Laidoje „Verslumo dvasia“ kalbamės apie tai, kaip formuojasi būsena „aš visiems linkiu laimės!“
Kalbamės su mūsų laidos klausytojams jau pažįstamu garsiu svečiu – medicinos mokslų daktaru, psichologu ir vedų žinovu, lektoriumi Olegu Genadjevičiumi Torsunovu.
Klausytis internetu.

Laidą veda Ingrida Stankevičienė ir Edita Marciulevičienė.
Už galimybę įrašyti interviu dėkojame VšĮ „Ajurvedos akademija“ vadovei Linai Lukošienei.
***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė: Gerbiamas Olegai Genadjevičiau, pasiūlysiu Jums šiandieną tokią temą: pastebima tendencija, kad žmonės vis labiau linkę informaciją rinkti ne vien tik iš knygų, bet per jausmus, analizuodami savo būsenas, kylančias bendraujant. Žmonės vis ryškiau pastebi, kad jų išgyvenamos būsenos ir mokslinis prie jų priėjimas yra žinios apie juos pačius, apie tarpusavio bendravimą ir pasaulį. Žmonės vis labiau išreiškia norą patirti kokybiškesnių būsenų.

Pabandykime šiandien pakalbėti apie žmogų, kuris vis labiau jaučia poreikį atrasti bendrą kalbą, ryšį su visuomene. Pasirodo individas netikėtai jam pačiam gauna rimtų signalų iš aplinkos, kad jis yra visuomenės dalis, kad jis turi įsipareigojimų, atsakomybių ne tik socialinėje erdvėje, bet atsiveria ir daug subtilesni ryšiai, kuriems atskleisti ir suvokti jis nelabai turi instrumentų. Žmonės jaučia savyje tuštumą ir ta tuštuma verčia pasižiūrėti į supančią aplinką kaip į sistemą, kurioje jis turi veikti kaip integruota dalis.
O. G. Torsunovas: Žmogus bendrauja su žmonėmis, su gamta, su aplinka, sąveikauja su visais. Deja, jo sąveikavimas ne visada jam suteikia laimės. Tam, kad būtume laimingi, turime nuolatos daryti mažyčius žygdarbius, ir, iš vienos pusės, tas žygdarbis labai paprastas, o, iš kitos – tai vienas sudėtingiausių žmogaus gyvenime uždavinių, – perkeisti norą būti laimingam pačiam į didelį norą suteikti džiaugsmo kitiems. Būtent tai turi suvokti šiandien žmogus. Nes tik tokiu būdu įmanoma veikti sistemoje. Ir ši sistema nėra uždara, todėl žmogus pats iš savęs laimės pagimdyti negali. Todėl turi poreikį, gautą iš aukščiau, bendrauti tarpusavyje. Ir, žiūrėkit, ši paprasta tiesa mus atveda prie esminio klausimo – Dievo klausimo. Ir su šiuo klausimu atėjo laikas susidurti kiekvienam.
Kodėl kiekvienam? Todėl, kad Dievas gyvena gamtoje, kiekviename, jis taip pat gyvena altoriuje, bažnyčiose, ir skirtingas Dievo pasireiškimas reikalingas mūsų skirtingiems tikslams. Tarkim, jei žmogus nori pasveikti, jis turi bendrauti su Dievu, kuris pasireiškia gamtoje, nes kiekviena gamtos stichija mums duoda tam tikrų jėgų, skirtų pasveikti. Tarkime jums neužtenka vandens stichijos, todėl jūsų organizmas nuolatos perkaitęs. Kiekvienam žmogui būtinas kontaktas su gamta, be to mes paprasčiausiai išseksime.
Šiandien žmogus daug dirba, labai susikoncentravęs, kad nuveiktų ir laimėtų, ir dažnai pamiršta judėti, ignoruoja kontaktą su gamta. O ryšys su oru mums leidžia būti aktyviems, susikaupusiems. Jeigu žmogaus mintyse nėra vietos orui, jeigu jis nejaučia poreikio įkvėpti, pajausti, ką jis įkvepia ir iškvepia, jeigu oras viduje neformuoja jame naujų būsenų, tada jau liūdna.
Jeigu žmogus gyvenime labai pavargsta, jis turi užmegzti ryšį su vandeniu. Vandens energija suteikia žmogui harmonijos su šiuo pasauliu. Jeigu žmogus yra persitempęs ir negali atsipalaiduoti, jam būtinas ryšys su žeme. Jeigu jis nusiteikęs pesimistiškai, jaučia depresiją, jam būtina saulė. Jeigu nebegali susitvarkyti su sunkumais, jam pagelbės medžiai, medžių kantrybė.
Lygiai taip pat kaip gamtoje, taip ir visuomenėje: tik išsivystęs žmogus gali kurti su ja harmoningus santykius, o jie įmanomi tada, kai žmogus bendrauja su Dievu. Tada per savo santykį su Dievu jis mato žmonėse dieviškumą ir švarumą. Jeigu mes žmonėse nematome švarumo, o regime tik savo skausmą, kurį mums suteikia žmonės, mes įstringame ties tuo skausmu ir manome, kad skausmas – vienintelis, esantis žmonėse. Bet žmonėse yra švara. Jeigu žmogus savo dėmesiu susitelkia ties tuo, iš ko sklinda švara, tai jis vien tokiu ketinimu tarnauja žmonėms, pats prisipildydamas jų švaros. Todėl jie gali taip sąveikauti. Todėl, kai mes nusilenkiame žmonių švarai – tam, kas yra juose geriausio, ypač tai susiję su artimaisiais, tada mes su jais kuriame santykius, kokių tikimės.
Žinot, daugelis mano, kad gali bet kada pakeisti savo santykius su aplinkiniais, padaryti širdingesnius. Deja, tam reikia didžiulės pastangos. Nes, neišmanydami dėsnių, mes iš žmonių paimsime tik jų skausmą. Tačiau, jei žmonėse tikslingai ieškosime Dievo, švaros, tada iš jų gausime jėgos. Faktiškai jėgų gauname iš Dievo, bet šitos jėgos ateina per žmones. Todėl, jei žmogus myli žmones, jis niekada nepasiliks vienišas. Vienišumas – uždarumo, užsisklendimo rezultatas. Pavyzdžiui, moteris bijo santykių su vyru (ji jaučia, kad bus sunku) todėl, kad neturi jėgų vyre pamatyti dieviškumo. Arba ji nemoka tarnauti, nes nuolat galvoja tik apie save „aš noriu ištekėti, noriu ištekėti“. Ji nesupranta, kad teka tos, kurios pasirengusios pačios teikti džiaugsmą, o ne nuolat jo prašyti.

