Mes matome, kaip „Žinių radijo“ savininką bando įtraukti į vieną ar kitą nuomonę, todėl paklausėme, ką apie tai mano verslininkas, „Žinių radijo“ savininkas ir šios laidos autorius Augustinas Rakauskas.
Klausyti internetu.
Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Laida „Verslumo dvasia“ transliuojama penktadieniais 10:10 val., kartojama savaitgalį 17 val.
***
2021-10-15
Ingrida Stankevičienė: Pradėkime nuo Augustino laiško, kadangi mes matome, kaip „Žinių radijo“ savininką bando įtraukti į vieną ar į kitą susiskaldžiusios visuomenės pusę, mes paprašėme jo išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu ir gavome elektroninį laišką. Todėl paklausykime jo, Edita jį perskaitys, o po to pabandysime su šio laiško autoriumi kartu ir pakalbėti.
Edita Marciulevičienė: „Sąmonės dykuma“: Jau trisdešimt metų vaikštome po šitą, mūsų pačių nuolatos kuriamą sąmonės dykumą. Skirtumas tik toks, kad po ją mus vedžioja ne vienas žmogus. Pretendentų į pranašus ir mesijus šiandien daugybė ir visi jie norėtų, kad žmonės eitų paskui juos.
Bet žmonės yra žmonės. Būdami Dievo vaikais anksčiau ar vėliau praregi ir iš pradžių ima verkti, o susipažinę su juos supančiu pasauliu, pradeda jį analizuoti, ir labai greitai ima norėti vaikščioti patys. Kai žmonės užauga, jie nenori, kad juos po pasaulį vedžiotų vienas mokytojas.
Kiekvienas mokytojas nori būti reikšmingas ir nenori pripažinti, kad jis žino tik tiek, kiek turi žinių jo dėstomas dalykas. Visiems mokytojams norisi, kad mokinys taptų jo pasekėju, bet žmogus turi laisvę rinktis ir jis pats renkasi, kieno tiesai tarnauti. Žmonės turi išmokti patys atsirinkti, kas, kokiai ideologijai atstovauja. Kas propaguoja kapitalizmą, socializmą, o kas konservatyvizmą, kas liberalizmą, o kas komunizmą, arba gal net blogiausia, kas buvo, – fašizmą. Jei žmonės neišmoks atsirinkti menamose tiesose ir nesusiras savo sielai artimos tiesos, jie, būdami tik priemone, tarnaus kažkam naudingoms tiesoms. Nebūdami laisvi, jie neatstovaus dieviškos dvasios tiesoms.
Mes matėme kaip Kinijoje, Uhano mieste, žmonės gatvėse buvo gaudomi su gaubtais, matome ir šiandien, kaip su pandemija elgiasi savarankiškos, demokratiškos šalys, tokios kaip Danija, Norvegija ir daugelis kitų, gerbiančių savo žmonių apsisprendimą: ar tapti priklausomais nuo skiepų, ar persirgti ir natūraliai susiformuoti imunitetą.
Čia negali būti jokios prievartos ir jokio patarimo, nes tai – kiekvienos šalies žmonių reikalas. Žmonės turi pažinti savo vyriausybes, matydami, kaip jos elgiasi ir kam tarnauja, ko siekia: ar gauti pinigų mažinant savo šalies populiaciją? Dabartiniu laikotarpiu galime daug geriau susipažinti su įvairių šalių diktatoriškais visuomenių valdymo būdais, su liberalistiniais ir nuolatos augančios demokratijos valdymo būdais ir rinktis, koks modelis mūsų sielos dvasiai yra pats artimiausias. Modelis, kurio mums niekas nedovanoja. Ir nesvarbu, kokį pasirenkame, visada reikia jį apginti, svarbiausia, kad laisvo pasirinkimo neprarastume. Todėl be atvangos už savo tiesas turime kovoti taikiais būdais, jeigu laikome save demokratais.“
Laba diena, Augustinai. Štai Inga jau pradėjo nuo tos minties, kad mus bando įtraukti į vieną ar kitą nuomonę, ką jūs apie tai manote?
Augustinas Rakauskas: Mus vedžioja kaip tas Mozė keturiasdešimt metų per dykumą. Tai šiandien visą Lietuvą vedžioja, ir aš iš karto keliu klausimą: ką mes išlošiame iš to?
Ingrida Stankevičienė: Taip Augustinai, bet Mozė vedžiojo ir šitaip evoliucionavo jų tauta, ir naujoji karta pasiekė pažadėtąją, šventąją Žemę. O ką išlošiame mes?
Augustinas Rakauskas: Mes susipažįstame su savo tautą valdančių žmonių mentalitetu. Mes žinome kokie žmonės valdžioje, kaip jie valdo, kaip jie įsivaizduoja valstybės klestėjimą, tą rūpestį tais žmonėmis; ar jie prisideda prie bendros ten kažkieno nuomonės, kad žemės rutulyje per daug yra žmonių, kad per didelė populiacija. Mes čia galime įžvelgti tai, nes pandemija mažina žmonų kiekį. Ir mes negalime šito žinoti ir negalime teigti, ko nežinome, kad taip yra: ar yra vienaip, ar yra kitaip.
Bet gyvenimas mus moko. Tai čia ir yra tas vaikščiojimas po dykumą, čia ir yra tas vakuumas sąmonės sugebėjimo susivokti situacijoje ir tiksliai identifikuoti, kas vyksta. Norint tiksliai identifikuoti, turi procesas vykti. Jis ir vyksta – mums deda kaukes ant veido, kelia reikalavimus, apriboja, ir čia nėra jokių demokratinių principų, nes čia mažuma nustoja egzistuoti, nes kas laimi? Dauguma. Kas tą daugumą sudaro? Ne žmonės ir ne žmonių nuomonė. Dauguma sudaro propaguojantys asmenys, medijos – žurnalistai, televizija, radijas, nes jie savo rankose turi ruporą.
