Apie vertybes, kurios dalyvauja kiekviename gyvenimo žingsnyje, apie baimę, skausmą ir stabus, kurie problemų išspręsti negali, pasitikėjimą gyvenimu ir kitus svarbius dalykus kalba socialinis psichologas, lektorius Olegas Gadeckis bei laidos autorius, verslininkas Augustinas Rakauskas.

„Verslumo dvasios“ komanda dėkoja VšĮ „Vedų kultūros centro“ direktoriui Arūnui Katauskui už suorganizuotą susitikimą su lektoriumi.

Klausytis internetu.

Laidos ištrauka:
Ingrida Stankevičienė: Iš pradžių norėčiau užduoti klausimą mūsų laidos autoriui Augustinui Rakauskui apie tai, kodėl devalvuojasi visos vertybės ir tampa stabais? Jūs gi visą savo vertybinį fundamentą sudėjote ant keturių, tik ant keturių vertybių – tai išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės ir būtent tokia tvarka.

Augustinas Rakauskas: Subtiliame pasaulyje, jeigu mes padarome „aukso veršį“ iš kažkokio žodžio, tai jis vis tiek yra stabas.

Trečioje knygoje rašau, kad nedarykite iš teiginių arba iš to, netgi ką patys užrašysite ir ką suprasite, nedarykite stabo, nes tai yra viso labo edukacinės priemonės, kurios padeda mums susivokti, kurios padeda mums daugiau, plačiau, giliau suprasti tai, ką mes analizuojame.

Bet jeigu mes kažkokį teiginį paimsim, pavyzdžiui, „tikėjimą“ arba „meilę“, paverčiame stabu ir nesigiliname, kodėl tas teiginys yra vertingas, ir kokioje integracijoje su kitais teiginiais duoda naudą, tai mes tikrai negalime savo tikėjimu sukurti pridėtinės vertės. Mes save uždarome į uždarą erdvę, kurioje dalyvauja, sakykim, vienas teiginys, ir tas vienas teiginys tampa stabu. Jokio skirtumo nėra tarp vieno teiginio stabo, vienos nuostatos ir nėra jokio skirtumo tarp „aukso veršio“ – tik ten yra fizinis pasaulis, čia yra dvasinis, subtilus pasaulis. Paties stabo negali integruoti į dvasinį pasaulį, jis nekeičia dvasinio pasaulio. Stovi daiktas ir ant to daikto užsiciklini, energetiką visą kreipi į tą daiktą, tikiesi, meldiesi ir sakai: „Padėk man!“ – sakysim, „aukso veršiui“. Gali melstis iki išprotėjimo – jautis tikrai nepadės, jis tikrai nepakils ir neišspręs tavo problemos.

Bet kada mes kalbame apie subtilaus pasaulio nuostatas, apie dvasios pasaulį, tai turime lygiai taip pat nedaryti stabo iš vieno ar kito teiginio. Turime ieškoti dvasios veikimo formos. Jeigu mes matome, kad teiginys, koreliuodamas su kitais teiginiais, su kitomis nuostatomis… Nes nėra vienos nuostatos, mūsų gyvenime nuostatų pilna. Ir kodėl reikėjo ne vienų metų, kad suprasčiau ir sudėčiau į savo vietas nuostatas ir tuos teiginius, kad jie pradėtų veikti, kad apčiuoptume jų veikimo principą, ir kad galėtume sakyti: „Taip, tai yra vertybė“. Kai mes jas pradedame ignoruoti, griauti pradedame savo pačių kaip žmonių sukurtą vertybinių nuostatų sistemą, nes šitos vertybinės nuostatos veikia, jas mes praktikuojame ir jos turi savo mechanizmą, kuris būtent parodo, kaip veikia kiekviena iš šitų nuostatų.

Tai kai mes kalbame apie išmintį, teisingumą, apie tikėjimą ir apie meilę, mes rodome įrankį, edukacinę priemonę, kuri būtent kelia žmonių sąmoningumo lygį. Bet jeigu žmonės į tai žiūri, kaip į keturis žodžius ir sako: „Išmintingumas“ – mums suprantama, čia savaime aišku, „teisingumas“ – mums irgi aišku, „tikėjimas“ – tai bažnyčia, religija, „meilė“ – tai seksas, žmona, draugė, žmogus, meilė daiktam, kažkam kitam, bet vienu žodžiu, tai prieraišumas. Kiekvieną iš šitų sąvokų kiekvienas apibrėš pagal savo išsivystymo ir savo sąmoningumo lygį, pagal savo suvokimo lygį, pagal savo supratimą.

Bet to maža. Mes turime pamatyti kaip jie veikia tarpusavyje ir kokiu eiliškumu jie turi mūsų galvoje būti, mūsų būsenoje. Jau čia neužtenka žodžio „galvoje“, jau reikia sakyti, kaip mūsų būsena turi eksploatuoti šitas vertybes, kad jos duotų naudą, kad jos tikrai savo buvimu ir neignoravimu duotų mums pridėtinę vertę. Tai mes tada turime analizuoti ir bandyti sukeisti vietomis, bandyti išsiaiškinti, kas turi turėti prioritetą, kas po ko turi eiti, kodėl turi eiti ir kaip veikia visas mechanizmas.

Tikrai didžioji dalis žmonių ieško ir jie supranta, kad jie patys ieško išmintingų sprendimų, ir jie visą laiką susiduria kasdieniniame gyvenimo kelyje, bet kokiose situacijose, kaip čia rasti tą išmintingiausią sprendimą. Ir unikalumas nuostatų tame ir yra, kad jų negali išmesti, jų negali atsisakyti, kai suvoki, kad jos dalyvauja kiekviename tavo kasdieninio gyvenimo žingsnyje, kiekviename veiksme, kiekviename procese, ką bedarytum: ar valgyt ruošiesi daryti, ar ruošiesi keliauti. Unikalumas, pavyzdžiui, išminties tame ir yra, kad ji ir žemiausio sąmoningumo lygio žmogui yra būtina, reikalinga, eksploatuotina ir jis ja naudojasi.