I. Stankevičienė: Jūs nerodydamas parodėte tikrovės suvokimo schemą: aš, išgyvendamas skausmą, turiu matyti žmonėse švarą. Ir nepamatysiu švaros, jei neturėsiu ryšio su Dievu.
O. G. Torsunovas: Taip. Tuoj paaiškinsiu. Visas šis pasaulis mums atneša skausmą. Išėjau į gatvę – gavau slogą. Pabendravau su žmogumi – gavau traumą. Atėjau į bažnyčią – gavau fanatizmo pojūtį, kategorišką požiūrį į save: maždaug – tu nuodėmingas, eik atgailauti. Kur benueitume, mums visur skauda, todėl kad šiame pasaulyje mes laikome egzaminus. Yra likimas, kuris mane verčia kentėti šiame pasaulyje.

I. Stankevičienė: Tai dėsninga?
O. G. Torsunovas: Dėsninga. Nė vienas žmogus šioje žemėje nesimėgaus gyvenimu. Dar daugiau: su amžiumi išbandymų daugėja, nes kūnas sensta, nešioja savy vis daugiau ligų, ir psichika susiduria su daugiau sunkumų, suplanuotų mūsų gyvenime. Ir tai suplanuota iš aukščiau.

I. Stankevičienė: Žiūrėkit, jeigu tai dėsninga, mes ateiname į žemę, žinodami, kad visą laiką reikės triūsti visose srityse, o visuomenė mums formuoja tokį požiūrį ir būseną, kad beveik viskas turi teikti malonumą.
O. G. Torsunovas: Taip, tai primityvus pasaulio suvokimas. Visuomenė taip kalba todėl, kad kiekvienas nori laimės. Nors mes ir atėjome į žemę vystytis, bet norime visi laimės. Negalime be jos, ir visuomenė mus taip liūliuoja.

I. Stankevičienė: Prašau, parodykite šią schemą: į žemę ateinam dirbti, o mūsų visi norai, būsenos prieštarauja tam kantriam darbui, atsidavimui, aukojimuisi. Kaip tai suderinti?
O. G. Torsunovas: Štai, apie tai ir kalbu – apie noro mėgautis perkeitimą į norą tarnauti kitiems. Tame teisingo gyvenimo suvokimo esmė. Jei žmogus nori būti laimingas, turi priversti save ryte išeiti į lauką ir padaryti mankštą. Jis turi priversti save atleisti. Jis turi priversti save kitame pamatyti švarą. Jis turi priversti save nueiti į bažnyčią ir pajausti ten Dievą. Visa tai reiškia „priversti save“, tai darbas.

