Kauno „Žinių radijo“ studijoje kalbamės su UAB „Uraga“ generaliniu direktoriumi, prodiuseriu, kūrybos direktoriumi Andriumi Griciumi ir „Verslumo dvasia“ laidos autoriumi Augustinu Rakausku.

Klausytis internetu.

Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Ištrauka iš laidos:

Ingrida Stankevičienė: Augustinai, jau kelios laidos mes vis kalbame apie intenciją. Kodėl taip atsitinka, kad kurdami įvairiausius procesus, dalyvaudami juose ir siekdami tikslo, mes pamatome, kad tas rezultatas labai skiriasi nuo to, ką mes įsivaizdavome, kokius turėjome lūkesčius, kokie buvo mūsų norai. Žodžiu, mes atsiduriame tame, kam buvome visiškai nepasirengę. Kas yra mūsų intencijose ne taip?

Augustinas Rakauskas: Jeigu mūsų intencija yra kiek galima daugiau visuomenėje paskleisti teigiamos dvasios, teigiamą faktorių išryškinti, kad jis būtų tikrai duodantis pridėtinę vertę, kad mes žinotume, jog mes darome gerą darbą (ir aš stengiuosi), kaip ir gali būti priešingai, tas pats procesas gali daryti ir blogą darbą, – principas, dėsnis veikia lygiai taip pat. Šituos dėsnius valdo mūsų energetika, mūsų energijos galia. O ta galia turi savyje sukoncentravus prigimtines nuostatas, kurias žmogus atsinešęs kaip instinktus, kaip traukas. Ir ta ląstelė taip funkcionuoja, pagal instinktus, pagal traukas – tai reiškia, pagal tą sankaupą suvokimo, kaip reikia elgtis, kurią žmogus jau atsineša savo genetiniam kode. Kaip sako, iš prigimties turi polinkį geriau ar blogiau atlikti vieną ar kitą darbą. Tai jeigu jį traukia daugiau į destrukciją, jis nori dominuoti, o mentalitetas, tai yra švelniai sakant, primityvokas, tai tas primityvumas ir bando save realizuoti.
Aišku, aš nenorėčiau sutikti, kad iš prigimties kažkokios ląstelės yra parazituojančios, arba yra kurios tik teigiamus faktorius skleidžia, nes čia visą laiką yra viename ir teigiamas, ir neigiamas faktorius, kaip ir viename yra mūsų dvasinis ir materialus pasaulis – mūsų kūnas ir mūsų dvasia.

Ingrida Stankevičienė: Augustinai, jūs pradėjote, tai jūs iš to ir žinote, kaip geriausiai ir tiksliausiai suformuluoti mūsų svečiui klausimą.

Augustinas Rakauskas: Tai prieš pradedant mums giliau lįsti į šituos procesus, man norėtųsi išgirsti ir kartu klausytojai galėtų išgirsti, kokia tavo veiklos rūšis yra, ką tu darai, ir kokia yra intencija, tavo vidinė intencija, ne kaip atskirų ląstelių, ne kaip blogio ir gėrio, o tavo, kaip žmogaus, kaip subjekto, kuris pats įsivaizduoja, kad jis daro blogą arba gerą darbą.
Nes tu nustatai, o visuomenė iš šono vertina. Bet čia yra visuomenės įvertinimas. O tu pats irgi vertini, tu pats irgi intenciją turi iš kažko susikurti. Jeigu tai yra materiali veikla, tai ji išplaukia iš naudos, iš egoizmo, jeigu tai yra dvasinė veikla, edukacinė veikla, tai irgi turi pats įvardyti ir pats įvertinti: ar darai gerą darbą, ar darai blogą. Jeigu tavo intelektas, tai, ką kiti laiko blogiu, nepripažįsta, kad tai yra blogis, tai darai kaip gėrį tą blogį, ir visai nelaikai, kad tai yra blogai. Jeigu turi aukštesnę religiją ir tavo intelektas aukštesnis, supranti, kad visuomenei reikia to, jos elgesyje tu matai poreikį, trūkumą, kad reikia jai tai duoti, padėti, patarti, tada įvardini tai kaip gėrį ir sakai: „Aš padedu“.
Būtų įdomu išgirsti tuos du dalykus (taip lakoniškai): ką tu veiki ir kokia intencija tos veiklos? Tavo, kaip visuomenės ląstelės.

