Dairydamiesi aplink, kas vyksta mūsų materialiame pasaulyje, kalbėdami apie įvairiausius reiškinius, analizuodami įvykių pasekmes, mes matome, kad tai įvyko tik todėl, kad daugybė dvasinių nuostatų buvo ignoruojamos. Ir ignoruojamos tik todėl, kad netiko toms bendroms programoms, kurios nuolat yra kalamos į žmonių galvas. „Žinių radijo“ Kauno studijoje apie tai kalbamės su laidos autoriumi, verslininku, „Žinių radijo“ savininku Augustinu Rakausku.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Klausytis internetu.
Transliacija vyksta 10.10 val., kartojama savaitgalį 17 val.
***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė: Dairydamiesi aplink, kad vyksta mūsų materialiame pasaulyje, kalbėdami apie įvairiausius reiškinius, analizuodami įvykių pasekmes, mes matome, kad tai įvyko tik todėl, kad daugybė dvasinių nuostatų buvo ignoruojamos. O ignoruojamos tik todėl, kad neįsirašė į tas bendras programas, kurios nuolat yra brukamos, kalamos į žmonių galvas. Savo „Verslumo dvasios“ laidose mes žiūrėdami į tuos reiškinius, per juos bandome atsekti dėsningumus. Ir tie dėsningumai rodo, kad bet kokie įvykiai yra tik projekcija, pasekmė. Pasekmė kažkieno norų, traukų, geismų, nesąmoningumo, teisingų ryšių nebuvimo, nebendravimo. Dėsningumai mums rodo, kad į tai reikia žvelgti iš subtilaus lygmens, nes subtilus lygmuo yra priežastis grubaus, materialaus mūsų pasaulio. Deja, dauguma mūsų savo gyvenimus formuojame pagal grubią, materialią koncepciją, nesuvokdami subtilaus pasaulio poveikio mūsų jausmams, mintims, veiksmams, ryšiams, žodžiu, mūsų aplinkai.
Pirmą dalį mes pradėsime nuo ištraukos iš praėjusios laidos apie žmogaus gebėjimą pasirinkti. Kokiomis nuostatomis žmogus turi vadovautis, kad galėtų naudotis savo įgimta savybe rinktis:
„Augustinas Rakauskas: Gyvenimas yra pasaulietinė dieviška dvasia. Jos negalima apgauti, jos negalima aplenkti. Mes virš savo bambos iššokti negalim niekaip. Čia – lygiai tas pats, kaip sakai, „kodėl jūs neturite pretenzijų ir kas jus taip įpratino?“ Racionaliu protu suvokiau, kad nėra logikos reikšti pretenzijas kažkam, kad man penkiolika metų, o ne trisdešimt penkeri. Kam aš galiu reikšti pretenzijas? Jeigu supratimo prasme noriu daugiau suprasti, tai aš turiu daugiau pragyventi, daugiau dėti pastangų, daugiau sukaupti žinių, ir tada galiu suvokti daugiau. Ir viso to yra, tik reikia įdėti pastangų. Ir tada, jeigu aš kažkam turėčiau pretenzijų, tai turėčiau kažkam perkelti atsakomybę už savo evoliuciją. Ir tada kas? Visai nenoriu, kad kažkas mane „lipdytų“. Nuolatos stengiuosi, kad aš dalyvaučiau tame „lipdyme“: ką visuomenė konstruoja, ką ji daro, kokias ji tvarkas kuria, kaip ji bando mane kaip tarakoną įdėti į dėžę, ir sakyti: „Čia turi bėgioti, čia turi vaikščioti!“ Tai mane tas būtent ir motyvuoja, tame ir matau gyvenimo prasmę, tada suprantu, kad aš renkuosi, aš dalyvauju. Pretenzijas galiu išstatyti tiems žmonėms, kurie matau, kad padarė poveikį mano fiziologijai, padarė poveikį mano emocijai, kuri man padarė kažkokį nuostolį, man sukėlė vidinį skausmą ir su juo turėjau gyventi kažkiek laiko. Suprantu, kad išgyvenimas, skausmas, kurį aš gavau, yra vertė. Suprantu. Bet nuo to nesumažėja apmaudas. Ir turi dirbti su savimi, kad nesugeneruotum pykčio ant to žmogaus. Tai fiziniam pasaulyje tas vyksta, tai ką čia kalbėti apie subtilų pasaulį… nes jeigu tu, žinodamas tuos evoliucijos dėsnius, pradėsi… Tai mes jau tai praėjome. Žmonija tai jau iševoliucionavo, kada vien dėl keršto kovojo, kad vieni kitiems atkeršytų, kad kažką padarė. Todėl dabar ir vystosi demokratija, todėl ir vystosi pliuralizmas, ir supratimas, kad kiekvienas žmogus vystosi, evoliucionuoja, tobulėja ir kad jam reikia to. Ir kad geriausiai žmonės vystosi ir tobulėja, kada jie patys dalyvauja, kada jie patys sprendžia, tada nėra ką kaltinti, nes jie patys renkasi.
