„Verslumo dvasia“: apie subtilaus pasaulio keliamus reikalavimus ir mūsų pasirengimą kontaktui su juo

2019 m. rugpjūčio 30 d. „Žinių radijo“ Kauno studijoje apie kiekvienam svarbius dalykus, nuo kurių priklauso kiekvieno iš mūsų savijauta ir visos visuomenės gerovė, kalbamės su verslininku ir laidos autoriumi Augustinu Rakausku. Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.

Klausytis internetu.

Laida transliuojama penktadienį 10.10 val., kartojama šeštadienį 17 val.
***
Ištrauka iš laidos:

Ingrida Stankevičienė: Visi pasaulyje vykstantys įvykiai, patys dramatiškiausi, priežasčių verčia ieškoti mūsų būsenoje.

Edita Marciulevičienė: Paskaitykime vieną tekstuką iš Augustino knygos „Globali jausmo proto dvasia“:

„Žmonija – tai kosmoso virpesių atspindys. Žmogaus gyvenimo Žemėje prasmė – gyvenant organinės materijos kūne, ištobulinti savo sielos dvasią, kuriant ir išreiškiant joje sukauptą dvasinį potencialą, naudojantis šiame pasaulyje išgyvenamais jausmais, neprisirišant prie jokių vien tik protu sukurtų, stabais virstančių daiktų.“

Ingrida Stankevičienė: Viskas, kas vyksta aplink mus – mūsų šeimoje, darbovietėje, mūsų bendruomenėse, visuomenėje, valstybėje, pasaulyje, visa tai susiveda į mūsų būseną. Mes visi jaučiame kaip vis stipriau mus spaudžia mūsų vidinio pasaulio nesuvokimas: kas tai daro, kas yra tas, kas mumyse neduoda ramybės, kelia baimę, stresą? „Verslumo dvasios“ laidose mes tai vadiname subtiliu pasauliu. Subtilus pasaulis po truputį braunasi į mūsų gyvenimą. Ir faktas vienas, kad mes turime mokytis jį pažinti, atskleisti.

Edita Marciulevičienė: Augustinai, kaip susigaudyti, kas vyksta sąmonėje, pasąmonėje, kaip susitvarkyti su tuo krūviu?

Augustinas Rakauskas: Tas krūvis užima sąmonę ir jau negali jo išmesti iš sąmonės, o tada, kai nori kažką paimti iš pasąmoninio lygio… nes, norint gauti kažkokią naudą, reikia žaisti šitą žaidimą, reikia pasąmonę su sąmone pastoviai jungti ir ieškoti tos koreliacijos, nes tai, kas yra nauja, tai nėra nei sąmonėje, nei pasąmonėje, yra tame, kas iš to gimsta. Iš tos diskusijos arba iš to samprotavimo, arba iš jautimo ir galvojimo, iš galvojimo ir jautimo. Jeigu šitą procesą pradedi sukti…

Ingrida Stankevičienė: Gerai, o kaip galima „sukti“ šitą procesą, jei žmogaus pasąmonė yra užkimšta ir tiesiog jokia cirkuliacija tarp sąmonės, pasąmonės vykti negali? Seni stereotipai, instinktyvios reakcijos, pati primityviausia įtaka iš aplinkos ir aplinkos veikimas. Juk žiūrėkite, kaip mes matome, menininkui pagrindinė sąlyga – aš siekiu būti laisvas, kad galėčiau atsiverti, galėčiau kurti ir t.t. Tai kam žmogus turi būti laisvas, kam jis turi atsiverti?

Augustinas Rakauskas: Mes turime nebijoti pripažinti to subtilaus pasaulio įtakos mūsų kasdieniniame gyvenime. Kaip sako: „Kaip danguje, taip ir žemėje“. Tai, kaip žmonės kalba, kaip jie galvoja, ką jie skaito, ką kalba kiti, nuo to priklauso kaip jie jaučia, kaip reaguoja. Tai čia yra dvi sudedamosios, bet jos gimdo trečią. Jos arba teršia, arba švarina atmosferą. Jos arba pripildo vienos dvasios, arba kitos dvasios.

Ingrida Stankevičienė: Tai Augustinai, šito jūsų ir klausiu, jūs sakot: „Arba teršia, arba švarina, grynina“, tai kur visa tai patenka? Kas vėliau su tuo dirba? Kaip mes tai gauname?

Augustinas Rakauskas: Visa tai atsiduria būtent subtiliame lygmenyje, subtiliame pasaulyje. Tada, pagal mūsų išsivystymo lygį, kokie mes esame „imtuvai“, kiek mes galime to paimti, kiek pas mus paruošta sielos būsena, tiek mes galime rezonuoti su tuo, kas vyksta išorėje.

Ingrida Stankevičienė: Matote, jūs jau kalbate apie brandžią sielos būseną ir jos rezonavimą. Su kuo ji turi tą santykį?

Augustinas Rakauskas: Čia yra būtent santykis subtilaus ir mūsų to jausmo ir proto. Subtilaus pasaulio, kurio mes nematome, apčiuopti negalime, bet jis yra.

Ingrida Stankevičienė: Šitą vietą norėčiau su jumis dar truputėlį pasiaiškinti. Subtilus pasaulis yra ir jis veikia visada, kaip šviesa, kaip oras, kaip bet kokia substancija, bet kada mes, būtent mes, savo būsena galime pradėti su juo komunikuoti? Šita vieta, manyčiau, yra labai svarbi. Jūs štai kalbate apie rezonavimą. Kaip subręsta šitas kontaktas, kaip susiformuoja šitas santykis? Štai šita vieta yra labai svarbi. Kaip aš pripildau šitą galimybę tam kontaktui su subtiliu pasauliu? Gal šitaip paklausiu…

Augustinas Rakauskas: Jį pildo. Jis tampa energetika, tampa ta dvasia, kuri pradeda vyrauti ir imti viršų. Pavyzdžiui, ties tais dalykais, kurie buvo prieš kokia 10–15 metų, kurie sukeldavo tik apmaudą, pyktį, nepasitenkinimą, – fiziologija santykių. Buvo toks laikas ir iš karto iš fiziologijos į fiziologiją ėjo – žmonės girdi, reaguoja, ta reakcija juos persmelkia. O dabar jau vyksta daug subtilesniame lygmenyje. Ir tas subtilus pasaulis pradeda reikštis.

