„Žinių radijo“ Kauno studijoje pokalbiui susitinka verslininkė, politikė, poetė Dalia Teišerskytė ir verslininkė, politikė, dėstytoja Vida Skačkauskaitė.
Kalbėsimės apie moteriškąją galią, apie tai, kad pasaulyje mes prarandame vertybes ir mums gresia trečiasis ir ketvirtasis pasauliniai karai, ir mes prieiname prie išvados, kad visos bėdos susitinka bendroje šaknyje – šeimoje.
Kaip visuomet laidoje „Verslumo dvasia“ bandome vadovautis svarbiausiomis nuostatomis, kurios mums patogiai surašytos Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“: „Pirminė žmogaus tobulėjimo pakopa yra šeima, antrąja gali būti darbovietė ar kita bendruomenė, toliau – šalis ir galiausiai – visas pasaulis. Kiekvienoje pakopoje yra diena ir naktis, sava dvasia, kurioje vyksta kūryba. Sėkmė šeimoje priklauso nuo to, kaip kiekvienas jos narys laikosi bendrai pripažįstamų, visus šeimos narius veikiančių dėsnių. (…) Pirmoji aplinka, kurią siela, neturėdama jokių subrendusio proto klišių, pajunta, yra ją supančių artimiausių žmonių šeima. Šeimoje žmogus bręsta, formuojasi, ugdo savivoką, kad užaugęs kuo geriau gyvenimo esmę suprastų ir žinotų, kaip reikia elgtis su jį supančia aplinka, kad savo naujai išgyventais potyriais padėtų vystytis žmonijos sielos dvasiai.“

Klausytis internetu.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Laida transliuojama penktadienį 10.10 val. Kartojama savaitgaliais 17 val.
***
Ištrauka iš laidos:

Ingrida Stankevičienė: Mes džiaugiamės, kad pavasaris, kad esame kartu su jumis, o jūs su mumis. Šiandien studijoje turime dvi viešnias, ir jos tuoj pat prisistatys pačios. Prašau, brangiosios.
Dalia Teišerskytė:
Esu Dalia Teišerskytė. Aš net nežinau, kas aš esu. Aš galbūt pasakysiu taip bravūriškai, kad aš buvau geriausia poetė tarp verslininkų, geriausia verslininkė tarp poetų. Lygiai tą patį galiu pasakyti apie politiką. Kai aš teikdavau kokį nors įstatymo projektą apie kultūrą, apie švietimą, vienas toks ūsuotas bebras sakydavo: „Vėl tai poetei kažko reikia!.. Kultūros jai reikia!..“
Taigi man tikrai reikia kultūros, aš noriu, kad žmonės šalia manęs būtų kultūringi, apsišvietę, išsilavinę. Esu parašiusi 14 knygų. Išleidusi 14, dar trys laukia eilės. Ieškau kas man pasponsoriaus mano visą šitą svajonę ir turbūt užbaigsiu su rašymu tomis trimis knygomis.
O šiaip jau vienoje paskutinėje eilėraščių knygoje, paskutinis eilėraštis baigiasi šitaip: „Per pasaulį keliauja Dalia, / Jeigu norit – keliaukit šalia“. Tai vat tokia esu.
Vida Skačkauskaitė: Laba diena, aš esu Vida Skačkauskaitė. Šiuo metu labai domiuosi, koks vis dėl to yra žmogaus gyvenimo tikslas šioje žemėje ir atrandu bendraminčių, kurie ieško to paties, ir yra radijo laidų, kurios ieško to paties, ir padeda žmonėms. Kokia ta nauja epocha ateina?
Labai dėkinga už tai, kad pakvietėte į šią laidą ir labai svarbia tema „Kas yra moteris ir kas yra šeima? Moteris – šeimoje“.

Ingrida Stankevičienė: Taigi, mes turime dvi viešnias, dvi buvusias politikes, viena – poetė, kita – dėstytoja.
Edita Marciulevičienė: Su kuriomis šiandien bendraus Ingrida ir Edita.
Ingrida Stankevičienė: Ir kadangi, Vita, jūs pradėjote temą be mūsų, taip sakant, užbėgote mums už akių, tai Edita gražiai apipavidalins šią temą.
Edita Marciulevičienė:
Šiandien mums reikia kalbėti apie moterišką galią, apie tai, kad pasaulyje mes prarandame vertybes ir tai, kad mums gresia trečiasis, ketvirtasis pasauliniai karai, kurie daly pasaulio apskritai jau vyksta. Ir mes prieiname prie tokios išvados, kad visos tos bėdos susitinka vienoje šaknyje, tai yra šeimoje. Mes kaip visada savo laidoje „Verslumo dvasia“ bandome vadovautis tomis pagrindinėmis nuostatomis, jos mums labai patogiai yra surašytos knygoje „Globali jausmo proto dvasia“. Aš tiesiog paskaitysiu:
„Pirminė žmogaus tobulėjimo pakopa yra šeima, antrąja gali būti darbovietė ar kita bendruomenė, toliau – šalis ir galiausiai – visas pasaulis. Kiekvienoje pakopoje yra diena ir naktis, sava dvasia, kurioje vyksta kūryba. Sėkmė šeimoje priklauso nuo to, kaip kiekvienas jos narys laikosi bendrai pripažįstamų, visus šeimos narius veikiančių dėsnių.
Pirmoji aplinka, kurią siela, neturėdama jokių subrendusio proto klišių, pajunta, yra ją supančių artimiausių žmonių šeima. Šeimoje žmogus bręsta, formuojasi, ugdo savivoką, kad užaugęs kuo geriau gyvenimo esmę suprastų ir žinotų, kaip reikia elgtis su jį supančia aplinka, kad savo naujai išgyventais potyriais padėtų vystytis žmonijos sielos dvasiai.“
Ingrida Stankevičienė: Edita suformulavo klausimą, kuriame buvo esminis akcentas, tai – moters galia.
Vida, klausimas jums: kas tai yra per fenomenas ta moters galia ir kodėl mes manome, kad moters galia šiandien turėtų poveikį mūsų pasaulio vystymosi raidai?
Vida Skačkauskaitė: Moteris sukurta pagal tam tikrus dėsningumus, kurie yra visatoje, kurie yra sistemoje, ir jos prigimtis yra „gauti“. Toks dėsnis. Ji yra kaip „niekas iš nieko“ ir turi „gauti“. O vyriška pusė tai yra „pripildyti“, „aprūpinti“. Mes per ilgą istorijos laikotarpį išsivystėme taip, kad tos vietos susimaišė. Tiesiog tai, ką Edita sakė, visi bendruomenių lygiai sudarė sąlygas ir demokratija sudarė sąlygas moteriai tapti vyriškų norų dalimi, vyrai tapo moteriškų norų dalimi, ir mes nebesuvokiame tikrosios moters prigimties. Ir jeigu šiandien jai pasakytume, kad, anot vokiečių, trys „K“ („KKK“) jai, ji nesutiktų, tai yra „Kinder, Küche, Kirche“ (vaikai, virtuvė ir bažnyčia). Tai moteris su tuo nesutiktų, ji turi ir verslumo, ir idėjų, ir noro. Ir pirmiausia norai! Juk mes iš tikrųjų esame tik norų išraiška, o tai ką turime savo gyvenime yra to formos (tų norų). Ir moteris išeina taip iš šeimos.