Visada žmogus turi galimybę rinktis. Ir jis renkasi, visada. Mes apie tai esame ne kartą kalbėję. Bet kokioje situacijoje visada yra dvi galimybės, viskas prasideda nuo tos mažos kibirkštėlės, didžiausias laužas užsidega nuo mažo degtuko, bet, kas gali ir kas turi kažką tokio perteklinio, kuo gali pasidalyti, tai nuodėmė yra laikyti savyje. Taigi, kaip sakoma, blogis nesnaudžia. Būkit budrūs. Tai mes turim visą laiką tą pasirinkimo galimybę: ar mes pritariame ir palaikome tai, kas vyksta, ar mes su tuo kovojame ir mes keliame tuos klausimus, kodėl taip vyksta ir nurodinėjame tas vietas, kuriose matome, kad vyksta kažkas ne taip. Tai jeigu mes nenorime dalyvauti tame procese, arba laikome, kad čia viskas yra teisinga, tai ir yra teisinga, bet jeigu laikome neteisinga ir sakome: „Na, mes suprantame, čia neteisinga, bet tegul vyksta“. Tai mes ir negalime sakyti, kad tai neteisinga, nes pagal mūsų išsivystymo lygį ir tą vadinamąjį abejingumo lygį, pasirinkimą nedalyvauti tame, tai vadinasi mes laikome, kad čia nieko blogo.
Vienas tikrai nieko negaliu ir nesistengiu suformuoti, tiesiog stengiuosi bendrą informacinį lauką papildyti tuo, ką aš pastebiu, tuo, ką aš įžvelgiu, ką aš pajaučiu. Tai aš stengiuosi tuo pasidalyti. Žmonės patys pagal savo išsivystymo lygį turi rinktis, kas jiems pasirodo aktualu, kas neaktualu, kas jiems tinka, kas netinka, kas jiems įdomu, kas neįdomu, ir niekad nededu pastangų, neturiu tikslų sukelti kažkokį nepasitenkinimą arba kažkokią revoliuciją, ar forsuoti tą evoliuciją, – neturiu tokių tikslų. Tik žinau viena, jeigu jauti, kad kažką reikia pasakyti, ir tau kyla noras pasakyti, tai aš dėkingas likimui, kad gyvenu tokiu laikotarpiu, kada galiu pasakyti. Ir aš tą darau.“
Ingrida Stankevičienė: Šiandien vis dažniau matome, kad nemažai jaunų žmonių siekia stoti prie visuomenės valdymo vairo. Kokie norai juos veda į priekį, kokios traukos, kokie geismai ir instinktai, kokius tikslus jie atsineša iš savo šeimos, kaip juos veikia aplinka, kiek jie jautrūs kitam, kiek juose gailestingumo ir noro padėti paprastam žmogui? Taip pat matome, kad labai daug yra jaunų žmonių, bijančių žengti pirmuosius savo savarankiško gyvenimo žingsnius.
Kaip jaunam žmogui pasiruošti, susikaupti, kad jis nebijotų atsistoti prieš bet kokią galimybę žengti naują žingsnį?
Augustinas Rakauskas: Tokiems dalykams nesiruošiama, nes jeigu yra vertybių konstitucija susidėliota pas žmogų, tai jam nieko ruoštis nereikia. Nes ruoštis reikia, kada mes manipuliuojame, kada mes nesame atviri, sakom, šitą reikia parodyti, o šito nereikia parodyti, čia nelabai gražu pas mane, – tai tokia bailio pozicija. Ir ypač jauniems žmonėms reikėtų kaip tik nuo šito bėgti. Reiktų jiems kuo daugiau tokių iššūkių – atsidūrėte situacijoje kokioj nors ir jūsų širdis atvira, jūs esate toks, koks jūs esate, jūs savęs nesigėdijate ir nebijote suklysti, ir nebijote parodyti, kad jūs kažko nesuprantate, nes tik taip galite atrasti savo klaidas, savo nuklydimus. Nes kitaip tada mes labai ilgai tobulėjame ir tokį žmogų labai lengva per jo tas silpnas vietas valdyti.
Kam mes tas laidas darome? Tam, kad visų pirma patys norime būti laisvi, o demonstruodami savo laisvumą, savo sielos būseną, įtraukiame į procesą kitus žmones.
Ingrida Stankevičienė: Kokius aspektus jūs turite omenyje, kada sakote, laisvai reikštis?
Augustinas Rakauskas: Kaip laisvas žmogus, kaip laisva siela tik tada ir apsireiški, kada pradedi demonstruoti tai, ką turi savyje ir ką tavyje kiti suformavo – tai vadinam būsena, kai tu pademonstruoji savo būseną, pademonstruoji praeitį. Nes mes tik tariame žodį, jau tas žodis iš karto atspindi praeitį, nes mes ką kalbame, žodžiu paverčiame tai, ką pasąmonėje turime.
Ingrida Stankevičienė: Be pasaulinės krizės, mes visi išgyvename ir savo tapatybės krizę. Ir neaišku, kuri pirmesnė. Tačiau, kaip jūs Augustinai sakote, šiandien žmogus turi didžiulį poreikį išreikšti save, ar pareikšti save. Jūs teigiate, kad tik šitaip jis gali išskleisti savo būseną, kurioje jis išgyvena praeities, dabarties ir ateities galimybes.