Andrius Gricius: Labai seniai, pirmoje laidoje pasakojau, kad buvau šnekorius, kieme pasakojantis istorijas, lavinantis fantazijas, skatinantis susiburti kažkokioms veikloms. Supratau, kad labai lengvai galiu įsilieti su charizma į bet kokią grupę skirtingų charakteristikų žmonėmis ir kažką bendro nuveikti. Tiesiog skleidžiausi kaip šviesuliukas, kur aktualu būdavo kažkur socialiai dalyvauti, jungtis ir reikštis. Tai kelyje ieškant, kur galėčiau save realizuoti, tėtis, atsimenu, pakreipė mane į kūrybinę pusę, atsidūriau Kaune ir baigiau mokslus kaip dailidė skulptorius.
Vėl gi tai atitrūko truputį nuo to kalbėjimo su žmonėmis ir kažką susibūrus per kalbą, per apsikeitimą informacijos kažką susibūrus daryti, tai buvo daugiau tokia meditacinė būsena, kada per kūrybą atradau tokį konstruktyvų mąstymą, nes tada tu susikaupi, skleidi mintis atitinkamas ir formuoji kažkokią formą į skulptūrą, kaip pavyzdys.
Toliau, vėlgi lėmė, kad patirtis vedė ieškoti kažkokių potyrių į užsienio platybes. Tai visas tas atsiskleidimas, išvykus į užsienį, davė labai didelį pokytį mąstyme arba pasaulėžiūroje, kai pamatai, kad už tos barjerų sienos, yra visai kiti dalykai, kitaip žmonės mąsto. Bet patyriau gan didelį šoką nuo to, nes subyrėjo tam tikra iliuzija, kur viduj buvo tas pajautimas apjungti kažką tokio didingo ir naudingo aplinkai, tas tiesiog iš vidaus natūraliai džiugino, bet išvykus į tą šalį, ir matan labai daug skausmingai kenčiančio jaunimo, kurie pastrigę savo savirealizacijoje, nes jie gimdavo aplinkoje, kur jau viskas aplinkui būdavo sukurta – nuosavuose namuose, pasirūpinta edukacija, ir visi pasimetę: ko nori.
Ir tuo metu grįžau iš Norvegijos labai sutrikęs, šiek tiek piktas. Iš vidurinės mokyklos auklėtoja labai sureagavo į tai, sako: „Atrodo, tu turėjai kaip ir atsiskleisti ten, juk visi važiuoja laimės ieškoti, bet tu grįžai kažkoks labai sutrikęs, piktas iš tos šalies“. Ir tada tiesiog prasidėjo toks gilinimasis (natūralus ieškojimas) į procesus, kodėl, atrodo, iš šalies stebint, šalis turinti tiek daug resursų, tiek daug laimingų žmonių – ten žmonės kenčiantys, labai daug vidinių problemų turintys. Ir tada tu ieškai, vėlgi per klausinėjimą, tai ką tokio reikėtų keisti, ar kodėl aplinka neturi tokių, pradžioje per televiziją matytų, tarkim, sukurtų iliuzijų gerbūvio ir tai neveikia, kai tu būni praktikoje.
Jeigu žiūrint vien tik per pinigų prizmę, taip, tu gali užsidirbti, tu gali išvykęs ten lengviau integruotis į visą socialinę tvarką, nes ten viskas gan iš senų laikų yra išgryninta, sutvarkyta, bet kažkur dingsta tas dvasiškumas, pasidaro nykus pagrindas, ant ko turėtų kaip tik viskas laikytis. Ten kaip yra socialumas, susitikimai, tu ieškai pažinčių, interesų, žmonių per kažkokį džiugesį, per charizmą, bet tai galiausiai lieka tik paviršutiniška, lieka tik tas pats juodas darbas – pinigai. Vertybės visos sunyksta.
Tuo metu, buvau paauglystės stadijoje, kada toliau ieškojau kaip susikoncentruoti ir nukreipti savo visą pajautimą iš savęs, kuris tiesiog trykšta natūraliu apsijungimu, charizma, kažką keisti, kalbėtis, suprasti, žinoti. Ir tuo metu buvo labai sunku, neturint savo aplinkoje žmonių, žmonių, su kuriais galėtum tomis temomis kalbėtis, atrasti palaikymą arba supratimą, ir tokiu būdu jungtis. Nes visiems žmonėms aplinkoje, su kuo kalbėdavau, ir giliau, per analizę lendant į visas pasaulėjautas, pasaulėžiūras ir supratimus, kodėl taip yra, daugeliui pradžioje lyg ir įdomu buvo kalbėtis (tai aišku, tuo metu aš egoistiškai atsiskleisdavau, įtraukdavau visus į tą temą, reikia, nereikia žmonėms, tiesiog skleidiesi ir kalbi), su laiku pradėjau nuo to kentėti, pradėjau matyti, kad to nereikia, ne visiems žmonėms to reikia.
Aišku, kol nesutikau antros pusės, savo dabartinės žmonos, ir keleto raktinių žmonių, kurie vėlgi tos pačios pasaulėžiūros, pasaulėjautos, tol jaučiausi labai vienišas. Galvojau, kad čia tiesiog yra kažkokia anomalija ir daugeliui tie dalykai yra tolimi – nereikia tų tiesų, nereikia tos dvasinės dalies, nes tiesiog visi pavargę nuo elementarių išlikimo pančių, kur darbas, rutina. Jie paskendę ir dvasiniai dalykai juos nudžiugina tuo metu, bet kai individas grįžta atgal į savo terpę, jis vėl toliau tiesiog sunkiai dirba, sunkiai išgyvena.
Visa tai lėmė, kad atsidūriau japonų kompanijoje, kompiuterinės grafikos srityje, kur man buvo toks pirmas, turbūt, apčiuopimas savirealizacijos kelio link, kad per tai aš galiu atskleisti kažkokias savo mintis, sukuriant kažkokius vaizdinius ir žmonėms tai labai papildo, žmonės lengviau nuskaito tavo mintis. Ir kaip tai būna, kad įsikabinus į tą kelią, natūraliai pradėjo dėliotis labai daug ilgai viduje nešiotų kažkokių vizualų, vaizdinių, minčių, fantazijų. Tai tuo metu tryškau, dėliojau ten tam tikras idėjas kaip ir į tokią filmo saviraiškos formą, į kurią sudėjau visas mintis, visas pasaulėjautas, kad tuo formatu jaučiau, kad galėsiu ištransliuoti žinutę, kurioje apsijungtų kuo daugiau tam tikrų žmonių, ieškančių atsakymo ir kolektyviai po to galėtume veikti.
Bet vėlgi, tas kelias davė kitų iššūkių, ir dabartinė stadija yra tokia transformacijos stadija. Visa ta 10 metų karjera vizualiuose menuose davė vieną pagrindą ir pamatą, kuris suformavo vieną iš jungiamųjų tikslų į savirealizaciją – apjungti visuomenę į bendrą viziją, bendrą tikslą. Davė tokį kitą svarbų dalyką, kad galiausiai to vis vien neužteks. Galiausiai toks įdomus atradimas ir pastebėjimas, kad visa kalbamoji dalis, per ką mes, ląstelės, susitinkame ir kalbamės, ji yra tuo metu labai aktuali, svarbi, susieiti, pakalbėti, bet jeigu aplinkybės lemia, kad mes visi negalime išvien veikti, tai tiesiog praranda prasmę. Praranda tą akumuliaciją, kai nebėra jėgos, energijos.
Tai dabartinė suvokiama savirealizacijos kelio svarbiausia dalis būtų visas kalbas, visą supratimą ir pamatą, per vizualą pasijungiant, statyti tvirtą fizinį pagrindą, kur ląstelės galėtų fiziškai susitikti, susieiti ir konstruktyviai išlaisvinti savo potencialą. Tai yra individualus kelias į kolektyvinę savirealizaciją. Ir jeigu tie žmonės, kurie plačiau matant suvokia tam tikrus procesus, negu tarkim didžioji dauguma, kuri tiesiog paskendusi savo mažuose procesuose, tai belieka tiesiog ir pastatyti pagrindą, matant tuos procesus, kurių reikia, kad visos likusios ląstelės tiesiog kolektyviai galėtų apsijungti, ir turėtų tvarią, saugią ląstelių sukurtą savirealizacijai pagrindą.

