„Egzistuoja tokia sąvoka, kaip daiktų prigimtis. Sakykim, jeigu stalą padarė būtent tokį, ar turi jis teisę laikyti ant savęs kokius nors daiktus? Ir jei neturi, tai kam jis reikalingas? Ir kiekvienas žmogus turi savo savybę. Bet jei ta savybe uždraustume naudotis, žmogaus gyvenimas taptų bevertis, nenaudingas ir neturėtų prasmės, kaip neturi prasmės stalas, ant kurio nieko negalima statyti, ar kėdė, ant kurios negalima sėdėti. “ (O. Torsunovas)
Apie tai „Žinių radijo“ Kauno studijoje kalbamės su svečiu – lektoriumi, gydytoju, psichologu, medicinos mokslų kandidatu Olegu Torsunovu.
Klausytis internetu.
Daugiau informacijos šiomis temomis rasite Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.
Laida transliuojama penktadienį 10.10 val., kartojama savaitgalį 17 val.
***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė: Savo laidose mes nuolat kalbame, kad visi gyvename viename bendrame organizme, deja, kol kas mes negalime pajausti, suvokti, kaip savo sielos dvasios būsena mes veikiame vienas kitą, kaip mes paralyžiuojame tarpusavio santykiais kuriamą dvasią ir patys išgyvename savo individualias dramas, siekdami ir toliau išnaudoti vienas kitą. Mes nuolat kalbame apie tai, kaip mūsų mintys veikia bendroje stichijų sistemoje. Tiek mūsų laidos autorius, tiek mūsų laidos svečiai, mes kartu diskutuojame kaip įgauti tą galią, kad galėtume išmintingai, teisingai, tikėdami ir su meile veikti vienas kitą. Mes kalbame apie tai, kodėl gi mums vis dėl to nesiseka pakilti virš savo instinktyvaus suvokimo, kaip organizuoti tas intencijas, mintis, tarpusavio santykius, suvokiant, kad visos tos problemos ateina iš subtilaus pasaulio pas mus tik tam, kad plėstų ir gilintų mūsų sielos dvasią.
O kadangi šiandien pas mus laidoje yra svečias, tai – lektorius, gydytojas, psichologas, medicinos mokslų kandidatas Olegas Torsunovas. Mes su gerbiamu svečiu šiandien kalbėsime apie savivertės jausmą, ir aš siūlau mums atsispirti nuo citatos iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“:
„Gyvendami žemėje, mes visi savo elgesiu prisidedame prie visos žmonijos sąmoningumo vystymo. Iš tikrųjų toks bendras darbas ir suteikia galimybę kiekvieno žmogaus sąmonei išsiplėsti, leidžia kurti suprantamą ateitį. Tokia ir yra gyvenimo prasmė: kiekvienos sielos pastangomis tapti tokiais žmonėmis, kurie vieningos dieviškosios harmonijos dvasioje kuria visos žmonijos sąmoningą dvasią, galinčią pasiekti viską, ko trokšta Dievo vaiko siela.“
Tai čia tokia kaip nubrėžta maksimum programa.
O dabar pradėkime paprasčiausiai, nuo pirmo klausimo: savivertės formavimosi jausmo mumyse.
Olegas Torsunovas: Savivertės jausmas reiškia, kad žmogus, na, gali būti pasimetęs, išdidus, depresiškas, gali būti išsiblaškęs, galbūt jis elgiasi per daug, sakykim, moteris – vyriškai, vyras – moteriškai. Tai neteisingas darbas savivertės jausmo. Ji keičia likimą. Savivertės jausmas gyvenime patikrina likimas. Ir jei žmogus, apie tai aš kalbu seminare, jaučia ryšį su Dievu, jis tiki tuo, ką jis daro gyvenime, tuo, kad jis naudingas žmonėms, kad jis turi tam tikrą misiją, tai jo savivertės jausmas, jis kritiškose situacijose natūraliai elgsis patikimai. Jis, sakykim taip, nepaves. Tai yra žmogus nejaus pažeminimo, arba nepradės pykti, nesipuikuos savimi. Vadinasi, jei jis daro tai, kas reikalinga Dievui, teisingai gyvena, tai jis tokiu atveju be abejonės atlaikys išbandymą.
Ingrida Stankevičienė: Olegai Genadjevičiau, visa aplinka, kurioje mes sukamės, persipynusi įvairiausiais santykiais ir ryšiais, ir nuo tų ryšių priklauso, kaip ir kokiu būdu mes progresuosime, kokią vietą užimsime visuomenėje, ir tai mus verčia iš naujo įsivertinti, kiek mes tame veikime esame kaip pilnavertės asmenybės. Taigi, pilnavertiškumo jausmas?
Olegas Torsunovas: Aš paaiškinsiu: reikalas tas, kaip aš jau sakiau – likimas tikrina žmogų ir jis veikia savęs kaip asmenybės pajautimą. Tai yra jis veikia mūsų savivertės jausmą, kaip jūs sakote, pilnavertiškumą. Kai ateina koks sunkus išbandymas ar bet koks išbandymas, įvykis, tai vidinis žmogaus atsparumas rodo jam pačiam, kiek teisingu keliu jis eina.
Labai lengva tai patikrinti sau pačiam. Tarkim, gali sau pasakyti: „aš myliu savo žmoną“ arba, sakykim, „aš myliu savo šalį“, arba „aš noriu skaityti paskaitas ir padėti žmonėms“, – bet kiek giliai visa tai tavyje įsišakniję? Tai gali nustatyti tik įvykiai.
