Bet koks dalykas pasaulyje turi priešingybę, nes negali egzistuoti tik viena pusė, ir nuo mūsų suvokimo bei įgūdžių priklauso, kiek galime subalansuoti, harmonizuoti visus skirtumus, esančius mumyse ir tarp mūsų. Iš to, kaip mes tai darome, matome, kaip mes sugebame sąveikauti su globalia dvasia, vadovaudamiesi dvasinėmis nuostatomis.
Kauno „Žinių radijo“ studijos pašnekovas – svamis Jyothirmayah – vienas vyresniųjų visame pasaulyje pagarsėjusio dvasinio lyderio Jo Šventenybės Šri Šri Ravi Šankaro mokinių. Būdamas „The Art of Living“ („Gyvenimo meno“) organizacijos tarptautiniu mokytoju, jis keliauja po pasaulį, padėdamas kurti visuomenę, kurioje nėra streso ir klesti meilės, taikos ir visuotinės vienybės idėjos. Savo įžvalgomis šia tema su klausytojais dalijasi ir laidos autorius – Augustinas Rakauskas.
Klausytis internetu.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Nuoširdžiai dėkojame vertėjai Karolina Mikšienei iš „The Art of Living Lietuva“.
Laida transliuojama penktadienį 10.10 val., kartojama savaitgaliais 17 val.
***
Ingrida Stankevičienė: Paklausykime Augustino Rakausko ištraukos apie pusiausvyrą, apie harmoniją, apie balansą. Mes juk visi gerai žinome, kad bet koks reiškinys, bet koks dalykas pasaulyje egzistuoja tik tam, kad palaikytų savo priešingybę, kad negali egzistuoti tik viena pusė ir nuo mūsų priklauso, kiek mes turime suvokimo ir įgūdžių subalansuoti, harmonizuoti visas priešingybes, visus skirtumus, esančius mumyse, tarp mūsų, ir nuo to, kaip mes tai darome, rodo kaip mes sugebame sąveikauti su globalia dvasia, vadovaudamiesi dvasinėmis nuostatomis.
Taigi, paklausome ištraukos su laidos autoriumi, o po to – pokalbis su svečiu.
Edita Marciulevičienė: „Visuomenė, nenorėdama gilintis į demokratijos dėsnius, įpareigoja to siekti išrinktuosius. Iš esmės iš jų reikalaujama pakelti visos visuomenės sąmoningumo lygį, tačiau atskiros asmenybės per silpnos padaryti visą visuomenę laimingą. Laikas ne lyderius kelti, o stengtis žmonių sąmonėje apgyvendinti visuomenei tinkamas nuostatas.“
Ingrida Stankevičienė: Taigi, Augustinai, knygoje „Globali jausmo proto dvasia“ jūs kreipiate dėmesį į bendrą visuomenės būseną, kurioje kartu galime kurti visiems bendras nuostatas. Tačiau realybė yra tokia, kad daugeliu atveju visas valstybės valdymas yra orientuotas į nustatytų tvarkų laikymąsi. Mes aptarnaujame kol kas tik tvarkas.
Augustinas Rakauskas: Daug yra tokių žmonių, kurie labai mėgsta konstatuoti kaip faktą ir mes tą girdime ir politinėje erdvėje, ir verslo struktūrose, ir tarnybose, kurios aptarnauja nustatytas tvarkas, – poįstatyminiais aktais sukurta ir nustatyta, kad žmonės turi elgtis būtent taip. Tada atsiranda tarnautojų, kurie įvestą tvarką konstatuoja kaip nenuginčijamą faktą, kad turi būti būtent taip, o ne kitaip. O kaip mes žinome (iš savo laidų), kad nėra nieko nekintančio, kad viskas keičiasi: ir mentalitetas žmonių, ir politinė atmosfera, pasaulio geopolitinė atmosfera. Ir kadangi visą laiką vyksta kaita, kaip ir gamtoje: ir šaltis, ir šiluma, ir oras… atšilimai ir šalčiai…
Ingrida Stankevičienė: Kodėl jūs renkatės tokį būdą: tarkim kalbate apie socialinį gyvenimą, o pavyzdžius imate iš gamtos? Kodėl taip?
Augustinas Rakauskas: Juos naudoju tam, kad žmonėms būtų daugiau argumentų suteikta suvokimui suprasti, kad tai nėra kažkokio vieno žmogaus sugalvota, tiesiog pastebiu, kaip veikia šitas pasaulis, kuriame mes gyvename. Ir mes esame to pasaulio dalis, ir mes kaip aidas atsiliepiame visam procesui, kurį mums, kaip energetinę atmosferą perteikia visas mus supantis pasaulis, ir mes taip ir elgiamės. Bet čia kvaila būtų prisikabinti kaip už kažkokio turėklo, laikytis ir sakyti: „Viskas, čia – stabilu“. Mes galime laikytis už turėklo, bet tada galima taip sakyti, kad mes – laive. Laivas plaukia, juda ir kas iš to, kad mes už turėklo laikomės, vieta keičiasi, vaizdai keičiasi, oras keičiasi – tai audra, tai vėjas, tai naktis – ir vienu metu labai gerai už to turėklo laikytis, o kitu metu reikia eiti į kajutę, nes sušalsime, įplaukėme į šaltą zoną, priartėjo prie Grenlandijos pakrančių…
Ingrida Stankevičienė: Gerai, jūs šituo pavyzdžiu parodėte, kad pasaulis kuriame mes gyvename, tai yra visuomenė, ji – nuolat kintanti ir procesai joje taip pat nuolat besikeičiantys. Bet štai jūs sakote „kajutė“. Kaip matydamas ir dalyvaudamas tame, kas vyksta visuomenėje, aš galėčiau nusistatyti – kas tai ir kaip tai? Ką reiškia eiti į kajutę?
