„Žinių radijo“ Kauno studijoje apie tai kalbamės su verslininku, laidos autoriumi Augustinu Rakausku. Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Klausytis internetu.
Daugiau informacijos panašiomis temomis rasite Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.
Laida transliuojama penktadienį 10.10 val., kartojama šeštadienį ir sekmadienį 17 val.
***
Edita Marciulevičienė: Prieš laidą mes kaip tik kalbėjome, kokie turėtų būti pagrindiniai kriterijai dirbant su laida, į ką mums atkreipti dėmesį. Tai gal nuo to ir pradėkime.
Augustinas Rakauskas: Mūsų intencija yra kiek galima daugiau visuomenėje paskleisti teigiamos dvasios, teigiamą faktorių išryškinti, kad jis tikrai būtų duodantis pridėtinę vertę, kad mes žinotume, jog mes darome gerą darbą ir aš stengiuosi. Bet gali būti priešingai, tas pats procesas gali daryti ir blogą darbą ir principas, dėsnis, veikia lygiai taip pat.
Ingrida Stankevičienė: Tai nuo ko priklauso čia to dėsnio veikimas?
Augustinas Rakauskas: Šituos dėsnius valdo mūsų energetika, mūsų energijos galia. O ta galia turi sukoncentravus savyje prigimtines nuostatas, kurias žmogus atsinešęs kaip instinktus, kaip traukas, ir ta ląstelė funkcionuoja pagal instinktus, pagal traukas, reiškia, sankaupą suvokimo kaip reikia elgtis, kurią žmogus atsineša jau savo genetiniame kode. Tiesiog iš prigimties turi polinkį geriau arba blogiau atlikti vieną arba kitą darbą. Tai jeigu jį traukia daugiau į destrukciją, jis nori dominuoti, nori pats pakeisti, o mentalitetas tai yra, švelniai sakant, primityvokas, tai primityvumas ir bando save realizuoti.
Ingrida Stankevičienė: Jūs sakote – gali būti taip, gali būti anaip, tai savo laidose jūs nuolat teigiate, kad visur dualumas. Taip kaip šiuo atveju ląstelei tai nebūdinga?
Augustinas Rakauskas: Aišku, aš nenorėčiau sutikti, kad kažkokios ląstelės iš prigimties yra parazituojančios – gimsta, arba yra tik kažkokius teigiamus faktorius skleidžiančios, nes viską laiką yra viename, kaip sakau, ir teigiamas, ir neigiamas faktorius. Kaip ir viename yra mūsų dvasinis ir materialus pasaulis, mūsų kūnas ir mūsų dvasia.
Ingrida Stankevičienė: Kokios intensyvios srovės lauke jūs esate, tam, kad jūs galėtumėte surišti tai, ką jūs jaučiate, ką jūs jaučiat, pritraukinėjate tai, ko jūs dar nematote, kas vyksta visuomenėje, ir kad dar perteiktumėte mums? Nes juk visą laiką skenuojate, kiek mes girdime. O be to, kaip mes su Edita ir šnekėjome: „Ar tu jauti, kokios yra, palyginus su Augustinu, iki kiek yra mūsų žemos vibracijos? Ir kaip jam yra sunku išlaikyti tai, ką jis jaučia, paimant iš viršaus, ir tai, ką mes jam paduodam.
Augustinas Rakauskas: Turiu praeiti per savo žemas vibracijas, turiu praeiti kaip pro filtrą, pranešti, nes mano persona, mano fiziologija, yra tam tikras stabdis, tam tikras filtras, su savo stereotipais, kuris mane stabdo ir man patarinėja: „Taip pasakyk…“ Nes eina mintys iš archyvo, iš pasąmonės. Ir kai tu nori sujungti tai, ką paėmei iš užpasąmonės, iš to, kas yra pas tave sukaupta ir to, ką tu jauti visuomenėje – visuomenės agregoras, pasaulio agregoras, į kurį įeina viskas: ir ajurvedos, ir jogos žinios, ir kvantinės fizikos, ir visa tai, ką esi matęs kada nors, su kuo esi susidūręs, žodžiu viskas, tai yra ta visuma, tas oras kuriuo kvėpuojam ir ta atmosfera, kurioje mes gyvename. Tai yra gyvas organizmas – įsivaizduoji kas čia? Košė. Tai visa tai yra ir to negali ignoruoti. Ir tai daro spaudimą. Ir per tą, ką imtuvas gali priimti, kokias žinias mano pasąmonė yra sukaupusi, kokias klišes turi, su tomis klišėmis ką gali atrakinti, tą ir atrakina. Ko negali atrakinti, ji neatrakins niekad. Jeigu aš nemoku Papua Gvinėjos kalbos ir man gali čiulbėti ką nori, tik karpysiu ausimis ir melodijos galiu paklausyti, bet ką jis kalba, apie ką kalba, kame esmė, koks tikslas tos kalbos, – nulis. Tai su informacijos lauku vyksta lygiai tas pats, jokio skirtumo.
