Kaip įsukti verslą, kad jausmo ir proto vystomame naujų žinių kaitos procese patirtume nuolatinio augimo, pažangaus judėjimo į priekį būseną? Kas sudaro ir palaiko šį judėjimo procesą?
Ar žinote, kokių titaniškų pastangų reikia sąmoningam verslininkui, kad subalansuotų verslo sistemą korumpuotoje, įstatymų nepaisančioje visuomenėje, kurioje kiekvienam rūpi tik savi interesai? Ar daug tokioje valstybėje yra žmonių, suvokiančių savo darbą kaip bitės avily, kurios jaučia, kada, iš kokių žiedų turi būti suneštas medus? Kiek reikia verslininkui išeikvoti savo gyvybinės energijos, kad sujungtų labai skirtingus ir dažniausiai tik savanaudiškus tikslus suprantančius žmones? Kaip dažnai tenka balansuoti ant įstatymo, žmogaus teisių pažeidimo ribos, kad sužadintų kiekvieno sieloje fizinio ir dvasinio vienio būseną, palaikančią įmonės užsibrėžtą vizijos įgyvendinimo kryptį? Kiek pastangų ir laiko prireikia kiekvieno individo pasauliui integruoti į sistemą, norint sukurti pelningai veikiantį verslą? Kokį spaudimą ir priešinimąsi nuolat patiria verslininkas tokioje valstybėje ir kiekvienoje įmonės organizmo dalyje iš kiekvieno atskirai tobulėjančio žmogaus, nesuvokiančio visumos dėsnio? Kokia nebyli energijos jėga didelėje įmonėje nesąmoningai susikuria ir veikia prieš reikalaujantį laikytis būtinos tvarkos vadovą?
Dažniausiai visuomenei rūpi tik verslininkų pelnas ir prabangūs daiktai. Mažai kas susimąsto, kad joks daiktas nesugrąžina atiduotos šiai veiklai energijos. Verslininkui kylančius iššūkius gali suvokti tik bendramintis, išmanantis energijos veikimo dėsnius. Tačiau tokių sunku rasti, nes kiekvienas turi savo tobulėjimo kelią ir jį populiarina, siekdamas stiprinti tik savo sielai reikalingos energijos dvasią.
Jeigu verslo įmonėje vadovai nesidomi savo ir darbuotojų sąmoningumo ugdymu, tai ir įmonėje, ir valstybėje jo nedaugėja. Visos problemos virsta tiesiog atskirų asmenų naudos išgavimo šaltiniais. Tikras verslininkas yra suinteresuotas finansuoti sąmoningumo kėlimą ir sugeba per atskirus žmones investuoti savo energiją į esamą (ateitį kuriančią) žmonių santykių atmosferą, nes žino, kad materialioji sėkmė priklauso nuo kiekvieno savijautos jį supančioje aplinkoje. Atskirų žmonių vidinės būsenos sudaro visuomenės atmosferą.
(Iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“ I dalies)