Kalvis, pavyzdžiui, nukalė kokį daiktą, ir jam sako: „tu blogai nukalei, padarei broką, tau iš viso negalima tokio darbo dirbti!“ O tas sako: „O aš nieko kito negaliu dirbti, aš – kalvis, galiu tiktai kalti. Galima, aš geriau nukalsiu?“. Jam sako: „Ne, ne, tu jau negaliojantis kaip kalvis“. Kalvis sako: „Atleiskit, aš toliau kalsiu, nes dėl to, kad tokia mano prigimtis: aš privalau tai daryti, aš jaučiu širdyje, kad privalau“. Ir nors žmogus nesutinka su kalviu, kalvis tęsia savo darbą. Ir tada kalvis pradeda kalti jau gerai. O kai jis gerai nukalė, tas sako“ Gerai, dabar aš sutinku, jūs galite būti kalvis“ (juokiasi). Jei kalvis nebūtų tęsęs, tai nieko ir nebūtų. Jis tiesiog būtų pabaigęs savo gyvenimą.
Reikalas tas, kad dabar žmonės, dažnai jie ne visiškai supranta, kam jie gyvena. Juose dar nesubrendęs suvokimas, kokia jų gyvenimo prasmė. Ir kai, sakykim, moteris gyvena šeimoje, turi vyrą, vaikų, vyras ją palieka ir ji suserga depresija, galiausiai nusižudo ar suserga sunkia liga. O jei paklaustume, kodėl taip atsitiko? Atsakymas paprastas – nes ji iki galo nesuvokė savo gyvenimo vertingumo ir savęs kaip asmenybės. Nes įvykiai, kurie su mumis nutinka, ne visada yra svarbiausias faktorius, kurį turime tiesiogiai sieti su savimi. Na, pavyzdžiui, įvykis perša mintį „tu – blogas žmogus“, ir tau tai įrodo. Bet neturi reikšmės, koks tu žmogus, svarbu tai – kam žmogus apskritai egzistuoja šiame pasaulyje.
Ingrida Stankevičienė: Na štai, mes jau kalbame apie tai, kaip žmogaus gyvenime veikia tam tikri dėsniai, ir… o kas apsprendžia, kad žmogus turi teisę daryti tą arba tą?
Olegas Torsunovas: Egzistuoja tokia sąvoka, kaip daiktų prigimtis. Sakykim, jeigu stalą padarė štai tokį, ar turi jis teisę laikyti ant savęs kokius nors daiktus? Ir jei neturi, tai kam jis reikalingas? Gal juo reikia kalti vinis? Ar kam? Kam jis reikalingas – šitas stalas? Arba, pagamino kėdę, ar ji turi teisę leisti ant savęs sėdėti? Na, jai sako, štai mes padarėme kėdę, ir nurodom: „Ant tavęs sėdėti negalima“. – „Gerai, o tada – kam aš reikalinga?“ „Na, pagalvok pati, bet sėdėti ant tavęs negalima.“ Kas belieka kėdei? Ją apima depresija ir ji nusižudo.
Na, imkim moterį. Ji gimė tam, kad gimdytų vaikus, bet jai sako: „tu – bloga moteris, tu negali gimdyti vaikų.“ – „Gerai, o ką man tada daryti? Aš norėčiau gimdyti vaikus?“ – „Nežinau, neturi reikšmės!“
Tuo noriu pasakyti, kad yra tokia sąvoka kaip daikto savybė. Ir kiekvienas žmogus turi savo savybę. Ir labai lengva žmogui suprasti, kad jis štai tai gali daryti, o kažko kito jis negali daryti. Ir jei žmogui sako, kad tai, ką jis gali daryti, jam daryti negalima – tai yra neteisinga mintis. Jam tiesiog reikia daryti tai, ką jis moka gerai. Jei anksčiau jis tai darė blogai, tai gali pasitaisyti, apgailestauti ir atsiprašyti. Bet jei subjekto savybę iš jo atimame, jis tampa bevertis, nenaudingas, ir jo gyvenimas neturi prasmės taip, kaip neturi prasmės stalas, ant kurio nieko negalima statyti, ar kėdė, ant kurios negalima sėdėti.
Kitais žodžiais tariant, kas lemia? – Teisę kažką daryti lemia pati savybė.
Ingrida Stankevičienė: Gerai, jei žmogų išreiškia jo savybė, tai tam jo esmingumui pasireikšti jam būtini norai, o tam, kad tuos norus galėtų realizuoti, jis privalo turėti galimybes. Gal aš kitaip paklausiu: kuo vadovaudamasis, tarkim, pavyzdžiui, štai Jūs, Olegai Genadjevičiau, šitiek metų skaitote paskaitas, vedate seminarus, kas suformuoja žmoguje štai šitą (net nežinau, kaip jį dabar pavadinti)?
Olegas Torsunovas: Na, tai vadinama tikėjimu. Tai yra, štai žiūrėkite, sakykim, aš žinau, kodėl aš turiu skaityti paskaitas, dėl to, kad man taip pasakė mano mokytojas. Jis man pasakė: „Tavo pareiga žmonėms, man ir Dievui – toliau, kas benutiktų, duoti žmonėms žinias, skaityti paskaitas“. Tai reiškia, aš tikiu jo žodžiais; jis pasakė – aš tai darau. Kitas tiki savo gyvenimiška patirtimi, tai yra jis jaučia „aš turiu tęsti“, ir todėl daro, ką daręs.