Jeigu politinėje erdvėje vyksta panašus procesas, tai ką mes tada sakome? Nedemokratiška valstybė. Nes visi kanalai kažkokio vieno diktatoriaus rankose. Tada mes vardijame Kiniją, Rusiją, Baltarusiją. Tai čia – rinkimų kontekste, o šitam kontekste – apsisprendimo žmogaus – ar čia ne tas pats? Ar jūs matote čia skirtumą? Išvedžiojimus ir išvestines galima padaryti įvairias tiek vienai pusei, tiek kitai. Viskas priklauso nuo to, kokią tu turi galimybę, kokią tu turi auditoriją, kokias tu turi medijos priemones.
Ingrida Stankevičienė: Jūs kalbate apie galimybę rinktis, apie galimybę apsispręsti, nuspręsti, bet šiandien visuomenė gauna tokį spaudimą, būtent iš tų pačių medijų, kur apsisprendimas yra tik dvejopas: tu privalai būti arba „už „vakserius“, arba „už „antivakserius“, daugiau pasirinkimo nėra.
Augustinas Rakauskas: Nesu nei „už „vakserius“, nei „už antivakserius“. Aš esu už žmonių sąmoningumo ir apsisprendimo lygį. Bet, kad jis būtų objektyvus, kad mes tikrai matytume kaip tie žmonės mato šitą problemą, mes negalime jų kaip su kuoka daužyti per galvą ir sakyti: „Ne, ne, ne! Tu čia galvoji blogai, čia yra ne taip, o yra taip!“ Tai ką mes darome? Zombizuojame žmones, robotizuojame. Kas tada naudojasi tuo? Kažkas tai gauna naudą? Kažkas skaičiuoja milijardais, gal net trilijonais tą naudą, bet netgi iš tokios absurdiškos situacijos ir iš tos globalios verslumo dvasios, kuri vyksta pasaulio kontekste, mes turime išmokti padaryti naudą ir išgauti informaciją per analizę, kas vyksta. Nes tai kelia mūsų sąmoningumo lygį, jeigu mes tuo domimės.
Bet jeigu pas mus baudžiauninko, vergo mentalitetas ir mes kalbame kaip tarybiniais laikais kalbėdavo močiutė, kurios klausdavo iš kur žinanti, kad taip yra, kuri labai paprastai pasakydavo: „Laikrašty taip rašė“. Šiandien koks skirtumas? Mes girdime: „Taip per televizorių sakė“, „taip per radiją sakė“. Ir kur dingo demokratija? Kur dingo mažuma? Koks čia išnaudojamas faktorius? Žmogaus gyvybės. Priėjome ribą, kada vieni žmonės norėdami valdyti kitus žmones naudoja patį paskutinį, ribinį instrumentą – žmogaus gyvybę. Manipuliuoja žmogaus gyvybe, jo sveikata, tuo, kas žmogui yra brangiausia. Tuo, kas tikrai yra žmogaus nuosavybė.
Ir čia labai svarbus momentas – mes negalime atimti iš žmonių galimybės atsirinkti ir susiformuoti savo nuomonę, nes mes kitaip save apgaudinėjame. Jeigu mes juos visus robotizuojame, zombizuojame, įtikiname, apgauname be argumentų, be faktų, kad jie turi tarnauti vienai nuomonei, atimdami galimybę kitiems pateikti argumentus, kodėl jie turi kitokią nuomonę, tai mes sugriauname visą demokratijos principą. Nereikia žmonių stumti nei į vieną, nei į kitą pusę, reikia žmonėms suteikinėti kuo daugiau informacijos. Bet negali suteikinėti informaciją viena pusė. Žmonės tiesiog bijo išsakyti savo nuomonę, jie tyli, jie pasiduoda. Ką daro tie, kurie turi monopolį? Jie slopina mažumą.
Akivaizdus jums pavyzdys, prašom, pažiūrėkit kaip žmonės naudojasi tuo, kaip manipuliuojama, kaip bandoma įtraukti į vieną iš kažkurių nuomonių mūsų „Žinių radiją“, mūsų žurnalistus, kurie bando kažką pasakyti tokio, kame dalyvauja dvi nuomonės. Ir tam ieškojime tų dviejų nuomonių ir susikerta interesai.
Ingrida Stankevičienė: Bet jūs, kaip „Žinių radijo“ savininkas, būtent tai ir teigiate, kad jūs radijuje suteikėte sąlygas ir aplinkybes, kad būtų kuo daugiau nuomonių. Ne dvi, bet kuo daugiau nuomonių. Ir kad visuomenė dalyvautų tose diskusijose.
Augustinas Rakauskas: Bet pažiūrėkite kaip blokuoja ir palyginkite eterio kiekį: kiek suteikia eterio vienai nuomonei ir kiek suteikia eterio kitai nuomonei. Ir čia turbūt nereikia aiškinti, kad čia bus absoliučiai neadekvatus santykis. Paimkite laiką ir pažiūrėkite, kiek duoda pasisakyti vieniems, ir kiek duoda pasisakyti kitiems.
Ingrida Stankevičienė: Bet kaip jūs pats, „Žinių radijo“ savininkas, teigiate, kad per tai mes ir galime analizuoti ir atrasti, pamatyti…
Augustinas Rakauskas: Tai štai mes turime gerą progą – analizuoti tą vykstantį procesą, ir jūsų, kaip laidų vedėjų, yra pareiga parodyti tuos manipuliavimo mechanizmus. Nes daugelis žmonių yra, kurie neanalizuoja, jie klauso. Ir ką jie klauso? Ką tas pats žurnalistas ir sako nuo ryto iki vakaro, kala, kala, kala, tą patį kalba ir kalba.