Ingrida Stankevičienė: Ką šiandien mes, keturios moterys, sėdėdamos studijoje, kaip mes įsivaizduojame, kas yra ta dvasinė, – mes vis dėl to kalbame apie tą dvasinę pusę, – kas tai yra ta dvasinė moters prigimtis? Prašau, Dalia.
Dalia Teišerskytė:
Oi, labai sudėtingas klausimas, aš tikriausiai neturiu į jį atsakymo, nes galva yra prigrūsta tiek visokių teorijų, teoremų…

Ingrida Stankevičienė: Tada, Dalia, ačiū. Tada prašome, Vida.
Vida Skačkauskaitė: Moters esmė yra norėti.

Ingrida Stankevičienė: Ką jūs turime omenyje sakydama „norėti“?
Vida Skačkauskaitė: Aš turiu omenyje, kad ji suformuoja norus. Ji turėtų suformuoti norus: kokia turėtų būti šeima. Ji formuoja šeimos aplinką. Tai nereiškia, kad ji turi pulti ir tai daryti. Reikalavimus Vyriausybei jos turi organizuotis ir suformuoti. Moters vieta yra kurti šį pasaulį, norėti, o vyro vieta – pripildyti ir daryti tą, ko moteris nori.
Tai moterys šiandien labai susiskaidžiusios, perėjusios į vyrų veiklos erdvę, ten užėmusios pozicijas, todėl vyrai jas stumia ir spaudžia. Todėl reikia dvigubai–trigubai daugiau jėgų panaudoti, jeigu tu nori būti lygia. Aš tai žinau iš savo istorijos gyvenime.
O šiandien ieškojau apie tą laikotarpį, kai išėjau iš visos politikos, ieškojau, kur gi vis dėl to esmė? Esmė vis dėl to yra moters prigimtyje – reikia moteriai grąžinti moters prigimtį: norėti, reikalauti ir prašyti.
Dalia Teišerskytė: Bet miela bičiule, o kas ją grąžins, jeigu ne mes pačios?
Vida Skačkauskaitė: Tai mes pačios ir šiandien kalbame apie tai, kad mes jau galime pradėti tai daryti.

Edita Marciulevičienė:
Tai pabandykime susivokti: kaip mes, ką mes, ko mes?..
Dalia Teišerskytė: Ko mes nepadarome?
Edita Marciulevičienė: Ką mes norime grąžinti?

Ingrida Stankevičienė: Mūsų laidos autorius – vyras. Jis moterį sulygino su žemė. Paskaityk, Edita, tą ištrauką, gal tai mums padės truputėlį.
Edita Marciulevičienė:Daiktai negrąžina į juos įdėtos jausmo proto dvasios energijos. Juos mylėdami negauname gyvybe alsuojančio grįžtamojo ryšio energijos, kokią teikia mums Motina Žemė, todėl anksčiau laiko išsenkame. Nors dažniausiai kaltiname supančią aplinką, priežastis slypi mumyse – kaip suvokiame savo santykius su mus supančia gyvybe šioje Žemėje.“
Ingrida Stankevičienė: Jeigu mes iš tiesų pradėsime kalbėti apie tai, kaip moteris elgiasi, ką ji padaro, ko nepadaro – galime čia susimaišyti. Bet kada mes pasiimsime tą atskaitos tašką, su kuo mes moterį lyginame, su kuo ją suvedame, ką matome, išvesime paralelę, gal mums bus aiškiau.
Vida, jūs sakote, kad moters prigimtis yra gauti, traukti į save, tai dėsnis veikia taip, tam, kad aš kažką galėčiau pagimdyti, aš turėčiau gauti. Vien todėl, kad ji gali gimdyti, auginti, maitinti, tai tame pirmiausiai slypi jos galia.
Vida Skačkauskaitė: Taip, todėl, kad ji ir gimdydama, ir pagimdžiusi kūdikį, ji nori ir aplinkos, kad būtų gera aplinka, ji visą laiką nori, kad tas vaikas augtų, kad šeima rūpintųsi, kad santykiai būtų geri, ji visą laiką nori nuo to pirminio taško kurti tą gerą aplinką, kurioje galėtų viskas vystytis. Ir pasižiūrėkim, iš tos aplinkos visi poreikiai ir susifokusuoja – ko šeimai reikia? Ir pasirodo, kad šeimai reikia labai daug dalykų, kurie turi būti sukurti ir politiniu lygmeniu, ir bendruomenių, ir valstybės, ir tarpvalstybiniu lygmeniu. Tai moteris yra tas pirminis išeities taškas, suteikta jai galia gimdyti, joje sufokusuoja norą rūpintis tuo, ką ji pagimdo, rūpintis tuo iki jis užaugs ir po to. Juk motina savo vaiką vadina vaiku ir kai jam 40 ir 50. Jis yra jos dalis, iš jos išėjęs.

