Apie tai, kaip mes jaučiamės šiuo pandemijos periodu ir kodėl, ką mes suprantame iš to, žodžiu, apie mus pačius kalbamės su pedagogikos ir santykių psichologijos kursų autore, lektore, humanistinės pedagogikos puoselėtoja, visuomeninės asociacijos „Razum laif“ pirmininke Marina Zamšarifovna Targakova.
Laidoje cituojame Augustino Rakausko knygą „Globali jausmo proto dvasia“.
Klausyti internetu.
Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Laida „Verslumo dvasia“ transliuojama penktadienį 10.10 val., kartojama savaitgaliais 17 val.
***
Ingrida Stankevičienė: Gerbiama Marina, mes jau susitinkame su jumis nebe pirmą kartą ir būtent tas mūsų pirminis įspūdis, manau, ir sudarė mums tokias sąlygas, kad vėl susitiktume ir pakalbėtume šiandien viena aktualiausių temų šiandien: apie tai, kaip mes jaučiamės šiuo pandemijos periodu, kodėl mes taip jaučiamės, ką mes suprantame, ką mes suvokiame iš to, kaip mes jaučiamės, kaip mes jaučiame kitą, ir ar išvis mes jį jaučiame, kas tas mūsų „kitas“, žodžiu, apie mus pačius.
Žinote, aš ypač šiuo metu labai daug klausausi jūsų įvairių laidų, ir jūsų laidose labai daug einančių dvasiniu keliu: psichologų, mokytojų, gydytojų, visuomenės veikėjų, mokslininkų ir visada į akis labai krenta ir labai patraukliai atrodo, ir beje, apie tą patį kalba ir mūsų laidos autorius, „Žinių radijo“ savininkas Augustinas Rakauskas (aš daugiau užsiminsiu apie mūsų laidos autorių kitose vietose), tai, kad jūs laidos metu sugebate tapti labai labai maža. Ir mes visi žurnalistai turėtume iš to pasimokyti, kaip laidoje svečiui, ne tiek jo personalijai, ne tiek jo autoritetui, bet bendrai minčiai, bendrai laidos temai jūs sukuriate tiek daug erdvės, pati tapdama mažyte, vos ne tašku. Ir atrodo, kad iš jūsų sklinda tokia maldos būsena, ir jūs lyg meldžiatės už tai, ką kalba tas žmogus, už jo mintis, ir tada matai, kad tos mintys nėra netgi jo. Kad jis surinkęs, išjautęs, tai kas vyksta visuomenėje, ko ilgisi visuomenė, ko trokšta būtent šiuo laikotarpiu ir lyg, atrodo, pradedi matyti keistus dalykus laidoje, kad iš jūsų maldos ir iš to, ką kalba pašnekovas, lyg susikuria bendra dvasia, lyg jūs taptumėte kažkokiu kanalu per kurį eina į visuomenę, į klausytojus ta žinutė, ta intencija ir ji lyg pasklinda. Ir kas pasirengęs jau tai išgirsti, jis prisideda prie tos dvasios. Kam dar, kaip sakoma, neprisikaupė atitinkamai, tai jis vis tiek yra veikiamas. Jo vidinis girdėjimas, jo jausmai po truputėlį koreliuoja su ta nauja informacija, būtent, dvasine informacija. Ir taip pikselis po pikselio kuriamas tas paveikslas, ta bendra mūsų ateities holograma. Tai toks man susidarė įspūdis, tokia bendra būsena, ir aš taip klausiu savęs: „Kas čia vyksta? Lyg per laidą, ir pasirodo mes tai visi galime daryti, taip ir reikėtų daryti, kad surenkame iš visuomenės, per tą bendrą laidos dvasią mes surenkame žmonių nepasitenkinimus, jų prašymus, jų skausmą, jų neišsipildžiusias svajones, jų keiksmus, jų visas baimes, ir lyg pakeliame į viršų ir atiduodame.
Tai štai toks įspūdis, gerbiama Marina, man klausantis jūsų laidų ir, manau, nebe reikalo jūs esate Mokytoja iš didžiosios raidės, kad šiuo mokslu mes visi galime dalytis, turime dalytis ir kad tai, manau, yra ateities mokslas.
Marina Targakova:Norėčiau atliepti į tai, ką sakote, – esate gilus žmogus.
Ingrida Stankevičienė: Tai atrodo taip tik todėl, kad mes esame vieninga komanda kartu su mūsų laidos autoriumi.
Marina Targakova: Kaip sakoma – panašūs panašius pritraukia. Turintys ausis – teišgirsta. Ir šiandien man jūsų komanda kaip dovana, nes aš tiesiog paštininkė. Jei man pavyko tinkamai perduoti, tai atperka visas tas valandas kalbėjimo „instagrame“ arba dar kažkur, nes nėra prasmės kalbėti, jeigu negirdi, tai reiškia, kad tu neturi įgaliojimų kalbėti. Todėl man labai svarbu tai išgirsti. Ir mes kaip ratilai vandenyje – vienas kitam, vienas kitam perduodam ir perduodam ir net nežinome, kam mes tiksliai padarome įtaką, taip pat, kaip ir jūsų laidos.