Ingrida Stankevičienė: O kaip tas žemas išminties faktorius sąveikauja su procesais?

Augustinas Rakauskas: Procesas vis tiek jį tempia paskui save, nes jeigu jis gimė, tai jis vis tiek evoliucijoje dalyvauja. Mes visa tai darome ir kalbame todėl, kad yra galaktiniai ciklai, tarpplanetiniai ciklai, yra atšilimai, šalimai…

Ingrida Stankevičienė: Taip, kur materija – ten ciklas.

Augustinas Rakauskas: Taip, ten yra ciklai. Ir mes nežinome, mokslininkai bando atspėti tuos ciklus, kiek mes turime laiko, kiek mes dar galime, kaip sakant, mėgaudamiesi evoliucionuoti, dar kartu ir gerai gyventi, ir gerai jaustis, ir dar tobulėti.

Bet taip sakoma, kad mes esame gerokai atsilikę, nes mes esame užstrigę ir įklimpę tose vietose, kurios teikia kūniškus malonumus. Ir kaip tie gyvūnai, mes linkę apsistoti tose vietose, kur malonu. Bet mes gyvename ne dėl malonumų, ką dažnai mums bando kai kurios edukacinės bendruomenės, sako: „Jūs gyvenkite ir džiaukitės, būkite laimingi ir nieko daugiau negalvokit…“

Ingrida Stankevičienė: Ačiū mūsų laidos autoriui, o dabar susitiksime su socialiniu psichologu, treneriu Olegu Gadeckiu.

Jeigu žmogus netiki gyvenimu, jo galimybės labai ribotos. Ką reiškia „pasitikėti gyvenimu“?

Olegas Gadeckis: Jeigu mes įdėmiai pasižiūrėsime į pasaulį, mes pamatysime, kad gamta palaiko pati save. Visų rūšių gyvybės formos palaiko viena kitą, nes pasaulis – tai tam tikra organinė jėga, pati save vystanti, ir pasitikėjimas gyvenimu, tai yra mūsų sąmonės gebėjimas atsiverti šiai energijai, tai jėgai. Ir kada žmogus pasitiki gyvenimu, ši jėga pradeda įeiti į jo likimą, ir pradeda jį veikti. Tada žmogaus gyvenimas palaipsniui tampa harmoningas, natūralus, tai yra į jo gyvenimą ateina įvykiai, kurie yra svarbūs jo gyvenimui, atsiranda finansinių galimybių, sveikatos, santykiai šeimoje tampa darnūs, na tai toks natūraliai harmoningas gyvenimas.

Žiūrėkite, koks čia momentas. Žmonių gyvenimuose mes pastebime daug problemų: vieniši žmonės, negalintys sukurti šeimos, bedarbystė. Daugybė yra problemų žmonių visuomenėje. Bet mes gamtoje nerasime bedarbės skruzdėlės. Visos skruzdėlės dirba. Mes nerasime paukščio negalinčio sukurti šeimos. Gamtoje nėra tokio dalyko, kad paukštis būtų vienišas ir liūdėtų. Bet žmonių visuomenėje tokių problemų rasime didžiuliais kiekiais. Kodėl? Todėl, kaip rašė rusų rašytojas Gribojedovas: „Žmonės – tai vargas dėl proto“. Tai yra žmonės įstrigę savo įsitikinimuose, jie praradę ryšio su gyvenimu jausmą, praradę pasitikėjimą gyvenimu.

Štai liūdnas pavyzdys. Prieš šešerius–septynerius metus nuplovė Šrilankos pakrantes, kelių dešimčių kilometrų atstumu buvo viskas sugriauta devynių aukštų namo dydžio banga, ir prieš kelias šitos tragedijos dienas visi žvėrys pasitraukė į žemyno gilumą, visi, jie tiesiog tai pajautė. Bet žmonės per tas tris dienas vis plūdo ir plūdo į tą regioną, geras oras, turistai, ir per kelias minutes žuvo du šimtai tūkstančių žmonių. Šis pavyzdys rodo, kad mes nebejaučiame gamtos savo ribotu protu. Todėl, kai mes kalbame apie pasitikėjimą gyvenimu, tai yra gyvenimo intuicija, tai yra gebėjimas jausti gyvenimą, pasitikėti gyvenimu, bendradarbiauti su juo, priimti jo vadovavimą, atsišaukti jam, o ne primygtinai laikytis savo asmeninių planų.

Ingrida Stankevičienė: Tai mes kalbame apie tam tikras nuostatas?

Olegas Gadeckis: Tai išdidaus ir nepriklausomo žmogaus nuostatos – žiūrėkite, kokia mūsų pozicija! Mes vis dar įsivaizduojame, kad esame gamtoje visagaliai, bet ne gamtos dalis. Mes eksploatuojame gamtą, mes naudojamės jos ištekliais, – tai egoisto, vartotojo nuostata. Ir dabar šis laikas, kurį išgyvename visame pasaulyje, visos tos krizės, katastrofos, kultūrinės katastrofos, šeimos katastrofos, tai mūsų pasaulis grąžina grįžtamąjį ryšį, parodydamas mūsų sąmonės, mūsų mąstymo neekologiškumą. Nustoti būti egoistu, pradėti vystyti bendradarbiavimo su gyvenimu sąmonę, nesijausti viešpataujančiu visatoje, – tiesiog esi kosmoso dalelytė.

Ingrida Stankevičienė: Nebūti egoistu, ką tai reiškia?