Ingrida Stankevičienė: Dalia, kaip jūs matote, kaip perspektyvą, kaip tą tokį bendrą planą, mūsų visų moterų tą rūpinimąsi ta aplinka, kurioje augs būtent tai, ką moteris savyje brandina?
Dalia Teišerskytė:
Aš bevelyčiau, kad nustotų rūpintis taip primestinai. Valstybė, valdžia, kad nustotų, tarkim, manimi rūpintis. Aš manimi, sakau, moterimi. Aš noriu pati rūpintis savo vaikais, savo šeima, netgi savo verslu, tarkim, ar savo, politikoje, vieta. Kad manimi niekas nesirūpintų, kad man leistų laisvai išreikšti savo asmenybės galias. Kad man nesakytų, kad aš turiu teises. Tarkim, išgerti raudono vyno, kaip aš turiu vertinti vyriškio prisilietimą prie mano kūno, kaip aš turiu reaguoti į tai, kad moteris, politikų rinkimų sąraše, protingesnė moteris, geresnė moteris, įtakingesnė visuomenėje moteris atsiduria kažkokioje 67 vietoje. Visa tai yra kišimasis į moters vidų, į jos prigimtį ir ją žaloja, iškreipia, ir verčia moterį tapti, na iš dalies netgi virsti monstru arba vyru. Ir tai, kad moteris tampa vyru, – būna anekdotinė situacija apskritai, bet ji yra labai pavojinga situacija.
Aš, tarkim, visą gyvenimą norėjau būti moterimi, bet man niekas nesuteikė tų galimybių. Aš visą gyvenimą buvau iš dalies ir galbūt netgi daugiau, per pusę daugiau – „vyru“, kuris turėjo kurti, daryti, auginti, rūpintis, idėjas teikti, jas įgyvendinti, už tai paskui gauti per galvą, jeigu nepavyksta kas nors. Visa tai turėjo daryti mano kelyje pasitaikantys vyrai, bet jie buvo silpnesni. Ir kur mano tragedija? Tragedija yra ta, kad aš esu stipri.

Ingrida Stankevičienė: Ir mes susidūrėme su moters vystymosi raidos tam tikra pakopa, kai moteris pradeda suprasti, jog kokią ji pasiekė būseną, ją pradeda pačią laužyti.
Vida, kaip jūs manote, į kokius dėsningumus turėtų moteris atkreipti dėmesį, kad ji pradėtų orientuotis savyje, kas su ja vyksta, ką ji daro ne taip, į kokius dalykus ji turi nukreipti save, su kuo ji turėtų užmegzti ryšį, kad joje atsirastų galimybė harmonizuotis?
Vida Skačkauskaitė:
Vis dėl to, kaip nebūtų, mūsų santykius veikia gamtos dėsniai. Mes esame bendruomeninio sociumo dalyviai ir jau kaip susikūrėme, ką štai ir Dalia kalbėjo, reikia tapti vyru, vyrai silpnesni ir ką dabar daryti iš tos pozicijos? O motina gamta nori, kad būtų harmonija tarp vyriškos ir moteriškos jėgos, ji stumia juos į savo pirmines pozicijas.
Šiandien toks stebėtinai unikalus prasideda etapas, kada mes naujai turime pažvelgti į tai, kas yra moteris, kas yra vyras, kokie jų santykiai turi būti. Ir šitoje pozicijoje, ką ir Edita skaitė apie žemę ir moteris sutapatinama, netgi senovės raštuose, su žeme ir pavadinta kaip Žemė, sakysim, vertinys. Ir ji yra kurianti tą žemę. Tai kaip moterims reikia grįžti? Joms reikia vienytis. Pažiūrėkite šiandien moterys nesivienija. Vyrai – taip, ar jie restorane prie alaus bokalo, ar jie politikoje, jie iškart susivienijo, verslo interesai…
Ingrida Stankevičienė: Ar futbolas, krepšinis…
Vida Skačkauskaitė:
Čia – tai išvis!
Dalia Teišerskytė: Bet pažiūrėkit, per rinkimus, tarkim, yra iškeliamos iš ties protingos, galinčios paveikti visuomenės raidos netgi vystymąsi, moterys – už jas moterys nebalsuoja! Moterys už moterį nebalsuoja. Ir dėl to pas mus tose institucijose, kurios yra renkamos visuomenės, išimtinai vyriškiai su retai pasitaikančiomis protingomis moterimis. Ir čia yra tikrai didelė tragedija.
Moteris yra šeimininkė, kad ir kaip ten kalbėtume, kad ir ko norėtume, ir ji visada, kad ir politikoje, ar dar kažkur, ji elgiasi kaip ugdytoja, statytoja, formuotoja, taupytoja. Ji žino, kad ji gavo atlyginimą: šitiek reikės maistui, šitiek – vaikams mokslui, šitiek – bateliams, šitiek – atostogoms ir t.t. Tuo tarpu mūsų valstybė, tarkim, lengva ranka gali paskirti septynis milijonus eurų per metus Lietuvos retiems gyvūnams išsaugoti. Septynis milijonus eurų! Pasirodo tie reti gyvūnai yra gal penkios ar penkiolika lūšių. Moteris niekada šitaip nepasielgtų. Moteris duotų 70 tūkstančių eurų, kitus ji paskirtų švietimui, būtent, tų moterų, arba tų vyrų, nuo kurių priklausys ateities valstybė, švietimui.