Augustinas Rakauskas: Keistu būdu atsakei apie savo intenciją, bet, kalbinis atsakymas, kaip tu pats sakei, kad tarp kalbų lieka labai daug vietos interpretacijoms. Bet tikros, edukuojančios kalbos demokratinėje santvarkoje esmė ta, kad ta kalba būtent savo buvimu, savo transliavimu vidinių nuostatų, kurias žmonės kiekvienas turi savo kalboje, ta kalba ir sukuria tikrą demokratišką laisvę – pasirinkti formą. Nes kiekvienas klausytojas gali laisvai pasirinkti. Bet tavo visoje kalboje fiksuoju, kad tu pretenduoji į architekto vaidmenį. Stebi, girdi kaip žmonės kalba, ką jie kalba, kokias aktualijas kelia. Ir keli sau iššūkį, kad pastebi daugiau nei kiti žmonės pastebi, daugiau jauti ir galvoji, kad liko, kaip tu išsireiškei, perkelti tai į konkretų jau projektą, pagal kurį žmonės galėtų ir gyventi. Aišku, galvoji, kad jie nuo to bus geresni, aš teisingai supratau?

Andrius Gricius: Galiu atsakyti…

Augustinas Rakauskas: Gali, bet nepageidautina, nes mes čia taip nukrypsime, kaip tavo paties pasakyta, į interpretacijas. Tada tu atrodysi daugiau jau kaip toks pasiteisinantis, kur nori pakeisti arba patraukti mano nuomonę į geresnę pusę, kad tu geriau atrodytum. Bet tave išklausiau, o dabar kalbu apie tai, ką aš girdėjau. Tai turi tokią gerą galimybę pasiklausyti, kaip tave girdi kiti žmonės.
Nors aš esu to paties organizmo ląstelė, bet girdžiu tave taip kaip aš girdžiu, ir manau, kad tau turėtų būti įdomu, kaip tu atrodai kitam klausytojui, nesvarbu, kas būtų tas klausytojas, ar Ingrida, ar Edita, ar aš, ar galų gale koks nors klausytojas, kuris girdi mūsų laidą, nes tai yra visi to paties organizmo ląstelės. Ir kada mes bandome jau pretenduoti į tą architekto vaidmenį, tai mes turėtume visada susimąstyti, ar tikrai mes galime pretenduoti, jeigu religine kalba kalbant, į Dievo vaidmenį. Nes tai yra pretenzija, jau iššūkis pačiam sau, kad aš galiu sugalvoti, ir aš jau žinau, klausydamas visų žmonių, galvoju, kad jau reiktų tai sudėti į kažkokią konkrečią programą, kuria žmonės naudodamiesi, gautų tą pridėtinę vertę. Bet kuo tada tai skiriasi nuo propagandos, kuo tai skiriasi nuo zombizavimo, nuo robotizavimo? Nes tai būtų tavo išsivystymo lygio, tavo supratimo lygio programa, taip kaip tu ją supranti. Tada kur būtų žmogaus pasirinkimo laisvė, jeigu tau pavyktų tą projektą realizuoti, su tam tikra grupe žmonių. Sakykim, tu surandi tam tikrus bendraminčius, kurie irgi pripažįsta, kad tai yra logiška, kad tai yra teisinga, kad tai duotų pridėtinę vertę visuomenei, bet visas demokratijos principas ir laisvos sielos dvasios vystymasis yra pastatytas ant pasirinkimo laisvės. Kiekvienas žmogus turi pasirinkti, negalime iš jo atimti tos galimybės. Kai tik mes jam pradedame aiškinti kaip turi būti, kai tik mes pradedame jį grūsti į kažkokias programas, prasideda jau zombizavimas, robotizavimas, jau mes norime, kad žmogus taip darytų.
Keliose vietose tu paminėjai, kad pajutai malonumą. Sakai, skulptūrą padariau, pajutau malonumą. Kada tu pajunti malonumą, padaręs, pavyzdžiui, kažkokį skulptoriaus darbą? Nuo ko malonumas priklauso? Kas duoda malonumo energiją? Juk ją daugiausiai sugeneruoja išorėje esančios kitos ląstelės. Tu gali padaryti skulptūrą ir pats ja grožėtis, bet resursas to grožėjimosi bus labai ribotas, ir iš karto kils klausimas, o kaip kiti įvertina mano darbą? O kodėl tau aktualu, kad kiti įvertintų tavo darbą? Dėl tos pačios priežasties, kad mes esame vieno organizmo ląstelės. Ir mums labai svarbu, kaip visas kūnas reaguoja, o ne tik aš. Nes jeigu mes tenkinamės tik tuo kaip „man patiko“, tai evoliucija pradeda stoti. Bet kada mes susiduriame su įvertinimu ir kitų, ir kiti įvertina ir pasako, čia prasideda priklausomybė ir pasirinkimo laisvė, kurią mes kiekvienas turime. Mes galime priimti kritiką, kuri sako: „Oi kokį šlamštą sukūrei“, o kitas sako: „O, koks įdomus! Kokių minčių… mane įtraukia į interpretacijas, aš čia vizualizuoju, įsivaizduoju, kaip edukuoja tavo kūrinys, jame nėra išbaigtumo, procesas neuždarytas. Žiūrėdamas į jį toliau galiu kurti…“ Ir tau tai turbūt būtų vienas iš malonių pojūčių, kada, kaip išsireiškei, gerai pasijaustum.
Tai mes turime visą laiką žinoti šitą dalyką, kad mes neturime kažkam kažko formuoti. Mes bandome savo laidose. Bandome skleisti tai, ką mes pastebime, ir visur bandome pabrėžti, kad mes nieko nekuriame. Mes nekuriame programos, mes nekuriame kažkokio projekto, mes nežinome kaip turi būti, bet mes norime pasidalyti tuo, ką mes pastebime, ką mes sužinome, ir ką mes dar nežinome, bet jaučiam. Kodėl mes jausmui labai daug skariame dėmesio? Ir tu kelias kartus savo kalboje pasakei „pajaučiau“, pas tave dalyvauja jausmo sąvoka. Bet jausti ir suvokti, yra du esminiai skirtumai, kad mes jaučiame, tai dar nereiškia, kad suvokiame. Tai, kad jauti, kad tau malonu, kad gauni malonumą, atlikęs kažkokį skulptoriaus darbą, tai dar nereiškia, kad suvoki dėsnius, kaip veikia tie dėsniai, ir iš kur ateina malonumas. Nors čia yra elementaru, ką mes čia dabar apkalbėjome, tai yra elementarus dalykas. Kaip sakoma, visi tie išmintingiausi dalykai, slypi tokiuose paprastuose dalykuose, tik mes į juos neatkreipiame dėmesio. Nes mus pirmiausiai okupuoja jausmas, ir mes mėgstame malonumą, mes tokie kūriniai, kurie ieško gyvenime malonumo. Norime to malonumo, nes jeigu negauname jokio malonumo, pas mus pačius dingsta motyvacija gyventi.
Ir tu išvažiavęs į užsienį galvojai, kad atrasi kažką tokio ypatingo ir kas tau padės susitvarkyti su tomis blogybėmis, kurias tu jauti gyvendamas Lietuvoje. Bet aš norėčiau paklausti, ar tu, būdamas užsienyje, labiau pajutai, kad žmonės yra visuomenės dalis, kurie, kaip sakai, yra gimę privačiuose namuose? Jau jiems namo pastatyti nereikia, nes jie paveldėjo iš tėvų, ir jiems jau tas namo turėjimas yra elementarus buitinis dalykas. Kaip batai ant kojų, kad galėtų išeiti į lauką, taip namas, kad galėtų jame gyventi. Mes Lietuvoje, pavyzdžiui, nelaikome dideliu privalumu, jeigu matome, kad žmogus turi batus ant kojų. Bet kažkada buvo tokie laikai, kada baudžiauninkas, jeigu turėjo batus, tai čia buvo retas retas atvejis, ir tai buvo pasiekta kažkoks lygis jau, – jis su batais atėjo, ne su vyžom, ne su klumpėm ir ne basas, o su batais! Tai lyginamąja prasme žiūrint atgal į praeitį, ir žiūrint dabar, mes matom, kad veikia tie patys dėsniai: tik tada buvo batai, dabar – namas, arba automobilis, dar sąskaita banke. Daugiau jau kaip ir nieko tokio ypatinga nėra, toliau jau prasideda kūryba, jau prasideda procesai, kuriais žmonės vieni patys naudotis negali. Jis gali turėti 10 automobilių, bet važinės vis tiek su vienu, jis gali turėti tris, penkis namus, bet jau tada tie namai – verslas. Jis juos nuomuoja, jis gauna pajamas, jau kažką įveiklina tuose namuose, gal kokią visuomeninę veiklą vysto, ar galų gale kažkam duoda pagyventi, kas neturi kur gyventi.
Norėtųsi, kad pasakytum, kur labiau pastebėjai, šitą, tą kada įvyko nusivylimas, kad žmonės vis tiek dėl to išgyvenimo daugiausia deda pastangų, ar grįžus į Lietuvą tas nusivylimas, ar išvažiavus žiūrint, kaip tie žmonės jau neturi to dvasinio pagrindo, nes jie turi ir namą, turi ir mašiną, turi ir pragyvenimo šaltinį, ir jiems pragyvenimo šaltinis nėra toks aktualus, o dvasingumo vis tiek nėra. Bandai su jais kalbėti, jie lyg ir pasidomi, lyg paklauso iš pradžių, lyg ir įdomu, o paskui vėl į savo rutiną įlenda ir gyvena toje rutinoje.
Tai ten stebėjai tokį procesą, bet grįžtai namo ir su kuo čia susidūrei? Kaip tu šituos skirtumus matai, tarp būsenos tų žmonių, kuriuos tu matei Norvegijoje, kitur, kur gyvenai, ir kaip ta būsena Lietuvoje, lietuvio, skiriasi? Kur tu pajutai didesnį skurdą dvasinį?

