Kiekvienas žmogus turi ypatingą misiją, nes kiekvieno sieloje veikia jo ypatinga dvasia, ir tik jis gali ją realizuoti įsiliedamas į bendrą žmonijos dvasią. Ir niekas kitas jam skirto dar neatliks. Nė vienas iš mūsų negalime susigalvoti sau misijos. Ji atsiskleidžia mumyse bendraujant su visuomene. Žmogus turi tai jausti. Ir negali nieko kito klausyti. Tik savo širdies. Užaugti svarbiausiam klausimui – ką paliksiu po savęs? Kaip galiu padėti tam didingam procesui, kuriame dalyvauja visa žmonija? Apie misiją kalbėsimės su aktoriumi, dzen vienuoliu Bo Haeng – Kęstučiu Marčiulynu.

Klausytis internetu.

Laidą veda Ingrida Stankevičienė ir Edita Marciulevičienė.
Laida transliuojama kas antrą penktadienį 10.10 val. Kartojama kiekvieną savaitgaliais 17 val.
***
Ištrauka iš laidos:
Edita Marciulevičienė: Studijoje turime svečią ir gražiu jo prisistatymu siūlome ir pradėti. Laba diena.
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Laba diena, mano vardas yra Bo Haeng, nes tokį vardą man davė mano meistras, tai yra Bo – platus, Haeng – veiksmas, Lietuvoje dauguma žmonių mane vadina Kęstutis, pavardė – Marčiulynas, nes tai paprasta ir aišku. Tai aš, kaip sakoma, Kęstutis.


Ingrida Stankevičienė: Gerbiamas aktoriau, kuo skiriasi jūsų požiūris į aktorystę dabar nuo požiūrio, kuris buvo prieš dvidešimt penkerius metus?
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Gal ir nesiskiria. Gal dėl to aktoriumi ir nebuvau tuo metu. Dėl to, kad to nebuvo. Taip gavosi. Aktorius – tai misija. Ir mes mokėmės dirbti su kūno visokiomis sistemomis ir darėme įvairius pratimus energetinius, netgi stengėmės švariai gyventi, su batais neiti į sceną, – truputį žinojome, kad tokia kultūra yra, – persirengti, kad negalima užkulisiuose kalbėtis. Buvo šventovė. Ir dauguma aktorių, iš senesnių, jie kalbėdavo, kad scena tai yra šventovė.
Būdavo, kad visą naktį praleisdavo scenoje… kad ten vaidenasi, Kauno dramos teatre… Tai mes repetuodavome prieš premjerą ilgai ir likdavome, nes vėl ryte reiks vienuoliktą valandą ateiti. Kai tos premjeros, tai labai ilgai repetuodavom, naktimis tiesiog, prieš premjerą. Tokia misija.
Dar aktorius turi žodžiu kalbėti, tad reikia žinoti teisingai lietuvių kalbą ir dar panašiai. Tai dauguma žmonių galbūt kritiškai mane vertina, bet aš nešu tą naujieną tokią iš savo gyvenimo ir tikrai atlieku tą misiją. Nori nenori man taip gavosi, kad aš vėl grįžau į sceną. Dabar joje aš nesijaučiu gėdingai.

Ingrida Stankevičienė: Tada, kad būtų mums aiškiau, kas yra misija? Štai Mozė turėjo misiją savo tautą išvesti per dykumą, per 40 metų.
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Tenka bendrauti. Tai čia tiktai žodžiai, čia mano supratimo misija, tų misijų daug dabar vartojama. Mano misija – tai kai yra kažkokia kritinė situacija, kokios duobės visuomenėje, nelaimės, kurios matosi labai, kur jos kyla, iš kur (aš ir metuose esu, truputį iš šono pasižiūriu, labiau matosi, dar neįkrentu į šitą, kad nepastebėčiau, dar turiu tą žingsnį atgal) ir stengiesi padėti, padėti žmonėms.

Ingrida Stankevičienė: Vienaip ar kitaip misija yra susijusi su visuomene, jūs vienas neveikiate?
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Tai aišku.