I. Stankevičienė: Priversti save – tai vidinė metodika?
O. G. Torsunovas: Priversti save – tai būdas gyventi. Tai tiesiog yra tai, kaip mes turime gyventi. Kiekvienas iš mūsų turime norą gyventi ir norą numirti. Kai guliu lovoje, nenoriu anksti ryte keltis – tai noras numirti. Tai duoda krūvas ligų. Priverčiu save atsikelti anksti ryte – gaunu laimės. Aš ryte gaunu dienos laimę – tai pats švariausias laikas žemėje. Tokiu metu mano organizmas pražysta, tampa laimingas, – žinoma, jei aš save priverčiau.
Man reikia prisiversti vakare atsigulti anksčiau, nes mėnulio šviesa suteikia žmogui poilsio, kaip saulė – žvalumo. Kai saulė kyla – pats tinkamiausias laikas žmogui bendrauti su Dievu. Ir pastanga tai patirti daro žmogų laimingą. Ir taip visur. Jei įsižeidžiau ant artimo, turiu priversti save atsiprašyti. Jei to nedarau, vadinasi, apsunkinu situaciją, kuri reiškia, kad noriu numirti. Arba dabar ypač opi problema, kad daugelis vakarais persivalgo. Jei persivalgai – sirgsi.
Žmogui privalu žinoti, kur ir kada jis turi save priversti. Pavyzdžiui, moteris neturi savęs versti palikti vyro, jeigu jai su juo yra sunku. Nereikia manyti, kad jei man sunku vyrą palikti, tai turiu prisiversti tai padaryti, juk neprotinga versti save kaitintis saulėje, kol gausiu saulės smūgį. Bendra taisyklė tokia: turiu prisiversti stengtis, kad kiti būtų laimingi, ir prisiversti laikytis tokios gyvenimo taisyklės. Viskas. Kitko savęs versti neprivalau.
Aš turiu gyventi teisingai, kaip man skirta iš aukščiau – harmonijoje su gamta, su pasauliu. Ką tai reiškia? Ryte keliuosi kartu su saule ir anksčiau guluosi, kada pakyla mėnuo. Vaikus reikia pradėti naktį. Vaisiaus užmezgimui būtina mėnulio energija. Jei jie pradedami dieną, tuomet būna nusilpę. Saulės šviesoje vaikas negali vystytis. Yra atitinkamos taisyklės, kurias turime sužinoti – ar iš šventųjų raštų, ar iš gamtos.
Bet svarbiausia taisyklė yra ta, kad žmogus gimsta šioje žemėje tam, kad dirbtų su savimi, o ne mėgautųsi malonumais, o laimę jis gauna būtinai – kaip apdovanojimą už savo triūsą. Būtinai.

I. Stankevičienė: Kokios manyje turi būti vidinės savybės, kad galėtų veikti mechanizmas, vadinamas „turiu prisiversti“?
O. G. Torsunovas: Labai paprastos savybės. Žmogus – tokia būtybė, kuri ne tik prisipildo dieviškumo, o po to jį atiduoda, ji taip pat moka kopijuoti, kaip prisipildyti dieviškumo. Tarkim, pats žmogus nežino, kaip tai padaryti, pamiršo, tada jį galiausiai apima skausmas. Kai skauda, mes galvojam tik apie savo skausmą. Bet yra išmintingų senolių, yra šventų žmonių, šventraščių, yra gerų draugų, kurie tau sunkiu metu turi teisingą suvokimą. Kada tau bloga, nukreipk save: klausykis kokios paskaitos, kreipkis į draugus, prašyk globėjo, mokytojo pagalbos. Žmogus, kuriam bloga, neturi sėdėti ir laukti, kol pasidarys gera: jis turi nukreipti save į tą, kuris gyvena teisingai. Pavyzdžiui, melsdamasis aš visada save derinu ir kreipiu į tuos, kurie meldžiasi. Nes savo gyvenimo ir likimo kamertoną visada turime derinti pagal tuos, kurie gyvena darnoje. Jei tai praktikuojame, tampa lengva tai daryti.

I. Stankevičienė: Štai, sakot, kad žinių galima paimti iš šventraščių ar gamtos. Kai sakote „gamta“, kai sakote „paimti“, jūs kalbate apie sąmoningą vidinį veiksmą?
O. G. Torsunovas: Žmogus nieko iš niekur negali paimti. Kada mes bandome ką nors paimti, aplinka visada priešinasi. Mes turime mylėti. Būtent meilė mums duoda galimybę turėti, o turėti reiškia būti pilnatvės būsenos.
Pavyzdžiui, jei aš bendrauju su gamta, mano būsena pripildyta džiaugsmo, kuris man duoda jėgų. Ir tų jėgų man pakanka, kad galėčiau žmonėse mylėti jų švarą. Tada galiu ateiti į bažnyčią ir pradėti mokytis mylėti šventumą – dvasios švarumą. Ir štai taip dalydamasis, žinoma, prisipildau. Bet jei ateisiu į gamtą pasiimti, ji priešinsis. Jei imsiu iš žmonių – jie priešinsis. Mes turime išaugti iš poreikio – „paimti“. Gamtoje viskas vyksta taip, kad ji žino, kas mums būtina. Ir šito suvokimo mes turime mokytis.

