Laidos „Verslumo dvasia” pašnekovas – „Žinių radijo” savininkas, verslininkas ir šios laidos autorius Augustinas Rakauskas. Kalbamės apie tai, kaip vadovui panaudoti ir perduoti savo patirtį, kad bendromis vadovo ir darbuotojų pastangomis būtų sukurta pridėtinė vertė žmonėms, įmonei ir aplinkai.
Klausyti internetu.
Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė ir Edita Marciulevičienė. Laida transliuojama penktadieniais 10.10 val., kartojama šeštadienį 17 val.
Daugiau medžiagos pamąstymui rasite naujojoje Augustino Rakausko knygoje „Sielos dvasios jautimas svarbiau žinojimo” ir ankstesnėse – „Verslumo dvasia” bei „Globali jausmo proto dvasia”.
***
Edita Marciulevičienė: Praeitoje laidoje kalbėjome apie individualią patirtį kaip vertybę, o šiandien siūlome pasikalbėti apie patirtį, tampančią vertybe įmonėje: kaip mes ją kaupiame ir mokomės dalytis, kad tai kurtų vertę.
Ingrida Stankevičienė: Šiandien jauni žmonės vertinami pagal kelis parametrus. Vienas toks būtų: kokios jo, kaip savo srities specialisto, kompetencijos ir kitas toks parametras: socialinės atsakomybės lygis arba, kaip mes savo laidose sakome, kiek jo verslumo dvasia yra nukreipta į visuomenę.
Jeigu mes ignoruojame dėsnius, pagal kuriuos vystosi visuomenė, tokios verslumo dvasios žala būna didžiulė jau ne konkrečiai vienai visuomenei, bet viso pasaulio bendruomenėms. Mes vis akivaizdžiau matome, kad laimi tik tas verslas ir tokia verslumo dvasia, kuri kelia visuomenės sąmoningumo lygį.
Pabandykime, Augustinai, pakalbėti šiandien apie jauną verslų žmogų, kuris pradeda suvokti verslumo dvasios įtaką kuo globalesniam kontekstui.
Augustinas Rakauskas: Esu linkęs pasidalyti ta praktika, nes matau, kad daugybė žmonių vos tik pradėdami verslą pasiduoda, sužlunga, bankrutuoja, įvairių būna atvejų, todėl, turėdamas tam tikrą praktiką aš labai noriu, kad būtų kiek galima trumpesnis kelias į sėkmę.
Pirmiausia mes užduokime sau klausimą: o kas gi visa tai sukuria? Kas sukonstruoja visas verslo formuluotes, aksiomas, tvarkas, kaip mes turėtume vykdyti savo verslą, kaip jį turėtume kurti, kokias tvarkas, taisykles turėtume įsisavinti, kad mūsų verslas būtų sėkmingas ir klestėtų, vystytųsi? Žmonės vis dėl to kuria ir konstruoja visokias tvarkas, kurias po to jauni žmonės priima ir bando adaptuoti savo praktikoje. Bet santvarkos įvairiose valstybėse, užsienyje, mentalitetai įvairių valstybių labai skiriasi ir ekonominė situacija, ir geografinė padėtis, ir žmonių įpročiai, nacionalinis mentalitetas, kuris per daugybę šimtmečių yra susiformavęs kiekvienoje tautoje savitas, jis turi tam tikras išankstines nuostatas arba tam tikras orientacijas ir tam tikrą sąvoką: kas yra sėkmė, kas yra veikla, kurią mes vadiname verslu, kaip verslas turi vykti. Manau, kad labai daug yra valstybių, kurios turi labai skirtingą požiūrį į verslą. Galvoju, kad atsižvelgiant į visus faktorius, apie kuriuos bandau čia pasakyti, reikia ir kalbėti apie verslo vystymą ir apie tai kas mums mūsų valstybėje yra svarbiausia.
Tai kadangi mūsų valstybėje yra labai menkos verslumo dvasios tradicijos ir galima būtų sakyti labai jaunos, neturinčios gilių šaknų, o lietuviškas charakteris, lietuviškas mentalitetas yra pakankamai gilus ir pakankamai didelę turi savo istoriją, kaip Lietuvos valstybės, kaip lietuvio, todėl mums reikia kalbėti apie savo dvasią, todėl mums reikia kalbėti būtent apie tai, kokius jausmus pagimdo žmonių veikla tarpusavio santykiuose, kada jie daro verslą. Nes galima būtų sakyti, kad turime naują terpę su labai negiliomis šaknimis pasibaigus posovietinei erdvei, kada iš vis nebuvo jokių sąlygų oficialiai daryti verslą, todėl žmonės šiandieną patiria labai skirtingas būsenas, nes kiekvienas bando, kas charakteringa lietuviškam mentalitetui, savaip vystyti tą verslą, taip kaip jis jį supranta. Bet kalbėdamas apie tai, kad versle siekiant būt sėkmingu reikia stengtis kiek įmanoma įžvelgti giliau ir kiek pajėgiame plačiau aprėpti verslumo dvasios sąvoką, po to mes prijungiame kitų patirtį, vėliau mes kaupiame, papildome savo sąmonę kažkokiomis kitų atrastomis tiesomis, žiniomis, bet nuolatos pagrindinį vaidmenį atlieka mūsų sugebėjimas girdėt kas vyksta gyvenime, priimti informaciją, matyt, matyti kaip kitiems sekasi, matyt vykstančius procesus, ir aišku, mes visada jaučiame. Ką aš turiu omenyje sakydamas jaučiame?