Ingrida Stankevičienė: Kas vyksta žmoguje, būnant visuomenėje, kad jame subręsta tas požiūris, kad tai, ką aš darau, yra misija?
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Na, gali būti ir liga. Gali būti kokia šizofrenijos atmaina manyti. Nes tu kažką darai ir galvoji, kad kažką darai, nes protas pateisina, tu gali bet ką daryti ir tu gali ir aktoriumi vadintis ir panašiai. Gal čia daugiau ne aktorius, bet kažkokia profesija. Čia sunku atskirti, ar tu taip pats galvoji, ar tu tikrai atlieki tą funkciją.
Tai mes dabar su Gintaru Sodeika dviese bandome mažinti tą sieną su žmogumi, kuris ateina. Ir tas mano teatras, jis yra visur: ar aš kalbėčiausi su nuteistaisiais, ar aš kalbėčiausi su vaikais mokykloje ar panašiai. Visą laiką esu aš, apsistatęs – mano rūbas, mano apsirengimas, mano pristatymas, jau yra tam tikros mano sienos su tais žmonėmis, kurios automatiškai yra ir mes jas judiname klausimais, atsakymais ir panašiai. Kada ji sujudinama? Kada tu žmogui… arba knygą parašęs esu – tai irgi taip pat, – atsiverčia, skaito, gaunasi santykis, aš gaunu laišką. Jeigu gaunasi nors vienas kitas rezultatas, kuriame žmogus sako: „Ačiū, tu man padėjai“ arba panašiai, tai, vadinasi kaip gerai būtų buvę, kad aš būčiau sutikęs tokį kaip aš, pavyzdžiui.
Nes, mes blogai gyvename, ar panašiai, ir koks jaunas žmogus ateina ir sako: „Žinai, esu roko muzikantas. Aišku, mes gyvename įvairiai – geriu, žmona pyksta… Bet po to susitikimo aš pradėjau medituoti ir aš, žiūrėk, jau metai nevartoju“. Konkretus atvejis. Tai čia yra toks: „Valio!!! Padariau!“ Ir pagalvoju, o kodėl aš nesutikau, kai dariau šitaip? Tai jam tai gerai, pavyko, – aš, ne aš, gal tiktai laiku, vietoje atsiradau, tai dar neaišku, kad aš, bet tas darbas būti nuoširdžiam ir tiek.
Jaučiu, kad tada atsiranda toks…
Sėdžiu aš ten vienuolyne, jau artėja mūsų išvykimas kažkur iš to vienuolyno, ir mes sprendžiame, kur mums važiuoti: ar į kitą vienuolyną…
Jau klausia mūsų, nes daro sąrašus, jeigu tu nori į kitą vienuolyną, tai turi užsižymėti. Jeigu nori dar kitur, turi užsižymėti. Jeigu nori kažkur skristi, tau reikia pirkti bilietą – tai kažkas pirks. Mes turime apsispręsti likus dar kokioms trims savaitėms iki tų trijų mėnesių galo – toks raštukas „praeina“. Ir tu ateini pas vienuolyno direktorių ir jam susakai.
Tai aš turiu nuspręsti kur. Ir vat ta žmonių šiluma, ar tas „ačiū“, man – taip, į Lietuvą!
Bet širdyje, pagal visą savo prigimtį, norėčiau likti vienuolyne. Nes man ta praktika gerai ėjosi tris mėnesius, kojas ne taip skauda. Ir dabar kaip tik visi važiuoja ir mane kviečia visa grupė į kažkokį labai įdomų vienuolyną, kur bus dar sustiprinta praktika ir labai geras meistras atvažiuoja. Na, suprantate. O aš taip „hm hm…“
Aišku, dabar visi galėtų sakyti: „Geriau eik tu į tą vienuolyną, kam tu čia į tą Lietuvą atskridai“, – žinote, tie, kurie klauso šiuo metu. Taip. Bet vat viduje… pala, o kas pasakė, kad aš rytoj būsiu gyvas? Kur aš būsiu paskutinę savo dieną? Prie ko? Tikrai norėčiau, kad paskutinis žodis ir būtų: stenkitės gyventi gražiai, laikykitės įstatymų, įžadų ir tikrai šitas gyvenimas jums duos suvokimą, kas jūs esate. Norėčiau, kad toks paskutinis mano žodis būtų kažkam tiesiai į akis, gal net grupei. O ten kažkur vienuolyne sėdėdamas to nepasakysi. Net ligi paskutinio, kiek man beliktų, aš važiuočiau čia, į Lietuvą.
Ir žmogus, kuris nori užbaigti tą gyvenimą, sakykim, tas, kuris klausia manęs: „Kodėl aš čia turiu gyventi?“, – tai aš jo klausčiau: tavo noras negyventi – iš tavo galvos, iš tavo mąstymo, ar iš kūno? Tavo mąstymas ir tavo kūnas, tapatūs ar skirtingi? Jeigu jis atsakytų, tai gerai – spręsk, jeigu neatsakytų, tai gerai, truputį palauk, nes čia tavo mąstymas. Kodėl kūnas kaltas, jeigu tu durnas? Ir aš taip sustabdau žmogų.
Tai čia, aš sakyčiau, kad misija, nes su manimi įvyko dėl to, kad aš pats kentėjau. Tai aš vadinu tokia misija, bet tai reiškia ne tai, kad visi sakytų: „O, misionierius atvažiavo!“, nors iš principo taip ir yra, bet tai, kad aš nepavaldus sau. Gal aš norėčiau pasiilsėti, gal aš norėčiau kita. Aš labai užimtas dabar – tai ten, tai ten. Kiti žiūri: ar tiktai neperdegsi?! Ir kas įdomiausia, anksčiau aš perdegdavau. Dėl to, kad nebuvo to „ačiū“. Dabar jau po septynerių metų atsiranda ir dabar aš tam turiu daugiau energijos. Aš net nepavargstu dabar. Na, aš taip galvoju, kad nepavargstu. Tai skirtumas yra toks.
Kai aš praktikuoju, kai medituojam, mes užsiiminėjame tokiais keistais dalykais, tai ta energija, kuri atsiranda, taigi ji ne iš manęs. Tai atlieka kažkokią funkciją, kuri ne toks dažnas atvejis tarp žmonių.

Ingrida Stankevičienė: Klausau taip jūsų ir matau, kaip dėliojasi schema. Jūs kalbate apie grįžtamąjį ryšį su visuomene, ar ne? O mūsų tema pagrindinė tai yra misija. Vienaip ar kitaip, mes sutarėme, kad kalbame apie žmogaus misiją.
Tarkim, šiandien atsitiko, kad taip, tai Kęstučio Marčiulyno misija, kad mūsų klausytojai išgirdę galėtų pajausti tas sąsajas su savimi: o kaip, o kada aš suvokiu tą misiją savo šiame gyvenime? Ir jeigu tai misija, ta mano kiekviena diena, ir jeigu tą kiekvieną dieną aš savyje formuoju klausimą, kad ji gali būti paskutinė, tai kur tada tas atskaitos taškas, kur viso to prasmė? Jūs matote, krūvos tokių klausimų. Aš kalbu čia apie tą schemą: kur yra tas taškas, kada žmogus turi kristi, schemos lygmenyje, kad galėtų pradėti savyje formuluoti tuos klausimus, tuos prasmės klausimus, ir kaip daug reikia nusileisti, kad iškiltų tas poreikis to ieškojimo, ką mes vėliau pavadinsime misija?
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Daug žmonės nusileidžia. Tai kai jau bėda, kai jau nusileidimas vyksta, tuomet…

