„Žmonės, supratę tiek daug subtiliojo pasaulio dėsningumų, atradę DNR kodą, perpratę pasaulio vientisumą molekulinėje struktūroje, panaudojantys nanodalelyčių sąveikos dėsningumus, jau turėtų gilintis į Kristaus kraujo praliejimo mūsų Žemėje kodą, kad suvoktų dėsningai veikiančių nuostatų paskleidimo į viso pasaulio atmosferą prasmę.

Ar pajėgiame suprasti, kad Kristus buvo nuplaktas, vainikuotas erškėčių vainiku, prikaltas prie kryžiaus, jo širdis persmeigta ietimi, kad Jo gyslomis tekančio dieviškomis nuostatomis užkrauto kraujo molekulės su Jo paskleistų nuostatų dvasia liktų gyvos ir šiandien?“ – keliamas klausimas knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.

Apie tai, kokiomis nuostatomis mes kvėpuojame, kalbamės su VšĮ „Kvėpavimo terapijos centras“ įkūrėja ir vadove Dalia Beata Kasmauskaite.

Klausyti internetu.

Laida „Verslumo dvasia“ transliuojama tiesiogiai per „Žinių radiją“ penktadieniais 10.10 val., kartojama savaitgalį 17 val.
***

Ingrida Stankevičienė: Aš pasiūlysiu kad mes visi paklausytume citatos iš Augustino, mūsų laidos autoriaus, knygos „Globali jausmo proto dvasia“. Aš labai džiaugiuosi, kad mes būtent šitą skaitysime citatą. Ji naktį man atėjo, atskrido į galvą, kai galvojau, kaip tiksliausiai galima kalbėti apie kvėpavimą, kaip išreikšti, kad tas kvėpavimas susietų mus su viskuo, kas vyksta žemėje, su viskuo, ką mes patiriame savyje tik negalime to atskleisti, kad tas kvėpavimas atidarytų mus kiek galima globaliau. Ir kai aš Editai pasiūliau ryte paskaityti šitą citatą, ji sako: „Inga, ji labai skausminga. Ten, pradžioje, kalbama apie Kristaus nukryžiavimą, ir žmonėms dabar klausyti tokius dalykus, kaip buvo Kristaus kūnas niekinamas…“ O aš taip pagalvojau, kad mes du tūkstančius metų tai darome, patys su savimi, vienas su kitu, ir kodėl mes taip darome, ir kas čia vyksta, ir pabandykime šiandien apie tai pakalbėti. Dalia Beata, jūs sutinkate su tokia laidos programėle?
Dalia Beata Kasmauskaitė: Taip, mielai.

Edita Marciulevičienė: „Globali jausmo proto dvasia“, skyrius vadinasi „Kristaus dvasios kodas“: „
Ar pajėgiame suprasti, kad Kristus buvo nuplaktas, vainikuotas erškėčių vainiku, prikaltas prie kryžiaus, jo širdis persmeigta ietimi, kad Jo gyslomis tekančio dieviškomis nuostatomis užkrauto kraujo molekulės su Jo paskleistų nuostatų dvasia liktų gyvos ir šiandien? Jei tvirtai laikomasi Kristaus paskleistų nuostatų, nuostabioje dieviškoje pusiausvyroje Kristaus nuostatų molekulinių substancijų dvasia apsigyvena žmogaus sąmonėje. Kraujo kūnelių dvasios dieviškos būsenos tobulumas dangaus ir žemės pusiausvyroje sukelia naują suvokimą, kurį žmogaus dvasia ima skleisti į visą gyvąjį pasaulį“.
Ingrida Stankevičienė: Tai man viena iš gražesnių citatų yra šios knygos, kada mes galime jau sąmoningai prieiti prie savo dvasios. Prašau, Beata, kaip jūs į tai žiūrite?
Dalia Beata Kasmauskaitė: Aš norėčiau pakalbėti apie pamokas. Juk Kristus meldėsi Alyvų kalne, jis žinojo, kas jo laukia, jis žinojo, kad jį išduos dar nesugiedojus gaidžiams, žinojo, kad išduos artimiausias mokinys, tas, kuris prisiekė jam ištikimybę. Jis žinojo, kad jį išduos vienas iš tų, kurie sėdi už bendro stalo.
Jis visa tai žinojo, tą taurę, kuri jo laukia, jis gi buvo Viešpats, Viešpaties sūnus. Todėl sakytume, jis gi galėjo nutolinti visa tai, galėjo viską padaryti, ar ne? Jis vertė, jis dalijo duoną, daugino iš mažo, ar ne? Jis gi darė daug stebuklų: prikėlė mirusiuosius, gydė akluosius, ir jis galėjo be jokios abejonės pakeisti tą situaciją, bet melsdamasis ir suvokdamas tai, kas jo laukia, jis sakė: „Tebūnie Tavo valia“. Jis priėmė Viešpaties valią eiti į tą Golgotą ir ant kryžiaus. Tai yra jis priėmė pamoką.
Ši žemė, tai yra mokymosi vieta, o mes į ją žiūrime kaip į tokią gero ir laimingo gyvenimo vietą. Ir bandome įsikurti čia ir net nežiūrime, arba pamirštame, arba nesuvokiame tai, kas sakoma – mokykis, mokykis. Jeigu mes pradėtume, ar kai pabundame, pamatyti ir į viską žiūrėti kaip į pamoką…
Dabar štai yra šita situacija, kokia dabar yra pasaulyje, palietusi absoliučiai kiekvieną planetos žmogų ir jeigu anksčiau, kažkurioje šalyje buvo blogai, tai išvažiuoji į kitą šalį, ar dėl ekonominių priežasčių, ar dėl dvasinių, – palieku viską ir kažkur išvažiuoju. Dabar niekur negali išvažiuoti, priešingai, netgi tu esi apribotas tame fiziškai.

