Laidoje susitinka Kauno miesto Krišnos sąmonės religinės bendruomenės vadovas Irmantas Žiūraitis ir laidos autorius, „Harmony park“ įkūrėjas Augustinas Rakauskas. Taip pat išgirsite išskirtinį interviu su dvasiniu mokytoju Bhakti Vigjana Gosvamiu.
Klausytis internetu.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė.
***
Mokytojas Bhakti Vigjana Gosvamis apie mantrą „Hare Krišna“, 2013-01-18:
Mokytojas Bhakti Vigjana Gosvamis: Noriu šiek tiek papasakoti apie mantrą „Hare Krišna“ ir apie, tai, į ką ji mus nukreipia.
Siela iš prigimties yra amžina. Praktika, kurią mes atliekame, vadinasi Sanatana darma. Sanatana darma reiškia amžinoji prigimtis, arba amžinoji gyvos būtybės pareiga.
Mantros „Hare Krišna“ kartojimas pabudina žmoguje šią amžinąją prigimtį, išvalydama jo protą. Dabar mūsų protas turi daug sluoksnių, todėl kartais atrodo, kad gyvenimo prasmė yra tiesiog mėgautis. Tačiau iš tikrųjų amžinoji gyvos būtybės prigimtis yra tarnystė. Tai nekintanti kiekvieno gyvo padaro prigimtis.
Žmonės iš tikrųjų nori tarnauti, nori duoti: motina laiminga, kai ji gali pasitarnauti kūdikiui, moteris laiminga, kai gali patarnauti savo mylimajam, vyras laimingas, kai gina savo šeimą. Kiekvienas žmogus gyvena dėl kurio nors kito. Mantros „Hare Krišna“ prasmė – ne tik kreipimasis į Dievą, tai taip pat ir mūsų amžinosios prigimties – tarnystės – prabudimas. Mūsų paskirtis – tarnauti, duoti, džiuginti kitus žmones.
Iš tiesų žmogaus prigimtis tokia, kad jis džiaugiasi labiau tada, kai jam pavyksta pradžiuginti kažką kitą, kai kažkas gera nutinka kitam. Todėl šios maldos prasmė yra ir ta, kad žmogus, atskleidęs savo tikrąjį suvokimą, tikrąją prasmę, galėtų teisingai gyventi šiame pasaulyje.
Iš tikrųjų dvasinio pasaulio įstatymai ir šio pasaulio įstatymai yra tie patys. Tikros sėkmės šiame pasaulyje galime pasiekti tiktai tada, kai mes gyvename pagal aukščiausius dvasinius įstatymus. Gali pasirodyti, kas įstatymai skiriasi, bet iš tiesų yra tie patys, nes galų gale tai yra MEILĖS įstatymas.
Kai žmogus gyvena, vadovaudamasis aukščiausiais dvasiniais įstatymais, jam seksis ir šiame, ir dvasiniame gyvenime. Jei žmogus pažeidžia aukščiausius Meilės, Tarnystės įstatymus, galų gale jį persekios nesėkmė.
Mantros „Hare Krišna“ prasmė – prikelti universaliąją prigimtį, kuri visiems vienoda, nepriklausomai nuo tautybės, religijos, – visi iš prigimties nori veikti dėl kitų, yra skirti kitiems, galiausiai visi trokšta meilės, o aukščiausias meilės šaltinis, aukščiausias meilės objektas yra Dievas.
Štai, keliais žodžiais apie tai, ką mums duoda mantra „Hare Krišna“; ji mus moko gyventi teisingai, pagal vidinį įstatymą, kuris mus sukūrė. Mes sukurti pagal šį įstatymą, todėl visos mūsų bėdos, kančios kyla dėl to, kad mes šitą įstatymą užmiršome, pažeidėme, gyvename jam prieštaraudami.
Mantra „Hare Krišna“, išvalydama protą, leidžia žmogui lengvai šį įstatymą prisiminti, lengvai, natūraliai pagal jį gyventi ir šitaip – tapti laimingam.