Ingrida Stankevičienė: Ir ar jis būtinas?
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Viskas susidėlioja. Mes ten užsidarome ir bohemiškai gyvename pas kažkokį žmogų, kuris nuostabus mano draugas ir dabar jis visai kitaip gyvena. Aš dabar sutinku tuos pačius žmones, niekas jau „nebaliavoja“, visi teisingai gyvena, tie, su kuriais mes sėdėdavome naktimis ir kažką diskutuodavome prie buteliuko… Tai būdavo daug, ateidavo – išeidavo. Ir jau lyg nesinori taip. Ten praleidi visokius dalykus.
Bet pasižiūri į kitus žmones, kurie geležinkelio stotyje prašo kapeikų ir visą laiką apšepę, ir dar kartais prisėsdavau prie jų pasikalbėti: kodėl tau taip įvyko? Per daug ir nebendraudavo su manimi, nes ten jau matyt nebūdavo tokios esimybės, kuri galėtų tau kažką pasakyti. Tai jų tokių būdavo daug ir yra.
Nepaisant to, kiek įklimpę, bet vieni prarasdavo tą žmogiškumą, o kiti – ne. Ir kas tai sprendžia? Kodėl vieni praeina šitą vos vos ant ašmens ribų, o kiti bum – taip ir liko neišeidami?

Ingrida Stankevičienė: Jūs manote, tai malonės klausimas?
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Mes nežinome. Niekas nežino. Na, organizmas, genai, stiprumas, humoro jausmas.
Ypač humoro jausmas padėdavo, nepaisant, kokioje tu situacijoje, apšepęs, ar taip, ar anaip. Žiūri pro langą, kokie visi gražūs, na, tie žmonės. Bijai ten išeiti. Bet vis vien, kad ir kas bebūtų, bumt, durys atsidaro ir ateina koks dailininkas ir sako: „Klausyk, tu čia vienas sėdi…“, – naktį, pavyzdžiui, – „Aš atėjau pas tave, nes aš galvoju apie tave“. Atrodo iš išorės, kad mes esame netikėliai, bet viduje… Ir aš: „Eik tu?! Tu dabar čia dėl manęs? Gi niekam aš nerūpiu“, – ir tai tokie mažiukai dygsneliai. Prisimenu aš tai visą gyvenimą, ir jie išreiškia tą žmogiškumą, tą šilumą to žmogaus. O jis geras dailininkas ir jis puikiai dabar gyvena Vokietijoje. Ir jis gal dabar net neprisimintų. Tai nuo to karto, aš: na, ne-e-e… ranka numečiau! Tai ir reiškia tą šilumą, kuri tau įžiebė kibirkštėlę gyventi.
Tai aš bendravau su tokiais žmonėmis.
Plius, kaip aš mokiausi vidurinėje mokykloje, mes mušdavomės šeštadieniais, sekmadieniais. Tiksliau, šeštadienį–sekmadienį būdavo kaimo gyvenviečių muštynės ir jose reikėdavo dalyvauti. Ir mušdavomės su pagaliais. Ir mano mama laukdavo manęs, kol grįždavau, tai ji pergyvendavo, kad gali užmušti vaiką, sužaloti. Ji stovėdavo, pradėdavo galbūt stovėti, kai prasidėdavo tas erzelis, nuo vienuolikos, ir stovėdavo maždaug iki kokių keturių. Ji su savo tuo „kombinuku“ laukdavo balta tamsoje prie vartelių man grįžtant namo, net jėgų neturėdavo manęs mušti, tiek būdavo iškentėjusi. Tai: „Ai, mama, ką tu čia! Nesąmonė“, – eidavau gulti ir viskas. Šitas paveikslas, jos laukiančios, man iškilo būtent tais momentais, kai aktoriavau (nes mes irgi bohemiškai gyvenome) – mes vaidinome Folknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“, aš vaidinau Kešą, vieną iš tokių, ir mes tą analizavome, ir mes ten nešam mamą. Tai aš nešiau savo mamą.
Ir tas atsiprašymas, ir tas visas galbūt viso gyvenimo atsargumas prasidėjo: ką man su juo (gyvenimu) daryti? Ir paskui susapnavau tokį labai gerą sapną prieš dvejus metus. Apie mamą. Kad iškasu tą vietą, kur ji palaidota, kažkodėl, gal norėdamas pasikalbėti, na žinote, tai sapnas, nepaaiškinsi, ir ten tokia balta balta paklodė, ja apdengti palaikai. Sakau: „Tu ką, mama, dar čia? Taip ilgai?“ Ir ta paklodė pakyla, kyla kyla ir taip mane apkabina ir taip šilta šilta pasidarė. Ir aš atsibudau. Tai reiškia, gerai, kad aš tokį kelią pasirinkau. Aš taip supratau. Gavau daug energijos, visa diena man praėjo euforijoje, – čia vienuolyne buvo mano tas sapnas. Tas mano atsiprašymas už tą mamą, kad ji tiek kentėjo, ir prie to dar priveda tai, kad aš pasirinkau šitai ir toliau „nebaliavoju“, ne kažką darau, o būtent, tie dvasiniai dalykai, tie jausmai, ta meilė kažkokia, ji visą laiką pakelia žmogų, kad ir kiek jis būtų nukritęs.