Ingrida Stankevičienė: Tai štai į ką vedu, laidos autorius šioje citatoje ir sako, kad ateina laikas, kada mes savo kvėpavimu, savo suvokimu, galime atidaryti tą subtilų lygmenį, kuriame savo dvasią paskleidė Kristus, ir per nukryžiavimą, per kraujo molekules. Aišku, mes kalbame apie subtilų lygį, bet tai, kas matome vyksta žemėje, kalbama, juk jūs pati ir girdite, ir žinote, ir dirbate su tuo, kad nuolat kalbama visur apie tai ir mes tai nuolat patiriame – kylančias žemės vibracijas. Ir kad žmogus lygiai taip pat turi tai daryti, kelti savo vibracijas, kad galėtų pajausti, kad galėtų suvokti. Tai dėl to mes paėmėme šitą citatą, per ją parodyti, kad ateina laikas, mums reikėjo dviejų tūkstančių metų, kad mes suprastume, kas čia įvyko, kad patys pereitume per tą neapykantą, per baimę ir dabar pradėtume artėti prie visiškai mums naujo dalyko, apie kurį mes nuolat deklaruojame – tai meilės vibracijų. Dabar žodis jums.
Dalia Beata Kasmauskaitė: Matote, žmogus gimsta, siela gimsta žmogaus kūne, bet žmogumi dar reikia tapti. Nes tos reakcijos, su kuriomis žmogus gyvena, tai jos yra panašios į gyvūnų reakcijas. Tai yra, jeigu aš, žmogus, jaučiasi stipresnis, jis puola, jis išreiškia agresiją, nes jis jaučiasi vadovas, stipresnis, – kaip gyvūnas. Jeigu jis jaučiasi lygus su kažkuo, tai jis kovoja, ar tai būtų buitinis lygmuo, ar socialinis lygmuo, ar bet kuris, tiesiog, net visuomeniniame transporte. Jeigu žmogus jaučiasi silpnesnis, jis bijo, arba bėga. Tai nėra žmogiškos reakcijos. Žmogiškos reakcijos yra kitokios. Tai vadinasi, kad mes turime žmogišką kūną, tai dar ne viskas, dar turime jame išmokti gyventi.
Ir jeigu iki to laiko mes tiesiog mėgavomės, pasaulis visas turėjo labai daug komforto, iki 2020 metų vasario mėnesio, būtent, ir buvo rašoma, kad dar niekuomet žmonija negyveno taip komfortiškai. Visos dvasinės tradicijos, arba daug išmintingų knygų sako, kad pasaulis yra tobulas. O kiti žmonės sako: „Koks tobulas, jeigu jis yra tokioje kančioje, tokiose situacijose, ir karai, ir dramos…“, bet turima omenyje, kad tobulas yra tuo, kad kiekvienas, kuris turime tą pasaulį tokį, kokį turime, jis yra tobulas tau mokytis tavo pamokas.
Kaip yra matematikos klasė, literatūros, akademijos kažkokios klasės, jos turi išleisti tam tikrą specialistą kažkokios klasės. Ir mes kiekvienas turime savo istoriją aplink, tam, kad mokytumėmės.
Ir dabar, kai visas pasaulis yra tokioje situacijoje, ką daryti žmonėms? Kai visi klausia: ką daryti, nuo ko pradėti? Netenka žmonės darbo, sustoja verslai. Tai visų pirma reiktų paklausi: ką aš galiu iš to išmokti? Ko mane moko?
Aišku, protas nesutinka iš pradžių su tuo, jis sako: „Aš neturiu pinigų, aš praradau darbą, man reikia mokėti kreditą, man – vaikai, tas, tas…“ ir jis nenori į tai žiūrėti, jis nori, kad būtų išspręsti tie klausimai. Bet jeigu nurimti ir labai ramiai, nešališkai, beasmeniškai į save žiūrint, paklausti: „O, ko tu mokaisi? Gal tu turėjai pajamas ir jų net nemokėjai taupyti, ir dabar tave moko taupyti. Gal tu turėjai nuolatines pajamas ir nesitaupei, truputėlį švaistei, ir dabar matyk, gal tu tiesiog mokaisi taupyti“.
Gal tu mokaisi kažko kito. Ir kiekvienas šioje situacijoje, kuri yra šiaip atrodytų vienoda visiems, jis mokosi kažko kito. Ir jeigu tas žmogus labai realiai, konkrečiai, nuoširdžiai pats su savimi, be jokių mokytojų, pradės sau labai labai nuoširdžiai, dabartinėje situacijoje, kad ir pačioje tokioje labiausiai nepalankioje, ir savęs paklaus: „O ką, ko mane moko? Ką aš dariau kitaip? Ir ką aš dabar priverstas daryti kitaip? Gal aš turėjau kažką ir nevertinau, ir dabar aš to negaliu pasiekti, ir gal dabar vyksta tai. Ko mane moko?“ Ir jeigu mes kiekvienas taip pradėtume nuoširdžiai eiti kaip į pamoką į tą, darydami, aišku, ką reikia ir kas būtina, rūpindamiesi buitimi, tam yra duotas protas, rankos ir visi instrumentai socialiniai, ir visas mūsų gyvenimas, bet tuo pačiu metu mes, ypač dabar, kai mes visi esame viename laive, kai tą supratome, ir net nežinome, kur jis plaukia, mums reikia kiekvienam mokytis savo pamoką! Savo! Ir tai yra svarbiausia. Vienas išmoks tą, kitas aną. Ir kai tu mokysies tą pamoką toje situacijoje būdamas, matai, kad jau kažkas ir sprendžiasi. Tau atėjo kažkokia idėja, atėjo kažkokia mintis. Tai kaip sakoma: „Kuomet tu randi atsakymą, Dievas pakeičia klausimą“.