Augustinas Rakauskas: Tai yra į save. Mes ir esame ta kajutė.
Ingrida Stankevičienė: Mes kalbame apie besikeičiantį pasaulį, kuris veikia pagal labai aiškius nustatytus dėsnius. Ir kalbame apie žmonių priimtas tvarkas, kurie, pagal savo išsivystymo lygį, tomis tvarkomis galėtų kiek galima patogiau naudotis šituo pasauliu. Ir jūs, kaip jaučiu, vedate ta linkme, kada prasideda pačios didžiausios problemos, kančios, kurias mes patiriame tada, kai mūsų tvarkos pradeda labai stipriai kirstis su tais dėsniais, tais dėsningumais, kurių mes dažniausiai nežinome. Ar taip galėtume sudėlioti?
Augustinas Rakauskas: Panašiai. Čia galima būtų padaryti daug išvestinių.
Tas gyvenimas yra labai daugialypis. Žmonės, aišku ir natūraliai, yra pripratę visas tvarkas naudoti kaip priemonę. Jie bando netgi tas aksiomines taisykles, kurių dėsningumai prieštarauja tam, kad mes pažeistume tuos dėsningumus, nes mes, pažeisdami tuos dėsningumus, susikuriame problemą…
Ingrida Stankevičienė: …vėliau dar kuriame atskiras tvarkas toms problemoms pašalinti…
Augustinas Rakauskas: Toks paprastas būtų pavyzdys, čia kaip su ligomis ir su mityba. Kai žmonės sumaišo dieną su naktimi, ir naktį pradeda dirbti, vėliau jie stebisi, kad dienos metu blogai dirba galva ir kad jie nėra kūrybingi, juos atmintis paveda, susigaudymas situacijoje, reakcija nėra tokia gera, kokią jie norėtų turėti, arba kaip jie sako: „Anksčiau mano buvo tokia gera reakcija, aš taip greitai susigaudydavau situacijoje, dabar čia toks intensyvus laikas, taip sunku“. Tai kai pradedi klausinėti, o kaip jis gyvena tame intensyviame gyvenime, tai paaiškėja, kad jis iki antros valandos nakties sėdi prie kompiuterio ir stebisi, kad dienos metu jis neproduktyvus. Ką jis čia pažeidžia? Jis pažeidžia natūralų biologinį dėsnį. Nes žmogus sukurtas tamsoje ilsėtis. Nakties metu veikia tam tikri biolaukai, energetiniai centrai, kurie funkcionuoja mūsų kūne, tam tikri organai ilsisi tam tikru laiku, vyksta valymasis organizme. Miegas tam ir duotas žmogui, tam ir reikalingas, kad jis būtų produktyvus ir kad jis dienos metu galėtų tobulinti savo žinias, kūrybingumą kelti…
Ingrida Stankevičienė: Kai jūs sakote – būtų produktyvus, gal turite omenyje, kad susibalansuotų, kad atsirastų harmonija organizme?
Augustinas Rakauskas: Negalima būtų suvesti į vien susibalansavimą, kuris daugiau toks panašus į fiziologinį susibalansavimą. Mes čia kalbėjome apie nakties metu darbą…
Ingrida Stankevičienė: Kada mūsų organizmas, šiuo atveju, išderintas, ar ne, kaip jūs teigiate, jis nepailsėjęs, tada kai mes jau atsiduriame dieną, kada turėtų atsiskleisti pačios didžiausios mūsų potencialo galimybės, mes, dėl sutrikusios organizmo būsenos, nesame pajėgūs nei su tuo pasauliu kontaktuoti, jau aš nekalbu apie gilesnius sluoksnius…
Augustinas Rakauskas: Taip, suprantu, ką tu sakai, bet noriu subtilesnę vietą paliesti. Kai pasakei, kad mes turime harmoniją, subalansuotumas… Kodėl pasakiau, kad tai daugiau liečia mūsų fiziologiją? Ir iš tos fiziologijos išbalansavimo, nebuvimo tos harmonijos fiziologinės, išplaukia silpnesnė kokybė, prastesnis mūsų kūrybingumas, mūsų potencialas sumažėja, bet mes vien tuo problemos neišsprendžiam.