Augustinas Rakauskas: Nelogiška būtų galvoti, kad mes esame kaip degtukas uždegta liepsnelė, kurią uždegi, sudegė ir viskas tuo pasibaigė. Tai tada prasmės kibirkščių skleidimo negalėtumėme mes apčiuopti, mes būtent esame pasekmė, pasekmė praeities. Mūsų siela, neturi amžiaus, mano nuomone, tai aišku mano asmeninė nuomonė, ji turi tik patirtį. Viena sukaupus daugiau patirties, kita – mažiau. Nes siela viena kitos atžvilgiu, negali labai skirtis. Kaip ir žmonės. Vieni turi didesnę patirtį, kiti mažesnę, bet visi yra žmonės. Ir jeigu mes suvokiame save Dievo vaikais, kaip vientiso organizmo dalis, tai reiškia, kad mes turime pereiti prie to organizmo pavyzdžio, prie savęs. Kiekvieno žmogaus organizmas turi skirtumus, bet dėsningumas funkcionavimo kiekvieno organizmo yra analogiškas. Tai reiškia, mes pajungti visi prie vienos analogijos, mūsų analogiškumas sudaro visos žmonijos vientisumą. O kadangi žmogus yra dvilypis, kaip mes žinome, jis turi dvasinę analogiją ir turi fizinę, tai reiškia, kad mūsų būsena dvasinė negali iš esmės labai skirtis būdama vieno organizmo ląstele. Vienas turėdamas didesnę patirtį, didesnes karmines sankaupas, turi daugiau sukaupęs blogybių, ydų, instinktyvių traukų, o kitas mažiau turi, jis švaresnis. Tie skirtumai yra, bet esminio skirtumo, kaip mechanizmo funkcionuojančio ir to funkcionavimo dėsningumo skirtumo mes neapčiuopiame didelio. Dvasiniame lygmenyje yra būsenos, sankaupos mūsų atliktų veiksmų kažkada. Negali būti žmogus vienkartinis. Siela negali būti trumpalaikė. Ji neturėtų jokių skirtumų, uodegų karminių, bet kadangi žmonės turi sukaupę skirtingą patirtį, skirtingas natūras turi ir skirtingas būsenas išgyvena, tai byloja, kad jie turi skirtingas sankaupas. Kadangi mes turime pasą ir ateiname su skirtingomis traukomis, tai byloja, kad mes kažką atsinešame.
Tas fenomenas laisvo pasirinkimo… Nes niekas negali už mus išspręsti mūsų karminių problemų, mes tik patys galime jas išspręsti. Tame ir slypi laisvas pasirinkimas, kad siela, gyvendama kūne, daro pasirinkimą. Bet jeigu mes peržengiame ribą žmogaus sielos pasirinkimo, jeigu mes atimame tą galimybę argumentais, mokymu, pagalbos intencija, tai reiškia mes užkertame kelią sielai evoliucionuoti, pereiti tai, ką ji turi pati pereiti. Iškart prisiminkime biblijinį išsireiškimą, „jeigu nors aguonos grūdo dydžio liks blogis žmogaus sieloje, jis duos vaisių“. O kada jis lieka, tas blogis? Kada jaunas žmogus, ypač mokinys, kuris atsiduoda kažkieno tiesioms, kažkieno mokymams, ir jis pradeda sekti jo pėdomis. Tai čia žinote, kaip toje pasakoje, kur sako: „Negerk iš arklio pėdos, nes kumeliuku pavirsi“. Tai lygiai taip pat čia su mokymu – kad negali žmogui atimti sielos būsenos laisvės. Jeigu tu daugiau žinodamas, labai svariais argumentais sudėlioji žmogui vienokį ar kitokį požiūrį vienų ar kitų klausimų atžvilgiu, žmogus gali aklai pradėti jais naudotis, aklai sekti, aklai juos praktikuoti, jo vidus dar nebūna pasiruošęs, siela turi tam tikras traukas, bet, jeigu mokytojas jam išaiškino nepakankamai, nesugebėjo sugroti vienoje tonacijoje su tos problemos nesuprantančiu, jų mokymas ir diskusija neskamba unisonu, toks kaip sako – viena būsena, vienas jausmas, persmelkia dviejų žmonių supratimą. Ir kada tai persmelkia pašnekovus, ir įvyksta ta tokia pasąmoninė transmutacija, kada žmogaus sąmonėje pasikeičia ir jis jau negrįžta prie savo traukų, nes jam labai aiškiai, akivaizdžiai yra suvokiama ir viskas išsisprendžia, neutralizuojasi. Tai kodėl tai aiškinu? Noriu tuo parodyti, kokia yra didžiulė atsakomybė mokymo ir dalijimosi.
Ir kaip pavyzdį, pasakysiu, kas man kirbėjo galvoje, mes šiandien turime Lietuvoje didelę emigracijos problemą. Įvairiai žmonės žiūri į tą emigracijos problemą, bet nedaugelis, aš galvoju, susimąsto, o kodėl tie jauni žmonės taip nori išvažiuoti. Ar tikrai visi nori tik pinigų? Pažiūrėkime plačiau, giliau į tą sąvoką „pinigų“, nes sąvoka „pinigai“ yra materiali būsena, bet paimkime dvasiniame aspekte, ir paklauskime savęs, o kam žmogui tie reikalingi pinigai, ką jie duoda be tos materialinės gerovės? Žmogui, aš manau, yra labai svarbu saviraiška, išraiška savęs ir pajutimas tos nepriklausomybės. Ir tada mes užduokime klausimą dar giliau: pasakykime, o kokią priklausomybę žmogus jaučia, kad jis veržiasi į nepriklausomybę? Ir pabandykime sutapatinti šitą problemą su vaikų erzinimo mokykloje problema.