Andrius Gricius: Na, vienareikšmiškai, dvasinis skurdas Norvegijoje. Tą pajautus dėl to ir buvo tokia atmetimo reakcija. Nes ten dominavo turto, pinigų, vertybių sistema, o dvasiškumas buvo…

Augustinas Rakauskas: Ten jų egzistenciniame pragyvenime nebuvo problemų?

Andrius Gricius: Nebuvo, ten labai socialiai išvystyta, jie viskuo aprūpinti.

Augustinas Rakauskas: Ir dėl to atrodo, kad jiems ir nereikėtų šito visko, ir tai sukėlė šoką ir stresą?

Andrius Gricius: Taip. Lietuvoje nors ir su mažiau, bet dvasingumo lygis aukštesnis…

Augustinas Rakauskas: O galėtum, kaip nors nelabai plačiai, apibrėžti, ką tu turi omenyje „dvasingumo lygis“?

Andrius Gricius: Kolaboravimasis greičiau kažką kartu padaryti, nes vienam labai sunku, visiems reikia pagalbos, visi ieško būdų į savirealizaciją…

Augustinas Rakauskas: Tą jungimąsi tu nori pateikti kaip dvasingumą?

Andrius Gricius: Čia tiesiog vienas iš tokių bendradarbiavimo ląstelių susiėjimo faktorių. Aš manau, kad siekis kartu kolektyviai apsijungti kažkokiems bendriems tikslams, vienam – vieniems tikslams…

Augustinas Rakauskas: Tai pakonkretizuokime iš karto. Tu turi omenyje, kad jungimosi faktoriuje pastebėjai, kad susiformuoja dvasia, jungimosi dvasia, ir tai įvardiji kaip dvasingumo elementą.

Andrius Gricius: Taip.

