„Verslumo dvasioje“ apie žmogui svarbius dalykus, nuo kurių priklauso kiekvieno savijauta ir visos visuomenės gerovė, kalbamės su verslininku, „Žinių radijo” savininku ir laidos autoriumi Augustinu Rakausku.

Klausytis internetu.

Laida transliuojama penktadienį 10.10 val., kartojama savaitgaliais 17 val.
Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
***
Ištrauka iš laidos:

Ingrida Stankevičienė: Visi pasaulyje vykstantys įvykiai priežasčių verčia ieškoti mūsų būsenoje. Viskas, kas vyksta aplinkui mus, mūsų šeimoje, darbovietėje, mūsų bendruomenėse, visuomenėje, valstybėje, pasaulyje – visa tai susiveda į mūsų būseną. Mes visi jaučiame, kad vis stipriau mus spaudžia mūsų vidinio pasaulio nesuvokimas. Kas tai daro? Kas yra tas, kas mumyse neduoda ramybės? „Verslumo dvasios“ laidose mes tai vadiname subtiliu pasauliu. Subtilus pasaulis po truputį braunasi į mūsų gyvenimą ir mes turime mokytis jį pažinti, atskleisti.

Edita Marciulevičienė: Štai, Augustinai, jūs sakote, kad žmogaus gyvenimo žemėje prasmė yra ištobulinti savo sielos dvasią, ir tam, kad žmogus galėtų išreiškiant savo sukauptą dvasinį potencialą, jis naudojasi šiame pasaulyje išgyvenamais jausmais. Jūs dar šitoj vietoj pabrėžiate, kad yra svarbu, kaip sakote, nepakliūti į spąstus – į priklausomybę nuo materialių daiktų ir nekurti iš jų stabų. Todėl „Verslumo dvasioje“ daug kalbame apie vertybines nuostatas ir apie pusiausvyrą.
Bet čia, kaip Inga sako, dauguma mūsų per įvairias situacijas, ypač konfliktines, susiduriame su savo būsena ir kyla daugybė klausimų apie tą vidinį pasaulį. Kaip susigaudyti, kas vyksta mūsų sąmonėje? Kaip pradėti dirbti su šituo krūviu?

Augustinas Rakauskas: Tas krūvis užima sąmonę ir jau negali jo išmesti iš sąmonės, o tada, kai nori kažką paimti iš pasąmoninio lygio… nes, norint gauti kažkokią naudą, reikia žaisti šitą žaidimą, reikia pasąmonę su sąmone pastoviai jungti ir ieškoti tos koreliacijos, nes tai, kas yra nauja, tai nėra nei sąmonėje, nei pasąmonėje, yra tame, kas iš to gimsta. Iš tos diskusijos arba iš to samprotavimo, arba iš jautimo ir galvojimo, iš galvojimo ir jautimo. Jeigu šitą procesą pradedi sukti…

Ingrida Stankevičienė: Gerai, o kaip galima „sukti“ šitą procesą, jei žmogaus pasąmonė yra užkimšta ir tiesiog jokia cirkuliacija tarp sąmonės, pasąmonės vykti negali? Seni stereotipai, instinktyvios reakcijos, pati primityviausia įtaka iš aplinkos ir aplinkos veikimas. Juk žiūrėkite, kaip mes matome, menininkui pagrindinė sąlyga – aš siekiu būti laisvas, kad galėčiau atsiverti, galėčiau kurti ir t.t. Tai kam žmogus turi būti laisvas, kam jis turi atsiverti?

Augustinas Rakauskas: Mes turime nebijoti pripažinti to subtilaus pasaulio įtakos mūsų kasdieniniame gyvenime. Kaip sako: „Kaip danguje, taip ir žemėje“. Tai, kaip žmonės kalba, kaip jie galvoja, ką jie skaito, ką kalba kiti, nuo to priklauso kaip jie jaučia, kaip reaguoja. Tai čia yra dvi sudedamosios, bet jos gimdo trečią. Jos arba teršia, arba švarina atmosferą. Jos arba pripildo vienos dvasios, arba kitos dvasios.

