Vasara, atostogos – puikus laikas skaityti. Apie tai, kaip skaitymą paversti kuo naudingesniu savo sąmoningumui auginti, kalbamės su laidos ir knygos „Globali jausmo proto dvasia“ autoriumi Augustinu Rakausku.
Klausytis internetu.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė ir Edita Marciulevičienė.
Laida transliuojama per „Žinių radiją“ kas antrą penktadienį 10.05 val. (kartojama savaitgalį).
***
Ištrauka iš laidos:
Edita Marciulevičienė: Yra šimtai knygų apie verslą, vadybą, lyderystę. Pakalbėkime, Augustinai, apie tai, kaip tose knygose išdėstytą teoriją paversti praktika, kaip tuo teoriniu supratimu pasinaudoti?
Augustinas Rakauskas: Viso pasaulio išminčiai teigia, kad žinoti, tai nereiškia galėti padaryti. Ir kadangi visą laiką čia dalyvauja ar rafinuota, ar diktatoriška, ar ciniška, bet vienokia ar kitokia prievarta, tai yra primetimas nuomonės diskusijos metu. Nes kai mokinys pats eina savo keliu ir pats atranda tas tiesas, jis palaipsniui eina pagal savo supratimo lygį, pagal savo galimybių įgyvendinti tas tiesas lygį, ir jis „neima“ daugiau.
Kur mes atsidūrėme? Mes prikemšame žmogų žinių. Jis, turėdamas daug žinių, galvoja, kad jis yra protingas. Tačiau instinktai daro savo darbą, „uodegos“ ieško savęs realizavimo. Tie norai, traukos, kurias jis atsineša gimdamas, nuo to žinojimo neišnyksta.
Jis gavo, suprato, kad tai yra blogai, ką jis tada daro? Jis slepiasi, nes negali nugalėti savo traukos ir daro tą slapta, kad niekas nematytų, nes supranta, kad čia jį pasmerks, nes tai yra blogai.
Reiškia, mes, galima būtų taip sakyti, sufleruojame – ir siekiame kitu kontekstu, kitu kampu, kad žmogus dialogą vystytų pats su savo supratimo lygiu, išsivystymo lygiu. Kad jis diskutuotų su savo siela, su savo traukomis, norais, kad jis svarstytų, analizuodamas teiginius galvotų: verta daryti ar neverta? Padarysiu taip, gausis taip.
Ingrida Stankevičienė: Tai prašau, gal išryškinkite tą privalumą.
Augustinas Rakauskas: Jis dirba pats su savimi. Jam nereikia nieko gėdytis, nes jis bendrauja tik su savo siela. Ir jam nereikia prieš nieką vaidinti ir prieš nieką imituoti. Jis perskaitė knygą ir gali nerodyti, kad jis žino, bet ką jis tada daro? Jis atsargiai bando kaip nors tai įgyvendinti, nes savoje sieloje padarytas jo paties transmutacinis procesas turi daug didesnę vertę negu kito žmogaus turimų žinių potencialo padarytas momentinis supratimas, sugeneruotas, jam išaiškinti.
Mes dažnai matom, žmonės klauso net išsižioję. Išeina iš paskaitos, ar bažnyčios, pamokos ir jis negyvena tame, to lieka tiek mažai, nes jis nevargo, neprakaitavo, su savimi nediskutavo. Jis – paklausė.
Ingrida Stankevičienė: Supratimas yra susijęs su prievartos elementu. Čia jau yra sudėtingi psichologiniai procesai ir sudėtingi būna dažniausiai tik todėl, kad kalbama tik apie socialinį kontekstą, kada priežastys, kaip jūs sakėte, yra jau kito lygmens ir kito konteksto.
Augustinas Rakauskas: Psichologija turi savo stereotipus ir psichologai taip pat tuose stereotipų rėmuose veikia. Jie itin žiūri, kas yra priimta, kas nepriimta visuomenės.
Aš galvoju, kad tai yra psichologinis darbas paties žmogaus su savo būsena ir ieškojimas, nes tai yra susiję su jo psichika, ne su kažkokio kito žmogaus, o su jo. Nes žmogui ko reikia? Reikia priemonių, žadinančių jo psichiką, nes jame glūdi, slypi, miega visos išminties savybės, visos dieviškumo savybės, visos šventos ir piktos dvasios savybės, ne kažkur ore, ne kažkam kitame, jos auga, bręsta, reiškiasi pačiame žmoguje. Žmogus kaip augalas darže – ima iš aplinkos tai, kas yra užkoduota jo chromosomoje. Jeigu yra užkoduota imti vienokias ar kitokias medžiagas, jis kitų ir neima, nes ta chromosoma neabsorbuoja. Arklys nevalgo mėsos. Lygiai taip pat žmogus. Jo psichika absorbuoja žinias ir tų žinių pagalba, tam lygmenyje kokiam ji yra išsivysčiusi, gali panaudodama tas žinias augti, kaip tas augalas darže. Gali duoti vaisių, plėsti savo galimybių ribas. Ji gali kelti savo sąmonės lygį. Čia ir vyksta ta „aštuoniukė“. Žmogus gimsta kaip ta sėkla žemėje – iš žemės ji absorbuoja tą lygmenį informacijos, kokiu lygmeniu ji yra išsivysčiusi.
