Laidos autorius Augustinas Rakauskas, sukaupęs didelę verslo patirtį, savo knygoje „Globali jausmo proto dvasia“ sąmoningumo darbe tema rašo:
„Vienas iš svarbiausių vadovo darbų – padėti pavaldiniams didinti jų asmeninį sąmoningumą, todėl neigiamos pavaldinių savybės – tai savotiška dovana vadovui, ugdanti jo kantrybę, skatinanti jį dirbti kūrybingiau. Jų padedamas vadovas lavina gebėjimą pakeisti į teigiama savyje tai, kas neigiamo ateina iš išorės. Stebėdamas ir analizuodamas pavaldinio priešiškumą tvarkoms, ieškodamas argumentų, skatinančių pavaldinį jų laikytis, vadovas gali mokytis diplomatiško nuolankumo, išradingumo, augindamas ne tik kitų, bet ir savo sąmoningumą. Panašus procesas vyksta ir pavaldinio sielos būsenoje, tačiau vadovui reikia išgeneruoti daugiau kantrybės ir meilės, nes jis susiduria su daugiau žmonių, kurių nežinojimą turi užpildyti savo išmintimi,teisingumu ir tikėjimu, kad užgimtų meilė procesui, kurį kartu kuria. Taip tarp pavaldinio ir vadovo atsiranda bendrų dvasinių sąlyčio taškų, per kuriuos tampa pažangesni ir jie patys, ir įmonė, ir visuomenė“.
Apie sąmoningumo būseną – kaip kiekvienas su ja susiduriame, išgyvename, matome, kalbamės su dvasiniu mokytoju ir mokiniu, www.yogi.lt įkūrėju Gintaru Ronkaičiu Narajanu.
Pokalbyje naudojame citatas iš Augustino Rakausko knygų „Verslumo dvasia“ ir „Globali jausmo proto dvasia“.
Klausyti internetu.
Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Laida transliuojama „Žinių radijuje“ penktadienį 10.10 val., kartojama savaitgalį 17 val.
***
Gintaras Ronkaitis Narajanas: Prisistatymas – pati sunkiausia dalis bus mūsų pokalbyje, todėl, kad užsiimu daug kuo ir turiu daug vardų. Mokausi ir mokau žmones, rašau, kalbu, ir kaip save pavadinti? Na tegul vadina kiti, man tai būtų pakankamai sudėtinga. Na, – dvasinis mokytojas – vėlgi skamba kažkaip truputėlį keistai, todėl, kad esu ir mokinys tuo pačiu, „Yogi.lt“ įkūrėjas, redaguoju kiek jėgos leidžia ir palaikau šį puslapį. Knygą išleidau neseniai, labai mažu tiražu, draugams apie vienovės jogą, advaita vadinamą Indijoje, tai vat užsiimu visokiais tokiais dvasiniais dalykėliais.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, Gintarai, kadangi, jūs kaip sakote, užsiiminėjate „dvasiniais dalykėliais“, tai apie tuos dvasinius dalykėlius ir pabandome pakalbėti.
Aš klausiau keletą jūsų klipų per „Youtube“ ir mane sudomino viena mintis, ir kadangi ji labai arti mūsų laidos, tai ties ja ir norėčiau sustoti. Jūs pasakėte, kad „sąmoningumas tai yra būsena“. Siūlau šiandien pakalbėti apie sąmoningumo būseną, ypač ji, kaip pasakyti, aktuali, ir ypač aktuali dabar, šiame laike. Mes visi patiriame tas būsenas, patiriame tas būsenas tokiais rakursais, tokiais kampais.
Ir žinote, aš kažkaip prisiminiau savo darbo pradžią. Tai buvo labai labai seniai. Ir kai tik aš pradėjau dirbti su laidos autoriumi, tai buvo kaip sakant seni popieriai, ir tuo metu laidos autorius Augustinas jau pradėjo rašyti. Pradėjo rašyti straipsnius į laikraščius, pradėjo vesti tokius susirinkimus „Gintarinėje“ salėje su savo darbuotojais, ir labai daug kalbėjo apie sąmoningumą. Ir ta tema mane taip domino, nes „sąmoningumas“ – visada norisi būti šalia tokio žodžio, dalyvauti toje būsenoje, sąveikauti su tuo žodžiu, ir laidos autorius man sako: „Klausyk, vaikeli, kiek tu čia sėdėsi tame kabinete? Eik, – sako. – Į sandėlius, susitik su žmonėmis, patirk kaip jie dirba, kaip jie gyvena, tada tu gausi šiokį tokį supratimą, suvokimą to žodžio „sąmoningumas“.
Kodėl būtent ten? Atrodo, kad „sąmoningumas“ – tai reikia eiti priešingai – į antiką, į dar kažkokius gilesnius klodus, o ne į tai, kas yra labai labai „žemai“ kažkodėl, tai socialiniu lygmeniu tarkim, taip pavadinkime.
Ir kaip tik įvyko keli konfliktai didžiuliai ten su tais žmonėmis. Savininkas davė nurodymą įrengti tualetus tiems darbuotojams. Tualetai buvo įrengti labai puikiai – sutvarkyta, kabinos, įrengimai visi, veidrodžiai, popieriniai rankšluosčiai, skystas muilas supiltas į blizgančius buteliukus ir visa kita, kad tik tie žmonės pajaustų tą švaros, tvarkos, rūpesčio tą dvasią.