Ingrida Stankevičienė: Harmonija šiuo atveju, tai netgi daugybė tarpusavyje prieštaraujančių dalykų…
Augustinas Rakauskas: Noriu pasakyti, kad labai svarbu suprasti, jog fiziologinė harmonija – teisingas gyvenimo būdas, švari mityba, mūsų elgsenos atitikimas su gamtos dėsniais, – tik sudaro sąlygas pagrindiniam tikslui. Nes pagrindinis tikslas yra ne čia ir dabar būti harmonijos būsenoje, nes tada, būdami harmonijos, tos fiziologinės harmonijos, būsenoje, mes galime realizuoti tik tai, ką mes turime ir skleisti dvasią, gebėjimą – savo išsivystymo lygyje. Mes turime žinoti, kad pagrindinis tikslas yra ne atidirbti, kaip sakant, harmonijos būsenoje, savo supratimo lygyje, bet būtent būnant harmonijoje mes tada bendraudami su pasauliu (ir išsireiškimas „harmonijoje“ jis neapima vien tik fiziologijos, jis apima ir buvimą harmonijoje su mus supančiais žmonėmis, su kitų supratimu, su naujomis sąvokomis) ir net neprisirišant prie kažko vieno, mes tada galime kurti ir plėsti kūrybingumo ribas. Pagrindinis dalykas yra ne funkcinis ir ne geras gebėjimas išgyventi čia ir dabar, pagrindinis dalykas – išplėsti mūsų sąmonės lygį, kad jis taptų kūrybingesnis. Ir būdami sąmoningesni, automatiškai mes generuojame savo buvimu didesnį, aukštesnį kūrybingumo lygį. Tada mes jau ne tik dirbame, ne tik gerai atliekame funkcijas pagal nustatytas tvarkas, bet mes kuriame efektyviau.
***
Ingrida Stankevičienė: Padarykime tokį eksperimentą, kad jūsų niekas niekas Lietuvoje nepažįsta ir dabar apie jus išgirs pirmą kartą. Prašau, prisistatykite taip, kad klausytojas iš karto užsikabintų už jūsų minčių ir suprastų, kad jis tame ras sau naudos.
Svamis Jyothirmayah: Esu dėkingas, kad pakvietėte duoti interviu. Esu iš pietinės Indijos dalies, dirbu „Gyvenimo meno“ organizacijoje („The Art of Living“), tai yra tarptautinė organizacija, veikianti daugiau kaip 150 šalių. Šios organizacijos vizija yra sukurti visuomenę be įtampos ir be agresijos. Mes darome įvairias streso mažinimo programas. Ir esu buvęs Lietuvoje jau prieš 8–9 metus. Net jau pradėjau išmokti lietuvių kalbą.
Ingrida Stankevičienė: Mūsų laida yra „Verslumo dvasia“. Mes laikomės tokios nuostatos, kad gyvenime visur yra verslas. Ir kad verslas yra ir materialus, ir dvasinis. Ir kad jis paremtas materialiomis ir dvasinėmis nuostatomis, nes kiekviena veikla skleidžia tam tikrą dvasią, ir žmonės bendraudami taip pat skleidžia dvasią, ir kada jie tarpusavyje jungiasi, tai yra pats didžiausias verslas.
Galbūt pats tas žodis „biznis“, turi tokias tonacijas įvairias, bet mes kalbame apie veiklą, kuri paremta dvasinėmis nuostatomis.
Ar galima taip pasakyti, kad tai, ką darote jūs, yra paremta jūsų žinojimu ir patirtimi, ko labiausiai reikia šiandien visai žmonijai?
Svamis Jyothirmayah: Šiuo pandemijos metu visas pasaulis susiduria su dideliais iššūkiais. Tai laikas, kai turėtume daugiau dėmesio skirti savo gerbūviui, tai yra savo fiziniam gerbūviui ir psichologiniam gerbūviui. Ir tuo pačiu metu turėtume pasižiūrėti į savo vidų: kaip mes gyvename? Ko mes iš tikrųjų ieškome savo gyvenime? Nes tai, ką mes matome išorėje, tas džiaugsmas, kurį mums suteikia išoriniai daiktai – labai laikinas. Išsivystymo, progreso siekdami mes kažkiek naikiname savo aplinką. Taigi dabar yra pats laikas pergalvoti ir padaryti kažką naudingo žmonijai, aplinkai ir Žemės planetai. Ir pagrindinė streso ir agresijos priežastis yra patiriamas stresas, pradedant nuo buitinio streso, iki streso visuomenėje.
Jeigu yra vidinė ramybė, ji atsispindės mūsų aplinkoje. Mes tą ir darome mūsų organizacijoje jau beveik 40 metų. Mes mokiname kvėpavimo technikų. Kartais sukyla įvairios emocijos, mes jaučiamės nelaimingi, pikti, agresyvūs ir nežinome kaip su jomis susidoroti. Niekas mūsų nemokino kaip elgtis su savo emocijomis, kaip elgtis su savo protu. Tėvai ir mokytojai mums sakė: „Nepyk, nebūk pavydus“, bet niekas nemokino, kaip vis dėlto elgtis su tomis emocijomis. Nes kiekviena emocija sukuria tam tikrą jūsų kvėpavimo ritmą: kai esi labai ramus – kvėpuoji kitokiu ritmu, kai jautiesi laimingas – kvėpuoji dar kitaip, kai jautiesi nelaimingas, liūdnas – kvėpavimas paviršutinis, kai esi supykęs – kvėpuoji labai greitai. Taigi kvėpavimas ir mūsų emocijos yra susiję.