Ingrida Stankevičienė: Prie to momento stabtelėkime. Atsitinka taip, kad jums tenka išvažiuoti iš Lietuvos. Taip? Jūs paliekate tėvynę. Kas tai per jausmas? Juk tai taip pat misijos dalis, kurios jūs dar nesuvokiate? Dabar jau jūs kaip atsisukate atgal, jūs jau galite daryti išvadas, kad viskas labai dėsninga, kad viskas buvo viename plane. Aš apie šitą vietą jumyse, jeigu galite, priveskite prašau, prie tos misijos suvokimo, pajautimo.
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Ten nieko nežinai.

Ingrida Stankevičienė: Tai čia ir įdomus tas momentas – jūs darote žingsnius…
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Ten jau nėra manęs, nežinau kodėl, yra tik pragmatizmas. Maždaug – reikia išvažiuoti, nes mokytojas sakė, kad „čia tu sulūši“ ir aš matau, kad lūžtu. Ten reikia, nes aš čia nesugebu ir medituoti, ir tvarkingai gyventi, plius, dar menai ir… na, neišeina man. O gal aš iš vis ne „prie meno“? Maža kas. Galima vadinti save „prie meno“ ir toliau sėdėti bufete. Tai vos ne taip. Tai čia baisus dalykas. Tada reikia važiuoti. Reikia. Ir mokytojas pamato ir sako: „Važiuok. Laukiam tavęs“. Vis man tuos signalus duoda, nes jau mato, matyt, iš išorės. Ir aš važiuoju grynai pragmatiškai. Nuvažiavęs ten kokius septynerius metus verkiu ir skambinu telefonu: „Oi, oi, oi, nenoriu… Noriu namo, noriu namo“, nes ten nieko nesupranti, žiūri, kaip kiti vienuoliai laisvai kalba, jie bendrauja ir toks pasitikėjimas.
Iškart atvažiavus buvome pas vieną, pas kitą, pas trečią. Praeina tas etapas, kažkokią energiją įpučia žmogui. „Ai, – sako, – vieną dieną bum!“ Ir aš stebėjausi. Ir man taip, vieną dieną – bum! Net neprisimenu kada. Gal 2008 metais?.. Bum ir taip pradėjau kalbėti be jokio rašto.

Ingrida Stankevičienė: Bet žiūrėkite, kaip dėsningumai dėliojasi gražiai. Reikia patekti į tam tikrą vietą, tam tikrą aplinką, atsidurti, patirti tam tikras būsenas, kad jumyse pradėtų formuotis ta erdvė toms plytoms dėti, tai misijai, apie kurią mes kalbame.
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Na, tai ten natūraliai gaunasi.
Ne vien tik aš, tai beveik visi, kurie pas mus vienuoliai: vienas – Serbijoje, kitas – Amerikoje, vienas – Malaizijoje, visi išvažiuoja ir dirba tokius darbus, kaip aš.

Ingrida Stankevičienė: Įsivaizduokite, visas pasaulis tarnauja tam, visa žmonija, visa pasaulio visuomenė tarnauja tam, kad jūs galėtumėte šiandien realizuoti savo misiją.
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Tai taip.

Ingrida Stankevičienė: Ir kas įdomiausia, kad jūs darote tuos judesius ir jums jie atrodo tokie, kaip jūs sakote, „aš labai noriu“, „aš noriu išmokti“ ar panašiai, ir net nenutuokiate, kad po dešimties, penkiolikos ar dvidešimties metų, visa tai įeis ir užpildys tą mozaiką, ką jūs vadinate misija.
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Na, dar ne vakaras. Dar procesas vyksta, dar mokaisi, bet jau esi tame. Niekada nenujauti šito. Mokytojai gal nujaučia, širdis lyg jaučia, kad yra kažkas už tų durų, o svarbiausia, kad tos durys yra, kad jas reikia atidaryti. Tada matai pavyzdžius. Pavyzdžiai labai svarbūs, žmonių, kurie tai praėjo, daro tai. Jeigu tu sėdi meditacijose su žmogumi, kuriam septyniasdešimt šešeri metai ir jisai šešiasdešimt trejus metus medituoja, tai čia sunku protu suvokti. Metai – tai skaičiai, suprantat, bet jo laikysena, jo buvimas, jo žvilgsnis! Taigi, niekas ten nesako: „Kokia mano gyvenimo prasmė?!“ Sako: „Indus plauk.“ Ten niekas nesakys, jie tik daro tuos „kabliukus“, vieną po kito, kad vėliau prieitumei iki to, ką aš dabar kalbu. Tokia sistema Korėjoje jau virš tūkstančio metų ir niekas nepakitę, niekas nesudarkė jos, nes kiek ten okupavo, kiek ten bandė išdraskyti, jie išsaugojo pasislėpę.