Edita Marciulevičienė: Bet, pažiūrėkite, sakome, tam, kad moteris, tarkim, galėtų racionaliai tvarkyti politiką, ji turi būti išrinkta, bet jūs pasakėte tą fenomeną, iš tiesų, moteris už moterį nebalsuoja, nesivienija…
Vida Skačkauskaitė: Ir moteris kai ji pasiekia lygį, tampa politike – ji tampa vyru. Jai reikia grįžti.

Ingrida Stankevičienė: Pabandykime šiandien pasižiūrėti, Dalia šiandien palietė tokį klausimą su tais gyvūnais, čia mums kaip testas, ar ne? Pabandykime truputėlį grįžti atgal ir pasižiūrėti, kodėl mes turime valstybėje tokią situaciją, valstybę – aš taip apibendrintai turiu omenyje – kad moteris nerenka moters, moterys nesirūpina viena kita, moterys nejaučia viena kitos, kur čia yra tas fenomenas, nes mes juk kalbame apie dėsnio pažeidimą?
Dalia Teišerskytė: Žiūrėkit, aš pasakysiu jums vienintelį epizodą, iš kurio galima daryti dideles ir skaudžias išvadas.
Kažkada teikiau projektą, kad būtų daugiavaikėms motinoms skiriamos valstybinės pensijos ir mes tą projektą apgynėme, laimėjome ir paskui koridoriuje mes ten šurmuliuojame, senjorų būrelis, aš gavau megztas kojines dovanų, laiminga, ir jaunas žurnalistas: „Kas čia, kaip čia, kur čia?..“ Ir aš sakau: „Va, „nacionalinės vertybės“ šurmuliuoja!“ Nuo tos dienos šitie žodžiai tapo vos ne mano prakeiksmu – kiekvieną kartą, kas tik netingi: „O – „nacionalinė vertybė“, o, pažiūrėkite!“ ir su tokiu paniekinimu. Aš iš pradžių labai išgyvenau, paskui aš supratau, kad aš esu „nacionalinė vertybė“ iš tikrųjų, kaip ir kiekviena mūsų, kuri dirba, moka mokesčius, augina vaikus, augina morkas, rašo eiles ir t.t. Mes neturime deimantų, mes neturime kasyklų kažkokių, naftos, mes turime žmones, kurie yra nacionalinės vertybės! Ir šitai frazei sugrąžinti tikrąją jos esmę irgi turėtų moteris. Nes jos yra didžiulės nacionalinės vertybės. Kitų neturime. Ir kada mes kažkaip mokykloje, darželyje, šeimoje, jeigu žmogus tokią turi, išmokysime gerbti kitą žmogų ir į kitą žmogų žiūrėti kaip į didžiulę vertybę, į didžiulę Viešpaties duotybę šitam kraštui, gebančią kažką pakreipti truputėlį geriau, truputėlį gražiau arba bent jau nekenkiančią šalia esančiajam, tada galbūt mes pradėsime atsigauti. Aš nežinau ko čia reikia… Man liūdna…

Ingrida Stankevičienė: Dalia suformulavo labai gražią programą, kaip turėtų atrodyti moters misija šioje žemėje, ar ne? Tai gal mes pabandykime pasižiūrėti, tarpusavyje taip pasikalbėti: kuo mes turėtume naudotis, ką mes turėtume matyti, kad tokie daugeliai mumyse, pirmiausiai mumyse pačiose, pradėtų tiesiog formuotis? Pradžiai pabandykime sukurti tam erdvę. Vida, ką jūs manote?
Vida Skačkauskaitė: Kad sukurti šitam gerą erdvę, reikia mokytis. Reikia mokytis visą gyvenimą. Ir mūsų tokia prigimtis vienpusė, egoistinė, tik prisipildyti, sukuria labai didelę konkurenciją. Ir viskas yra vertinama iš pasiektų lygių – ką tu turi aplinkui. Kaip manęs klausia? Ne kaip aš gyvenu, ką aš jaučiu ir kas aš esu, o klausia, kur tu gyveni, kiek uždirbi ir t.t.
Tai mes turime pradėti atitikti gamtos dėsnius. Šiandien į areną išeina kita veiklos vieta, – mus vienijanti. Ir jeigu mes jai priešinamės, nesivienijam, tai mus tiesiog sutraiškys, kaip jūs ir kalbėjote, bus ir trečias, ir ketvirtas pasauliniai karai. Ir jau bręsta.
Ir Sirijoje visi laukia, ką pasakys VIENAS žmogus?! Įsivaizduojate? Visam pasauliui, ką pasakys vienas žmogus. Tas žmogus, su visais tais sprendėjais, negyvena toje valstybėje, jis už ją neatsakingas, neatsakingas už jų žmones. Kitas, irgi neatsakingas, nusiuntęs visą savo didžiulę armadą kareivių, o ten – motinos ir vaikai. Ir dar rodo, šiandien irgi žiūrėjau ištrauką, jie ramiai sau vaikšto, mokosi universitete, eina į paskaitas ir t.t., o virš jų jau kabo bombos. Įsivaizduojate, iki tokio lygmens! Todėl, kad nėra moters. Moterys nereikalauja. Nereikia eiti į politines vietas, bet reikia sukurti labai tvirtą „apačią“ reikalauti iš vyrų. Moters energetika, – toje dabar atsiveriančioje dvipolėje sistemoje, kuri pradeda reikštis žmoguje, ir vienytis, ir atrasti tikrąsias savo prigimtines vertybes, kur įsijungia visiškai kitos jėgos, – moteris pirmoji turi atitikti tuos dėsningumus.