Olegas Gadeckis: Egoistas, – kuris savo reikmėms išnaudoja aplinką, savo malonumui. Egoistas – aš mėgaujuosi ir viskas mano komfortui, dėl mano asmeninės laimės. Aš kontroliuojantis, valdantis ir siekiantis savo rezultatų. Aš mėgaujuosi, aš kontroliuoju.

Ingrida Stankevičienė: Jei aš duodu meilę, jei man duoda meilę – tai prekybos sandėris, o ne meilė.

Kas yra šiuolaikinė šeima? Tai sutartis. Amerikietiška sistema, kai kuriame santuoką, pasirašome sutartį, kas, kam privalo, kas kokią dalį skyrybų atveju gauna, – tai verslo partneriai.

Šeima – tai pasitikėjimas, pagarba. Šeima – tai dėkingumas. Šeima – tai santykių patikimumas. Kai aš ne sutartimi nuo jo apsisaugau, o priešingai, aš pasitikiu ryšiu.

Matote, mes šiuolaikiniame pasaulyje prarandame šeimą. Tai nenormalu.

Ingrida Stankevičienė: Ką aplinka skleidžia aplink mus, kad mumyse nuolat formuojasi ir praeities, ir ateities baimė?

Olegas Gadeckis: Praeitis negali sukelti kaltės jausmo, praeitis turi būti pamoka. Pamoka – tai, į ką aš žiūriu pozityviai. Taip, aš kažkur suklydau, bet kaltė reiškia, kad aš nepasidariau iš to pamokos, aš tiesiog kenčiu, kad man kažkas nepavyko. O mokinys savo klaidą suvokia, bet jis kartu turi jėgų, nes jis mokosi, jis supranta, jeigu aš tą pamoką išmoksiu, aš nepakartosiu panašaus ateityje, aš kaltės netempsiu į ateitį. Todėl praeitis turi tapti mūsų ištekliu, pavirsti išmintimi, o ne kelti kaltės jausmą. Bet tai įvyks tik tuomet, kai bus mokinio požiūris – aš gaunu naudos iš praeities, o ne tiesiog liūdžiu dėl to, kas buvo, įvyko.

Ingrida Stankevičienė: Kiekvienas žmogus turi savybę būti mokiniu?

Olegas Gadeckis: Taip, tai mūsų natūrali intuicija. Mokinys tas, kuris iš veiksmų susirenka patirtį. Jis mokosi. Sakoma, kad neverta lipti ant grėblio du kartus. Vieną kartą taip, užlipai, bet antrą kartą – jau patirtis. O ne tai, kad lipi ir lipi, ir viskas ko išmoksti, tai užsiaugini kaltės jausmą, kad tavo gyvenimas toks. Jei aš išgyvenu, ženklas, kad nieko neišmokau, tada viską, ką išgyvenu savy, paverčiu kentėjimu. Kentėti ir mokytis – skirtingi dalykai.

Ingrida Stankevičienė: Pasitikėjimą gyvenimu formuoja mano, kaip mokinio paradigma?

Olegas Gadeckis: Mokinys ir yra tas, kuris tiki gyvenimu. Kodėl? Todėl, kad jis jaučia, jog gyvenime yra mylinti, išmintinga energija. Gyvenimas manimi rūpinasi, kaip savo dalelyte. O puikybės sąmonė pradeda veikti, kai save atplėšiame nuo šios gyvenimo energijos. Tada mes jos bijome, tada norime ją kontroliuoti. Todėl ja ir netikiu. O mokinys, atsidūręs bet kokioje situacijoje, žino, kad yra kosmoso dalelytė, yra saugojamas šios kosmoso energijos, jis – Dievo dalelytė ir jis toje prasmėje jaučia kaip visata rūpinasi juo.

Ingrida Stankevičienė: Kai jūs sakote „mokinys“, jūs turite omenyje labai aiškią žmogaus būseną?

Olegas Gadeckis: Mokinys – tai dvi kokybės. Pirma –- tai pasitikėjimas gyvenimu, tai suvokimas, kad šiaip su manimi nieko nevyksta, net ir jeigu kokie sunkumai, problemos, bet gyvenimas man nori kažką paaiškinti, gyvenimas man duoda kažkokį grįžtamąjį ryšį, kad aš savo elgesyje su juo, kažką pakoreguočiau.

Ingrida Stankevičienė: Kas yra skausmo jausmas?

Olegas Gadeckis: Dauguma žmonių neigiamai žiūri į skausmą, nori nuo jo išsivaduoti, bet skausmas būna emocionalus, fizinis, surandame psichologą ir gydytoją ir sakome jam: „Išgelbėkite mane nuo skausmo“. Bet skausmas – grįžtamasis ryšys, ateinantis iš organizmo, rodančio mums, kad mes kažką darome ne taip. Pats organizmas per skausmą siunčia mums signalą, kad kažką darome netinkamai. Ir kentėjimo sunkumai ateinantys – tai gyvenimo signalai. Gyvenimas koreguoja mūsų elgesį, taiso mus, nukreipia mus labiau teisingesniu keliu. Ir štai mokinys, jis supranta šį principą, jis nekovoja su gyvenimu, neįsižeidžia ant jo, jis moka priimti ir pasinaudoti tuo grįžtamuoju ryšiu, priimti jo valdymą. Taigi pirmas principas – pasitikėjimas gyvenimu.

Ingrida Stankevičienė: Tai antras principas koks?

Olegas Gadeckis: Antras principas – nuolatinis mokymasis. Aš ne tik pasitikiu, bet ir stengiuosi suvokti, ką aš turėčiau pakeisti savyje, savo elgesyje.

Taigi antrasis principas – atsakomybės. Tai reiškia, kad aš privalau pasikeisti, o ne gyvenimą turiu kaltinti, ar stengtis jį pakeisti pagal tai, kaip man norisi. Todėl labai svarbu suvokti pasitikėjimo gyvenimu būtinybę, per tai mes galime keistis ir prisitaikyti prie naujų aplinkybių.