Bet jis negali ateiti garsu, jis dar nesusiformavęs, nes visi dirba tą darbą, bet dirba daugiau per fiziologiją: per žodžius, per emocijas, per santykius, per kalbas, knygas – visi šitie dalykai kaip vyko taip ir vyksta, bet jie įgavo jau kitą energetiką, įgavo tokį subtilesnį lygmenį ir kadangi būdami subtilesni, užkabino daug subtilesnius dalykus ir subtilaus pasaulio energetika pradeda brautis pas mus. Tada ateina pirminė sąvoka, kuri neduoda aiškaus supratimo, kad negali konkrečiai kažkaip įvardyti, bet pradedi jausti. Tai į tą mūsų jausmų pasaulį pirmiausiai pasibeldžia atmosfera, kaip grįžtamasis ryšys, kuriame mes irgi dalyvaujame. Bet mes tik vieni iš dalyvių. Mes – mažytė dalelytė viso to, ką daro daug kas ir daro nebūtinai vien tik mūsų šalyje, daro ir kitose šalyse. Ir visa energetika ieško kur save realizuoti.

Ingrida Stankevičienė: Žodžiu, subtilus pasaulis, – tai mes jį pripildome savo pojūčiais, savo mintimis, viskuo, kas pakyla virš tos grubios fizinės formos. Bet štai jūs užsiminėte apie mintis, tai kaip neigiama mintis rezonuoja su subtiliais dalykais?

Augustinas Rakauskas: Nusikalstama mintis negali realizuoti save, pavyzdžiui, pas Dievo avinėlį. Ji ieško terpės, kur save realizuoti, kažkokiam nusikaltėlių lizde, kur yra tinkama terpė.

Čia lygiai taip pat. Subtilus pasaulis labai švelniai braunasi, ieško kur save realizuoti. Ir santykiai mūsų, žmogiškieji, vadinamieji žemės santykiai, kalbos, mimikų, bendravimo, vadinamoji fiziologija, labai skiriasi nuo to subtilumo, kuris eina kaip dvasia.

Ingrida Stankevičienė: O kas yra tie laimingieji, kurie gali turėti šitą kontaktą?

Augustinas Rakauskas: Pirmi pagauna tuos dalykus žmonės, kurie yra paruošti.

Ingrida Stankevičienė: O subtilius dalykus gali pagauti tik tai tie žmonės, kurie dirba su savo užpasąmone?

Augustinas Rakauskas: Subtilaus dalyko priėmimas žmogui priklauso nuo jo visos esybės subtilumo. Kiek jis pats yra švelnus, jautrus, atidus, giliai analizuojantis, užjaučiantis, girdintis, plačiai žiūrintis…

Ingrida Stankevičienė: Štai jūs kalbate apie švelnumą, apie jautrumą ir man toks vaizdas iškilo. Senelis man pasakojo kaip Antrojo pasaulinio karo pradžioje pirmosiose gretose stovėjo jauni, nepatyrę, nemokantys ir jie savotiškai buvo kaip „patrankų mėsa“. Tai jeigu perkeliant tokią asociaciją į nūdieną, į šiandieninį tą grubų mūsų pasaulį…

Augustinas Rakauskas: Jie yra įkaitai sistemos. Sistema yra grubi, sakysim, dominuoja joje kyšininkavimas, grubumas, apgaudinėjimai. Kaip pavyzdys, 70 procentų visuomenės gyvena tokiomis vertybėmis ir jie tada yra labai pažeidžiami. Jiems yra labai sunku sugaudyti subtilumus, nes juos pastoviai realiame, fiziniame pasaulyje veikia ir vyksta tokia kova – grubusis pasaulis subtilumą visą laiką kaip ir išstūminėja. Kaip jis išstūminėja? Tai kažkas įžeidė, užgavo, pažemino…

Ingrida Stankevičienė: Praeitą kartą įrašo metu jūs pasakėte, kad mūsų gyvenime devalvavosi išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė. Ir iš principo toje grubioje aplinkoje žmonės praranda savyje galią, kaip jūs sakote, tą vidinį stuburą, jausti šituos dalykus. Bet, kaip jūs sakote, yra žmonės, kurie išsaugoję, jie turi gebėjimą išsiugdę pajausti tuos subtilius dalykus. Tai šitoje subtilioje aplinkoje, tam pasauly, yra ir ta išmintis, ir tas teisingumas, tikėjimas ir meilė tik todėl, kad tie žmonės turi savyje galią, tą gebėjimą tas vertybes pajausti.