Iš tikrųjų, dar labai svarbu suprasti vertę. Dar pasikartosiu: jei ant kėdės negalima sėdėti, tai jai belieka tik viena išeitis – susinaikinti – nusižudyti, nes ji pagaminta veltui. Todėl labai svarbu suprasti, kad kartais draudimas paliečia pačią žmogaus gyvybę. Faktiškai, toks požiūris į žmogų neteisingas; neteisinga uždrausti žmogui daryti tai, kam jis yra gimęs, – tai – kvaila. Ir jei žmogus su tokiu požiūriu sutinka, tai dar kvailiau, nes tuo jis sutiko sugriauti savo paties gyvenimą.
Suprantate, žmogus turi kažką, kas jam ne šiaip gerai išeina, o tai, kuo jis yra užsidegęs. Daug žmonių, kurie nežino, ką jiems veikti, ir jei tokiam pasakysi: „Šito nedaryk“, jis pradės daryti kažką kita. Ir tai – normalu.
Ingrida Stankevičienė: Kaip mes dažnai šioje vietoje susipainiojame: kai mes kalbame apie žmogaus savybes, mes pradedame klasifikuoti: geras, piktas, malonus, švelnus, teisingas, protingas… O, pasirodo, štai pagal Jus, kada mes kalbame apie žmogaus pilnavertiškumą, mes iš karto kalbame apie žmogaus likimą. Ir kada veikiame šituose parametruose, pirmiausia mes turime suvokti, kad esmingiausia mūsų savybė – tai suvokimas, kokia mano paskirtis šioje žemėje. Ir tada, turint tokį vektorių, galima jau judėti pirmyn.
Tai klausimas būtų toks: kokia turi būti aplinka, kad ji sudarytų sąlygas tai žmogiškajai prigimčiai išsiskleisti? Turiu omenyje žmogaus pareigą, jo misiją?
Olegas Torsunovas: Visų pirma, ką reikia, suprasti, tai suprasti save ar savo paskirtį ir jaustis pilnavertiškai. Tai – tam tikras vystymasis, tai yra yra tokio vystymosi etapai. Ir aplinka, svarbiausia aplinka, kurioje žmogus gali vystytis labai gerai, tokia aplinka – tai tavo paties vidinis pasaulis. Tai yra, reikalingas tam tikras ryžtingumas – ar nori tu būti išsivysčiusiu žmogumi? Ar tikrai tu nori būti laimingas, darydamas kažką dėl kitų? Kiek esi nuoširdus tame?
Jei imtume kaip pavyzdį mano gyvenimą, tai labai ilgą laiką mane supantys žmonės šaipėsi iš manęs, iš mano pomėgių ir tuo aspektu aš buvau vienišas. Ir aš tiesiog nuoširdžiai ėjau savo keliu. Sakykim institute buvau kaip žmogus iš kito pasaulio: matyt, pats taip elgiausi, nes žiemą vaikščiodavau su vienu švarkeliu, nes taip grūdinausi… Kartais prieš paskaitas aš net apsiliedavau kibiru šalto vandens, o tada ateidavau į paskaitas apledėjusiais plaukais, nes be kepurės. Aš tikrai keldavai šypseną, į mane žiūrėdavo kaip į keistuolį, kuris neaišku kuo užsiiminėja. Na, aš nesukau sau dėl to galvos, man nerūpėjo – man buvo svarbu pasiekti savo tikslus gyvenime. Na, o vėliau kažkaip supratau, kad neturiu gąsdinti žmonių ir išorėje pradėjau elgtis kaip visi, o viduje – tobulinausi kaip ir anksčiau: stengiausi giliau suprasti žmones, suvokti gilius dalykus. Viena galiu pasakyti tvirtai: niekas ir niekada negalėjo manęs sustabdyti, kad nedaryčiau to, ką privalau. Jaučiau širdyje ir ėjau tuo keliu. Kartais klysdavau, kartai išsukdavau iš tiesiosios, bet palaipsniui atradau savo gyvenimo kryptį.
Bet pažįstu daugybę žmonių, kurie bijo taip gyventi. Bijo pasileisti kuria nors kryptimi, pernelyg daug apie tai galvoja ir šitaip savęs neatskleidžia. Manau, kad svarbiausia kalbant apie savęs atskleidimą yra sukurti tam tinkamą aplinką savyje, kuri padėtų tau vystytis. Tokia aplinka turi būti viduje, o ne išorėje, nes jei imtume aplinką, kuri mane supo iš išorės, tai niekas iš išorės nesudarinėjo man sąlygų vystytis.
Ingrida Stankevičienė: O ar galima galvoti pernelyg daug? Juk daug kas ragina: „Galvok, analizuok, svarstyk! Galvok, galvok!“
Olegas Torsunovas: Jei imtume žodį „galvok“, tai galvojimas yra pavojingas užsiėmimas, nes geriau vieną kartą pagalvoti ir atlikti veiksmą – patikrinti, kiek tai yra teisinga, nes kai tu galvoji, tai nėra labai gilus vystymasis. Na, pavyzdžiui, jei aš apie kažką pagalvoju, tai neįsismelkia į mane giliai, todėl vėliau galiu pagalvoti priešingą mintį ir ji bus lygiavertė pirmajai, tai yra tokia pat stipri, kaip ir ankstesnioji, ir žmogus neturi supratimo, ką daryti. Geriau yra eiti kokiu nors keliu, atlikti veiksmus, nes kai žmogus atlieka veiksmus, tai labai giliai įsismelkia į jo vidų, o tada asmenybė transformuojasi, ji prieina prie savo tikrosios prigimties.