Augustinas Rakauskas: Tai ką aš noriu akcentuoti ir į kur noriu suvesti mūsų pokalbį. Ir koks skirtumas yra tarp mūsų laidų intencijos ir pastangos.
Taip, mes nepadarome taip kaip norėtume, tikrai norėtume daug giliau ir daug plačiau apimti problemą, kurią mes iš tos savo įžvalgos susiformuojame sau kaip intenciją. Nes ji mus motyvuoja, mes matome, kad žmonės renkasi iš to, ką mes pateikiame. Tuo religiniu palyginimu būtų galima pasakyti: mes užsiimame tokia sėja. Sėjame į tą lauką, sėjame sėklas, surinktas, subrandintas ir žiūrime, kas pridygsta, kas nepridygsta. Bet jau ne mes sprendžiame, žmonės patys renkasi, kas jiems tinka, kas netinka, kas įdomu, kas neįdomu.
Aš manau, kad ir tu lygiai iš tos pačios intencijos atėjai, kažkas tau užkliuvo, kažkas užkabino, kažkas pasirodė gal įdomu, galbūt kažką pagalvojai, kad galima būtų daryti kartu. Galbūt ir ta pati intencija, kurią įvardijai, kad gavus tą architektūrinį planą tau būtini sąjungininkai kažką padėti, sudėlioti.
Mes tikrai nenorime sukonstruoti kažkokio projekto ir neiname ta kryptimi, kad mes čia kažkokią programą sukurtume, pagal kurią žmonės pasidarytų arba laimingi, arba išmintingi, arba teisingi, arba labai tikintys, arba labai mylintys. Jeigu bet kurį faktorių iš šitų mums pavyktų įskiepyti, tai mes būtume padarę didžiausią klaidą ir meškos paslaugą visuomenei – taip aš galvočiau, jeigu kažką skiepydami iš tų savo keturių faktorių… Nes patys tie faktoriai neduoda kažkokio tai vieno dalyko iš tų keturių: neduoda vien tiek išminties, vien tik teisingumo sąvokos, jie neduoda to tikėjimo faktoriaus, ir neduoda meilės, nes mes šnekame apie tuos dalykus, kurie susideda iš visų šitų faktorių. Ir jeigu pereiname į kiekvieną atskirai, mes matome, kad norint, kad būtų išmintinga, tai turi būti teisinga ir turi žmonės tikėti tuo, ir turi žmonės mylėti tai ir su meile daryti. Bet renkasi jie patys, kas jiems atrodo teisinga, o kas atrodo neteisinga, mes tik mechanizmą demonstruojame, o ne tiesą demonstruojame. Mes ne išmintį demonstruojame. Ir mums patiems labai trūkta išminties, mums labai trūksta teisingumo faktoriaus, mums labai trūksta tikėjimo. Meilės dar labiau trūksta. Ir tarp mūsų, netgi čia sėdinčių žmonių, irgi šitų visų faktorių yra didelis deficitas. Didelė stoka. Už tai, kad visi turi būti surišti su likusiais trimis, kokį beimtume atskirai, jis turi būti surištas su likusiais trimis. Ir žmonės dar nėra pribrendę arba subrendę tam, kad jiems kelti šituos reikalavimus ir statyti kaip užduotį.
Todėl mes kiekvienais metais bandome ištransliuoti nuostatą, kurią mes įvilkę kaip į įprastą žmonėms rūbą, kurį vadiname malda. Bet iš tikrųjų tai yra nuostata, ir kai mes kreipiamės į dievišką dvasią, tai mes kreipiamės, o kadangi jūs teisingai įvardijote, kad žmonės yra ląstelės, bet yra vienas prasilenkimas, kurį ir noriu paliesti ir suvesti visą mūsų pokalbį į tai, kad matau didelę spragą… Kaip pradžioje pokalbio minėjau, tai yra negebėjimą sujungti dvasinio faktoriaus ir fiziologinio, materialaus, instinktyvaus, reflektyvaus, to, kad mūsų traukos, refleksai, instinktai – jie visi labai stipriai ir giliai dalyvauja mūsų fiziniame kūne. Ir tai surišta su materija. Bet visi šitie faktoriai veikia ir dalyvauja lygiai taip pat subtiliame pasaulyje. Ir kada viskas, ką pasakojai, remiasi į fiziologinį pasaulį, netgi vienybės dvasia kartu bandant pasiekti kažkokį tikslą su žmonėmis, ji kalba apie tai, kad tau grįžus į Lietuvą tu matai, kad čia žmonės labiau jungiasi, labiau buriasi į tikslą su kitais žmonėmis, negu, pavyzdžiui, Norvegijoje. Bet mes analizuodami šitą skirtumą, mes turėtume atkreipti dėmesį, kad ir kultūros klausimas, ir jau aprūpinimo klausimas, kurį jie turi, apsirūpinę būtinybe, jų neverčia jungtis. Jis turi savo namą, automobilį, sodelį, ko jam ten su tuo kaimynu jungtis?.. Jis „aria“, jis žiūri kaip padaryti, gal nebyliai, gal netiesiogiai konkuruoja, žiūri kaip už tą geriau padaryti kažką, ir jis to poreikio jungtis, neturi tokio kaip pas mus.