Ingrida Stankevičienė: Mes, tiksliau visa žmonijos visuomenė, norime mes to, ar nenorime, patinka mums, ar nepatinka, bet mes pasiekėme tokį evoliucijos tašką, kada turime sąmoningai prisiimti atsakomybę už viską, kas su mumis atsitinka. Tai yra tas taškas, kai aš per save perleidžiu gyvenimo dėsnius ir turiu priimti mokinio nuostatą?

Olegas Gadeckis: Tame taške – atsakomybė už savo vystymąsi, nes gyvenimas – išmintingas mokytojas, ir šia prasme jis man padeda vystytis, ir aš atsakingas už tai, kad priimčiau šią poziciją, kad privalau vystytis, o ne sėdėti vietoje. Privalau tobulėti kaip asmenybė, vystyti geriausias savo savybes, būtent tokia kiekvieno atsakomybė.

Ingrida Stankevičienė: Kaip gauti energijos, kuri padėtų kurti vizijas?

Jūsų kartą paklausė apie vizualizaciją ir jūs atsakėte, kad reikia kreipti dėmesį ne į techniką, o į jausminę būseną, kuri gyvena tavo būsenoje ir iš to tu kuri.

Olegas Gadeckis: Vizualizavimo technikos dabar labai mėgstamos, paklausios, visi nori vizualizuoti, kad kažko pasiektų gyvenime, bet vizualizavimas – tai technika. Šia prasme peilis irgi yra technika, tai yra su juo galima pagaminti skanius pietus ir pasikviesti svečių ir smagiai praleisti laiką, ir tuo pačiu peiliu galima nužudyti žmogų. Taigi akivaizdu, kad technika yra neutrali, tik klausimas, kieno rankose ji atsidurs. Ir vizualizacija kaip technika, taip pat yra neutrali, tik reikia išsiaiškinti, kokiu tikslu ją panaudosime.

Ingrida Stankevičienė: Šiandien iš visur, kur tik galima, girdėti, kalbama apie vizualizaciją ir savo norų vizualizaciją, tačiau retas kuris užfiksuoja esmingiausią dalyką, kad tuos norus reikia sujungti su vertybinėmis nuostatomis, ir tada mes atrodome kaip tie, kurie daužosi beisbolo lazdomis.

Olegas Gadeckis: Tai svarbu išsiaiškinti, nes jei, pavyzdžiui, kalbėsime apie mūsų norus, tai norai gali būti susiję su proto įgeidžiais.

Sakykim, bet kuris paprastas žmogus, egoistas, kažko tiesiog užsimano. O būna ir gilesnių norų. Kalbu apie esminius norus, susijusius su žmogaus paskirtimi, jo svarbiausiomis vertybėmis, dėl kurių jis atėjo į šį pasaulį. Taigi šiuo, antruoju atveju, vizualizacija padės žmogui atskleisti savo potencialą, ji tam labai tinkama, nes bus susijusi su realizacija jo giluminių vertybių ir poreikių. O pirmuoju atveju vizualizacija žmogui kenks, nes padės jam įgyvendinti melagingus, trumpalaikius norus, įgeidžius visokius.

Todėl klausimų kelia ne technika, ne vizualizacija, o tai, kokiu tikslu mes ją naudojame. Taigi, prieš naudojant vizualizacijas, svarbu išsiaiškinti, o kodėl aš noriu šia technika naudotis, ar noriu įgyvendinti savo giliausius poreikius, vertybes, ar aš noriu patenkinti smulkius egoistinius norus.

Ingrida Stankevičienė: O kas yra tie egoistiniai norai? Ir kas įvyksta su žmogaus gyvenimu, jeigu jis juos bando realizuoti nesuvokdamas pats tai, ką daro?

Olegas Gadeckis: Egoistiniai norai sustiprinti vizualizacijos technika, gali sugriauti mano likimą, nes tai – ne mano norai, tai kažkas dirbtinio, išorinio. Jie taip pat kenks ir visuomenei, nes tai yra tam tikra neharmoninga jėga, kurią aš sustiprinu pasinaudodamas technika.

Imkime atominę energiją. Ji irgi yra neutrali. Ji gali būti, pavadinkime, gera, kai ji mums teikia elektros energiją, būdama elektrinėje. O gali būti pikta, kai ji paverčiama atominiu ginklu, kurį valdo laukinis. Taigi, pasaulio energija yra iš principo neutrali, klausimą kelia tik mūsų etika, mūsų moralė, mūsų vertybinė pozicija, mūsų ketinimas.

Ingrida Stankevičienė: Štai mūsų laidos autorius jau daugybę metų bando išryškinti nuostatų – išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės – vertybinį naudingumą, kad mokėjimas naudotis šiomis nuostatomis, kurios iš tikrųjų yra gyvenimo dėsniai, suteikia žmogui, jo aplinkai patį didžiausią užsipildymą.

Olegas Gadeckis: Kas yra užsipildymas? Tai yra pilnumo, gyvenimo džiaugsmo pojūtis. Juk žmogus ateina į pasaulį su tam tikromis užduotimis, jis gauna savo kelią, paskirtį iš Dievo. Jei jis šiuo keliu eina –- paskirtį pildo, tai visa visata palaiko jo gyvenimą, nes žmogus priėmė tą kelią, kuris jam buvo skirtas. O kai žmogus savivaliauja, daro kas jam šauna į galvą, tai jo ryšys su gyvenimu, tikrove, kosmosu trūkinėja, nyksta. Taip yra dėl to, kad jis tampa kaip vėžinė ląstelė, – tik vartotojas. Kiekvienas turime savo vaidmenį.