Ingrida Stankevičienė: Tai Augustinai, šito jūsų ir klausiu, jūs sakot: „Arba teršia, arba švarina, grynina“, tai kur visa tai patenka? Kas vėliau su tuo dirba? Kaip mes tai gauname?

Augustinas Rakauskas: Visa tai atsiduria būtent subtiliame lygmenyje, subtiliame pasaulyje. Tada, pagal mūsų išsivystymo lygį, kokie mes esame „imtuvai“, kiek mes galime to paimti, kiek pas mus paruošta sielos būsena, tiek mes galime rezonuoti su tuo, kas vyksta išorėje.

Ingrida Stankevičienė: Matote, jūs jau kalbate apie brandžią sielos būseną ir jos rezonavimą. Su kuo ji turi tą santykį?

Augustinas Rakauskas: Čia yra būtent santykis subtilaus ir mūsų to jausmo ir proto. Subtilaus pasaulio, kurio mes nematome, apčiuopti negalime, bet jis yra.

Ingrida Stankevičienė: Šitą vietą norėčiau su jumis dar truputėlį pasiaiškinti. Subtilus pasaulis yra ir jis veikia visada, kaip šviesa, kaip oras, kaip bet kokia substancija, bet kada mes, būtent mes, savo būsena galime pradėti su juo komunikuoti? Šita vieta, manyčiau, yra labai svarbi. Jūs štai kalbate apie rezonavimą. Kaip subręsta šitas kontaktas, kaip susiformuoja šitas santykis? Štai šita vieta yra labai svarbi. Kaip aš pripildau šitą galimybę tam kontaktui su subtiliu pasauliu? Gal šitaip paklausiu…

Augustinas Rakauskas: Jį pildo. Jis tampa energetika, tampa ta dvasia, kuri pradeda vyrauti ir imti viršų. Pavyzdžiui, ties tais dalykais, kurie buvo prieš kokia 10–15 metų, kurie sukeldavo tik apmaudą, pyktį, nepasitenkinimą, – fiziologija santykių. Buvo toks laikas ir iš karto iš fiziologijos į fiziologiją ėjo – žmonės girdi, reaguoja, ta reakcija juos persmelkia. O dabar jau vyksta daug subtilesniame lygmenyje. Ir tas subtilus pasaulis pradeda reikštis.

Bet jis negali ateiti garsu, jis dar nesusiformavęs, nes visi dirba tą darbą, bet dirba daugiau per fiziologiją: per žodžius, per emocijas, per santykius, per kalbas, knygas – visi šitie dalykai kaip vyko taip ir vyksta, bet jie įgavo jau kitą energetiką, įgavo tokį subtilesnį lygmenį ir kadangi būdami subtilesni, užkabino daug subtilesnius dalykus ir subtilaus pasaulio energetika pradeda brautis pas mus. Tada ateina pirminė sąvoka, kuri neduoda aiškaus supratimo, kad negali konkrečiai kažkaip įvardyti, bet pradedi jausti. Tai į tą mūsų jausmų pasaulį pirmiausiai pasibeldžia atmosfera, kaip grįžtamasis ryšys, kuriame mes irgi dalyvaujame. Bet mes tik vieni iš dalyvių. Mes – mažytė dalelytė viso to, ką daro daug kas ir daro nebūtinai vien tik mūsų šalyje, daro ir kitose šalyse. Ir visa energetika ieško kur save realizuoti.

Ingrida Stankevičienė: Žodžiu, subtilus pasaulis, – tai mes jį pripildome savo pojūčiais, savo mintimis, viskuo, kas pakyla virš tos grubios fizinės formos. Bet štai jūs užsiminėte apie mintis, tai kaip neigiama mintis rezonuoja su subtiliais dalykais?

Augustinas Rakauskas: Nusikalstama mintis negali realizuoti save, pavyzdžiui, pas Dievo avinėlį. Ji ieško terpės, kur save realizuoti, kažkokiam nusikaltėlių lizde, kur yra tinkama terpė.

Čia lygiai taip pat. Subtilus pasaulis labai švelniai braunasi, ieško kur save realizuoti. Ir santykiai mūsų, žmogiškieji, vadinamieji žemės santykiai, kalbos, mimikų, bendravimo, vadinamoji fiziologija, labai skiriasi nuo to subtilumo, kuris eina kaip dvasia.