I. Stankevičienė: Jūs jau kelintą kartą kartojate žodį „švarumas“. Dabar nemažai įvykių ir tos pasekmės, tų įvykių, Lietuvoje verčia mus visus į šitą žodį atsisukti. Vis garsiau pradedame kalbėti apie visuomenės auklėjimą, nes pamatėme, kad visuomenėje yra didžiulis deficitas švaros pojūčio, suvokimo ir praktikos.
O. G. Torsunovas: Jeigu kalbėtume apie išsilavinimo struktūrą apskritai, tai materialių žinių pakanka, dvasinių žinių pakanka, o dorovinių – ne. Jų nėra. Dorovinis auklėjimas pagal vedų traktatus turėtų prasidėti anksčiau nei profesinis. Nes tam, kad žmogus suvoktų profesinius įgūdžius, jis pirmiausia turi būti išugdytas kaip asmenybė. Jis turi suprasti, į kurią pusę apskritai jam eiti. Jeigu jis savęs nesupranta, kaip jis gali išsimokslinti?
Mes neturime dorovinio ugdymo. Aš kalbu apie mokymo organizavimą, apie socialinę visuomenės struktūrą, kuri dabar neleidžia tokio išsilavinimo gauti.
Toliau jeigu kalbėtume apie religines tradicijas, dažniausiai, kai žmogus ateina į kokią nors religinę tradiciją jo dorovinio išsilavinimo sluoksnis labai plonytis, o jam pradeda duoti žinias apie Dievą, maldą ir skatina gilintis į viršų, tempia aukštyn, kad jis būtų labiau išsivystęs religijos plotmėje. Šitaip žmogus, – kadangi negauna dorovinio išsilavinimo gyvenime, – iš karto atskiriamas nuo visuomenės, jis tampa žmogumi, kuris vengia žmonių. Todėl žmonės bijo religijos, nes jeigu tu tampi tikinčiuoju, vadinasi, visuomenė faktiškai tavęs netenka. Tu „ten, kažkur“ užsisklendi, dar blogiau – užsidarai vienuolyne, todėl ir patys žmonės bijo eiti į religiją, šventoves. Dažniausiai atsitinka taip, kad ir tikintiesiems visuomenė tampa nebeįdomi. Kitais žodžiais tariant, reikalingos tam tikros religinės sistemos reformos, kad būtų daugiau dėmesio skiriama doroviniam auklėjimui.

I. Stankevičienė: Gal galėtumėte, keliais sakiniais, – kaip užsukti vidinio švarinimosi mechanizmą tarp žmonių?
O. G. Torsunovas: Mechanizmas toks, kad visoje žemėje viskas pakeista. Įgimtas žmogaus polinkis ieškoti žinių šiandien tapo pasipelnymo šaltiniu. Anksčiau žinias dalijo išminčiai, šiandien tai daro televizorius. Žinoma, informacinės priemonės ir galimybė teikti žinias yra gerai, bet suvokimas, kas yra žmogui tinkamos žinios, išsikreipė. Šiandieninė informacija žmonėms neduoda žinių, ji maitina paleistuvyste, kvailystėmis, ir tos kvailystės formuoja mūsų supratimą apie pasaulį.
Suprantate, senosios kultūros meną jungė su dieviškumu, mokyklose tapė tik tai, kas švaru ir kilnu. Visa kultūra buvo neatskiriama nuo dieviškumo. Anksčiau žmonės ne tik mokėsi, kaip uždirbti, bet ir, kaip gyventi, kaip tarpusavyje bendrauti, kaip gerbti vyresnius, kaip melstis Dievui. Žinot, dabar mes švietimo, auklėjimo temą, žinių siekimą nuleidome žemyn. Ir kas atsitiko? Žinios, kai iš jų dingsta dieviška dvasia, nebetenka galios. Praradusios subtilumą, jos tampa prieinama informacija – bet kam ir bet kaip.
Mes turime savo žinioms suteikti švarumo – sukurti dieviškumo skonio poreikį. Taip atkursime teisingą aplinkos suvokimą – teisingą požiūrį į sąžinę, garbę, kuklumą, susitaikymą, delikatumą. Ir mokyti visuomenę turi žmonės, išsiugdę šias savybes. Jei moko neturintis švarumo, tai jo ir neperduos, dalysis tuo, ką turi.
Jei iš žmonių mokymo mes darome verslą, tai atitinkamas ir švietimo, ir auklėjimo rezultatas. Žodžiu, yra dalykai, kurie privalo būti šventi. Žmonių tvirkinimas negali tapti pelnu. Negali tapti pelnu tokios žinios, kurios atveda žmones ne prie laimės, bet prie kančių. Pelnu negali tapti vaikų gimdymas. Pelnu negali būti alkoholio, cigarečių reklama. Negalima iš viso to kurti mokslo.
Žinau keletą disertacijų, kuriose kalbama, kad organizmui sveika nedidelės vyno dozės. Mokslininkai bet ką gali įrodyti. Klausimas, ar žmonėms to reikia, kad jie būtų laimingi. Jei įrodinėsime, kad alkoholis naudingas, žmonės pradės girtauti, ir tiek. Kai kurie įrodinėja, kad labai naudinga turėti meilužę, o ne tik žmoną, vėl koks rezultatas? Iširusi šeima. Todėl esminė priežastis, kad žmonės taip nežmoniškai vienas su kitu elgiasi, yra ta, kad mūsų visuomenėje auklėjimas, švietimas labai išsikreipė, kad mes nebeskiriame dėmesio tam, koks bus tokio visuomenės auklėjimo, kuriame nebėra švaros ir šventumo, rezultatas.
Mes palikome žmogui pačiam nuspręsti, kaip jam elgtis: skirtis ar ne, daryti abortą ar ne. Ir matome, kad jis to paprasčiausiai nesugeba, todėl daro klaidas ir kenčia. Kodėl taip vyksta? Mes praradome budrumą: ir iš pradžių tik truputį ir, atrodo, visai nekaltai leidome nepageidaujamiems dalykams, reiškiniams įsivyrauti mūsų gyvenime. Ir taip vyksta ne vienoje kokioje šalyje, tai apima visą pasaulį.