Edita Marciulevičienė: Mūsų laidos tema šiandien – „Moters galia“ ir mes bandome kartu surasti, kodėl moterys nesivienija, kodėl yra tokios atskiros, kas trukdo pasireikšti moters dvasinei prigimčiai ir kalbame apie ateinantį laiką, kai moteris gaudama iššūkius priversta ieškoti atsakymų, kas aš esu, kokia mano misija.
Štai jūs, Vida, baigėte mintimi, kad moteris norėdama tame laike išgyventi, atsiskleisti, turi atitikti tam tikrus dėsningumus, prašau Inga.

Ingrida Stankevičienė: Kai jūs sakote moteris, tai mes suprantame, kad kalbame ne apie ponią Dalią, ne apie ponią Vidą, mes kalbame apie ką? Kai jūs sakote, moterys turi susivienyti – mes turime krūvas organizacijų, visokiausių komitetų, kur dirba moterys, kaip pelytės, ir jos kažką daro, bet vis dėlto nematome tų rezultatų.
Vida Skačkauskaitė:
Jos nesivienija, jos sprendžia labai…
Dalia Teišerskytė: Bet mieloji, tam, kad jos vienytųsi, reikia irgi švietimo, švietėjiškos veiklos, kažkokio galbūt vieno pradininko, kažkokio genialaus žmogaus, vedlio, vedlės ir reikia lėšų.

Ingrida Stankevičienė: Žinote, mes „Verslumo dvasios“ laidose laikomės tokio principo, kad mesijų laikai jau yra praėję.
Dalia Teišerskytė:
Ne, nesutinku visiškai.
Edita Marciulevičienė: Aš suprantu Dalią, ji atstovauja labai didelei daliai visuomenės, kuri mano, kad vienas lyderis kažką dabar gali padaryti. Bet mes savo laidose laikomės kitokios pozicijos, ir knygoje tam skiriama labai daug dėmesio, paimkime, kad ir šitą:
„Kada nors neišvengiamai turi įvykti visuotinis dvasinis žmonijos atgimimas. Nelaukime naujo mesijo. Jis jau atliko savo darbą. Nuo seno, stereotipiškai mąstančio žmonijos kūno turės atsiskirti naujų nuostatų dvasios substancijos, susijungusios į vieningąjį vienį kaip kūdikis, paliekantis motinos kūną. Tuo kūdikiu gali tapti bet kuri bendruomenės ar šalies dvasia, bet tik ne pavienis lyderis. Sielos dvasios evoliucijai nebereikalingos pasenusios nuostatos turi atsiskirti nuo visos žmonijos auginamo naujos sąmonės kūdikio tarsi placenta.“
Dalia Teišerskytė:
Pažiūrėkite, vienas žmogus, vedlys, – galbūt tai bus ne vietoje ir ne laiku, bet pasakysiu, ką noriu pasakyti, – mes sėdime vietoje, kurią sukūrė vedlys, kuri klesti, klestės ir kuri skleidžia ir be materialinių, ir naudos, ir panaudos, ir t.t., dar ir dvasines vertybes.
Ingrida Stankevičienė: Palaukite, apie ką jūs kalbate? Ar jūs turite omenyje Augustiną?
Dalia Teišerskytė: Žinoma.
Ingrida Stankevičienė: Jokiais būdais su jumis nesutinku. Manau, kad Augustinas niekada nebūtų sukūręs to, jeigu jis nebūtų dirbęs kartu su žmonėmis, jeigu jis nebūtų kūręs…
Dalia Teišerskytė: Be jokios abejonės. Bet jeigu jo nebūtų ir, vis tiek, šito nebūtų…
Ingrida Stankevičienė: Mes čia užsiiminėjame hipotetika…
Edita Marciulevičienė: Pažiūrėkit, o mes tiesiog imkim, ir pacituokim patį Augustiną, laidos autorių: „Iš įpratimo žmonės vis dar bando visuotinės gerovės viltį sutalpinti viename asmenyje, tituluojamame lyderiu, tikėdamiesi, kad jo skleidžiamų nuostatų dvasia taps visų pripažįstama. Bet, kaip matome, tai padaryti vienam žmogui be dieviškosios visuotinio jausmo proto dvasios neįmanoma, nes kol jis kūne, tol jo lūpomis turi teisę prabilti tiek blogis, tiek gėris.“
Iš tikrųjų, jeigu klausytojams bus įdomu, tai visas skyrius vadinasi „Atskirų žmonių genialumas ir šventumas“.
Dalia Teišerskytė:
Kodėl mes jį cituojam, būtent, jį, todėl, kad jis atvedė mus į šitą vietą…

Ingrida Stankevičienė: Jis mūsų tikrai neatvedė į šitą vietą ir mes cituojame netgi ne jį, mes cituojame tuos dėsningumus, kuriuos jis surinko, užfiksavo bendraudamas su žmonėmis.
Dalia Teišerskytė: Ingrida, bet tai jis surinko ir jis bendravo, ir jis veda tuo keliu, ir aš nesutinku, kad tai nėra nacionalinė vertybė, – absoliuti.
Edita Marciulevičienė: Ne, kad žmogus savo gyvenimu prisideda prie viso to, tai neabejojame…
Ingrida Stankevičienė: Ir, kad jis komunikuodamas su daugybe žmonių skleidžia bendrą dvasią, tai…
Dalia Teišerskytė:
Tai va mergaitės ir neprieštaraukit pačios sau. Tarkim, pavadinkime kitokiu žodžiu, kitoks žmogus, geras žmogus, darbštus žmogus ir jeigu tokių būtų ant kiekvieno kampo, tada galima būtų vienytis.