Ingrida Stankevičienė: Olegai Genadjevičiau, Jūs, kalbėdamas apie savo jaunystę, tarsi rodote, kad tie veiksmai yra grįsti tikėjimu ir todėl jie yra teisingi. Ir tie visi norai, kurie ir yra jūsų likimo sudedamoji dalis, tų norų reakcijos jumyse sukuria tokią aplinką, teisingą aplinką, kurioje Jūs galite vystytis.
Bet štai Jūs kalbate taip pat ir apie tuos, kurie bijo, bet jeigu Jūs teigiate, kad Jūsų pasirinktas kelias yra teisingas, tai tie žmonės, kurie bijo, kurie per daug galvoja ir nesiryžta žengti, ta baimė jiems duota kaip galimybė taip pat tobulėti – vystytis ir pakilti iki tam tikro lygio.
Olegas Torsunovas: Manau, kad čia nėra jokių variantų, tai yra žmogus privalo eiti į priekį, privalo rizikuoti, privalo bandyti ir taip, ir kitaip. Jis turi jausti širdyje pasitenkinimą ar nepasitenkinimą, – širdis patars. Tai yra gilaus pasitenkinimo jausmo negalima su niekuo sulyginti; jei žmogus jaučia, turi šitą pojūtį – jo nesupainiosi su niekuo.
Yra šiaip malonumo pojūtis, jei, pavyzdžiui, aš noriu išgerti, o ar tai teisingas kelias? Tame nėra jokio gilaus pasitenkinimo, nes jei paklausysi savo širdies, tai pamatysi, kad tai tiesiog tavo noras, bet ne kelias, ne tai, kas tau sukelia jausmą, kad tu gyveni ne veltui. Supraskite, būtent šitas pojūtis ir taip pat žodžiai nušvitusio žmogaus yra du faktoriai, kurie iš tikrųjų rodo pasirinkimo teisingumą. Ir nušvitusios asmenybės žodžiai taip pat randa atgarsį širdyje, nes juose yra grynumas, šventumas, gyvenimo prasmės suvokimas. Suprantate, žmogaus kelias visada atrenkamas pagal širdį, nes Viešpats gyvena širdyje, ir Jis galiausiai žmogų veda jo keliu, bet tą jausmą reikia pažinti, reikia pajausti ir reikia suprasti, kad yra ši esatis, gilus pajautimas savo gyvenimo prasmės. Gali būti, kad tu dar nesupranti, kokia tavo gyvenimo prasmė, bet reikalingas stiprus troškimas suprasti, taip pat reikia būti praktiškam, o ne teoretiškam. Nes, pasikartosiu, kai kurie žmonės labai daug galvoja, svarsto, kaip reikia gyventi, bet visa tai – labai paviršutiniška, nes pats galvojimas nesuteikia gilaus patyrimo. Bet jei tu veiki, sakykim, bandai padėti žmonėms, bandai dirbti su savimi, bandai kažką daryti gero dėl savo likimo, – nekalbu apie bandymą vartoti narkotikus, ištvirkavimą, o būtent apie bandymą daryti gerus darbus, kurie teikia pasitenkinimą tavo sielai, tokiu atveju palaipsniui sugebėsi rasti savo kelią.
Ingrida Stankevičienė: Na, žiūrėkit, dažna situacija: tarkim, jūs, kalbate apie save, jūs neturėjote aplinkos, kuri padėtų jums eiti tobulėjimo keliu, tačiau būtent tos aplinkos nebuvimas jus ir koncentravo tam tikslui. Tačiau taip pat Jūs turite mokytoją, kuris veda, palaiko, įkvepia, saugo, globoja, o štai, žiūrėkit, dauguma žmonių, kurie pradeda užsiiminėti kažkokia veikla – jie turi tai, ką jūs vadinate tuo degimu širdyje, tuo tikėjimu, jie sako „taip, aš jaučiu, kad mano pasirinktas kelias yra teisingas“, tačiau, kaip dažnai būna, kad būtent patys artimiausieji ir įneša tą sumaištį savo netikėjimu, savo baimėmis, ir tada žmogui, besivadovaujančiam tam tikra statistika ir tik savo paties širdies pojūčiu yra labai sunku išlaikyti tą pusiausvyrą.
Olegas Torsunovas: Na, kito pasirinkimo nėra: arba turi mokytoją, arba pats gebi išgirsti iš aukščiau, arba turi teisingą bendravimą. Jei žmogus neturi vieno iš trijų, tai jis bus pažeidžiamas gyvenime. Jei dar kalbėtume apie vystymosi taisykles, apie principus, tai duosiu pavyzdį iš vaikiškos dainelės: „Ereliai mokosi skraidyti, jiems saliutuoja potvynis triukšmu, jų akyse – dangaus mėlynė, – niekuo erelių neišgąsdinsi. Ereliai mokosi skraidyti: ne šiaip su aukščiu galynėtis jie siekia, o būti nenugalimi. Bet gyvenimą ne veltui kova vadina, ir per anksti dar skelbti atsitraukimą.“
Kitaip sakant, yra tam tikros vidinės taisyklės, kurios galiausiai suteikia žmogui galimybę pakilti į orą. Ta taisyklė sako, kad žmogus turi mokytis gyventi pagal kitus principus, mokytis eiti į priekį, ir nesvarbu – vyras ar moteris.
Sakykim moteris eina į priekį ieškodama meilės, harmonijos su šiuo pasauliu – ji neturi sustoti ir tada randa. Vyrui reikalinga pergalė, todėl jis mokosi nugalėti.
Ingrida Stankevičienė: Tai apie tai, kiek žmogaus pilnavertiškumui trukdo, o gal net padeda baimė, abejonės, kaip su tuo reikia tvarkytis?..