Dabar labai populiarus tas posakis, žmonės pagavę, sako: „Aš mokslu tikiu“. O kas ten kalba? Čia – mokslininkai, kurių reikia neklausyti, o čia – mokslininkai, kurių reikia klausyti! O kurių reikia klausyti, kas mums gali nurodyti, kurių reikia klausyti?
Ingrida Stankevičienė: Šiandiena populiarūs viso pasaulio mokslininkai, kiekviena valstybė dar turi savų mokslininkų…
Augustinas Rakauskas: Tai mes einame, kalbam apie globalizmą, mes kalbame, kad mes turime semti žinias iš viso pasaulio, bet mūsų valstybėlėje tai sako: „Ne-ne-ne, pas mus, Lietuvoje, tai semkite žinias tik iš čia, tik iš tų mokslininkų, – šitie mokslininkai yra mokslininkai, o šitie – antimokslininkai, jie ne mokslininkai!“ Visur yra interesas! Dabar čia yra tas labai geras bandymas mus įtraukti į vieną ar į kitą pusę, tai jis labai geras pavyzdys gebėjimo mūsų žurnalistų naudotis nepriklausomu radiju.
Kai aš įsigijau „Žinių radiją“, aš viešai paskelbiau radijo konstituciją, kurioje buvo pasakyta, pati dalyvavai tuose susirinkimuose ir girdėjai, aš pasakiau: „Žinių radijas“ visų pirma turi tarnauti visuomenės interesui, turi atstovauti visuomenės interesą. Ginti jų interesą. Kovoti su blogybėmis, protinti, suteikinėti informaciją. Ne valdyti žmones radijas turi, kas šiandien vyksta, o informaciją suteikinėti. Jeigu mes jiems vienodą, vienašališką informaciją suteikiame, tai ko mes stebimės, kad jie vienodai mąsto. Kaip tai vadinasi pasaulyje? Zombizavimas. Tai turėjome Tarybų sąjungoje tą komunistų štampavimą ir bandymą padaryti visus socialistais, turime pavyzdį, kapitalizmą, turime Kiniją, kuri irgi dabar rūpinasi, kad neištiktų tas Tarybų sąjungos kolapsas.
Ingrida Stankevičienė: Tai jeigu mes atsigręžtume atgal, pamatytume visuomenės evoliucionavimą, tai šitas interesas, apie ką jūs kalbate, buvo visada.
Augustinas Rakauskas: Žmogus turi suprasti, koks jis yra. Jeigu jis nesupranta kaip jis veikia.. O kada pradedi apie tai kalbėti ir pradedi aiškinti, kaip tas žmogus veikia…
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, jau kiek metų mes darome šią „Verslumo dvasios“ laidą ir kiek metų aš, kaip žurnalistė, dirbdama šalia jūsų, važinėdama kartu su jumis į „Žinių radiją“, dar pamenu tą laiką, kada jūs darydavome tuos susirinkimus, kada susitikdavo visas „Žinių radijo“ kolektyvas. Tai jūs labai aiškiai sudėliojote „Žinių radijui“ pagrindines nuostatas, reikalavimus ir vienas iš jų, pats pirmasis, ir buvo – visuomenės interesas.
Taigi priminkime šiandien tuos kelis punktus. Antrasis?
Augustinas Rakauskas: Antras reikalavimas yra „saugoti, puoselėti ir vystyti instituciją, iš kurios mes gauname teisę ir galimybę pasakyti tą, ką norime pasakyti – laisvą žodį“. Tai reiškia, rūpestis pačia institucija, „Žinių radijumi“. Tai „Žinių radijumi“ mes turime rūpintis, turime prižiūrėti, kas jame šneka, ką šneka, kaip jį išnaudoja, tai yra antras reikalavimas.
Trečias reikalavimas yra „darbuotojai turi rūpintis savimi, turi prižiūrėti save, turi galvoti ir rūpintis, ką jis kalba, jausti atsakomybę, turi būti tolerantiškas, turi netarnauti kažkokia vienai nuomonei, turi kviesti įvairaus plauko žmones ir leisti kalbėti įvairaus plauko žmonėms, nes iš to susideda mūsų visos visuomenės veidas, tai yra mūsų visuomenė.
Mes čia kovojam – tai čigonų teises ginam, tai mažumų teises, o kur šita žmogaus nuomonės išreiškimo laisvė?! Kur?! Mes ją tiktai deklaruojame, o kaip reikia žmogui išreikšti savo nuomonę, tai mes ją reglamentuojame, ribojam, dozuojam ir tuoj pat, kai tik kalba ne į interesų kontekstą, tuoj pat jį nutraukiame, – tai tą mato visi klausytojai.
Ką jie mato? Jie mato kaip jūs eksploatuojate „Žinių radiją“, kuris nupirktas dėl jų, dėl tų klausytojų. Ne dėl jūsų, ponai žurnalistai, ne dėl Ramanausko, ne dėl Perednio, ne dėl Raigardo, ne dėl kažkokio kito vedėjo, ne dėl Rakausko, „Žinių radijas“ nupirktas dėl žmonių, kad jie galėtų pasisakyti, kad jie galėtų išgirsti kitokią nuomonę, kad nors truputį įkvėptų kažkokios kitokios nuomonės.
Taip, tas vienas „Žinių radijas“ nepakeis visos Lietuvos medijos ir žurnalistų mentaliteto, bet jis nors bando tai padaryti.
Visi kalbėdavo, kad kai aš tą „Žinių radiją“ įsigijau, kad privačius radijus reguliuoja, nurodinėja, ką kalbėti, ką sakyti. Mano sąžinė rami, niekad „Žinių radijui“ nereguliavau, ką jie turi kalbėti.