Edita Marciulevičienė: Augustinai, tai juk žmogus yra kūrybingai sąveikaujantis nuolatiniame informacijos lauke ir gali tuo naudotis, turėdamas pasąmonėje visos žmonijos archyvus, tai kur yra sunkumas tai padaryti?
Augustinas Rakauskas: Sudėtingumas tame, kad tau kelią pastoja tavo paties stereotipai. Kada tas informacijos srautas eina… ir kodėl sako išsilavinęs žmogus, dvasingas žmogus? Jeigu žmogus yra išsilavinęs ir dvasingas, tai jis turi būti dar ir protingas, kad galėtų perteikti žmonėms suprantama kalba tai, ką jis pats gauna, ką suvokia. Ne, ką supranta, bet, ką suvokia.
Edita Marciulevičienė: Tai tarkim, ką jūs, komunikuodamas tame informaciniame lauke galite mums perduoti, kad mes galėtume panaudoti laidoje?
Augustinas Rakauskas: Tai jūs gaunate sąvokas. Bandau sąvokas ištransliuoti nesukdamas galvos dėl tikslumo, kalbos statymo. Pati didžiausia problema – spėti ką nors, kaip sakant žaibų gaudymas, kaip tą energiją pagauti.
Ingrida Stankevičienė: Kaip prie nieko neprilipti, kaip jūs sakote.
Augustinas Rakauskas: Kaip ją atiduoti, kad ji pro mane praeidama virstų žodžiu, ir dar suprantamu žodžiu.
Edita Marciulevičienė: Tai vis tiek prie to paties klausimo, tai per tuos ilgus veiklos metus, kūrybos, įgijęs tokią patirtį kai galite žaibo perėjimą, kaip jūs akote, paversti sąvoka, jūs vis tiek teigiate, kad yra sunkumas. Tai kur jūs matote tuos trukdžius?
Augustinas Rakauskas: Čia didžiausias priešas man yra mano paties primityvumas. Primityvumas – plačiąja žodžio prasme, pačia plačiąja, kiek tik galima žmogui pritaikyti, tai yra instinktai, traukos, išsilavinimas, žinios, kalbos gebėjimas ištransliuoti tai, ką viduje jauti, be to, kompleksai (kaip tu čia dabar atrodysi, kaip čia pasakysi?). Dar vis tiek renki, galvoji, ne tik kaip jums pasakyti, bet ir pats žmogus nori gerai atrodyti, nes čia – susijęs dalykas, jeigu tu bele kaip ir bele ką, tada ir nesuprantama. Jeigu tu padarai kokybiškai, aiškiai, suprantamai – reikia dirbti. Reikia rišti, jungti. O kaip mėgstu sakyti, išlipusiųjų iš traukinių, traukinys nelaukia, jis važiuoja, jam laikas. Tai subtilus pasaulis nelaukia kol išsiaiškinsi su savo persona. Jis kaip blyksnis, kaip tas žaibas trenkė, nespėjai, – aiškinkis, ir nuėjo. Ėjo ir praėjo, prasmelkė ir viskas. Dažnai būna – prasmelkė… ir taip gaila po to, galvoji…
Edita Marciulevičienė: O pagal ką subtilus pasaulis nuskenuoja, kas yra pasirengęs priimti tą žaibo perėjimą?
Augustinas Rakauskas: Jis jaučia intenciją, energetinę intenciją, jeigu energetinė intencija yra nuoširdi, orientuota į pagalbą, orientuota į bendrą gėrį, tai nesvarbu, ką tu darai, jausmus tavo tai subtilus pasaulis jaučia. Ir visi filosofai bėga į tą vietą, siunčia savo dvasią padėti, nes savas dirba, vyksta savas procesas – čia vienas iš mūsų daro kažką. Gal jis dar vaikas, gal jis dar mokinys, gal jis nemoka, bet jis pastangą rodo, jis stengiasi, tai kaip jam nepadėti. Tai ir padeda.
Edita Marciulevičienė: Ir jūs gaunate tada iš subtilaus pasaulio ir kas tada su jumis įvyksta?