Todėl medžiaga turi būti pačios asmenybės, pačios sielos, pačio žmogaus pasirenkama, nes kas ją pažįsta? Niekas kitas negali pažinti. Tai kišimasis į žmogaus išsivystymo, sąmonės lygį. Jo sąmonė pati turi imti ir, skaitydama knygą, analizuodama žiūrėti: suprantama – nesuprantama, priimu – nepriimu, atmetu. Tada žmogaus sąmonė vystosi jo paties valioje, be niekieno kito valios įsikišimo.
Kai žmonės užauga, kai susiformuoja jų nuomonė, kai jie pradeda kvestionuoti kitų nuomonę, turi savo vertybes, į kurias jie remiasi, tada jie gali pradėti tarpusavyje diskutuoti: vieni savo vertybių kontekste, kiti – kitų vertybių kontekste.
Įsivaizduokime, autoritetas surašo aksiomas, taisykles kaip žmogus turi priimti vienos ar kitos sferos sąvokas, teisingumo kriterijus, taip kaip jis matuoja. Tai kitam žmogui, mokiniui ar vaikui, kuris nėra susikūręs savo kertinių vertybinių atramos taškų, pakiša ir sako, remkis.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, Augustinai, kuo jaunam žmogui remtis?
Augustinas Rakauskas: Remtis išmintimi, teisingumu, tikėjimu, meile. Būtinai tokiu eiliškumu.
Mes darome praktiškai tą patį, bet mes žmogų paliekame su jo išmintimi, mes jam neformuojam išminties sąvokų, stereotipų. Mes rodome, kaip žmogaus sąmonėje vyksta procesas, kai jis nustatinėja, kas yra išmintinga, kas yra teisinga, dėl ko jis tiki arba netiki tuo, kodėl jis myli arba nemyli. Mes tik rodome veikimo procesą, tik demonstruojame mechanizmą, kad žmogus save sąmoningai suvoktų, kad suprastų.
O jau po to jis, imdamas vienokį ar kitokį teiginį, tegul sveria, ar tai išmintinga, ar tai teisinga, ar reikia tuo tikėti, ar verta tai mylėti. Jis į ką remiasi? Remiasi į savo išsivystymo lygį ir į visuomenės bendrą nuomonę, į visuomenės bendras nuostatas, kurios yra sudėtos į konstitucijas, į visokius kodeksus, į visokias filosofijas, religijas, į visus šituos faktorius, kuriuos jis mato aplinkui save. Kas tada vyksta? Jis sveria savo supratimo lygyje ir visuomenės lygyje, bet jis yra laisvas – laisvas rinktis, laisvas kurti, laisvas atrasti naujas tiesas. Jis negali jų paskelbti arba įtvirtinti, bet jos apsigyvena jame, jos tampa jo vystymosi etapo atraminiu tašku, nes tai jam yra priimtina. Kodėl priimtina? Pagal jo išsivystymo lygį, pagal jo supratimą, kas yra išmintinga, kas yra teisinga, kuo reikia tikėti ir ką reikia mylėti.
Ingrida Stankevičienė: Kada jūs vartojate tokias sąvokas „yra laisvas“, „gali laisvai rinktis“, tampa nelabai aišku, kaip tai veikia realybėje, grįstoje vien sąlygotumais. Kada žmogus gali rinktis, jis visada yra priklausomas nuo to sąmoningumo lygio, kuriame yra. Ir tada mes atsiduriame užburtame rate, apie kurį jūs pats sakėte, kad nuo supratimo, nuo tos galimybės laisvai rinktis iki padarymo, tai yra realizavimo, tai, ką mes laisvai pasirinkome, yra dykuma Sachara.
Augustinas Rakauskas: Reikia suprasti, kad mes kalbame apie mechanizmą. Apie mechanizmą žmogaus sąmonės ugdymo, apie jo jausmų ugdymą, apie jausmą ir protą, mes aiškinamės, kas kam turi daugiau įtakos: ar jausmai, ar supratimas.
Edita Marciulevičienė: Inga, gal aš pasiūlysiu kitaip tą temą pakreipti.