Ir po kokių penkių dienų, tarkim, atbėga pas mane valytoja ir sako: „Kas tualete padaryta yra baisu! Išvogtas tas muilas, popieriniai rankšluosčiai sukišti į klozetus, – sako, – Man taip gėda! Ką dabar… kaip čia… ką…“ Ir sako: „Jie nekenčia, jie tiesiog pilni neapykantos“. Tai aš pirmą kartą susidūriau taip realiai, taip arti su neapykanta, kada atrodo ta reakcija turėjo būti priešinga. Aš pirmą kartą pajaučiau tą sąmoningumą per save, kad jis nieko bendra neturi su tuo, ką aš suvokiu, arba kaip man atrodo, arba ką rašo knygos, kas tai yra „sąmoningumas“, ar tai, kas yra dvasinis tas pažinimas.
Po to kaip tik buvo žiema, labai šalta ir savininkas eidamas mato, kaip tie krovikai, tie darbininkai maitinasi, kad jie valgo konservus, šalta ir visa kita. Ir jis atėjo susinervinęs, sakė: „Kas čia per nesąmonės?!“ Davė paliepimą virtuvei: kad vieną dieną – karštą sriubą, didelės porcijos, tegul visi pavalgo (jeigu jie tuos pinigus iššvaisto kažkur, na, ką, reikia rūpintis), o kitą dieną – verdam košę su spirgučiais, su svogūniukais, kad jie pavalgytų sočiai karšto maisto, kad žmonės galėtų išdirbti po aštuonias valandas prie iškrovimo, kur yra reikalų – sandėliai didžiuliai, šalta.
Žinote, ką žmonės pajautė? Aš buvau liudininkė. Jie pradėjo protestuoti tarpusavyje. „Mus, – sako. – Žemina. Mus įžeidinėja“. Vadybininkai iš administracijos bėgo valgyti ir tą košę, ir tą sriubą, nes ji buvo labai skani ir soti. Tai vat, vėl aš susidūriau su kitu supratimu.
Dar trečias dalykas, kuris mane, kaip sakoma, pribloškė. Kieme aš matau važiuoja darbininkas, ir važiuodamas jis su tuo, kur paletes vežti, nežinau, kaip jie vadinasi, jis važiuodamas nuskelia dalį paletės krašto. Aš jį pasiveju ir sakau: „Žmogau, ką tu darai? Ar tu matai?“ Tai jis sako: „Koks skirtumas, vis tiek iš mūsų atskaičiuos“. „Tai kaip?“ – pradedu gilintis… „Tiesiog iš mūsų visą laiką išskaičiuoja, kas kur atsitinka, ką mes pagadiname.“ „O tai kodėl, – sakau, – Jūs neišsiaiškinate? Kodėl jūs nepadarote bendro susirinkimo, kad nebūtų šitų tokių veiksmų ir nereikėtų iš jūsų atskaičuoti?“ „Tai, – sako, – o ko čia paklausi, padarę neprisipažįsta“. „Bet tai jūs nueikite pas savo vadovus, pasakykite jiems. Jeigu jūsų neklauso, einam dabar tiesiai pas savininką ir pasakysime, kad yra tokia problema.“ Ir tas žmogus sako: „Jeigu jūs vesite mane pas savininką, aš atsisakysiu visko, ką sakiau?“ Klausiu: „Kodėl?“ „Todėl, kad aš ne skundikas. Jie visi po to mane pasmerks“. Sakau: „Jūs jiems padarysite gerai“. „Ne, bet aš jų neskųsiu.“
Tai va aš šitaip pradėjau suvokti, kad sąmoningumas iš pradžių yra pilnas nesąmoningumo, kad nesuvokęs priešingybės tu nepajausi iš tiesų, ką tas žodis reiškia. O štai mūsų laidos autorius, labai seniai, prieš 18 metų, išleido tokią knygelę „Verslumo dvasia“, į kurią jis sudėjo daugybę daugybę minčių, apie tai, ką jis matė savo įmonėje, gatvėje, visuomenėje, pasaulyje.
Edita, prašau, paskaityk keletą minčių.
Edita Marciulevičienė: Paskaitysiu tokias kaip trumpas ištraukėles: „Mes neturime kito kelio, tik šį, bendraujant kurti tvarkas, kurios neleistų žmogui blogai elgtis. Įtikinamais argumentais nurodykime žmogui jo klaidas, kaip vaizdą veidrodyje, nuo kurio jam praeitų noras blogai elgtis.“
„Kaip bekurtume ir betobulintume sistemą, žmogus visada joje susikuria savąją mini sistemą, maksimaliai patogią sau. Joje, beje, ir matomas egoizmas ir dvasinė tinginystė – tas žmogaus savitumas su jam būdinga pasaulio tvarkos samprata.“
„Tobulėkime visi kartu, nes vieno tobulėjimas yra asmeninio reikšmingumo stiprinimas. Į neigiamus procesus žiūrėkime ne piktai, bet geranoriškai, analizuokime jų priežastis ir savo galimybių ribose bandykime juos keisti. Tik tada prasidės mūsų augimas, kuris ne visada bus matomas.“
„Vienas iš svarbiausių vadovo darbų – padėti pavaldiniams didinti jų asmeninį sąmoningumą, todėl neigiamos pavaldinių savybės – tai savotiška dovana vadovui ugdanti jo kantrybę, skatinanti jį dirbti kūrybingiau. Jų padedamas vadovas lavina gebėjimą pakeisti į teigiamą savyje tai, kas neigiamo ateina iš išorės. Stebėdamas ir analizuodamas pavaldinio priešiškumą tvarkoms, ieškodamas argumentų, skatinančių pavaldinį jų laikytis, vadovas gali mokytis diplomatiško nuolankumo, išradingumo, augindamas ne tik kitų, bet ir savo sąmoningumą. Panašus procesas vyksta ir pavaldinio sielos būsenoje, tačiau vadovui reikia išgeneruoti daugiau kantrybės ir meilės, nes jis susiduria su daugiau žmonių, kurių nežinojimą turi užpildyti savo išmintimi, teisingumu ir tikėjimu, kad užgimtų meilė procesui, kurį kartu kuria. Taip tarp pavaldinio ir vadovo atsiranda bendrų dvasinių sąlyčio taškų, per kuriuos tampa pažangesni ir jie patys, ir įmonė, ir visuomenė.“
Ingrida Stankevičienė: Gerbiamas Gintarai, mes truputėlį kažkaip tai pabandėme priartėti prie to žodžio „sąmoningumas“. Kaip per tam tikrus reiškinius patirdami įvairias būsenas, per tą būsenų kaitą, per jų analizę, per jų apibendrinimą, mes priartėjame prie tos sąvokos pažinimo „sąmoningumas“. Ir šiandien dairydamiesi po mūsų visuomenę, po pasaulį, mes matome, kad mes taip pat artėjame prie naujo pažinimo savęs per tuos reiškinius, kuriuos patiriame, per to naujo sąmoningumo, kuriam kol kas vardo dar duoti negalime, nes esame tame atskleidimo procese.