Lietuva garsėja, kad mokykloje mokiniai linkę erzinti vienas kitą, linkę pravardžiuoti. Jeigu mes giliau pažvelgtume, tai mes pamatytume, kad daugiausiai erzina kitus vaikus ir pravardžiuoja tie vaikai, kurių namuose tėvai labai nuoširdžiai aiškina savo vaikams kaip jie turi elgtis, kaip jie turi gyventi, kaip jie turi galvoti, ko jie turi siekti, ir vienu žodžiu, užsiima vaikų mokymu. Kurie užsiima tų vaikų mokymu, jie formuoja vaikams tam tikras nuostatas apie gyvenimą, tam tikrą kryptį, tam tikrą požiūrį, bet – savo kryptį, savo požiūrį. O jeigu mes dabar grįšime prie to, kad siela gyvena ne vieną kartą ir kad ji atsineša savo „uodegas“, tai aišku, kad vaikas, kuris formuojasi šeimoje, turi savo traukas, ir jis negali jų realizuoti, nes tėvas arba motina jį angažuoja ir sako: „Tu turi galvoti taip, tu turi daryti taip, vertybė yra tai, tai yra naudinga, tai yra nenaudinga, taip nedaryk, daryk taip“… Nuo to unisonu jo aiškinimas nesuskamba su vaiko traukomis! Vaikas traukas tai vis tiek turi, nes jos ateina kaip „uodegos“ iš praeitų gyvenimų: nerealizuoti geismai, norai, ir kur jam jas padėti?! Jis negali jų realizuoti! Nes tėvai, iš rūpesčio ir meilės vaikui, apdeda įvairiomis tvarkomis, įvairiais reikalavimais, įvairiomis vertybėmis, kurios yra ne jo, yra jo tėvų, jo tėvų šiandieninio supratimo elgesio normos. Ir tas vaikas tada dūsta.
Jis atėjęs į mokyklą bando savo „uodegas“ realizuoti, bando savo bjaurumą kažkokį, savo norą įkąsti kažkam, kažką pažeminti, paspausti, ir jau tas prasideda mokykloje. O vėliau, kai jis užauga, tada pradeda reikštis visi tie „geri norai“, kuriuos tėvai jam sudeda per visą gyvenimą, kuriuos aš vadinu „gerais norais vedančiais į pragarą“. Tai tada, daugelį jaunų žmonių esu analizavęs, stebėjęs ir matęs, kaip tie vaikai neriasi iš kailio užaugę, tapę jaunuoliais, dominuoti, pasirodyti geresniais, pranašesniais, nes visą gyvenimą buvo dedamos pastangos tėvų, kad jis būtų sėkmingas, kad jis būtų protingesnis už kitus. Ir kas tada susigeneruoja tam jaunuoliui? Varžybos prieš kitus savo bendraamžius. Jis tada nori būtinai nusipirkti mašiną pats, būtinai nori nusipirkti butą, namą pasistatyti. Jis būtinai nori įrodyti, kad jis yra sėkmingas.
Ir jis už tą materialinės plotmės sėkmę paaukoja savo laimę – važiuoja į užsienį, dirba po keturiolika valandų, daro bet ką. Kitas eina pardavinėja narkotikus, kitas užsiiminėja kontrabanda, kitas dar ką nors daro, kitas galų gale iš vis kokias nors nesąmones daro, o kitas tik dirba nuo ryto iki vakaro. Bet jie visi dėl to, kad įrodytų tėvams, artimiems, kurie jį visą gyvenimą stengėsi padaryti sėkmingu, ir ne tik jiems įrodyti, jiems yra pasąmonėje įkalta, kad sėkmė tai yra materialiniai pasiekimai. Jis mato kaip kiti džiaugiasi, didžiuojasi ta savo sėkme ir aišku, kad jame sugeneruoja didžiulį impulsą, didžiulę vidinę intenciją būti sėkmingu. Kam? Kad gerai jaustųsi.
Vaikystėje, kada mokykloje vyksta šitie erzinimai, mes matome kaip instinktyviai lenda tos „uodegos“ iš praeitų sielos gyvenimų. Kada vaikas jau subręsta, tada jos transmutuojasi į ambicijų realizavimus ir dasideda jau tėvų indėlis, kurį jie kalė visą vaikystę ir aiškino: „Jeigu nesimokysi, tu nieko neturėsi!..“
Kaip yra visa tai susiję, tiek tas vaikystės pravardžiavimas mokykloje, iš tų karminių „uodegų“ šaltinių, maitindamas vaiko tą negatyvų elgesį, ir tiek tėvų kalimas ir linkėjimas vaikui visą laiką būti sėkmingam materialinėje plotmėje, nes tėvai paprastai neturi kitų būdų kaip paaiškinti, kad vaikas būtų sėkmingas ir jų supratimu laimingas.
Mes kalbame apie materialinę plotmę ir mes pabrėžiame, kad be dvasinės konstitucijos formavimo negali susiformuoti laimingas žmogus. Nes kalbama apie turtą, apie sėkmingą žmogų, apie pranašumą prieš kitus, bet nekalbama apie vertybes, apie dvasinę, vidinę konstituciją, kuri nulemia žmogaus elgesį siekiant materialinės gerovės. Negali žmogus būti laimingas vien dvasia, nes jis turi kūną, kaip naštą, kurį reikia aprengti, pamaitinti, jam turi būti šilta, nes jis tuoj apsirgs ir baigsis visi dvasiniai tobulėjimai, ir lygiai taip pat jis negali aprūpinti šiltai savo kūną, prisotinti jį maisto, pinigų, materialinių vertybių, jis nuo to irgi suserga tik ne fizine, o dvasine liga, ir dvasinė liga sugriauna ir fizinį kūną.
Mes esame dvilypiai ir mūsų veikla, mūsų siekimas ar materialinės, ar dvasinės gerovės yra viduryje, dėl to ją ir vadina šventa dvasia, dėl to mes ir sakome duali trejybė, nes yra materialus ir dvasinis žmogaus pradas, kuris sąveikoje pagimdo trečią – laimingą žmogų. Bet čia reikia turėti harmoniją, čia negali būti, kad mes sakom taip – pirma reikia susitvarkyti materialinį gyvenimą, apsirūpinti maistu, turtais ir visais kitais poreikiais, ir tada jau galima pagalvoti apie dvasinį sielos tobulinimą.