Augustinai, jūs vadovaudamasis dėsningumais stengiatės iš bet kokios situacijos sukurti pridėtinę vertę. O kaip jaunam žmogui skaityti, kaip jam susikurti tą pridėtinę vertę, vadovaujantis jausmo protu, grįstu keturiais faktoriais. Tai yra skaityti išmintingai, išlaikant teisingumo pusiausvyrą, tikint tuo, ką skaitai ir mylint tą pridėtinę vertę, kurią po to bus galima per santykius atiduoti visuomenei.
Augustinas Rakauskas: Kada mes jauni, mes norime viską labai greitai suprasti, labai greitai įsisavinti. Ir ką mes tada darome? Mes griebiamės už visko. Mes ir į žinią reaguojame, ir pasakymą. Jeigu mes esame smalsūs ir turime tikslą suvokti, nes dar turi iškilti šitas poreikis suprasti, nes daugelis žmonių iš viso nekelia klausimo. Sako, o kam čia domėtis? Kai pradedi ką nors analizuoti, sako, kam čia analizuoji, einam alaus išgersim, arba pasideginsim, pažaisim.
Jau turi būti tam tikras subrendimo lygis, kai žmogus pradeda suvokti, kad gyvenimas nėra toks ilgas ir kad per jį reikia pasiimti. Kaip Šventame Rašte rašo, kuo daugiau turto sukaupti į sielą, nes nuo to priklausys sekantys mūsų įsikūnijimai, sekantys gyvenimai, mūsų vaikų gyvenimai, mūsų artimų žmonių ir galų gale visos žmonijos sąmoningumo lygis, nes mes prisidėsime prie tos visos žmonijos savo žiniomis atgimdami ir vėl įsikūnydami į šį pasaulį ir kažką atsinešdami į jį. Tai kai mes pradedame tai suvokti, tai tada mes pradedame daug atsakingiau gilintis ir pradedame galvoti, kiek reikia į vieną ar į kitą dalyką įsigilinti. Kažkas pašventė gyvenimą tam, kad surašytų kažkokias tiesas.
Ir labai svarbu šitas atitikmuo, – kai imi ar knygą, ar filosofiją, ar kažkokią pakraipą renkiesi, kad pajaustum, – nes tik pajausti gali, kas tau eina į sielą tiesiai, ką priima tavo siela, kas jai artima, – ir turi pajausti, kad tai tau artima, tai priima tavo siela, nėra atmetimo reakcijos. O atmetimo reakcija dažniausiai išplaukia iš mūsų sąmoningumo lygio. Kiek mūsų kartelė pakelta? Jeigu mūsų sąmoningumo lygmuo yra toks, kad jis nepajėgia priimti, norėdami tą įsisavinti mes prievartaujame patys save, arba kažkas mus prievartauja. O žmogus, kaip sakoma, žmogaus siela sukurta laisva, pagal dieviškumo principą ir ji nesiduoda prievartaujama, ji nenori, ji nori suvokti. Ir jeigu ji nori suvokti ir nejaučia jokios prievartos, tai pradeda reikštis jos tingumas, tas noras gyventi.
Negali niekas kitas to daryti, sielai jos brandos lygis turi kelti užduotį. Todėl žmonija, tai suvokus, atmosferą prisotina žinių įvairove. Ir tų žinių yra daug.
Baigiantis antram tūkstantmečiui labai daug literatūros buvo atrakinta ir išviešinta, nes kažkada, kad gautum kažkokį traktatą, kažkokią knygą arba kažkokią filosofiją, tai žmonės žūdavo, kovodavo, plėšdavo kažkokius išminties bastionus, kad gautų aprašymus apie kažkokias mąstymo pakraipas. O dabar yra viskas daugiau mažiau išviešinta, pilna literatūros.
Ir labai svarbu yra, kad žmogus, vadovaudamasis pirmiausiai jausmu ir paskui jau protu, analizuotų tai, ką jis jaučia, nes čia yra potraukis, kuris susijęs su sielos išsivystymo lygiu. Kaip sako: miela, limpa, artima. Perskaičiau ir man klausimai kyla, atrodo, kad man jų reikėjo. Atrodo, – toks būna jausmas, – kiek ilgai aš apie tai galvojau ir perskaičiau, ir čia man tarsi atsakymas į tai, kas mane kamavo, į tą būseną, kuri buvo tokia nesuvokiama, neapčiuopiama. Ir šitas jausmas, galima sakyti, kalba apie tai, kad jūs skaitote veikalą arba klausote pašnekovo, kuris atitinka jūsų išsivystymo lygį.
Todėl yra labai svarbu susigaudyti savyje, ką reikia skaityti. Nes jeigu mes, ignoruodami tą jausmą tik pradedame klausyti ką kiti kalba, kas madinga, kas populiaru, ką visi skaito, tai mes į tokius labirintus įlendame, mes tokias pradedame skaityti įvairias filosofijas, pakraipas ir taip savo būseną prikemšame įvairiausių prieštarų, įvairiausių skirtingų filosofijų, kad galų gale mes pasimetame ir iš viso nesusigaudome.