Nežinau, kaip galima dabar jums tiksliai užduoti klausimą, gal aš net ir neturiu tokio tikslo, jums užduoti klausimą, o jūs į jį atsakytumėte, bet mes kartu, trise, galime sukurti erdvę, kurioje klausytojas galėtų užduoti pats sau klausimus: kaip jam atrodo, kaip jis jaučiasi, kad mes sukurtume kartu tą bendrą pojūtį, tą būseną, kaip mes vadiname tą verslumo dvasią, kada visi kartu sąveikaujame.
Aš tarp kitko būtent klausydama jūsų laidelių, pradėjau galvoti: ką tai reiškia „sąveikauti“? Mes kalbamės, dalijamės savo tam tikra patirtimi, ar čia jau sąveikavimas yra? Ar sąveikavimas yra, kada mes kažkaip ta bendra nauja būsena pakylame virš visko ir sudarome galimybę mūsų klausytojams taip pat pajausti? Nes pats tas žodis „sąveikauti“ – veikti kartu, ir tas priešdėlis „są-“, reiškia, mus jungiantis, o kada mes jungiamės, iš mūsų to jungimosi gimsta kažkas tai nauja ir tą nauja pradeda girdėti mūsų klausytojas ir tai jį veikia.
Gintaras Ronkaitis Narajanas: Jūs tikrai iškėlėte labai daug įdomių klausimų, į kuriuos turbūt negali būti vienareikšmio atsakymo, nes atsakymas tai būtų kažkas užbaigta ir išbaigta, o sąmoningumas yra tęstinis ir jis yra dabar. Jeigu tik ateitų atsakymas į klausimą, jis tuojau pat taptų praeitimi. O sąmoningumas yra dabar. Jis yra labai įvairialypis.
Ir štai jūs atskleidėte vieną iš daugelio sąmoningumo veidų. Ir tikrai šis patarimas – eiti į žmones – buvo labai išmintingas, išmintingo žmogaus duotas. Nes gali būti atsietas sąmoningumas, užsienietiškas žodis yra „abstraktus“, ir susietas sąmoningumas – konkretus. Tai per tą konkretybę daug lengviau suvokti, reiškia, būseną, daug lengviau… bet tuo pačiu ir sunkiau, todėl kad na, tas, abstraktus, atsietas mąstymas – tu gali sėdėti vienas ir atrodyti labai sąmoningu sau.
Toks yra net juokelis: „Jeigu tu jau „nušvitai“, arba esi labai sąmoningas, – nuvažiuok ir pagyvenk savaitę su tėvais“, – čia jaunesniam žmogui gal. Ir tas sąmoningumas gali išgaruoti labai greitai tose gyvenimo aplinkybėse, kaip jūs pasakojote, kur nors sandėlyje, kai žmonės pyksta. Kodėl jie pyksta? Na, gilūs klausimai tokie.
Ir vis tik, sąmoningumą norėčiau, jis neskirstomas, bet norėčiau suskirstyti į dvi dalis: asmeninis sąmoningumas, ir virš asmeninis. Tai yra lyg susisiekiantys indai, bet asmens sąmoningumas visgi yra, kaip čia dabar pasakyti, asmuo jaučiasi atskiras nuo viso likusio gyvenimo, jis sąveikauja su kitais atskirais vienetais. Jeigu sąmoningumas kyla, tada po truputį einame iš „aš“ į „mes“. Vis tik, kas senovės žmogui buvo labai aišku ir suprantama, dabartiniam – tampa didele bėda. Užsienietiškai – problema. Esu tik „aš“ – esu atomas, o viso kito nėra. O iš tikrųjų gyvenimas susideda iš daug daug dalelyčių, kurios tarpusavyje kuria kažkokį fizikine prasme Brauno judėjimą, kai mes pradedame kurti visišką betvarkę, chaosą, ar mes kažkaip rikiuojamės į darnias gretas. Jeigu susirikiuojame į labai darnias gretas tai tampa kalėjimu, jeigu visiškai vienas kito laisvę paneigiam, tai tampa didžiuliu chaosu. Tai štai yra gyvenimo menas mums sąmoningai atrasti savo ribas kaip asmenybei.