Čia ir yra mūsų paklydimas, kuriame visi klaidžioja, ir kuriame ir man teko paklaidžioti. Čia ir yra jau narvelio lipdymas, kaip sakoma, gana žmogui Dievulis niekad nedavė, ir kiek mes turtų beturėtume vis norisi daugiau, tie patys turtai pradeda reikalauti dar didesnių turtų, ir kiek tu jų beturėtum, visą laiką turėsi dar galimybę siekti, o galiausiai jau su tais turtais jau pradėsi daryti ir dvasinius projektus, ir gausis taip, kad jau su materija kuri dvasią. Čia ir yra prioritetų sukeitimas, paklydimas ir pusiausvyros pažeidimas. Iš tikrųjų mūsų kūną laimingą daro mūsų vidinė dvasinė būsena, mūsų savijauta ir jeigu mes nejaučiame vidinės palaimos, pasitenkinimo, tuo, kad esame ne tik turtingi, bet ir geri, ir kad mes su savo materialinėmis galimybėmis negalime nieko gero savo aplinkai, savo visuomenei duoti, tai mes pradedam jausti alkį tų dvasinių vertybių.
Edita Marciulevičienė: Aplinkos, kur mes gyvename, prioritetai taip sudėlioti, kad vis tiek daugiausiai dėmesio skiriama materialioms vertybėms, tai kuo tada jaunam žmogui vadovautis, kaip jam pastebėti tas jį ir kitus tiesiog valdančias tendencijas?
Augustinas Rakauskas: Visą laiką žmogus yra viliojamas, ir šitas materialus pasaulis jį traukia kaip liūnas, jeigu tik apleidi dvasinį aspektą. Negalima apleisti dvasinio aspekto, jis turi žengti, kaip žmogus žengia dviem kojom, tai reiškia, visą laiką, ką bedarytum, turi remtis išmintimi, teisingumu, tikėjimu, meile. Tada gali užsiiminėti ir mokslu, ir veikla, ir grožį kurti, ir meną, ir statyti savo šventoves, savo namus, tvirtoves. Tai jeigu žmogus tokiu būdu visą laiką bet kokius darbus atlikinėja, tai jis tada nepasimeta, jis lygiagrečiai vysto tiek dvasinę konstituciją, tiek savo materialinę gerovę.
Juk aš ne veltui kalbėjau apie pasirinkimo laisvę. Žmogus pats renkasi, mes negalime užgožti jo pasirinkimo teisės. Pavyzdžiui, čia kaip labiau patyręs, eskaluoju savo požiūrį ir savo nuomonę. Jaunas žmogus renkasi, ar jam tai praktikuoti, ar naudoti, ar tai jam tinka, ar netinka, bet jis turi išlikti laisvas, galvoti ir turėti savo pasirinkimo galimybę.
Ingrida Stankevičienė: Bet mes juk matome, kad žmogus net ir turėdamas laisvo pasirinkimo galimybę, dvasines nuostatas renkasi ne visada.
Augustinas Rakauskas: Čia kur yra pavojus? Jeigu siela yra pakankamai brandi, jau turinti tam tikrus pradinius duomenis polinkio į tą gėrį, tai ji gali pradėti siekti tiktai sulaukus 50, 60 metų, – atsisuka į tas dvasines vertybes ir prasuka savo gyvenimo didžiąją „aštuoniukę“. Ir sujungia galų gale, išeina iš šio gyvenimo harmoningai nusiteikusi siela.
Bet lygiai taip pat žmonės ir nugrimzta, jeigu jo siela nėra pasiruošusi ir neturi pagrindų ir poreikio tobulinti ir dvasinę konstituciją, tai ji pradėdama kurti tą materialinę gerovę, ir mes turime daug tokių pavyzdžių ir matom, kad jie ir nuskęsta tame, ir baigiasi ne dvasinių vertybinių nuostatų formavime jų gyvenimas, o kaip pasakose jie užspingsta tuose savo turtuose, piniguose ir net prisikuria įvairių problemų ir niekam net negali perduoti to turto.
Ingrida Stankevičienė: Bet tai ar nėra dabar tas laikas, kad mes visi kiek galima greičiau pereitume tas visas būsenas, to materialaus troškimo, ir galėtume formuoti naują būseną?
Augustinas Rakauskas: Tas ir vyksta. Žmonės artėja, jie pradeda suvokti. Mes gi matome kiek viešojoje erdvėje kalbama šiandien šitomis temomis ir kiek žmonės deda pastangų, ir lygiagrečiai matome, kaip žmonės manipuliuoja situacijomis ir iš to netgi žmonių vienijimosi, iš bandymo atgaivinti tas dvasines vertybes, bando dar padaryti verslą, ir įgyti politinį populizmą. Tai čia žmogus ir turi stengtis atsirinkti, nes kol jis neatsirinks ir leisis, kad juo būtų manipuliuojama, tai tol ir bus manipuliuojama. Tik sąmoningumo lygis gali pakeisti mūsų situaciją. Ir nematau šiandien kitų priemonių pakeisti Lietuvoje atmosferą, kaip tik žmonių sąmoningumo lygio kėlimas.
Ingrida Stankevičienė: Ne kartą esame apie tai kalbėję, bet vis dėl to pakartokime dar kartelį mūsų klausytojams, ką mes „Verslumo dvasios“ laidoje įvardijame terminu „sąmoningumo lygis“?
Augustinas Rakauskas: Harmonizavimas dvasinio ir materialaus aspekto žmogaus veiksmuose, veikloje, kūryboje. Mes visą laiką laikome ranką ant pulso ir žiūrime kaip elgiamės savo pačių sukurtos konstitucijos atžvilgiu.
Edita Marciulevičienė: O kaip harmonizuoti dvasinį ir materialų aspektą, kai tenka visa galva pasinerti į kokią nors veiklą? Jums irgi teko kurti verslą, vežti prekes, statyti parduotuves ir kaip tokiomis aplinkybėmis rasti vietos tam dvasiniam aspektui?