Ingrida Stankevičienė: Štai jūs kalbėjote apie gailestingumą, apie žmogiškumą. Ką jūs pirmiausiai pajautėte apie save? Prašau pasidalykite, aišku, kiek galima tuo pasidalyti.
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Jeigu tu trumpai sėdi, tai tu gali apibūdinti šitą, jeigu tu truputį ilgiau, gali apibūdinti, bet jeigu tu labai ilgai ir daug vien tik tai darai, gaunasi savotiškas robotizmas. Toliau reikia teisingai elgtis, negali įgrimzti į kažkokią iliuziją. Tu turi labai griežtai: tokiu laiku ten būti, tokiu laiku ten būti ir meditacijos laiku nemiegoti, būti budriam. Yra tokios sąlygos. Tose sąlygose kyla klausimai: o kaip man čia taip padaryti? Jeigu tu nepadarai, tave išmeta ir tu eini į kitą šventyklą, kur gali dirbti – pjauti, valgyti daryti, įvairių darbų vienuolyne yra. Meditacija ne visiems ir sugeba ne visi ją padaryti. Daug mąstymo, dar plius ir psichologiniai nukrypimai – tada jie iškyla pas žmogų. Kai praeini tam tikrą etapą, tada atsiskirsto, kas, kur, kaip, savaime. Ir tada jau priima tave į tą ratą, ar kitą ratą, dėl to, kad tu nepadarei tokių didelių nuobaudų. Gal jas padarei, bet ne meditacijos metu, o šiaip kasdienybėje, jos laikomos nuobaudomis, bet jeigu tu vėl tris mėnesius meditacijas padarai be nuobaudų, tai jie sako: „Ai, čia karma, bet jis susitvarkė“, nors esi „su signalu“, kad dar tau sunku yra. Ir jie stebi.
Toliau tu galvoji, ką daryti, kokią techniką naudoti, kad išpildyčiau tą sąlygą sėdėti neveikiamas mąstymo. Gal mantrą kokią… Tada klausi vyresnių. Atsakymai tokie patys, nieko per daug, bet yra kažkokių detalių, susirandi, pasikalbi, kaip čia vienam sekėsi, kaip kitam ir po truputį, po truputį, grynai techniškai, psichologiškai, išsiaiškini, ką daryti su savo mąstymu, su savo galva, ir dirbi. Nes tas momentas labai svarbus. Ir toliau, tas rezultatas, kažkoks, jis yra, bet jo tu negali pats apčiuopti. Keitimasis taip pat yra, bet jis nėra toks (kol kas dar, toks, galbūt kada nors įvyks, kaip knygutėse rašom): bumpt, staigus, jis yra palaipsniui. Palaipsniui, kažkoks keitimasis. Ir kas, kad tu žinosi, jog tu pasikeitei, rankomis mosikuosi?! Taip, tai buvo, bet tik trejus metus, paskui tu puikiai supratai, kad tai – iliuzija, nes kai užgriuvo visokios nesąmonės, tai tu supratai, kad tavo aukščiausio lygio pasiekimas, tai buvo tik tavo susigalvojimas. Dėl to mums reikia labai ilgai sėdėti.
Toks įdomus dalykas. Ir tada atsiranda toks – tu jau neprisimeni savęs tokio, kai tu nieko nemokėjai, ir dabar, kai tu eini, kai tu kalbi, atsiranda vienintelis dalykas – toks dėkingumas, kad mane priėmė, kad man pavyko susitikti tą meistrą ir truputėlį gailestis, kad kitiems to nepavyko. Bet tą patį turi, ar tai Krišnos sąmonės judėjimas, ar tai katalikai, kurie į Kristų įtikėję. Tik man gaila, kad kiti šito nepatyrė. Bet tas gailestis yra ne tai, kad jie ne taip daro, kaip aš, ne, jis yra kitoks. Kad toje situacijoje, kur tu dabar esi, tau nereikia niekur važiuoti, nieko daryti. Tai nėra, kad mano buvo geriausia. Tada tu pamatai, kad ir tas pamaldumas, ir tas krišnaizmas, kiek daug pas mus visokių grupuočių yra, jos visos yra tapačiai geros! Štai šitą pamatai, tą bendrumą.

Ingrida Stankevičienė: Gerumas kame?
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Geros savo technika! Kad joje tu gali tobulėti taip pat, kaip ir aš tenai. Štai tą ir matai. Ar tu ten „Hare Krišna, Hare Krišna“, ar tu „Tėve mūsų“, ar dar panašiai. Aišku, negalima jų maišyti.
Tai nėra – priklausomas kažkam, tai – dvasinė technika, kurią tau davė mokytojas, kad tu dvasiškai tobulėtumei. Viskas. Čia nėra, kad aš priklausau „tam“.
„Kam“ tu priklausai? Tokiai ir tokiai partijai. Gerai, gausi darbo. O tu „kam“ priklausai? „Tokiai“ ir „tokiai“. Ne, ne, ne, šitoj ministerijoje tik šita partija. Gerai. Eik tu į kitą ministeriją ir ten ieškok darbo, nes tu priklausai „tam“.
Čia nėra tokio (na, religiniai irgi tokie susiskirstymai yra), čia ne tas, čia visai kas kita. Ir tik kai tą suvoki, kada tu, vadinkime religiją ar dvasinį mokymą, suvoki per praktiką, per mokymą, o ne per teoriją. Tu gali sau įsigalvoti (ką aš jau sakiau): „čia – emociškai“, „čia – teisingai“, bet kai tu praktikoje darai, tai tu jauti tą tikrą tikrą bendrumą. Taigi septyni milijardai žmonių! Ir kiekvienas, kur jis bebūtų, ar jis šamanas, ar jis Pietų, ar kiek visokių tų judėjimų Afrikoje, Amerikoje, kiek Azijoje religijų, ar dar kažkokių daug, daug ir visi jie į tą meilę, gailestį, bendrumo jausmą.

Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkite, kaip gražiai suvedate, kad visur, kaip sakoma, verda tie fabrikėliai, ar ne? Visi skirtingi, bet jie visi jungiasi į vieną kažką bendra, ar ne?
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas:  Na, taip.