Ir kadangi mes tikrai šiais laikais išgyvename tokius įdomius laikus, kai senoji austuva – „sistema“ užsienietiškai – griūva, atsiranda kažkas naujo, žmonės eksperimentuoja, tiria, ieško naujų sąveikos būdų. Konservatoriai bando išlaikyti senąsias tradicijas, jaunimas siekia kažko naujo, dar nepažinto ir nesuvokto. Mums yra labai svarbu kaip asmenybėms atrasti savo ribas. Kiek aš pats galiu eiti, kur mano riba, pavyzdžiui, šeimoje. Kokia ta šeima turi būti? Mano potraukiuose, mano noruose – tai reiškia tas asmenybinis sąmoningumas – bendravimo tarp žmonių, jaustis visuomenės dalele. O tas sąmoningumas, kuris po to išplaukia iš viso to, jis tokiu tampa daugiau virš asmeninio. Kai tu pradedi stebėti. Čia jūs irgi kalbėjote apie tyrinėjimą ir apie stebėjimą. Tai štai, kai tu imi stebėti save, tu imi stebėti save veikiantį, save neveikiantį, savo asmenybę, savo mintis, tu išeini truputėlį į kitą būseną. Kartais – labai trumpam, kartais reikia išvažiuoti į Himalajus, kažkur labai toli, kad užliptum ant kalno ir vienai sekundei ta būsena aplanko, po to tu eini namo, tu nuleidi tą būseną žemyn, vėl aplinkiniai, šeima išblaško ir vėl galbūt mes ten pasikarščiuojam, susipykstam, kažkur darbo bendruomenėse. Bet štai tas viršasmeniškumas, jis po tuputį, po truputį, po truputį mumyse kaip sėklelė auga. Ir imam suvokti, kad esame visumos dalys.
Vakar pas mane buvo atėjęs bičiulis, mes ilgai su juo kalbėjome ir jis pasidalijo taip labai asmeniškai savo patirtimis, bet jos buvo labai įdomios tos vienio patirtys. Ir jis sakė: Vieną kartą mane aplankė tokia būsena, kai aš valgiau obuolį, man atrodė, kad aš valgau pats save. Kitaip tariant, kad nebuvo skirtumo tarp obuolio ir manęs, kad viskas vyksta kartu, kad tie ryšiai yra visaapimantys“. Ir tada aš pagalvojau, o jeigu kiekvienas iš mūsų turėtų tą pojūtį, kad skriausdamas kitą, aš skriaudžiu save, kad darydamas kažką, apgaudinėdamas, aš darau bloga sau. Pasaulis pasikeistų. Ir turbūt jis pasikeis, jeigu mes toliau sąmonėsim.
Tačiau kol kas mes jaučiamės labai atskiri ir mums atrodo, kad mes galime tą daryti visiškai ramiai be jokio atsako, ir paskui kai gauname kažką atgal iš to žmogaus, mes skundžiamės, o kodėl?!
Na yra net toks anekdotas apie du vaikinus, kurie eina gatve, ir sako: „Žiūrėk, eina du kiti vaikinai, sumušam juos“. „Gerai, – sako, – sumušam, o jeigu jie mums duos atgal?“ „O mums tai už ką?“ Tai yra toks šventas vaikiškas nesuvokimas, nesupratimas.
Ir dar norėtųsi kelis žodžius pasakyti apie pačias sąvokas, pačius žodžius. Jūs iš tikrųjų palietėte šitą klausimą, apie žodį „sąveikauti“, ar ne? Ir žodį „sąmonė“.
Ingrida Stankevičienė: Gintarai, jūs jau siūlote truputėlį keisti, bet aš dar pasiūlyčiau jums dar grįžti. Štai jūs užsiminėte apie atomus, apie jų savarankiškumą, atomo, kad jis – kaip vienas, bet vis dėlto atomai tarpusavyje yra veikiami tam tikros jėgos, tam tikram lauke kažkokia jėga juos veikia. Jie nėra patys sau. Čia žinote kaip mūsų organizme, organai atrodo yra visi savarankiški, kiekvienas veikia pagal savo paskirtį, bet tas visas paskirtis suriša organizmas į vieną, ir mes tuo vienu kvėpuojame – įkvepiame ir iškvepiame.
Tai kai jūs kalbate apie individualų suvokimą, kuris apriboja žmogų, ir tą apribojimą mes kvėpuojame ir matome, kokias jis mums šiandien duoda pasekmes. Ir kaip paradoksalu, kad tos pasekmės, ir kaip jūs kalbate, mums atveria poreikį naujo suvokimo susilieti su didesne apimtimi, pajausti daugiau, bet tai mes darome ne savo noru, mus spaudžia aplinka, patirti save ne tik kąsnyje, pojūtyje obuolio ir per tai pajausti ryšį, bet pamatyti tą savęs apsireiškimą ir neigiamuose procesuose, kurie vyksta aplinkui mus. Savęs suvokimą ir plačiau, ir giliau. Ir visa tai, kaip sakant, sueina į tą vieną organizmą, į tą vieną ašį, į tą vieną šaknį. Visi suvokimai sumaunami kaip žemuogės ant smilgos ir sudaro tą bendrą vieną žodį „sąmoningumas“. Net nesąmoningumas aukštesnio sąmoningumo atžvilgiu įeina į tą žodį vieną.
Čia lygiai taip pat, tam, kad mes galėtume pakilti iki meilės, mes turime suvokti, atverti, atskleisti savyje kaip mes nemylime žmogaus kito savyje.