Augustinas Rakauskas: Mano verslas susikūrė kuriant žmonių santykius. Pagrindinis buvo tikslas – sukurti tokius santykius tarp žmonių, kad jie susitvarkytų su savo materialiniais trūkumais neprarasdami žmogiškumo. Ir šitas darbas ir sudarė tą dvylipumą: viena ranka žiūrėjau, kad jie gerai sugyventų, kartu kurtų (tai čia visai nesvarbu, ką jie darytų, ar jie spektaklį statys, ar jie verslą kurs), bet jeigu žmonės darys tai kartu, tai reiškia noras ir pastanga, kad žmonės artėtų, kad jie kurtų bendras vizijas, jis jau kuria dvasinį aspektą, jau jis tampa dvasinio aspekto teigiama dalimi. Tai galbūt už tai man ir pavyko tą verslą sukurti. Tai galvoju, kad visai nesvarbu, ar žmogus menu užsiiminėja, svarbu, kad jis nepamintų šitų pagrindinių keturių vertybių.
Ingrida Stankevičienė: Tai jeigu žmogus kuria spektaklį ir to spektaklio kūrimo pagrindinė intencija yra jo egoistinis noras realizuoti savo reikšmingumą, tai ką tai turi bendro su dvasiniu?
Augustinas Rakauskas: Noras realizuoti žmogui savo reikšmingumą yra etapas, kurį jis turi praeiti, kad jo siela suvoktų, kad jis paūgėtų. Jis nerealizuodamas tų savo „uodegų“, jeigu jis jų teoriškai negali nugalėti, diskusijos metu, stebėjimo kaip kiti elgiasi, ir jis vis tiek jaučia trauką, kad „ne, aš turiu pats sukurti vaidmenį, turiu realizuoti save ir parodyti, kad aš geras artistas“, – tai jis turi tai ir padaryti, jeigu jis negali be to apsieiti.
Bet jeigu jis mato… Pavyzdys. Jaunystėje aš labai svajojau būti lenktynininku, treniruotes lankiau, labai norėjau tapti geru sporto meistru. Man užteko pastebėti kitus lenktynininkus, paanalizuoti jų gyvenimą, jų gyvenimo būdą, pažiūrėti į sportininkus, pažiūrėti į jų gyvenimo būdą, pabandyti save įsivaizduoti ateityje sportininku, ir kai iškėliau klausimą: tai į ką tai susiveda? Tai mano viso gyvenimo tikslas turi tapti vairavimas automobilio arba, pavyzdžiui, kokios nors sporto šakos tobulinimas – nuo ryto iki vakaro reikės daryti tik tai ir daugiau nieko, reikės visą save aukoti ir atsiduoti tam. Ir aš tame neįžvelgiau tokios perspektyvos, kuri mane tenkintų. Ir man užteko visos šitos analizės, viso to stebėjimo, kad atsisakyčiau tų traukų, kurios manyje buvo labai didelės. Ir aš lengvai atsisakiau. Kokiu būdu atsisakiau? Analizuodamas situaciją: bandydamas ją pramatyti į priekį; žiūrėdamas į praeitį, kaip tie žmonės pradėjo savo sportą; žiūrėdamas į šios dienos realiją – turėjau apimti visus tris laikus: praeitį, dabartį ir ateitį. Ir man tai nesukūrė tokios vizijos, mano būsenos neužmotyvavo tos traukos, kad aš galėčiau joms atsiduoti.
Taip ir daugeliui žmonių, jeigu jam nepakanka teorinės motyvacijos, nepakanka analizės rezultato, kurį jis pajėgus padaryti, tada jis daro veiksmą. Siekia ir realizuoja savo trauką, norą.
Ingrida Stankevičienė: Kada nuostatos, apimančios mūsų praeitį, dabartį ir ateitį, tai yra mūsų gyvenimą, iš tiesų tampa dvasinėmis?
Augustinas Rakauskas: Dvasinis tobulėjimas eina visą laiką lygiagrečiai. Labai svarbu, tą trauką realizuodamas žmogus, kokiai konstitucijai ir kokiais kriterijais vadovaujasi. Labai svarbu, ar jis vadovaujasi visos žmonijos pasaulietine išmintimi, ar jis ją praktikuoja, ar jis analizuoja savo veiksmus, ar tai, ką jis daro ir kaip jis daro, yra išmintinga. Nes pirmiausiai žmogus turi eksploatuoti savo sąmonę, turi imti iš pasąmonės informaciją, žiūrėti, ką jis yra sukaupęs, ir ką žmonija yra sukaupusi, ir darydamas veiksmus turi stengtis, pats prieš save ir prieš visuomenę būtų ramus, kad daro išmintingą žingsnį. Jis turi įsitikinti, kad jis daro teisingai, tam, kad atsirastų tikėjimas. Nes jeigu žmogus neturi tikėjimo, tai jis gali labai greitai padaryti klaidą. Labai greitai atsiduoti traukų tenkinimui, ir tapti vergu tų traukų. Tai, kad jis to neturėtų, jis turi tikrai praeiti šituos tris kriterijus. Turi remtis ne vien savo išmintimi, nes ji paremta paprastai būna jo traukomis, jo geismais. Bet kada pradedi analizuoti, kada pats bendrauji su savimi ir žiūri į tuos, kurie tai daro, kada žiūri į visuomenės problemas ir pats nustatai, o ne kažkas kitas nustato, ne tėvai tave įkalba, ne draugai, o tu nustatai, būdamas laisva siela, – aš turiu tai išgyventi, aš to noriu ir tam aukoju, ar visą gyvenimą, ar dalį gyvenimo, tai tada tik tu gali nustatyti, ar tu teisingai elgiesi. Nes niekas kitas tau negali nustatyti, kad tu teisingai elgiesi. Ir kai nustatai, kad teisingai elgiesi, tada aišku, ateina tikėjimas, o tikėjimas yra galia, kuri generuoja tavo vizijos įgyvendinimo kriterijus, kurie reikalingi yra: išmintis, teisingumas, tikėjimas. Aišku, kad tada tą visą procesą ir jo rezultatus myli. Nes jeigu tu nemylėtum to, tai tu ir negalėtum siekti. Ir tada negalėtum savęs aukoti. Meilės jausmas tada, pasitenkinimo jausmas ateina su rezultatais.