Pavyzdžiui, vienas jaučia pavydą, kitas jaučia pasipiktinimą, kitas jaučia, kaip jame bunda godumo jausmas, tačiau visi tie jausmai, pas kitą gimsta negailestingumas savo kolegoms, su kuriais jis dirba, pas kitą užgimsta žvėriškas noras kažką iš kito atimti, kažką apgauti, arba priešingai, pas darbštų žmogų užgimsta darboholiko būsena, jis negali sustoti, jis pradeda dirbti, jis gauna tą pelną ir jis visą laiką nori vis daugiau ir daugiau ir galų gale įsitraukia į tokį savęs eksploatavimą, kad jis negali sustoti. Čia daugybė komponentų dalyvauja, kurie suformuoja žmogaus būseną, kurioje apsigyvena tam tikra sąmonė.
Sąmonė nėra metalo detalė įdėta į galvą, sąmonė yra gyvas mechanizmas, t. y. būsena, kuri pastoviai yra priklausoma nuo šitų mano paminėtų faktorių. Į tuos faktorius įeina mūsų įvairūs instinktai, įvairūs geiduliai, jausmai, nuo to ir susiformuoja mūsų sąmoningumo lygis, koks jis yra, kokią tą sąmonę turime ir taip mes tą verslą ir darome, taip mes jį ir suprantame.
Norint padaryti verslą, nuolatos reikia laikytis tos trejybės principo. Dualiai mąstantis žmogus, tiktai fiziniame ir jausmų arba geismų aspekte, jis niekad neišvystys verslo arba tas verslas bus neperspektyvus. Visą laiką reikia trejybės būseną suvokt, jeigu tu tikrai pasiryžai vystyti verslą ir eiti gyvenime tuo keliu. Kodėl taip sakau? Todėl, kad verslas visada reikalauja naudotis praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Verslininkas tai yra kūrėjas – ant praeities pagrindų dabar kuria ateitį. Tai labai paprasta, bet reikia žinoti, kad kurdamas dabar ant praeities pagrindų savo ateitį, jis lygiai tą pačią aksiomą turi naudoti savo sąmonėje, kaip ir ten jis galvoja, ant kokių jis dabar pagrindų stovi, kaip jie praeityje buvo suformuoti, kas ir dėl ko juos suformavo, ir analizuodamas esamą situaciją jis daro išvadas ir galvoja, kas gausis ateityje, tai lygiai taip pat jis turi galvoti, kodėl jis taip galvoja, kodėl jo sąmonė jam taip diktuoja, kodėl yra toks supratimas. Kas jį pagimdė? Geismas ar jausmas, ar tai tik protinės konstrukcijos, kitų suformuluotos ir surašytos į knygas, kaip taisyklės. Ar tai yra jo jausmo protas? Jeigu jis jaučia ir suvokia, ką jis jaučia, suvokia, kodėl jis būtent taip jaučia, tai jau yra labai didelė pažanga.
Edita Marciulevičienė: Štai jūs sakote, kad žmogus versle susiduria su daugybe komponentų, kurie suformuoja žmogaus būseną, kurioje apsigyvena tam tikra sąmonė. Pagal tą sąmonę, kuri yra pagrindas veiklai, kuri susideda iš daugybės psichinių elementų, kurių žmogus net neatpažįsta, nes neskiria tam dėmesio, neanalizuoja, dar šalia yra daugybė ir socialinių aplinkybių, kurias jis pas pritraukia į savo veiklos lauką, veikdamas kaip auka, ir žmogus atsiduria aklavietėje. Kas galėtų greičiausiai padėti tokiam žmogui pradėti su perspektyva žiūrėti į savo gyvenimą?
Kaip sakoma, jeigu nėra dirvos, tai ir išaugt negali. Mes sėklos negalime į kilimą įkišti ir sakyti ji išaugs čia. Galima vandeniu palaistyti, bet tos šaknelės čia nieko neras, jos neturi iš ko pasiimti resursų. O kas tuos resursus sukuria? Sukuria tie išgyvenimai, patirtis, kurią mes gyvenimo metu kaupiame.
Ingrida Stankevičienė: Tai suvedus tai į verslininką, kaip atrodytų?
Augustinas Rakauskas: Tai jis turi šeimą, vaikučius, jis turi galvoti apie jų ateitį, turi galvoti apie laimę savo artimiausių žmonių.
Kodėl vienoj vietoje trečioje knygoje rašau, kad kam reikalinga auka, kad jeigu žmogus negali aukotis dėl artimiausių žmonių, tai kaip jis gali pasiaukoti dėl svetimų žmonių, sakysim, dėl to paties kaimyno, dėl kažkokio pažįstamo, draugo, o kaip galų gale aukotis dėl žmonių, kurie žinai, kad ne tik kad nebus dėkingi, kad tu jiems kažką gero darai, priešingai, dar jie tave apkaltins, kaip čia „mums davei paragauti pirštuko, o dabar neatiduoti rankos?“
Edita Marciulevičienė: Aš patikslinsiu klausimą apie patirtį, nuo kurio pradėjome: kaip darbuotojui per laiką kaupiama patirtis įmonėje, įsilieja į tvarkas? Štai jūs vis laidose teigiate, kad patirtis yra tobulėjimo variklis. Jūs keliaujate, ką ypatingo jūs pamatote užsienio versluose?
Augustinas Rakauskas: Dabar pasaulyje yra daug turtingų kompanijų, kurios, pavyzdžiui, be dar dienos, be darbo valandų, be užduočių – žmonės eksperimentuoja, ieško. Kam tai daro? Turtingos kompanijos, kurios gali sau leisti, jos nori sugeneruoti ir paskatinti žmonių kūrybingumą, sprendimo teisių priiminėjimą, jie nori sąmoningumo lygį sugeneruoti tokį, kad žmogus savo noru kurtų pridėtinę vertę įmonėje, o ne tvarkos verčiamas, darbo valandų nustatymo, ar pareigų.
Ingrida Stankevičienė: Schemos iš karto dėliojasi: yra tvarkos, yra kūrybingumas, ir tarp jų yra sąmoningumas. Kaip praktiškai per kūrybingumą galima ugdyti žmonių sąmoningumą įmonėje?