Ingrida Stankevičienė: O kas yra tie laimingieji, kurie gali turėti šitą kontaktą?

Augustinas Rakauskas: Pirmi pagauna tuos dalykus žmonės, kurie yra paruošti.

Ingrida Stankevičienė: O subtilius dalykus gali pagauti tik tai tie žmonės, kurie dirba su savo užpasąmone?

Augustinas Rakauskas: Subtilaus dalyko priėmimas žmogui priklauso nuo jo visos esybės subtilumo. Kiek jis pats yra švelnus, jautrus, atidus, giliai analizuojantis, užjaučiantis, girdintis, plačiai žiūrintis…

Ingrida Stankevičienė: Štai jūs kalbate apie švelnumą, apie jautrumą ir man toks vaizdas iškilo. Senelis man pasakojo kaip Antrojo pasaulinio karo pradžioje pirmosiose gretose stovėjo jauni, nepatyrę, nemokantys ir jie savotiškai buvo kaip „patrankų mėsa“. Tai jeigu perkeliant tokią asociaciją į nūdieną, į šiandieninį tą grubų mūsų pasaulį…

Augustinas Rakauskas: Jie yra įkaitai sistemos. Sistema yra grubi, sakysim, dominuoja joje kyšininkavimas, grubumas, apgaudinėjimai. Kaip pavyzdys, 70 procentų visuomenės gyvena tokiomis vertybėmis ir jie tada yra labai pažeidžiami. Jiems yra labai sunku sugaudyti subtilumus, nes juos pastoviai realiame, fiziniame pasaulyje veikia ir vyksta tokia kova – grubusis pasaulis subtilumą visą laiką kaip ir išstūminėja. Kaip jis išstūminėja? Tai kažkas įžeidė, užgavo, pažemino…

Ingrida Stankevičienė: Praeitą kartą įrašo metu jūs pasakėte, kad mūsų gyvenime devalvavosi išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė. Ir iš principo toje grubioje aplinkoje žmonės praranda savyje galią, kaip jūs sakote, tą vidinį stuburą, jausti šituos dalykus. Bet, kaip jūs sakote, yra žmonės, kurie išsaugoję, jie turi gebėjimą išsiugdę pajausti tuos subtilius dalykus. Tai šitoje subtilioje aplinkoje, tam pasauly, yra ir ta išmintis, ir tas teisingumas, tikėjimas ir meilė tik todėl, kad tie žmonės turi savyje galią, tą gebėjimą tas vertybes pajausti.

Augustinas Rakauskas: Nereikia sumaišyti ir suklaidinti žmonių, kad viską nulemia galia. Tas yra svarbu. Ir tas subtilumas yra toks persmelkiantis dalykas. Grubų pasaulį nepersmelksi, atsimuši į jį – imkim mašiną, daiktą, sieną, namą. Bet savybė žmogaus, dvasinė savybė, ji yra persmelkiama, ir jeigu žmogus tiek yra ištikimas… Kodėl yra tikėjimas taip svarbu? Jeigu žmogus tiki šventai tomis vertybėmis, kuriomis jis vadovaujasi…

Ingrida Stankevičienė: Šventai, reiškia ką? Kad mes čia taip dogmatiškai neskambėtume ir fanatiškai…

Augustinas Rakauskas: Jam niekas negali išmušti pagrindo, jo niekas negali priversti tikėti kažkokiomis kitokiomis vertybėmis. Kad, pavyzdžiui, atimti arba priversti yra gerai. Jis įsitikinęs, kad žmogaus negalima priversti ir negalima iš jo atimti, kad reikia su juo susitarti, reikia jį įtikinti, kad jis ką nors darytų, o ne priversti. Nes priversti, tai jau veda į fizinį veiksmą. Atimti irgi,– jis nenori atiduoti, dėl to iš jo atimi, kaip sako „prichvatizuoji“.

Ką ir darydavo anksčiau visos revoliucinės santvarkos: kas turi, iš to atima, atiduoda tam, kas neturi. Kaip mes pamatėme, kad tai nedirba, nesuveikia.