Kaip laidos autorius man sakydavo: „Jeigu tau dabar yra blogai, tau kažkokia depresija, juodregystė, žodžiu, eik pas tuos žmones, eik į labdaros fondą (nes mes turėjome tuo metu labdaros fondą ir važinėdavome po Lietuvą, į mus kreipdavosi), patirk, pamatyk žmonių vargą, žmonių skausmą, kada sudega namai, kada kokios kitos nelaimės, ligos, patirk, kas yra didesnis tas skausmas, netektis, neduok Dieve, mirtis, ir įvertink su tuo, ką išgyveni tu. Ir tame skirtume tarp šviesos ir tamsos, toje įtampoje, ateis suvokimas“.
Gintaras Ronkaitis Narajanas: Iš tikrųjų taip. Iš tikrųjų viskas prasideda nuo tam tikro sąžiningumo, ir pirmiausiai sąžiningumo pačiam prieš save ir su savimi. Todėl, kad mes meluojame patys sau. Melavimas išorinis yra tik melavimo pačiam sau pasekmė. Mes dažnai, na galim sakyti, kad sakome netiesą, arba tiesą iškreipiame, tą vaizdinį, kuris iš tikrųjų yra pasaulyje, ir štai sąžiningumas pačiam su savimi, jis reiškia būsenų pripažinimą.
Pavyzdžiui, man nepatinka žmogus, arba aš dabar esu piktas, supykau. Ir štai kartais dvasinis žmogus, kuris praktikuoja, sako: „Ne, aš nesupykau, nes pykti yra negerai, aš esu pažengęs ir aš nepykstu“. Tada tu nepripažįsti tos būsenos, kuri yra šiandien, ar ne. Ir ji vis kartosis ir kartosis, ir ta nedarna tęsis ir tu neturėsi galimybės išlyginti būsenų. Todėl sąžiningumas pačiam su savimi ir pripažinimas to, kas yra, tai yra lyg pamatas to tolesnio ėjimo, gilesnio suvokimo. Ir darnos klausimas.
Ingrida Stankevičienė: Gintarai, pamenate… O jūs šiaip esate indiškos pakraipos?
Gintaras Ronkaitis Narajanas: Indiškos–lietuviškos.
Ingrida Stankevičienė: Tai krikščionybė jums nėra svetima. Tai pamenate, kaip rašė, kada Jėzus įėjo prie bažnyčios, sinagogos, ir pamatė, kad miestelėnai įrengė ten turgavietę.
Ir štai jūs kalbate apie sąžiningumą. Man tai toks pavyzdys to sąžiningumo, kada mes esame reiškinyje, procese viename, o atliekame jame veiksmus, kurie visiškai neatitinka to, ką mes teigiame. Mes kalbame apie šventumą, o elgiamės priešingai.
Ir ką padaro Jėzus? Jis ten „ištaško“ viską, ar ne? Jis tiesiog akivaizdžiai rodo tą poliariškumą, jis padengia piktinimusi. Per piktinimąsi jis atskleidžia kaip tai nesiderina, kaip tai skirtinga, kaip tai neturi būti. Tai gebėjimas toje akimirkoje nuoširdžiai piktintis, išreikšti per tai dvasią, parodyti tą skirtumą, – tai man atrodo vienas gražiausių pavyzdžių.
Gintaras Ronkaitis Narajanas: Tikrai, tikrai yra ir toks dalykas, bet yra ir priešybių derinimo menas.
Tai mokytojas norėjo išreikšti tokį požiūrį ir jis tai padarė. Iš kitos pusės, po to atėjo Martynas Liuteris ir protestantai ir įsteigė parduotuves bažnyčiose. Ir man visada būdavo keista, kai aš vaikščiodavau po Šiaurės Europą, ten iki šiol gali būti ir parduotuvės tose bažnyčiose. Ir visa mūsų Europos Sąjunga šiandien yra pastatyta ant protestantiško pamato, to tokio prekeiviško. Laisvos prekybos.
Ingrida Stankevičienė: Na, aš manyčiau, kad parduotuves vis dėlto, jeigu mes jau dabar apie istoriją, įsteigė ne Martinas Liuteris.
Romoje buvo pardavinėjamos prie bažnyčių vartų indulgencijos. Ir jūs tikriausiai tai gerai žinote. Ir kaip už pinigus per stiklą buvo duodama Jono Krikštytojo kaukolė ir visa kita. Tos tradicijos iždo surinkimui, ar ne, to gerbūvio, tai jos nuolatos vyko. Tai būtent tie du skirtingi dalykai, kada mes kalbame apie dvasinius parametrus, o elgiamės visiškai priešingai. Bet gal čia ir yra tas dualumas, ta žmogiškos prigimties klaida. Bet čia gal ne tema diskusijai.
Gintaras Ronkaitis Narajanas: Na turbūt. Vis tiek tai susiję su sąmoningumu, ir lygiai taip pat galima pakalbėti ir apie krikščioniškąją kryptį. Juolab kad yra pasakyta, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir pavidalą. Na, maždaug taip, ar ne, Biblijoje pasakyta.
O kas yra tas Dievo paveikslas ir pavidalas? Ar jis yra apčiuopiamas? Ar tai yra kūnas? Ar Dievas su keturiomis rankomis ir keturiomis kojomis, ar vis tik yra kažkas žmoguje kažkoks pradas, kažkokia liepsnelė, kuri dega jame, dieviška, kurią reikia atskleisti…?