Edita Marciulevičienė: Pamenate, esat pasakojęs, kad gal kokiais 1997 metais esat leidęs vienam pelningai dirbančiam skyriui, jo vadovams, pasiskirti sau algas. Ir kas paaiškėjo? Kai jie gavo tas galimybes, egoizmas užaugo taip, kad buvo pamiršti ir savininko, ir įmonės interesai.
Ingrida Stankevičienė: Tai kiek eksperimente turi būti tikėjimo ir kiek supratimo?
Augustinas Rakauskas: Mes turime stengtis teises suteikti pagal tikėjimo faktorių, o tikėjimo faktorius turi būti paremtas ne tik supratimu, bet ir vertybiniais dalykais, jeigu mes tik pagal kompetenciją – tada, mes galima sakyti, žmogų robotizuojam, žiūrim į jį kaip į bejausmį subjektą, kuris jau yra zombizuotas, žinom, kad kitaip nepasielgs, ir jis tvarkos laikosi. Geras, kaip sako, biurokratas. Bet mes ne į tą pusę einam, jeigu kuriam demokratinę valstybę. Mums reikia kūrybingo žmogaus. Mums reikia laimingo žmogaus. Mes turime matyti, kad tas žmogus moka pats kurti laimę sau ir moka laimę kurti kitiems. Bet didžiausia problema, kur labiausiai suklumpa žmonės, jie galvoja, kad pirmiausiai reik susikurti sau laimę, tai tada jau galėsiu duoti ir kitiems žmonėms, ir juos padarysiu laimingais.
Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkit, turėdami omeny tą verslo kūrimo modelį kelių santvarkų sankirtos metu ir dabartinės demokratijos metu, į ką mes galime orientuotis?
Augustinas Rakauskas: Visa orientacija į tuos žmones, kaip padaryti tuos žmones laimingus. Kaip padaryti, kad jie užsidirbtų. Nes tada buvo klausimas kaip išvis gauti algą, atlyginimą laiku, nes daugybė įmonių nemokėjo atlyginimų tiesiog po pusę metų ir ten streikuodavo, kad nemoka.
Ingrida Stankevičienė: Kai jūs sakote: „Aš norėjau padaryti žmones laimingus“, kokius jūs faktorius turėjote omeny?
Augustinas Rakauskas: Nesakau, kad tikslą tokį turėjau tiktai padaryti juos laimingus. Visą laiką bandžiau sudaryti sąlygas, kad jie turėdami galimybę normaliai gyventi, galėtų vystytis ir dvasiniam lygmeny. Naudodamas šituos du faktorius, visą laiką naudodavau 20 procentų reikalams, 80 procentų mokymams, filosofijai, kalboms.
Edita Marciulevičienė: Bet, Augustinai, mes kalbame apie kapitalizmo augimo Lietuvoje laikotarpį, o tada niekas nenorėjo klausyti kalbų, visi siekė uždirbti. O kai toks disbalansas, tai akivaizdu, kad vertybės nuėjo į antrą planą ir žmones buvo galima pritraukti prie vertybių kai jas susiejai su materialiais dalykais, tada buvo galima prijungti prie savo vizijos. Jūs apie tai rašote knygoje.
Augustinas Rakauskas: Taip ir sakau, jeigu nori kažką perduoti žmonėms, tai kartais, jeigu taip su metražu lygint – metrą reikia iškalbėti, tai vienas du milimetrai lieka. Bet jeigu tu pradedi ne kalbėti, o tik duoti tuos du milimetrus, kaip tvarką, tai žmogus paranda galimybę matymo ir savarankiškos vizijos formavimo, kūrimo, ieškojimo, jam viziją atimi, nesidaliji su juo tada, kodėl tu taip sakai. Bet kai pradedi aiškinti nuo pradžios iki galo, o jis paima tik tiek, kiek pajėgia paimt, tai, kas buvo tam visam metre, niekur nedingsta. Ir kai jis atsiduria ekstremaliose sąlygose, kada jis nevalingai, kaip skęstantis už šiaudo kabinasi, jis nuėjęs į kitą įmonę dirbti dažnai realizuoja tuos dalykus.
Edita Marciulevičienė: Mes savo laidose esam irgi girdėję analogišką patirtį iš kitų verslininkų, kad sako: „Mes investuojame į tuos žmones, skiriam jiems laiką, energiją ir atrodo, kad tie žmonės mūsų negirdi. Bet kai jie išeina iš įmonės ir pradeda kurti savo verslą ir patys atsiduria analogiškose situacijose, apie kurias jiems buvo kalbėta, jie tada patys turi jas praeiti ir išgyventi visa tai, apie ką jie girdėjo tuomet teoriškai.
Ingrida Stankevičienė: Kada kyla žmogaus sąmoningumas, formuodamas jo kūrybingumą, adekvačiai auga ir žmogaus egoizmas. Savo kūrybingumą įdarbinti mes gebame, tačiau kaip panaudoti tą egoizmo kilimą, štai kur naujas klausimas.
Augustinas Rakauskas: Mes gi einame tokiu keliu. Kam pašvenčiau 10 metų tai knygai, kad žmonės būtų laisvi patys priimti tiek informacijos kiek jie gali priimti pagal savo išsivystymo lygį, kad jie turėtų laisvą pasirinkimo teisę. Nes jeigu mes įmonėje turime kažkokį subjektą, kuris nuleidžia tą visą mąstymą arba tas tvarkas, arba tą reikalavimą, kuris sutramdo mūsų ego, tai mūsų nebelieka. Mūsų, kaip kūrėjų, nebelieka, mūsų siela laisvę praranda, nes mums kažkas aiškina, kaip mes turime elgtis. Tai atsiranda kelio taisyklės, kurias kažkas nustatinėja ir mes puikiai matome, kad tada reikalinga policija, kuri prižiūrėtų tas kelio taisykles, nes žmonės linkę savo taisykles realizuoti, savo požiūrį į priėjimą prie reikalo. Šita egoizmo problema yra labai gyva šiandien, visuose lygiuose, iki savininkų, iki darbdavių ir iki direktorių, nes visi nori, kad mašina dirbtų, niekas nenori kurti gyvo organizmo.