Ingrida Stankevičienė: Prašau pasakykite, kiek mes esame susiję, kiek mes turime ryšį, kiek mes galime taip įkvėpti, kad mes pradėtume jausti daug platesnius ir gilesnius dalykus?
Dalia Beata Kasmauskaitė: Reikia kažką daryti su savo psichika. Ne kažką mistiško, ne kažką tokio „nuplaukusio“, ne kažką nežinomo, bet, kuomet žmogus tiesiog gyvena taip, negalvodamas, apie savo darbą su savimi, apie darbą su psichika ir, pavyzdžiui, tiesiog mechaniškai: darbas– prekybos centras– šaldytuvas– lova, darbas–prekybos centras… taip tie įsitikinimai, kurie yra pas jį psichikoje, tos mintys, tos reakcijos, kurios kyla į visą aplinkinį pasaulį dabartinėje situacijoje, jis laiko jas teisingomis. Tai, ką jis galvoja jis laiko, kad tai yra šventa tiesa, išreiškia tą, kuomet daro kažką. Jis negalvoja, kad galbūt kažkaip kitaip galima mąstyti, kitaip kažkaip pamatyti.
Tai pirmas žingsnis, tai yra, galima taip pavadinti –, žmogus nežino, kad jis nežino, – tai pirmas žingsnis subtilesnio, gilesnio požiūrio link yra tiesiog, kaip sakoma, iš šono pažvelgti į save, į savo gyvenimą, tiesiog, kaip yra tas angliškas žodis, kvestionuoti save. Daug yra žodžių ir kas apibūdina, į ką reikia kreipti dėmesį, tai dvasinis ir asmenybinis augimas, tai tobulėjimas, tai evoliucija, paprastai tariant, tai yra pradėti ne kaltinti kitus, bet kaip tu reaguoji į tą situaciją, kas tavyje reaguoja, ir ieškoti tos priežasties savyje.
Todėl visos saviugdos, viso to dvasinio tobulėjimo ta pradžių pradžia, tas pirminis taškas yra ieškoti užuomazgos savyje to, kas krenta į tave. Pasaulis „sninga“ kažkokiomis reakcijomis, kažkokie žodžiai, kažkokie įvykiai, jie „sninga“ į žmogaus psichiką, įsitempia kūnas, ir žmogus kaltina kitą.
Tai yra pirminis etapas, kai mes visi galvojame, kad – mes esame geri, o visi kiti yra blogi; arba – jeigu jie pasitaisytų ir tada mano gyvenimas taptų geras.
Kitas etapas, ką tikriausiai daugelis esame praėję, pradedame galvoti apie save, ieškoti priežasčių savyje, kodėl su manimi gyvenime vysta tai, kas vyksta, tai yra į viską imti žiūrėti kaip į pamoką, kuri mane kažko moko, kažko aš turiu išmokti.
Tai yra ne tik universitetas, ne tik mokykla, kurie išmoko materialių dalykų, bet pats gyvenimas, santykiai, kiekviena diena kažko mus moko. Juk yra situacijų, kada mums sako: „Kodėl tu pergyveni? Nepergyvenk“. Tai yra to žmogaus ta situacija nepaliečia, tai yra kaip saulės spindulys tą žmogų perskrodžia, jo psichiką, jo protą, perskrodžia ir nepaliečia, o pas kitą žmogų jį paliečia, įstringa kaip strėlė, įsminga kažkokioje vietoje. Tai kiekvienas turime ieškoti tos vietos, kur įstringa ta situacija, ar pasakytas žodis, ar veiksmas bet kurio žmogaus, ar ten valstybės lygiu, ar tiesiog kaimyno, artimojo, – kas įstringa manyje ir kokį jausmą sukelia.
Mes kaip kalbėjome, žmogus gimsta žmogaus kūne, bet žmogumi dar mums reikia tapti. Nes tokios reakcijos, kokios yra, na ne paslaptis, yra paplitusios visuomenėje – tai yra agresija, reiškiama į silpnesnį žmogų, kova reiškiasi, jeigu tu matai, kad gali su juo kovoti, ir baimė, jeigu žmogus mato, kad kažkas yra stipresnis, reikia jo bijoti arba nuo jo bėgti – tai yra gyvūnų pasaulio reakcijos. Ir žmogiškos reakcijos, kur link mus veda gyvenimas, ir jūs minėjote Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo pamokas, jo meilės ir pasiaukojimo visai žmonijai pamokas, – tai yra kitokia reakcija. Juk jį išdavė, jį pardavė už sidabrinius artimiausi mokiniai, kuriems jis atidavė laiką, kraują, viską, dalijo duoną, jie jį išdavė. Bet jo reakcija buvo kitokia. Jis buvo stipresnis, Jis – Dievas, Dievo sūnus, jis galėjo juos sunaikinti, galėjo juos įskųsti, parduoti, jis to nepadarė, jis parodė kitą pavyzdį, Kristaus mokymas yra meilė.
Ir kaip sakoma, Kristus nemokė budizmo, nemokė krikščionybės, Kristus mokė meilės. Jis žinojo, kad jį parduos ir jis sureagavo kitaip. Jis mums – švyturys meilės, ir į ką žmogus ir jo elgesys turėtų eiti. Yra ir daug žmonių, kurie tose situacijose pasielgė kaip Viešpats Jėzus Kristus ir jo pavyzdys yra juk (jeigu aš neklystu) lenkas gydytojas fašizmo metais nuėjo kartu į mirtį su žydų vaikais ant rankų, fašistai jį galėjo paleisti, sakė: „Tu eik, kam tau reikia, tu ne žydas, mes tave paleidžiame“, bet ne, jis nėjo. Jis pasiaukojo, pasiėmė vaikus ant rankų ir nuėjo su jais į mirties duris.