Augustinas Rakauskas: Nereikia sumaišyti ir suklaidinti žmonių, kad viską nulemia galia. Tas yra svarbu. Ir tas subtilumas yra toks persmelkiantis dalykas. Grubų pasaulį nepersmelksi, atsimuši į jį – imkim mašiną, daiktą, sieną, namą. Bet savybė žmogaus, dvasinė savybė, ji yra persmelkiama, ir jeigu žmogus tiek yra ištikimas… Kodėl yra tikėjimas taip svarbu? Jeigu žmogus tiki šventai tomis vertybėmis, kuriomis jis vadovaujasi…

Ingrida Stankevičienė: Šventai, reiškia ką? Kad mes čia taip dogmatiškai neskambėtume ir fanatiškai…

Augustinas Rakauskas: Jam niekas negali išmušti pagrindo, jo niekas negali priversti tikėti kažkokiomis kitokiomis vertybėmis. Kad, pavyzdžiui, atimti arba priversti yra gerai. Jis įsitikinęs, kad žmogaus negalima priversti ir negalima iš jo atimti, kad reikia su juo susitarti, reikia jį įtikinti, kad jis ką nors darytų, o ne priversti. Nes priversti, tai jau veda į fizinį veiksmą. Atimti irgi,– jis nenori atiduoti, dėl to iš jo atimi, kaip sako „prichvatizuoji“.

Ką ir darydavo anksčiau visos revoliucinės santvarkos: kas turi, iš to atima, atiduoda tam, kas neturi. Kaip mes pamatėme, kad tai nedirba, nesuveikia.

Tai tas neprisirišimas ir tas gebėjimas būti persmelkiamu, kad tave tie grubumai… Pereikime vėl į subtilų pasaulį. Subtiliame pasaulyje – kada grubus žodis tavęs nežeidžia, kada tu supranti tą žmogų, ir, manau, kas mums yra sunkiausia. Ir tie žmonės, kurie siekia subtilaus pasaulio dėsnių, subtilaus pasaulio nuostatų įtvirtinimo…

Ką aš sudedu į tuos dalykus – išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė, į tuos keturis faktorius? Jeigu mes norime, kad jie dominuotų, kad jie būtų, tai mes turime paimti iš karto nuo pat pradžios – išmintis. Tai reiškia, mes turime būti atsparūs kvailumui. Jeigu matome, kad yra melavimas, nesusigaudymas, primityvumas, tai mes neturime būti poveikyje, mes turime tiek stengtis sugeneruoti savyje išminties, kad rastume jėgų pateisinti situaciją ir surasti priežastį, ir turėti tik vieną intenciją – kaip padėti tam žmogui išeiti iš primityvumo, kad jis suprastų, kad jo veiksmai yra neišmintingi, kad jie suponuoja kažkokias skausmingas pasekmės arba jam, ar kitiems žmonėms.

Ingrida Stankevičienė: Mes veikiame dualiame pasaulyje. Jūs pasakėte „nebūti poveikyje“. Kaip aš galiu nuskenuoti, kad mano sprendimas, tam tikri veiksmai, pojūčiai, jie yra vieno ar kito reiškinio atžvilgiu išmintingi?

Augustinas Rakauskas: Čia žmogus turi dėti pastangas ir ugdyti savyje tokią išmintį, kad kvailys negalėtų jo pažeisti. Bet jeigu jis yra pažeidžiamas, jeigu jis laiko, kad žmogus yra kvailas, bet tas kvailas žmogus ateina ir sudrumsčia jam smegenis, ir užima jo sąmonę, kaip sakant, įžeidžia jį ir jis įsižeidžia, tai jeigu jis įsižeidžia, jau jis yra neišmintingas. Nes jis įsižeidžia dėl to, kad primityvesnis žmogus kažką pasakė tokio, kas jam netinka. Tai kokia čia išmintis?.. Tai aišku, kad jau yra neišmintingas priėjimas fiziologinio proceso.

Lygiai taip pat su teisingumu. Jeigu tu pasiduodi neteisingumui, ir tu išduodi savo teisingumo nuostatas, ir susigundai arba pritari, kad tau naudinga, ir, kaip sakant, galima truputį pameluoti, čia nebus tokia didelė nuodėmė, tai reiškia, kad nesi visiškai teisingas. Ir kaip būti visiškai teisingu neteisingoje visuomenėje?.. Jeigu visuomenėje, sakysim, 70 procentų dominuoja melas, netiesa, visokie „falšyvumai“, apgaudinėjimai! Tai kaip gali matant šituos dalykus būti tikėjimas?!

Ingrida Stankevičienė: Gerai, tada aš kitaip paklausiu: ko vertas, evoliucijos kontekste, vieno žmogaus siekimas teisingumo, kada aplinka, visuomenė renkasi neteisingumą kaip naudos galimybę?

Augustinas Rakauskas: Tai visur kyla klausimas: koks tavo tikėjimas? Ar tu tiki, kad tas žmogus progresuoja, apskritai, žmonija? Jeigu tu pradedi žiūrėti į vienetą, tai žemėje auga ir valgomi, ir nevalgomi vaisiai, yra kartūs ir yra saldūs, bet jie visi reikalingi, tik reikia juos kažkur pritaikyti. Reikia žinoti kur juos pritaikyti. Ir jeigu tu pradedi kovoti tik su kažkokiu vienu dalyku, tai tu jau esi neišmintingas, jau elgiesi neteisingai, tada tu netiki, kad tas daiktas irgi reikalingas visuomenėje.

Ingrida Stankevičienė: Na gerai, tai jeigu aš taip siaurai, tik savo individualiame kontekste imu išmintį, teisingumą, tikėjimą, meilę, tai kokiais parametrais aš vadovaujuosi nusistatydama, tarkime, meilės nuostatą?

Augustinas Rakauskas: Jeigu tu renkiesi ir sakai: „Jis geras, aš jį myliu, už tai, kad jis geras. O tas – blogas, aš jo nemyliu“. Tai ar čia meilė? Ar čia meilė žmonijai? Ar čia meilė žmogui?

Tai šitoje vietoje, kai sakau, kad devalvavosi šitos savybės, tai turiu omenyje, kad labai sudėtinga šiandien žmonėms būti ištikimiems išmintingam priėjimui, teisingam sprendimui, tikėjimui, meilei. Yra be galo sudėtinga. Kuo didesnis spaudimas, kuo tas procentas didesnis tų žmonių, kurie nesivadovauja tokiais dalykais, ignoruoja ir dar giria vienas kitą, tapšnoja per petį. Pavyzdžiui, draugui sako: „Gerai tu ten jį „padarei“!