I. Stankevičienė: Kodėl mes esame tokie nejautrūs vienas kitam ir mus supančiai aplinkai? Kur tos vertybės ir tie lobiai, kurie padarys mane laimingą?
Kas vyksta visuomenėje, kai ji praranda švaros pojūtį, kada iš jos po truputį, visai nekaltai, dingsta budrumas?
Žiūrėkite, kaip įdomiai dėliojasi schema: aš prarandu budrumą, prarandu ir įžvalgumą, netenku įžvalgumo – nebegaliu priimti teisingo sprendimo. Ir kalbu ne apie savo asmeninį interesą, o apie požiūrį į visuomenę. Aš prarandu galimybę būti šeimininku.
O. G. Torsunovas: Visa tai rodo neišsilavinimą. Atlyginimas tapo didžiausia vertybe. Negi gali žmogus, kuris mažai uždirba, turi kuklų butą ir automobilį, jaustis tikrai laimingas? Susikūrėme ir rodome vienas kitam tokią kultūrą, kur viskas turi būti labai brangu. Dėl to „brangu“ reikia labai daug dirbti.
Bet jei žmogus savyje kultivuoja kitas vertybes, tiesiog linki žmonėms laimės, laisvu laiku bėgioja gryname ore, mankštinasi, jei jis meldžiasi ir studijuoja šventraščius, auklėja savo vaikus, tai argi jis nėra laimingas, net jei ne itin turtingas? Manau, kad šimtą kartų laimingesnis už tą, kuris dirba visą laiką vien tam, kad daugiau turėtų, kad jo sąmonė prisipildytų tuo „aš turiu“.
Vertybės, kurias įgijome dabartinėje kultūroje, ne visada reiškia laimę. Žiniasklaida mums bando įkalti nuomonę, kad jos primetamos vertybės yra laimė, bet bendra visuomenės būsena rodo, kad tai nėra faktas. Faktas tas, kad žmonės, lenktyniaudami dėl didesnio uždarbio, naujų galimybių, praranda savo gyvenimus. Jie nebeturi laiko gyventi. Nėra kada pasižiūrėti vienam į kitą, nebėra kada nusišypsoti, nebėra laiko pasakyti „aš tave myliu“. Todėl, kad visam tam reikia jėgų, o visas jėgas suvalgo darbas.

I. Stankevičienė: Kas turėtų lemti, kad žmogus atsisuktų į dievišką mintį?
O. G. Torsunovas: Manau, kad kiekvienas žmogus turi daryti viską, ką gali, kad žmonės atsisuktų į Dievą ir būtų laimingi. Žinoma, žmones į Dievą atsuka ir tai, kas su jais bloga įvyksta, bet tai ne pats geriausias scenarijus. Aš nenorėčiau, kad kas nors įvyktų. Te kiekvienas, kuris turi žinių, dovanoja jas artimiesiems. Nes jėga primesti žinių neįmanoma. Žinias galima tik dovanoti su meile, susitaikymu, gerumu. Pasaulis tada taps geresnis.
Turėjau Sankt Peterburge draugą. Jis Rygoje atliko įdomų eksperimentą: sukvietė du tūkstančius žmonių. Jie dvi valandas sanskrito kalba kartojo: „Aš visiems linkiu laimės“. Kaip vėliau parodė statistika, tuo metu mieste kelis kartus sumažėjo nelaimingų atsitikimų, eismo įvykių, traumų. Tartum miestas tuo metu buvo palaimintas. Matot, mūsų pozityvus nusiteikimas veikia daug stipriau nei galime įsivaizduoti. Mieste gyvena apie milijonas gyventojų, bet du tūkstančiai žmonių pakeitė viso miesto būseną, nes atliko teisingus veiksmus. Todėl kiekvienas žmogus turi nuspręsti, kokią dvasią jis skleis kitiems. Pozityvus kitų atžvilgiu ketinimas ir kitus suks prie dieviškumo. Kitų būdų nėra.