Ingrida Stankevičienė: Kai jūs sakote „geras“… Visada taip labai atsargiai žiūriu, – žmogus yra dualus. Jis, tai yra žmogus, skleidžiantis verslumo dvasią…
Vida Skačkauskaitė: Kas skleis moteriškumo dvasią?

Ingrida Stankevičienė: Mes nesiorientuojame jokiais būdais į personaliją, nes mes tikrai klaidinsime klausytojus, nes vienas žmogus apskritai, šiandieniniame kontekste, veikti negali.
Vida Skačkauskaitė: Šis laikmetis, kai kalbame apie jausminę dvasinę būseną, moteris ir šeimą iškelia į priekį, nes yra jausminė būtybė, vyras yra proto. Ir protas nueina dabar nuo arenos, loginių sprendimų niekas negali priimti, tų, kurie atitiktų daugumos norus.

Ingrida Stankevičienė: Vida aš norėčiau stabtelti šitoje vietoje.
Mes „Verslumo dvasios“ laidose laikomės tokio principo ir mums jau ne kartą teko su jumis bendrauti ir mes dėl jo sutarėme, kad žmogus yra dualus. Ir kai jūs teigiate, kad moteris yra tik jausmo, o vyras – tik proto, tai mes gal truputėlį suklaidinsime mūsų klausytojus, nes jūs tikriausiai lygiai taip pat manot kartu, kad ir viename, ir kitame veikia ir jausmas ir protas kartu, ir kaip mes klausėme keletą citatų, mes kalbame apie naują darinį, apie naują laikmetį, tai – jausmo protą. Bet visiškai su jumis sutinku, kad dabar išgyvename tą laikotarpį, kada jausmas kyla į viršų.

Vida Skačkauskaitė: Todėl iš apačios reikia pradėti mokytis, kaip per jausmą pažinti moteriai pačią save, kaip atskleisti save. Ji turi pradėti mokytis. Ir šitoje vietoje yra labai didelė erdvė veiklai. Ir nereikia žiūrėti, ką dabar daro vyrai, kokius priima sprendimus, jie negali iš šito proto pereiti į loginius kažkokius sprendimus, net negali pajausti to, ką jaučia. Jeigu tu nejauti, ką jaučia pats mažiausias žmogus valstybėje, tu negali priimti teisingo sprendimo jo atžvilgiu.
Dalia Teišerskytė: Viskas taip, Vida, bet čia yra tik teorija.

Ingrida Stankevičienė: Kada mes iškeliame savo jausmus. Kaip mes juos galime iškelti? Tik kada mes bendraujame su kitu, kada mes pradedame jausti kito žmogaus jausmus. Kaip mes jungiamės? Tik per jausmus.
Edita Marciulevičienė: Bet tarp kitko, ta pradžia gali būti čia, na, jūs įsivaizduokite, – dabar, mes sakome, kad moterys nesivienija, nesijungia, joms kažkodėl tai yra sudėtinga padaryti, – čia, dabar yra keturios moterys, mes pačios esame pavyzdys, štai, turime bendrą temą „Moters galia“, bet kiekviena turime savo nuomonę, kiekviename turime savo stereotipus, ir štai dabar mums pačioms reikia praktiškai pabandyti ir dar klausytojams parodyti, kaip galima tą jungimosi veiksmą padaryti.
Dalia Teišerskytė: Tai aš ir noriu pasakyti, gerai: jausmas, jausmingumas, juslumas ir taip toliau, čia šaknyje yra labai daug paslėpta. Tarkim. Pavyzdys, na, aš esu jausminga moteris, aš labai daug ką jaučiu, kaip ir jūs, ir vyras, protingas, galingas, su kirvuku rankoje ateina ir nukerta tą mano jausmingumą ir atsistoja virš manęs, ir jis didesnis už mane, jis turi sprendimo galią, ir tas mano jausmingumas tampa toks mažytis, toks kaip kokia ramunėlė pievoje… Ką man su juo daryti? Bitę priglausti?

Ingrida Stankevičienė: Taip, Dalia, jūs teisingai pasakėte, su savo jausmingumu ir juslingumu, tam tikrose politinėse peripetijose stovėti tikrai nereikia, visą laiką yra šansų būti nukirstai, bet mes vis dėl to kalbame ne apie instinktyvius pradus, mes kalbame apie jausmą, apie tą vidinę būseną, apie tą gebėjimą tą būseną analizuoti, ir bandyti per tai pajausti kitą moterį. Šiandien mūsų tema būtent apie tą vietą.
Dalia Teišerskytė: Žiūrėkit, pavyzdžiais kalbame, nes teorija yra labai graži, bet… Grįžus iš vienos tokios parodos Vokietijoje, kuri vadinosi labai gražiai, Vida atsimena, „Moteris viską gali“. Ir jau važiuojant traukiniu man kilo idėja kurti Lietuvoje moterų partiją – vienytis visas protingas ir buvo šūkis „Vienijamės stiprios padėti silpnesniems!“ Kas iš to išėjo? Buvome surinkę 40 tūkstančių anketų, tai galėjo būti labai didelė jėga. Kas sugriovė?!
Vida Skačkauskaitė: Jūs norėjot būti super moterimis!
Dalia Teišerskytė: Jokiu būdu!
Vida Skačkauskaitė: O jūs nekilkit į politinį lygmenį! Į tą paprastą, projektinį galbūt, jeigu taip jau praktiškai imti. Bet iš tikrųjų moterims poreikis yra išsiaiškinti, kas tai yra šeima, joms yra tas klausimas. Ir kai jos suvoks šeimą, jos natūraliai kurs. Ko mums trūksta? Žmogus žymiai „didesnis“, negu jis šiandien yra. Jam reikia pakilti į dvasinį lygmenį. Prisipildyti tuo gamtoje esančiu dvasingumu. Mes tą dvasingumą suprantame labai siaurai – Bažnyčia, jautrumas, – ir štai šitos sąvokos pas mus yra išsitrynusios. Bet tiesiog pažinimo laukas turi būti platesnis. Ne vienpolis – aš didesnis, kiti – mažesni, – toks diskretinis, linijinis, bet apskritiminis. Kad visos moterys manyje tilptų – aš galėčiau jose įžvelgti save. Mes žiūrime tik į siaurą savo „aš“.