Mokslas sako, kad mes išnaudojame tik 30 procentų plaučių tūrio, tai yra mes nepakankamai giliai kvėpuojame. 80–90 procentų toksinų iš kūno gali būti pašalinama per kvėpavimą ir tik 10–15 procentų – per prakaitą, šlapimą. Jeigu šiek tiek daugiau nukreipsime dėmesį į kvėpavimą, jis galėtų jus pagydyti ir atjauninti, ir jūsų protas nurimtų. Kuomet mes sugebame patirti proto ramybę, tada prasideda tikrasis gyvenimas. Tas „plepantis“ protas, lyg kokia beždžionė, jus išvargina. Dažniausiai mes pavargstame ne nuo fizinio krūvio, o dėl to, kad mūsų protas yra neramus. Meditacija, kvėpavimo technikos – jos padeda.
Ingrida Stankevičienė: Tai, apie ką jūs kalbate, yra pagrindiniai šaltiniai, ką jūs skleidžiate savo mokykloje?
Svamis Jyothirmayah: Turime labai daug įvairių projektų, pas mus yra labai daug įvairių programų ne tik susijusių su joga, taip pat dirbame su nuo priklausomybių kenčiančiais žmonėmis, su ekologiniu žemės ūkiu turime programas, mokome ūkininkus, taip pat organizacija yra pasodinusi 83 milijonus medžių visame pasaulyje. Taip pat darome įvairius projektus kaimo vietovėse, mokome ten gyvenančias moteris, kurios neturi jokio išsilavinimo, atliekame įvairius socialinius projektus visame pasaulyje.
Ingrida Stankevičienė: Kaip jūs manote, ką šiandien turėtų žmogus žinoti apie save, gyvendamas, kaip jūs teigiate, streso visuomenėje, ir būtent tokiu pandemijos laikotarpiu?
Svamis Jyothirmayah: Pirmiausiai turi priimti realybę, kad iššūkiai kartais ateis, negalima nuo jų bėgti. Nėra prasmės gyventi didelėje baimėje ir nerime.
Visų pirma suvokime, kad mes neplanavome tam tikrais metais gimti, mes tiesiog gimėme. Mes nežinome, kada mes mirsime – kada paliksime šį pasaulį. Mes nekontroliuojame šių dviejų pagrindinių įvykių savo gyvenime – gimimo ir mirties.
Taigi tikėjimas žais pagrindinį vaidmenį. Pirmiausiai – tikėjimas pačiu savimi. Jei abejoji savimi – tai nėra vilties, tai veda tave į pasimetimą, pyktį, depresiją. Todėl – tikėk savimi. Antras tikėjimas, tai yra tikėjimas kitais žmonėmis, vietoj to, kad vertintum juos. Tarkim, eini pas gydytoją, turi pasitikėti, kad jis tau padės, nes jeigu tu nuolatos abejosi gydytoju ar teisėju, ar bet kuriuo kitu žmogumi, jis – nepadės. Visų pirma – tikėjimas savimi ir pastebėkite gerus dalykus kituose žmonėse. Ir trečias, tai yra tikėjimas nematoma energija, kurią gali vadinti įvairiai, šventųjų ar dievų vardais, nesvarbu – tai yra viena. Tai yra tikėjimas, priėmimas realybės, jūsų energijos arba pranos lygio pakėlimas. Jeigu tavo energija fiziškai ir psichologiškai aukšta, tai iš bet kurios problemos tu matysi išeitį, o jeigu tavo energija žema, net menkos problemos tau atrodo labai didelės ir tu kenti.
Aš patarčiau šiuo pandemijos metu šiek tiek daugiau dėmesio atkreipti į mūsų kūną, į mūsų maistą.
Ingrida Stankevičienė: Jūs kalbate apie sąmoningą asmenybę, kuri iš tiesų turi ryšį ir su savo kūnu, ir su savo mintimis, ir savo emocijomis. Bet aš kalbu apie žmones, kurie yra daugybėje priklausomybių, netgi nuo žinių, kurios eina per dieną tris kartus. Šiandien žmonės yra labai sutrikę, nes tos vertybės, kuriomis jie vadovavosi prieš pandemiją, visos situacijos, netgi tas pats gerbūvis, apie kurį mes kalbame, viskas pradeda netekti tikrumo, ir žmonės nebegali turėti to tikėjimo. Pasakykit, prašau, kodėl tiek visuomenėje nesąmoningumo?
Svamis Jyothirmayah: Man tai irgi yra didelis klausimas. Aš nesuprantu, kodėl mes nesuvokiame gyvenimo vertės. Ar mes čia tik tam, kad valgytume, miegotume, eitume į darbą, į pensiją ir tuomet numirtume?