Aš labai branginu savo paštininkės vaidmenį. Man – tai atsakingiausias uždavinys – perteikti be iškraipymų. Neduok Dieve, kažką savo prilipinti. Nes ką kalba Viešpats, ir ką kalba mokytojai – labai vertinga, iš tikrųjų kiekvienas turi savo klausytoją. Jeigu mes neiškraipydami atnešime nors mažiausią trupinį, būtent tai ir paskatins permainas širdyje, o ne koks nors oratoriaus talentas, ne kokia asmeninė charizma, nenoras tiesiog pritraukti dėmesį, išsišokti, prasmė labai svarbi.
Todėl man labai vertinga tai, ką jūs sakote, labai ačiū.
Ingrida Stankevičienė: Tai gerai, Marina, Edita jums truputėlį pristatys mūsų knygą, kuri yra mūsų laidos pamatas, mes vadovaujamės ja, ir jums per pokalbį paaiškės, kodėl būtent taip mes darome, kodėl naudojamės tomis citatomis, ką jos reiškia ir kiek jos reiškia, kiek jos atspindi mūsų santykius, ryšius visuomenėje, problemas ir kaip per tai mes jau patys galime kurti tą galimybę pasižiūrėti į save ir aplinkui.
Edita Marciulevičienė: Trumpai nusakant laidą, tai laidos autorius yra Augustinas Rakauskas, radijo stoties „Žinių radijas“ savininkas. Ji transliuojama jau daugiau kaip 10 metų. Štai autorius knygoje „Globali jausmo proto dvasia“ surinko svarbiausias įžvalgas, rašė šią knygą daugiau kaip 10 metų. Ir mums dabar labai patogu – nereikia kažko išgalvoti, nes mūsų autorius siūlo: „Imkit šias mintis ir kalbėkite apie jas, kurkite su jomis“.
Parinkome vieną citatą iš šios knygos, jeigu leisite.
Ingrida Stankevičienė: Tai ne tik idėjos, priešingai, pasakyčiau, tai yra labai akivaizdi praktika, nes laidos autorius, verslininkas nuo pat mažens. Sunku patikėti, bet kaip sakoma, faktas yra tas, faktas tiesa, kad visas menas, visa kūryba atsiskleidžia tarp mūsų santykių, tarp mūsų, mūsų ryšiuose, visos naujovės, visos fiks idėjos yra mūsų problemose ir mūsų konfliktuose. Jokios knygos negali pakeisti tos išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės, kokią mes atrandame bendravime vienas su kitu, arba nebendravime, ir atrandame kaip stoką, kaip ilgesį šitų savybių. Tai yra labai dažnai klausant įvairiausių psichologų, girdime, matome, kurie atskleidžia paslaptį, kad tik įėjus į konfliktą tam tikru būdu, tik atsidūrus problemoje, dirbant su ja tam tikru būdu, galima surasti visus sprendinius, kurie jau priklauso ne vienam žmogui, bet bendrai esantiems ir kuriantiems. Tai čia yra knygos pagrindas. Ir tai iš tiesų išeina iš idėjų ribų. Tai jau tampa kaip nauja mūsų realybė, kurią mes galime pasiekti tik būdami kartu, jungdamiesi, turėdami bendrą tikslą, tikėdami tuo ir drauge dirbdami.
Marina Targakova: Gerai, pasistengsiu pasakyti kaip aš suprantu.
Edita Marciulevičienė: Taip, ačiū. Taigi, citata iš Augustino Rakausko knygos „Globali jausmo proto dvasia“: „Artinasi diena, kai gyvenimas be jausmo ir proto vienybės taps neįmanomas. Žmogaus protas turės užleisti pirmenybę viską sąmoningai suvokiančiam jausmui. Teks pripažinti pasiektą jausmo išsivystymo lygmenį, kitaip prarasime šiandieninio racionaliojo proto vystymo prasmę. Tik pripažinus jausmo viršenybę, jausmo ir proto dvasia galės veikti visiškai harmoningoje pusiausvyroje, toliau vienybėje tobulindama šio pasaulio esmės suvokimą žmonijos sieloje. Tai lems žmonijos perėjimą į visiškai naują vystymosi etapą. Sąmoningai ar nesąmoningai, tokios jausminės palaimos savo sielos būsenoje siekia visi žmonės“.
Marina Targakova: Labai ačiū. Mūsų viduje – skirtinga prigimtis. Žmogus gimsta ne vieną kartą. Kaip matome ir gamtoje. Paukštis pirmiausiai gimsta kiaušinyje, o vėliau turi prasikalti ir pradėti skristi. Lygiai taip pat ir žmogus.
Na, paimkime, Mauglį. Jeigu jį išauklės vilkai, jis bus panašus į žvėrį. Todėl, žmogumi tu gimei, bet Žmogumi iš didžiosios raidės tau reikia tapti. Faktiškai per gyvenimą mes evoliucionuojame. Mes turime žemesniąją prigimtį, kurioje ir žemosios emocijos, ir materialistinis protas. Ir turime dvasinį protą, ir yra visai kito lygio jausmai, nes juk jausmus turi ne tik žmogus, juos turi ir gyvūnai. Mes matome ir gudrumo, ir agresijos, ir draugiškumo pasireiškimą. Paimkime, pavyzdžiui, šunį.