O pas mus stovi klausimas išgyvenimo: nes žmonės dar namų daug kas neturi, butų daug kas neturi, automobiliai prasti, juos dar apmokestina, tai arčiau mūsų visuomenė yra prie išlikimo faktoriaus, prie vadinamosios fiziologijos: pamaitinimo, aprūpinimo. Ir kur yra esminė klaida – kad mes bandome spręsti problemas per fiziologijos sukuriamą dvasią, nenusileidžiame mes į sielos būsenos dvasią, į subtilų pasaulį nenusileidžiame. Mes galvojame, kad jeigu mes čia kartu siekiame tikslo, tai susiformuoja vienybės dvasia į tikslą ir tada mes sakome, kad pas mus dvasingumo daugiau. Bet kokio dvasingumo? Dvasios siekti tikslo įsigyti kažkokį materialų daiktą, arba aprūpinti savo materialinę gerovę. Reiškia, viskas susiveda vėl į fiziologiją. O kad mes keistume pačią fiziologijos būseną, kad jos, ląstelės, būseną keistume, tai mes turime duoti tik informaciją. Nes jeigu mes pakeičiame būseną, tai yra prievarta. Jeigu žmogus savo sielos būseną pakeičia pats, darydamas išvadas, analizuodamas, gilindamasis, naudodamasis praeities patirtimi, savo protėvių patirtimi, savo šalies praeitimi, naudodamasis dabartimi, kas dabar vyksta, gilindamasis, analizuodamas, vertindamas situaciją, ir kurdamas vizijas galvoje, ką darėme praeityje ne taip, ką darome dabar ne taip. Kaip dabar reikia pasielgti, kad ateityje nepadarytume klaidų. Kad mūsų ateities vizija, kurią mes norime apgyvendinti šiame pasaulyje, kad ji būtų perspektyvi. Bet kad ji būtų perspektyvi, ji turi keisti sielos dvasios būseną, ne kūno refleksinius, instinktyvius veiksmus. Ir mes čia susiduriame su jautimu ir galvojimu – mes jaučiam, o suvokti nesuvokiame.
Kaip pademonstravai, kai aš pasakiau, kad nori tapti architektu. Taip, jauti tą norą ir tavo intencija gera, bet kad ta intencija kuria ir uzurpuoja žmogaus pasirinkimo laisvę. Gaunasi, kad tu pretenduoji į projektą, kuris tavo nuomone, padarytų žmones laimingus. Tai nė vienam iš mūsų nesuteikta tokia teisė ir ji negali būti suteikta. Nes kaip ji gali būti suteikta vienai ląstelei, jeigu viena ląstelė yra viso mūsų organizmo dalis. Tai reiškia, mes visi turime dėti pastangas, kad viso organizmo keistųsi būsena. Kaip ji turi keistis? Laisvai. Nepriklausomai, laisva valia. Pasirinkimo valia, žmogaus laisvo pasirinkimo valia, turi keistis žmogaus būsena. Nes tik tada mes einame į dievišką dvasią, nes ji todėl ir yra dieviška, ir ją todėl taip įvardijame mes, kad ji nepakenčia jokios prievartos, kad ji turi laisvą pasirinkimo teisę. Tai kada ląstelė turi tokią laisvo pasirinkimo teisę, pati sprendžia, pati pasikeičia, be jokios prievartos, tai tada laisvės pojūtyje pasikeitimo pasirinkimo būsena ji pradeda transliuoti kitoms ląstelėms, tada pradeda visas organizmas keistis, požiūris pradeda keistis, būsena, sielos dvasios būsena, pradeda keistis. Tada mūsų žmonės pasidaro tolerantiškesni, jie pradeda vienas kitą suprasti, atjausti, suvokti, tą pasirinkimo laisvės teisę gerbti pradeda ir tada keičiasi visa mūsų visuomenės organizmo dvasia, ar tai būtų šeima, ar tai būtų įmonė, ar tai būtų šalis, ar galų gale visas pasaulis, ar galų gale visa galaktika. Bet tai taip dėsnis veikia, visuose šituose mano įvardytose sferose veikia taip pat – laisvo pasirinkimo principu, paties žmogaus apsisprendimu. Nes jeigu jis to nepadaro laisva valia, tai reiškia, jam yra daroma kito valios įtaka. O jeigu jam daroma kito valios įtaka, tai reiškia, kad jam daroma įtaka labai mažos dalies. Maža dalis turi tą dievišką geną laisvės ir suvokimo, bet metodiką sudėlioti, kuri tiktų visiems, negali, nes mes dėka skirtingumo ir evoliucionuojame. Nes jeigu mūsų kiekviena ląstelė galvotų vienodai, tai jokios evoliucijos nevyktų ir nereikėtų jokio laisvo pasirinkimo, nes visi vienodai galvotų, visi vienodai jaustų, visi vienos vizijos siektų, tai mes jau būtume dieviškas kūnas, arba būtume robotas, kažkieno suformuotas, visos žmonijos asmenyje sudarantis kažkokį zombį, kažkokį robotą, kuris yra užprogramuotas, kažkieno suformuotas. Ir tada mes sakytume tai yra vienokio ar kitokio asmens, ar mes jį įvardytume kažkokiu Dievu, ar kažkokiu žmogaus vardu, ar stichijos kažkokios vardu, bet tai jau nebūtų laisva valia pats save kuriantis ir pats pasirenkantis, kuo jam būti. Jeigu šitą savybę jis praranda… O ją mes galim atimti tik jam vilkdami maišą ant galvos, kurį mes vadiname savo sugalvota programa. Bet tai yra tik mūsų. O mes visi skirtingi! Tu turi savo viziją, kokia programa būtų naudinga visiems, aš turiu savo, koks nors šventikas – savo. Pasižiūrėkite, kiek aplinkui žmonių, aiškinančių, kaip mes turime gyventi. Kiek religijų, įvairių sektų, ideologijų, filosofijų, edukacinių programų, ir visos kaunasi už ką? Už lektoratą, už dūšelių kiekį! Kodėl? Todėl, kad visi suvokia, kad kuo daugiau dūšelių susiorientuoja į tos dvasios stiprinimą, tuo ta dvasia įgauna didesnę galią. O žmogus toks sutvėrimas, jis – Dievo vaikas, ir jis nori jausti galią, jis pradeda valdyti. Bet tai jau ne dieviška.