Pavyzdžiui, kai auga beržas, pati žemė jį palaiko, jėgų suteikia. Bet jeigu beržas mąstys: „Aš noriu būti ne beržas, o palmė“, tai kas gi jam išeis?

Ingrida Stankevičienė: Jūs vis sakote, kad svarbu atkreipti dėmesį į savo vertybes. O dabar, ypač jaunimas, labai daug skaito, klauso paskaitų, keliauja, bet jie patys skundžiasi, kad jiems sunku susigaudyti, kurios tos vertybės yra jų pačių, o kurios jiems yra įpirštos visos medijos.

Olegas Gadeckis: Svarbu suprasti, kad ši problema kompleksinė: jei vaikas nepatiria tėvų meilės, nutrūksta jo ryšys su pačiu savimi, nes jo giluminis poreikis yra gauti meilę iš tėvų, tiesiog tokia vaiko prigimtis. Jei šio natūralaus meilės pojūčio jam neduodam, jis pradeda, kaip čia geriau pasakyti, vaidinti įvairius vaidmenis, kad tą meilę gautų, stengiasi prisitaikyti ir daryti tai, ko nori kitas žmogus, kad tik kitas su juo elgtųsi palankiai. Štai taip netenkama ryšio su savimi. Taigi žmogus pradeda vaidinti tam tikrus vaidmenis išorėje, siekdamas pritarimo iš bendruomenės. Tai štai kaip viskas prasideda nuo šeimos. Toks – pirmas momentas.

Antrasis – pati švietimo sistema, kurią mes turime, skatina įvairias melagingas, netikras vertybes. Egzistuojanti švietimo sistema nesuinteresuota tuo, kad žmogus turėtų ryšį su savimi. Kodėl? Todėl, kad kai žmogus turi ryšį su savimi, jis yra išmintingas, jis moka mąstyti. Mąstantis žmogus nepuls balsuoti už bet kurį deputatą, nes jis jaučia, kur tiesa, o kur – apgaulė. Dabartinei politinei sistemai nereikalingi tokie žmonės. Sistemai reikia žmonių, kuriuos būtų lengva valdyti.

Taigi turime problemą su giliomis šaknimis, reikia suprasti, kad ir šeima griauna žmogų, nes tėvai dažnai tiesiog abejingi savo vaikams, ir visuomenė jam nepadeda, auklėdama kaip vartotoją, kurį lengva kur nori stumdyti.

Ingrida Stankevičienė: Jūs parodėte visą tarpusavyje susijusių priežasčių tąsą: valdžia neugdo šeimos, šeima neugdo vaiko, vaikas negauna meilės.

Olegas Gadeckis: Yra dar vienas elementas jame. Pasaulį valdo ekonomika, o ekonomikai naudingas toks žmogus, kuri nejaučia savo poreikių, vertybių. Jei jausčiau, kas man vertinga, aš juk nepirkčiau plėšytų džinsų. Juk kam reikia mados, kuri keičiasi kas sezoną? Tam, kad senus daiktus žmonės išmestų ir pirktų naujus. Bet žmogus, kuris tai, kas jam vertinga, suvokia aiškiai, tuos pačius džinsus rinksis nešioti gal dvidešimt metų, tiesiog todėl, kad jie jam patinka. Bet tai nenaudinga ekonomikai. Jai naudinga, kad ne tu pats jaustum, koks tavo skonis, o kad per mados sistemą tau suformuotų tavo skonį ir nuolat jį keistų, kad tu pirktum vis daugiau prekių. Gaila, bet mes su jumis tokiame pasaulyje gyvename.

Ingrida Stankevičienė: Savo paskaitose vis sakote, kad jei mes, mokiniai, ir gauname, išgyvename štai tokius procesus, periodus, visa tai turi prasmę. Gerą dalyką pasakėte, kai yra tokių problemų, kartu atsiranda ir galimybių jas suvokti. Davėte tokį pavyzdį su sporto salėje keliama štanga, kad be vieno, nebūna kito.

Olegas Gadeckis: Taip, man labai patinka kaip Viktoras Frankas, vienas žymiausių šių laikų psichologų, labai įdomiai aiškina šių laikų situaciją. Jis sako, kad anksčiau žmonės gyveno tradicinėje kultūroje.

Tradicinė kultūra, tiesiog įprastas gyvenimo būdas, kai žmogus nieko negalvoja, tiesiog vadovaujasi tradicija: mano protėviai taip gyveno ir aš taip gyvenu. Tam tikra prasme, tradicinė kultūra atima iš žmogaus išmintingumą, nes jis tarsi plaukia pasroviui – visi taip gyveno ir aš taip pat.

O šiuolaikinis pasaulis tradicinę kultūrą sugriovė. Tai, apie ką kalbame: ekonomika, mada, jos poveikis, manipuliacija sudaro situaciją, kuri žmogų verčia tapti išmintingu. Ir būtent tokia situacija priverčia susimąstyti, o dėl ko aš gyvenu, kokia mano gyvenimo prasmė? Ji verčia intensyviai ieškoti. Žmogaus vystymosi prasme esama situacija yra palanki. Ji sunki, bet ir štanga sunki, o jeigu ji būtų lengva, tai negalėčiau ja naudodamasis fiziškai vystytis.

Dėl to mūsų užduotis – ne kovoti su pasauliu, o šiame pasaulyje vystytis. Vystytis kaip asmenybei, ištobulinti geriausias charakterio savybes, ugdytis atsakomybę, pagarbą, dėkingumą, visas tas savybes, kurios šiandien nepopuliarios. Tačiau pati aplinka skatina mane atrasti savo paties ištakas.