Ingrida Stankevičienė: Ir kaip jūs pats pasakėte, dar pradžioje, apie sėkliukę kalbėdamas. Tai būtų galima išvesti paralelę, kad jau pradžioje yra atomazga, pabaiga, ar ne? Tai jeigu mes turime ąžuolo sėkliukę, joje yra visi procesai, tada mes matome, kada iš gilės išauga ąžuolas galingiausias.
Tai kiek mes sugebame tai pamatyti, kiek mes sugebame jausti tą savo dvasinę prigimtį, tą šaknį, ir santykyje su aplinka skleistis.
Bet grįžtant prie mūsų temos, gal Edita paskaitys dar ištrauką. Aš čia truputėlį jus numušiau ir pati save tikriausiai numušiau. Tai Edita, prašau, dar vieną kitą ištrauką ir mes sugrįšime į mūsų temą.
Edita Marciulevičienė: Jeigu grįžtume į Augustino pirmąją knygelę, ten jis turi tokį labai gerą patarimą: „Būkit drąsus, nes pirmiausiai bendraujat teks susidurti su savais trūkumais. Žmogus dieviškai kūrybingas, jis visada kuria. Vienas kuria kaip užsidirbti, kitas – kaip apgauti, o trečias – kaip kovoti su darbu. Net didžiausią tinginį kurti priverčia jo godumas, instinktai, žodžiu, noras gyventi ne blogiau už dirbančius. Visi mūsų trūkumai – instrumentai, tad panaudokime juos reikalinga, mus tobulinančia linkme. Ir nepamirškime, kad visi žmonės tobulina mus. Net pats menkiausias žmogus mums reikalingas tam, kad padėdami jam, pamatytume ir įvertintume savo sugebėjimus“.
Ingrida Stankevičienė: Štai, Gintarai, – ačiū, Edita, – jūs užsiminėte, kad mes sukurti pagal Dievo paveikslą. Tai viena ryškiausių Dievo savybių, besireiškiančių įvairiomis formomis pasaulyje, yra kūrybingumas, vedantis mus į mūsų dienos temą, tai – sąmoningumą. Ir tai yra tiesiog vos ne tapatūs žodžiai, kad kūrybingumas yra sąmoningumo išraiška. Arba atvirkščiai. Prašau.
Gintaras Ronkaitis Narajanas: Iš tiesų, mes turime kūną, ar ne, kuris yra apribotas ir kai mes kalbame apie kūno laisvę – ji visada bus ribota. Žmogus sako: „Štai aš esu laisvas!“ Bet ar tu laisvas nekvėpuoti? Taip, tu laisvas nekvėpuoti dvi–tris minutes, gali treniruotis iki 10, 15 minučių pasiekti, ar ne. Tu laisvas nevalgyti? Dvi savaites gali nevalgyti, 40 dienų, yra ribos. Negerti gali tris dienas ir t.t.
Bet yra vidinės laisvės erdvė viduje, kur tu esi dieviškai laisvas, tu gali užsiimti pačia įvairiausia kūryba ir išeiti už kūrybos – į visišką vienio būseną, į visišką gėrį.
Kartais man sako, kad čia yra teorija, bet ta teorija yra tik kol tu pats nepatyrei bent pradmenų tos būsenos, kuri yra. Kuri yra tiesiog tyla. Kuri yra šviesa, šviesa, gėris, ramybė ir jokių minčių, nieko ten nėra, bet ten yra viskas.
Ir štai man labai patiko jūsų tas paprastas pavyzdys, na, gal aš pats buvau prieš tai sakęs, apie ąžuolo sėklą. Na tai ir pasižiūrėkime, ąžuolo sėkloje yra, kaip jūs sakėte, ir pradžia, ir pabaiga, ir vidurys, ir visas ąžuolas. Tai dabar, kai mes kalbame apie asmenybinį augimą ir apie šiaip vystymąsi, tai koks gali būti pas ąžuolą vystymasis? Jeigu Dievas yra tobulas ir jeigu Dievas jau sukūrė, na vadinkime taip, „kuriantysis pradas“, galbūt, tas žodis „Dievas“, sąvoka, tokia jau labai „užnešiota“…
Ingrida Stankevičienė: O kodėl jūs jos bijote? Tarp kitko, kodėl žmonės taip visą laiką suvibruoja, kai išgirsta žodį „Dievas“?
Gintaras Ronkaitis Narajanas: Todėl, kad ji yra tokia truputėlį „panešiota“ ir „Dievas“, „Dievas“… Vsi: „Dievas“… Aš kartais net žemaitiškai sakau: „Deivas“, – truputėlį – „Deivs“, kad išmušti iš to įpročio, todėl, kad Dievas tampa įpročiu. Negerai, kai Dievas tampa įpročiu. Jis netenka tokio šviežumo, na bet tai yra mano įspūdis toks. Aš nebijau to žodžio, bet man toks kažkoks truputėlį pernelyg dažnai naudojamas galbūt ne ten, kur ir reikia. Tai vat kartais sakau: „Deivs, Deivas“. Net Deivė yra lietuvių kalboje, o kodėl negali būti Deivas?
Ir toje sėkloje yra viskas, ar ne? Tai kur čia yra augimas? Augimas yra griežtai apibrėžtas. Ne griežtai apibrėžtas, taip, gali ąžuolas ir taip išaugti, ir ten šaka būti, daug yra gražių visokių ąžuolų, galbūt jį kažkas nupjaus ir jis nepasieks brandos, gal taip kaip Stelmužės ąžuolas augs tūkstantį metų. Tačiau mes čia tuo pavyzdžiu matome, kad iš esmės, jeigu žiūrėsime iš to aukštesnio prado – ąžuolo sėklelės nėra jokio augimo. Jis yra… ir asmenybinis augimas, jis yra toks menamas augimas. Todėl, kad žmogus yra sukurtas pagal Viešpaties pavidalą ir tas pavidalas jau yra tobulas. Ir tu jau esi tobulas. Tau reikia tik atskleisti tą tobulumą ir pašalinti tas kliūtis, kurios uždengia nuo tavęs šį jau esamą tobulumą.