Mes nesame tik tam. Mes sukurti iš trijų dalykų: mes – materija, tai yra mūsų kūnas, raumenys, amino rūgštys, – viskas materija, bet taip pat yra dvasia. Kartais mes visiškai pamirštame apie savo sielą ir vidinę savo energiją, tai yra amžina. Ir mes turėtume skirti dėmesį abiem.
Ingrida Stankevičienė: Aš štai jūsų klausau ir iš žurnalistinės patirties galiu beveik neklysdama pasakyti, kad 99 procentai žmonių, klausančių jūsų, priims jus kaip lyderį, kaip pop žvaigždę, ir seks paskui jus, sakydami, kad „pasakykite, ką mums daryti, mes tai darysime“.
Svamis Jyothirmayah: Žinote, iš principo, mes nemokiname, mes tiesiog dalijamės savo patirtimi. Galima dalytis savo atjauta, meile. Nėra lengva pakeisti žmones. Bet kuomet jie kažką patiria… Iš tikrųjų kiekvienas žmogus turi savyje gerųjų savybių, kiekviename nusikaltėlyje yra auka, kuri verkia pagalbos, ji nežino, kaip iš to išeiti. Dėl daugybės priežasčių, dėl daugybės įtakų, dėl visuomenės stereotipų, kad reikia turėti didelį namą, didelę mašiną. Nieko bloga turėti visus šiuos dalykus, bet nereikėtų būti karšligiškam dėl jų, jeigu tų jų neįgyji, vis tiek turėtum būti laimingas, nes džiaugsmas yra mūsų prigimtis, jis nėra žmonėse, ar daiktuose.
Kartais vedu programas kalėjimuose. Kartą buvau Panevėžio pataisos namuose, dariau tam tikras dirbtuves ir dauguma dalyvių verkė ir klausė, kodėl šitos žinios anksčiau pas juos neatėjo: „Prieš 10–15 metų jeigu būčiau meditavęs, dabar nebūčiau – kur esu“.
Mes visi buvome uždaryti savo butuose ir tai nebuvo labai malonu, o žmonės kalėjimuose būna uždaryti 6 ar 10 metų ir daugelis jų nėra labai blogi žmonės. Jie padarė klaidą, nes tam tikru momentu nemokėjo sukontroliuoti savo emocijų.
Aš manau, kad sužinoti apie savo protą yra verta.
Ingrida Stankevičienė: Man keli klausimai iškilo. Vienas klausimas toks: jūs kalbėjote apie gebėjimą pakeisti žmones: ar tai yra iš tiesų taip, ar žmogus gali pakeisti žmogų, ar čia yra vis dėl to teisė, galimybė tos aukštesnės jėgos?
Ir dar kitas momentas – jūs kalbate apie žmones, apie jų emocijas, lyg jie galėtų patys savaime ir turėtų tą galią sąmoningumo gebėti tai valdyti ar kontroliuoti, ir jūs kažkaip tai atskiriate žmogų nuo visuomenės.
Svamis Jyothirmayah: Dėl pirmo klausimo – tai tu gali prisidėti, gali rūpintis su meile. Jeigu kažką darysi su intencija pakeisti žmogų, tai neveiks. O jeigu eisi su motiniška meile, su rūpesčiu, tuomet tai gali suveikti. Nes žmonės jaučia tą tavo buvimą (kaip kūrinijoje yra viskas taip pat, yra vibracijos, yra energija), kai eini su atviru protu, atvira širdimi ir su nusiteikimu – aš esu čia tik dėl tavęs. Toks yra mano supratimas.
Aš esu šioje organizacijoje, šiame dvasiniame kelyje jau 23 metus, ir aš matau kaip žmonės ateina, kaip jie pradeda atlikti kvėpavimus, meditaciją, kvėpuoja ir labai galinga kvėpavimo technika, žmonės patiria tą savo tikrąjį aš, tą ramybę.
Jūs esate teisi, kartais mes nekontroliuojame savo emocijų, netgi minčių. Mintis niekada neatsiklausia: „Ar aš galiu dabar pas tave ateiti?“ Jūs negalite atsakyti: „Ateik už mėnesio“. Jos tiesiog atsiranda. Bet jeigu esi draugiškas su savimi, viskas juk kinta: jausmai nėra amžini, mintys nėra amžinos. Bet kas veda šiuos pasikeitimus? Reikėtų dėti akcentą ties šia vieta. Tik tuomet gali suprasti, kad viskas kinta, ir būti toje erdvėje, ir ilsėtis savyje.