Ingrida Stankevičienė: Štai kalbėjote apie problemą vaiko, kuris negauna meilės iš tėvų, bet juk tokių mūsų visuomenėje daugybė. Labai daug sergančių žmonių. Ir dažnai matyti, kad dažnas iš jų kreipiasi į Dievą, kelia sielos klausimą. Tai išeina, kad kai mums neduoda to, ką mes privalome gauti vaikystėje, šis trūkumas formuoja mūsų aukštesnių vertybių poreikį, norą kelti prasmės klausimą?

Olegas Gadeckis: Taip, galima taip tvirtinti. Siela trokšta meilės. Jos prigimtis – gauti meilę, jei siela negauna meilės iš šio pasaulio santykių, ji pradeda jų ieškoti aukščiau, tai yra ieško aukštesnės meilės. Tiesa, kad kančios dažnai priverčia žmogų ieškoti dvasinio kelio. Kančios gerai, ta prasme, kad paskatina žmogų ieškoti aukštesnių dalykų.

Ingrida Stankevičienė: Bet juk tai, kaip pasakyti, nėra natūralu. Kaip jums atrodo?

Olegas Gadeckis: Taip, nenatūralu.

Ingrida Stankevičienė: Bet visos gamtos pagrindas yra meilė, laimė, grožis, o štai šiandieninis žmogus gyvena tokiuose kreivuose rėmuose, perkreiptoje padėtyje, kad jis tik per skausmą, per didelį trūkumą gali atverti savyje.

Olegas Gadeckis: Taip ir yra. Bet štai klausimas dėl pasaulio: kas gi mums tokį kelią sugalvojo?

Žinote, yra sakoma: „Pirmiausiai Dievas mums kalba sąžinės šnabždesiu, o jeigu jo negirdime, tai įsijungia kančių garsiakalbis“. Todėl kančių garsiakalbis – nebūtinas, nes yra tie subtilūs signalai. Bet jei jų nepastebime, tai mums duoda tokius grubesnius ženklus. Ateina rimti išbandymai, kad žmogus nors taip kažką išgirstų. Bet šitai nebūtina, nes egzistuoja subtilesni dalykai. Yra gebėjimas jausti gyvenimą, suvokti jo dėsnius ir gyventi pagal juos. Bet kai žmogus nenori tuo keliu eiti, tada reikalingas kančių garsiakalbis.

Ingrida Stankevičienė: Kai jūs sakote – nenori, turite omeny, kad jis nepajėgia, negirdi, ar jis toks nesąmoningas, kad kol kas to nesuvokia?

Olegas Gadeckis: Viskas kartu. Egoistiškas žmogus nenori keistis, jis kaltina kitus. Nes egoizmas reiškia – su manimi viskas gerai, jokių trūkumų aš neturiu. Egoizmas, puikybė šitaip pasireiškia. Todėl jeigu kokia problema iškyla, žmogus ieško kaltininkų – tu kaltas, tu ir taip toliau. Tai yra jis nepasirengęs tokią reakciją iš gyvenimo priimti, kaip sau skirtą pamoką, todėl kaltina kažką kitą. Jeigu žmogaus tokia pozicija, tada įsijungia kančių garsiakalbis ir poveikis tampa stipresnis.

Ingrida Stankevičienė: Aš lyg girdžiu, kad žmogus būdamas tokioje pozicijoje, turėdamas štai tokią gyvenimo paradigmą, geba rinktis: ar žmogus pajėgus pasirinkti? Ar jis gauna tokias situacijas ir tiesiog nemato šito?

Olegas Gadeckis: Klausimas dėl pozicijos. Jeigu žmogus ieško atsakymo, tai atsakymas ateis. Kaip žinote, yra toks posakis: jeigu yra mokinys, mokytojas ateis. Jeigu žmogus ieško, o ne paprasčiausiai kaltina kitus ir keršija, jei nors kokia paieška vyksta, atsakymai bus.

Ingrida Stankevičienė: Manęs paprašė jūsų paklausti mūsų vienas klausytojas: kaip sau užduoti klausimą, paskui taip atkakliai jo laikytis ir nepabėgti nuo atsakymo, kad sudarytum sau galimybę tą atsakymą išgirsti? Koks tai mechanizmas?

Olegas Gadeckis: Taip, mechanizmas yra. Jis vadinasi maldos mechanizmas, nes atsakymus mes gauname iš aukštesnio šaltinio. Taigi, jeigu savo klausimą užduodu protu, atsakymo niekad negausiu, nes tai tokia pat egoistinė pozicija: aš noriu suprasti, aš noriu išsiaiškinti. Yra aukštesnioji jėga gyvenime, išmintinga ir mylinti, ir atsakymo reikia joje ieškoti, bet tam, kad joje ieškotume, reikia jai atsiverti ir reikia jos prašyti pagalbos. Tai vadinama malda, nes malda – tai prašymas padėti.

Jei žmogus bando atsakymo ieškoti iš egoistinės pozicijos – jo neras. Reikia poziciją pakeisti.

Ingrida Stankevičienė: Kaip žmogus pats savyje gali pakeisti poziciją? Juk jam reikalingi santykiai, kad jis per kitą pamatytų, tarsi veidrodyje.

Olegas Gadeckis: Todėl, žiūrėkite, visose dvasinėse tradicijose ir sakoma, kad svarbus dvasinis vadovas, mokytojas. Dėl ko? Nes pačiam žmogui – sudėtinga susigaudyti. Man reikalingas vadovavimas to, kuris turi tam tikros patirties. Reikia pagalbos, kurią teikia vadovas, mokytojas, dvasininkas.

Ingrida Stankevičienė: Vienas verslininkas norėjo, kad jūsų paklausčiau: štai jis, kaip jūs sakote, buvo savimi patenkintas, toks kietas darboholikas, jam sekėsi verslas, jis važiavo į priekį kaip tankas. Ir štai su tokiomis vertybėmis jis susikrauna didžiulį kapitalą, bet atsitinka taip, kad tos pačios savybės, štai tie patys charakterio bruožai, kurie padėjo jam tą kapitalą susikrauti, galiausiai tą kapitalą iš jo ir atėmė. Tai jo klausimas toks: ką daryti, kai jau nieko neįmanoma daryti?