Na bent jau aš pats įsitikinau tuo, irgi praėjęs įvairiausius savo dvasinių pratybų laikotarpius, kad, kuo mažiau aš pats kišuosi kaip asmenybė ir kuo labiau nusišalinu, kuo labiau sugebu save stebėti lyg iš išorės, tuo giliau man atsiskleidžia ir būtovės slėpiniai, ir tiesiog pati būtis. Kuri yra labai paprasta iš tikrųjų, jeigu mes išeiname iš tų asmeniškumo gniaužtų – „aš“, „aš“, „aš“… „Aš pagalvojau“, „Aš pasakiau“. Tu gali pažiūrėti – net mintis tau nepriklauso iš tikrųjų, ji ateina iš kažkur, lyg iš išorės, kaip „zip“ failas“ kažkoks ir tada tu jį pasisavini ir sakai: „Aš pagalvojau“.
Na tada pasaulis atsiskleidžia šiek tiek kitokiu kampu, tu lyg tai gali išeiti iš tų visų apribojimų, bet tai yra vidinis mano kūrybinis laukas. Išoriniame lauke visada yra mūsų vieta, mūsų bendravimas, mūsų apribojimai, mano kūnas, mano sveikata, mano ligos, mano mintys, kurios kažkokiu tai būdu atsiranda, norai, yra poreikis bendrauti ir t.t.
Ingrida Stankevičienė: Gerbiamas Gintarai, štai jūs kalbėjote apie dvasinius dėsnius, kad jie yra labai tikslūs ir labai griežti. Jūs taip pat kalbate apie žmogaus pasirinkimo laisvę, kad žmogus turi pasirinkimą kaip save išreikšti, kaip save atskleisti tuose rėmuose, principų rėmuose, ir jeigu jis yra sąmoningas, jis aišku nedarys to, kas prieštarauja tiems principams, nes žino, kad tokiu būdu jis pakenks pats sau. Ir pačioje laidos pradžioje jūs užsiminėte kalbėdamas apie sąmoningumą, kad asmenybė per savęs brandą, per savęs reiškimąsi, paimkime kaip ąžuolą, kuris praeina daugybę vystymosi, augimo stadijų, turėdamas savo hologramoje ąžuolo parametrus, jis, žmogus, atskleidžia savyje iš „aš“ ir „mes“. Jis mato, kad tai neprieštarauja, kad tame nėra jokių paradoksų, kad tai yra labai labai dėsninga, nuo vienos savo pareiškimo išraiškos formos vidinės būsenos aš transformuojuosi į kitą ir taip artėju prie „mes“. Tai pradedu save matyti visai kituose parametruose.
Gintaras Ronkaitis Narajanas: Na ir iš tikrųjų mūsų protinėje pasaulėvokoje buvo toks darnos dėsnis, kaip čia pavadinti, tikrai giliai įdėtas ir dabar ramovėje sako: „Tebūnie darna“ ir ta darna yra vienas iš pamatinių lietuvių tautos bruožų. Bent jau man taip rodos.
Kas yra darna? Tai tuo pačiu ir priešybių derinimas, derinimasis tarp „aš“ ir „mes“, derinimas tarp „aš, kaip asmenybė“, ir „aš, kaip visuma“, kadangi viduje aš esu viso pasaulio ašis ir visas pasaulis pasireiškia per mane, o ne per kažką kita. Ir tuo pačiu tai gali tapti didžiuliu atskirumo jausmu, tokiu savininko, ego pojūčiu, o gali tapti ir dievišku, tokiu visuotiniu pojūčiu, sąmoningumo pojūčiu, kai esi visur ir esi viskas.
Ir kaip prisimenat, poetas sakė: „Atsakau už grūdą dirvoje pasėtą, atsakau už plieną fabrikuos išlietą…“ ir galima iš to šaipytis, tačiau turbūt poetas buvo nuoširdus, rašydamas tuos žodžius.
Ingrida Stankevičienė: Tarybų sąjungos laikais dar būdavo tokie pareiškimai: „Pionieriau, tu atsakingas už viską!“
Gerbiamas Gintarai, jūs pradėjote dar vieną mintį, gal truputėlį dar apie ją, apie „sąveikavimą“. Ir kalbate apie darną ir užsiminėte apie vienį. Matau tame daug sąsajų, kad priešybių, kaip jūs sakote, darnoje, toje sąveikoje, užgimsta absoliučiai nauja būsena, vieningo vienio būsena.
Gintaras Ronkaitis Narajanas: Taip, iš tikrųjų mes iš aptarėme, kad mes iš pradžių tas priešybes išryškiname, mes jas pripažįstame, mes jų neneigiame ir nesakome, kad nėra vienos ar kitos būsenos, tačiau pripažindami mes pradedame lyg ir apvienyti savimi. Tačiau tai yra daugiau vidinė būsena. Tu negali gi suvienyti to, kas yra nesuvienijama, tačiau dingsta vidinis prieštaravimas.