Tai tas neprisirišimas ir tas gebėjimas būti persmelkiamu, kad tave tie grubumai… Pereikime vėl į subtilų pasaulį. Subtiliame pasaulyje – kada grubus žodis tavęs nežeidžia, kada tu supranti tą žmogų, ir, manau, kas mums yra sunkiausia. Ir tie žmonės, kurie siekia subtilaus pasaulio dėsnių, subtilaus pasaulio nuostatų įtvirtinimo…

Ką aš sudedu į tuos dalykus – išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė, į tuos keturis faktorius? Jeigu mes norime, kad jie dominuotų, kad jie būtų, tai mes turime paimti iš karto nuo pat pradžios – išmintis. Tai reiškia, mes turime būti atsparūs kvailumui. Jeigu matome, kad yra melavimas, nesusigaudymas, primityvumas, tai mes neturime būti poveikyje, mes turime tiek stengtis sugeneruoti savyje išminties, kad rastume jėgų pateisinti situaciją ir surasti priežastį, ir turėti tik vieną intenciją – kaip padėti tam žmogui išeiti iš primityvumo, kad jis suprastų, kad jo veiksmai yra neišmintingi, kad jie suponuoja kažkokias skausmingas pasekmės arba jam, ar kitiems žmonėms.

Ingrida Stankevičienė: Mes veikiame dualiame pasaulyje. Jūs pasakėte „nebūti poveikyje“. Kaip aš galiu nuskenuoti, kad mano sprendimas, tam tikri veiksmai, pojūčiai, jie yra vieno ar kito reiškinio atžvilgiu išmintingi?

Augustinas Rakauskas: Čia žmogus turi dėti pastangas ir ugdyti savyje tokią išmintį, kad kvailys negalėtų jo pažeisti. Bet jeigu jis yra pažeidžiamas, jeigu jis laiko, kad žmogus yra kvailas, bet tas kvailas žmogus ateina ir sudrumsčia jam smegenis, ir užima jo sąmonę, kaip sakant, įžeidžia jį ir jis įsižeidžia, tai jeigu jis įsižeidžia, jau jis yra neišmintingas. Nes jis įsižeidžia dėl to, kad primityvesnis žmogus kažką pasakė tokio, kas jam netinka. Tai kokia čia išmintis?.. Tai aišku, kad jau yra neišmintingas priėjimas fiziologinio proceso.

Lygiai taip pat su teisingumu. Jeigu tu pasiduodi neteisingumui, ir tu išduodi savo teisingumo nuostatas, ir susigundai arba pritari, kad tau naudinga, ir, kaip sakant, galima truputį pameluoti, čia nebus tokia didelė nuodėmė, tai reiškia, kad nesi visiškai teisingas. Ir kaip būti visiškai teisingu neteisingoje visuomenėje?.. Jeigu visuomenėje, sakysim, 70 procentų dominuoja melas, netiesa, visokie „falšyvumai“, apgaudinėjimai! Tai kaip gali matant šituos dalykus būti tikėjimas?!

Ingrida Stankevičienė: Gerai, tada aš kitaip paklausiu: ko vertas, evoliucijos kontekste, vieno žmogaus siekimas teisingumo, kada aplinka, visuomenė renkasi neteisingumą kaip naudos galimybę?

Augustinas Rakauskas: Tai visur kyla klausimas: koks tavo tikėjimas? Ar tu tiki, kad tas žmogus progresuoja, apskritai, žmonija? Jeigu tu pradedi žiūrėti į vienetą, tai žemėje auga ir valgomi, ir nevalgomi vaisiai, yra kartūs ir yra saldūs, bet jie visi reikalingi, tik reikia juos kažkur pritaikyti. Reikia žinoti kur juos pritaikyti. Ir jeigu tu pradedi kovoti tik su kažkokiu vienu dalyku, tai tu jau esi neišmintingas, jau elgiesi neteisingai, tada tu netiki, kad tas daiktas irgi reikalingas visuomenėje.