Ingrida Stankevičienė: Prašytume daugiau papasakoti apie šios mantros kartojimo praktiką.
Mokytojas Bhakti Vigjana Gosvamis: Mantros kartojimo praktika yra senovinis metodas. Patandželi Muni pirmajame „Joga sutrų“ skyriuje aiškina, kad lengviausias, greičiausias būdas – kartoti mantrą, kitaip sakant, kartoti Dievo vardą. Tas sakoma ir „Bhagavadgitoje“.
„Bhagavadgitoje“ sakoma, kad iš visų aukojimų, o aukojimas yra įprastinė dvasinė praktiką, kai žmogus ko nors atsisako dėl kitų, pats aukščiausias aukojimas yra Dievo vardo kartojimas, arba džapa, maldų, mantrų kartojimas.
Krikščionybė irgi turi tokią praktiką. Buvo labai stipri sichazmo pakraipa, kai žmonės viduje nuolat kartodavo, kurdavo protinę, Jėzaus maldą. Ši pakraipa buvo labai paplitusi Graikijoje, Afonijos saloje. Iš tiesų bet kurioje religijoje, ypač tose, kurios pripažįsta, kad Pradinis Šaltinis turi Asmenybės prigimtį, yra Dievas, visada yra mistikos, susijusios su Dievo vardu. Judaizmas mokė, kad žmogus jokiu būdu neturi kartoti Dievo vardo tuščiai, tai reikia daryti labai susikaupus ir siekiant duoti.
Praktika, kuri nuo senovės egzistuoja Indijoje yra mantros kartojimas, naudojantis rožančiumi. Rožančius suvertas iš 108 karoliukų. Šis skaičius simbolizuoja pilnatvę. 108 – tai ypatingas skaičius, gaila, neturim laiko kalbėti apie numerologiją. Tai pilnatvės simbolis. Kitaip sakant, 108 kartus pakartojus Krišnos vardą, mes tarsi užbaigiame tam tikrą ciklą, apsukame visą ratą, mes tarsi sakome: „Tu esi visur, visuose šio pasaulio reiškiniuose, bet kur“. Mes pripažįstame Dievo buvimą visame, pripažįstame, kad susiliečiame su Juo visada, kai susiliečiame su bet kokiu šio pasaulio reiškiniu. Tam tikra prasme 108 karoliukų ratas reiškia, kad mes perėjome per visą Visatą, matėme visą Visatos reiškinių pilnatvę ir supratome, kad yra vienintelis viso to Šaltinis – Dievas. Mes kviečiame Jį, kreipiamės į Jį.
Šios praktikos tikslas – per garsą susijungti su Dievu, Pradine Sąmone ir šitaip užpildyti savo nepilnumą. Žmogus visada jaučia tam tikrą nepilnumo jausmą. Jam kažko trūksta. Žmonės, jausdami šitą trūkumą, mano, kad jiems reikia mašinos, buto, žmonos, vaikų, dar kažko. Bet iš patirties žinome, kad net ir išpildžius kai kuriuos savo norus, trūkumo jausmas nedingsta. Šis jausmas nepraeis tol, kol žmogus susijungs su Dievu, kuris yra viena, vientisa.
Mums reikia užsipildymo, tobulybės, vidinės harmonijos, – visa tai ateina, kai žmogus susijungia su Dievu, o paprasčiausias būdas susijungti – per vardą, nes Dievo vardas nesiskiria nuo Jo Paties.
Keliais žodžiais galėtume moksliškai paaiškinti šią praktiką: šio pasaulio dalykų vardai skiriasi nuo pačių daiktų, o dvasiniame pasaulyje skirtumo tarp vardo ir paties dalyko – nėra. Šiame pasaulyje, jei kartosiu žodį „vanduo“, nenumalšinsiu troškulio, nes garsas „vanduo“ ir jis pats – skiriasi. Dvasiniame pasaulyje Dievo vardas ir pats Dievas – neatskiriami. Jei kartoju Dievo vardą tai suprasdamas, būtent – suprasdamas, tada galėsiu iš tikrųjų pajusti Dievo buvimą jo varde. Aš galiu suprasti šitą buvimą.