I. Stankevičienė: Štai parodėt dar vieną metodikos sudedamąją dalį. Vadinasi, gamtoje ir pasaulyje taip viskas sudėliota ir veikia, kad atvestų žmogų prie vienos minties: „Aš visiems linkiu laimės“?
O. G. Torsunovas: Taip. Viskas šiame pasaulyje būtent taip sukurta. Žmogus yra šeimininkas šio pasaulio. Šeimininkas savo likimo, gamtos. Medžiai juk negali linkėti visiems laimės. Jie duoda mums vaisių ir tai yra jų meilė. Medžiai mums duoda sveikatos. Pušys naikina mikrobus ir mes galime nesirgti virusinėmis ligomis. Šiame pasaulyje Dievas taip sudėliojo, kad visos negyvosios būtybės skirtos dovanoti žmogui laimę. Todėl žmonių uždavinys – džiaugtis šiuo pasauliu ir jį mylėti. Nes jei mes kankindamiesi, užsidarę savyje vaikštom į darbą–namus, vėl į darbą–namus, ir nematome šio pasaulio, dėl kurio ir gyvename, tai kokia prasmė gyventi? Nejaugi ta sauja pinigų, kurie dabar svarbiausi gyvenime, padarys tave tokį laimingą, kad ta laimė atstos gyvenimo grožį, žmonių grožį, ištikimybę, santykių švarumą? Atėjo laikas mums visiems apie tai rimtai susimąstyti, nes dauguma, siekdami materialaus komforto, taip užsisklendė savyje, kad nebetenka savęs: skiriasi, senka nuo depresijos – griauna savo gyvenimus, bet vis tiek įsikibę laikosi idėjos, kad didelis pinigų kiekis juos išgelbės.

I. Stankevičienė: Šiandien daug žmonių išgyvena baimę. Mes tiesiog bijome pačios baimės.
O. G. Torsunovas: Baimė reiškia, kad žmogus, kontaktuodamas su likimu, pralaimi. Ypač dabar tai nutinka daugeliui. Kiekvienam ateina sunkus periodas. Daugelis juose įstringa, nenori, negali išeiti iš jų poveikio. Kai žmogui blogai, jis neprivalo likti tame. Eik ten, kur laimė. Dalykis ja. Jei neturi jėgų, eik į gryną orą.
Toks metodas: jei bijai, eik ten, kur bebaimiškumas. O kur bebaimiškumas? Bažnyčioje. Besimeldžiantys žmonės įgauna džiaugsmo ir bebaimiškumo gyvenime.
Mes bijome todėl, kad pavargom, išsekom nuo minties, kad nesusitvarkom su savo gyvenimu. Todėl mums reikia užsipildyti bebaimiškumu. Užsipildyti – tai mylėti. Vadinasi mums teks atsiverti, pradėti džiaugtis, įjungti į save meilės atmosferą kaip kištuką į elektros lizdą. Tai reiškia – stengtis. Jei patekai į situaciją, kurioje griūva tavo pasaulis, ieškok to, kuris myli Dievą, ieškok šventumo, ieškok to, kuris nugalėjo savo likimą. Galvok apie jį, džiaukis juo, tarnauk jam ir tavo neįveikiama situacija bus nugalėta.

I. Stankevičienė: Jūs pastoviai kartojate žodį „priversti“. Ką turite omenyje, veiksmų prevenciją?
O. G. Torsunovas: Reikia priversti save gyventi teisingai. Tarkim moters valia yra silpna, bet jos labai stipri sąžinė. Todėl, tai svarbu, yra du proto tipai: vyriškas ir moteriškas. Vyras turi sukilti prieš savo likimą, jis turi tarsi kovoti su juo ir nugalėti. Moteris neturi kovoti su savo likimu. Ir jei ji nori ryte anksčiau atsikelti, jai nereikia savęs priversti, tegul ji paskambina draugei ir pasiūlo keltis kartu, susitaria. Ir tada ji galės pasikliauti savo sąžine, nes sąžinė neleis apgauti draugės. Moteris nugali savo likimą kolektyviniu protu ir meile. Moteris vystosi per sociumą. Ir jei ji sujungia save su savo sielai, mintims, tikslams artimomis moterimis, jai tikrai nebus sunku įveikti savo likimą. Moteris jokiu būdu negali būti vieniša. Net jei ir nėra šalia vyro, ji turi stengtis būti su komanda, kolektyvu, grupe, bendruomene. Moterų teisingos bendruomenės ir jų kolektyvinis protas – didžiulė galia, o jei ta galia skleidžia skaisčią dvasią, tuomet tai teisingai kreipia visą pasaulį.