Ingrida Stankevičienė: Jeigu mes pasižiūrėtume kiek pasaulyje yra dvasinių judėjimų, kiek yra religijų, kiek yra mokslo krypčių, visos jos teigia, kad pasaulis yra nuolat kintantis. Bet mane domina vienas toks svarbus dalykas, apie kurį aš kažkaip negaunu iš jūsų atsakymo: beveik visos religijos ir daugelis dvasinių judėjimų kalba, įneša tokį pojūtį, kad žmogus iš principo yra kaltas. Kaltas todėl, kad jis yra netobulas. Šito gal nesakoma tiesiai, bet visada tu jauti tai, kad tau kažko trūksta, ir kad viena, ar kita organizacija dabar tau tai duos. Ir iš to mes darome tokią išvadą, kad mes netobuli, o jeigu netobuli, tai mes esame kalti, nes mes turime siekti to tobulumo ir tampame mes taip priklausomi, priklausomi nuo lyderio.
Svamis Jyothirmayah: Aš manau, kad tai yra absoliutus dvasingumo nesuvokimas. Net jeigu tu medituoji, darai jogą – netobulumai išliks, nebent tu pasieksi nušvitimą. Aš nežinau dėl to, neturiu šitos patirties. Mes žmonės, darome klaidas, ir man padaryti klaidą tai nėra kažkoks didelis dalykas. Mes tiesiog neturėtume kartoti tų pačių klaidų. Mes galime pasimokyti iš klaidų ir judėti toliau. Niekada nejauskite kaltės ar apgailestavimo, neverta gyventi su tokia proto būsena, ir nebūkite griežtas sau, eikite viduriniu keliu. Pripažinkite, aš esu žmogus, bet turiu laisvę rinktis. Gali praktikuoti bet kokias dvasines praktikas, religines praktikas, o jeigu to nedarai – taip pat gerai. Aš matau žmones, kurie nėra dvasiniam kelyje, bet jie laimingi būdami, ūkininkaudami. Aš nesakau žmonėms: „Darykit jogą ar medituokite ir tik tuomet jūs būsite tobuli“. Ne, tai yra klaidingai suprantama. Bet šioks toks dvasinių praktikų supratimas duoda šiek tiek daugiau laisvės.
Ingrida Stankevičienė: Visuomenė, visuomenės formuojami stereotipai, visuomenės formuojamas požiūris individui ir yra tas rezultatas to streso, su kuriuo jūs dirbate.
Svamis Jyothirmayah: Bet jūs turite pasirinkimą. Visuomenę kuria individai. Aš galiu rinktis gyventi ne agresijoj. Yra Mahatma Gandžio principas, – „toks yra mano pasirinkimas“. Kiekvienas individas gali pasirinkti. Jums nebūtina šiose žiurkių lenktynėse dalyvauti: vartoti kuo daugiau, pirkti kuo daugiau, kad tai suteiktų džiaugsmo, tai yra labai laikina.
Ingrida Stankevičienė: Kada žmoguje susiformuoja gebėjimas pasirinkti? Kiek dairausi aplink ir matau visuomenę, aš matau, kad žmonės eina ten, kur juos veda. Veda lyderiai, veda įvairios organizacijos, veda įvairios struktūros, veda televizija.
Svamis Jyothirmayah: Tu seki paskui savo širdį, kurią tu gali išgirsti tik tyloje. Tai yra aukščiausia maldos rūšis.
Ingrida Stankevičienė: Tai pagaliau mes priėjome prie svarbiausio klausimo. Kas įvyksta žmogaus gyvenime (ar šiandieninis virusas mums visiems nėra galimybė), ar per kažkokius vargus, netektis žmogus gali pradėti išgirsti savo širdį ir pradėti jos klausyti?
Svamis Jyothirmayah: Iš tikrųjų šiuo metu pasaulyje gerokai daugiau žmonių pradėjo medituoti ir pradėjo rūpintis aplinkiniais, bent jau kaimynais. Taigi gerumas yra visur. Visi turi gerumo, empatijos. Dėl to, kad mūsų gyvenimo tempas buvo toks greitas, mes nustojome vertinti šias savybes. Dabar mes vėl pradedame jas pastebėti. Mes turime patirti tylą, bet tuo pačiu išlikti dinamiški. Turime būti dinamiški ir daugiau prisidėti prie visuomenės etiniu būdu.
Ingrida Stankevičienė: Šitas virusas yra atsitiktinumas, ar tai yra tam tikra dvasinė programa, ar dar kas nors kitas?
Svamis Jyothirmayah: Manau dabar pats laikas pagalvoti, kaip mes galime išeiti iš tos krizės ir paremti vienas kitą. Lietuvoje jūs esate palaiminti daugeliu aspektų, materialiais aspektais, jūs turite visus svarbiausius dalykus, bet taip nėra, tarkim, Afrikos šalyse, ar kitose neturtingose šalyse, kur vaikai netgi neturi pakankamai maisto.
Šios pandemijos metu 15–20 milijonų vaikų netgi neina į mokyklą, todėl aš ir sakau, kad reikia patirti tylą per meditaciją, ir išlikti dinamiškam, veikti dinamiškai. Turi dalyvauti socialiniuose projektuose, jeigu sėdėsi savo bute ir mąstysi tik apie savo darbą, savo išvaizdą, savo ateitį – tai tiesiausias kelias į depresiją. Ir iš esmės visi esame viena – kitos formos, kitos odos spalvos, kitos išvaizdos, bet giliai giliai mes visi esame viena. Mes turime palaikyti vienas kitą. Ir tu negali sakyti: „Aš nesu dvasinis ar religingas žmogus“, nesvarbu, mes visi esame žmonės. Turime pagrindines atsakomybes prieš žmoniją. Jeigu neturi pinigų, neturi savybių kaip padėti – nesvarbu, tiesiog sėdėk ir siųsk savo gerą energiją kitiems.