Ingrida Stankevičienė: Jūsų misija, mano misija, Petriuko misija...
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Aš irgi nustebau Pietų Korėjoje pamatęs musę. Man šokas buvo. Įsivaizduojate, jūs galvojate, kad ta musė atskrido iš Lietuvos, nes ji tokia pati. Va tokia pasąmoninė mintis pas mane galvoje: na kaip čia, kaip dabar atsitiko, kad ji ten veisiasi ir kitose sąlygose, už tų kelių tūkstančių kilometrų tokia pati musė. Grynai ta pati. Aš ir taip ir taip apžiūrėjau, na tokia pati. Tai galvoju, palauk, tai kitose šalyse, ta musė irgi tokia pati? Tai palauk, tai kaip čia dabar atsitinka, kad tos musės visame pasaulyje, ir vandenynai skiria jas ir dar, vis vien vienodos. Įdomu man buvo labai. Tai aš pagalvojau, ar čia ne simbolis kažkieno? Kad ta gyvastis, ta esencija tų žmonių, pagrindinė esencija, ji nėra skirtinga. Netgi ir medžių, ir gyvuliukų. Iš kur ji atsiranda ta gyvybė, nes gyvybė tai brangus dalykas, visi instinktyviai kovoja, niekas nenori mirti, išeiti, ligi paskutinės minutės. Ar žvėriukas, ar panašiai, visi nori būti čia, gyventi ir džiaugtis. Iš kur visa tai? Tas bendrumas, tas suvokimas. Tai paskui dar toliau nueini ir tų planetų sukimasis… toks bendrumas ir kai pamatai, tai šiurpas eina.

Ingrida Stankevičienė: Jūs gavote dovanų tokią būseną, ar ne?
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Tai kad ją visi turi, tik laiko klausimas kada pas ką, gal tik prieš mirtį, tik tada ją sunku jau skleisti, nes tada būna, na gerai, turiu, o… ji skirta kitam, kad pasakytum, o ne mėgautis pačiam. Ir kai Budai buvo toks nušvitimas po medžiu, jam taip gera buvo, kad jis po tuo medžiu ir liko. Tada iš dangaus trenkė perkūnas ir pasakė: „Eik tu, mokyk ir žmonėms papasakok“. „Nenoriu, – sako, – sunku“. Na, ir tada jį per jėgą privertė, ir tada jis pirmą kalbą pasakė. Tai čia tokia komedija. Bet esmė, kad tikrai daug yra vienuolių, kurie neina ir nemoko. Pas juos turi ateiti. Arba jeigu ir nueina, tai pas kelis. Tai mūsų meistras būdavo labai grūmodavo. Ne visiems duota, kad eitų ir kalbėtų.

Ingrida Stankevičienė: Gerai, mes šnekamės su tamsta, kuriam, kaip supratom, duota ir kaip pajautėte, kad reikia tą spektaklį daryti?
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Labai įdomiai – iš Lenkijos vienas toks vienuolis atvažiavo ir labai įdomiai kalbėdavo tas mokymo kalbas, na, grynai artistiškai. Mūsų seongsano meistras labai „cha-cha-cha“. Kaip jis kalbėdavo! Tikras aktorius, bet jis nevaidina, jis kalba savo išgyventą. Bet vienas įdomiai kalba, kitas labai nuobodžiai tą patį, tas pačias mums reikalingas tiesas. Kitą įsimenu ir net atmintinai žinome. Mūsų meistras kartoja tą patį: tuoj bus karas Šiaurės Korėjoje, žmonių pasaulyje yra per daug, ne visi žmonės turi žmogaus pavidalą, kiti kaip gyvuliukai, ryšium su tuo mes nežinome, kodėl mes esame… ir taip tokios kalbos, šablonai tokie, tai yra apibūdinama situacija ir ką toliau reikia daryti. Reikia medituoti ir panašiai, surasti save, save realizuoti, tada padėti kitiems. Labai paprastai, trumpai. Atmintinai visi žino. Bet kiekvieną kartą jis pasakydavo kitaip, jis dar į klausimus atsakydavo. Šiaip paklausiau: „Mokytojau, ar aš galiu pasiekti kažkokią savo realizaciją?“ Pirmas mano klausimas buvo jam. Bijojau, nes prieš kitus klausiau. O kai jie atsako…

Ingrida Stankevičienė: Jūs, aktorius, bijojote?!
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Aš užmiršau ir kad aktorius, ir viską. Tas klausimas atėjo ir viskas, noriu paklausti. Nes nėra klausimo, nėra mokymo – yra pas mus tokia formulė. Ten neateis ir nepamokys, – pamokos baigsis, nepaklausei, tai ir būsi kaip atsilikėlis. Todėl turi klausti. Ir aš jo paklausiau taip išsigandęs, visi atsisuko į mane, ta mano anglų kalba vos vos, dar aš mokiausi, gal 2001 metais, po pusantrų metų buvimo Korėjoje: „Ar aš galėsiu ar matote manyje tą, kuris save realizuos?“ Aš į tą klausimą įdėjau viską, visas savo abejones: bilieto pirkimą į Korėją, paliktus artimus brangius žmones, ar vertėjo tokia kaina rizikuoti… į tą klausimą įdėjau viską. Kaip jis šoko, kaip jis šaukė ant manęs: „Netikrink! Netikrink savęs, savo jausmų, situacijos, tik daryk!“ Nes tas tikrinantis protas stabdo, su tokia mintimi nieko negali daryti, net normaliai pieštuko nudrožti. Tai čia yra mūsų mokymas.

Ingrida Stankevičienė: Čia kitaip reikštų „tikėk“, ar ne?
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Na, bet abejonė yra. Ir jei abejonė yra, tai dar daugiau medituok, jeigu abejoji – dar daugiau nusilenkimų daryk. Ji – varomoji jėga. Yra tai, ar nėra? Tiesa tai, ar netiesa? Tai varyk, visos sąlygos tau yra, tau nereikia niekuo rūpintis, viskas, tavo 24 valandos – praktikuok! Netikrink! Tas žodis „netikrink“ buvo kaip kodas. Kaip pradėjo juoktis visi ir aš gavau pamoką.