I. Stankevičienė: Dabar dažnai sakoma, kad visuomenėje toks nuosmukis todėl, kad moteris praranda savo skaistumą.
O. G. Torsunovas: Moteris niekada pati nepraranda savo skaistumo. Jai padeda prarasti. Moteris visada seka tuo, kas yra. Ji daro tai, ko nori žmonės. Nereikia visko versti moterims. Moterys pagal savo prigimtį yra drovios ir pirmos jos niekada nesirenka blogų santykių, vyrai visada jas verčia. Nebūna taip, kad moteris priverstų vyrą išardyti šeimą. Priešingai, ji prašo vyro to nedaryti. Todėl nekaltinkime moterų. Jei vyrai saugos moterų skaistumą ir pradės tai daryti nuo savęs, tai reikš, kad jie prisiima atsakomybę už gyvenimą. Pasakysiu dar: jei vyras bus ištikimas savo žmonai, visuomenė nežlugs.

I. Stankevičienė: O kas yra skaistumas?
O. G. Torsunovas: Skaistumas – tai teisingas požiūris į meilę. Tai teisingas elgesys. Skaistumas duoda apsaugą viskam. Ir vyrui, ir moteriai.
Dauguma žmonių mano, kad meilė – tai seksas. Nes nesupranta, kai gyveni su savo žmona ištikimai ir sąžiningai, tai po šešerių, dešimties metų tuose santykiuose pradedi jausti daug daugiau nei seksas. Tie santykiai suteikia labai gilią švarą, ypatingą gilumą. Tik gilumoje atrandamas sidabras, auksas. Todėl ir vadinasi „sidabrinės vestuvės“ – dviejų dvasinė kalba. Dvasinė kalba reiškia ištikimybę. Kai du žmonės ilgus metus vienas kitam ištikimi, tarp jų atsiveria kita meilės pusė, kuri daug subtilesnė nei seksas, ir laimės tai suteikia kur kas daugiau. Taigi, skaistumas – tai žinojimas, kur yra daugiau laimės.

I. Stankevičienė: Žmonija yra prikimšta prietarų, stereotipų ir įvairiausių dogmų ir tarp viso to labai sunku yra atrasti ryšį su tikėjimu, su malda. Jau ne kartą esate kalbėjęs apie maldą ir visgi, kas tai?
O. G. Torsunovas: Malda – tai žmogaus santykis su Dievu. Kiekvienas žmogus turi turėti savo maldą, savo tikėjimą. Reikia mokytis to tikėjimo iš vyresniųjų. Teisinga kultūra reiškia, kad mes mokomės mylėti žmones skirtingų tikėjimų. Netinka žmonių kultūrai supratimas, kad jei tu ne mano tikėjimo, tai mirk. Niekada Dievas to nekalbėjo. Nei viename tikėjime. Mes išmokome neteisingai traktuoti. Mes turime mokytis vienas kitą mylėti, todėl žodžiai „aš visiems linkiu meilės“, tai teisingas supratimas reiškinių, dalykų, tai mūsų gyvenimo būdas, tai mūsų gyvenimo išraiška.

I. Stankevičienė: Olegai Genadjevičiau, iš principo, jūs jau ir pasakėt, bet, visgi, kokia turėtų būti šių metų kryptis?
O. G. Torsunovas: Jei kalbėsime apie gyvenimą šiame pasaulyje, tai šis gyvenimas labai sudėtingas. Tarkim, žmogus turi būti ištikimas savo šeimai, tai sutvirtina jo gyvenimą. Tai ką pasakysiu, gal atrodys per drąsu, bet tai faktas, žmogus turi būti ištikimas ir savo šaliai. Ir tai sustiprina jo gyvenimą. Jis negali leisti, kad kažkas griautų jo šalį. Dabar, žiūrėkit, kitas prieštaravimas.
Iš vienos pusės, aš turiu stiprinti savo šalį, tačiau, iš kitos pusės, aš gyvenu Žemėje, kur daugybė visokių šalių. Ir aš turiu mylėti žmones. Visus žmones, nesvarbu, gerai jie nusiteikę mano šalies atžvilgiu, ar ne. Nes jei aš nemylėsiu visų žmonių, tai mano jėga nepadės pasauliui išlaikyti taiką. Net jei aš mylėsiu savo šalį, bet taikos nebus, laimingo gyvenimo nebus vis tiek. Todėl nusiteikimas turėtų būti toks: dabar pilna įvairiausių prieštaravimų – politinių, dėsningų, teisingų, prieštaravimų tarp šalių. Tai atrodo teisinga, kiekvienas gina savo interesus, bet, jei mes neiškelsime Žemės intereso aukščiau visko ir nesimelsime už taiką visoje žemėje – niekas nelaimės. Niekas nebus laimingas. Kai vyksta karas, visų laimė griūva vienu metu. Niekas neišlieka laimėtoju tokioje situacijoje. Šių metų kryptis tokia – viso pasaulio žmonės turi norėti taikos. Ir kartu išsaugoti savo šeimą, šalį, ir tame prieštaravimų nėra.