Ingrida Stankevičienė: Jūs girdite, ką jūs sakote?! Žodžiu, jeigu mūsų visuomenėje dominuoja požiūris „kaip gerai tu jį „padarei“ arba „kaip gerai tu jam įkalei“, tai ką, mes tada padėkime mikrofonus ir skirstomės. Kam tada mes sėdime Kauno studijoje su „Verslumo dvasia“?

Augustinas Rakauskas: Čia yra atsakymas, kodėl mes darome tas laidas, rašome knygas. Kodėl mes kalbame apie tai, kas didžiajai daliai visuomenės atrodo, kad to visai nereikia ir kad čia kalba neaišku apie ką ir neaišku dėl ko, ir kokią čia duoda naudą tos kalbos. Čia ir yra tikėjimas. Mes tikime, kad lašas po lašo vis tiek pratašo. Taip, mes esame mažuma. Retai kas gvildena tokias temas, kurias mes gvildename. Bet todėl mes jas ir gvildename, kad kuo daugiau prisidėtume prie tos teigiamos dvasios, kuri blokuoja negatyvo progresą.

Ingrida Stankevičienė: Jūs kalbate, kad yra dvi plotmės – yra tas grubusis pasaulis, kurį mes priskiriame fiziologinėms juslėms, ir yra tas subtilus pasaulis. Išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė, kurią jūs pristatote kaip keturias dvasines vertybes, jų šaknys yra šiame subtiliame pasaulyje. Ir kaip jūs sakote, kai žmogus yra šitoje fizinėje erdvėje ir susiduria su ta grubia fiziologija, energetika, jam yra kartais labai sunku atlaikyti. Tai štai tas, vidinis procesas – atlaikyti, turi turėti nuolatinį kontaktą, ryšį su tuo subtiliuoju pasauliu.

Augustinas Rakauskas: Taip, turi būti stiprus tikėjimas, turi būti didelė meilė žmonėms, klystantiems. Bet tu sakai „atlaikyti“, sakyčiau, pradžioje pokalbio kalbėjau ir dabar noriu pabrėžti, turiu omenyje, kad mes turime savyje ugdyti tas savybes, kad mūsų būsenoje neapsistotų tie negatyvai, kad jie negalėtų šeimininkauti mumyse, kad mes būtume tie tokie perskrodžiami – praėjo, bet nepažeidė. Kaip sako, mums meta blogą žodį, kaip akmenį, o mes esame nepažeidžiami. Mes praleidžiame tą.

Ingrida Stankevičienė: Kodėl mes nepažeidžiami?

Augustinas Rakauskas: Mes esame todėl nepažeidžiami, kad mūsų tikėjimas stiprus, kad mūsų meilė didelė ir kad mes galime neutralizuoti tai, nes neleidžiame apsistoti, nestipriname blogio. Kalbu apie idealų variantą kaip turėtų būti, ko mes siekiame. Siekiamybė.

Ingrida Stankevičienė: Tai jau yra tai, kaip atrodo mūsų veikimo pasekmės štai šitame grubiame pasaulyje, taip atrodo mūsų pasekmės.

Bet dabar jūsų žmogus kiekvienas paklaustų ir aš paklausiu: Augustinai, kaip tada reikia užmegzti ryšį su tuo subtiliu pasauliu, kaip pradėti jį jausti, kaip man turėti tą nuolatinį kontaktą, kad aš būčiau šitoje visuomenėje, kuri yra tokia nesubalansuota, sugebėčiau būti tame nuolatiniame ryšyje ir galėčiau sujungti kiek galima daugiau žmonių, kad mes pritrauktume tą…

Augustinas Rakauskas: Tai aišku, kad visi norėtų gauti tabletę, tarp jų ir tu ne išimtis, ir aš ne išimtis, ir labai gerai būtų, kad kas nors mums pasakytų. Kodėl mes ir užkliūname ant šito dalyko – mes ieškome konkretikos, mes ieškome arba technologijos, arba simbolio, arba kažkokios kitos priemonės, kuri kuo greičiau mums padėtų su tuo susitvarkyti ir nugalėti tuos visus negatyvius reiškinius, kurie mus supa, į mus eina, visą laiką apeliuoja į mūsų vidų… Ir kaip čia dabar padaryti?!

Čia vėl grįžtame į tą pačią vietą, kur sakiau, kad knygoje yra daug parašyta apie tuos dalykus, kad jeigu tai būtų galima padaryti kažkokiu vienu ypu ar viena kažkokia sudėliota technologija, kaip daugybos lentele, tai seniai žmonija būtų tai padariusi. Bet, deja, tai yra amžinos evoliucijos procesas. Ir jeigu tai būtų galima padaryti, jei būtų galima kvestionuoti kaip subtilų pasaulį, kaip gėrį, kaip prašvytėjimą, bet deja, taip neįvyksta. Čia yra procesas ir tame ir slypi žmonijos egzistencija, žmonės tuo ir skiriasi nuo gyvūnų, kad jie tobulėjimui ribų neturi. Jie visą laiką gali tobulėti, kokie jie bebūtų tobuli ir kaip jie šiame gyvenimo etape įvaldytų komunikavimą su subtiliu pasauliu, ir kaip jie betaptų nepažeidžiami, tokie kaip mes čia bandome juos apibūdinti, vis tiek tuo tobulėjimas nesibaigs. Vis tiek, kol nors vienas žmogus pasaulyje gyvens, tol šitas procesas tęsis ir tol žmonija evoliucionuos, ir visą laiką ieškos tų tobulesnių ir šviesesnių būdų. Kas vyks po to, šiandien mes pasakyti negalime, gal tik fiziologinė mūsų struktūra pasikeis, o mes kitame lygyje sieksime to paties, šviesos lygyje ar stichijų lygyje, šito pasakyti negaliu. Bet faktas tas, kad mes turime žinoti, jog tai yra kantrus, ilgas, pasiaukojantis darbas.

