojas, jis daro šitą darbą, jūs gi esate verslininkas, atliekate daugybę visokiausių funkcijų, bet štai kaip jūs įvardijate, „įvardijate“ – čia ne tas žodis, geriau – apibūdinate, tarkim, savo kalbėjimą dabar šiuo metu, kai bandote dalintis?
Augustinas Rakauskas: Aš nesiimu, aš tiktai stengiuosi kiek įmanoma nuo to būti toliau. Bet aš kalbėdamas per „Žinių radiją“ aš atiduodu viską, ką aš jaučiu savo segmente. Rašau į knygas, kalbu per radiją, aš tada jau ne verslininkas, aš tada jau atiduodu tiesiog visą būseną, visą suvokimą, visą jautimą. Ir priklauso labai dažnai nuo to, su kuo aš kalbu ir apie ką kalbu. Nes su tuo, su kuo aš kalbu ir apie ką kalbu, jis tiesiog mane priverčia kalbėti apie tai, ko aš dar nesu kalbėjęs, ko aš nežinau. Nes jeigu aš jaučiu, jeigu jaučiu, kas yra išmintinga, kas neišmintinga, aš iš karto toj vietoj bandau įstoti. Jeigu aš matau, kad čia teisingumas prasilenkia, aš tada ieškau koreliacijos, bandau sujungti. Jeigu matau, kad čia tikėjimą griauna, kad nesusiformuos tas tikėjimas, tai aš kito žodžio nerandu, aš sakau „dvasia“. Jeigu ta tikėjimo dvasia nesiformuoja… aš apskritai ir savo merginoms sakau…
Ingrida Stankevičienė: O Augustinai, čia aš dabar truputėlį įsiterpsiu, Benai, žinokit, prieš kiekvieną laidą Augustinas būtent taip ir kalba, kad jeigu mes čia studijoj nesukursime tos bendros dvasios jausmo ir tarpusavy nesugebėsime jo generuoti ir skleisti per intenciją, per mintis, per pokalbius, tai mes nieko negalim tikėtis nei iš išorės, nei iš kažkur daugiau.
Augustinas Rakauskas: Dabar yra etapas, kada mes turime formuoti dvasią, mes turime užsiimti dvasia. Ne kalbom, ne samprotavimais, ne emocijomis, mes turime rūpintis dvasia. Kokią dvasią kuriam. Nes nuo to, kokią dabar dvasią mes sukursime, kokią ją įtvirtinsim savo kasdieniniam gyvenime, tokios nuostatos susiformuos ateinančiai kartai, nes jie darydami išvadas tas nuostatas patys susiformuos. Jie ne kvaili, jie visi mato, visi jaučia, visi tam tikram lygį suvokia. Bet yra labai daug klaidintojų, daug netikrų pranašų, labai daug norinčių realizuoti tik savivertės jausmą arba kažkokį interesą prastumti, arba kažkokius tikslus turi, daug yra, kaip sakant, pasaulietiniai, partiniai, yra religiniai, yra filosofiniai, yra tiesiog asmens reikšmingumo noras realizuoti ir jam svarbu kalbėt. Duok jam tribūną, duok žiūrovus ir daugiau jam nieko nereikia, valgyt gali nenorėti, pinigų, nieko jam nereikia, nes jis gerai jaučiasi ir prieinama iki tokių absurdų, kad jis jau pasiskelbia, kad jis mesijas, kad jis ten dar kažkas, ir mes jau žiūrim, kad, laba diena, vėl grįžom į tą aukso veršį, kad jau sako: „Melskitės į mane, aš ant kalno stoviu ir aš čia viską žinau, aš čia, kaip sakant…“
Benas Ulevičius: „Dievas“…
Augustinas Rakauskas: „…ir visa ko konstanta, ir jūs čia…“ tai to negali būti.
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, keistai mes čia galime atrodyti, štai jūs sakote ir religiniai pranašai, ir visa kita, čia visokių dabar vilkų avies kailiu apsirėdžiusių, bet mes patys laidose kalbam apie Kristaus religiją.