Taigi turime tam tikrus gyvūninius jausmus, kurie mumyse suveikia automatiškai. Mums nereikia skaityti knygų ir lankyti seminarų, kad išmoktume kaip čia mums supykti, kaip susierzinti, tai įdiegta mumyse. Taip pat mes turime tam tikrą protą, sakykim, pamatyti naudą. Bet tam, kad pareikštume gailestingumą, maloningumą, nesavaudiškumą, tai jau visai kito lygio jausmai. Taip?
Pavyzdžiui, visi žinome, kad labai svarbu mažą vaiką išmokyti dėkoti. Mes jo klausiame: „Ką reikia pasakyti?“ Jis atsako: „Ačiū“. Bet dėkingumas yra iš esmės gilesnis, veikiantis jausmas. Jeigu aš nuoširdžiai dėkingas, tai man norisi padėkoti, tai yra jausmas reikalaujantis veiksmo.
Lygiai taip pat ir tikėjimas. O kiekvienas žmogus tiki. Štai kaip jis gyvena, jūs iš karto galite suprasti, ką jis tiki. Todėl šioje knygoje kalbama apie sąmonės evoliuciją. O ji siūlo visai kitą gyvenimo skonį.
Kodėl mes įsižeidžiame? Mes jaučiame įsižeidimo skonį. Daugelis turi skonį aukos, konkurencijos. Tai yra skonis, tai tam tikras vidinis polėkis, malonumas, tai yra susiję su elementaria chemija, su hormonais.
Jūs turbūt pastebėjote, kad yra tokių žmonių, kurie gali lygioj vietoj malkų priskaldyti, konfliktą sukelti. Po to jie tarsi nurimsta. Taip yra dėl to, kad jų vidinis variklis ima žemiausių prigimties klodų energiją. Yra energija neišmanymo, aistros, o yra ir gerumo, dvasinė energija.
Todėl autorius puikiai sako, kad reikia progresuoti, o tai savaime nenutinka. Tai jeigu aš sėdžiu sau šiaip, tai man visiškai natūraliai kyla noras kritikuoti, vertinti – visiškai natūraliai. Apatija, susvetimėjimas, lyginimas savęs, kuris kartais susijęs su savęs sureikšminimu, o kartais su nepilnavertiškumo jausmu. Bet kad pasireikštų kilnumas, reikalingas didelis sielos darbas.
Ir mums labai svarbu sudvasinti savo protą, kad mes atrastume aukštesnius skonius, nes tai yra skanu. Daugelis mano, kad toks gyvenimas yra nuobodus, čia – aš sukėliau konfliktą, parėkavau, o ten kas?!
Kaip man vienas berniukas pasakė: „O aš nenoriu į rojų“. „O tau, ką, – sakau, – tas klausimas jau toks svarbus?“ Jis sako: „Nenoriu“. „Tai kodėl?“ „Na, kad ten tokie visi kaip užmigę – arfomis groja…“ Tai toks skonio nejautimas. Suprantate.
Ir dažnas mano, kad jeigu žmogus tvarkingas, kilnus, jis tarsi gyvena be skonio. O štai neištikimybė, barniai, toks judesys! Bet tai nėra taip. Nes aukštesnėse sferose diapazonas daug platesnis ir skoniai daug subtilesni. Bet šitas perėjimas visada viduje nutinka, to niekas už mus neatliks. Ir tai žmogaus sielos darbas. Tai labai įdomus darbas.
Ingrida Stankevičienė: Gerbiama Marina, aš taip išgirdau jūsų žodžiuose, kad žmoguje yra ir nusidėjėlis, ir teisuolis. Ir visas menas yra tame, kad žmogus sugeba savyje šias dvi būsenas sujungti, kad visi santykiai, visi rūpesčiai, visos problemos, kurias jis gauna, su kuriomis susiduria, tai yra jam tik galimybė, raktas, atskleisti tas dvi būsenas savyje. Neprilipti, kaip mūsų laidos autorius sako, kaip prie smaluoto žirgo šono, neprilipti nei prie vienos, nei prie kitos, ir pamatyti, kiek vargas yra atsidurti nusidėjėlio kailyje, tai lygiai taip pat pavojinga ir didžiulė klasta slypi patekus, užsidėjus štai teisuolio antpečius. Ir kada mums pavyksta, ir man atrodo, kad šitas laikas yra būtent toks, kad mums pavyks pakilti virš tų dviejų būsenų, mes pradedame jausti, kad patys mes nieko padaryti negalime, kad tik per tą prašymą kažko aukščiau, tas bandymas formuoti maldą ir yra galimybė suvokti aukštesnę dimensiją.
Marina Targakova: Labai ačiū. Žinote, sakoma, kad sunkiais laikais gimsta stiprūs žmonės. Stiprūs žmonės gimdo gerus laikus. Geri laikai gimdo silpnus žmones ir silpni žmonės kuria sunkius laikus. O sunkūs laikai vėl gimdo stiprius žmones. Ir štai mes per savo gyvenimą stebėjome, kaip stengėsi pokarinė karta, jie labai norėjo, kad jų vaikai, jų anūkai gyventų lengviau. Jie įveikė didžiausius sunkumus.