Olegas Gadeckis: Na svarbiausia – ne charakterio bruožai, nes be jų dar veikia gyvenimo dėsniai. Sakykime, jeigu žmogus turi neekologišką verslą, jis duoda pagrindo tam tikroms karminėms reakcijoms, kurios po tam tikro laiko pasireikš, sužlugdys jo verslą. Todėl jis gali penkerius merus sėkmingai dirbti, bet visą tą laiką jis kaups tas karmines reakcijas, o kažkuriuo momentu jos pasireikš ir viską sugriaus.

Ingrida Stankevičienė: Prašau paaiškinkite, ką reiškia „karminės reakcijos“?

Olegas Gadeckis: Vadovaujantis visatos dėsniais – verslas duodamas, kad tarnautų, kad padėtų kitiems žmonėms, rūpintųsi jų gerove. Kai verslo srityje dirbantis žmogus galvoja apie kitų gerovę ir veikia dėl jų, pati visata jį gins, nes su tokiomis nuostatomis jis pritampa prie visatos, susiderina su ja. Visata visiems suteikia sąlygas gyventi.

Jei verslas pagrįstas eksploatacija, kenkimu žmonėms, yra įvairiom prasmėm neekologiškas, susijęs su prievarta, egoizmu, tai kuriasi visatos atsakas, kuris žlugdys verslą ir verslininko gyvenimą.

Ingrida Stankevičienė: Tai pasižiūrėkime į stambiausias Europos, pasaulio korporacijas, kurias galima apibūdinti vienu žodžiu, – jos paprasčiausiai klesti.

Olegas Gadeckis: Taip, klesti, bet pažiūrėkite kaip jos laikosi. Visos didelės korporacijos turi savo armiją, kad apsigintų nuo nepalankių tendencijų jos pradeda integruotis į valdžios struktūras, politiką, kad per politiką valdytų situaciją. Štai taip veikia šiuolaikinės korporacijos.

Bet pirmiausiai žlunga paties žmogaus gyvenimas, nes pasitenkinimo ir laimės jame nebus. Vidinis pasaulis vis tiek griūva. Galbūt karminės reakcijos dar nežlugdo pačios gamybos, bet ardo asmenybę. Pagal tokius subtilius dėsnius viskas veikia. Laikui bėgant žlugs ir verslas. Mes tiesiog nežinome, kas vyksta.

Įdomus pavyzdys. Skaičiau vieno garsaus astrologo tyrimą. Jis susidomėjo Petro I likimu, kuris pastatė Petrogradą. Astrologas išanalizavo žvaigždes, gimimo ir mirties momentą ir kita, ir pamatė, kad ta siela, kuri buvo caru, kitą gyvenimą gimė šuniu tame pačiame Sankt Peterburgo mieste, kurį pastatė. Tai reiškia, kad yra nepermaldaujami gyvenimo dėsniai. Net jeigu šiame gyvenime apsisaugosime valdžia, jėga, įtaka, veikiant visatos dėsniams, nežinia kuo gimsime kitąkart. Nepajudinami gyvenimo įstatymai.

Todėl, kas žino, galbūt geriau, kad verslas žlugtų dabar, kad aš kažką permąstyčiau, persvarstyčiau vertybes ir galėčiau pataisyti padėtį dar šiame gyvenime.

Ingrida Stankevičienė: Sakoma, ieškokite ne įkvėpimo, o to, kas įkvepia.

Olegas Gadeckis: Na, įkvėpimas – tai paprasčiausiai susijaudinimas. Tikras įkvėpimas turi turėti prasmę, tam tikras mano gilumines vertybes, tikras mano asmenines, tada įkvėpimas tampa tikras.

Ingrida Stankevičienė: Viena mūsų klausytoja prašė jūsų paklausti, cituoju: „Aš dalyvauju viename dvasiniame ratelyje. Ten stipri komanda, aš nesu tikra, ar tai mano vertybės, ar aš jas pritraukiu. Kaip man sužinoti?“

Olegas Gadeckis: Reikia stengtis jausti save gyvenime, savo poreikius. Tai psichologija. Ir vėl, tai klausimas vaiko, kuriam nepakako meilės. Reikia mokytis būti savimi. Kokios mano vertybės? Aš noriu apsivilkti šiais drabužiais, nes taip viduje jaučiuosi, ar noriu prisiderinti prie ko nors, nes taip madinga, ar panašiai. Taigi, reikia išmokti atskirti tas vertybes, kurias mums kuria visuomenė – būk toks, toks ir toks, ir tas vertybes, kurias aš turiu, ko aš noriu kaip asmenybė.

Reikia mokytis, nieko nepridėsi. Teks mokytis važiuoti dviračiu praktiškai, ne teoriškai, reikia vis iš naujo ant jo lipti, kad pajaustum kaip juo važiuoti. Kad pajustum savo vertybes, reikia vis iš naudo bandyti tai daryti, stengtis, galiausiai pavyks.

Ingrida Stankevičienė: Kaip, kai įeini į dvasinę srovę, nebūti nuneštai į vieną pusę, kad būtų balansas: kad gyventum ir realų gyvenimą, ir būtum toje srovėje?

Olegas Gadeckis: Gili tema. Jeigu trumpai kalbant, tai dvasinis gyvenimas turi būti mano poreikis, ir mano laimė, kad praktikuočiau ne ritualą, ir ne todėl, kad kažkas mane verčia tai daryti. Tai turi atitikti mano paties skonį. Aš suprantu, kad kai aš praktikuoju kokią nors meditaciją, maldą, aš iš to gaunu gėrį. Tai turiu jausti kaip savo vertybę.