Ir galbūt keletą žodžių apie pačias sąvokas. Todėl, kad lietuvių kalba mums kalba tiesiogiai, ar ne. Kai mes sakome „sąveikauti“, tai mes matome, kad yra „veikimas“, o kas tas „są-“? Dabar va koks vaizdinys gimsta iš „są-“? Man gimsta du vaizdiniai: „su“ – „su kažkuo“, ir „saulė“, na bent jau pirmas žodis „sa“ saulė, kažkodėl mano galvoje gimsta. Ir štai šitas saulės apšviestas veikavimas, ir tuo pačiu žodis „sąmonė“ turbūt, visai įdomiai atsiskleidžia. Jeigu „są“ yra saulės apšviesta būtis kažkokia, tai kas yra „-monė“?
O „monė“ yra lietuvių kalbos žodyne – kaip visokeriopas išmanymas, suvokimas. Iš to žodžio – „įmonė, nuomonė“. Tiksliau, įmonę kai kuriam, tai einam į monę. Išmonė, iš monės, o nuomonė – tolstame nuo monės. Nuomonės todėl dažnai ir būna tokios… na, sako, čia jūsų nuomonė. Kiekvienas turi teisę turėti nuomonę, bet labai dažnai ta nuomonė tolsta nuo monės.
Tai štai „sąmonė“ galbūt visai kitaip atsiskleidžia. Ir jeigu mes pasakytume, kad tai yra „končensnes“ (consciousness) kažkoks anglų kalba, ir mokykloje mus išmokytų, kad tai ir yra sąmonė, vis tiktai reiktų šiek tiek kitaip. Sąmoningumo prasme daug giliau veikia gimtoji kalba ir va toks tiesioginis „sąmonė“, „sąveika“, nei kad užsienietiški išmokti žodžiai. Kurie, na sakyčiau, čia panašiai, jeigu sakysim, kaip tavo akys, jeigu tu neprižiūri, jos reikalauja akinių, ir tu užsidedi akinius, kurie neatitinka dioptrijų. Tai gimtoji kalba yra tie akiniai, kurių pagalba mes pažįstame pasaulį, ir kurie yra pakankamai mums pritaikyti. Ir mes aiškiai matome, jeigu kėdė – tai kėdė, o jeigu pasakysi, kad „čieras“ (chair – angl.) ir pradėsi mokyti vaikus to „čiero“ ir pasakysi, kad „čieras“ yra kėdė, tai tas „čieras“ bus labai neaiškus.
Tai štai sąvokos iš tikrųjų yra labai svarbios, svarbus pažinimo įrankis, svarbus sąmoningumo įrankis, todėl, kad per gimtąją kalbą labai aiškiai mes galime pamatyti sąvokas, pasaulis atsiskleidžia įvairesniais lygmenimis, todėl, kad yra ne vien tik protinis lygmuo. Štai kad mokykloje išmokome, kad Konstitucija yra Konstitucija. Štai latviai turi žodį „satversme“ – konstitucijai, ir ši „satversmė“ jau veikia ir jausmus giliau, tada už jos kuriasi vaizdiniai kažkokie gimtąja kalba. Už vaizdinių atsiranda būsena. Galbūt ir vaizdinių eilė, ne vienas vaizdinys. Ir jeigu, kaip minėjau tą jau juokais, sukarikatūrintą apie tą „čierą“ – kėdę, bet iš esmės tai labai aiškus pavyzdys.
Ir už to tarptautiškumo mes galime pasislėpti lygiai taip pat. Pavyzdžiui, „laikinti“. Mes dabar „veidaknygėje“ „laikiname“, ir jeigu išsiversime į lietuvių kalbą, tai būtų „pamėgti“, „pamėgtukas“. O „pamėgtukas“ jau iš karto kuria kitą būseną, kyla klausimas ar aš iš tikrųjų mėgstu šitą dalyką, ar aš nemeluoju pats sau, ar aš neprisidengiu tuo „laiku“. „Laiką“ gali labai lengvai nuspausti, o „pamėgtuką“ šiek tiek sunkiau.
Ingrida Stankevičienė: Gerbiamas Gintarai, labai jums ačiū, buvo tikrai įdomu. Jūsų gebėjimas sudaryti tą erdvę, klausyti taip pozityviai, taip nenorint bartis, ginčytis, skleisti tuo savo nuomonės – labai jums dėkui.
Edita Marciulevičienė: Taip, aš jūsų beklausydama ir bevartydama Augustino knygą „Globali jausmo proto dvasia“ atradau tokią labai gražią citatą. Graži ji tuo, kad kalba apie priešingybes, arba šiuo atveju tokias skirtybes. Jūsų beklausydama supratau, kad iš tų skirtingų sąvokų atsiskleidžia tas pasaulio įvairumas. Paskaitysiu kaip Augustinas tai mato:
„Pasaulyje visada vyksta sąveika tarp priešybių: ugnies ir vandens, šalčio ir karščio, šviesos ir tamsos, kuri sukuria tobulai veikiančią, vientisą gyvybės sistemą. Kiekvienas žmogus jaučia, mąsto ir veikia skirtingai, todėl gauna galimybę tobulėti, kai susiduria su žmonėmis, turinčiais priešingų įsitikinimų. Kai žmonės nemato, nesuvokia, kokių privalumų jiems teikia priešingos nuomonės, neretai suskirsto kitus to paties visuomenės organizmo narius į gerus ir blogus. Minčių ir santykių prieštara yra vertingesnė nei vienodumas ar vienpusiškumas, nes ji skatina sielos dvasią tobulėti“.
Gintaras Ronkaitis Narajanas: Ačiū mielieji, būkit laimingi jau dabar, buvo gera būt su jumis, ir siunčiu linkėjimus visiems mūsų klausytojams.