Yra net specialus mokslas ir metodikos įvairiuose vienuolynuose, religijose, kur metodiškai parenka literatūrą mokiniui pagal jo sielos išsivystymo lygį. Ypač Indijoje yra tokių mokyklų, kur guru, mokytojas nustato nuo ko reikėtų šitam žmogui pradėti domėtis. Dar giliau einant, nustato žmonės, kuriuos kiti vadina aiškiaregiais. O aš manau, kad tai yra žmonės su didele patirtimi, su didele jausmo ir proto sankaupa, daug išgyvenę įsikūnijimų pasaulyje ir jie daug jaučia, labai daug suvokia ir tie žmonės parenka, jie gali išprognozuoti, kad šitas mokinys gali nueiti iki tokio ir tokio lygio, ir jis gali suvokti tokius ir tokius dalykus. Ir jam duoda tas žinias, kurias jo siela jau yra pasiruošusi priimti.
Ingrida Stankevičienė: Va, va, čia jūsų ta frazė, Augustinai, tai jaunimui – kaip sliekas ant kabliuko, tai iš karto žmonės pradės mistifikuoti.
Augustinas Rakauskas: Niekada nereikia pamiršti vieno dalyko, kuris yra labai svarbus kiekvienam – tai parašė žmogus, toks pats kaip jūs, tik skirtingo išsivystymo lygio. Šiaip tai visi tie filosofiniai traktatai parašyti žmonių. Ir norint į juos įsigilinti, vėl grįžtu prie pagrindinės problemos, reikia gerai identifikuoti savo sielos išsivystymo lygį, tai reiškia, pažinti save, ir tada žiūrėti, matuotis, ar tai ta metodika, kuri atitinka mano supratimo, sąmoningumo išsivystymo lygį, kuria aš galiu naudotis. Nes jeigu tu tik dėl vardo arba dėl to, kad populiari ta knyga, arba dėl to, kad visi tuo naudojasi, pradėsi tuo naudotis, gali labai stipriai paklysti ir neišsivystyti į priekį, o atblokšti save. Nes bus tas pats, galima prilyginti, kad tu pagalvotum, o kam čia man reikalinga penkta, šešta klasė, aš iš karto – į dešimtą. Taip, tu baigsi dešimtą klasę, būdamas gabus ir labai smalsus, jeigu tau tai patiks ir tu to norėsi, bet toliau mokantis tau truks tam tikrų žinių. Ir tu susidursi kur nors universitete arba kažkokiose sudėtingose situacijose ir paaiškės, kad šita vieta tuščia.
Ingrida Stankevičienė: O kai jūs sakote, kad trūksta žinių, tai jūs turite omenyje, kad žmogus, kuris gilinosi tuo metu, jis tos informacijos neišjautė, ar ne? Jis protu ją susiurbė, o…
Augustinas Rakauskas: Ne. Aš turiu omenyje, kad išvis, kalbant apie jausmą ir apie protą… Tai mes protu galime surinkti. Ir kai skaitome kažkokias knygas, ar ką nors, tai reakcijos vyksta jausmuose, – ir mūsų jausmai kaupia tam tikras žinias. Tik nereikia tiesiogiai suprasti, kad jausmas susideda iš žinių, būtent, mūsų jausmas transformuojasi ir įgauna, tą vadinamąjį, kaip žmonės mėgsta sakyti, – nors manau, kad tai netinka, bet tiesiog nerandu kitų žodžių, – instinktyvų suvokimą. Mašinaliai jau vienas žmogus taip daro, o kitas nedaro. Klausia: „Kodėl?“ Atsako: „Man blogai. Aš jaučiu, kad man reikia taip daryti“ ir jis daro. Daro todėl, kad jis jau praėjęs tai, jo jausmuose tas identifikavimas jau yra apsigyvenęs, jis jau žino, kas tai yra.
Kaip mes su kvapu. Pavyzdžiui, čia „toks ir toks“ kvapas. O kitas įeina ir sako, nežinąs, kas čia. Bet jeigu jis buvo susidūręs, jeigu jis tai praėjęs, sakysime, laboratorijoje jis naudojo tuos chemikalus, jis žino, kas tai yra. Ir tai natūralu.
Lygiai taip pat būsenos, kurias žmogus yra išgyvenęs, kurias yra per save praleidęs, jos yra jam pažįstamos ir kai jis mato, kad kitas žmogus daro kažkokius veiksmus, jis žino į kokias būsenas atves, pavyzdžiui, vienokios ar kitokios filosofijos skaitymas.