Ingrida Stankevičienė: Prieš siekdamas tapti sporto meistru, jūs teoriškai išgyvenote perspektyvą trijų laikų dimensijoje, tai – praeity, dabarty ir ateity – ar tas teorinis išgyvenimas sukuria naują būseną kaip lauką naujoms galimybėms?
Augustinas Rakauskas: Aš manau, kad kiekvienas žmogaus pasirinkimas ir apsisprendimas vienoje ar kitoje situacijoje kelia žmogaus sąmoningumo lygį. Svarbu, kad žmogus tą procesą vykdytų, svarbu, kad jis ieškotų to išmintingo sprendimo, kad jis gilintųsi, ar tai teisinga, kad tuo patikėtų ir kad jis su meile tai darytų. Kai jis šituos keturis kriterijus naudoja, paeiliui, būtent taip, kaip įvardijau, tada mažai šansų turi padaryti klaidą. Net jeigu jis padaro kažką blogo, tai reiškia, tą blogį reikėjo jam išgyventi, nes jo siela negalėjo be to apsieiti. Ji turėjo šitą patirtį įgyti. Ir jis tada neturi savęs griaužti, nes jis žino, kad jis pats padarė pasirinkimą, pats sąmoningai to siekė ir tuo keliu nuėjo. Tai paties žmogaus pasirinkimas apsprendžia sielos laisvumo būseną.
Ingrida Stankevičienė: Ne kartą esate sakęs, kad tokiu apsisprendimo metu didžiausią vertę turi ne jausmas ar protas, bet dar neapčiuopiami, ne visiškai suvokiami žmogaus jausmai. Ir gal galėtumėte plačiau dar su tuo sporto meistro pavyzdžiu parodyti jausmų dualumą.
Augustinas Rakauskas: Nei jausmų vidinė būsena, nėra mums geras patarėjas, nei protas, bet mums pats geriausias patarėjas yra ta išvada, kurią padaro mūsų vidinė būsena ir mūsų jausmai, tai ir vadinama šventąja dvasia. Ir jeigu mes norime būti sporto meistru, tai, norime garbės, pripažinimo, praktinio rezultato ir antra dalis – mes norime malonumo jausmo, kurį mes gauname už laimėjimą. Jausmas yra materialus, kai jam užkabina vainiką arba medalį, jį pripažįsta fiziškai, ir yra būsena, kurią jis patiria nuo to fizinio pripažinimo – tai čia yra dualybė. Ir kas gimsta, pavyzdžiui, toje jausminėje, toje apčiuopiamoje ir neapčiuopiamoje dvasinėje būsenoje? Gimsta trečias – šventoji dvasia. Įvyksta motyvacija, ateina įkvėpimas, jį įkvepia dar didesniems rezultatams, siekiams.
Ir yra lygiai tas pats sąmonėje ir pasąmonėje – akys mato, kaip sako, ausys girdi, jis realiai fiksuoja žiūrėdamas į kitus lenktynininkus, o kodėl aš negaliu? Juk aš irgi noriu. O pasąmonė galvoja apie šeimą, galvoja apie vaikus, o ką vaikams aš sukursiu, o kaip aš čia tą buitį išspręsiu, ir tie dalykai pradeda suktis sąmonėje ir pasąmonėje. Išmeta išvadą. Kaip ir jausmai, taip ir prote.
Žmogus visą laiką turi rūpintis ta dvasine konstitucija, ne tik protiniais savo sugebėjimas ir tuo supratimu, kurį jam diktuoja, arba primeta, arba jis girdi, aplinkoje, visuomenėje. Tai yra visuomenės mąstymas. Yra jo mąstymas ir yra jo pasąmonės išvados. Tai kada žmogus daro šitas išvadas, kaip aš sakau, šnekasi su savo siela, su savo jausmais, naudojasi savo protu, ir savo sąmone, ir pasąmone, tada gali išgeneruoti teisingiausią sprendimą. Nes ne tai, ką žmogus galvoja ir ko jis nori, ne jausmai ir ne protas yra patarėjas, o yra jausmo ir proto sąveikavimo rezultatas: kokią išvadą išmeta šitas aštuoniukės sukimas jausmų zonoje ir sąmonės, pasąmonės lygyje. Šitas apsisprendimas ir yra sunkiausias, bet jis yra teisingiausias, nes tu jį padarai.
Trūksta kokios nors informacijos – kreipiesi į išorę, į žmones, į knygas, tu ieškai. Ką darai? Save papildai. Eini, dalijiesi jausmais, klausi artimų žmonių, bendrauji su tais, kurie tuos jausmus yra patyrę, renkiesi informaciją. Ir kada visa tai tavyje kaupiasi, verda, sukasi – gimsta išvada. Gimsta tavo asmeninė išvada. Ir čia labai svarbu, kad tu nepasinaudotum kažkieno kito išvadomis, nepaimtum kažkieno kito mąstymą. Draugas dažnai iš šono mokina: „Daryk taip, kaip atrodysi, gerai čia bus!“ ir tau jis ką daro? Pumpuoja, bet ką jis pumpuoja? Savo būseną, o ne tavo.