Ketvirtas punktas yra toks, kuriame aš pasakiau, „ketvirtas punktas yra mano, kaip „Žinių radijo“ savininko, intereso, kuris yra patenkintas tada, kai jūs įvykdote pirmus tris punktus. Man nereikia nieko, kad jūs mane gintumėte, apie mane kalbėtumėte, jokio piaro iš jūsų neprašau, nieko“. Pasakiau taip: „Aš pats turėsiu savaitinę laidą, ką norėsiu, tą pasakysiu, be jūsų pagalbos“.
Ingrida Stankevičienė: Bet, Augustinai, atsitiko kita situacija: tada viena pusė pradeda traukti jus, kaip „Žinių radijo“ savininką, palaikyti juos, kita pusė pradėjo iš jūsų reikalauti, kad jūs palaikytumėte juos, ir štai šitoje vietoje…
Augustinas Rakauskas: Bet mes susidūrėme su kuo? Žurnalistinė bendruomenė, gavus vietą, kurioje gali laisvai kalbėti, atstovauti visuomenės interesą (pagal tas nuostatas, kurios yra deleguotos tam „Žinių radijui“, turbūt niekas neabejos, kad čia yra demokratinės nuostatos), jie šiandiena šaukia, sako, kodėl nenurodinėja, kodėl nereguliuoja savininkas – jis turi kažką daryti! Jis turi įsikišti, gali padaryti įtaką, – jeigu yra savininkas, ir, kad jis norėtų tai daryti, ką daro?
Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkite, ką mes tada matome? Kad „Žinių radijo“ savininkas norėtų tai daryti, visi tie, turintys interesų, pradeda manipuliuoti verslu, o tiksliau, jūsų sūnaus verslo interesais. Painiojami klaidingi išsireiškimai, kad „Žinių radijas“ yra „Senukų“ įmonė ir tai sąmoningai daroma, kad sukiršintų sūnų ir tėvą, kurie jokių bendrų verslų neturi, ir juridiškai, ir finansiškai yra atsiskyrę.
Augustinas Rakauskas: Jeigu jie dabar kalba, ką nežino, tai kai jie propaguoja vienokią, ar kitokią poziciją, tai ko verta ta pozicija? Tai reiškia, kad jie kalba tą, ko nežino. Tai čia pas mus visose sferose taip yra. Visur eina ištisinė melagiena. Meluoja gindami tik savo interesą ir savo nuomonę. Pas vienus interesas yra nuomonę apginti, kad savo savivertės jausmą sustiprintų, pas kitus – piniginis interesas, bet visur yra nauda, tai yra verslas. Tai yra verslumo dvasia. Užtat neina pakeisti laidos į nieką kitą, į jokį kitą pavadinimą, nes neatsiranda skaidrumas, neatsiranda demokratija, nenustoja žmonės melavę.
Ingrida Stankevičienė: Žmonės ima kito žmogaus gyvenimą, darbą, ima jo interesą, su visomis…
Augustinas Rakauskas: Ir be jokių skrupulų interesą eksploatuoja savo naudai. Ir ne tik, kad savo naudai, jie manipuliuoja, nori pažeisti ambiciją, o koks tikslas? Įtraukti į kovą žmogų, kad jis pradėtų kariauti arba vienoje pusėje, arba kitoje, arba su vienais, arba su kitais.
Ingrida Stankevičienė: Bet, Augustinai, sąmoningesni Lietuvos žmonės pradeda užčiuopti pagrindinį tokio elgesio tikslą, o jis – labai klasikinis. Ir kas yra giliau pastudijavęs Aleksandro Diuma romanus, pamatys tą technologiją, kad pasitikrintų ir žinotų, kokie žmonės yra pavojingi, galintys pakreipti nuomonę viena ar kita kryptimi.
Jūs abi besipriešinančias visuomenės dalis pateikiate kaip pamoką – tai ko demokratijoje reikia klausyti, ką mes turime iš to išmokti?
Augustinas Rakauskas: Ji turi ne klausyti, nes demokratijos principas – daugiau neklausyti, negu klausyti, – paklusnumo prasme, – demokratija veikia tada, kada žmonės neklauso. Jie negali pastoviai kurti revoliucijų, nes reikia gyventi. Aš kalbu plačiąja to žodžio prasme, jeigu taip filosofiškai priėjus, demokratija geriau vystosi tada, kada žmonės nėra paklusnūs. Nes žmogaus prigimtis tokia, jam daug lengviau klausyti, nes tada nereikia galvoti, nes reikia tik vykdyti. Ir jeigu tu tik klausai ir vykdai, tu kas? Instrukcijų vykdytojas. Tai reiškia, tu – priemonė kažkam siekti savo tikslų ir tave išnaudoti kaip priemonę. Ir tada tu – avių banda, kurią varo į skerdyklą. Visi siekia, kad visuomenė būtų paklusni. Bet jeigu ji neišsako kitokios nuomonės, tai tada mes turime Mao Dzeduną, stalinizmą.
Ingrida Stankevičienė: Jūs kalbate apie laisvą pasirinkimą, apie tą galimybę rinktis, bet šiandieną mes matome, kad visuomenė tiek susimaišiusi ir tiek visa verdanti…
Augustinas Rakauskas: Kad mes galėtume pasirinkti, mes turime suprasti iš ko mes renkamės. Jeigu mes nesuprantame, o klausome, ką mums liepia, ką mums deleguoja, tai mes esame „klonai“. Mus „klonuoja“. Jeigu mes nesiformuojame požiūrio patys, tai jį mums suformuoja ir visada atsiranda tie, kurie nori suformuoti tą požiūrį, nes tai kelia jų savivertės jausmą. Jie dar sako: „Žiūrėkit, kiek pas mane pasekėjų!“
Edita Marciulevičienė: Augustinai, tai ką reiškia – pačiam formuotis požiūrį ir atsirinkti, kai į tave kiekvieną dieną plūsta tokia gausybė prieštaringos informacijos?