Edita Marciulevičienė: Augustinai, kokią intenciją turime savyje subrandinti imdami knygą ir suvokdami atsakomybę už savo patiriamas būsenas? Ir kaip turime veikti, kad gautos žinios galėtų integruotis mumyse, santykiuose su visuomene?
Augustinas Rakauskas: Aš visuomet stengiuosi kuo daugiau naudotis tuo, ką aš esu pats per save praleidęs, nuolatos stebėdamas visuomenę, tai reiškia, savo būsenomis, savo jausmais, savo suvokimu. Vadinasi, mano būsena yra instrumentas su kuriuo aš žiūriu į visą pasaulį, į visus žmones, nes tai yra man kaip mechanizmas, kuris gali iššifruoti ir sudėstyti pagal mano supratimą, kas yra gera, kas yra bloga, kas yra perspektyvu, kas yra neperspektyvu ir tai išplaukia tik iš mano suvokimo lygio. Jeigu aš to suvokti pagal savo išsivystymo lygį negaliu, tai aš net to ir nefiksuoju, arba visai negaliu nieko apie tai pasakyti.
Kaip su tuo kvapu, – yra toks kvapas, bet aš nežinau, kas tai.
Tai žiniose, būsenose vyksta tas pats procesas – pažinimas, toks suvokimas. Tai kodėl mes apie tai šnekam? Todėl, kad žmonės bando šiandieną išspręsti problemas su daiktais, kurių sudėties nežino. Galima būtų sakyti su būsenomis. Palyginant su kvapais, – tai su tais kvapais jie nori kažką padaryti, nežinodami kokį kvapas turi poveikį organizmui.
Kaip aš jau esu kartą minėjęs laidoje, „labai gerai“, kai acetono pakvėpuoji – galva tokia pasidaro atsipalaidavus, lengviau pasidaro. Ir jis kvėpuoja tą acetoną, bet tai yra švinas, tai yra nuodinga medžiaga. Bet jeigu jis nežino, ir tas poveikis, kokį jam duos rezultatą, irgi nežinomas…
Tai panašiai šiandieną žmonės elgiasi bandydami sutvarkyti santvarkas, bandydami sukurti santykius, tvarkas valstybėse arba įmonėse, nesinaudodami tokiais dalykais kaip intencija. Tai yra didelės svarbos dalykai. Nežinodami intencijos, jie ignoruoja kito intenciją, arba nenori jos pripažinti, arba pripažįsta nesuprasdami iš ko išplaukia ta intencija. Ir tada nusiridena iki tokio žemo sąmoningumo lygio, kad sako: „Jis gražiai šneka… Man patinka tas politikas, jis taip kalba gražiai, taip įtikinamai“, bet jeigu tu nežinai jo intencijos, tai nėra pagrindo tikėti tuo, ką jis kalba. Turi būti jau labai išvystytas tas jausmo lygis, kad jaustum, jog tikrai tai, ką girdi, kad yra būtent tai, apie ką yra kalbama.
Negalima iškreiptos, neharmoningos santvarkos sutvarkyti, negalima jos pakreipti teigiama linkme, jeigu ignoruojama tokie dalykai kaip intencija, nuostata – kas yra nuostata, kokia nuostata, kodėl tokia nuostata vadovaujamasi, būsenos yra žmonių neanalizuojamos ir neanalizuojama būsena to žmogaus, kuris kažką skleidžia. Sąvoka, jausmas, protas, sąmoningumo lygis neidentifikuojamas. Tik naudodamiesi šiais dalykais mes galime pažinti dvasią, kurią skleidžia vieno ar kito žmogaus siela. Galų gale, ką mūsų siela atsako, nes mūsų siela irgi skleidžia dvasią: arba mes pykstam, arba mums patinka. Bet taip visai kaip „teletabiui“: „Man patinka!“ priiminėti negalima. Negi tau patinka, kad tave veda į labirintą, kur užmūrins ir paliks toje tamsoje.
Mums kai kurie rašo, kad „siela, tamsa, nusibodo kalbėti apie dvasią, apie sielą, kalbėkime konkrečiai apie verslą“. Toks pasakymas prilygsta tam: pasakykite, kaip ir kur paimti, kaip prasimanyti pinigų. Norint, kad žmogus galėtų prasimanyti pinigų, kad jis galėtų sukurti verslą, kad tas verslas būtų sėkmingas (verslas susideda iš išorės – pirkėjo ar vartotojo, iš žmonių, visuomenės jo sėkmė susideda. Iš to žmogaus, kuris kuria ir iš to žmogaus, kuris kartu įgyvendina tai, ką jisai sukuria) jis turi viziją pagimdyti. Bet jeigu mes ignoruojame intenciją, nuostatas, būsenas, sąvokos lygį savo, darbuotojo, pirkėjo, jausmus, atsiduodame tik protui, kuris yra suformuluotas, surašytas ir sudėliotas kažkieno į tvarkas, tai mes dirbame labai dažnai prieš save. Ir negalime sukurti perspektyvių vizijų, nes norint sukurti viziją, reikia gilintis į šituos dalykus – intencijas, nuostatas, jausmus, proto santykį su jausmais, gilintis, kas yra žinios. Štai koks yra atsakingas momentas, imant knygą į rankas.