Edita Marciulevičienė: Mes nuolat ieškome technologijos, kuri galėtų būti kaip programa, kuri padėtų mums nugalėti visus negatyvius reiškinius, kurie mus supa, kelia įtampą, ir mes žinome, kad tos jėgos galime gauti iš subtilaus pasaulio ir tam mums reikalingos technologijos. Tačiau nėra tokių technologijų, kurios padėtų užmegzti kontaktą su subtiliu pasauliu, tai yra procesas ir tame slypi žmonijos egzistencija. Ir žmonės tuo ir skiriasi nuo gyvūnų, kad tobulėjimui ribų neturi, kad ir kaip gerai jie būtų įvaldę komunikaciją su subtiliu pasauliu, vis tiek tuo tobulėjimo procesas nesibaigia. Nors formos gali keistis.

Augustinas Rakauskas: Jau galėtume pasidžiaugti, kad šiandien nekala Prometėjo prie uolos dėl kažkokių įsitikinimų. Šiandien visa tai vyksta jau energetiniame lygmenyje – subtiliame lygmenyje ir grubiame lygmenyje, – bet jis ne fizinis. Ir mes matome, kokie yra skirtumai.

Pavyzdžiui, Sirijoje vyksta fiziniai dalykai. Ir vyksta kokioje nors šalyje – su ideologijos pagalba pasiekiami tokie patys tikslai, kaip kitoje šalyje norint pasiekti panašius tikslus reikia fizinių veiksmų. Tai lygiai tas pats yra ir su ta dvasinio pasaulio tobulėjimo visa technologija.

Ingrida Stankevičienė: Tai vis tiek, trumpai, jūs galite pasakyti, kas yra tas subtilus pasaulis?

Augustinas Rakauskas: Jis apima viską, jis skrodžia, jis yra dvasia, jis bendrauja visur su visais, kas tik skleidžia kažkokią gyvybinę vibraciją. Tai kažkokios vienareikšmiškos technologijos negali būti, todėl pasaulis supratęs tai, sako, kad religijos turi būti laisvos, todėl, kad technologijos gali būti skirtingos, svarbu, kad jos visos tarnautų tos dvasios suformavimui, kad subtilaus pasaulio dvasia augtų, kad vertybinės nuostatos visą laiką tobulėtų.

Už tai aš sakau, kad šiandien labai mažai kreipiama dėmesio į išmintį, į teisingumą, į tikėjimą, į meilę, ir kad šitos sudedamosios labai skursta, nes žmonės neieško tarp jų koreliacijos. Tam skyriau tiek laiko knygai, kad surašyčiau ir parodyčiau kaip kelią, į ką reikia atkreipti dėmesį, bet tai tik vienas iš mažyčių pastebėjimų vieno žmogelio.

Ingrida Stankevičienė: Tai aš jūsų kitaip paklausiu, Augustinai. Štai jūs kalbate apie išmintį ir apie teisingumą, taip pat jūs labai dažnai teigiate, kad be to, kad žmogus yra dvasia, jūs taip pat teigiate, kad žmogus savo fiziologine prigimtimi yra egoistas. Kuo vadovaudamasis jis turi atskirti, kad tai, ką jis dabar jaučia kitam žmogui yra išmintinga, o ne veikiama egoizmo?

Augustinas Rakauskas: Manau, kad ne taip svarbu jam atskirti, ką jis savyje jaučia. Aš manau, kad yra kur kas svarbiau pajausti, ką jaučia tas kitas žmogus iš jo sklindant, nes tas žmogus su kuriuo jis bendrauja, yra kaip savotiškas veidrodis, kuris jam parodo. Ir būtent tame žmoguje, su kuriuo jis bendrauja, daug geriau matosi, ne to žmogaus su kuriuo bendraujama, bet savo. Tai jeigu tu bendrauji su tuo žmogumi, daug geriau matosi egoizmas, matosi teisingumas, matosi tikėjimas, meilė, nes per jį gali pamatyti – domėdamasis kaip jis jaučiasi, ką jis galvoja, kaip jis konstatuoja, kaip jis traktuoja. Mes galime savo viduje nustatinėti įvairius kriterijus, mes galime kurti ir sakyti taip yra teisinga, taip neteisinga, čia bus išmintinga, čia – neišmintinga. Arba sakyti žmogui: „Aš tave myliu“, o jis sakys, na tas nesupranta, kad aš jį myliu…

Ingrida Stankevičienė: Vadinasi pirma sąlyga pradėti dirbti su šitomis vertybėmis yra tai, kad jos gali būti tik santykyje tarp žmonių?

Augustinas Rakauskas: Tai vienareikšmiškai, čia mano asmeninis įsitikinimas, pats atėjau tik per žmones prie šitų samprotavimų ir prie tokio supratimo, kuriuo bandau pasidalyti su žmonėmis. Bet vienareikšmiškai įsitikinęs, kad jeigu šiuos reikalavimus, arba šitas gradacijas sudėlioji, kas yra kas…

Ingrida Stankevičienė: O čia aš graduoju ką? Kas yra kas? Čia taip atrodytų, kad aš čia žmones graduoju.

Augustinas Rakauskas: Ne tai, kad žmogus kas yra kas, o tavo būsena, kokią jau galima įvardyti, kad čia jau esu išmintingas arba išmintingai elgiuosi.