Ingrida Stankevičienė: O kaip jums ta mintis laidos autoriaus pasakyta, kad šitos kraujo molekulės subtiliu lygiu yra pasklidusios po visą pasaulį ir mes jas įkvėpdami galime pajausti tą ryšį su ta globalia dvasia? Aš noriu jūsų paprašyti, kad jūs pasidalytumėte ta įkvėpimo ir iškvėpimo patirtimi.
Dalia Beata Kasmauskaitė: Kuomet žmogus pradeda tuos žingsnius: jausti save, galvoti, priežasčių ieškoti savyje, tai yra reaguoti ne agresija, ne baime, ne kova, ne gyvūniškais elgesio modeliais, o žmogiškais, tuomet, kai žmogus kyla darbui su savimi, tai nėra taip paprasta, yra mumyse daug tų reakcijų pasąmonėje, tendencijų, paslėptų šablonų, mes elgiamės taip metų metais ir šimtmečiais, jau nekalbant apie praeitus gyvenimus, ar jais kas tiki ar ne, užtenka jau šio gyvenimo, kiek elgiamės, ar ne. Tai yra, kaip sako: „Būti geru žmogumi lengva, aš bandžiau daug kartų!“ Tai yra vis tiek iškyla kažkokia reakcija, tai yra nuolatinis darbas. „Mesti rūkyti lengva, aš bandžiau daug kartų, – sakom. – Geru žmogumi būti lengva, aš bandžiau daug kartų!“ Tai viduje yra kažkas, iš ko mums reikia nuolat išsivaduoti, kaip kažkokie pančiai, kaip šablonai, kaip sakoma, vėžės, ir žmogaus bandymas reaguoti kitaip…

Ingrida Stankevičienė: O ką reiškia įkvėpti Kristaus dvasios? Dažnai mes girdime…
Dalia Beata Kasmauskaitė: Aš to link einu!
Tai yra, kuomet mes pradedame to link eiti, tuomet mes pradedame reaguoti kaip žmogus, tai yra mes sekame tuo pavyzdžiu, Kristaus pavyzdžiu, ir tuomet kai paskui mokytoją ima sekti mokiniai, reiškia, vaikai Viešpaties, jie ima reaguoti kitaip, tada Viešpats juos ima vesti. Ir tuomet žmogus, kai jis pradeda eiti ir stengiasi dirbti su savimi, ieškoti savo pamokos, reaguoti kitaip, jis, tikriausiai kiekvienas gali paliudyti, kai mes taip elgiamės, mes gauname kažkokią pagalbą, mes gauname kažkokį patarimą subtiliam lygmenyje, kažkokia mintis ateina, kažkoks žmogus sutinkamas, kažkas tampa kitaip. Tai yra Kristus ima vesti.
Ir įkvėpimas, be abejo, kaip sakoma žodis „kvėpavimas“, daugelyje kalbų yra sinonimas žodžio „dvasia“. Kaip sakoma: „Įpūtė į dulkes Viešpats dvasią, ir tapo žmogumi“ ir „paskutinį kvapą išleido, tai yra išėjo dvasia“. Todėl žmogaus kvėpavimas tai yra kažkas daug daugiau negu funkcija, tai yra ypatinga funkcija ir viskas pasaulyje yra susiję.
Jeigu fizikai per mikroskopą stebi, per daug stipresnį, didesnį, jie pamato, kad viskas yra viena banga, viena dalelė, tiesiog nėra atskirtumo, nors mes jaučiamės atskiri.
Kvėpavimas tarsi leidžia susisieti, nes kvėpavimui – kažką įkvepia, kažką iškvepia, tai yra fizinis susisiejimas su viskuo, ir taip pat kvėpavimas susieja tarsi dvasią su kūnu. Todėl kvėpavimo praktikos tiesiogiai keičia žmogaus protą, nes koks yra žmogaus protas, toks yra jo kvėpavimas. Ir dirbant su savo kvėpavimu – keičiama psichika, tai yra tiesioginis reiškinys, tai elementaru, tie, kas žino kvėpavimą.
Kaip Kristaus pamoka, Kristaus kančia ir jo priėmimas tos kančios (kaip sakau, jis meldėsi Alyvų kalne, priimdamas Viešpaties valią, galėjo juk pasielgti kitaip, jis priėmė tą), taip ir žmogus, kuris stengiasi ieškoti savyje priežasčių ir pamokos, ko jo moko dabartinė situacija, tiesiog ta, kuri yra prieš jį, kaip atversta knyga, ši diena kaip atverstas puslapis, ko mane moko ta reakcija, ta reakcija, ta ir net jeigu mums nepavyksta, bet jeigu mes stengiamės vėl ir vėl kilti, galų gale mes gauname vedimą aukščiausių jėgų, Viešpaties Jėzaus Kristaus, nes tai yra mūsų bandymai tapti žmogiškesniais, daugiau žmogiškumo įnešti į savo gyvenimą. Arba jau taip gana drąsiai kalbant, kad pagaliau mes tampame žmonėmis, nors kaip jau sakiau, būdami žmogaus kūne, būti žmogumi neužtenka turėti šitą kūną. Būti žmogumi, reiškia reikia kažką daryti su savo širdimi, su savo protu ir kaip jūs patys minėjote apie daugybę tėkmių, daugybę įsitikinimų, daugybę vibracijų ir kaip su jomis dirbti, bet čia reikia nepamesti svarbiausio tikslo – kam tai daroma?! Kaip sakoma: „Neišpilti kūdikio su vandeniu“. Vibracijos, pakylėjimai, visa tai skamba gražiai, bet vardan ko visa tai daroma! Kad žmogus, keldamas vibracijas, norėdamas įgyti kažkokias galias, būti švytintis ar nušvisti, ar dar kažką, kad jis neprarastų to tikslo, neprarastų orientyro, vardan ko tai yra daroma. Ir seniausiose dvasinėse tradicijose to laikomasi, tas tikslas yra įvardijamas ir žmogus kartais ieškodamas tarp tų įvairių krypčių, jis pameta tą tikslą, jis tiesiog nori pats tapti galingesnis, jis nori galių, kažkokių sugebėjimų ypatingų. O kam tau tie sugebėjimai? Dėl ko? Kad būtum viršesnis virš kitų? Kad tu juos valdytum savo minties galia, kad savo minties galia pašalintum tas kliūtis ir tas pamokas, kurios vis tik yra prieš tave? Tai visos vibracijos, visi nuostabūs dalykai yra skirti mūsų širdies, mūsų sielos artėjimui Viešpaties link. Štai šito reiktų nepamesti.
Kai žmogus gyvena labai sunkiai, materijoje, jam sunku, jis kenčia, minties nėra apie Dievą, jam gal yra sunku apie tai pagalvoti, nes jį prispaudę labai sunkios materialios sąlygos, bet jeigu žmogus laisvėja, jis kažką daro su savim, laisvėja, laisvėja ir tuomet vėl gi svarbu nepamesti to kelio dėl takelio, kad visos laisvės, visas gėris subtilaus pasaulio, kuris atsiveria, subtilių energijų, kažkokių sugebėjimų, yra skirta kam? Kad tu pasijaustum Dievu? Ne! Tai yra kaip padėjimas, kad tu artėtum Dievo link. Ir kaip artėti, yra daugelis dvasinių tradicijų, kaip nepamesti, nepamiršti, kad tiesiog atiduoti nuopelnus, dėkoti, netgi todėl dvasinėse tradicijose, ir toje pačioje krikščionybėje, yra vengiama visų tų galių, tų kažkokių vibracijų tam, kad žmogus nepasijustų tokiu visagaliu, turėdamas jau kažkokius kitokius instrumentus. Taigi žmogus turi, paprastai tariant, tai kas su juo įvyksta gražiausio, jis turi prisiminti, kad tai vyksta Dievo valia.