Imkim, kad ir jūsų, lietuvių tautą, paimtume kaip pavyzdį, kiek daug buvo įveikta ir galiausiai gimė geri laikai. Tai jų nuopelnas, kad tokie laikai atėjo. Bet galiausiai geros sąlygos pagimdė silpnus žmones. Mes kaprizingi. Pažiūrėkite, kiek išmetame maisto! Mums ir tas netinka, ir anas. Tai yra tiesiog išsikraustėme iš proto nuo pertekliaus. Ir galų gale iš to kilo blogi laikai, ką mes dabar ir išgyvename.
Ir štai blogi laikai turi pagimdyti stiprius žmones. Ir kur ta jėga? Tai ne fizinė jėga, tai – dvasios, nes dabar kažkuri dalis žmonių turi prisiimti atsakomybę, kad mes visi pradėtume laikytis tos dvasios įstatymų. Laikytis įstatymų: švaros, maloningumo, teisingumo, nes juk mums tapo normalu apgaudinėti. Žmonės apgaudinėja savo šeimos narius, apgaudinėja kurdami nekokybiškus gaminius, tai tiesiog visuotinė apgavystė! Politikoje apgaudinėja. Visi vieni kitus mausto. Ir mes jau ateiname pas gydytoją ir negalime būti tikri, ar patekau pas gydytoją, ar pas verslininką. Nes dabar nesu tikra ar ims mane gydyti, ar bandys man ką nors parduoti.
Faktiškai dabar tvyro visuotinis nepasitikėjimas, kodėl? Nes pritrūksta žmonių, kurie prisiimtų atsakomybę iš tikrųjų tapti tokiais, eiti keliu teisingumo, švaros, kontroliuoti savo paties protą. Ir štai, kai tokių žmonių atsiras, sakoma, kad kai du procentai žmonijos tokių susirinks, jau pradės pasireikšti harmonija visuomenėje. Štai tokį dabar turime uždavinį.
Ingrida Stankevičienė: Gerbiama Marina, kada mes žiūrime į mūsų visuomenę, ir ypač dabar, pandemijos laikotarpiu, atrodo, tuo laikotarpiu, kada viskas sąlyginai sulėtėja. Ir mums taip atrodo, ir mums apie tai kalba, nors iš tiesų tie procesai vyksta ir būtent įvairiuose lygiuose jie vyksta dar intensyviau, bet tiesiog mums taip kalba, kad pasižiūrėkite aplinkui nieko nevyksta, vien tik tai tam, kad mes nelabai matytume kiek intensyviai viskas vyksta. Ir taip atrodo, kad lyg valdžia sakytų mums, kad štai, jūs norėjote demokratijos – prašom, jūs norėjote pliuralizmo – prašom, eikit į internetą, bendraukit, sakykit ką jūs galvojate, kaip jūs norite ir ko nenorite, tik netrukdykite mums daryti savo darbų, nesikiškit.
Ir tada, ką mes? Mes tada einame į internetą, o ten jau laukia mūsų. Jie laukia mūsų pasiruošę, jau kiti, kurie mūsų tiesiogiai klausia ir netgi neklausia, o teigia, kad jūsų čakros nešvarios, jūsų auros nešvarios, jūsų trečia akis uždaryta – mes visa tai atidarysim, kad jūs pamatytumėte, koks šitas pasaulis blogas, nes jie tą pasaulį tokį padarė. Jeigu jūs norite tarpgalaktinių susitikimų, jūs norite teleportuotis, jūs norite patirti aukštesnes vibracijas – mes viską turime, mes viską galime parduoti, ateikite ir mes tai duosime, mes jus priglausime.
Ir žmogus klauso tai, dairosi, nes tie kurie kalba, jie kalba taip drąsiai, nes įvaldę retoriką, o be to per internetą nelabai atrinksi kas, kur, kaip ir žmogus tiesiog sutrikęs. Toks sutrikęs, bet kur puolantis, nes negali kitaip, žmogus ir yra, šią akimirką.
Marina Targakova: Žinote, aš manau, kol mes turėsime tą dualybę – vadinamuosius „nusidėjėlius“ ir „teisuolius“, – tai nieko nepavyks, nes teisuoliai bus tokie savimi patenkinti, žiūrės į visus iš viršaus.
Turi atsirasti žmonių, kurie supranta, kad Dievas myli visus iš tikrųjų, ir jeigu tu myli Dievą, tai myli ir žmogų, tu atskiri nuodėmę nuo nusidėjėlio. Ir jeigu gebi prisiliesti prie širdies žmogaus, kuris neišmano, ką daro, ir įvyksta to žmogaus širdies transformacija, tai patikėkite! Mes tarsi nesiliečiame prie širdžių vienas kito. Mes tik smerkiame. Todėl dabar pasaulyje būtinai reikalingi tokie žmonės, kurie nustos gyventi toje dualybėje, sugebės surasti PIN kodą širdžiai kiekvieno žmogaus. Nes galų gale kiekvienas iš mūsų nori mylėti ir būti mylimas.
Ir vienas iš mano mokytojų pasakė nuostabius žodžius: „Yra mylintys ir yra verkiantys meilės“. Žmogus gali verkti pykčiu, tai yra jis nepatenkintas ir jeigu atsiras žmonių, kurie sugebės jį sušildyti, jį štai su vis šituo, nes čia – skylė sulig Dievu, trūkumas, ir Dievas ne kaip idėja, o kaip elgesys. Tol kol žmogus nepajaus to prisipildymo, jis taip ir gyvens.