Augustinas Rakauskas: Visa Kristaus religija laisvino žmogų, laisvino jį nuo jo instinktų, nuo jo blogų traukų, nuo visokių refleksų, nuo „dantis už dantį“, kad nekeršytų, visa religija stovi ant šito pagrindo, kad mes esame vieno organizmo dalys, kad mes esam ląstelės vieno kūno, kuris yra Dievo. Kai mes sakome „Dievo“, tai yra dieviškos dvasios. Žmogiška dvasia, ta kokią mes šiandieną svarstom ir apie kuria kalbam, ji save išgyvena, žodis „žmogus“ išgyvena save, galima būtų taip sakyti: jis bankrutuoja. Kaip išraiškos forma „žmogus“. Mums reikia dėti visas pastangas, kad žmogus negali būti, kadangi jis per daug nugrimzdo į tą instinktų, refleksų, jam nereikia nuostatų, jam nereik religijų, jam viskas, religija – namas, mašina, turtas, galia, pinigai, o jo vidinė sielos dvasia per daug susiorientavusi į tą materiją. Dėl to dabar turime susirūpinti tuo jautimu, kad mes pajaustume, kur mes „nusigrybavom“.
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, štai jūs sakot, kad vidinė sielos dvasia žmogaus yra susiorientavusi į materiją. Tai štai jūs prieš tai kalbėjote apie aukso veršį, galima sakyti, kad štai čia yra toks požiūris, bet jūs taip pat sakot, kad jeigu mes indikuosime savo jausmus, mes turėsime įrankį, kurio pagalba galėsime pamatyti, apčiuopti, kur esame, kad galėtume gaudytis, kaip toliau eiti tuo keliu. O eiti toliau, tai kaip? Kažkur mes, kažką turime grįžti ir kažką pasiimti, ką palikome kažkur? Šitas veiksmas, to indikavimo jausmais, ką mes tuo pačiu darome?
Augustinas Rakauskas: Tai nereiškia, kad mes dabar turime grįžti, kaip Adomas ir Ieva, ir lapu prisidengę vaikščioti. Tai reiškia, kad mes turime padaryti išvadas, suvokt, labai aiškiai suprast, kur mes einam, ir kokia tokio kelio perspektyva, kuo tai baigsis, ar mes einame į susinaikinimą, ne tik savęs, bet ir visos gamtos, visos gyvybės, visų gyvybės rūšių. Ir kai mes matome, per televizijos laidas, kaip su gyvūnais elgiamasi, kaip su gamta elgiamasi, kaip eksploatuojama ta žemė, tai mes puikiai suprantam, kad mes naikinam tą savo organizmą, kuriame mes visi gyvename. Šitas dalykas yra be galo svarbus ir jis mane atvedė į tą sąvoką „jautimas“. Nes mes turim, kad pradėtume suprasti, turime pajaust, kad mes blogai darome, kad mes blogai gyvenam, blogai elgiamės, kad meluoti yra blogai.
Kur mes apsisukę ratu grįžtam? Grįžtame į Dešimt Dievo įsakymų. Tai šie metai, aš labai norėčiau, kad „Žinių radijas“ ir kiti paskelbtų juos kaip kovos su melu metais. Kad tai būtų metai kovos su melu, gana tobulint melą, gana rafinuotai meluot, manipuliuoti išradingai ir pateikinėti žmonėms vertybes melo rūbuose, ir naudotis jomis. Kiek galima meluot?! Visur melas. Tik pagalvokit, jeigu mes įsigilintumėm į kiekvieną melą, ir pagalvotume, kas būtų, jeigu nebūtų melo. Visas pasaulis pasikeistų. Bet kad visas pasaulis pradėtų keistis, nors viena valstybė turi pasikeisti, nors viena valstybė, nors viena šalis, nors vienas miestas turi pripažinti, kad meluot yra blogai, kad melas nuvilia žmones, melas sunaikina tikėjimą, mes tada ir neišmintingi, ir teisybės neturim, ir mes netikim, nes mes meluojam. Kodėl melas įdėtas tokioj svarbioj vietoj Dešimtyje Dievo įsakymų, todėl, kad pirmiausia melas griauna tikėjimą, kai žmogus netiki, tada jis tampa priemone, tada juo gali naudotis žmonės persekiojantys savo tikslus.