Ingrida Stankevičienė: Man teko kalbėti su vienu žmogum, mūsų buvusiu darbuotoju, ir jis sako: „Augustino filosofijoje yra viena spraga. O spraga yra tokia, kad jis visą dėmesį skiria ne žmogaus gerų savybių kėlimui, bet blogų savybių atskleidimui ir jų reanimavimui.“
Augustinas Rakauskas: Čia – to žmogaus nuomonė. Nesutikčiau, kad tokia filosofija, nes neužsiimu zombizavimu, čia dabar populiaru Lietuvoje tokie dalykai, kai sako: „Kalbėkit tik apie gerus dalykus“. Trečioje knygoje rašau, kad mes negalime kalbėti vien apie gerus dalykus ir negalima kalbėti vien apie blogus, mes turime atsidurti vidury ir turime skaitytis su tuo dualumu žmonių, skaitytis su tuo, ką žmogus tau skundžiasi. Sako: „Aš nesusitvarkau su savo ego, pas mane auga lygiagrečiai egoizmas, ir lygiagrečiai – mano dvasingumas, mano vertybės“. Tai natūralu. Čia tik todėl ir auga, kad yra blogiau ir yra geriau. Todėl ir miegam, kad yra naktis ir diena.
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, vienu parametru jūs tikrai neatitinkate šiandieninės vadybos, kurią eksploatuoja jauni vadovai. Jaunas vadovas su žmogumi, kuris, grubiai kalbant, daro bloką, nežaidžia, jis jį atleidžia. Iš jūsų praktikos turime dažną pavyzdį, kada žmogų, kuris tiesiog kenkia įmonei, jūs iki paskutinės saugojot ir laikėte darbe.
Augustinas Rakauskas: Toleravimo ir užjautimo žmogaus faktorius yra mano spraga. Visada sakau, žmonės išgyvenę Tarybų sąjungą nėra kalti, kad jie yra Tarybų sąjungos propagandos sužaloti. Ir mes negalime su tuo nesiskaityti. Mes negalime tų žmonių lengva ranka nurašyti, mes turime dėti visas pastangas, kad padėtume jiems susivokti, padėtume susigaudyti situacijoje, kas šioje santvarkoje yra pranašiau, negu buvo toj tarybinėj santvarkoj. Jeigu mes šito darbo nedarome, tai mes išduodame patys save.
Ingrida Stankevičienė: Jauni žmonės ateidami į įmonę, aiškiai žino, kad jie ateina dirbti dėl pelno. Kuomet į verslą įvedamas dvasinis parametras, kada toks verslas duoda dividendus ir kokius?
Augustinas Rakauskas: Jeigu mes verslą kuriame vien tik dėl pelno, tai kaip trečioj knygoj rašau žodžius: „Subtiliame pasaulyje, kurio turtą mes išsinešame, ką vadiname sielos dvasia, toli gražu ne viskas vertinama materialiais turtais, pelnais, dividendais, ten yra vertinimai jausmais, kokius jausmus išsineša dūšelė“, ir todėl esu priešininkas, kad mes turime užsiiminėti tik pelno siekimu. Verslas turi tarnauti ir sąmoningumo ugdymui, ir materialinės gerovės aprūpinimui.
Ingrida Stankevičienė: O kuo siejasi subtilus pasaulis ir verslas?
Augustinas Rakauskas: Subtiliame pasaulyje yra tokie dalykai kaip jausmai, kurie daug lengviau pasiekia šventą dvasią, tą dievišką dvasią, jie daug greičiau dasibeldžia, nes verkiantis, pergyvenantis, džiūgaujantis žmogus skleidžia jausmus, kuriuos visi jaučia ir labai greit pastebi, ir labai didelį poveikį daro žmogaus būsenai. Daug didesnį, negu, pavyzdžiui, momentinis džiaugsmas kaip išloštų milijoną, kas prikuria kvailam žmogui krūvą problemų. Jeigu taip gilinantis į tą faktorių, negali leisti žmonių traukoms ir instinktams suvalgyti tave, jeigu tu tuo rūpiniesi, ir negali nurašyti žmogaus vien dėl pelno.
Kodėl skirdavausi nuo tų viršininkų, kurie sakydavo: „Varykit lauk tą žmogų“? Todėl, kad įžvelgdavau giliau ir matydavau tą kibirkštėlę kiekviename žmoguje, kas yra gero. Sakydavau: „Kada įsitikinote, kad žmogus yra akmuo, nemokykite jo plaukti!“ Reikalas tame, kad vieni žmonės labai greitai, vadovai, norėdami kuo mažiau dėti pastangų ir greičiau sugeneruoti pelnus, jie labai greitai iš medinio žmogaus padarydavo akmenį. Jeigu matau, kad ten medis, aš visad galvoju, gal jis ir šakutę išskleis, gal dar vaisių duos, gal neturiu dar teisės jo nurašyti, nes tai yra gyvas. Tai turėdavau visą laiką silpnybę tręšti tuos žmones, ir už tai man 80 procentų laiko nueidavo mokinimams, patirties dalijimuisi.
Aišku, buvo ir kitų atvejų. Pavyzdžiui, turėjau vieną vadovą ir jį atidaviau kitam vadovui, vyresniam už jį, sakau: „Aš neturiu kantrybės daugiau jo mokyti ir jam aiškinti, nes jaučiuosi, kad su akmeniu kalbu“. Ir per kiek tai laiko jis įkvėpė, suformavo, padėjo ir tas žmogus tapo teigiamu biurokratu. Ir jis pradirbo dar nemažai laiko įmonėje, tam tikrą laikotarpį davė tam tikrą pridėtinę vertę, bet išsėmus visus resursus, jis tapo pilnai atitinkančiu tą posakį: „Nemokyk akmens plaukti“.