Todėl labai svarbu dabar žmonėms susimąstyti ir suprasti, gana pasaulį skirstyti, dalyti, užtenka dualumo. Dualumas prie gero neprives. Nes tas, kuris baltas, besididžiuodamas savimi taps juodas, nors jis galbūt blogo nedaro, bet smerkia ir niekam tuo nepadeda iš esmės. Kam mums tokie teisuoliai? Reikia tiesiog nusimauti savo baltas prištinaites ir padėti žmonėms. Žmonės pajaus tai.
Ingrida Stankevičienė: Štai jūs sakote, kad reikia atverti širdies PIN kodą. Bet mes juk žinome, kad PIN kodą visada skiria kažkas, o tas kažkas visada turi sąlygas, visada turi galimybes ir priemones. PIN kodas realiai yra ne mūsų rankose. Kaip mes galime pasiekti tokią būseną, kada PIN kodas taptų bendru kodu, prie kurio mes visi turime bendrą, jausmo proto priėjimą?
Marina Targakova: Tarp mūsų visada yra kažkas bendro, bent jau tai, kad mes visi – žmonės. Mes gyvename vienoje planetoje. Supraskime, kad gyvename viename organizme, ir jei bus dešinysis inkstas sveikas, o kairysis plautis vėžio apimtas, tai nieko gero ir sveikojo inksto nelaukia. Todėl būtina suprasti, kad esame labai tampriai tarpusavyje susiję. Tai tiesiog proto balsas. Jei apie tai kalbėtume, sulauktume supratimo.
Kitas reikalas, jeigu žmogus galvoja: „Po manęs – nors ir tvanas“. Yra tokių, su savižudžio kodu, tiesiog nori mėgautis, o visa kita nesvarbu. Bet, ačiū Dievui, yra ir išmintingų. Taigi turime bendrą kodą, bet kiekvienas turime ir savitumų. Kultūrinių, religinių, kiekvienas turime savo paskirtį.
Paimkime gėles. Kaip puiku, kad jų yra skirtingų, juk nesinori, kad vien rožės būtų. O kur rugiagėlės – jos irgi nuostabios! Štai kada žmogus jaučia – mes su tavimi esame vieningi. Pamenate Mauglį? „Mes su tavimi – vieno kraujo – tu ir aš“.
Aš jus, lietuvius, labai gerbiu. Jūs ypatingi. Jūs iš karto neatsiveriate, bet vėliau, jei jau sugebi prisiliesti prie jūsų širdies, jūs tokie švelnūs. Bet tai ne iš karto, pigiai nenupirksi, tai žmonių tokia ypatybė.
Visai kitokie yra italai, kazachai. Todėl labai svarbu mums mokytis ir bendrą kodą prisiminti, ir asmeniškai prisiliesti prie žmogaus, turint omenyje jo ypatumus.
Visų sulyginimo periodą mes jau išgyvenome, nieko gero iš to neišėjo, valstybę todėl ir išbarstėme, kad be to, kas bendra, norėjome nuneigti visus mūsų skirtingumus. Taip veikia pavydas, todėl taip neturi būti.
Vakarų pasaulis atvirkščiai, dabar visiškai individualizuotas. Jie tarsi pamiršo, kad mes esame viena. Tai irgi praradimas kai ko labai svarbaus. Todėl labai svarbu turėti omenyje ir bendrumą, ir skirtingumus.
Ingrida Stankevičienė: Gerbiama Marina, šiam laike mes vis stipriau jaučiame kiek esame visi bendrai susiję ir matome kaip atrodo, savo kailiu tai patiriame pasekmės ir priežasties dėsnį. Ir žmonės vis ryškiau suvokia, kad, jeigu išeidamas į gatvę ir neužsideda kaukės, vadinasi kitas gali užsikrėsti. Tai yra mano nesąmoningi veiksmai gali virsti tragedija kito žmogaus gyvenime. Mes per kančią priartėjame prie naujos suvokimo dvasios.
Marina Targakova: Labai dėkoju. Reikalas tas, kad mes su jumis galime atsiverti tik bendruomenėje žmonių, kurie mūsų atžvilgiu nusiteikę nesavanaudiškai, linkę priimti. Dėl to kad konkurencijos atmosferoje labai sudėtinga atsiverti, nes ten aš visą laiką stengiuosi atitikti kažkokius reikalavimus, vaikštau ant pirštų galų, rodau save tam tikru kampu, tai yra veikiu streso režimu. Jau būdami vaikais esame įsukami į streso režimą. Vaikui sakome: „Muzikantai nereikalingi, neuždirbsi iš muzikos“, todėl vienu metu visi norėjo būti teisininkais, ekonomistais, vėliau – muitininkais, ar dar kažkuo, tarsi būtų tam tikti prekių ženklai, arba išmatavimai 90x60x90. Tai tam tikri visuomenės užsakymai, kurie formuoja žmogaus sąmonę. Galiausiai žmogus tampa rinkiniu visų prekinių ženklų, kurie jį veikia per žiniasklaidą, sociumą ir t.t. Todėl mums yra labai svarbu kurti priešingą konkurencijai aplinką.