Benas Ulevičius: Man atrodo, čia yra dar toks, ne tai, kad pavojus, bet kažkaip tai vis tiek susidarė dėl to srauto informacijos milžiniško įspūdis, kad viskas vyksta kažkur tai virš, kažkur ten, kažkur aplinkui, ir dar gresia labai greitai jau kitas, jau gal ir ištikęs jausmas, absoliučiai nepasitikėjimas niekuo, nes dabar dirbtinio intelekto pagalba, tas „feikinimas“ vadinamas, sukuriamas bet koks turinys ir tu jau negali tikėti ar čia tikrą matai, ar kažkokį padirbinį. Ir geras klausimas, ką konkrečiam žmogui daryt, nes gyvenimas greitai bėga ir ko gero čia rimtas klausimas, kaip melas mano asmeniniame gyvenime, tas nujautrėjimas tokiems kažkokiems niekalams, pliauškalams, visokiems padirbiniams, su savo kaukėm susitikti, ar ne?..
Augustinas Rakauskas: Bet aš labai noriu įsiterpti šitoj vietoj: jūs girdit, mes kalbam apie tai, čia įrodymas jūsų ieškojime, jautime, kad ateina kažkokios problemos, yra demonstravimas, kaip mes nesuprantam, kad nieko kito mes neturime, mes turime tik galimybę pajaust. Tik jautimą turim. Tą savybę pajaust, kas yra melas, kas yra dirbtinio intelekto sukurta, dėl ko sukurta. Jau supratimas čia neatrems šito dalyko, vien supratimu neatremsi, nes jeigu tavo jausmai neužfiksuos ir nepasiųs signalo į smegenis, tu niekad neatsirinksi, bet kad jie užfiksuotų, juos reik lavint. Kaip jie lavinasi? Per visus tuos Dešimt Dievo įsakymų lavinasi. Mes tada pradedam jaust, skirt melą nuo tiesos, pradedam pajaust, kad čia netikra.
Kaip toj pasakoj, pastato vieną tikrą žmogų, o devynis iš dešimties dirbtinai sukurtus, sako: „Čia tavo mylimoji“. Ir jis eina, ir žiūri, visos tokios pačios, viskas tas pats, o tik viena yra tikra. Ir sako: „Jeigu tu tikrai myli, tu pajausi, kuri yra tikra“. Ir jis prieina prie tikrosios ir sustoja, sako: „Šita“. Tos visos išnyksta…
Benas Ulevičius: Žmogus su kokybišku vidum turi būti, nes gali blogai labai pajaust. Kaip gebėti? Kur gebėjimas?
Augustinas Rakauskas: Vėl, kas mane glumina, jūs vėl užduodate tą klausimą: kaip? Taigi lietuviškai sakau ir rašau – jaust.
Benas Ulevičius: Žmogus gali su impulsais supainioti, jis jausis, kad jis jaučia, o ten impulsai…
Augustinas Rakauskas: Viskas duota: lavinkit išmintį, lavinkit teisingumo faktorių, lavinkit tikėjimą, meilę ir tada augs jūsų jautimas. Jis bus tikras. Be lavinimo išminties… jeigu numetat ir sakot, kaip jūs pradžioj pokalbio sakėt: kiti ten gerai, jie išmintingi, jie ten gilinasi… pats gilinkis, pats stenkis jaust. Ne tą ką pasakys, o pats turi pajaust. Tai jeigu mes nelavinam jautimo, jausmų, tų neuronų visų, tos visos mūsų… kvantinių virpesių. Kodėl sako?.. Ar išgyvenę esat tokį jausmą, kada ką nors kalbi ar aiškini, arba ginčijiesi, arba išgirsti, ir šiurpuliukas praeina per organizmą, kas tai yra?
Ingrida Stankevičienė: Benai, jau geriau atsakykit.