Ingrida Stankevičienė: Pramušė?
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Tai aš darydavau po tūkstantį nusilenkimų naktimis, dar ir dabar. Jau ką, ką, bet jau praktikas, kad aš pramiegočiau, tai labai retas atvejis, nebent, jeigu manęs nėra meditacijoje, vadinasi, aš sergu. Tiktai šitaip.

Ingrida Stankevičienė: Gerai, stimulą gavote.
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Gavau, kaip reikiant.

Ingrida Stankevičienė: Ir toliau?
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Tai ir viskas.

Ingrida Stankevičienė: Kaip gimsta spektaklis? Kaip užsikabinote už jo?
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas:
Tai būtent, kai aš išgirdau tą jo kalbą, tą jo pasakymą tokį, kuris mane paveikė, tai aš vėliau kažkaip galvojau: juk aš čia kalbu žmonėms – tokie atėjo, kitokie, palaukit, aš turiu istoriją, kurią aš perskaičiau. Perskaičiau tą knygą, kuri mane labai paveikė, man draugas atvežė – Mišimos „Auksinė šventykla“.

Ingrida Stankevičienė: Kas jus ten paveikė taip?
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Paveikė jo paviršutiniškumas rašant apie vienuolius. Dėl ko mes ją skaitėm? Dėl to, kad dzen vienuolis, dėl to, kad tokioje šventykloje, kurią mes gerbiame, ji mums kaip Meka, viena iš tokių dzen tradicijų auksinė šventykla Rinzai. Ji – Japonijoje, ir kad ten yra tie sodai – tai čia mūsų kūnas, čia mūsų suvokimai kaip tie akmenys pastatyti, tai čia yra meditacija – tu žiūri ir skaitai tuos ženklus, tai tau padeda ir meditacijos metu, ir ten daug daug visko yra. Ir tu atsiverti, ir kažkoks žmogus rašo „ba, ba, ba, ba…“ apie tuos dalykus. Gražiai rašo, vienas geriausių rašytojų pasaulyje, tokių kaip Mišimo Juko, o jis rašo apie tuos dalykus taip, kaip samurajus. Tai jis ir rašo kaip samurajus, bet jis nerašo kaip dvasingas šventikas. Ir kaip dramaturgas daugiau, kad įdomu skaityti būtų. Jis perskaitė laikraštyje ir jam stimulą davė. Ir aš pajutau, – tai aš esu tas žmogus! Na, visi mes pajutome, nes skaitėme apie dzen vienuolį, kaip jis išgyveno. Ir prisimeni viską. Ir ten buvo keli niuansiukai, kur jis labai pataikė, niuansiukai, kai jis įėjo į šventyklą, kokia ji jam graži ir aš prisiminiau, kaip aš įėjau, kaip aš norėjau, kaip pirmą kartą pamačiau žmones atliekant praktiką. Čia mes Valakampiuose trise darėme tą praktiką, o ten nuvažiuoju – bumpt, tą patį du šimtai žmonių! Tai iš karto ašaros akyse. Toks pirmas įspūdis: „Palauk… tai ne aš vienas kažkur Valakampiuose prisiversdamas ten: „He-ei ei-ja…“ Nei aš ten giedoti gerai mokėjau, nei… na, tokią mantrinę.

Ingrida Stankevičienė: Pagiedokite truputėlį. (Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas gieda.)
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Štai kažkokias tokias, kai kartu mantras ar sutras.
Tai, kai ta jėga veikia, ir aš vienu metu automatiškai galvoju, – statysiu mono spektaklį, plius, kad su žiūrovais, su apšvietimu, su garsu, su visais tais dalykais padaryti, tai – laimėjimas prieš save patį, plius, tai turi techniškai būti atlikta, turi kažkas padėti.
Tai aš taip per savo penkiasdešimtmetį, švenčiu aš jį, ryte, kažkaip stveriu už kameros ir į teatrą. Pasistačiau ir praėjau visą tą žmogaus istoriją: kas jį ten bandė, kodėl jis taip, kodėl jis pabeldė į tą šventyklą ir viską praėjau. Toliau parodžiau Eglei, parodžiau kitiems ir „o, gerai gerai!“, na, ir prasidėjo. Aišku, žmonės pradėjo dirbti, mes jau aptarinėjome, toliau – režisūra. Dabar jau truputį kitaip viskas…
Tai toks impulsas atsirado dėl to, kad 2002 metais aš ją perskaičiau, o čia premjera įvyko 2011 metais. Na, tai vos ne dešimt metų šitas brandinosi.

Ingrida Stankevičienė: Priminkite apie tą knygą.
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Parašiau knygą, laiškus rašydavau. Kai man būdavo labai blogai, aš rašydavau laiškus, žinote, kai buvo blogai, – o man vienuolyne buvo blogai 2007 metais, kai man buvo priskirtas vienuolis ir aš tiktai su juo bendraudavau, ir viskas buvo labai blogai, – ten paralyžiuoja bet kokią motyvaciją kažką daryti. Tai visi praėjo šitą, vieni skausmingiau, kiti nepraeina, kiti netgi iš pasaulio išeina. Tai baisus šitas dalykas yra ir tu turi turėti gerą meistrą, dėl to mokytojas yra būtinas toje praktikoje. Ten eini „va bank“, jau yra ne juokas, turi praeiti visus šituos dalykus, kad paskui atsirastų tas „kažkas“, kitas žingsnis. Ir tuo metu netikėjau niekuo: nei mokytoju, nei mokymu, nei vienuolyste, na, ne taip, kad beprasmybė, beprasmybė buvo ankščiau, tokia vaikiška beprasmybė, o čia užėjo „tokia“… Ir tada aš pradėjau rašyti, kaip turėtų būti. Man padėjo išlipti ir aš likau, pradėjau rašyti, rašyti. Ir aš taip susirašiau, tokią utopiją, ko niekada taip nebus: kas yra meilė, kas yra gailestis, kaip mes turime… Ir aš kalbėjau taip, ir sau pačiam rašiau taip – kodėl man taip atsitiko ir aš kai pasiskaitydavau, aš įgaudavau tikėjimą. Paskui perskaičiau, kad yra toks ir psichoterapinis momentas, kada tu rašai, priverčia rašyti rašyti gražius dalykus.