Ingrida Stankevičienė: Ir pasižiūrėkite, paprasta situacija. Štai jūs, Dalia, kalbate pavyzdžiais, na o aš taip pasižiūrėjus dabar realybėje, koks tai galėtų būti pavyzdys, – įsivaizduokime, mes visos moterys, mums aktualu yra mokykla į kurią eina mūsų vaikai. Ir tarkim, mes sužinome, kad tam tikroje mokykloje mūsų vaikai valgo nesveiką maistą. Ar mes dabar keturios moterys nepradėsime jungtis, kalbėti, žiūrėti, negalvosime kaip sukurti dabar sąlygas, ką mums reikia daryti, kokį mes turime bendrą tikslą, bendrą ketinimą, kad mūsų vaikai valgytų švarų maistą? Štai mes jau lygios, štai mes jau jungiamės.
Dalia Teišerskytė: Bet jeigu mes susibursime keturios moterys prieš nesveiką maistą, tai bus tarsi mes stipresnės ir dabar nurodinėsime kažkam, kažką. Visiškai ne taip.
Vida Skačkauskaitė: Mes turime išreikšti tiktai poreikį, o kiti priima sprendimus.
Dalia Teišerskytė: Gerai. Vėlgi pavyzdys yra, ar ne? Mes prieš 16 metų įkūrėme Kauno moterų klubą „Ad Astra“, kuris veikia po šiai dienai. Mes iš tikrųjų ten esame vienmintės, viendvasės, mes padedame viena kitai, stengiamės tobulėti, mes rūpinamės, dabar šiek tiek nukrypome ne į tai, ką aš norėčiau, mano kūrimo tikslas buvo padėti talentingiems vaikams, išskirtiniams, kurie toliau formuotų valstybę, o ne tiems, kurie dabar valstybė duoda labai daug ir iš to nieko nėra. Aš turiu omenyje asocialias šeimas, kur yra beviltiškas, dažnai beviltiškas, pinigų, neapsakomai didelių pinigų kišimas…
Vida Skačkauskaitė: Atsiprašau! O kodėl jie gimė tokie ir yra tokie? Galbūt dėl to, kad jais rūpintumėmės ir ant to „augtume“.
Dalia Teišerskytė: Aš į tai ir vedu… Ne, visiškai ne! Aš noriu kalbėti, apie tai, kad to nebūtų! Tai reikia pradėti ne nuo suaugusiųjų, bobučių, kokia aš, pavyzdžiui, jaučiuosi, bet reikia pradėti būtent, ką Ingrida pasakė, nuo mokyklos! Nuo darželio, nuo lopšelio, nuo motinų auklėjimo! Ir kai jau tie vaikai yra gimę ir vieni yra sveiki dvasiškai, kiti atsilikę protu, treti – neįgalūs, – jau yra per vėlu. Jau jie yra. Aš norėčiau, kad mes gebėtume padaryti taip, kad jie tokie neatsirastų, kad jie gimtų sveiki, laimingoje šeimoje ir kad ta šeima mokėtų elgtis su jais, mokėtų formuoti aplinką ir išmokytų tuos vaikus nekartoti savo klaidų.

Ingrida Stankevičienė: Dalia priartėjo prie labai geros vietos. Laidos pradžioje mes kalbėjome apie moters galią ir sutapatinome ją su žeme. O žemė nuolatos sąveikaujanti su stichijomis: oras, saulė, vanduo, ir šiandiena dramatiški faktai rodo, kaip atrodo žemė, kuo ji tampa, kada tas ryšys su stichijomis dėl žmogaus kaltės pradeda po truputėlį trūkinėti. Žemė virsta dykyne, vanduo lėtai miršta, ozonas trūkinėja kaip senas čiužinys, tai čia galima išvesti tokią paralelę – lygiai taip pat ir su moterimi. Lygiai taip pat sąveikauja moterys kartu su stichijomis tame subtiliame lygmenyje, kada mes kalbame apie šeimą. Matau Edita naršo knygą, tu turi jau kokį tekstą?
Edita Marciulevičienė: Taip taip „Žinių kaita tarp kartų“ mes turime tokį tekstą.
Ingrida Stankevičienė: „Žinių kaita tarp kartų“ „Žinių radijuje“, kur pagrindinis devizas „Žinojimas keičia“. Edita, prašau.
Edita Marciulevičienė:
„Ir senosios, ir jaunosios kartos nesirūpinimas darniais tarpusavio santykiais rodo, kad ir vieni, ir kiti menkai suvokia, koks vientisas yra pasaulis. Žmonės tiesiog nežino, kaip kenkia sau, savo pačių vaikams, kaip griauna vieni kitų sveikatą, atstumdami artimus žmones ir tuo draskydami prigimtinius kraujo ryšius. Dėsninga, kad tokio elgesio pasekmes turės išgyventi vaikai, o kartais ir kelios kartos. Taip nepastebimai menkinama šeimos agregoro dvasios galia, nuo kurios priklauso ne tik pačios šeimos, kiekvieno jos nario, bet ir giminės, visuomenės tvirtybė, visos valstybės sąmoningumas ir harmonijos esmės suvokimas šiame ir mūsų vadinamame pomirtiniame gyvenime.“
Ingrida Stankevičienė: Vadinasi, kada mes pradedame kalbėti apie šeimą, mes iš karto turime priimti bendrą vardiklį…