Žmonės, kurie pasiekia mantros kartojimo tobulybę, sanskrito kalba tokia būsena vadinama „mantra sidhi“, mantra raiškia „tai, kas valo protą“, o „sidhi“ – tobulybė, arba mistinė tobulybė. Jie sako, kad akimirką, kai pasiekiama būsena „mantra sidhi“, mantros objektas, tai yra tas, kurį mes kviečiame, atsiranda priešais mus. Žmogus realiai mato Dievą, susiliečia su Juo, ateina į pasimatymą su Dievu, naudodamiesi garsu.
Taigi, praktikos prasmė – susitikti su Dievu ir šitaip pajausti visą dieviškosios būties pilnatvę, kurią mes pajėgiame pajausti, patirti, atkūrę savo ryšį su Dievu.
Pati praktika reiškia nuolatinį švento vardo kartojimą, stengiantis medituoti ar mąstyti, kad šventasis vardas ir Dievas yra neatskiriami.
Ingrida Stankevičienė: Kai sakote „susijungimas su Dievu“, turite omenyje sąmonės būseną?
Mokytojas Bhakti Vigjana Gosvamis: Taip.
Ingrida Stankevičienė: Dar užsiminėte apie mokslinį pagrindą. Ar turite omenyje kvantinę fiziką?
Mokytojas Bhakti Vigjana Gosvamis: Ir ją taip pat. Krišnos sąmonė, arba mantros kartojimas be abejonių yra mokslas. Tokie mokslai kaip kvantinė fizika priveda mus prie kitokio, mokslinio suvokimo to, kas kalbama Upanišadose. Ne paslaptis, kad kvantinės fizikos kūrėjai, pradininkai buvo vedų literatūros, pirmiausiai „Upanišadų“, gerbėjai, nes jie matė, kad iš esmės tai, ką jie atrado, tyrinėdami subtiliausių lygių materiją, iš esmės jau senų senovėje buvo žinoma išminčiams, kurie šio pasaulio prigimtį suvokė gilindamiesi į dvasią ir savąjį AŠ. Joga – tai labai subtilus ir tikslus elgesio su savo sąmone mokslas.
(Sutraukta:) Jei kalbėtume apie kvantinę fiziką, ji pirmoji atskleidė, kad tiriama tikrovė ir subjektas / stebėtojas / mokslininkas, kuris tiria, yra vientisos sistemos dalis, todėl iš esmės neįmanoma atskirti stebėtojo nuo stebimo objekto. Kvantinės fizikos lygmeniu šis paradoksas aiškiai parodytas: stebėtojo sąmonė ima veikti tai, kas stebima. Dėl to, kad galiausiai net šio neva objektyvaus, materialaus pasaulio prigimtis yra subjektyvi. Jo pagrindas taip pat yra dvasia.
Kad pamatytume mokslinio ir Upanišadų požiūrio į pasaulį sąsajas, turime keletą pavyzdžių. Pirmą kartą stebėtojo sąmonės poveikio stebimajam paradoksas buvo atvertas, kai žmonės, kurie tyrė kvantinius mechaninius objektus, suprato, kad šie objektai turi ir bangos, ir dalelės prigimtį. Banga yra tai, kas sklinda visomis kryptimis, jos negalima užfiksuoti kokioje nors vietoje, o dalelė yra diskreti, ji yra konkrečioje vietoje. Paradoksas tas, kad pati kvantinė mechaninė sistema iki to laiko, kol ją pradeda stebėti, yra visus, kaip banga. Stebėjimo akimirką galima užfiksuoti ją kokioje nors būsenoje, t. y. rasti ją konkrečiai čia. Iš esmės ji atsiranda čia ne todėl, kad ji yra čia, o todėl, kad stebėtojas ją čia užfiksavo.