Štai imkime mūsų pavyzdį. Mes suvokiame, kad norime vaikus auklėti kitaip ir įsteigėme savo vaikų darželį. Po to – mokyklą. Į ją renkasi vaikai ir iš įprastinių mokyklų, iš tos konkurencinės erdvės. Nuo rugsėjo iki pat dabar vaikai mūsų mokykloje tarsi atšyla iš ledo ir tada jie sako: „Pasirodo, galima visiškai kitaip gyventi“. Todėl aš pati skiriu savo gebėjimus, dėmesį, išteklius, kad būtų kuriamos tokios bendruomenės, kur žmogus atranda tikrąjį save.
Turiu pavyzdį. Vienas vaikinas, buvęs verslininkas, staiga suprato, kad jo pašaukimas – mokytojauti, mokyti pradines klases. Jis tapo verslininku, nes visi to siekė, o dabar jis labai laimingas galėdamas mokyti. Yra žmonių, kurie atranda ekologišką verslą, pradeda ieškoti gamintojų, kurie turi tokį patį požiūrį.
Štai mes kuriame tokias bendruomenes ir nelabai kas be Dievo dar gali mums padėti. Nes tokios kultūros nelabai rasi, bet niekas ypatingai ir netrukdo. Kaip jūs gerai pastebėjote – darykite ką norite, tik nuo mūsų atstokit. Jeigu šita kultūra dalysimės, tai atsiras ir verslininkų su dvasine sąmone, ir galiausiai – vyriausybė su dvasine sąmone. Ir žmonės, kurie kurs grožį. Todėl labai svarbu kurti bendruomenes, kur žmonės vertybėmis laiko nesavanaudiškumą, kilnumą, dėkingumą.
Ingrida Stankevičienė: Štai jūs kalbate apie naujo požiūrio ir naujos realybės paradigmą, ir visą ją statote ant vienintelio žodžio „jeigu“. Jeigu žmonės taip darytų, jeigu mes taip darysim. Tačiau, anot jūsų, kol kas šiandien viską lemia socialiniai „brendai“. Ir mes, kaip jūs sakote, būdami Dievo kūriniais, būdami stebuklais, šiems „brendams“ tarnaujame, ir per jų aptarnavimą mes tiesiog neturime nei suvokimo energijos, nei tuo pačiu atidavimo energijos, ir esame tik marionetės.
Marina Targakova: Sutinku su jumis. Už tai atsakingas kiekvienas. Niekas už mane nepadarys. Kai sakau „jeigu“, tai siekiu, kad tai įvyktų dar didesniu mastu. Visa laimė, kad tai vyksta, o su pandemija dar labiau suintensyvėjo ir vis daugiau žmonių tarsi atsipeikėja. Bet daliai vis dar atrodo, kad pandemija baigsis ir gyvenimas grįš į senas vėžes. Bet niekas nebegrįš.
Bhagavad Gita gerai sako: „Garbėtroška, noras mėgautis jeigu yra nepatenkinamas, tik pagimdo pyktį“. Štai mes dabar pasaulyje jau ir matome įvairiausius konfliktus, protestus, susierzinimus, smurtą šeimoje, yra daugybė suirzusių, tiesiog įsiutusių žmonių, krūvomis perka raminamuosius. Visuomenėje temperatūra kils iki visiško beviltiškumo, ne tik dėl viruso, dėl nepasitenkinimo. Kažkas turi numušti temperatūrą. Ir tokia atsakomybė turi įsijungti daug masiškiau. Tai jau vyksta. Pandemija atskleidžia dievišką sumanymą, kad visa žmonija pereitų prie kitokio savęs, kaip žmogaus, suvokimo.
Ingrida Stankevičienė: Štai mes kalbame apie atsakomybę ir apie galimybes, ir atrodo tas, kuris turi galimybių, jame turi būti ryškesnis atsakomybės suvokimas. Bet taip pat ir girdim, skaitom, matome, kad šiuo pandemijos laikotarpiu, nemažai korporacijų (čia mes kalbame apie pasaulį) užsidirba tiesiog milijardais. Ir kiek žmogus turi išplėsti savo požiūrį, kiek matyti tame dėsningumus, kiek jame turi susiformuoti naujas požiūris, leidžiantis jam suvokti tokių veiksmų pasekmes?
Edita Marciulevičienė: Perskaitysiu dar vieną paralelinę mintį iš Augustino Rakausko knygos „Globali jausmo proto dvasia“: „Kai kiekvienas žmogus varžysis ne tik dėl savo pranašumo, geresnių ekonominių rezultatų, bet ir dėl savo jausmo proto dvasios vertybių kokybės, sieks būti kuo jautresnis, supratingesnis, kuo labiau gerbiamas už gebėjimą skleisti šilumą ir dėmesį artimui, tuomet ateis dvasinio augimo, sielų jungimosi metas, nes visos žmonijos konstitucijos pagrindą sudarys išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės dvasios auginamas jausmo protas, puoselėjantis dieviškumo būseną“.