Yra tokių žmonių, kurie kaip skėriai valgo bet kokią literatūrą. Vieni dėl to, kad neturi ką veikti, kiti, kad tiesiog viskas smalsu, bet jų galvoje niekas neužsilaiko – perkramtė, pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Jau kramto rytoj kitą, poryt dar kitą. Bet kai pažiūri kaip jis realiai gyvenime pritaiko tas visas žinias, tai yra baisu, nes paaiškėja, kad jis viską perskaitęs, bet nieko nežino.
Ingrida Stankevičienė: Taip, taip. Vienas vienintelis klausimas: kaip jaunam žmogui atidaryti šitą jausmą, pradėti jį ugdyti, nes kol kas visi esame orientuoti tik į žinojimą, vadovaujantis protu?
Augustinas Rakauskas: Labai reikia stengtis tą savo jausmą atbudinti, sužadinti ir todėl aš manau, kad yra niša atsirasti tokiems dalykams, apie kuriuos mes kalbame. Aš manau, kad yra niša visuomenėje, kurią reikia užpildyti, reikia aiškinti apie tokius dalykus, apie intencijų susiformavimą, apie jausmus, apie nuostatas, kaip jos užgimsta, kam jos reikalingos, kas tai yra, tam, kad žmogus būtų laisvas, kad jis galėtų pasirinkti, ar ta nuostata artima jo išsivystymo lygiui, ar neartima. Jeigu sąvoka pradeda formuotis, pradeda suvokti, kokia intencija iš kur yra gimusi ir su kokiu tikslu pagimdyta, kaip ji susiformavo, kokią ji turi siekiamybę, tada mes galime tikėtis sėkmės, kažkokios perspektyvios vizijos įgyvendinimo. Galime tikėtis, kad nuostatos, kurias mes priimame į savo sielą, duos mūsų sielai reikiamą rezultatą. Reiškia, kad mūsų sielos lygis paūgės, pakils mūsų sąmoningumo lygis. Tada mes imame vis atsakingesnius ir sudėtingesnius dalykus ir tada harmoningai žmogus vystosi.
Ingrida Stankevičienė: Jūs dabar sakote tokius dalykus, kai aš savo laiku, būdama studentė būčiau tai išgirdusi, aš būčiau tiek neskaičiusi bereikalingų dalykų, kuriuos skaičiau vien tik tam, kad…
Augustinas Rakauskas: Kad labiau save suklaidintum.
Ingrida Stankevičienė: Aš „kažkokia“ būsiu, gavusi tas žinias, ir visuomenės akyse aš gal būsiu labiau įvertinta ir visa kita. O kad, kaip jūs sakote, identifikuoti būseną, tai kai skaitai ir jauti tą pasipuikavimą, kad būsi reikšmingas, tau ir atrodo, kad tu ir esi apsiskaitęs.
Augustinas Rakauskas: Čia labai daug skaityti reikia, kad stogas nuvažiuotų ir viršytum savo sugebėjimus. Tiksliau būtų išsireikšti, kad susiformuoja toks mišinys, kuriame pačiam žmogui sunku atsirinkti.
Ingrida Stankevičienė: Tai aš apie tai ir kalbu, ne nuo žinių perkaupimo, bet susimaišymo ir kai vėliau reikia, kai nori pasireikšti, tai negali net sakinio pasakyti.
Augustinas Rakauskas: Negali atsekti dėsningumų. Kai tas žmogus pradeda kalbėti, tai negali atsistebėti, rodos apie viską ir viską supranta, bet yra pavojai ir tokie. Pavyzdžiui, nuosekliai labai kažko sieki, o reikia bendrauti visą laiką su žmonėmis, kurie sukaupę daug visko ir nori labai demonstruoti erudiciją, tai tada irgi labai sunku atsirinkti. Nes tada tu susiduri arba su stereotipu, kur žmogus tik, kaip sakant, vieną sferą žino, arba su žmogumi, kuris labai daug žino, bet nieko gerai nežino.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, Augustinai, žmonės su knygomis, su raidėmis, su garsu elgiasi visaip. Ir jūs pademonstravote keletą būdų. Aš jums parodžiau, prisiminiau savo kažkada patirtas skaitymo būsenas. Bet mes kalbame šiandieną apie mūsų „Verslumo dvasios“ metodą, kurio pagrindas yra jausmo protas ir keturi faktoriai: išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė. Tai grįžkime prie to.