Upanišadose šio materijos pasaulio sukūrimo procesas išsakytas labai paprasta sanskrito formule (persakykit pats): šis pasaulis susikūrė, kai Dievas pažiūrėjo į jį. Kaip tai primena kvantinį mechaninį paradoksą: Dievas žvilgterėjo į be galo besiplečiančią dvasinę energiją ir užfiksavo ją kažkurioje vienoje padėtyje, kuri ir tapo materialiuoju pasauliu – fiksuota būkle, su kuria mes ir turime reikalą. Vadinasi, Dievo žvilgsnis „sa aikša“, reiškia „Jis pažiūrėjo“, o to pasekmė – pasaulis buvo sukurtas, susikūrė, atsirado. „Jis pažiūrėjo“, vadinasi, užfiksavo tam tikrą vieną būseną, kurią mes vadiname materija. Ji mums reikalinga tam, kad galėtume kažko išmokti turėdami sąlytį su ta materija.
Yra ir daugiau įdomių šiuolaikinio mokslo ir vedinių raštų paralelių, pavyzdžiui, paskutinė Visatos atsiradimo teorija. Kad Visata išgyvena tam tikrus ciklus. Mokslininkai teigia, kad įvyko didelis sprogimas, po kurio atsirado visata. Vėliausia teorija: visata pulsuoja, ji tam tikru metu pereina į juodąją skylę, pabūna ten kažkiek, paskui vėl išeina, plečiasi, o po to vėl susitraukia, vyksta amžini ciklai.
Vedose šis procesas įdomiai aprašomas. Sakoma, kad Višnu, arba didžioji Dievo forma guli priežasčių ir pasekmių vandenyne. Kai jis iškvepia, visata išeina iš jo odos porų, o kai įkvepia – vėl įsitraukia vidun. Išeitų, kad juodoji skylė – Dievo odos pora. Visata pradeda egzistuoti, ten įvyksta daugybė reiškinių, žmonės gali pajausti save kaip labai svarbius kūrėjus, o vėliau viskas vėl susitraukia ir sulenda vidun, tada vėl išlenda. Yra daugybė vėliausių mokslinių pasiekimų ir vedų pasaulio vaizdo paralelių. Šį vaizdą gavome iš daugybės išminčių, jogų, kurie meditavo, švarino savo sąmonę.
Kai aš kalbėjau apie mantros kartojimo techniką, turėjau omenyje šiek tiek kitą aspektą. Vedose aiškinama, kad girdimas garsas turi keturis matavimus arba lygmenis. Yra grubusis, materialusis garsas, kurį visi girdim, jūs girdite dabar mane ir galite kažką suprasti, bendrauti. Šiame garse yra kria šakti arba kūrybinė energija. Mes žinome, kad materialus garsas turi galią – mes galime kažkam įsakyti kažką padaryti. Kitaip sakant, garsas, arba žodis gali kažką keisti grubiame fiziniame lygmenyje.
Yra subtilesnis garsas – tas, kurį girdime savo prote. Tai madjama vak. Visa tai ateina iš Rigvedų, kur sakoma, kad kalba, arba vak, turi 4 aspektus, 4 lygius. Madjama vak – tai minties garsas, ką girdime tik mes patys. Šiek tiek subtilesniame lygmenyje žmonės iš principo gali skaityti mintis, girdėti vienas kito minčių garsą, jausti šią proto lygmens vibraciją.
3-iasis, dar subtilesnis – intelekto lygmens garsas pašjanti. Pašjanti reiškia „tai, ką galima pamatyti“. Kitaip sakant pati subtiliausia garso išraiška tu vaizdinio, arba idėjos formą. Materialiajame pasaulyje šie 3 etapai apibūdina bet kurį kūrinį. Prieš kažkam atsirandant grubiame materialiajame lygmenyje, pvz., viešbutis, lėktuvas, pirmiausia atsiranda koncentruotas vaizdinys – kažkas labai subtilaus – kokia nors idėja. Vėliau ta idėja minties lygmenyje palaipsniui išplėtojama, tampa konkretesnė. Galiausiai ji atsiranda kaip konkretus kūrinys.