Olegas Torsunovas: Bet kuriuo atveju yra du tipai žmonių – vieni abejoja, o kiti veikia. „Bhagavadgitoje“ yra sąvoka „abejojanti siela“. Sakoma, kad abejojanti siela nepasieks laimės nei šiame pasaulyje, nei būsimame. Nėra nei laimės, nei sėkmės abejojančiai sielai, todėl tėra vienas būdas gyventi: žmogus privalo eiti ten, kur jis klysta, atsikelti, eiti, kur jis vėl klysta, ir galiausiai jis nueis ten, kur jis nebesuklys. Tada jo širdis uždainuos iš džiaugsmo, tą akimirką jis supras save geriau. Bet kuriuo atveju žmogus privalo eiti. Jis privalo veikti. Tai yra svarbiausias vidinės aplinkos principas, kurią žmogus privalo sau susikurti. Kito vidinės aplinkos varianto nėra. Jei žmogus linkęs abejoti, jis turi turėti palaikymą, rasti jį. Bet jeigu to nėra, vadinasi, niekas neįvyks, nes kai sėklos sėjamos į žemę, tai vienos jų sudygsta, o kitos – ne. O kai augalus persodina – vieni prigyja, o kiti atsigauna vėliau, o treti nebeauga. Skiriasi žmogaus prigimtis. Ne visi sugeba pasiekti tikslo, ne visi gyvena teisingai. Skirtumas vienas – vieni renkasi veikimą, o kiti – neveikimą. Vieni renkasi abejonę, o kiti – kelią.
Ingrida Stankevičienė: Kas yra abejonės?
Olegas Torsunovas: Abejonės reiškia žmogaus vystymosi stadiją. Jei kalbėtume apie susitaikymą, tai yra du tipai žmonių: vieni žmonės atgailauja ir šiek tiek pasitaiso, o kiti – vienąkart pasigaili ir 10 kartų pasielgia teisingai. Aš renkuosi – antruosius. Manau, kad daug atgailauti – veltui gaišti. Uždrausti žmogui daryti gerus darbus dėl to, kad jis padarė klaidą, rodo neteisingą požiūrį į gyvenimą. Ir versti teisintis taip pat nėra tinkamas būdas.
Ingrida Stankevičienė: Kiek tenka bendrauti su žmonėmis, dažniausiai susiduri su bendra būsena, kad žmonės išgyvena, jų nuomone, pernelyg greitą virsmą – tą kaitą, prie kurios sunku prisiderinti. Vis daugiau žmonių nuleidžia rankas, atsitraukia, nesugeba būti tame nuolatiniame kaitos procese, tada iškart juos puola abejonės, iš karto tos abejonės ir svarstymai tiesiog ryte ryja žmogaus energiją ir žmogus tampa įkalintas savo nejudančioje praeityje, o perspektyva tolsta kaip tas popierinis laivelis, – žmogus tiesiog nebegali žengti žingsnio.
Olegas Torsunovas: Galiu pasakyti viena: jei žmogus guli lovoje, ir jam sako: „Prašau, judink pirštus“, jis pradeda judinti pirštus, paskui rankas, tada pajudina galvą, atsistoja, pradeda šliaužioti, eiti, bėgti – jis pasveiksta. Bet jei žmogus sako: „Aš jau negaliu judinti pirštų“, tada jam reikia ruoštis žemėn, nes kito būdo gyventi nėra – jei nori gyventi – turi judėti. Sakau jums kaip gydytojas.
Viena moteris man sako: „Noriu padėti savo mamai“. Atsakiau, kad melstųsi už ją. O ji: „ Noriu, kad ji pati kažką darytų dėl savo pasveikimo“. Tada patariau, kad paskatintų ją pasivaikščioti lauke, bet jei ji nenori niekur eiti, tuomet jūs jai nebegalite niekuo padėti. Nes žmogus pats nusprendžia, ar jam gyventi, ar ne. Kai žmogus pamato, kad nebegali gyventi, jis sutinka mirti.
Kitas pavyzdys: žmogus susirgo poliartritu, gydytojas jam sako: „Dabar tu nebegalėsi daug vaikščioti, ir, apskritai, vaikščiojimas tau kenkia. Sėdėk namie“. Jei žmogus juo patikėjo, jis daugiau nebevaikščios ir greitai iš viso numirs, nes patarimas – neteisingas. Tas patarimas suformavo neteisingą tikėjimą tam žmogui. O teisingas tikėjimas būtų toks: „Jei liga tau trukdo vaikščioti greitai, tai eik lėtai ir ilgai, šitaip liga pasitrauks“.
Man toks atvejis buvo Estijoje. Moteriai, sergančiai poliartritu, patariau vaikščioti, nors ir skauda. Pailsėti ir vėl vaikščioti, kai skausmas sumažėja. Po kurio laiko ji padėkojo, nes jai palengvėjo ir ji sveiksta. Tai reiškia, kad ji norėjo gyventi. O jei žmogus, išgirdęs mano patarimą sakytų: „Aš tuo netikiu; man skauda, todėl aš sėdėsiu“, tuomet jo kelias – į kapines. Nes žmogus turi tik du pasirinkimus: arba veikia ir laimi, arba neveikia ir miršta. Kitų variantų nėra.
Ingrida Stankevičienė: Savo žmogiškąją vertę gali pajusti tik tas, kuris stengiasi eiti ir tas, kuris eina.
Olegas Torsunovas: Gyvenimas yra judėjimas, veikimas, poelgis. Tai yra žmogus, kuris nusprendė neveikti, būti depresijoje – tai jis tiesiog nenori gyventi.