Augustinas Rakauskas: Tai ir yra tai, ką tu klausi, tai ir reiškia, kad tu visą laiką stengiesi „atsijoti pelus nuo grūdų“, – ką Kristus prieš du tūkstančius metų pasakė.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, tada aš kitaip paklausiu: o kas manyje yra tas instrumentas, kuris manyje sijoja?
Augustinas Rakauskas: Yra žmogus, yra tavo sąmonė, yra tavo pasąmonė, tavo užpasąmonė, kai jau kalbu, išeinu iš tavo sąmonės ir pasąmonės, tai jau kai persikeliame į užpasąmonę, tai mes įeiname į bendrą lauką, mes tada sakome: „Užpasąmoninis pasaulis, kuriame dalyvauja daugybė žmonių, kuriame dalyvauja ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis“…
Ingrida Stankevičienė: Gerai, aš jūsų kitaip paklausiu: jūs šiandien kaip verslininkas, kaip „Žinių radijo“ savininkas, kaip turintis savo didžiulį projektą „Harmony park“, ir gaudamas iš visuomenės iš tiesų, ir taip pat kaip tėvas, kaip senelis, gaunate spaudimą labai didžiulį, kaip jūs sugebate išlaikyti su užpasąmone tą ryšį, kad visada girdėtumėte savy tą galimybę nuolat rinktis?
Augustinas Rakauskas: Labai paprastai. Aš niekada nepastatau savęs aukščiau užpasąmoninio lygio. Aš visą laiką lavinu klausą ir stengiuosi suvokti, susigaudyti situacijoje, kas vyksta, kodėl vyksta, dėl kokios priežasties, su kokia intencija ir su kokiu tikslu. Jeigu aš tą nustoju daryti, aš tada prarandu ryšį su užpasąmoniniu pasauliu, kuris analizuojant tai, kas man, kaip tu sakai, sudaro spaudimą, jis išmeta atsakymą. Jis išmeta atsakymą į mano, kaip imtuvo, gebėjimo ribose priimti informaciją. Nes man negali duoti daugiau suprasti, negu aš galiu suprasti. Man duoda suprasti tiek, kiek mano tiek protinis, tiek jausminis potencialas sugeba priimti ir paversti kažkokiais žodžiais arba kažkokia nuomone. Nes jeigu man duotų, pavyzdžiui, tokius dalykus, kurių negaliu aš surišti…
Ingrida Stankevičienė: Štai jūs kalbate, kad esate imtuvas, taigi jūs turite būti susietas nuolatos šitame ryšyje su globaliomis nuostatomis.
Šiandien, mes „Verslumo dvasioje“ vadovaujamės metodika, tai maldos metodika. Tai aštuonios nuostatos, kurios aprėpia visą dvasinę žmogaus evoliuciją nuo jo pirmo iškelto klausimo: „Kas aš esu, kokia mano prasmė?“ iki užbaigto, galima pasakyti, apskritimo, galutinio to, kada žmogus suvokia, kad jis yra visumos dalis, visatos dalis, ir kad jis yra dvasiniame ryšyje su kitais, kad jis yra viename ir jo prašymas Viešpaties, kad būtų palaiminta viskas, ką jis daro.
Augustinas Rakauskas: Aš labai norėčiau turėti tą pastovų ryšį, bet deja, jis apsireiškia tik tam tikromis akimirkomis ir dažnai man net nesuvokiant, kad aš kažką pajutau. Pirmiausiai ateina per jautimą, kai aš pajuntu kažkokias kitas vibracijas, kažkokią kitą sąvoką ir kol ta sąvoka susiformuoja į kažkokį tai aiškiai man suvokiamą formatą, kurį aš galiu išreikšti žodžiais, tai praeina nemažai laiko. Yra brendimo laikotarpis. Pastoviai nukrypstu, pastoviai nuklystu, aš pastoviai pririštas prie savo fiziologijos, prie savo instinktų, prie savo refleksų, prie savo emocijų, prie savo jausmų, stereotipų – aš jų priklausomybėje esu kaip ir visi žmonės.
Bet man pavyksta, vieną dalyką įsisavinau ir žinau, kad negaliu nė vienam iš šitų įvardytų dalykų tarnauti. Tik kai aš pajuntu, kad kažkuris vienas mane okupuoja – ar tai egoizmas, ar tai savimeilė, kažkokia savigarba, ar pyktis, ar per didelė meilė, – aš suprantu, kad atsidūriau problemoje, kad aš įlindau į „burbuliuką“. Nuo didelio „burbulo“ atsiskyrus į mažą „burbuliuką“. Ir aš tada grįžtu atgal, bandau vėl įeiti į tą didįjį „burbulą“, kuriame talpinasi žinios.
Nuo, kaip tu išsireiškei, nuo pat pradžios, kiek aš sugebu atgaminti, kiek aš sugebu suvokti, aš net nesuprantu, aš nežinau, aš nesu tiek sukaupęs žinių, bet sąvoka diktuoja tam tikrą būseną. Ir kai tu bandai per pojūtį sugeneruoti sąvoką, tada ir įvyksta paprastai tas kontaktas, eina kažkokios mintys, kurios tau atrodo, tarsi labai gerai suprantamos, pažįstamos. Bet tai ateina tik palaipsniui, nuolat tai darant, nuolat dedant pastangas susivokti, jeigu tu visą laiką gyveni tame klausime: kodėl, dėl ko, kur tai veda, kur priežastis, kame esmė? Nieks nevyksta be priežasties ir be pasekmės.