Čia yra iliustracija, jeigu nedirbi su žmogaus sąmoningumu, jis resursus išsemia ir įmonė jį aplenkia. Kolektyvinė sąmonė išauga greičiau negu to vadovo ir jis tampa kliuviniu, jis pradėjo stabdyti procesus.
Edita Marciulevičienė: Augustinai, jūs sakote, kad 20 procentų skiriate verslui savo dėmesio, 80 procentų – filosofijai ir iš savo patirties žinote, kaip sunkiai tarpusavio santykiuose kuriasi ta bendradarbiavimo dvasia, ir kaip sunkiai užsidega ta dvasinė kibirkštėlė.
Klausimas toksai: viskas tarsi yra, tai kodėl taip sunkiai?
Augustinas Rakauskas: Ta sėkla iš lėto bręsta, ji iš lėto tuos syvus traukia iš dirvos, ir ji turi pati išaugti, jos negalima pagreitinti, ir čia susiję su tokiais dalykais, kaip tas paveldėjimas tos sovietizacijos, tie trūkumai, su kuriais mes susidūrėme gyvendami jau naujos rinkos sąlygose, nes spragas turi tiek ir kapitalistinė sistema, spragas turėjo ir tas socializmas. Ir kada jau žmogus susiduria su visais šitais faktoriais, jis susiduria pats su savo išsivystymo lygiu, sąmoningumo lygiu, ką mes ir kalbėjome apie tą vadovą, ir jis jeigu nėra maitinamas… O kas jį turi maitinti? Visuotinė energetika, kurią mes sugeneruojame su visais kartu. Ir jeigu mes nedirbame šito darbo, tai tada aišku, mes tada keičiame vadovus, vis ieškome vunderkindų, ieškome gabių, jaunų, stiprių, kurie gerai valdytų kitus žmones. Tai čia yra valdymo sistema, o ne kūrimas įmonės dvasios.
Edita Marciulevičienė: Vienoje laidoje jūs kalbėjote, kad tam, kad žmogus išliktų kūrybingas jis turi labai gerai žinoti kaitos dėsnį ir jis turi jausti poreikį nuolat mokytis.
Augustinas Rakauskas: Visų pirma, kad tai nestrigtų, mes turime žinoti, kad mes turime laikytis pusiausvyros. Tai pirmoje eilėje. Antras dalykas, mes turime turėti vertybines nuostatas. Jeigu mes neturime vertybinių nuostatų, kurios yra orientuotos į žmogų, tai mes jokios perspektyvos neturime. Interesai mūsų ginami tada, kada mes turime teisingą orientaciją į žmones, kurie realizuoja mūsų vizijas.
Ingrida Stankevičienė: Tada galima aš patikslinsiu mūsų klausytojams, kaip jūs sakote: „Orientuotas į žmogų“, t. y. man yra svarbu ką jis jaučia, kokie jo yra norai, kokie jo yra tikslai, kiek jie yra bendri mums, ar ne? Kiek jie atitinka mūsų…
Augustinas Rakauskas: Kiek mes turime tolerancijos, kiek mes turime kantrybės mokyti jį, aiškinti, padėti jam suprast. Kaip taisyklė: kuo didesnis vadovas, tuo auga didesnis egoizmas ir kuo aukščiau žmogus stovi, tuo jam didesnės pareigos kraunamos, ir kuo jis turi aukštesnes pareigas, tuo jis mažiau turi galimybių užsiiminėti filosofija. Ir jeigu padarai tą didelę spragą, atitrūksti nuo šitų dalykų, labai sunku sugrįžti, labai.
Ingrida Stankevičienė: Patikslinkime dar vieną vietą: kai mes sakome, kad turi pusiausvyra būti tarp plano ir tarp filosofijos, kai mes sakome…
Augustinas Rakauskas: Tarp materialių interesų ir tarp dvasinių vertybinių interesų. Per šituos du polius mūsų turi būti suformuota vertybės, ant kurių stovi požiūris į žmogų. Nes mes turime kažką tiems žmonėms „nešti“, jeigu mes nešame tik pelno siekimą, tik gerus rezultatus, tai mes ir turime tada tik materialių gėrybių siekiančius žmones ir jie apie jokį bendradarbiavimą vienas su kitu negalvoja. Tada toks gaunasi išgyvenimo kiekvieno atskirai klausimas.
Ingrida Stankevičienė: Labai svarbus dar vienas klausimas: jūs kalbėjote, kad negalima tokiais atvejais žmogaus zombizuoti, ypač dabar vadybos vadovėliai prigrūsti – būk lyderis, būk tas, būk tas, ir tada žmogus siekia būti tuo, su kuo jis neturi nieko bendro.
Augustinas Rakauskas: Iškreipta yra, kaip ir devalvavęsi yra tie visi dalykai, apie kuriuos mes čia kalbame, tie kertiniai: išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė. Lygiai taip pat ir ta sąvoka lyderystės yra devalvuota, nes mes lyderį suprantam kaip ant žirgo su kalaviju rankoj, koks skirtumas, kad dabar vadovas nelaiko kalavijo rankoj, o laiko tvarkas, manifestą, reikalavimus – tai tas pats kardas. Tvarką nustatėm, nuleidome iš direkcijos, prašom, darykit. Tai ką mes gaminam? Nekeliam sąmoningumo lygio, slopiname kūrybingumą, nes tai reikalauja kantrybės, dėmesio, individualaus priėjimo. Negalima uždėti kažkokios retorikos, reikia su kiekvienu žmogumi personaliai bendrauti.