Ingrida Stankevičienė: Kaip jums atrodo, ką šiuo laikotarpiu mes turime vienas apie kitą žinoti?
Svamis Jyothirmayah: Man tai nėra prasmės kažką žinoti apie kitą, nes mes visi esame viena, tu esi kaip mano dalis.
Ingrida Stankevičienė: Aš būtent apie tai ir kalbu. Aš vėl pasikartosiu. Pasaulyje, jeigu mes paklausytume žinių, pažiūrėtume internete – pasaulyje vyksta daug įvairiausių sudėtingiausių ir dramatiškų įvykių, kaip mums nusistatyti teisingą požiūrį, teisingą reakciją į visa tai?
Svamis Jyothirmayah: Prieš interviu, aš kaip tik žiūrėjau, kas vyksta Baltarusijoje, – šimtai tūkstančių žmonių gatvėse, dėl teisingumo. Tai yra jų teisė. Korupcija atsiranda ir įsitvirtina valdžioje dėl to, kad nėra meilės, dėl to, kad nėra to priklausomumo jausmo.
Problemos pasaulyje kyla ne dėl blogų žmonių, jeigu pasižiūrėti labai smulkiai į problemas, tai jos kyla dėl to, kad gerieji žmonės tyli. Ir dėl tos priežasties tas nedidelis procentas populiacijos sukelia problemą. Taikos balsas turi būti aiškiai girdimas. Viskam mums reikalinga platforma, vietoj to, kad daryti viską vienam, tai yra labai sudėtinga. Tai yra jūsų pasirinkimas, kuriai organizacijai jūs galite padėti. Pasirinkite ir tuomet susikoncentruokite į tai ir dirbkite.
Ingrida Stankevičienė: Kodėl pasaulyje tiek daug pasimetusių žmonių, kurie neturi ryšio su savimi ir savo vietos?
Svamis Jyothirmayah: Nėra vienos priežasties – daugybė.
Viena – galėtų būti mūsų švietimo sistema, bombarduojama su daugybe informacijos, ir po kurio laiko tu negali jos panaudoti gyvenime, – tai viena priežastis.
Kita, tai yra labai ribotas įvairių kultūrų suvokimas. Tarkim, tam tikra žmonių dalis galvoja: „Jeigu nori kažką daryti, tai turi persimesti į mano religiją, tik mano Dievas – vienintelis“. Tai yra to didesnio gyvenimo suvokimo trūkumas.
Taigi švietimas yra viena priežastis, antra galbūt, mitybos įpročiai. Maistas vaidina labai didelį vaidmenį gyvenime. Pavalgęs vienokio maisto gali jaustis labai lengvai, komfortabiliai, o kitokio – labai karštligiškai ir neramiai. Tarkim, jeigu vartoji daug cukraus – negali susikaupti ties jokiu darbu. Taigi yra daugybė priežasčių.
Aš patarčiau klausytojams paklausti savęs, kas esu aš? Dar kartą paklausti: kas aš esu? Ir tiesiog 10–15 minučių pabūk užmerktomis akimis. Be didelių pastangų. Meditacija – tai nėra koncentracija.
Mūsų „Gyvenimo meno“ organizacijos įkūrėjas Šri Šri Ravi Šankaras sako: „Meditacija, tai yra paleidimas. Koncentracija pagerėja kuomet medituoji, bet meditacija tai nėra koncentracija“.
Ingrida Stankevičienė: Žinote, kai aš važiavau į susitikimą, įsivaizdavau, taip jaučiau, kad užduosiu jums krūvą rimtų klausimų, tačiau iš jūsų sklinda tokia būsena, kad bet kokį rimtumą, ar bet kokį norą užduoti kokį prieštaringą ar konfliktišką klausimą, lyg ištirpdo. Tad aš paklausiu: kas žmoguje augina, kuria džiaugsmo būseną?
Svamis Jyothirmayah: Tai yra dėl jūsų savybių, ne dėl manęs. Veidrodis negali prisiimti grožio savybių, tai yra jūsų akyse, ne mano savybės.
Aš esu laimingas, nes aš nieko nesitikiu, aš neturiu jokių poreikių, ir jaučiuosi dėkingas gyvenime. Žinau, kad gyvenimas – tai žaidimas, tai yra keliolika metų žaidimo, ir tuomet mes sugrįšime, ir vėl tęsime.