Ingrida Stankevičienė: Štai jūs ir dabar sakote: „Man ne visada pavyksta, aš dažnai nukrypstu, dažnai darau ne taip, dažnai jaučiu ne taip, sakau ne taip“. Tai Biblijoje, Senajame Testamente, yra 613 priesakų, Viešpaties priesakų. Ir juos vykdyti kiekvieną dieną, jų laikytis praktiškai labai sudėtinga. Ir todėl mes žinome, kad žydai turi tokias apeigas, kaip avinėlio aukojimą, – negalėdami to atlikti ir nusižengdami, jie atsiprašo Viešpaties ir aukoja avinėlį.
Kas mūsų šitame darbe, tame atsirinkime, formavimesi to gebėjimo pasirinkti kas vyksta, kas mumyse yra tas „aukojimasis“?
Augustinas Rakauskas: Aš galiu tik savo pavyzdžiu pasakyti, kad šiandieną man didžiausią pridėtinę vertę duoda, galbūt ir dėl to, ką mes vadiname tuo ryšiu, tai reiškia tuo, aš geriau pasakyčiau, tuo suvokimu, savivoka, kada aš aukoju savo savigarbą, savo savimeilę, savo egoizmą, savo komfortą, kada žinau, kad padarius vieną ar kitą veiksmą man teks kentėti. Kada aš žinau, kad jeigu aš tikrai myliu žmogų, aš turiu jam ištraukti pūliuojantį dantį. Ir aš galvoju, kaip jis žviegs, nes ne visada turiu tą narkozę, kuria būtų galima nuskausminti, kartais tai būna skausminga. Ir kada reikia tai daryti ir galiu rinktis, ar dabar galiu to nedaryti ir galiu palikti tą problemą – tegul ir žandikaulis supūliuoja, tegul ten paskui kapoja chirurgai su kaltais, geležinius įdeda įtvarus, arba galiu imti grąžtą ir gręžti ir išleisti tuos pūlius. Tai čia dažnai susiduri su dilema: ar tau to reikia, kada žinai, kad reikia kažką tokio padaryti, kad tas žmogus pyks ant tavęs. Ir aš dažnai susiduriu su tokiais dalykais, kad kai kažką tokio tenka atlikti, pabūti neryžtingu galbūt, galbūt blogu, bet žmonės būna po penkerių metų, turiu ir po dešimties metų tokių atvejų, susitinka ir susijaudinę padėkoja, kad aš kažkada kažką padariau, kas jiems tada atrodė blogai. Ir jie sako: „Jeigu ne tie jūsų atlikti veiksmai, tos pamokos, ką aš tada priėmiau kaip nuoskaudą, būčiau daug daugiau gyvenime nukentėjęs, kažkur gyvendamas užsienyje, ar kurdamas verslą, ar kažką kita“.
Ingrida Stankevičienė: O su artimais žmonėmis? Su svetimais, su darbuotojais, tarkim, kažkaip yra paprasčiau…
Augustinas Rakauskas: Tai čia labiausiai liečia su artimais, ką aš dabar pasakiau. Nes tu su svetimais tai labai renkiesi ir labai sudėtinga su svetimais daryti tai, ką aš dabar sakau.
Kada žinai, kad vaikas tik sulaukęs tam tikro amžiaus tai supras ir žinai, kad jis dabar ant tavęs pyksta, nebendrauja, nekalba, bet aš priimu tai kaip auką. Manau, kad mes turime, jeigu norime tikrai padėti ir norime, ir įsitikinę esame, jeigu mes tikime tikrai, kad tai padės, ir ateityje tai atsisuks kaip geras darbas, kuris šiandien galbūt atrodo tam vaikui blogas, tai tada tenka aukoti gerus santykius vardan geresnės ateities. Tai tada ir gaunasi auka.
Ingrida Stankevičienė: Tai jums, turinčiam tokią patirtį, žmonėms, ypač mes iš savo klausytojų gauname, kokie turėtų būti pirmieji žingsniai, kada jie, norėdami pasirinkti, per analizę, pirmiausiai susiduria su baime. Ir baimė jau yra tų įvairiausių agregorų, šitos neteisybės patyrimo, o jūs gi pats sakote, kad reikalingas tikėjimas, nes be tikėjimo mes nieko nepadarysime, bet kada perviršis tos baimės yra toks didelis…
Augustinas Rakauskas: Kodėl yra sąmoningumo ugdymas toks svarbus? Kodėl mes darome laidas, kodėl aš rašau tas savo knygas – kad tas sąmoningumas ir tas gebėjimas žmogaus suvokti, kad jis galėtų tikėti, jis turi būti nuolatos prižiūrimas, turi nuolatos būti auginamas, kad žmogus tikrai suvoktų. Jam labai sunku tikėti tuo, ko jis nesuvokia, ko jis nesupranta. Dėl to labai svarbus tas sąmoningumo ugdymo faktorius, kad žmogus paprastai tiki tiek, kiek jis supranta.
Bet kai jam tą supratimą pradeda aiškinti kiti žmonės, ir kai jis aptinka tuose aiškinimuose melagienas, visokius klaidinimus, tai mes atsiduriame ten, kur dabar ir esam. Mes nustojame vieni kitu tikėti.
Nes visos šitos religinės edukacinės tiesos, visi šitie dvasingumo ugdymai, jie yra nukreipti viena pagrindine kryptimi, kad žmonės išmoktų tikėti vieni kitais, kad jie tikėdami tuo, ko dar nėra, ko dar nemato, bet jie ugdo tikėjimą. Tada jie pradeda tikėti vienas kitu, kalbomis, piešiamomis vizijomis, tada jie jungiasi jas įgyvendinti, ir tada ateina tas suvokimas, kaip mes integruoti vienas su kitu, kaip mes priklausomi vienas nuo kito. Kad žmonės vieni kitais tikėtų, reikia mažiau meluoti, reikia daugiau analizuoti, daugiau gilintis, daugiau bendrauti.