Ingrida Stankevičienė: Mūsų laidos autorius turi tokią (mes apie ją dažnai kalbame laidose) aštuonių punktų nuostatų maldą. Ir trečiame punkte, aš dabar jos necituosiu, bet pasakysiu pagrindinę mintį, kalbama apie tai, kad žmogus kreipiasi į Viešpatį prašydamas sielos būsenoje pusiausvyros tarp išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės, šitų vertybių pusiausvyros savo sieloje. Ir atrodytų viskas yra gerai ir kad Viešpats duos, bet atsitinka kitas dalykas, kad tas žmogus pamato, tam, kad jis tai gautų, kad jame pradėtų tai vyrauti, jam reikia kiekvieną sielą, prieš jį atsistojusią gyvenimo kely, priimti išmintingai, teisingai, tikint ir mylint. Ir mes matome, kad pats žmogus savaime laimingas arba galingas būti negali, jis turi išeiti iš tų savo, ką jūs vadinate tų stereotipų rėmų, tų, grubiai kalbant, pavadinkime egoistinių šablonų ir jis turi atsisukti į kitą, turi sau pasidaryti erdvę, kad galėtų priimti, bet būtent santykyje su kitais.
Edita Marciulevičienė: Dar galiu paantrinti ir tau, Inga, kaip tik iš to paties skyriaus radau citatą.
Augustinas taip rašo: „Tačiau pabrėžiu, šiandien vienas žmogus nepajėgus nei iki galo suvokti, nei pasiekti dieviškąją būseną. Mes, žmonės, norėdami tai padaryti, turime susijungti į vieningojo vienio nuostatų dvasią, – tokia Kristaus aukos esmė“.
Ingrida Stankevičienė: Dalia Beata, jūs esate specialistė įkvėpimo ir iškvėpimo, ir veikimo, kas yra tarpe to, ir mes visi žinome, kad jūs esate labai stipri praktikė: kaip žmogui, kuris išmoksta kvėpuoti, medituoti, pajausti savo kūną, pakilti virš jo, tapti, kaip sakant, kaip dabar fizikai kalba, tapti banga ir tapti dalelyte, žodžiu, atliekant visas tas funkcijas, bet nieko neįvyks, jeigu jis neatidarys savo širdies kitam – čia jau kitas kelias – tam artimam, ar ne?
Dalia Beata Kasmauskaitė: Taip. Dėl ko tai darai? Vienoje iš dvasinių tradicijų, budizme, yra sakoma: „Bet kokia praktika, kurią tu pradedi, bet kurios mantros kalbėjimas, pirmiausiai tu turi turėti ketinimą – darau tai vardan visų gyvų būtybių gerovės“. Tai va, į bet kokias bangas benuspręstų žmogus save pakylėti, vardan ko jis tai daro? Vardan ko? Kad kitiems būtų lengviau. Jeigu dar taip paprasčiau visai: vardan ko aš tobulėju, vardan ko aš stengiuosi tas savo reakcijas perkeisti, tarsi išrinkti tuos skaudulius, vardan ko? Taip tiesiog pasakyti: „Kad kitiems būtų maloniau šalia manęs gyventi“.