Viskas vyksta būtent tokiu būdu, bet Vedose sakoma, kad yra 4-asis, dar subtilesnis lygmuo. Už grubaus fizinio, už mentalinio, proto, lygmens, už intelekto, kuris mąsto subtiliausiais vaizdiniais, yra dvasia. Galiausiai bet kuris garsas čia išeina iš šios dvasios.
Kai karojame mantrą, tai, iš vienos pusės, vyksta tam tikras materialus kūrimo procesas, materialusis kūrimas vyksta nuo subtilaus grubaus link. Yra tam tikra dvasinė sėkla, ji gauna idėjos formą, ji virsta tam tikromis mentalinėmis schemomis, o šios tampa regimais dalykais. Kai kartojame mantrą, mes tarsi apsukame šį procesą atvirkščiai; per grubų išgirstamą mantros garsą:
Hare Krišna Hare Krišna
Krišna Krišna Hare Hare
Hare Rama Hare Rama
Rama Rama Hare Hare
mes norime grįžti prie garso šaltinio, prie dvasinio jo prado. Dėl to tariame ją fiziniu lygmeniu sukeliame vibraciją per liežuvį, gerklę, kartu vienaip ar kitaip suvokiame, ką mes kviečiame mentalo, savo proto, lygmeniu, t. y. kreipiamės į Dievą šiuo lygmeniu: sakome „aš einu pas Tave“. Intelekto lygmeniu matome tam tikrą vaisą, arba idėją. Ir galiausiai šitas garsas turi nuvesti mus prie dvasinio garso šaltinio.
Minėjau, kad yra tam tikras subtilus mantros kartojimo mechanizmas. Iš išorės jis labai paprastas, o iš tikrųjų tuo metu vykstantys vidiniai procesai yra labai gilūs.
Mantra veikia visus būties lygmenis: harmonizuoja mūsų fizinį lygmenį – kūną, nuramina protą, leidžia labai aiškiai pamatyti tikslą ir prasmę intelekto lygmeniu, t. y. paaiškina, arba sėja šio suvokimo sėklą intelekto lygmeniu, ir galiausiai turi pervesti mus į dvasinį lygmenį, kur visi veržiamės.
Ingrida Stankevičienė: Sakėte, kad objektyvusis pasaulis iš esmės yra subjektyvus. Mes matome tai, kas yra mumyse. Kaip mantros padedama aš galiu pereiti į visiškai kitą būseną, kurią pavadinčiau „objektyvus dvasinis pasaulis“? Kaip aš, jau nejausdama savo refleksais, savo būsena galiu per tą vibraciją pajausti šitą dvasinę būseną?
Mokytojas Bhakti Vigjana Gosvamis: Sudėtingas klausimas, nes kalbama apie patirtį. Realaus pojūčio patirtį sudėtinga perduoti. Proceso esmė paprasta. Kartoju mantrą ir per garsą, per Dievo vardą užmezgu, atkuriu su Juo dvasinį ryšį, o per tą ryšį pradedu gauti dvasinę patirtį. Gyvendamas gaunu materialios tikrovės patirtį, kuri iš esmės yra tam tikra matrica. Yra tam tikra virtuali tikrovė: aš kaip siela iš esmės net nesiliečiu su šiuo pasauliu, su juo liečiasi mano jausmų receptoriai, toliau tai perduodama protui, ten kažkas įvyksta, kas virsta bangomis. Mano siela sėdi kaip žiūrovas proto kine ir stebi, kas vyksta. Ji gauna sąlyčio su šiuo pasauliu patirtį per protą ir jausmus, kurie su šiuo pasauliu sąveikauja.