Benas Ulevičius: Labai įvairių atvejų buvo…
Augustinas Rakauskas: Tikrumo jausmą pajaučiat, ir atrodo plaukučiai
Benas Ulevičius: Žinom taip, ištinka tikrovės sureagavimas, ar ne…
Augustinas Rakauskas: Taip, tai yra tikrasis jautimas.
Benas Ulevičius: Arba tikro grožio.
Augustinas Rakauskas: Tikras jautimas. Grožis… čia jau išvestinis, pasaulietiniai dalykai.
Benas Ulevičius: Kodėl gi? Vivaldis… gražu, šiurpuliukas ištinka… Jis liečia kažkokį šaltinį didelį, kuris jau ne išvestinis.
Augustinas Rakauskas: Mes nekalbame apie pasekmę, mes kalbame apie paties jautimo praradimą. Mes kalbam apie paklydimą, kad mes neatskiriam kuri, nes nemylim.
Ingrida Stankevičienė: Štai Augustinas vienu metu sako, žmogus, kaip toks, jau išsibaigė ir rodo jo instinktus, jo refleksus, o iš kitos pusės sako – žmogus turi atgimti iš naujo per savo jausmus. Ir rodo tuo pačiu metu ir į tą blogį, ir į tą gėrį, į tą dualumą. Kaip jūs tai matote, šiandieninį žmogų ir įskaitant tai, kad jūs kalbate ir apie tas baimes, nurodote, kurios turėtų, jau laukia mūsų, jau alsuoja mums čia į pakaušį?
Benas Ulevičius: Man atrodo, kad visada yra pavojus neadekvačiai įvertinti mus pačius, kaip žmones, ir asmeniškai kaip visuomenę, kai nepagalvojam, kad apskritai, žmogus yra labai didelis diapazonas, labai didelis poliariškumas yra žmoguje ir žmogus niekada nėra tik tokia tiesė arba tik kulminacijos viršūnė, arba tik nuosmukis, visada yra toks bangavimas tam tikras. Ir brendimo procesas. Ir brendimo procese…
Ingrida Stankevičienė: Būtent, procesas.
Benas Ulevičius: Procesas pats, pagal vaikus, pagal paauglius net matom, kiek zigzagų praeinama, kad atrast tą savo tikrąjį veidą, kad atrast autentiškesnius santykius, kurie pakeistų tuos mažiau autentiškus, mus blaško, mus mėto. Įdomus tas labai savęs atradimo ir bendruomenės atradimo santykių procesas.
Na tai, kai mes visada tradiciškai vakarų visuomenėje pabrėždavome tokias dvi galias, čia aišku leksikonas gal skirsis, kurį aš panaudosiu, nuo to, kuris gal čia įprastas „Verslumo dvasios“ laidose ypač, bet, na kaip – intelektas ir laisva valia – ji nėra visiškai laisva ta mūsų valia, bet turim daug laisvės, tai – išmintis, tiesa, intelektas turi turėti drausmę, discipliną, lavinti save, ne vien raumenis lavinam, bet intelektą būtina lavinti. Jeigu su intelektu viskas tvarkoje, ten bus ir kuklumas, ir tas tiesos metodų, kažkoks, atradimo žinojimas ir lavybos, kurios padeda žmogui klausti nuolat: ar kryptis, kurią pasirinkau, teisinga? Bet kitas, tai ta laisva valia arba širdies dalykai, čia praktiškai, meilė, ar tos meilės stoka ir trūkumas, tai kitaip tariant trauka, esminė mano gyvenimo trauka ir pasirinktoji kryptis. Kažką pasirenku kaip vertingesnį dalyką nei kiti dalykai. Ir derinimas širdies ir proto, arba intelekto ir valios dalykų, meilės ir tiesos, pagrindinė atsakomybė šituos du lavinti ir juos puoselėti, ir jų neparduoti už menkesnius dalykus. Arba nebūti disbalanse kaip būna: ar vien tik galvos žmogus, ar vien tik širdies žmogus, ar ne? Tai man atrodo, ir taip toliau bręsti, nes labai galim norėti galutinio atsakymo, aukščiausio, geriausio, bet esam šitoj akimirkoj, šitoj situacijoj, ir turim kažkaip skleistis, o ne vysti. Nu vat pagrindinis lūkestis, kad ir mažais žingsneliais, bet vat šita kryptimi. Tai visa, ką galim padaryti. Bendrauti kartu, kaip visuomenė, bendruomenės šitame uždavinyje.