Ingrida Stankevičienė: Na gerai, tai jeigu aš taip siaurai, tik savo individualiame kontekste imu išmintį, teisingumą, tikėjimą, meilę, tai kokiais parametrais aš vadovaujuosi nusistatydama, tarkime, meilės nuostatą?

Augustinas Rakauskas: Jeigu tu renkiesi ir sakai: „Jis geras, aš jį myliu, už tai, kad jis geras. O tas – blogas, aš jo nemyliu“. Tai ar čia meilė? Ar čia meilė žmonijai? Ar čia meilė žmogui?

Tai šitoje vietoje, kai sakau, kad devalvavosi šitos savybės, tai turiu omenyje, kad labai sudėtinga šiandien žmonėms būti ištikimiems išmintingam priėjimui, teisingam sprendimui, tikėjimui, meilei. Yra be galo sudėtinga. Kuo didesnis spaudimas, kuo tas procentas didesnis tų žmonių, kurie nesivadovauja tokiais dalykais, ignoruoja ir dar giria vienas kitą, tapšnoja per petį. Pavyzdžiui, draugui sako: „Gerai tu ten jį „padarei“!

Ingrida Stankevičienė: Jūs girdite, ką jūs sakote?! Žodžiu, jeigu mūsų visuomenėje dominuoja požiūris „kaip gerai tu jį „padarei“ arba „kaip gerai tu jam įkalei“, tai ką, mes tada padėkime mikrofonus ir skirstomės. Kam tada mes sėdime Kauno studijoje su „Verslumo dvasia“?

Augustinas Rakauskas: Čia yra atsakymas, kodėl mes darome tas laidas, rašome knygas. Kodėl mes kalbame apie tai, kas didžiajai daliai visuomenės atrodo, kad to visai nereikia ir kad čia kalba neaišku apie ką ir neaišku dėl ko, ir kokią čia duoda naudą tos kalbos. Čia ir yra tikėjimas. Mes tikime, kad lašas po lašo vis tiek pratašo. Taip, mes esame mažuma. Retai kas gvildena tokias temas, kurias mes gvildename. Bet todėl mes jas ir gvildename, kad kuo daugiau prisidėtume prie tos teigiamos dvasios, kuri blokuoja negatyvo progresą.

Ingrida Stankevičienė: Jūs kalbate, kad yra dvi plotmės – yra tas grubusis pasaulis, kurį mes priskiriame fiziologinėms juslėms, ir yra tas subtilus pasaulis. Išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė, kurią jūs pristatote kaip keturias dvasines vertybes, jų šaknys yra šiame subtiliame pasaulyje. Ir kaip jūs sakote, kai žmogus yra šitoje fizinėje erdvėje ir susiduria su ta grubia fiziologija, energetika, jam yra kartais labai sunku atlaikyti. Tai štai tas, vidinis procesas – atlaikyti, turi turėti nuolatinį kontaktą, ryšį su tuo subtiliuoju pasauliu.

Augustinas Rakauskas: Taip, turi būti stiprus tikėjimas, turi būti didelė meilė žmonėms, klystantiems. Bet tu sakai „atlaikyti“, sakyčiau, pradžioje pokalbio kalbėjau ir dabar noriu pabrėžti, turiu omenyje, kad mes turime savyje ugdyti tas savybes, kad mūsų būsenoje neapsistotų tie negatyvai, kad jie negalėtų šeimininkauti mumyse, kad mes būtume tie tokie perskrodžiami – praėjo, bet nepažeidė. Kaip sako, mums meta blogą žodį, kaip akmenį, o mes esame nepažeidžiami. Mes praleidžiame tą.

Ingrida Stankevičienė: Kodėl mes nepažeidžiami?

Augustinas Rakauskas: Mes esame todėl nepažeidžiami, kad mūsų tikėjimas stiprus, kad mūsų meilė didelė ir kad mes galime neutralizuoti tai, nes neleidžiame apsistoti, nestipriname blogio. Kalbu apie idealų variantą kaip turėtų būti, ko mes siekiame. Siekiamybė.

Ingrida Stankevičienė: Tai jau yra tai, kaip atrodo mūsų veikimo pasekmės štai šitame grubiame pasaulyje, taip atrodo mūsų pasekmės.