Dabar įsivaizduokite šią alegoriją: sėdi žmogus tamsioje kino salėje, šviesa gęsta, visa sąmonė susitelkia į švytintį ekraną ir vieną akimirką žmogus pamiršta apie savo egzistavimą ir gyvena tuo, kas vyksta ekrane. Iš tiesų su juo nieko nevyksta, bet jis jaudinasi, plaka jo širdis, kyla spaudimas, jis šūkčioja, verkia, nes visą sąmonę sutelkė į ekraną. Jei dar būtų šviesu, jis būtų galėjęs žvalgytis į šonus, nebūtų taip įsijautęs į ekrano tikrovę. Lygiai taip siela yra mūsų proto kino salėje, ji atsieta nuo dvasinės tikrovės pojūčio tamsa. Ta tamsa, kuri neleidžia matyti dvasinės tikrovės, vadinama nemokšiškumo (rus. nieviežiestvo) tamsa avedi. Ji sukoncentruoja sąmonę į „dramą“ – tai, kas vyksta pasaulyje, šioje tikrovėje.
Kai pradedame kartoti mantrą, siela palaipsniui pradeda gręžtis, tarsi staiga būtų įjungta šviesa ir ji būtų pamačiusi ne tik šešėlius ekrane, bet ir didžiąją tikrovę, didžiulį pasaulį. Ji pradeda tą pasaulį jausti tiesiogiai, ne per kurį nors vieną informacinį kanalą, protą, o savarankiškai, kaip siela. Ši nuostabi tikrovės suvokimo patirtis, tik žodžiais ją nelengva perteikti. Tai tas pats kaip aiškinti aklajam, kaip atrodo raudona, žalia šviesa, – nes jis neturi spalvos patirties. Lygiai taip, kai siela prieina prie visai kitų tikrovės suvokimo kanalų tiek, kiek mantra ją sujungia ją su šia tikrove, ji patiria garsus, kvapus, emocijas – tik jie visiškai kitokie, ne iš šio pasaulio. Taigi, mechanizmas suprantamas, bet paaiškinti jį sudėtinga.
Ingrida Stankevičienė: Aš žurnalistė, daug bendrauju, matau daug savo ir kitų problemų, jaučiu savo ir jų skausmą, visur matau labai didelį netikėjimą. Jūs kalbėjote apie skirtingus garsus, vibracijas, žemo dažnio vibracijas, esančias aplink. Jos tokios fiziologinės. Kaip padėti, pritraukti, ypač jaunimą, kad jie pajaustų džiaugsmą, kad yra išsigelbėjimas, o vėliau jau sąmoningai…?
Mokytojas Bhakti Vigjana Gosvamis: Supratau. „Bhagavadgitoje“ Krišna aiškina tai 9 dalies pradžioje, kuri vadinasi „Pats švenčiausias žinojimas“. Religija, praktika, pagrįsta džiaugsmo, dvasinės laimės pajautimo patirtimi. Kitos praktikos teigia, kad žmogus pirmiausiai turi patikėti, o tada kažką patirs, mantros atveju žmogus gali patirti anksčiau nei patikės. Aš galiu būti to gyvu įrodymu: kai pradėjau kartoti mantrą, niekuo netikėjau, net nežinojau, kas yra Krišna, kodėl kartoju. Tiesiog panorau padaryti eksperimentą: niekuo netikėjau, tiesiog kartojau mantrą. Tuo metu buvau aspirantas, rengiausi ginti disertaciją, buvau mokomas griežtai mokslinio požiūrio. Pradėjau kartoti mantrą. Pirmiausiai pajutau, kad man nenusibosta ją kartoti. Šis garsas yra kitokio gylio, kitokio matavimo. Tai buvo dar sovietiniais laikais, pogrindiniame ratelyje.
Prisilietimas prie kitos tikrovės per garsą tiesiog užliejo (rus. snizašlo) mane, lyg ir avansu. Pajutau džiaugsmą tiesiog šiaip ir pradėjau kartoti mantrą vis dažniau. Jutau nepaprastą lengvumą, o iki to laiko buvau susitelkęs į savo problemas kaip visi normalūs žmonės. Visi „normalūs“ žmonės jų daug turi ir stengiasi kaip nors išspręsti. Ir aš bandžiau, bet rūpesčių vis daugėjo. Kartojant mantrą problemų sumažėjo, nes aš pradėjau jas suvokti visiškai kitaip, jos nustojo kaustyti mano sąmonę, pajutau tikrą, neįsikalbėtą laisvę, tapo lengviau gyventi. Išoriškai problemų prisidėjo, nes manimi susidomėjo KGB, kilo kitokių įdomių pasekmių, bet viduje tapo labai gera.