Ir jeigu šitą dalyką apgyvendini įmonėje tarp žmonių, kada padalinio viršininkas bendrauja, vyr. vadybininkas bendrauja, vyksta ta emocijų, jausmų, tvarkų kūrimo atmosfera, kada nebijo žmonės pasakyti, kad „va čia padarykime taip“, kada susėdo visi ir sako: „Čia turime problemą, kaip dabar ją išspręsti?“, ir vadybininkas siūlo, ir vyr. vadybininkas siūlo, ir skyriaus vadovas siūlo, ir direkcija domisi, ką jie ten daro, ir savininkas domisi, ką jie daro. Ir kada visi taip dirba, tada formuojasi organizmo atmosfera, visos kūno dalelės jaučia, kaip ląstelės, jos visos tarpusavyje funkcionuoja. Tai čia, paimt taip ir, kaip sako, įkvėpti tą buratiną gyvybės ir tų jausmų, jeigu tu išdrožei ir paleidai arba sukonstravai robotą. Žinot, jeigu tu jau tuo keliu nueini, tai vėliau labai brangiai kainuoja, nes robotas daro savo darbą, zombis daro savo darbą.
Edita Marciulevičienė: Bet jeigu verslininkai siekia pelno tai vis tiek jiems netgi neapsimoka taip daryti, nes tu tada visą laiką siekdamas pelno tu vis tiek turėsi pats…
Augustinas Rakauskas: Su kuo surišta žodžiai „siekimas pelno“? Su ego. Mes turime iškelti sau klausimą, ko mes norime? Ar mes norime tiktai būti kitų sąskaita laimingi, ar mes norime su jais būti laimingais. Jeigu mes norime tiktai būti laimingi, ir mes galvojame tik apie save, esam egoistai, tai mums nereikia kitais rūpintis.
Edita Marciulevičienė: Bet aš noriu pasakyti, kad tai neperspektyvu, nes ir jūs jau seniausiai sakėte: „Tu gali turėti ir pinigų, tu gali turėti sveikatos, bet laimingas nebūsi, nes aplinkui bus pilna nelaimingų žmonių“. Tai aš tą ir noriu pasakyti, kad vis tiek tai neperspektyvus metodas yra nedirbti su sąmoningumu.
Augustinas Rakauskas: Ai nedirbti…
Edita Marciulevičienė: Nedirbti yra neperspektyvu.
Augustinas Rakauskas: Nekėlimas savo įmonėje sąmoningumo lygio neturi perspektyvos, nes vis tiek, gali užsidirbti tų pinigų, bet kaip čia dabar gali tą laimę labai sugeneruoti, matydamas aplinkui, kad tavo visi darbuotojai nelaimingi, matai, į gatvę išeini, ten irgi nelaimingi, per radiją girdi – nelaimingi. Tai ką dabar bando padaryti? Bando apgauti visuomenę, nurašyti tuos žmones, kurie jaučiasi nelaimingi, vien su tom medijom visom, programom, visais koncertais – nuo ryto iki vakaro dainuoja. Aš labai gerai tą jaučiu būdamas užsienyje. Kai tik įjungiu Lietuvos televizijos kanalą, toks vaizdas, kad Lietuvoje iš vis niekas nieko nedaro, tik koncertuoja.
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, kai kuriama įmonės sinergija, ji visada yra kuriama kažkieno tai sąskaita.
Augustinas Rakauskas: Už tai ir teigiu savo knygoje, kad kiekviena vizija reikalauja aukos. Jeigu nori kažką padaryti naujo, turi aukotis. Dėl ko turi aukotis? Arba aukojiesi tik dėl pelno, arba aukojiesi dėl tų žmonių. Kai aukojiesi dėl žmonių, su pasąmonėje turimu tikslu ir sau pelną užsidirbti, bet turi aukotis dėl tų žmonių, nes turi suprast, kad aukodamasis dėl tų žmonių sau uždirbinėji kartu ir pelną. Ne tik darai juos laimingus, bet tu irgi gauni laimės dalelę arba didelę dalį, čia jau priklauso nuo tavo požiūrio.
Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkit, mes jau kelintą kartą grįžtam vis prie tos pačios vietos, būtent, prie laimės. Tai turėdamas tokią veiklą, kokią jūs galite šiandien pasakyti padarėte išvadą?
Augustinas Rakauskas: Darant verslą, pagal savo išsivystymo lygį, supratimo lygį, pagal fizines galimybes, turi stengtis dalytis ta galimybe su tuo kiekiu žmonių, kokį gali apdalyti, kokį gali prisitraukti ir kokį gali įtraukti į tą savo veiklą. Kodėl? Todėl, kad nesvarbu, ar bus 10 žmonių įmonėje, ar bus 100, ar 1000, dėsnis veikia tas pats. Reikia sugeneruoti bendrą energiją savitarpio pagalbos, atjautos, mokymo, dalijimosi, kartu kūrimo ir kada pavyksta visi šitie dalykai, gali iš to gemalo augti. Visą tą procesą vadinu gyvenimu, ir negali apgauti gyvenimo, negali žmonių priversti daryti daugiau, negu leidžia jų sąmoningumo lygis.
Ingrida Stankevičienė: Na gerai, jūs matot, kad sąmoningumo lygis neleidžia, ir jus supa daugybė žmonių, kurių sąmoningumo lygis yra tam tikras, na ir ką jūs tada darote?
Augustinas Rakauskas: Tada keli sąmoningumo lygį, dalijiesi patirtimi, pavyzdžiais, imi kitus pavyzdžius, rodai, kalbi, kad „taip negalima. Pažiūrėkit, kodėl negalima. O jie taip darė ir pažiūrėkit, kuo tai baigėsi. Ta įmonė subankrutavo, ta šalis subankrutavo, ta sistema subankrutavo, negalima taip daryti“, – į kur atvedė vieni ar kiti procesiniai veiksmai, ir turi ieškoti, ir rodyti visą laiką, – čia labai svarbus kūrybingumo faktorius, – turi visą laiką ieškoti, kaip sako, mokytis iš kitų klaidų. Ieškoti naujovių, kurti, galvoti, tvarkas tobulinti, santykius tobulinti, niekas vietoje nestovi, visą laiką vyksta kaita, judėjimas, ir žmogus, su kuriuo dirbi, kuris yra tavo darbuotojas, jis taip pat nestovi vietoje, jis taip pat keičiasi.