Edita Marciulevičienė: Tuoj tuoj… „Praeitis, dabartis ir ateitis kartu sudaro nenutrūkstamos evoliucijos grandinės kaitą. Visa tai, ką žinome, jaučiame, girdime ir regime, yra mūsų gyvenimo sudedamosios dalys, kurios mus visus veikia. Visa tai valdo didžiulę dalį mums gyvybiškai svarbios energijos ir sudaro visuotinių virpesių pagrindą, nuo kurio priklauso gerovė Žemėje ir bendras žmonijos sąmoningumo augimo greitis.“
Ingrida Stankevičienė: Sutinkat.
Vida Skačkauskaitė: Taip, pilnai sutinku. Mes turime moterį parodyti – kaip ji turi tapti moterimi. Ji pati turi pajausti, kad ji nori vėl būti moterimi.
Aš iš savo pavyzdžio… Kai mane iš visur išmetė, grubiai bankrutavau visais parametrais, ir namą praradau, ir darbą, viską viską, ką galima buvo prarasti, ir aš uždaviau sau klausimą: tai kas čia dabar yra, kokia gyvenimo prasmė, koks tikslas? Galvojau, aš žemę valgysiu, bet aš rasiu jį. Ir ką aš atradau? Kad aš buvau vyru, o man reikia tapti moterimi.
Dalia Teišerskytė: Ta pati patirtis.
Vida Skačkauskaitė: Man reikia tapti moterimi. Ir labai skausmingas procesas yra tapsmo moterimi, grįžimu į moterišką. Todėl kad tau užsidaro daugelis kelių.

Edita Marciulevičienė: Iš to, ką jūs sakote, galima suprasti, kad kiekviena moteris lindi, mūsų laidos terminais kalbant, tarsi savo stereotipų kiaušinyje ir tie visi sunkumai priverčia ją išlįsti iš to kiaušinio, išsiveržti, ir pradėti sąmoningai organizuoti savo aplinką.
Žiūrėkit, yra skyrelis pavadinimu „Žmogaus sukeliami energetinių srautų virpesiai“, pacituosiu:
„Norėdami susikurti savo, šeimos, įmonės ar šalies gerovę, pirmiausia turime įsigilinti į kol kas per mažai suvokiamus žmonių tarpusavio santykius ir į aplinkoje, gamtos stichijose, matomus dėsningai veikiančius procesus. (…)
Kaip žmogus paveikia kitą žmogų, žmoniją, gamtą, planetą, galaktiką ir galiausiai savo sielos dvasią, kol sąmoningai suformuotas energetinis srautas per visos žmonijos sielos būseną įsilieja į kosmosą?“

Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkit, iš citatos mes matome, kad visos veikiame bendrame lauke. Dabar mums reikia su tuo lauku, pavadinkime jį vieningu organizmu, pavadinkime jį dvasine sistema, mums reikia su šia sistema pradėti sąveikauti ir vienintelis dalykas, kaip mes tai galime daryti – tai per bendras nuostatas.
Edita Marciulevičienė: Taip tikrai, mums kyla klausimas: tai kokios nuostatos ir kokia jų dvasia gali sužadinti moters atsakomybę už savo šeimos likimą visos visuomenės kontekste, arba kokios dvasios kūrimas gali pažadinti moters dvasines prigimties savybes?
Ingrida Stankevičienė: Štai mūsų viešnios: ir jūs, Vida, ir jūs, Dalia, mes matome, kad kiekvienai stipriai moteriai, asmenybei būdinga vadovautis savo individualia nuomone, laikyti ją prioritetu ir ant savo moteriškų pečių tempti tą kryželį. Tačiau priėjome dabar prie bendros nuomonės…
Edita Marciulevičienė: Kad kiekviena atskirai mes tarsi turime vieną dalį tos moters mozaikos, to atsakymo gabalėlį tokį. O mums jau metas tarsi pradėti jausti, kad ne mes pačios, o ta bendra būsena, ta bendra dvasia padeda mums formuoti naują aplinką, tai, ką mes kuriame kartu.
Ingrida Stankevičienė: Vadinasi, mes į tą dvasią turime kreiptis. Ir savo laidose mes vadovaujamės aštuonių punktų nuostatų malda, kurios pirmas punktas skamba taip:
„Viešpatie, padėk mums suvokti gyvenimo esmę, savo egzistencijos prasmę, savo gyvenimo tikslą.“
Mielos viešnios, kadangi mūsų laidos laikas baigiasi, o mes priartėjome prie maldos nuostatų aptarimo, siūlau jums susitikti kitoje „Verslumo dvasios“ laidoje ir pratęsti mūsų temą, apie moters galią, apie moterų jungimąsi dvasinėmis nuostatomis, kuriant bendrą dvasią, kada vadovaujamės intencijomis, grįstomis išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir meile.

 

Spausdinti