Augustinas Rakauskas: Aš bandau pateikti metodiką, kaip žmogaus sąmonėje harmoningai sukomponuoti daugiau segmentų žinių, pagal jo išsivystymo lygį kiek jis gali priimti. Kaip tai pademonstruoti, kad žmogus lengviau susigaudytų, pažintų ir suvoktų, kad čia, sakysime, – šito segmento žinios. O pagal aksiominę taisyklę, – per daug dominuoja teisingumas, labai prisirišęs prie to teisingumo ir traktuoju, kad suvokiu, kaip turi būti teisingai vienas ar kitas gyvenimo atvejis arba dalykas. Arba labai tikiu kažkuo, arba priešingai, aš labai jaučiuosi išmintingas, kad aš turiu kažkokio segmento labai gerai išvystytas žinias. Arba esu tolerantiškas, visus myliu, man visi geri tie žmonės ir aš nustoju skirti blogį nuo gėrio, nes visi Dievo vaikai. Ir jeigu kas muša: į vieną žandą davė, aš atsuku kitą – duok dar man, kol dantys išbyrės. Tai, žinote, iki tokių absurdų nueina, kai žmonės fiziniame lygmenyje pradeda „suprasti“ sąmoningumo lygį, kada galvoja, kad viskas susiveda tiesmukai į fizinę plotmę. O visos tos Biblijinės nuostatos, visos tos filosofinės nuostatos, daugiau turi dvasinio pasaulio mechanizmus.
Aš galvoju, kad šita niša nėra užpildyta, labai mažai žmonių dirba šitais klausimais.
Ingrida Stankevičienė: Žmogus skaito neatsirinkdamas, nesuvokdamas, kiek tai jam naudinga, ar kiek žalinga. Jis į save nesigilindamas, į intencijas, kodėl, siurbia tą informaciją, ir po to ta informacija susidūrusi, kaip jūs sakydavote, su jo biblioteka, sukuria tiek daug naujų darinių, jam nesuvokiamų, kad pradeda vykti neigiami procesai, kurių jis visiškai negali valdyti. Ir jūs kalbate apie šitą aksiominę taisyklę, kurią panaudojus galime sukurti tuos naujus žinių segmentus, – aš šito nelabai suprantu. Kas tie nauji žinių segmentai? Kaip būtų galima šitą formulę panaudoti?
Augustinas Rakauskas: Pirmiausia, tai aš nesakyčiau, kad tai yra kažkokia formulė, mes čia daugiau kalbame apie harmonizavimo faktorių – kaip harmonizuoti žmoguje visų segmentų žinias, dirbant jam viename segmente.
Pavyzdžiui, jeigu jis yra prokuroras, dirba, sakysime, vienam „teisingumo segmente“ arba teisėjas, jis yra apribotas kodekso, įstatymo ir labai siauros išlygų galimybės. Labai mažai yra išlygų ir jo veiksmų lauką yra apibrėžęs kodeksas, įstatymas ir jam labai sudėtinga, pavyzdžiui, sakysime, pritaikyti išmintį dirbant teisingumo sistemoje. Įdėti, kaip sakant, daugiau išminties į kodeksą. Nes jis, kaip tam narvelyje uždarytas, jis gal ir mato, kad čia yra neteisybė, bet jam įstatymo raidė neleidžia realizuoti to suvokimo, to neteisingumo, o priešingai, jį verčia elgtis pagal nustatytą kodeksą, pagal nustatytą tvarką. Ir kodėl kalbame, mano nuomone, apie harmonizavimą šitų kertinių, atraminių sričių, ant kurių žmogaus sąmonės vystymasis stovi kaip ant keturių banginių? Aksioma slypi tame, kad mes negalime išspręsti problemos su vienu komponentu. Mes turime sugebėti visus keturis komponentus integruoti į tą sferą, kurioje mes dirbame, nes jeigu mes bandysime vien tik išmintingumą, teisingumą sudėti, arba vien tik tikėjimą, arba vien tik meilės faktorių sudėti į teisingumą, ir nekreipsim dėmesio į kažkurį vieną iš jų, tai mums bus labai sudėtinga, nes mes tik komplikuosime situaciją.