Vienas seno sukirpimo žmogus man aiškino: „Augustinai, argi nematai, kad žmonės nesikeičia“. Bet mačiau, kad jie keičiasi. Mačiau su kokiais aš pradedu dirbti ir mačiau kaip jie akyse keičiasi. Mačiau kaip jie išeina, pradeda daryti verslus, matau, kad jie jau kitaip dirba, negu atėję pas mane pradėjo dirbti.
Ingrida Stankevičienė: Juos keičia kūryba?
Augustinas Rakauskas: Juos keičia požiūris, kuriame jie pagyvena, padirba ir daugelis procesinių veiksmų tiesiog pereina pas juos į refleksiją. Jie pripranta ir daro taip ir kitaip nemoka daryti, jie net elgtis su žmonėmis, su savo bendradarbiais kitaip nemoka, jie elgiasi taip, kaip yra pripratę.
Ingrida Stankevičienė: O dabar taip, Augustinai, yra madinga nekelti neigiamų virpesių, tarkim, įvairiose diskusijose, ir pasirinkti tokią formą kaip „viskas gerai“. Situacija kažkokia truputėlį neskani, bet „nieko, viskas gerai, nenusiminkite, viskas gerai“, kaip jūs į tai žiūrite? Į tą „viskas gerai“, tose situacijose, kada iš tiesų gerai nėra?
Augustinas Rakauskas: Turėjau čia šiom dienom keletą pokalbių, su vienu žmogumi, kuris bendraudamas su man pažįstama žmonių grupe, jis labai geranoriškas ir stengiasi kiekvieną palaikyti. Ir jis taip blaškosi tarp tų žmonių, ir vienam padeda, ir kitam padeda, nėra nei blogų, nei kaltų, atrodo, kad visi žmonės geri, taip, reikia padėti. Tai aš sakau: „Tu net nežinai, kokį tu darai blogą darbą, nes maitini blogį“. Tie žmonės, kada jie tarpusavyje bando iškristalizuoti, ką daro vienas ar kitas žmogus blogai, tai atsiranda toks žmogus kaip tu, kuris jis jį paguodžia ir sako: „čia viskas bus gerai, čia nenusimink“, kompresą dedi jam. O tie žmonės, priešingai, pila jodą ar kažkokią priemonę, kuri turi išdeginti, kuri turi išnaikinti bakterijas, o tu ateini ir pamaitini tas bakterijas. Pamaitini viltį, kad jis čia ne taip blogai elgiasi. Tai nereiškia, kad tie žmonės jo nemyli ar jam nenori padėti. Sakau tam, žmogui: „Neturi būti nei vieno, nei kito žmogaus pusėje, turi būti teisingumo pusėje. Turi nuolat analizuoti, gilintis, suvedinėti faktorius ir daryti išvadas. Ir darydamas išvadas, pagal savo išsivystymo lygį prieini, kad tiesa yra čia“.
Edita Marciulevičienė: Kaip jūs rodote poziciją žmogaus, tai tą patį galima sakyti ir apie žurnalistus. Jūs ne kartą sakėte, kad žurnalistas, kalbėdamas su pašnekovu, mažiausiai turi stengtis būti populiarus. Mes dabar kalbame apie vadovą, tai jam irgi tinka. Tai į ką jam orientuotis, jeigu jis nei vienoje pozicijoje, nei priešingoje?
Augustinas Rakauskas: Kada jis širdy viltį turi ir jausmą, kada jis, sėdėdamas laidoje laiko visuomenę ant savo sprando, čia smegenų dalis visą laiką jam kaip našta viršuj, kaip pareiga, ir jis visą laiką savo pasąmonėje galvoja ne apie save, ne apie tą pašnekovą, o visą laiką galvoja apie tuos žmones, kurie jo klauso, kurie priima žinią.
Ingrida Stankevičienė: Čia taip truputį mistifikuotai skamba ta būsena tokio sąmoningumo, apie kurią jūs kalbate, tai kaip ją galima išreikšt?
Augustinas Rakauskas: Žodis. Čia yra baisus ginklas. Juk sukuria karus, laimi karus, kas? Propagandos, kad sukeltų viesulą, apie kurį mes kalbame. Prasideda viskas nuo kalbos.
Ingrida Stankevičienė: Tai čia jūs kalbate apie neigiamą pusę, o štai šventraščiuose rašoma irgi, kad viskas prasidėjo nuo žodžio.
Augustinas Rakauskas: Taip, tą ir turiu omenyje, kad dvasia, viskas prasideda nuo žodžio. Nes žodis yra pirmas veiksmas, kuris pasiekia kito žmogaus sąmonę, yra materialus veiksmas. Nes jeigu sėdi ir galvoji, bet man poveikio nedaro, bet tik mes išsižiojame – iš karto būgneliai tik suvirpa, impulsai eina į smegenis, eina į jausmus…
Ingrida Stankevičienė: Taip, tai čia labai paprastas dalykas, tiesiog jūs sakote: „Žodis yra baisus ginklas, su juo karai“, tai aš lygiai taip pat, kad žodis yra ir iš dangaus, kur buvo pasakyta Biblijoje, kad „viskas prasidėjo nuo žodžio“, pirmiausiai…
Augustinas Rakauskas: Dangaus atmosfera, kuri mums grįžta, ir mes patys ir sukuriame, ir mes negalime ignoruoti faktoriaus, kad mumyse yra tai, kas yra. Mes negalime nesiskaityti su tuo, dėl ko mes čia ateiname gyventi. Kas mus čia atveda? Mus atveda čia į tą kūną visos traukos, instinktai, potraukiai, tie refleksai visi, kuriuos mes eksploatuodami mes save švariname. Mes siekiam geresnių dalykų. Tai čia kalbu darbo ir procesinių veiksmų kontekste ir žiūrint per tai, čia nereikia save sutapatinti su savim, su žmogumi, su tais savo dalykais, aš kalbu tiesiog apie technologiją, kalbu, kad mes turime būti šitoj vietoj pasiaukojančiai atsidavę tam darbui, kurį mes darome, o ne galvoti, kaip mes čia atrodysim, kaip čia apie mus pagalvos. Jeigu iš mūsų vidaus eina rūpesčio žmonėmis, rūpesčio pagalba, tuo noru pasidalyti žiniomis, kurias mes sukaupėme, dėsnių žinojimas, vertybių, jų devalvacijos, ir kad mūsų pagrindinis tikslas visa tai žmonėms parodyti, kad jie žiūrėdami į jį atpažintų savo problemas, pradėtų reaguoti į jas.