Ingrida Stankevičienė: Tai taip, bet tada laidos autorius ką sako penktame punkte: „Padėk man susijungti su visais einančiais išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės keliu“. Ką mes kalbėjome pradžioje apie tą Kristaus širdies kelią, širdies atsivėrimą – mes visi kartu lyg tai tos bendros sielos dalelytės sueiname į vieną, kad taptume ta viena didžiule sielos dvasia. Ir kada tas kvėpavimas mūsų bendras – atitiktų vieno kvėpavimui. Prašau, Dalia Beata.
Dalia Beata Kasmauskaitė: Šiais laikais bendrystė, bendraminčiai turi didžiulę jėgą. Vienam žmogui yra sunku atsilaikyti nuo visų įtakų, kurių yra pilna, kurios tvyro iš visų ekranų, iš visų reklamos užrašų, iš prekybos centrų, visur eina kažkokia įtaka, pritraukia dėmesį, pritraukia žmogaus motyvą, žmogų tarsi niveliuoja su kažkuo ir išlikti tame, kame žmogus nori eiti tuo savo keliu yra labai svarbu bendraminčiai, ir ta erdvė, ta energija, ta bendra mintis, kurią sukuria bendras darbas ir bendrystė yra labai svarbu. Šiais laikais ypač. Žmonės anksčiau gyveno gamtoje, atsiskyrę, jie turėjo tam sąlygas, kad kažkur žmogus gali eiti, – mes šiandien kalbame apie Viešpatį, eiti Viešpaties link, – bet kuomet gyvename šiuolaikiniame pasaulyje, tame įvairių įtakų, įvairiausių norų ir troškimų, tai niekas kitas kaip bendro darbo ir bendros minties, bendro veiksmo galia, labai padeda ir padeda eiti ir išlikti.
Ir jūs kalbate apie širdį, ir kaip kvėpavimas susijęs su tuo yra. Taip, Viešpaties Jėzaus Kristaus kelias yra meilės kelias, tą kiekvienas pasakys. Todėl širdies atvėrimas vyksta labai paprastai ir greitai gana, kuomet žmogus kvėpuoja. Kodėl? Nes kasdienoje žmogus kvėpuoja įprastą kvėpavimą, bet dėmesys būna kažkur mintyse. Kuomet žmogus kvėpuoja ir dėmesys nukeliauja į kvėpavimą, tuomet jis paliečia širdį ir iš širdies (ir kaip sakote, jeigu skauda širdį, reiškia širdis yra susispaudusi, yra kažkokia emocija, skausmas), tada širdis ima paleisti, praustis ir ima atsiverti spontaniškai, kaip gėlė, kurią palieja ir ji pražysta, auga. Taip žmogaus širdis skirta žydėti, skirta augti, skirta skleisti meilę, Dievas sukūrė žmogų, sakoma, pagal save ir tam, kad žmogus skleistų meilę, kad jis artėtų Viešpaties link, kuris pats yra meilės nešėjas, tai yra jeigu atlaisvinama širdis, atpalaiduojama širdis, iš jos automatiškai išsiskleidžia meilė.
Todėl po kvėpavimo praktikų žmonės dažnai sako: „Aš išėjau (aš vedžiau praktiką, ten buvo toks megapolis), įėjau į metro ir aš norėjau visus apkabinti, visus bučiuoti, man jie visi buvo broliai, seserys!“ Tai nėra kažkoks paklydimas ar iliuzija, tiesiog žmogus labai giliai patiria. Jis ten nepuolė ir nepasirodė kažkokiu keistuoliu, nepuolė tą daryti, bet viduje jautė didžiulį širdies atsivėrimą.
Arba būna po kvėpavimo tiesiog žmonės sako: „Aš noriu paskambinti mamai, pasakyti kad ją myliu“, „Aš noriu…“ tą padaryti, aną padaryti. Tai yra veiksmai, kurie jau žmogui yra tarsi įdėti Dievo, natūralūs, bet užspausti, užblokuoti šiuolaikinio gyvenimo šablonų. Jie atsipalaiduoja ir iš žmogaus ima fontanuotis, skleistis kaip iš rožės sklinda kvapas, kai ji pražįsta, taip iš žmogaus širdies ima sklisti visi tie nuostabūs dalykai, užtenka, kai ji atsiveria.
Aišku, kvėpavimas su tuo labai tiesiogiai susisieja ir tą padaro, atrakina kaip raktelis, bet netgi atrakinus širdį, reikia nepamiršti vardan ko tu tai darai – vardan to, kad tu artėtum Viešpaties link, to kelio link, kad pajustum ryšį su juo, kad pajustum Jo vedimą, kad prašytum Jo vedimo, kad jaustum jį, Viešpatį, kiekvieną dieną savo gyvenime vis arčiau. Tai yra nepamiršti vardan ko tai yra.

Ingrida Stankevičienė: Mes su jumis nuolat kartojame tą žodį „Viešpats“, kokie radikalai ateistai mūsų klausosi ir galvoja, ką mes čia dabar turime omenyje. O ką mes turime omenyje, sakydami „Viešpats“?
Dalia Beata Kasmauskaitė: Kartais žmogus sako: „Aš netikiu niekuo, nieko čia nėra, kaip noriu, taip gyvenu“. Aš į tą turiu labai paprastą atsakymą: gerai, tu gyveni kaip nori, bet tokie dėsniai – „ką pasėsi, tą nupjausi“, „kaip pasiklosi, taip išmiegosi“, – net jeigu tiki Darvino teorija, kad žmogus atsirado iš beždžionės ar iš sprogimo, iš dulkių, bet šitie dėsniai yra, tikriausiai to nepaneigs joks ateistas. Tai jeigu čia viskas kilo iš dulkių, iš beždžionės, kas įdėjo šituos dėsnius į visuomenę? Kas? Juos reikia kažkaip įdėti, kad jie veiktų gyvenime, jie veikia ar ne? Kas juos įdėjo? Gal jų nėra. Žmonės bando gyventi, lyg jų nebūtų, bet po to kaip gyvenimas sustabdo. Vadinasi, jeigu yra dėsniai, tai kažkas tuos dėsnius įdėjo į pačią žmogaus psichiką.

Ingrida Stankevičienė: O jeigu paėmus šitą žodį ir atskyrus, tai „Viešpats“ išeitų – „viešas aš pats“. Kaip jūs matote visą šitą loginę veiksmų seką, čia jau evoliucijos kontekste? Kada žmogus suvokia, kad jis yra ne vienas aš pats sau, bet jis laike, judėjime, atsiskleidime savyje ir savęs su kitais jis tampa iš „aš“ – „mes“, jis tampa viešas.
Dalia Beata Kasmauskaitė: Taip, žmogus yra dalelytė, tiesiog viso to didžiulio viešpataujančio okeano, kuris viską sukūrė – Viešpats kūrėjas, Viešpats viešpataujantis, – ir žmogus yra dalelytė, ta, kuri plaukioja, ta kuri yra, kuri tiesiog gyvena reakcijose, kol vieną kartą ji pabunda susivokti ir keliaudama savo keliu, ateina vienovės link su Viešpačiu.
Ir šiandien žmonės, jeigu paskaityti jų biografijas, yra šventieji, jie sakoma neturi pasąmonės. Pasąmonė yra kažkokia mūsų reakcija. Tai šventas žmogus mato visa ko priežastį kaip medžio šaknį ir visą pasaulį kaip medį, ir iš tos vienos šaknies kyla visas pasaulis. Tai yra tas žmogus, šventasis, kalba su Viešpačiu kaip su draugu, ir jis jį jaučia labai arti, nes jis mato viską visur esant, ir save visko dalimi, ir viskas su viskuo susiję.