Bet dabar jūsų žmogus kiekvienas paklaustų ir aš paklausiu: Augustinai, kaip tada reikia užmegzti ryšį su tuo subtiliu pasauliu, kaip pradėti jį jausti, kaip man turėti tą nuolatinį kontaktą, kad aš būčiau šitoje visuomenėje, kuri yra tokia nesubalansuota, sugebėčiau būti tame nuolatiniame ryšyje ir galėčiau sujungti kiek galima daugiau žmonių, kad mes pritrauktume tą…

Augustinas Rakauskas: Tai aišku, kad visi norėtų gauti tabletę, tarp jų ir tu ne išimtis, ir aš ne išimtis, ir labai gerai būtų, kad kas nors mums pasakytų. Kodėl mes ir užkliūname ant šito dalyko – mes ieškome konkretikos, mes ieškome arba technologijos, arba simbolio, arba kažkokios kitos priemonės, kuri kuo greičiau mums padėtų su tuo susitvarkyti ir nugalėti tuos visus negatyvius reiškinius, kurie mus supa, į mus eina, visą laiką apeliuoja į mūsų vidų… Ir kaip čia dabar padaryti?!

Čia vėl grįžtame į tą pačią vietą, kur sakiau, kad knygoje yra daug parašyta apie tuos dalykus, kad jeigu tai būtų galima padaryti kažkokiu vienu ypu ar viena kažkokia sudėliota technologija, kaip daugybos lentele, tai seniai žmonija būtų tai padariusi. Bet, deja, tai yra amžinos evoliucijos procesas. Ir jeigu tai būtų galima padaryti, jei būtų galima kvestionuoti kaip subtilų pasaulį, kaip gėrį, kaip prašvytėjimą, bet deja, taip neįvyksta. Čia yra procesas ir tame ir slypi žmonijos egzistencija, žmonės tuo ir skiriasi nuo gyvūnų, kad jie tobulėjimui ribų neturi. Jie visą laiką gali tobulėti, kokie jie bebūtų tobuli ir kaip jie šiame gyvenimo etape įvaldytų komunikavimą su subtiliu pasauliu, ir kaip jie betaptų nepažeidžiami, tokie kaip mes čia bandome juos apibūdinti, vis tiek tuo tobulėjimas nesibaigs. Vis tiek, kol nors vienas žmogus pasaulyje gyvens, tol šitas procesas tęsis ir tol žmonija evoliucionuos, ir visą laiką ieškos tų tobulesnių ir šviesesnių būdų. Kas vyks po to, šiandien mes pasakyti negalime, gal tik fiziologinė mūsų struktūra pasikeis, o mes kitame lygyje sieksime to paties, šviesos lygyje ar stichijų lygyje, šito pasakyti negaliu. Bet faktas tas, kad mes turime žinoti, jog tai yra kantrus, ilgas, pasiaukojantis darbas.

Edita Marciulevičienė: Apibendrinkime, kas yra tas subtilus pasaulis mūsų „Verslumo dvasios“ laidos kontekste?

Augustinas Rakauskas: Jis apima viską, jis skrodžia, jis yra dvasia, jis bendrauja visur su visais, kas tik skleidžia kažkokią gyvybinę vibraciją. Tai kažkokios vienareikšmiškos technologijos negali būti, todėl pasaulis supratęs tai, sako, kad religijos turi būti laisvos, todėl, kad technologijos gali būti skirtingos, svarbu, kad jos visos tarnautų tos dvasios suformavimui, kad subtilaus pasaulio dvasia augtų, kad vertybinės nuostatos visą laiką tobulėtų.

Už tai aš sakau, kad šiandien labai mažai kreipiama dėmesio į išmintį, į teisingumą, į tikėjimą, į meilę, ir kad šitos sudedamosios labai skursta, nes žmonės neieško tarp jų koreliacijos. Tam skyriau tiek laiko knygai, kad surašyčiau ir parodyčiau kaip kelią, į ką reikia atkreipti dėmesį, bet tai tik vienas iš mažyčių pastebėjimų vieno žmogelio…

Spausdinti