Ingrida Stankevičienė: O jei aš tai darau dėl to, kad man realiame gyvenime bloga, kad ten nerandu sau vietos?

Olegas Gadeckis: Gera pradžia, bet prasta pabaiga. Gerai tai, kad mane sunkumai gyvenime paskatino užsiimti dvasine praktika. Bet jei dvasinėje praktikoje nerandu vidinės prasmės, vidinio džiaugsmo, tuomet dar nieko neįvyko, nes aš tiesiog slepiuosi nuo gyvenimo. Dvasinė praktika teikia stiprų džiaugsmą, kūrybos, vidinės laisvės pojūtį, reikia siekti šių tikslų, o ne vengti gyvenimo, atliekant kokį nors dvasinį ritualą.

Ingrida Stankevičienė: Daug suaugusių žmonių, kurių dvasinė būsena kaip nuskriaustų vaikų, nes tėvai, žmona ar vyras, vaikai skaudina, nes jų nemyli, skriaudžia. Šiuolaikinis žmogus – toks labai įžeidus, įžeistas. Ką patartumėte, kad žmogus pradėtų jausti skonį, pamatytų savo problemą, kad kalti ne tėvai, žmona ar vyras, vaikai…?

Olegas Gadeckis: Turėtų tam tikra atsakomybė atsirasti. Išmintis. Pavyzdžiui, jeigu žmogus užlipa ant grėblio, kotas trinkteli skaudžiai į galvą, o žmogus pradeda grėblį kaltinti. Vadinasi, reikia pamatyti, kad tai aš ant grėblio lipu. Kiekviena situacija – sava, ji susijusi ne su artimaisiais, o su tuo, kad kiekvienas gauna gyvenimo pamokas, kurias reikia išmokti. Ir tam tikru momentu žmogus subręsta iš vidaus. Branda sako: „Užteks kažką kaltinti. Ką aš galiu padaryti?“

Ingrida Stankevičienė: Kodėl mūsų visuomenėje yra toks populiarus kaltinimo būdas?

Olegas Gadeckis: Kai aš ką nors kaltinu, tai nusimetu nuo savęs atsakomybę – tai silpna pozicija. Jau vien dėl efektyvumo, kad būtų įmanoma kažką pasiekti, reikia prisiimti atsakomybę, o ne kaltinti ką nors. Todėl žmogaus branda – svarbi. Ką čia bepridėsi, kažkuriuo momentu turime subręsti, nes turime suprasti, kad kitų kaltinimas mano gyvenimo nekeičia, tik suteikia pasiteisinimą: „Štai jie kalti“. Toks, žinote, malonus jausmas būti ant kažko įsižeidus. Bet mano gyvenimas nuo to nesikeičia. Todėl žmogus, norėdamas ką nors pasiekti, turi pastebėti, kad kaltinimas, įžeidimas, kerštas, pyktis mano gyvenimo nekeičia, o jeigu aš noriu, kad mano gyvenimas pasikeistų, tuomet turiu prisiimti visą atsakomybę ir pradėti vystytis.

Ingrida Stankevičienė: Pabaigai užduodame klausimą mūsų laidos autoriui, prašau pasakykite, su kokia pirmiausiai būsena turi susidurti, ar tiksliau kaip, kokį ketinimą turi suformuoti žmogus, šiuo atveju verslininkas, kad jis turėtų jėgų prisiimti atsakomybę ir, kaip sako mūsų lektorius, pradėti vystytis?

Augustinas Rakauskas: Pirmiausiai reiktų labai tvirtai susiformuoti tokią nuostatą, pavyzdžiui, žmogui, norinčiam pradėti verslą, nes jis susidurs ir su konkurencija, ir su įvairiais pasipriešinimais, su daugeliu faktorių, kurie trukdys jam įgyvendinti jo vizijas, įgyvendinti siekius. Pirmas dalykas, aš tai pats savo praktikoje praėjau, ir supratau, kad nenugalėjus štai šito žodžio, sąvokos plačiąja prasme, „nepatogu“, neįmanoma nieko padaryti. Nes tada stereotipai valdo, senos nuostatos valdo, ir aišku konkurentai, ar tie žmonės, kuriems nesinori, kad mes savo vizijas įgyvendintume, jiems susiformuoja tokia palanki terpė mums daryti įtaką per tą mūsų „nepatogumą“ ir trukdyti mums. Nes jeigu žino, kad mums kas nors „nepatogu“ siekiant savo vizijos, tai aišku nereiškia, kad mes turime pažeidinėti nusistovėjusias normas: visos vizijos turi būti įgyvendinamos taip, kad galėtume vertybių normas, aš turiu omenyje tos normos, kurios pažeidžia kitų žmonių interesus, kurios užgauna kitus, žemina…

Ingrida Stankevičienė: Kada žmogus veikia tokiose situacijose, apie kurias jūs dabar kalbate, kiek jis psichologiškai gali atlaikyti, dirbdamas su nemaloniais žmonėmis, pavadinkime taip?

Augustinas Rakauskas: Kada pasieki gerą rezultatą, tai nemalonus žmogus tampa maloniais, partneriais, bendrininkais, ir jie kartu tas tvarkas pripažįsta, jas vykdo ir kartu džiaugiasi su tavimi, ir tada galvoji, kaip gerai, kad aš tada iškentėjau tą visą nesupratimą. Kartais tai tęsiasi kelis metus ir nuolatos dirbi, kovoji, įtikinėji, ieškai argumentų, atlikinėji visokius eksperimentus, kol galų gale, ta nuostata įsitvirtina, arba tas požiūris apsigyvena ar tai kažkokioje tarnyboje, ar institucijoje, bendrovėje, ar net, galų gale, šeimoje.

Spausdinti