Ingrida Stankevičienė: Bet tik tada aš galiu tai įvardyti, kai gaunu grįžtamąjį ryšį iš žmonių…

Augustinas Rakauskas: Kada gauni grįžtamąjį ryšį. Ir kodėl visi lyderiai, dvasiniai mokytojai, visada reiškiasi per žmones? Jie žiūri kiek tų žmonių pritaria, kiek tų žmonių domisi, kiek tų žmonių prijaučia.

Martinas Liuteris Kingas kodėl kovojo už juodųjų teises? Pažiūrėjus dokumentinius filmus matosi, kas jį tam įkvėpė. Jis jau galima sakyti tapo simboliu jiems visiems, jis pradėjo ginti jų teises ir jis sugeneravo tokią galią, kad pradėjo tai „baltajai“ visuomenei kelti pavojų. Kelti pavojų pagal to meto jų supratimo lygį. Bet būtent tai, kad jis sugebėjo tai padaryti ir lėmė, kad šitos dvi rasės labai suartėjo ir situacija tarp jų santykių labai pasikeitė. Tai čia toks ryškus pavyzdys kaip žmogus gali pamatyti save kitų žmonių lūkesčiuose, kitų žmonių savijautoje. Jis gi save mato, kaip tie žmonės kalba, elgiasi. Jeigu jie iš karto priėmė, absorbavo jo kalbą į savo būseną, tai jie visi pradėjo elgtis ir pradėjo reikalauti to paties, ką jis užakcentavo ir į ką jis atkreipė dėmesį.

Ingrida Stankevičienė: Jie absorbavo, kaip jūs sakote, tą būseną todėl, kad tai atitiko jų lūkesčius. Pas juos atsiranda bendras tikslas.

Augustinas Rakauskas: Taip, bet mes negalime ignoruoti to, kad visa tai pasimatė ir įgavo gyvybę ir susiformavo dvasia būtent per kitus žmones.

Ingrida Stankevičienė: Gyvybei formuotis būtinas kažkas – bendra intencija, bendras ketinimas…

Augustinas Rakauskas: Tai kad dvasia veiktų, kad ji turėtų atoveiksmį, ir kad, kaip sako „žodžiai taptų kūnu“, tai turi kūnas susiformuoti iš ląstelių. O kas – ląstelės? Žmonės. Bet kokioje situacijoje, bet kokiuose siekuose, kurie eina iš žmogaus, iš jo eina arba dieviškos kibirkštėlės energetika, arba eina velniška energetika. Ir mes turime pilna savo istorijoje tokių pavyzdžių, kai buvo užgimęs ir komunizmas, ir fašizmas, ir visokios kitokios. Ir po šiai dienai yra visokiausių etninių valymų, bet jau ne tokiame lygyje kaip pasauliniai karai – masinės žudynės. Ir jau žmonės bando visais įmanomais būdais…

Ingrida Stankevičienė: Sakot lygis ne tas, bet principas veikimo, jungimosi…

Augustinas Rakauskas: Dėsnis veikia taip pat. Bet mes matome, kad čia, toje fiziologijoje, yra kažkokie pasiekimai. Tai reikia neužmiršti, kad subtilių santykių, teigiamų nuostatų prasme irgi vyksta tie patys procesai. Dėl to aš manau, ilgai man stebint ir analizuojant, žiūrint, ko mums trūksta, ko, kaip visuomenei, kaip žmonėms, taigi niekaip nerandu, kad kažko labiau trūksta, negu mums trūksta išminties, teisingumo, tikėjimo vienas kitu ir meilės vienas kitam. Tai jeigu šituos faktorius atgaivinus, kaip Martinas Liuteris Kingas atgaivino problemą, kuri buvo susikaupusi jų visuomenėje, tai jis privertė visuomenę atkreipti dėmesį į juodųjų…

Ingrida Stankevičienė: Jis atkreipė dėmesį tik todėl, kad tai buvo tas laikmetis ir tas istorijos momentas, kada buvo susikaupusi kritinė masė. Buvo visos sudedamosios, kad asmenybė arba, kaip jūs sakote, lyderis, padarytų tą galutinį tašką, kurį jis ir padarė.

Augustinas Rakauskas: Nežiūriu kaip į lyderį, žiūriu kaip į kibirkštėlę dvasios. Žmogus yra dvasia.

Ingrida Stankevičienė: Jūs kalbate apie subtilaus pasaulio…

Augustinas Rakauskas: Taip, jis sukėlė kibirkštį ir nuvilnijo per visą Ameriką judėjimas. Tai paimkime šiandien… Štai, sakai, buvo visos sudedamosios, – tai ar reikia daugiau sudedamųjų negu šiandien mes turime kovodami su tais negatyviais reiškiniais, kuriuos mes turime subtiliame lygmenyje šiandien savo šalyje. Pažiūrėkite, pasiskaičiuokite kiek savižudybių, kiek žūsta dėl girtų vairuotojų, kiek emigravo žmonių, kiek šiandien yra vargšų žmonių, kurie nesuduria galo su galu ir blogai jaučiasi.

Edita Marciulevičienė: Štai po ranka turime statistiką „Eurostat“ 2017 metų – tai 100 tūkstančių gyventojų Lietuvoje teko 32 savižudžiai, tas skaičius yra didžiausias visoje Europos Sąjungoje. Apskritai pasaulyje kasmet nusižudo beveik 800 tūkstančių žmonių ir tai reiškia, kad vieno žmogaus gyvybė užgęsta kas 40 sekundžių, kaip rodo Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys.