Ingrida Stankevičienė: Prašau, kaip specialistė, pasakykite, kaip kvėpavimu galima „aš“, nuo savo tos individualybės lyg banga nueiti iki „mes“?
Dalia Beata Kasmauskaitė: Žmogus yra siela ir sąmonė yra sielos audinys, tarsi yra nuotaka ir ji yra apsupta daug metrų peršviečiamo audinio, ir ta sąmonė gali būti tokia užtemdyta, nešvari, neišmananti, nežinanti, tarsi neišskalbta, kažkokia išsivoliojusi, ir po to, kuomet ji didėja, švarėja, tai išsiskleidžia tas audinys ir žmogus ima jausti kito skausmą, kaip savo skausmą. Žmogus gali sakyti, kad jeigu nors vienam žmogui žemėje blogai, man negali būti gerai. Tai yra žmogus ima tą jausti.
Ir aišku, kvėpavimas išplečia sąmonę, be jokios abejonės, bet tai yra kelias. Kelias, kurį kiekvienas praeina švarindamas savo sąmonės audinį. Sutikdamas kažkokias istorijas, pamokas, nes kuomet sąmonė plečiasi ir dėka kvėpavimo, ir dėka kitų praktikų, dėka maldos labai sąmonė plečiasi, lygiai taip pat ir valosi, tai tuomet žmogus sutinka save: jis ima pamatyti savo poelgius, savo rezultatus, tai ne visada būna malonu, bet reikia juos stengtis priimti kaip pamoką. Ir tai yra kelias, ir tada imi matyti kitą kaip mokytoją, kuris tave moko, be jo nebūtum išmokęs kaip reikia.
Prieina gimnastikos mokytojas ir sako: „Nugara tiesiai, pilvą įtraukiam, koją pakeliam, ranką ištiesiam“. Taip ir kiti žmonės ima: paspusteli, kad mes išsitiestume, pilvą įtrauktume, yra dvasiniai raumenys, kaip fiziniai raumenys nuo gimnastikos. Visas pasaulis dievo valia mus moko dvasinių raumenų gimnastikos.
Ir kvėpavimas, be jokios abejonės, labai atveria žmogaus intuiciją, apvalo sąmonę ir žmogus ima suvokti visai kitaip pasaulį. Jis net ima suprasti kas, jeigu anksčiau nesuprato, kame pamoka, jis ima tą suprasti. Kvėpavimo praktika yra labai galinga, tai yra kvėpavimas, kuris ima tą audinį apvalyti. Žmogaus subtiliajame kūne yra daug kanalų, subtiliųjų, kurie sąveikauja su nervų sistema. Nervų sistema – su fiziniu kūnu. Ir tie subtilūs kanalai užsiteršia. Nuo ko? Nuo blogo žodžio, nuo blogos emocijos, blogo darbo, blogo veiksmo jie užsiteršia. Ir kuomet mes kvėpuojame, jie apsivalo. Tada žmogus ima kitaip matyti, jausti ir suvokti. Realiai jis tarsi nusivalo akinius.
Koks greitis yra vieno nusivalymo ir kito, priklauso nuo to žmogaus užsiteršimo, nuo jo švarumo. Kiekvienas žmogus yra labai atskiras pasaulis, ir kas pas jį vyks, priklauso nuo jo. Aišku, ir nuo jo laisvos valios, kaip jis tęs, ką darys, ką jis pasirinks, čia yra mokykla, bet reakcijos… tarsi yra daug įvykių, kuriems mes negalime padaryti įtakos, bet mes galime padaryti įtaką savo reakcijoms, juolab kvėpavime, – žmogus, daug kas priklauso nuo jo.

Ingrida Stankevičienė: Pabaigai prašau, kaip jūs į tai žiūrite, kad vis daugiau žmonių, o ypač dabar, šiuo laikotarpiu, pradeda suvokti, kad mūsų kūne, mūsų mintyse, mūsų emocijose, žodžiu, mūsų visoje psichikoje, kuri yra mūsų santykiuose, mūsų kuriamuose ryšiuose, ji lyg ateina, lyg brėžia kažkokią ribą, mes visi pradedame jausti, kad mus kažkas stumia rinktis naują paradigmą, tas kažkas yra mūsų viduje. Mes norime jausti, norime „skanauti“, norime dalytis meile, nesuvokdami patys, ką tas žodis reiškia, bet mes jau jaučiame savy tą poreikį. Jis yra, tas kodas, meilės kodas yra mumyse. Prašau, pabaikite šia mintimi.
Dalia Beata Kasmauskaitė: Išmintingos knygos sako: „Žmogus turi, net ne žmogus, sakysime, siela žmogaus turi troškimus: meilės, amžinybės ir tiesos, palaimos. Todėl žmogus netiki, kad jis mirs, aplink visi miršta, statistika jau dabar iš vis kiekvieną dieną…

Ingrida Stankevičienė: Atsiprašau, tai „Verslumo dvasia“ prie tiesos, dar pasakytų išminties ir dar tikėjimo, ir aišku meilės… atsiprašau, kad įsiterpiau.Dalia Beata Kasmauskaitė: Tai yra sielos troškimas. Žmogus nėra šis kūnas, jis nėra šis protas, jis yra siela. Vadinasi, jeigu jūs sakot, kad gimsta pas visus, vadinasi sielos savybės eina, fontanuoja, žinot, kaip šaltinis iš žemės atsiranda, ten ateina semti, gerti, ir t.t. Vadinasi sielos savybės – ji turi besąlyginę meilę, ji turi norą tarnauti kitam, ji turi amžinybės jausmą, nes ji yra amžina, dėl to žmogus visada galvoja, kad jis yra amžinas, nes tai yra sielos savybė. Ir jis nori gyventi amžinai, jis nori mylėti, jis nori būti palaimoje. Tai yra sielos savybės, sielos prigimtis. Vadinasi sielos prigimtis eina, veržiasi iš žmonių į paviršių.