Iš tiesų siela yra iš prigimties amžina ir žmogus vis tiek neišsisuks. Jis bus priverstas gyventi kitą gyvenimą, ir anksčiau ar vėliau jam teks imtis veiksmų. Niekam nepavyks ramiai pasisėdėti kamputyje. Šiuolaikiniame pasaulyje didžiausia problema, kad žmonės nesimoko, kaip gyventi teisingai. Svarbiausias motyvatorius žmogaus gyvenimui vadinamas žmogaus gyvenimo tikslas, arba aukščiausias tikslas. Dažnai žmonės kaip aukščiausią gyvenimo tikslą pasirenka kokius nors primityvius dalykus.
Sakykim, moteris pagimdo vaiką ir mano, kad jis yra aukščiausias jos žmogiškojo gyvenimo tikslas. Kai vaikas užauga ir pamojavęs ranka išeina iš namų, ją ištinka šokas, nes kaipgi: ji tam žmogui pašventė savo gyvenimą, o tas jei beveik nepaskambina ir gyvena atskirą gyvenimą.
Kitas žmogus mano, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra pastatyti gerą namą. Kai jį pastato, nebežino, ką toliau jam veikti – ar kitą namą statyti, ar kokio kito aukščiausio tikslo pasidairyti. Suprantate, visas gyvenimas aplink tą namą sukosi? Remontą padaro – vieną antrą, jau nebežino, ką su tuo namu ir bedaryti…
Žmogaus noras, pasiekęs tikslą, nesibaigia, jis vis auga, jis begalinis; reikia eiti pirmyn, kitaip gyvenimas sustos. Dažniausiai per menki tikslai priverčia žmogų nusivilti. Sakykim, jei pritrūksta žmogui pinigų namo statyboms, jis netenka prasmės gyventi, nes jis akligatvyje, tokia būsena vadinama depresija.
Kas yra depresija? Kai žmogus netenka tikslo.
Sakykim, vyras paliko žmoną, o ji gyveno dėl jo ir ji nebežino, dėl ko toliau gyventi. Ji tikėjo savo vyru ir tikėjo, kad jis jai atneš laimę, nes dėl jo gyveno. Arba – dėl vaiko, o tas niekam laimės nesiruošė nešti.
Dažnai žmogus gyvena dėl savo darbo: dirba, dirba, o galiausiai jam sako: „Jūs atleistas, esate senas ir mums jūsų nebereikia“. „Bet aš šiai įmonei visą gyvenimą paskyriau, gal bent galėčiau čia nemokamai lankytis?“ „Ne, mums jūsų paslaugų tiesiog nebereikia!“
Ingrida Stankevičienė: Žmogus sensta kiekvieną akimirką, o šiandien ypač ryški tokia tendencija mūsų visuomenėje, kad žmogus nėra sąmoningai pasirengęs šiam dėsniui, kad yra didžiulis disonansas tarp laiko ir jo požiūrio į jį. Žmogus sąmoningai nepriima šitos kaitos. Žmogus nesugeba sąmoningai vertinti savo ryšių, savo santykių būtent nuolat kintančio laiko kontekste.
Olegas Torsunovas: Pirmiausiai reikia suprasti, kuo tu save laikai. Vedos sako, kad apskritai visi žmonės veikia pagal penkis sąmonės lygius.
Pavyzdžiui, žmogus rūpinasi savo kūnu, treniruoja. Jis įsitikinęs, kad seksas yra tikrai meilė, nes meilė susijusi su kūnu. Maistas jam – baltymai, angliavandeniai, vitaminai. Nes cheminiai elementai maiste ir yra svarbiausia. Tai – kūniškos sąmonės koncepcija, materiali gyvenimo platforma. Toks žmogus įsitikinęs, kad mes gyvename tik vieną kartą: jei kūnas miršta, tai mirštu ir aš. Jei kūnas sensta, man darosi vis blogiau. Aš privalau sustabdyti šį procesą, todėl, kad aš – kūnas. Toks žmogus kitą žmogų renkasi pagal kūną. Jam reikia, kad kito kūnas būtų labai gražus, nes tik tokiu atveju galėsiu su tuo žmogumi gyventi. Jei kito kūnas patiria traumą, kodėl aš turiu kentėti? Juk aš negaliu mylėti invalido! Ir jie palieka tokį žmogų, todėl, kad tokio žmogaus kūnas neatitinka jo laimės įsivaizdavimo. Kada netinkamas su tuo žmogumi seksas, vadinasi, ieškau kito kūno – tai kūniškojo gyvenimo koncepcija. Arba ateistinė pasaulėžiūra, kada žmogus labai grubiai priima šį pasaulį: grubus laimės, mitybos įsivaizdavimas, apie visą gyvenimą apskritai. Suprantate?..