Žmonės labai daug pridaro klaidų, kadangi jie labai menka diskutuoja su savo siela. Menkai diskutuoja patys su savo jausmais, ir nedirba šito darbo. Jie nori visi, kad kažkas už juos atliktų, ieško kažkokio protingo, kuris pasakytų kaip daryti. Vengiu formuoti, pavyzdžiui, jauniems verslininkams požiūrį, nuomonę į jų verslą. Nes kiekvienam žmogui yra būtinybė pasidaryti pasirinkimą pačiam. Jis gali kaupti patirtį kitų žmonių, gali girdėti, matyti, žiūrėti rezultatus, gali klausti ir su juo reikia komunikuoti, jam reikia pasakyti, bet negali kažkokį trafaretą sukurti ir kaip kibirą užmauti ant galvos, nes tada tu prisiimi atsakomybę už pasekmes, kokias tas žmogus patirs. Bet jeigu jis pagal tavo galimybes padarė pasirinkimą, arba pagal tavo sielos išsivystymo lygį susikūrė sau kriterijus, ir jiems pradeda tarnauti, o paaiškėja, kad jo instinktai visai ko kita nori, ir jie vertybinius kriterijus turi visai kitokius, kurie surišti su jo instinktais, su jo traukomis iš praeities atsineštomis, tai tas jo vidinis primityvumas arba tas neišgyventas dalykas lieka kaip blogis. Ir tada žmogus kai susikuria, sakysim, materialinę gerovę, gauna dideles galimybes, tada jis tą grūdelį prisimena, iš už ančio išsitraukia ir išaugina tokį medį ir tada tiek pridaro, tiek priskaldo… ir tada mes matome įvairius tuos politinius klounus, matome įvairius verslininkus, kurie įsijaučia ir pradeda daryti visokius juokingus dalykus, kurie tikrai šypseną sukelia dažnai.
Ingrida Stankevičienė: Jūs sakėte, kad tai yra, jungimas jausmo ir proto siekiant sukurti naują, labai sunkus darbas.
Augustinas Rakauskas: Susikalbėjimas su savo siela yra labai sunkus darbas. Tas, ką tu dabar sakai, diskusija, dialogas, nes kai mes čia gyvename, mes turime nuomonę visos žmonijos, mes ją matome knygose, laikraščiuose, televizijoje, kalbose, aplinkui, mes visą laiką tas žinias girdime, ir mums atrodo, kad mes esame labai išmintingi, bet kada reikia tą visą išmintį panaudoti dialogui su savo siela, su savo jausmais, su savo būsena, mes visi labai greitai aptinkame, kad mes stringame, kad mes negalime priimti sprendimo.
Ingrida Stankevičienė: Tai kaip žmogui neapsirinkti, kaip jūs sakote, teisingai priimti sprendimą, iš pradžių atsirenkant, kad jis kalbasi ne su savo instinktais, ne su stereotipais, o būtent su siela?
Augustinas Rakauskas: Čia labai sudėtingas procesas. Kodėl ir yra reikalingas tas dialogas, kodėl Biblijoje toks posakis yra: „Mokinkitės atskirti pelus nuo grūdų“. Tas mokėjimas atskirti pelus nuo grūdų tai yra gebėjimas susigaudyti savo jausmuose, savo traukose. Ir čia man labai dažnai padeda toks dalykas, asmeniškai, jeigu aš matau, kad traukos, intencijos, pasitarnauja ne tik man, bet ir kitiems žmonėms, jeigu aš matau, kad tai, ką aš darau atneša pridėtinę vertę ir tai visuomenei, kurioje aš gyvenu, tai aš tada drąsiau žengiu žingsnį ir ramiau atlieku veiksmą. Nes aš galvoju, kad tai nėra tik dėl manęs, kad tai aš darau ir matau, kad tai, ką padarysiu ir kitiems bus gerai. Čia labai geras toks, man asmeniškai, saugiklis: susiduriu su savo ego ir aš paklausiu, ar tai tik man gerai? Ar nuo to bus ir kažkokia pridėtine vertė ir tai visuomenei, kurioje aš tai darau, ką aš darau?
Ingrida Stankevičienė: Kaip man, kalbantis su savimi, atkirti tą tylų, vos vos kuždantį sielos balsą?
Augustinas Rakauskas: Per savo ego. Nes ego yra tavo sielos dvasia. Ir jeigu kreipiesi į savo ego ir su juo užmezgi diskusiją, tai reiškia iššaukei savo į dvikovą, ir sakai: „Tai kaip, Ingrida, čia tau nuo to bus labai gerai. O kaip kitiems? O kokia galutiniame rezultate bus pridėtinė vertė nuo to aplinkai mane supančiai, arba pašnekovui, arba kitiems? Ir kada pradedi šitą diskusiją ir sugebi sau išstatyti reikalavimus aukštesnius, kurie apima ne tik tavo egoizmą, o apima ir tave supančią aplinką, tai čia labai platus diapazonas, čia mes galime ir į gamtą nueiti, ir į visą fizinę atmosferą, ir dvasinę atmosferą. Nes mes savo veiksmais kuriame ne tik fizinę aplinką, mes kuriame ir dvasinę atmosferą, mes keliame virpesius. Šitas darbas yra pat sunkiausias. Kodėl yra posakis: „Nugalėk save ir pasaulis po tavo kojomis“. Tai mes kiekviename žingsnyje susiduriame su savo ego.