Augustinas Rakauskas: Tai jeigu visa tai sudėjus… čia dar galima būtų įvardyti našlaičius, paliktus vaikus, depresuojančius giminaičius, kurie yra pasidaliję pusiau – pusė gyvena užsienyje, pusė čia, – visi kenčia! Ir tai yra pasekmės nepakankamos išminties, nepakankamo teisingumo faktorių, nepakankamo tikėjimo ir nepakankamos meilės. Jeigu šiandien mūsų visuomenė atkreiptų dėmesį ir pradėtų dėti pastangas, kad nebūtų vietos…

Edita Marciulevičienė: Augustinai, tai koks faktorius mūsų visuomenėje trukdo pasireikšti išminčiai, teisingumui, tikėjimui ir meilei?

Augustinas Rakauskas: Reikia tik vieno dalyko – nugalėti abejingumą, kai matome, kad daromi neišmintingi sprendimai, pinigai naudojami neišmintingai, jeigu mes tik nugalėtume abejingumą ir pradėtume kelti visose srityse, pradėtume reikalauti išmintingų sprendimų…

Ingrida Stankevičienė: Bet jūs gi pats sakote priežastį – žmonės abejingi, todėl jie negali pamatyti.

Augustinas Rakauskas: Ką, žmonės nemato, kad priimami neišmintingi sprendimai? Taigi visi mato, čia gi nepaslėpsi, vieni nepadaro neišmintingų sprendimų, jie padaro su kuo? Juk blogį lygiai taip pat realizuoja kartu su kitais žmonėmis.

Ingrida Stankevičienė: Bet Augustinai, jūs vieną vietą pajudinote, žmonės iš tiesų mato ir žmonės iš tiesų kalba, bet tas kalbėjimas yra toks silpnas, arba jis labai individualizuotas…

Augustinas Rakauskas: Ir atėjai pati iki tos vietos, kurią pati paklausei. Čia ir yra atsakymas, kodėl mes tą darbą darome. Darome, kad tie žmonės, kritinė masė jų būtų didesnė. Kodėl yra pasakyta Šventajame rašte: „Pirma buvo žodis“. Taip, tu dabar ir matai, dabar žmonės kalba. Prieš 20 metų žmonės mušėsi ir darė, pešėsi ir darė, kovojo fiziškai, siautėjo banditų gaujos ir aiškinosi santykius, vien i kitus žudė, tai buvo veiksmo periodas. Dabar mes gyvename kalbos periode. Ateis laikas, pradėsime gyventi dvasios periode, kada kovos dvasia, kada kovos gera ir bloga dvasia, bloga atmosfera – gera atmosfera.

Edita Marciulevičienė: Nuo to kaip greitai mes pamatysime savo abejingumo pasekmes ir priklauso, kas laimės: ar tie, kurie telkia žmones į krūvą padaryti kažkokį korumpuotą veiksmą, apgauti visuomenę, ar bus didesnė masė žmonių, kurie telksis ir ne tik kalbės, o blokuos, neleis artimiesiems dalyvauti, eis į gatves, kels reikalavimus.

Ingrida Stankevičienė: Bet mes dar turėsime pagyventi, kad, kaip tu pati sakai, pamatytume tuos netikusius projektus, kurie yra vykdomi visuomenės gerovės sąskaita. Mes tiesiog turėsime pragyventi visas tas gudrybes, kol, kaip Augustinas kalba, mums susikaups ta kritinė masė ir mes patys paspringsime nuo savo abejingumo.

Augustinas Rakauskas: Dabar periodas ne tik kad kalba (dabar ir vieni, ir kiti kalba), bet periodas, kada išnaudoja demokratines kalbas ir iš jų daro biznį. Kalba apie demokratiją, apie visuomenės interesą ir tuo pačiu visuomenę išnaudoja, apgauna, prastumia savo interesus.

Ingrida Stankevičienė: Bet žiūrėkite, jūs gi pats, pirmoje dalyje kalbėjote, apie vystymąsi kaip nuolatinės kaitos procesą?

Augustinas Rakauskas: Šitie dalykai yra procesiniai, negali jie iš karto atsirasti, nes jeigu tik prievartą panaudojame, anksčiau laiko tai padarome, jau iš karto galime įvardyti diktatūra. Čia kaip su tuo augalu – jis turi užaugti.

O ką jūs čia darote tose laidose? Jūs laistote! Vandenėlį laistote – kalbate, skleidžiate ir viliatės, kad kažkas išgirs, susimąstys, susidomės, gal kažkas pakeis savo požiūrį ir sakys, o ką aš padarau, o kaip aš dalyvauju, o kam aš tarnauju?

Ingrida Stankevičienė: Štai mes kalbame apie mūsų visuomenės didžiausią rykštę – tai abejingumą, kuris visose socialinėse srityse mums atneša nesuvokiamus nuostolius. Taip pat mes kalbame ir apie edukaciją, kaip apie visuomenės sąmoningėjimo procesą. Jis mumyse formuoja laisvo pasirinkimo galimybę ir žmogus gali sąmoningai, laisvai rinktis jam pateikiamus reikalavimus, matydamas tuose reikalavimuose perspektyvą. Kada ir kur tai veikia?

Augustinas Rakauskas: Jis veikia bendruomenėje ir veikia kartu su kitais. Jį apgyvendinti ir diegti galima kartu su žmonėmis, nes jeigu nėra žmonių, tada nėra ir poreikio laisvei, nes žmogus be žmonių ir taip laisvas, nes jis tada neturi jokių apribojimų. Jo tada nieks negali apriboti, jį gal tada vilkas apriboja, – į mišką negalima eiti, nes gali užpulti vilkas. Tai gamta veikia lygiai taip pat. Jokio skirtumo, dėsnis vis tiek veikia. Bet žmonės todėl ir buriasi į bendruomenes, todėl jie kartu ir veikia, kad jiems kartu lengviau išgyventi, jie kartu labiau progresuoja. Su vilku jis negali susitarti, o su žmogumi gali.