Ingrida Stankevičienė: Šita būsena, kurioje įvyko tokia transformacija, ji juk įvyko ne tada, kada buvo patogu ar kažkas naudinga. Emocionaliai pačiu rizikos aštriausiu momentu tai įvyko. Ir žmonės šiandien tai visi išgyvena.
Augustinas Rakauskas: Tai kaupiasi. Kaupiasi daug elementų: nepasitenkinimas, neteisybės jausmas, sutrypta savivertės būsena irgi veikia. Ir aišku, kada žmonėse susikaupia, tai kodėl nuolatos bandoma nuleisti tą garą, tą nepasitenkinimą? Kodėl demokratija turi streiko nuostatą, kodėl liaudis turi teisę streikuoti, išeiti į gatves ir išsakyti savo nuomonę. Ir kas blogiausia, kad šiais laikais net iš tų demokratinių priemonių daromas yra verslas, ir kada suinteresuotos pusės integruoja į tuos taikius žmones, kurie nori išeiti ir išsakyti savo nuomonę, jie atsiunčia ten kažkokius chuliganus, kurie pradeda mėtytis akmenimis ir ten daryti kažkokią žalą, kad diskredituotų tą renginį.
Ingrida Stankevičienė: Bet, Augustinai, jūs nuolat tai teigiate, kad verslumo dvasia visada yra duali ir negali vienpusiškai veikti. Kad žinodami šitą dėsnį, mes visada turime tai numatyti ir…
Augustinas Rakauskas: Bet mūsų laidos ir mūsų kalbos apie tai turi vykti ir turi žmonės jausti ir žinoti, kad „Žinių radijas“ yra nepriklausomas, kad čia yra formatas suteiktas žurnalistams kaip laisvas eteris, ir žmonės turi sverti, analizuoti, ką jie daro: ar jie daro „gariūnų turgų“ ir ten už pinigus atidirbinėja…
Juk kiekvienoje laidoje mes matome, kaip kiekvienos laidos vedėjas veda į savo laidą arba draugą, arba kokią nors veiklą vystantį pašnekovą, arba piarą kažkokį daro jam, arba tiesiog šnekučiuojasi apie kitus žmones, bet šnekučiuojasi būtent su sau palankiu pašnekovu, kuris jam padeda ištransliuoti tą, ką jis nori ištransliuoti, ką jis nori apie kitą žmogų pasakyti.
Tai man džiugu, kad kažkas pastebėjo, kad Rakauskas įtakos nedaro „Žinių radijui“…
Ingrida Stankevičienė: Bet jūs priešingai darote, Augustinai, nežinau, kiek sąmoningai, ar ne, manau, kad sąmoningai, kad jūs net įdarbinate ir pačius klausytojus, kad ne kažkas jais pasirūpintų, bet kada jiems suteikta erdvė ir galimybė ja naudotis, jie privalo rūpintis, kaip jie gali šita erdve naudotis. Jie turi stebėti tuos žurnalistus, jie turi analizuoti kaip jie elgiasi, jie turi, jeigu jiems kažkas netinka ir prieštarauja visuomenės interesams, jie turi kelti tuos klausimus.
Augustinas Rakauskas: Bet man keisčiausia, kad klausytojų, tokių nusiskundžiančių, kad jiems neduoda pasisakyti arba jų neišklauso, yra daug mažiau negu žurnalistų arba politikų. Tie tai labai dažnai būna, kad kreipiasi, arba prašo, kad ten būtų galima kaip nors pasisakyti, tai aš juos paprastai siunčiu pas „Žinių radijo“ direktorius ir jūs ten kalbėkite, tarkitės, aš negaliu liepti.
Ingrida Stankevičienė: Matote, klausytojai turi „feisbukus“, jie turi savo…
Augustinas Rakauskas: Taip, šiandiena jau yra daugiau priemonių, jau daugiau galimybių, bet radijas dar savo reikšmės neprarado, ypač automobilyje, nes važiuodamas ten nelabai su kompiuteriu paklausysi…
Ingrida Stankevičienė: Jums, kaip „Žinių radijo“ savininkui, štai pabaigai – jūs esate vienu metu ir labai subjektyvus, ir labai objektyvus, bet įžvelgiate tas situacijas ir galite numatyti kuo jos baigsis ir jums vis tiek skaudu. Dėl ko jums yra labiausiai skaudu?
Augustinas Rakauskas: Labiausiai skaudu dėl žmonių abejingumo. Kai aš matau, kada akivaizdžiai matosi vienos ar kitos tendencijos, vieni ar kiti interesai, ir žmonės, aš matau, kad supranta, mato, kas vyksta, suvokia ir demonstruoja tokį abejingumą, tokią apatiją, tokį viso dėmesio sutelkimą tik į savo asmeninį interesą. Visiškai nenori pastovėti už tą tiesą, nors už tą, kurią jis ir pats suvokia, aš jau nekalbu apie tą globalią tiesą, kuri liečia, ir čia neina kalba vien apie teisingumą.
Mes matome kaip žmonės, negalime sakyti – vien tik nemyli vieni kitų, mes labai daug turim pavyzdžių ir matome kaip žmonės myli vieni kitus, kaip jie rūpinasi vieni kitais, kaip jie atsidavę vieni kitiems, bet lygiai taip pat matome, kaip nesirūpina vieni kitais, kaip jie nenori aukotis dėl kitų. Ir kai aš matau kaip tie išradingi manipuliatoriai manipuliuoja tuo ir kaip jie išnaudoja tą žmonių abejingumą, kaip jie matydami, kad žmonės pasidarė jau neatsparūs identifikuoti melą, jie priima tą melą kaip normalią situaciją ir nesivargina paanalizuoti ir pasukti galvą, padėlioti faktus, padaryti išvadas, išvestines, – visi užsiėmę savo interesais, savo asmeniniu įvaizdžiu. Ar tai būtų žurnalistas… o ypač žurnalistai tai daro. Jie eksploatuoja be jokios gėdos bet kokias visuomenės bėdas ir iš jų daro verslą.