Ingrida Stankevičienė: Taip tai mes artėjame prie laidos pabaigos, ir labai norėtųsi dar su jumis kalbėtis. Gal čia mes taip nevykusiai padarėme, kad per daug plačiai paėmėme, bet jūs taip vedėte tuo Kristaus širdies pajautimo keliu ir aš tikrai per šį pokalbį pajaučiau, kad mes visi turime tą galimybę ir visas sąlygas savo širdį paruošti, atidaryti, suvokiant kam, dėl ko mes tai darome. Tai labai jums dėkui.
Ir tradiciškai mūsų klausytojams jūs, kaip kvėpuotoja profesionalė, dviem sakiniais „išgelbėkite pasaulį“.

Dalia Beata Kasmauskaitė: Pasaulį gelbėja Viešpats. Aš galiu tiktai pasakyti, ką aš darau, ar ką aš dariau. Mano gyvenime kas įvyko geriausia man davė kvėpavimo praktika, mano gyvenime kas yra geriausia – davė dvasinė praktika, mano gyvenime kas yra stebuklinga – davė Viešpaties sprendimu ir man padeda eiti toliau ieškojimas savyje ir tik savyje. Aš tą dariau nuo pat, kai pradėjau praktikuoti: vesti dienoraščius, kvėpuoti, kai man reikia išsikvėpti, aš išsikvepiu ir nuo savęs. Paskaitau savo dienoraščius, ten aš matau, kad visada ieškojau priežasčių savyje, nežinau iš ko aš tai supratau, bet tai kryptinga visada ieškoti savo reakcijos visa kame, kodėl aš taip reaguoju, kas vyksta. Va nuo šito yra labai palanku pradėti. Galima daug rasti. Aš taip dariau ir man kažkas pavyko.

Ingrida Stankevičienė: Prašau, pasakykite, kad mes jau būtume labai sąžiningos, trumpą kokį pratimą žmonėms.
Dalia Beata Kasmauskaitė: Genialumas slypi paprastume. Ar jūs prisimenate vaikus, matėte, ar kai sutiksite, atkreipkite dėmesį, kai jiems yra tiek metų, kaip sakoma, vaikšto stati po stalu – metai–dveji, ar ne? Kaip jie daro? Jie dūsauja. Ką jie tuo metu daro, kai dūsauja? Vaikai tuomet gyvena artimųjų aplinkoje, tie artimieji, suaugusieji, turi kažkokį emocinį foną ir tas emocinis fonas tvyro toje aplinkoje, ar darželyje, ar šeimoje, ir vaikai yra sugertukai. Vaikai iki šešerių metų sugeria viską šimtu procentų – žodį, veiksmą. Jie sugeria tiesiogiai, jie neturi filtrų, pasąmonė sugeria viską, sugeria emocijas. Bet jie yra labai atviri. Kaip audinys, kaip kubiliukas, kuris yra visai atviras, todėl jie tas emocijas gali automatiškai išmesti vienu atodūsiu ir jie tai daro. Vaikai žino ir moka atlikti automatiškai instinktyviai natūralų atodūsį.
Pradėkite nuo atodūsio kiekvieną kartą kai jaučiate negatyvią emociją, kai jaučiate kažką, kas jus riboja, kai jaučiate, kad kažkas jus užspaudė, kažkas yra neaiškaus, kažkas įvyko; kuomet norite kažkam pasakyti neigiamą žodį, atsiduskite pirmiausiai, kuomet norite sureaguoti su negatyvia emocija, kuri veržiasi iš jūsų, pirmiausiai atsiduskite, – atsiduskite kelis kartus ir kažkas pasikeis, jūs reaguosite kitaip, kažką paleisite.
Kad jūs tikrai paleistumėte, reikia tam tikros treniruotės ir norėčiau, kad įsidėmėtumėte tuos žodžius, nes jie yra svarbūs, kad su atodūsiu iš tiesų paleistumėte tai, kas yra krūtinėje, kas yra mintyse. Atodūsiu visų pirma paleiskite tik tiek, kiek galite paleisti, nes būna viduje daug, ir yra užspausta krūtinė ir jūs tiesiog negalite paleisti to – tai tarsi per maža anga per kurią negalima išpilti iš karto visko kas yra, todėl paleiskite tik tiek, kiek galite, nors ir nedaug.
Atodūsis gali būti labai nedidelis, svarbu, kad jis būtų minkštas, švelnus, natūralus, instinktyvus, ne dirbtinis, tuo metu dėmesys turi būti kvėpavime ir kūne, jokiu būdu ne mintyse, ir neturėkite minties – ar aš gerai darau, ar aš taisyklingai darau – jeigu jūs taip galvojate, jūs reiškia, esate prote. Tiesiog perkelkite dėmesį į kūną ir atsiduskite. Atsiduskite tris kartus.
Papraktikuokite, įpratinkite save atsidusti kiekvieną kartą, kai kažkas įvyksta. Paleiskite žandikaulį, žandikaulis yra didžiausias dangtis, kuomet žmogus užspaudžia savyje emociją. Žinote, kaip yra greitpuodis, ten yra daug atmosferų ir viduje kažkas verda, ir jeigu įvyksta, kaip sakant, atsiduria maistas ant lubų, deja, palyginimas gan drastiškas, bet žmogaus insultas tai yra kažkas tokio, kai žmoguje yra labai daug įtampos, jis laiko visais savo raumenimis, ypač žandikauliu, galvos, pečių, rankų raumenimis, ir viduje kaupiasi įtampa ir vėliau ta įtampa kažkur išsiveržia. Deja.
Todėl, – atidaryti žandikaulį, minkštai, tarsi praverti langines, viską darykite minkštai, nes kvėpavimo mokslas yra labai subtilus ir gali būti veiksmingas, jeigu jūs būsite tikslūs, minkšti, jeigu būsite dėmesiu ne prote, o kvėpavime.
Tikiuosi, buvau naudinga.

Spausdinti