Ingrida Stankevičienė: Būtent gražius?
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Aš tą blogį tai jau turėjau savy, kam man jį rašyti? Aš jį žinau. Bet kai aš pradėjau rašyti, aš turėjau ir geras paskaitas, ir gerus mokytojus ir aš dar sau rašiau, o tai, kad aš rašau sau, aš dar rašiau ir žmonijai, kad nepaisant, kad man bus blogai, bet žmonijai liks ta mano teigiama kaip kometos uodegėlė mano buvimo šitoje žemėje, o ne neigiama – kažkokia tai smarvė. Kažkokia tokia idilija atsirado, nes aš labai idealizavau viską.
Ir aš tada kažkaip tą praktiką darydavau, ir su tuo vienuoliu vaikščiodavau. Jis labai nuostabus vienuolis buvo, jis irgi mane ištraukė – turi būti žmogus, kuriam tu išsikalbi, o jis tiktai klauso, nes tie momentai, kai nebetiki niekuo, tai yra išbandymas. Jeigu tu jį praeisi, tu gausi tikrai daugiau, nei tu turėjai ligi to. Tai čia buvo tas momentas. Čia tavo išbandymas, čia egzaminas, kurį tu turi atlikti. Bet tau taip blogai, kad tu nesuvoki, kad tai egzaminas. Kai praeini, kai kažką įgauni, tada: „Vau!“ Tai buvo štai tokia patirtis, na, metus, gal daugiau ir toliau jau atsirado visai kitas kvėpavimas.

Ingrida Stankevičienė: Veltui negavote nieko?
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Visi, kurie yra nusivylime, jie turi tą žinojimą, kad čia – netikra. Aš ten žiūrėdavau filmus, klausydavau kažkokių istorijų ir aš žinodavau, kad kai žmogui labai blogai kažkokia ranka netikėtai ištraukia jį. Na, jam pasisekė, bet man dar ne, tai dar ir gailesčio iššaukiau sau. Ir kai aš pamatydavau, išgirsdavau tas istorijas, tai aš susigraudindavau: „Kaip jam pasisekė!..“ Nes aš tikėjau, kad yra ta ranka kažkokia ir ji gali, ir ji kaip tik ir traukia, kai būni tokioje situacijoje, ir tik tada tu gauni tą ranką. Tada tu įsitikini, kad tu esi priežiūroje, tu įsitikini, kad pas tave tie du angeliukai yra už nugaros. Jie niekada tavęs neapleis, tik nebūk durnas. Tas yra, tas tikėjimas, tiktai, na, kur dabar jis?! Tai čia taip susiklostė, kad…

Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkite, Kęstuti, kaip gražiai mes susidėliojome apie jūsų misiją, kiek komponentų suėjo: malda, žmogiškumas, gailestingumas, bejėgiškumas, bendrumas. Mes turime tokią tradiciją: mūsų svečiai palinki mūsų klausytojams. Taip apibendrinant, kalbate apie misiją, Kęstuti, prašau, mūsų klausytojams.
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: O kas dabar mane jaudina? Aš važiuoju kartais į Korėją. Dabar vėl gegužės pirmąją važiuosiu. Ir aš kai važiuoju į Korėją, aš nusiperku sūrio, duonos. Ir ten gyvena lietuviai, aš jiems vežu, daliju ir mes susėdame, ir, nors aš ten važiuoju kaip į Korėją, mes kalbame lietuviškai, mes žiūrime, vienas iš ten, kitas iš ten… Jeigu žmogus, kokiu ten bebūtų, link to tiki, – poreikis tos rankos yra bendras. Jis bendras visame pasaulyje.
Ir dabar ta situacija tokia keista. Lietuvoje kalba žmonės, gąsdina, susiskaldymas, praeities kažkokie nagrinėjimai, ta emigracija, bet visi širdy yra čia. Kaip norisi, kad nors vienas žmogus, vadovaujantis, tas, nuo kurio mes priklausome, atsirastų ir suvoktų tą bendrumą, pradėtų kalbėti, daryti, kad suvienytų visus. Suvienyti bendrumui. Neskaldyti. Skaldo velnias. Tas – suvienyti: ar tu ten, ar ten… Nes mes esame iš šitos šalies. Aš ten vaikštau po kalnus, po tuos šlaitus, tai – ne man, ten jų istorija, ten jų kapai, ten jie gyvena. Ar aš būčiau Anglijoje, ar Velse, kur nuvažiuoju pas savo artimuosius, ir kai tu Velse vaikštai, tai ten – jų. O aš dabar Veliuonoje. Nueinu į kapines, praeinu: čia – mano, čia aš vaikas buvau, čia mes žaisdavome. Visi šitą turi, kur tu bebūtum. Mes turime turėti tą susikabinimą rankomis, kas buvo, tas turi būti išlaikyta.
Mes sakome, apsikabinti. Apsikabiname vienas kitą: o, kaip gerai! Trunka kelias sekundes… Kaip šiltai: „Labas“. Tas turi būti.

Ingrida Stankevičienė: Na, ir paskutinį šviesų sakinį.
Bo Haeng – Kęstutis Marčiulynas: Aš myliu jus visus.

Spausdinti