I. Stankevičienė: Kad žmogus galėtų mylėti visą pasaulį, jo požiūris į tą pasaulį turi būti toks pats globalus?
O. G. Torsunovas: Taip, man pasisekė. Todėl, kad aš turiu tą globalų požiūrį tiesiog iš Dievo malonės. Todėl, kad matau akis Europos, Amerikos, Azijos gyventojų. Matau akis ukrainiečių ir rusų, kurie konfliktuoja tarpusavy. Visi prieštaravimai iškyla tik socialiniu pagrindu. Tuos socialinius santykius diktuoja laikas. Laikas griauna santykius tarp šalių. Žmonės man visur yra artimi. Jei žmogus galės visus matyti kaip artimus, jo požiūris bus teisingiausias. Nes pats teisingiausias požiūris – tiesiog mylėti žmones. Neįmanoma mylėti organizme vienos kojos ir nupjauti kitą. Organizmas sveikesnis nuo to netaps. Kojos ir rankos tarpusavy neturi peštis. Visa Žemė – vienas organizmas. Mes – vienas organizmas, ypač dabar, kai branduolinio ginklo grėsmė tokia didžiulė. Neįmanoma išsaugoti vienos šalies, sugriaunant kitą. Mes privalome tapti globalūs. Mąstyti globaliai.
Kai pernai atvažiavau į Kiniją skaityti paskaitos, aš negalėjau ten kvėpuoti, – toks jausmas pirmą kartą gyvenime. Įkvepiu oro, o vietoj jo – chemija. Tartum kvėpuotum dujomis iš kokio gamyklos vamzdžio. Visas miestas virto vamzdžiu. Pirmas jausmas, kad man pasidarė gaila ten gyvenančių ir dirbančių žmonių. O po to aš supratau, kad visa ta chemija per kelias valandas išsisklaido virš visos Žemės. Kinija didžiulė šalis ir ji visa persisunkusi chemija. Ir tai reiškia, kad vien todėl, kad Kinijoje neteisingai dirbama, nesilaikoma taisyklių, visa Žemė užteršiama.
Mes turime mylėti visą pasaulį. Jei mes pasimelsime už kinus, jų vyriausybėje būtinai atsiras supratimas, kad reikia baigti tokio tipo verslą.

I. Stankevičienė: Tai mūsų ryšys su Dievu ir bendra malda gali tokią chemiją išvalyti?
O. G. Torsunovas: Be jokios abejonės. Supraskit, kad vienintelė priežastis, kodėl ten užterštas oras, tai tos vyriausybės žinių trūkumas. Tie žmonės nesupranta, kokias pasekmes būtent sau patiems kuria. Jie neturi žinių, nes žinios perduodamos per meilę. Jei mes su meile meldžiamės už tą šalį, už tuos žmones, tai žinios atveria ir vyriausybės smegenis. Visa tai labai stipriai su mumis susiję. Mes savo gyvenimo šeimininkai ir šios žemės vaikai.

I. Stankevičienė: Ką turiu daryti, kad manyje užgimtų meilės poreikis?
O. G. Torsunovas: Tam, kad būtų meilės poreikis, reikia mylėti. Daugiau nieko neįmanoma padaryti. Mes kiekvieną akimirką turime suprasti, kad meilė yra pati didžiausia retenybė šioje žemėje. Pats didžiausias sunkumas. Pati didžiausia sėkmė. Jei turi galimybę, savo širdyje nors šiek tiek, atsiribok nuo visko, tiesiog pamilk. Palik savo rūpesčius, kritimus, proveržius. Suprask, kad šitas gyvenimas – ne vaikų žaidimas. Ir jei atsitiko nelaimė tavo draugui, artimui, nesitikėk stebuklo, visada skubėk pas jį tuo gerumo keliu. Nes meilė gimdo meilę. Ir niekas jos daugiau nepažadins. Mes sukurti iš meilės. Siela sukurta iš meilės, žinių ir amžinybės. O kai siela pamiršta, kad turi mylėti, ji tampa nelaiminga.

I. Stankevičienė: Atsimenat, mes turime tokią tradiciją – svečių palinkėjimą klausytojams?
O. G. Torsunovas: Aš žemai lenkiuosi visiems Lietuvos klausytojams ir lietuviams už jų kantrybę, kuklumą, už jų švelnumą, gerumą širdyse ir linkiu jiems visiems laimės.

Spausdinti