Yra aukštesnė platforma. Kada žmogus pradeda jausti ir save asocijuoja jau ne su kūnu. Jis pradeda jausti, kad jis – kažkas labiau gyvas, kaip kintantis judesys. Jis pradeda save atsieti nuo kūno. Atsiranda suvokimas, kad svarbiausia ne mano raumenys, o kokių pasiekimų turiu. Žmogus siekia užsidirbti pinigų, jis pradeda įvairias askezes, norėdamas tapti geresnis už kitus, jis siekia valdžios, sėkmės gyvenime. Toks žmogus jau yra ant aukštesnės platformos. Ir jis įsitikinęs, kad svarbiausia gyvenime yra sėkmė. Jis pradeda tikėti sėkmingu rezultatu. Toks žmogus tiki jau ne seksu, bet sėkme. Jis įsitikinęs: jei gyvenime yra sėkmė, vadinasi toks gyvenimas yra vertingas. Jei nėra sėkmės – jis bevertis. Toks žmogus pradeda tikėti Dievu siekdamas sėkmės. Jis visada Dievo prašo sėkmės. „Duok man pinigų… Duok man šito, duok man ano… kitaip, kaip aš išgyvensiu?! Aš turiu būti sėkmingas!“ Tai – jo tikėjimas. Tai – vystymosi etapas. Tai žmonės, kurie vienas kitą vertina iš sėkmės pozicijos. Jei tu „kietas“, vadinasi tave galima mylėti. Jei tave gyvenimas parklupdė – kaip tave mylėti? Mylėti galima tik sėkmingą žmogų, todėl, jei nori būti mylimas – būk sėkmingas. O jei tu nesėkmingas, tada tai reikia nuo visų skrupulingai slėpti.
Kita vystymosi platforma – kada žmogus dar subtiliau pradeda matyti pasaulį. Ir jis pradeda matyti tai, kas tame pasaulyje yra nuostabu. Jis sako, kad svarbiausia ne sėkmė, svarbiausia – grožis, harmonija. Svarbiausia – tai meilė. Toks žmogus gali kurti muziką, jis tapo paveikslus, rašo eiles. Jis vis asmeniškiau suvokia tai, ką mato aplink. Viskas jame tampa gyva. Atsiranda jausmų grožis, pasaulis tampa vis subtilesnis, pradeda atsiskleisti vidinė giluma, atsiranda vertybių kaita, formuojasi nauji ryšiai, santykiai. Žmonės pradeda ugdyti charakterio savybes. Šiame etape sėkmės poreikį praplečia nors suprasti, kas yra gėris, nuoširdumas, švelnumas. Pradeda busti sąžinė.
Bet yra dar aukštesnis sąmonės lygmuo, kai žmogus pakyla ant savivokos platformos. Jis jau ne tik siekia šio gyvenimo subtilumo pajautimo, ne tik siekia grožio ir harmonijos, jis siekia gyvenimo tikslo. Jam nebeužtenka būti harmonijoje su visais, jis nori kažkur eiti. Jis nori judėti pirmyn. Toks žmogus pradeda suprasti, kad yra aukščiausias tikslas žmogaus gyvenime. Ne paprasčiausiai mėgautis šiuo gyvenimu, mėgautis kūnu, sėkme, grožiu šio pasaulio. Jis pradeda suprasti, kad aukščiausias malonumas yra kelias. Mes renkamės kelią savo likime. Mes einame į savo likimą ir reikia tame kelyje išlikti. Žmogus suvokia, kad savo gyvenime jis nori eiti į priekį. Bet net ir tai nėra aukščiausia žmogaus gyvenimo platforma.
Aukščiausia žmogaus gyvenimo platforma vadinama dvasine. Yra kūniškoji platforma, yra platforma pranos ir judesio, yra proto platforma, išminties platforma. Bet yra sielos platforma. Ši platforma reiškia, kad žmogus supranta, jog jis yra amžinas. Ir yra amžina siela su kuria aš turiu per dvasią kurti amžinus santykius.
Todėl, kaip paukštis veržiasi aukštyn skristi, taip ir žmogus turi veržtis Dievo link. Kaip augalas stiebiasi į saulę, taip žmogus – Dievo link. Kada žmogus Dievą renkasi savo gyvenimo tikslu, per tai pasireiškia aukščiausia žmogaus prigimtis, tada žmogaus pilnavertiškumas, savivertė pasireiškia aukščiausiu lygiu. Sanskritu tokius žmones vadina Atmarama – „atma“ reiškia siela, „rama“ – visa kuo besidžiaugiantis. Sakoma, kad toks žmogus veikia Samathi dvasinėje būsenoje – aukščiausioje laimės išraiškoje, jis yra ryšyje su Dievu.
Ir visose stadijose žmogus patiria laimę: yra kūniškoji laimė, sėkmės laimė, yra šio gyvenimo grožio laimės pajautimas, laimė saviugdos kelyje, bet visi šie laimės lygiai yra pakopos. Ir jei žmogus siekia išbandyti save, kiek jis laimingas, jis kreipsis tik į vieną šaltinį – į savo širdį. Todėl, kad širdis yra svarbiausias kriterijus. Ir jei širdis jam išskleidė tokį pjūtį, kad jis super patenkintas eidamas dabartiniu keliu, tai žmogus to niekada neatsisakys. Jis savo širdimi tai pajaus ir eis tuo keliu.
Ingrida Stankevičienė: Tai jūsų išvardytos platformos ir yra žmogaus sielos programa šioje žemėje? Norint ugdyti savo sielos dvasią, mes atsisukame į problemas ir konfliktus.
Olegas Torsunovas: Taip, žmogaus kelias – tai žinių kelias. Kai kas galvoja, kad žmogaus kelias – tai laimės kelias. Bet tai ne laimės kelias.
Pavyzdžiui, pažiūrėkime į bet kokį žvėrį. Štai žvėriuko, gyvulėlio kelias – laimės kelias. Ir jei kalbėsime apie gyvūninę gyvenimo formą, tai įžvalgus žmogus pamatys, kad kaip kėdė turi savo paskirtį, taip savo paskirtį turi ir bet koks gyvūnas.
Katė, pavyzdžiui, gimsta komfortui, jos kūnas tam skirtas. Ji atsipalaidavimo pavyzdys. Jai komfortas būti bet kokioje padėtyje.