Kitaip sakant, realus būdas pajusti ryšį su vibracija – tiesiog kartoti. Anglai sako: „kad tortas skanus, įrodo valgymas“. Reikia pabandyti, kad pajustume.
Tai, ką sakote, yra faktas: žmonės yra tarsi savo problemų kalėjime, bando jas spręsti. Lenkų humoristas Joži Les pasakė: „Prieš bandydamas galva pralaužti sieną, pagalvok, ar neatsidursi gretimoje kameroje.“ Žmonės labai stengiasi išspręsti problemas, bet paaiškėja, kad išsprendus vienas gaunamas kitas rinkinys. Mantra – visai kitoks problemų sprendimo būdas. Dažnai žmogus rauna į save duris, o paaiškėja, kad tereikia jas pastumti ir šios lengvai atsidaro. Pradėjus kartoti mantrą „durys“ atsiveria lengvai.
Ingrida Stankevičienė: Ką reiški mantros kontekste „džiaugsmas“ ir „laimė“, juk tai ne sinonimai?
Mokytojas Bhakti Vigjana Gosvamis: Jei tiksliai – tai ne tas pats. Laimės prigimtis egoistinė, o džiaugsmas – tai sielos būsena, sąmonės būsena. Mantroje yra žodis „Rama“, žodyje džiaugsmas (rus. radosti) yra tas pats garsas „ra“. Sanskrite Rama reiškia Visadžiuginantis. Kai tariame šį garsą – susiliečiame su šia universalaus džiaugsmo būsena. Rusų kalba galbūt ne tokia tiksli kaip sanskritas, kuriame yra 3 žodžiai, kuriais nusakoma laimė, arba džiaugsmas, palaima. Materialioji laimė, kurią galime pajausti, prisiliesdami prie pojūčių objektų, vadinama sukka. Tai reiškia „gera erdvė“. Jei žmogus yra gražioje, geroje erdvėje, jis yra laimingas. Yra laimė ir mentalinio lygmens, kai žmogus jaučia emocinę laimę, – tai subtilesnis lygmuo. Galiausiai yra ananda – tai aukščiausias, dvasinės laimės, lygmuo.
Ingrida Stankevičienė: Klausiau paskaitos, kur lektorius visiems linki laimės.
Mokytojas Bhakti Vigjana Gosvamis: Tai Olego Genadjevičiaus Torsunovo firminis palinkėjimas „Linkiu visiems laimės“! Jis kyla iš senovinės mantros „Tegul visi būna laimingi, tegul visi būna sveiki“. Tai natūrali sielos būsena.
Kai jaučiame pilnatvę, norime ja pasidalyti, tiesa? Kai kažko trūksta, norime paimti, gauti, kad užsipildytume. Noras gauti iš esmės kyla dėl tuštumos būsenos širdyje. Vakuumas visada siekia įtraukti į save. Jei širdyje tuščia, norime ją kažkuo pripildyti. Jei mūsų širdį perpildo dvasinė laimė, džiaugsmas, norisi tuo dalytis.
Kiekvienas, kuris tai patyrė, žino, kad tą akimirką, kai jauti būties pilnatvę, labiausiai norisi tuo pasidalyti, duoti. Palinkėjimo visiems laimės prasmė: jei žmogus net nejaučia pilnatvės, bet elgiasi taip lyg ją jaustų, ši būsena ateis. Tai natūrali žmogaus, kuris jau pasiekė dvasinį lygmenį, kuris jaučia pilnatvę, būsena. Jis ir visiems kitiems linki džiaugsmo. Jei norime sugrįžti į tokią būseną, pajausti ją, turime veikti taip, kaip veikia ją patyrę žmonės. Tada taip pat pajausime pilnatvę. Štai tokia šio linkėjimo prasmė: kai žmogus jaučiasi laimingas, jis nori, kad visi kiti taip pat pasijaustų.