Kaip sakai, kad daug tada sukaupi žinių ar daug variantų. Tai aš galvočiau, kad priešingai, reiktų sakyti, kad nedaug, o dar stipriau jį uždaro į stereotipų lauką, nes jam tada išryškina visas problemas, kai jis gilinasi į kitas sferas. Ir jeigu jis turi harmoniją visų faktorių, tada jis gali identifikuoti, kas jo sferoje yra neteisinga, nes teisingą sprendimą ir teisingą išeities suradimą ir apibrėžia jo išmanymas tos srities, kurioje jis dirba. Bet savo teisingumo sferą, jis turi išmanyti išmintingai (ne tik kodekso raidę), jis turi išmanyti tikėdamas ta išmintimi, nes jis atstovauja teisingumą, ir prie viso proceso turi prieiti su meile. Tai reiškia, jis turi prieiti su meile, visų pirma, prie savo vykdomo proceso, tai reiškia, prie teisingumo. Kada jis absorbuoja į save visus tris likusius faktorius, nesvarbu, kokios jis sferos atstovas būtų, ar, pavyzdžiui, filosofas demonstruojantis išmintį, ar teisingumo, ar tikėjimo, kokios nors religinės bendruomenės atstovas arba šiaip žmonėms besistengiantis įkvėpti tikėjimą kuo nors, ir jeigu jis kažkurį vieną iš šių faktorių bando ignoruoti arba nepilnai išnaudoja, būtent, savo sferoje, tai jis negali tada išplėsti savo sferos galimybių.
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, čia stabtelkime. Labiau paaiškinkite šitą vietą.
Augustinas Rakauskas: Ką aš noriu pasakyti, kad jūs geriau suprastumėt? Noriu pasakyti, kad matydamas klaidą teisingumo sferoje, nebūdamas išmintingu, netikėdamas ir neprieidamas su meile prie to noro pakeisti, kas yra negerai, tu to nepadarysi, nes teisingume matant ką nors blogai ir norint pakeisti, reikia labai daug išminties, reikia labai daug tikėjimo ir reikia didelės meilės, kad galėtum sugriauti savo nišos, kurioje tu esi pagrindinis veikėjas, stereotipus. Vadinasi, tu turi iškilti virš tų stereotipų. Tu turi būti toks išmintingas prokuroras, toks tikintis, tiek mylintis savo darbą, kad visą sistemą, visus kolegas galėtum lengvai įtikinti, kad čia yra netvarka, kad čia yra nesąmonė ir teisingumas atsilieka nuo išminties, nuo tikėjimo ir nuo meilės. Arba jis griauna šituos faktorius, jis prieštarauja visuomenės bendrai išminties logikai, neatitinka arba griauna tikėjimą žmonėse pačiu teisingumu, nes silpnas prokuroras, silpnas teisininkas, silpnas juristas negali sukilti prieš savo sistemą, negali pakeisti.
Ingrida Stankevičienė: Silpnas, jūs turite omenyje, kad individualus požiūris?
Augustinas Rakauskas: Silpnas savo žiniose. Bet jo žinių stiprumas negali būti pagrįstas vien kodeksu arba vien akademinėmis žiniomis. Jo segmento žinios turi būti pagrįstos visuotine išmintimi, tikėjimu, meile per teisingumą, jeigu jis yra teisingumo atstovas. Jeigu jis yra tikėjimo atstovas, tada – per tikėjimą. Savo tikėjimo sferą jis turi taip atstovauti, kad visi sakytų – jis pats išmintingiausias šitoj sferoje, jis pats teisingiausias, jis su didžiausia meile tai daro. Tada jis su šitais keturiais faktoriais suformuoja aukštesnio lygio galią, negu yra pati jo sfera, kurią jis atstovauja. Nes norint kovoti su savo sferos atsilikimu nuo harmoningo visų keturių sferų proceso, reikia būti aukščiau savo segmento. Kaip tu gali būti aukščiau to segmento? Tu gali aukščiau būti, būdamas už kitus savo kolegas išmintingesnis, teisingesnis, labiau tikintis, su didesne meile darantis.
Ingrida Stankevičienė: Kada jūs sakote, kad naudojasi visuotinomis žiniomis, vadinasi, tu iš karto suvoki kitų segmentų būtinumą.
Augustinas Rakauskas: Ne, ne! Būtinumas savo sferai. O savo sferos trūkumus suvoki per kitų segmentų žinojimą. Nes jeigu tu žinai tik savo, tai tu nematai, kodėl kitiems atrodo neišmintingas sprendimas, kodėl kitiems atrodo, kad neteisinga, kodėl kiti netiki tuo. Arba kodėl žmonės nemyli prokurorų, arba kažkokių kitų – mes čia paėmėme kaip ryškiausią tokį faktorių, mums nereikia prisirišti prie vieno segmento – lygiai tas pats yra pedagoginėje sferoje, lygiai tas pats yra verslo sferoje, lygiai tas pats yra politikų sferoje.
Edita Marciulevičienė: Ačiū jums, Augustinai, ir pabaikime savo laidą ištrauka iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“:
„Išmokime matyti pasaulį, naudodamiesi žmonijos išauginta išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir meile. Tai tiesiausias kelias į savo sielos laisvę“.