Jeigu norite padaryti kažką gero, tuomet iškyla iššūkiai. Štai ne tik mūsų laikais, istorijoje nuolatos taip būdavo, mes visuomet abejojam gerais dalykais, niekada neabejojam neigiamais dalykais. Kai kažkas ant jūsų šaukia, jūs gi neklausiate: Ar tu iš tikrųjų ant manęs pyksti?“, o kažkas tau duoda daug meilės ir sąžiningumo, ir tu abejoji: „Ko gi jis nori iš manęs? Jis turbūt kažką slepia“.
Ingrida Stankevičienė: Aš tiek ilgai vaikščiojau kažkokiais labirintais pokalbyje su jumis, kol priėjau, o gal tikriausiai, išgirdau jus, kad vis dėl to mes turime su jumis kalbėti apie gyvenimo džiaugsmą. Taigi, ką jūs vadinate žaidimu? Kokia turėtų būti mano būsena, kad aš galėčiau matyti, kokios mano savybės, bet vėlgi, kad aš galėčiau priimti tą gyvenimą, kaip jūs kalbate?
Svamis Jyothirmayah: Jūs tapkite kaip treneris. Tai yra futbolo stadione treneris sėdi ir mėgaujasi žaidimu. Jūs žaiskite šiame pasaulyje, o kartais tiesiog stebėkite, kas žaidžia. Tuomet bent akimirką tos tylos pajausite, tai yra amžinybę, tuomet neliks erdvės baimei. Daugybė džiaugsmo, daugybė dinamikos ir pajausite, kad kiekvienas yra jūsų dalis. Tada mes iš tikrųjų pradėsime mėgautis gyvenimu.
Noriu patikslinti, dvasingumas, tai nėra atsisakyti malonumo šiame gyvenime, tu gali rengtis labai gražiai, gali mėgautis vaizdais, gali valgyti skanų maistą, bet be karštligiškumo. Žinote, labai lengva juoktis, šypsotis, kai viskas einasi tarsi per sviestą, bet kuomet iškyla iššūkis, jeigu ir tuomet sugebate šypsotis, tai reiškia jūs kažko išmokote šiame pasaulyje. Dažniausiai matau, kad žmonėms atsitinka smulkios problemos ir viskas… nes jų protas taip nustatytas, kad džiaugsmas susijęs su įvykiais, žmonėmis, daiktais.
Ingrida Stankevičienė: Paklauskite jūs manęs, prašau. Užduokite man klausimą.
Svamis Jyothirmayah: Kokia yra jūsų svajonė? Galiu palengvinti: ką jūs norite daryti gyvenime?
Ingrida Stankevičienė: Matot, mano svajonė tokia… aš dabar patiriu tokias būsenas, kad galiu, kiek aš galiu, atsidurti ten, kur jūs kalbate. Ir aš tada viską užmirštu ir būnu ten, ir tai tiesiog yra labai gerai ir per tai matai pasaulį, jauti save.
Svamis Jyothirmayah: Labai gerai. Jeigu nori patirti tylą, tu turi likti aktyvus pasaulyje.
Ingrida Stankevičienė: Jūs kalbate apie tylą. Apie tylą, patyrimą tylos. Taip pat sakote, būti dinamišku, pajausti tą gyvenimo dinamiškumą ir tyloje būti aktyviu, prašau, suformuokite iš to palinkėjimą.
Svamis Jyothirmayah: Vidinė tyla ir išorinis veiksmas. Jeigu važiuoji autostrada namo, tu turi būti dabarties momente, turi būti budrus. Kai jau atvažiuoji namo, ką darai? Paleidi ir atsipalaiduoji. Tuo pačiu principu turi dirbti savo darbą, rūpintis šeima, santykiais – visi turime žaisti įvairias atsakomybes. Bet šiame triukšmo pilname pasaulyje nepameskite savo tylos. Kiekvieną dieną, bent kelios minutės tylos ar meditacijos – tai suteiks daugiau aiškumo, sukoncentruotumo, koncentracijos ir visos gerosios savybės sužydės. Jos yra viduje. Tai yra kaip Lietuvoje žiemos metu kartais sninga, tuomet važiuojant automobiliu turime nuvalyti langus ir tik tuomet pamatome aiškų vaizdą.
Ingrida Stankevičienė: Žinot, aš tikriausiai seniai taip jaučiausi, kad visi konkretūs klausimai ištirpsta ir tiesiog nieko net nežinai, ką sakyti. Ką tai reiškia?
Svamis Jyothirmayah: Kai jūs matote gėlę, jūs neužduodate klausimo: kodėl tokia spalva, tu tiesiog žiūri ir grožiesi ja. O jeigu matai kaip kyla saulė, dabar labai gražu, tau nekyla klausimas, tu tik stebiesi ir tai veda tave į dėkingumą. Tai yra raktas gyvenime – dėkingumas. Kiek dėkingas jautiesi, tiek gerų dalykų atsitiks tavo gyvenime.
Taigi geriausi linkėjimai jūsų gyvenime, daugybės meilės tiems, kurie klausotės. Aš tikiuosi, kad tos žinios, kuriomis aš dalijausi, bus labai lengvai suvokiamos jūsų gyvenime. Gyvenkite be baimės, viskuo bus pasirūpinta. Daugybė meilės!