Marina Targakova:Labai ačiū. Žmonės mąsto tam tikru būdu. Yra individualistinis mąstymo kodas – kai galvoji tik apie save. Iš principo žmogui neįdomu, net kaip jo šeimos nariai jaučiasi. Tai tokia visai siaura sąmonė. Truputį platesnė – šeimos sąmonė. Kai man įdomu, kaip jaučiasi mano žmona, vyras. Dar platesnė sąmonė apima giminę. Man jau rūpi pusbroliai, draugai. Dar platesnė sąmonė jau apima kategoriją šalies, kai aš manau, kad visi lietuviai turi jausti didesnę vienybę, kurti bendrą gerovę. Dar plačiau apima sąmonė, kai mąstai krikščionybės mastu. Na, bet jei stačiatikiai man svarbūs, o katalikai ir protestantai mažiau reikšmingi, tai tuomet mano širdis vis dar kažką atskiria. Tada yra dar platesnė sąmonė, na visi krikščionys man rūpi, bet dėl musulmonų dar abejoju, o ir jogai man kažkokie tolimi. Ir yra tokia sąmonė, kuri suvokia, kad visi yra Dievo šeima. Ir ne tik žmonės į ją įeina. Štai Vokietijoje dabar sniego pusnys, ir man rūpi, kad paukščiams, pelėms ir augalams dabar labai sunku, šalta. Man gimsta gailestingumas viskam, kas gyva.
Nuo ko pradėti? Pradžiai bent jau galiu nepabloginti situacijos. Sakykim, pabuvai gamtoje ir nepalik po savęs šiukšlių. Todėl turime išmokti matyti aplink save, jausti, kokie santykiai, ir įnešti daugiau švarumo, teisingumo.
Yra žmonių, kurie kaip vandenynas, gali sutalpinti savyje viską. Tokiems mokytojams labai svarbu leisti kalbėti, nes jie harmonizuoja širdis, tarsi pianiną suderina. Tegul jie kalba.
Taigi svarbus žingsnis – susiraskite, kas suderintų jūsų širdies stygas. Kai bendraujate su tokiu žmogumi, tai atrodo, kad krūtinė išsiplėtė, oro padaugėjo, įkvėpimo. Ir tada jūs atsisukate į savo šeimą jau su visai kita nuotaika. Štai kiekvienam reikia rasti tokį derintoją, o galiausiai pačiam tokiu tapti. Tokie praktiniai žingsniai.
Ingrida Stankevičienė: Štai jūs pasakėte svarbų momentą, kad dabar yra laikas meistrams ateiti. Bet kaip sakoma – šventa vieta tuščia nebūna, ir kartu su meistrais ateina labai daug tokių madingų, charizmatiškų lyderių, kurie išnaudodami pačius žemiausius žmonių instinktus, manipuliuodami jais, klaidindami žmones, nors irgi, aišku, savo ruožtu tai irgi mokykla ir kiekvienas mes renkamės kaip patirti save kitoj duotybėj. Kaip atskirti vieną nuo kito? Ką žmogus turi turėti savyje? Žmogus turi sukaupti daug patirties, kad galėtų atskirti tikro mokytojo širdį ir jo vedimą, nuo marketingo verslininko ir dar suprasti, kad visa tai turi vietą po saule.
Marina Targakova:Taip Biblijoje pasakyta, kad ateis vilkai avelių kailiuose. Tai reiškia, kad ne kiekvienas, kuris reiškiasi kalbantis Kristaus vardu, tai ir daro. Mano mokytojas Shira Prupada taip pat tai pavadino – „apgautų apgavikų pasaulis“. Biblijoje irgi pasakyta, kad jeigu tu prašysi duonos, tai neduos akmens. Pats Dievas suinteresuotas šia paieška. Todėl, kai tik susiformuoja mokinys – atsiranda ir mokytojas. Priklauso nuo mano vidaus – jei aš noriu būti apgautas, tai būtinai rasiu apgaviką, kuris pakiš stikliukų vietoj deimantų. Svarbu suprasti, kad tikėjimas be veiksmų – negyvas.
Todėl pirma – žiūrėkit ne vien į žodžius, o į darbus, jie daug iškalbingesni.
Antra – svarbu tikrinti, pastebėti jo gyvenimą, juk tai ne smulkmena. Sakoma: „Platūs vartai, vedantys į pražūtį“, arba Biblija sako: „Tiesų – daug, o išrinktųjų – mažai“. Išrinktieji tai tie, kurie pasirinko eiti tuo nelengvu savęs transformavimo keliu. Tai kelias, kuriam reikia pastangų, kalbos askezės – aš turiu suprasti, kaip aš kalbu, kaip aš veikiu. Tai kelias kantrybės, gailestingumo, susitaikymo. Tai labai svarbūs dalykai.
Ingrida Stankevičienė: Gerbiama Marina, šiandien labai dažna situacija ir tokių žmonių, kurie atsiduria tokioje situacijoje vis daugėja, kai jauni vyrukai, sukūrė šeimas, sukūrė verslą arba dirbantys jame, šiuo laikotarpiu praradinėja ir verslus, arba praradinėja tas sąlygas, kuriose buvo, juos spaudžia kreditai, ir štai jie susiduria su tokia būsena, kaip gėdos jausmas, nepilnavertiškumo jausmas. Jie buvo įsitikinę, kad darydami, siekdami, būdami nuoširdūs ir dirbdami iš paskutiniųjų, galės pasiekti, galės padaryti, galės įrodyti sau ir kitiems, ir kaip mes sakome: „Gyventi šokolade“. Atsitiko dalykai, kurių žmogus negali nei suvokti, nei aprėpti ir jis būdamas „kaltas“, nes taip diktuoja jo prigimtis, pasirengęs bet kam.