Ingrida Stankevičienė: Jūsų pavyzdys apie tai, kad, tarkim, žmogus būdamas, dirbdamas tam tikroje komandoje, organizacijoje jis tada gali sava valia, sąmoningai pasirinkti būti priklausomas nuo nurodymų, kadangi laikydamasis tų nurodymų, vykdymas juos…

Augustinas Rakauskas: Jis nurodymų kūrime turi taip pat dalyvauti. Jis turi sakyti, kad „šitas nurodymas mane žemina“, „šitas nurodymas man daro poveikį“, „šitas nurodymas man padeda, jis mane sustiprina, aš gerai jaučiuosi, mane apdraudžia, aš tada konkrečiau žinau, ką aš turiu atlikti, esu ramus, nes žinau, kad manęs nepersekioja, bet mane stebi su meile, rūpindamasis mano darbdavys, kad aš nepadaryčiau klaidos. Jis mane brangina. Jis nori, kad aš neklysčiau, jis nori, kad aš būčiau išmintingas, protingas, pareigingas“. Tai yra skirtumas!

Ingrida Stankevičienė: Taip ir tada tas nurodymas tampa žmogui kaip stimulas…

Augustinas Rakauskas: Savo pridėtine verte tai tampa bendra, jis tampa kartu mūsų sukurtas, o ne primestas kažkieno vieno. Kai nesigilini, atrodo, kad čia…

Ingrida Stankevičienė: Ir kada nurodymas pradeda duoti pridėtinę vertę, tada ta pridėtinė vertė iš nurodymo sukuria tvarką, kuri jau yra naudinga organizacijai, korporacijai.

Augustinas Rakauskas: Pats nurodymas negali vienas pats savaime sukurti. Jeigu kolektyvas kartu susėdęs išdiskutuoja… Kodėl sako labai svarbu demokratiją kuriant tolerancija? O ką reiškia tolerancija? Reiškia reikia toleruoti kitą nuomonę, kitą požiūrį, kitus poreikius. Nes vienam žmogui patogu sėdėti, kitam žmogui nepatogi ta darbo vieta, vienas gali dirbti, kitas – negali. Vienas gali su tuo žmogumi bendrauti, kitas negali, nes visi žmonės yra skirtingi. Skirtingumas emocinis, nuomonių skirtingumas, sampratos, jis būtent ir sukuria prielaidą kurti naujus dalykus ir atlikti savaiminį edukacinį darbą, kur žmonės bendraudami atranda priimtinus sprendimo būdus. Jie suniveliuoja ir suranda vadinamąjį aukso vidurį.

Ir tada žmonės sako: „Jeigu taip truputį pakreipsite, bus gerai, galiu taip“. Ir žmogui parodai, kad padarai jam patogiai, tai kažkam kitam tampa nepatogu, kitam kolegai. Tada klausi: „O tau bus gerai, jeigu tu dirbdamas žinosi, kad dėl tavęs čia padarytas patogumas, bet tas tavo patogumas sukelia nepatogumą kitam darbuotojui, tau nuo to nieko? Tu gerai jautiesi? Tau nerūpi kaip jis jaučiasi?“ Taip kalbėdamas demonstruoju, kaip iš tikrųjų turėtų būti sprendžiamos problemos, ir norint išspręsti problemas nori nenori reikia giliai analizuoti ir plačiai. O plačiai, tai reiškia ne tik savo interesų rėmuose, bet ir kolegos, ir viršininko, ir visuomenės, ir darbdavio, nes yra vadovas, yra darbdavys, yra visuomenė, yra pirkėjai, yra pardavėjai, yra valytoja, kuri ateina valyti kabinetą, ir visus šituos dalykus reikia suderinti.

Ingrida Stankevičienė: Bet žiūrėkite, jūs sudėliojote, iš pradžių kalbate lyg linijiniu būdu, vėliau sudėliodamas visus komponentus, pavadinkim tai – piramidės, apibrėžiate, kokie yra pagrindiniai bendros įmonės ar korporacijos dvasios…

Augustinas Rakauskas: Daugiau turiu omenyje sistemos. Jos vis tiek anksčiau ar vėliau dirbant pavirsta kažkokia sistema. Na ir sakoma, kad sistemą reikia pastoviai tobulinti, prižiūrėti, rūpintis ir sistemą reikia kurti kartu, ne vienam kažkam. Nes tada jau ne sistema, o diktatūra ir apie jokią demokratiją ten kalbėti negalima.

Edita Marciulevičienė: Ačiū jums, Augustinai, ir pabaikime citata iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“ papildydami šios dienos temą:

„Visuomenė, nenorėdama gilintis į demokratijos dėsnius, įpareigoja to siekti išrinktuosius. Iš esmės iš jų reikalaujama pakelti visos visuomenės sąmoningumo lygį, tačiau atskiros asmenybės per silpnos padaryti visą visuomenę laimingą. Laikas ne lyderius kelti, o stengtis žmonių sąmonėje apgyvendinti visuomenei tinkamas nuostatas. Žmonės, pradėję suvokti vientiso pasaulio visumą, turėtų stengtis savo pranašumą tai visumai ir atiduoti, kad augtų jų pačių ir visuomenės sąmoningumas. Visi kartu, naudodamiesi įvairiais savo sugebėjimais, savo gyvenimo būdu, didinkime vienas kito sąmoningumą. Taip didės visuotinio sąmoningumo galia, gebanti padaryti perversmą visos žmonijos sąmonėje. Tai leis kiekvienam žmogui suvokti, kas jis yra ir kodėl vis dar gyvena nevisiško sąmoningumo būsenoje šiame vientisame dvilypės trejybės pasaulyje.“

 

Spausdinti