Ingrida Stankevičienė: Žmogus yra Dievo vaikas, taigi kiekvienam tada, jeigu mes kalbame apie visuomenės organizmą, kiekvienas mes turime šitą vizualizacijos dovaną, vieni patekdami į tam tikras aplinkybes, gali ją lavinti, gali jos nelavinti. Bet mes matome, kad žmonės pagal savo primityvų suvokimą, tokiu, tarkim, šiuo atveju vizualizacijos gebėjimu, jie per tai pradeda naudotis žmogaus nesąmoningumu.

Augustinas Rakauskas: Žmonės bręsdami, augdami, lygiagrečiai kaupia patirtį iš aplinkinių žmonių. Kadangi visi aplinkiniai žmonės yra skirtingi, turi skirtingus požiūrius, pojūčius, įsivaizdavimus, vizijas, tikslus, siekius – visi turi skirtingus. Bet kartu mes visi turime labai daug bendrų bruožų. Pavyzdžiui, bruožas išgyventi, nenumirti. Visi norime gyventi, labai mažai atsiranda žmonių, kurie nenori gyventi.

Ingrida Stankevičienė: Mokslininkai teigia, kad Žemės gyvavimo laikas yra virš 15 milijardų metų. Tai visoje šitoje schemoje, žmonija, žmogaus vystymasis, užima patį mažiausią laiką – apie keliasdešimt tūkstančių metų, bet visa informacija, kaip jūs ne kartą kalbėjote apie vandens atsiradimą, kad ji niekur nedingsta.

Augustinas Rakauskas: Niekur nedingsta.

Ingrida Stankevičienė: Visa šita informacija, pradedant nuo pirmųjų bakterijų, nuo mūsų protėvių, viskas yra žmogaus DNR. Tai jeigu, kaip jūs kalbėjote apie užpasąmonę, ir vat štai Andrius kalbėjo apie kolektyvinę sąmonę, jeigu žmogus gaudamas per aplinką, turėdamas tokias sąlygas, ką jūs bandėte prisiliesti prie dvasinių nuostatų ir prie dvasinio raiškos būdo, per fiziologiją, tai jeigu žmogus galėtų savo sensoriais pajausti šitą informaciją ir vėliau ją adaptuoti savo supratimu, bendraujant su žmonėmis, ir mokėtų ja naudotis, tai mes prieitume prie tokios išvados, kad kaip jūs ne kartą sakėte, kad šiandieninis mūsų kūnas, mūsų supratimu, jis nepajėgus, todėl, kad, kaip yra tokia dvasinė išmintis: kvailiui, nuėjusiam trečdalį kelio, nerodo viso kelio, jis gauna jo tik tiek, kiek gali jo „pakelti“.