Ingrida Stankevičienė: Kai jūs sakote „laisva valia“, tuo pačiu pasitaisote, sakydamas, kad ji nevisiškai laisva. Tai iš principo mes turime tokią sąvoką, kaip tokią kategoriją, kaip „laisva valia“, bet šiandieninė mūsų praktika ir mūsų gebėjimas ta laisva valia naudotis yra dar kol kas nelaisvas.
Benas Ulevičius: Mes dažnai laisvę laikome kaip tik mūsų visą rinkinį priklausomybių. Žmogus seka ten kokius impulsus, chemiją grynai siautėjančią jo kūne ir jis jaučiasi, kad jis laisvas, bet jis kaip tik labai nelaisvas. Didžiausia laisvė būtų pirmiausia pažinti tas grandines, galima sakyti, na iš tikrųjų tai yra tokios suformuotos kaukės, į kurias mes įkišti, ir dažniausiai labai standartizuotos tokios. Na pavyzdžiui, visi pavyduoliai, visi netobuli, bet jeigu visi pavyduoliai vienodi, visi rūstaujantys, pasidavę keršto instinktui kokiam nors, tampa vienodais žmonėmis, veidai išsitrina. Tai čia iš tikrųjų geras darbas, vertint, kad gal ten, kur aš, man atrodo, siekiu apginti savo laisvę labiausiai, nepriklausyt nuo nieko. Na paauglys vat nori nuo tėčio, mamos visiškai nepriklausyt, ir tam tikra prasme jis teisus gali būti, nes jis išauga iš tam tikros kartos standartų. Tai ir vėl poliariškumas, vėl tam tikra įtampa tarp tradicijos ir saviraiškos. Tarp individualaus krypties pasirinkimo ir bendruomeninio krypties pasirinkimo, visur yra derinimas, visur yra balansas, visur – ne vienas kraštutinumas. Tikrai nelengva būti žmogumi, bet labai labai įdomu, bet atsakomybė didelė, žinoma. Žmogum, ne kaktusu, ne alijošiu kokiu, o žmogum.
Ingrida Stankevičienė: Jūs pasakėt tokį žodį mūsų pokalbio pradžioj „integracija“, tai štai dabar jūs tai praktiškai pagrindėte, parodydamas, kad tai yra mūsų viduj, tarp daugybės poliariškumų ta integracija, ir išorės.
Benas Ulevičius: Taip, negalėtumėm visai tobulėti, jei jokios nuovokos ar vaizdinio neturėtumėm omeny į kur link turime subręst, žodžiu, negalėtum net įvertinti ar čia progresuojam, ar regresuojam. Tai vienas iš tų idealų yra integralus žmogus, integrali visuomenė. Integralus žmogus, taip tariant, į gabalus neišardytas, jeigu mano gilioji savastis sutaptų su mano mintimis ir mano žodžiais, ir mano veiksmai dar atitiktų tą, sakykim, išminties, tiesos ir meilės programą, vat būčiau integralus. Bet dabar – vieno norim, kitas ten pas mus giliai viduj, kur išvis sąlytį dažniausiai praradę, neturime su ta savo gelme, tada prišnekame dar trečių dalykų, o padarom ketvirtu būdu. Ir kas aš tada iš tikrųjų esu? Ir todėl ir depresija ištinka, ir tas netapatybės toks jausmas žmogui, kad čia aš kažkaip negyvenu, bet lyg sapne, kas aš iš tikrųjų, nežinau su kuo čia tapatintis, ar su savo geismais, ar su savo mintimis, nes viskas išardyta, tartum esi keturiose lentynose. Tai tos praktikos įvairios, žmogus mėgina sugrįžt namo suvienyti, sujungti tas savo galias ir tada pamatai, kad kažkas labai disonuoja su tuo, kas tavyje gera, nes savyje randam ir gėrio, ir tamsos, ir šviesos, ar ne? Pasirenkam programą, kuria linkme norėčiau bręst ir tada žiūri, kažkas labai stipriai disonuoja, nors yra manyje. Gal tos mintys, kurios taip disonuoja, gal jos yra įrašytos, gal tai nėra mano tikrosios mintys, gal jas įkalbėjo kažkas, gal reklamos per daug žiūrėjau ekrane, ir va tada jau tos programos prasideda, vadinamosios tobulėjimo, mažint tą susiskaldymą. Ir tada ir aplink santykiai kinta, vertini tuos santykius, ir savo vaidmenį tenai, kur tikrai investuot save turėtum, o kur gal buvo tik kažkokie iliuziniai dalykai. Karjeros pasirinkimai dažnai būna taip pat. Tiesiog matai, kad tavo visas karjeros pasirinkimas, kai pabuvai ramybėje Advento metu, pavyzdžiui, staiga paaiškėjo, kad tos investicijos į tą karjerą, o juk ji ir yra, kas labiausiai disonuoja su mano giliausiuoju „aš“, ir tada tenka ieškoti kitų kelių. Tai va čia mums visiems ir sėkmės galima tik palinkėti.