Ir jūs šitoje vietoje labai silpnai dirbate, jūs nepadedate visuomenei išmokti susigaudyti tose manipuliacijose.
Ingrida Stankevičienė: Dažnai, ypač anksčiau, girdėdavau kaip apie jus sakydavo, darbuotojai kalbėdavo: „Štai, Augustinas nepagiria žmonių“. Ir vieną kartą jūsų paklausė: „Augustinai, kodėl, jūs nepagiriate“, ir tada jūs atsakėte: „Aš sudariau jums geras darbo sąlygas, kad jūs galėtumėte panaudoti savo visus vidinius resursus. Aš už jūsų darbą, kurį mes aptariame, į kurį žiūrim, ir į kurį aš investuoju savo energiją savo patirtim, savo pamokymais, savo intencijomis, savo nuoširdumu aš dar ir moku jums atlyginimą. Mes turime rezultatus. Apie kokį pagyrimą jūs dar kalbate?“ pamenate, jūs taip kalbėdavote? Gal aš taip ne viską…
Augustinas Rakauskas: Pamenu kažką panašaus… noriu paklausti, ar ir šiandien jūs laikotės tokios nuomonės?
Ingrida Stankevičienė: Ne, Augustinai, aš norėčiau paklausti, jūs netgi, pavyzdžiui, šiandien mums, žurnalistams, sudarėte puikias darbo sąlygas, mes dirbame su visuomenės klausimais, su visuomenės poreikiais, galime realizuoti save. Ir kartais būna taip, kad mes žurnalistai save realizuojame, mūsų didesnis tikslas – realizuoti save, negu atsisukti į tą visuomenės interesą. Mes čia dažnai susimaišome.
Ir vis dėlto, ką jūs mums, žurnalistams, palinkėtumėte kaip „Žinių radijo“ savininkas?
Augustinas Rakauskas: Palinkėčiau neiti į kompromisą su savo sąžine. Palinkėčiau tikrai įvertinti, kad žodis yra didelė galia, kad jis turi didelę galią daryti įtaką žmonių sąmonei. Kad jūs prisiimtumėte atsakomybę ir žinotumėte, kad žmonės klauso, klausydami jie galvoja, analizuoja, daro išvadas. Taip, ne visi analizuoja, ne visi daro išvadas, kiti tiesiog priima informaciją, bet jūs turite prisiimti atsakomybę už tuos žmones, kurie tik priima informaciją iš jūsų, nes tai jūs juos nustumiate į vieną ar į kitą kraštutinumą, arba į vieną ar kitą būseną. Jūsų dėka, jūsų darbo dėka, jūsų kalbų dėka, jūsų įtikinėjimų dėka šiandieną mes turime tokią situaciją kokią turime. Politikai, gydytojai ir visos kitos institucijos kalba jūsų lūpomis, ir meluoja, ir apgaudinėja jūsų lūpomis. Ir protina, mokina, – visa informacija yra suteikiama medijų pagalba šiandiena. Tikrai palinkėčiau didesnės atsakomybės už tai, ką kalbate, kam atstovaujate, kad išmoktumėte visi galvoti, o kuo tai finale baigsis, kad nežiūrėtumėte tik čia ir dabar. Negali save laikyti žurnalistas žurnalistu, kuris nesugeba dirbti žurnalistinio darbo vienu metu trijose dimensijose – praeityje, dabartyje ir ateityje, prisiimdamas atsakomybę už teisingą pateikimą informacijos visų šitų trijų dimensijų. Jeigu jis to nedaro – jis – ne žurnalistas, jis – manipuliatorius.
Ir tokių mes labai daug turime. Tai yra verslininkas, kuris daro verslą savo asmeninio įvaizdžio, savo interesų. Ir nesvarbu, ar jis savo atstovauja nuomonę, ar savo interesus, ar tų, kurie jam moka. Jis atlieka didelį vaidmenį, nes nuo jo virpesių, kuriuos jis paskleidžia į visuomenę, nuo jo intencijos, nuo jo nuostatų, priklauso, kaip mūsų žmonės elgiasi, kaip jie myli vienas kitą, kaip girdi.
Visos visuomenės grupės praėjo tam tikrą evoliuciją vidinio konflikto. Atėjo laikas ir jūsų. Kol jūs patys nesukilsite prieš savo negeroves, niekas nepasikeis. Jūs turite patys išsiravėti savo daržą.
Ingrida Stankevičienė: Tai žodžiu, mums iš to, ką jūs pasakėte, iš to kaip mes jaučiamės ir ką matom kaip kas vyksta, mes esame viena iš didžiausių rykščių šitoje visuminėje?
Augustinas Rakauskas: Be jokios abejonės. Šiandiena aš manau, kad tai yra pati didžiausia rykštė, kuri turi išsišluoti savo kiemą, ji turi susikurto savo konstituciją ir turi jos laikytis. Nes per daug viskas devalvuota, per daug melo, per daug klastos, per daug tarnystės. Nors visi deklaruoja savo laisvą nuomonę, savo laisvą žodį, bet, patikėk manim, ne aš vienas atsirenku. Aš manau, kad yra daug tokių žmonių, kurie aiškiai mato, kur baltais siūlais yra susiūtas juodas audinys.
Nelaukit, kol tai padarys visuomenė, daug mažiau skausminga tai padaryti patiems. Nes kai susigeneruoja nepasitenkinimo galia, ji nušluoja ir gerus dalykus.
Ingrida Stankevičienė: Tai mes savotiškai tapome visuomenės organizme virusu, kuriuo patys turime ir persirgti.
Augustinas Rakauskas: Neplėtokit to viruso, paskelbkite karantiną.