Augustinas Rakauskas: Negalvoju, kad mes čia galime kažką padaryti tokio ir labai toli nuvesti, arba mūsų jausmai, samprotavimas, ar sinergija. Galbūt ir yra visa mūsų žmonių problema, kad mes visada ieškome kažkur. Mes ieškome kažkur ir kažko, o kad mes esame būtent tai, ką Ingrida paminėjo, kad mes ir esam tas DNR. Tai jeigu mes žiūrime kontekste dabar savo šito pasaulėlio, kaip žinote, po pavožtu dubeniu, kupolu, mus gaubiančiu žvaigždynu, gyvename čia ir po tuo kupolu, jis čia visai juk netoli, už kiek kilometrų jis jau turi visai kitą tankį ir mūsų fiziologija negali adaptuotis, ir mes čia kuičiamės kaip kiaušinyje. Tai jeigu mes pradedame suvokti, kad visa sudėtis to kiaušinio, ji ir apima visa tai, ką mes savyje turime. Kad vadinamoji mūsų būsena, tas gebėjimas kiekvieno mūsų skirtingai paimti informaciją, kurią mes turime, kurioje mes gyvename, tai jis ir suponuoja tokią mintį, kad mes esame dvasia.
Ir kodėl labai mėgstu lyginti organizmą su visos žmonijos organizmu, nes jeigu mes žiūrime į savo kūną, tai mes nė vienos ląstelės nematome, nė vienos molekulės nematome, jų tarpusavio sąveikos irgi nematome, bet kai mes patiriame stresą, džiaugsmą arba baimę, ar pyktį, mes net nesuvokiame kokios reakcijos viduje vyksta, kokios transmutacijos, kaip jos padaro įtaką ląstelės viena kitai. Ir mums labai svarbu, Ingrida užsiminė, kad dažnai kalbu apie užpasąmoninį pasaulį. Tai jeigu taip primityviai kalbant, ne moksline kalba, įsivaizduojant, kad mes esame didžiojo organizmo ląstelės, ir kada mes numetame apvalkalą, kaip viščiukai iš kiaušinio išlendame, ir būname sukaupę tam tikrą būseną, ir mes jau turime visai kitą sandarą, neturime jau tos sunkios fiziologijos, kaip šarvų, mes pereiname į kitą lygį. Ir tame kitame lygyje ir kaupiasi visa tai, ką mes sukaupėme su fiziologijos pagalba. Kaupiasi išmintis, teisingumo faktoriaus suvokimas, tikėjimo faktorius, kaupiasi meilė, ir kai mes tuos faktorius išsinešame, turėdami juos savo būsenoje, kurioje mes galime kaupti tik būdami fiziologijoje, nes fiziologija turi jautimą, galime analizuoti tai, ką jaučiame, ir tada mes kaupiam, kaupiam kaip Kristus savo teiginiuose sakė: „Kaupkite amžinus turtus, kuriuos išsinešite. Nekaupkite – kuriuos paliksite“. Bet tie, kuriuos mes čia paliekame, mums gyvenant čia, tarnauja priemone. Nes jeigu nėra fiziologijai priemonių, ir nedaro fiziologija to, ką tu bandei pasakyti, ką matei Norvegijoje, ką matei Lietuvoje, tai tada mūsų dvasia keisti savo būsenos negali. Tada sielos dvasia, kaip ji gali save pakeisti – ji lieka tokia, kokia ji yra. Bet kadangi mes papuolame į šitą pasaulį ir matome čia visur aplinkui skirtumus, turime didžiulį pasirinkimą, galime elgtis kaip Ingrida elgiasi, galime elgtis kaip tu elgiesi, galime elgtis kaip aš elgiuosi. Mes žiūrime, mes renkamės. Mes ką darome? Mes ir galvojame, ir jaučiame, ir darome išvadas. Ir bandome subalansuoti jautimą ir galvojimą, galvojimą ir jautimą.
Jeigu mes kalbame apie kažkokius darbinius reikalus, tai negalime mes pasąmonėje visiškai ištrinti ir negalvoti apie dvasinius kriterijus, apie vertybes, apie tai, ką mes jausime, kaip jausimės, arba ką jaus, kaip jausis kiti, kada mes įgyvendinsime vieną ar kitą faktorių, kurį mes konstruojame su savo ir kitų žmonių mąstymu, su jų protavimu, su jų įsivaizdavimu, kaip jie įsivaizduoja, kad turėtų būti. Juk visą laiką vyksta tam tikra dėlionė, vieni aiškina kaip čia turi būti, kiti aiškina taip turi būti, treti sako ne, taip naudingiau bus, ir visi jie prie kokio naudingumo traukia? Kaip faktas, tai yra kaip pagrindinis dominuojantis dalykas, yra fiziologija – kaip bus gerai kūnui, kaip gerai pasijausi, nes gerai įvertins tavo skulptūrą, kaip gerai pasijausi, nes padarysi projektą. Ir kas? Jausmas mums yra labai svarbus. Bet mes labai retai susimąstome, o kaip tie kiti žmonės jaučiasi, ar jie irgi labai gerai pasijunta, kai mes jaučiamės gerai. Čia ir prieiname prie tos vietos, kurią įvardijai parazitavimu, jeigu mes galvojame tik apie tai, kaip mes gerai jaučiamės, arba kaip mes norėtume gerai jaustis, arba kaip mes galėtume gerai jaustis, ir pradedame siekti to, tai mes ir patampame tais parazitais, kurie parazituoja. Ir tada visai nesvarbu, ką mes darome: ar mes kalbame apie dvasinius dalykus, ar apie materialius dalykus, bet iš esmės mes kaip vienetas pradedame parazituoti. Mes pradedame išnaudoti tų žmonių norus, jų intencijas, realizuodami savo intenciją gerai jaustis. Gal tuo ir užbaikime.

Ingrida Stankevičienė: Andriau, kokia mintimi baigtumėte jūs?

Andrius Gricius: Aš labai paprastai, prie intencijos grįžtant. Noriu būtent labai apie tą momentą pakalbėti, sudėlioti apie galimybę pamatyti netgi pirmuosius galbūt tuos „pliansus“ (ūglius), ir pamatyti gal tą vaikų kartą, kurie, padėjus tą plytą, tokią labai, projekto prasme, tarkim, ar mes galime tą dvasingumo dėliojamą visą terpę apvilkti kaip į, gal ne pats tinkamiausias žodis „projektą“, bet ar mes galime iš tos patirties, iš tų suvokimų tiek nukreipti visą tą intenciją, tą energiją, tą suvokimą, tą lingvistiškai dėliojamą dvasingumo dėstymą, į procesus, kurie supa mus kasdien.

Spausdinti