Šuns paskirtis – saugoti, aiškintis santykius. Šuo visada įrodinėja sau ir kitiems, kad jis geriausias, stipriausias. Paukščio paskirtis – laisvė. Jis gali skristi kur nori, jo niekas nesulaiko. Žuvis plaukioja, vandeny jos komfortas. Kiaulės paskirtis ėsti, jos kūnas tam pritaikytas. Atmatos jai labai skanus maistas. Kai ji ėda, jos akys ašaroja iš malonumo. Žmogus to valgyti negali. Lokio paskirtis – išsimiegoti. Jie miega pusę metų, jo kūnas tam pritaikytas. Pabandykite nesikeldami miegoti pusę metų! Tai neįmanoma. O meška gali ir jaučia komfortą. Suprantat, tai skirtingi laimės būdai. Beždžionės paskirtis – seksas. Ji seksu gali užsiiminėti visą dieną. Bet žmogus negali tuo užsiiminėti visą dieną. Žmogus negali valgyti kaip kiaulė. Juk karvė net naktį atrajoja. Žmogus negali miegoti kaip meška, skraidyti kaip paukštis.
Žmogaus gimimo paskirtis yra savivoka. Žmogaus paskirtis ne urvelį kurti ar vien tik apsiriboti savo šeima. Visa tai – geriausia išpildyti būnant tik gyvūninės sąmonės lygyje. Žmogaus kūno paskirtis ne ta. Žmogaus kūnas skirtas tobulėjimui. Ir jei žmogus suvokia savo žmogiškojo kūno paskirtį, jis tada bus labai laimingas. Lygiai taip pat kaip būdamas gyvūninės sąmonės žmogus išpildo žmogiškojo kūno paskirtį.
Juk žirgas laimingas šuoliuodamas. Bebro paskirtis – statyti namus, butus. Ir jis visą gyvenimą stato, stato ir niekada nesustoja. Jis po vandeniu turi daugybę butų. Jo visas kūnas tam pritaikytas. Jis gali griaužti medžius, jam nereikia pirkti licencijų, jam viskas leista. Suprantat?..
Bet žmogaus kūnas skirtas tam, kad pajaustų save siela. Tai aukščiausia paskirtis. Ir Dievas mums suteikė teisę valdyti šį pasaulį, todėl, kad mūsų gimimas turi aukščiausią lygmenį. Aukščiau jau nebūna. O kaip mes išnaudojame šią paskirtį?
Mes kuriame sau vis daugiau komforto šiame pasaulyje. Mes bandome įsirengti vis geresnius butus, bandome vis geriau, kaip paukščiai skraidyti, bandome plaukioti kaip žuvys. Suprantate, mes linksminamės šioje žemėje ir tokio linksminimosi rezultatas, kad žemė tampa šiukšlių dėže. Suprantate, jei žmogus siektų to, ko būtina siekti žmogui, žemė klestėtų. Ji būtų graži ir švari. Bet mes šioje žemėje užsiėmę truputėlį ne tuo. Ir tai problema.
Ingrida Stankevičienė: Kas yra depresija?
Olegas Torsunovas: Stresas ir depresija – tai ne žmogaus būsenos, tai jo vystymosi etapai. Tiesiog žmogus turi tai suprasti ir žengti pirmyn, vystytis toliau. Jis neturi baigti savo gyvenimo šiame vystymosi etape. Todėl prieš pradedant nauja, reikia baigti su senu. O kadangi mes prisirišę, priklausomi nuo seno, nuo praeities, todėl ateina depresija, stresas. Mes turime žengti į ateitį. Turime pereiti tuštumos, vienatvės, lūžio egzaminą ir tokiu būdu tapti stipresniais.
Ingrida Stankevičienė: Be Jūsų linkėjimo neapsieisime. Prašom.
Olegas Torsunovas: Jei jums kas pasakė, koks psichologas, kad nužiūrėjo pikta akis, kažkaip paveikė ar pasakė kokia būrėja, kad liko trumpai gyventi, ar pasakė, kad ant jūsų gyvenimo uždėtas vienatvės kryžius, ar kad jūsų liga nepalieka vilčių, ar pasakė, kad iš esmės jūs nesėkmingas ir jums reikia susitaikyti su tuo, kas yra, nėra ko įsitempti, jau geriau gyvenime nieko nebus, tai jei jūs patikėjote tokiais žodžiais, tai reiškia, kad galėsite ruoštis sau vietelę kur prie Vilniaus, ar Kauno, tokį, žinot, mažą žemės lopinėlį, kokio medelio ieškoti amžinam poguliui. Suprantat?..
Bet jeigu jūs vis dėl to norite ir nutarėte gyventi, tada žinokite, kad visi šie žmonės nėra jūsų draugai, linkintys gero. Jūsų draugai ir jums linkintys gero visada jums sakys kitką, kad nors dabar jūsų gyvenimo periodas sunkus, bet jūs būtinai susitvarkysite su savimi, net jei jūsų liga neišgydoma, jūs būtinai galėsite ją įveikti, nors ir kryžius vienatvės, bet jūs būtinai būsite ne vienas ar viena. Ir kad jūs būtinai savo gyvenimo kelią praeisite taip, kad laimė kelio pabaigoje užpildys jūsų širdį. Jūs suprasite, kad šiame gyvenime Dievas yra, yra tikėjimas, yra pergalė, laimė.
Tiesiog niekada netikėkite tais žmonėmis, kurie iš jūsų tai bando atimti. Toks mano linkėjimas. Tikėkite tais, kurie jums dovanoja viltį, netikėkite tais, kurie tą viltį atima.