Ingrida Stankevičienė: Jūs nuolatos teigiate, kad verslas turi ir dvasinę, ir materialią pusę, ir labai dažnai vadovaujatės Kristaus nuostatomis, kaip šiuo atveju, šiame dvasiniame versle, jūs matytumėte šitą pusę?
Augustinas Rakauskas: Kristaus išsireiškimuose paliktuose, kiek galima autentika tikėti, tai niekur neišlenda, kad jis orientuotų į save, jis sureikšmina jo asmeniškai kaip darančio darbą, kurį jis darė. Daugiau viskas suvesta į dėsnius, suvesta į nuostatas, į aksiomines taisykles, bet jas reikia atidaryti visas, atverti, o kad jos atsivertų žmogui, tai jis turi iki to lygio iševoliucionuoti, jis turi išsivystyti. Ir kai žmogus pasiekia tam tikrą lygį visai kitaip atsiveria tie patys žodžiai, tie patys išsireiškimai, tos pačios nuostatos.
Kam yra nuostata? Tai nuostata yra tam, kad žmogus pasiektų kažką daugiau suvokimo lygyje, kad jis pajaustų, kad jis suvokdamas pajaustų daugiau, negu jis jaučia dabar, nes kitaip visa prasmė dingsta. Nes jeigu jis nepajaučia daugiau ir nesuvokia, tai jis stovi vietoj. Tai kas iš tų nuostatų, jos neveikia, tik lieka lozungai tada. Kaip tarybiniais laikais buvo daug lozungų, bet jie neveikė.
Ir Kristus įrodė, kad jis sąmoningai į tai ėjo. Jis žinojo, kad jį „suvalgys“, jis žinojo, kad čia nėra terpės, kuri galėtų išgarbyti, padėkoti ir jis visur ėjo per save. Ėjo, tą pačią Magdaleną užstojo ir sakė: „Meskite akmenį, kuris neturit nuodėmės“. Ir visi nuleido rankas, nes visi turi tą nuodėmę.
Tai jeigu liaudiškai taip kalbant, mes matome, kad jaunas verslininkas išgyvena motyvacijos stoką, nes jis jaučia, kad senka jėgos, nes jis aukojasi. Jis aukojasi dėl darbo, dėl rezultatų, jis atidavinėja fizinius resursus, juk čia tiesioginis darbas, čia reikia dirbti. Reikia dirbti su savo pavaldiniais ir dirbt pačiam, save verst dirbt.
Mes kalbėję esame laidose, kad žmogus ne arklys, arklys ir tai, jeigu jo nepatrauksi už vadelių – jis stovi, uodega muses vaiko nuo savo kūno ir pats į vagą nelipa, netempia plūgo. O ką kalbėti apie žmogų. Jis pats turi save motyvuoti, priversti.
Ir kai pritrūksta resursų, o tas krizes ne kartą esu išgyvenęs. Kodėl, pavyzdžiui, keisdavau veiklos rūšis, darydavau kitus verslus arba ieškodavau vis kažkokių naujų galimybių? Tai savotiškas išsigelbėjimas buvo nuo to, kas išsekina tave, nes kada tu turi visą laiką vienodą, tą patį nuo ryto iki vakaro, tai žmogus pradedi degraduoti. Kai jis pradeda degraduoti nuo monotonijos, jis pradeda blaškytis, jis pradeda priešintis savo degradacijai. Žmogus – unikali vertybė, kuri taip sukurta, taip iševoliucionavus, kad ji pradeda save saugoti, pradeda jaust, kad degraduoja.
Juk žmogus iš esmės yra kūrėjas, ir jeigu jam vienodas ir nuolatinis darbas atima kūrėjo geno savybes, jis pradeda maištauti. Prieš ką jis maištauja? Pirmiausiai jis pradeda maištauti prieš aplinką, prieš tuos, kurie jam atrodo, kad jį įkinko, kad dėl jų jis turi nešti naštą ir jis ieško prasmės, nes jis instinktyviai suvokia, kad nyksta kūrėjo dvasia. Kad nyksta kūrėjo genas, kuris ir suponuoja paskirtį kurti, o kurti dėl to, kad jis tobulėtų, kad tobulėtų ne tik atliekamos procedūros, veiksmas, nes gali labai išlavinti. Ir tada kūrėjo asmenybė kaip pradeda degraduoti, visada mes sulaukiame tokių vidinių maištų ir į tai reikia labai rimtai reaguoti artimiems žmonėms: žmonai, vaikams. Pavyzdžiui, labai žmona didelę įtaką gali padaryti. Ji turi kalbėti su vaikais, ji turi tiesiog kūrent motyvaciją, jeigu iš to vienodo monotoninio darbo šeima maitinasi, tai turi išmokyti, kad pagirtų tėvo darbą, kad pasidžiaugtų jo atliktais darbais.