Marina Targakova: Labai ačiū. Labai norisi sušildyti visus tuos, kurie prarado viltį, kam dabar sunku, kas yra nusivylęs, nes aš labai gerai žinau, kad pats vienas žmogus mažai ką reiškia. Dabar labai daug sugniuždytų žmonių, bet tai visada yra pasirinkimas. Galiausiai kartu mes galime labai daug – aš + Dievas – jau yra dauguma, suprantate.
Sakoma, ateis laikas, kai gyvenimas mus parklupdys, bet po kurio laiko mes tarsi feniksas pakilsime. Bet po to vėl būsime parklupdyti, o tada pakilti bus sunkiau, bet tai padarysime. Po to gyvenimas vėl parklupdys ir tada aš galbūt pagalvosiu – galbūt klūpėjimas ir yra geriausia padėtis maldai?! Aš turiu prisiminti Dievą. Nes klupdami pasipūtėliai, taigi mes turime nulenkti galvą, o išaukštinti širdį. Kai pakyla malda iš širdies, tai Dievas neturi noro jį sunaikinti, jis yra artimiausias draugas mūsų širdyje. Todėl, jeigu mes kartu su Dievu, tai visų pirma pradėsime nuo susitaikymo, todėl, kad be reikalo, mes į jokias situacijas nepapuolame. Reikia permąstyti savo gyvenimą ir pasižiūrėti, kur aš elgiausi neteisingai, kad šiuo metu turiu tokį rezultatą ir nuoširdžiai atsiprašyti ir pirmiausiai nors Dievo. Ir pasakyti: „Tai aš nusižengiau, tai aš išmesdavau maistą, keikiausi, išdaviau, iš manęs buvo mažai naudos šiame pasaulyje, bet aš noriu, aš noriu kitaip“ – ir patikėkite, visi dangiškoje raštinėje tik ir laukia šito jūsų sprendimo, kad jūs pradėtumėte dalyvauti dieviškame žaidime.
Nes iš tikrųjų žmogus gimsta, kad augtų, kad augtų jo sąmonė ir visi tuo suinteresuoti, bet žingsnius turi pats daryti, nes po gulinčiu akmeniu vanduo neteka. Todėl jei tik verksime iš nevilties iki savižudybės prieisime ir nieko nepasieksime. Net savižudybė neužbaigs jūsų gyvenimo, jūs išeisite iš kūno, bet liksite, neduok Dieve, vaiduokliu. Kodėl gi nelaidoja savižudžių?
Dabar daugybė atvejų suicidinės depresijos. Labai jūsų prašau, negalvokite šia kryptimi, pradėkite ieškoti kitų žmonių, nes kai gyvenimas mus parklupdo, tai pats tinkamiausias laikas pradėti mokytis, perkeisti save, pakeisti savo sąmonę ir tapti kitu žmogumi dar šiame gyvenime, tai yra reinkarnacija esant gyvam.
Ingrida Stankevičienė: Gerbiama Marina, kaip žmogus gaus šitą atsakymą iš aukštybių, jis bus pasirengęs, jis žinos, ką su juo daryti, taip?
Marina Targakova:Pats Dievas dovanoja išmintį. Apskritai nesuteršta išmintis yra dieviška energija, todėl kai mes nuoširdžiai kreipiamės, tai Dievas, kaip nuoširdus ir geranoriškas mūsų draugas, mums dovanoja išmintį. Bet nebus taip, kad susakysiu kartelį maldos tekstą, o po to dairysiuos, kur atpildas. Ieškokite, belskite ir bus atidaryta.
Ingrida Stankevičienė: Gerbiama Marina, prašome jūsų linkėjimo. Ir tokio, kad jis būtinai išsipildytų.
Marina Targakova: Mano linkėjimas ne tik jums, bet ir pirmiausia sau. Aš tikiu, kad kiekvienas iš mūsų turi tapti tuo pokyčiu, kurio ieško šiame pasaulyje. Jei jaučiate, kad pasaulyje trūksta šilumos, tai tapkite šiltu žmogumi, jei jaučiate, kad trūksta gailestingumo, ar dar kažko, tapkite tuo pokyčiu, kad ir mažu, tegul šiandien vieną žmogų sušildysite žvilgsniu. Ir susiraskite bendraminčių, dvasiškai artimų, tada tapsite stipresni ir galėsite daug padaryti.
Mes gimę ne dėl malonumo, ir ne tam, kad imtume. Suaugęs, subrendęs žmogus yra toks, kuris moka duoti. Mažas vaikutis viską grūdasi burnon: „Man, man man…“ tai normalu. O jūs jau didelis žmogus, jei klausotės šios laidos, todėl šiek tiek paimkite ir atiduokite nuo savęs. Nuoširdžiai: šiltą žodį, žvilgsnį, padėkite kažkam. Gal seniai nekepėte pyrago ir nevaišinote tiesiog šiaip sau. Gal seniai su kažkuo nepabendravote. Pabendraukite. Padarykite kažką šiandien nedaug, bet labai šiltai, ir taip kaip jie, ir nelaukite, kol kas atsilygins, kai atiduodate, tai Dievas jums į širdį grąžina gyvenimo džiaugsmą. Toks mano linkėjimas sau ir jums.
Dėkoju jums, jūsų laidai, už gilumą, už tarnystę, kad esate irgi paštininkai, kurie neša šviesą. Didelė jums padėka.