Ingrida Stankevičienė: Žmogus turi tokią būseną, taip jis sako. Jis patenka tarp daugybės prieštaravimų ir jo klausia: „Kaip tu dabar jauties?“ Kažkas vyksta: „Kaip tu jauti?“, o jis sako: „Aš esu dabar sutrikęs.“ „Tai labai blogai?!“ „Ne, aš tiesiog sutrikęs“.
Kaip jūs tai girdit – „sutrikęs“?
Benas Ulevičius: Sutrikęs, na ne taip paprasta pasakyti kaip jauties, ir daugeliui mūsų reikia, arba tam tikros refleksijos, jaučiamės užklupti tokio klausimo, pasakom pro forma, kad atsikabintų, kaip sakant, arba man, iškart kalbant apie sutrikimą, tai tokia tarpinė būsena tarp to, kai jau pradedu jaustis, kartais sutrikęs esi, kai ištinka kažkas ir dar nepradėjai jaustis. Sutrikęs esi turbūt kai dar negimei, bet gimsti. Pakeliui, dar nepasijautei kaip šito pasaulio gyventojas. Tai, ar tai yra tokia nejautra tam tikra, nes kartais tas sutrikimas, kai nieko nejaučiu, ir negaliu pasakyti kaip jaučiuosi, gali būti, kad esu tiesiog atbukintas perstimuliavimo kažkokio tai, perkrovos, persitempimo, galimybės nebuvo tiesiog ramiai pabūti ir grįžti į tą sąlyti su savim, kad sužinočiau, kaip aš jaučiuosi, tai sutrikimas gali reikšti tą.
Arba gali reikšti labai gražų dalyką – lipu ant kitos pakopos, bet esu dar neužkopęs ir tiesiog esu tarpe. Tai visai matyčiau prasminga yra sau užduot tą klausimą. Kartais vyresni žmonės taip sako, jau virš penkiasdešimties, ar virš šešiasdešimties: „Ir jaučiuosi visiškai ramus“.
Na ir psichoterapeutas gali užduot tą klausimą: ar tu atbukęs tiesiog, na kaip jau tas ramus, kad niekas visiškai negražu, nerūpi, ir nieko, smagu tūnot ant sofos, kas nėra labai blogai tūnot ant sofos, bet paprastai, jeigu esi gyvas, yra tokių nedidelių dalykų, kuriuose pasijauti, kad gyveni.
Ar tai yra ramybė: tiesiog tavo santykis su viskuo yra mažiau rėksningas, mažiau pretenduojantis, noro užgožti yra mažiau, daugiau troškimo įsiklausyti. Kaip seneliai šalia anūkų kartais uzurpuoja viską, o kartais tiesiog žvelgia ir džiaugiasi. Ir sakai: „Kaip jūs jaučiatės?“, „Siurbiu kiekvieną akimirką“. Tiesiog taip gera matyti. Ar ne taip? Gal taip?..