Augustinas Rakauskas: Gauni ir tada nežinai, ką daryti su tuo, supranti, kad reikia užfiksuoti, reikia pasakyti, tai nors kalbi, nors sakai. Seniai apie tai galvoju ir tą fenomeną analizuoju, kodėl taip gaunasi, ir kaip aš jums pradžioje sakiau: „Į nelaisvę aš jus vedu“ – papulsit į tą nelaisvę, nes jūs einat stačia galva. Galvojate, kad tas žinojimas, tas, kurį aš žinau, kad jis yra laimė. Ką ir knygoje rašau, kad tai yra greičiau nelaimė, sakyčiau. Jeigu kalbame apie fiziologinį gyvenimą, apie kūno komfortą, tai yra nelaimė.
Ingrida Stankevičienė: Jūs kartais sakote, kad „stenkitės įrašo metu mane „atidaryti“, atidaryti, kaip aš sakau, tą „Pandoros skrynią“, bet jūs šiandien pasakėte…
Augustinas Rakauskas: Ne Pandoros skrynią… Galima būtų taip tiksliau pasakyti, – jūs stenkitės per mane išeiti. Bet kaip tą galima padaryti? Jeigu jūs to nuoširdžiai nedarote, arba darote su kažkokia nauda… Kas sunkiausiai dirba? Gadina ir sunkiausiai dirba tada, kada nori išlupti informaciją dėl savo ego, dėl savo asmeninio reikšmingumo, dėl noro gerai pasirodyti, dėl noro būti reikšmingu. Jeigu tik tą pradedi eksploatuoti, tai būna priešingai, kad blokuoja, ir tu atrodo turi, ir žinojai, ir supratai, ir jau galėtum pasakyti, bet kada prie tavęs kaip kokia dėlė prisisiurbia – tai čia nėra beldimasis į subtilų pasaulį. Beldimasis į subtilų pasaulį yra tik per jausmus, tada mes ne žodžiais, o atjauta tiems, kuriems blogai, intencija padėti tiems, kurie nesupranta, tada mes esame suorientuoti, tada atsiranda ta sinergija, ir tada jau du, ir tada gaunasi daug didesnė jėga, galia susiformuoja dviejų, trijų žmonių, kada jie suka galvą, ir ne tik kad galvą suka, bet jų jausmai transliuoja tą poreikį. Ir čia subtilaus pasaulio neapgausi. Jis tai mato iš kokios intencijos eina klausimas. Mes galime pagaląsti liežuvį, padaryti labai švelnų balsą, bet subtilus pasaulis tai atsirenka. Jis tai žino, kas yra tikra, o kas netikra, nes mes iš subtilaus pasaulio traukiame informaciją.
Ingrida Stankevičienė: Bet jūs dažnai kalbate, kad visada reikia laikytis pusiausvyros. Kada tavo intencija iš tiesų yra, pavadinkime taip, graži, bet jeigu tu esi pernelyg suinteresuotas, tada tu atrodai kaip fanatikas. Ir tada ta skleidimosi forma išorėje labai nesimpatiška.
Augustinas Rakauskas: Čia neina kalba, kad mes turime daryti viską tik dėl visuomenės. Kalbu apie subalansavimą. Mes turime stengtis savo požiūrį į tą visuomenę ir tą pagalbą taip subalansuoti, kad ta visuomenė jaustų ne tiek kalbą, kiek jaustų intenciją. Ir kada mes jai perduodame dvasią, tai ji tada pradeda priimti visai kitame lygyje, ne protiniame lygyje. Mes visi čia mokomės išmokti kalbėti tiesiai į žmonių jausmus, kad jų čakros atsidarytų širdies, jausmų, kad būtų tai, ką rodo, kad čia sklinda Dievo kalba. Širdies čakros yra centras, kuris surištas su visais kūno organais, su visomis kraujagyslėmis ir t.t., ir čia tas jautimas yra, ir žmogus, kaip sako, jeigu širdy jaučia… anksčiau taip atrodydavo, kad čia tas žodis, jeigu širdy jaučia, tai kažkas tai tokio perkeltine prasme, o mokslas įrodė, kad neperkeltine prasme, kad daugiausia žmogus jaučia būtent šituo širdies organu ir kad jis siunčia impulsus, jis priima informaciją, priverčia protą dirbti. Tai šitas subalansavimas savo vidaus, su savo jausmu ir protu, jis mums suponuoja pasirinkimą. Ką mes pasirenkame? Kaip mes pasirenkame elgtis.
Ingrida Stankevičienė: Šitam kontekste, ką reiškia „mes pasirenkame“?
Augustinas Rakauskas: Kiek mes galime save aukoti dėl visuomenės, dėl tų žmonių, dėl tų klausytojų, arba dėl kažkokio pašnekovo. Nes visur vyksta tas dualumas, jeigu mes su tavimi šnekame, vyksta dviejų žmonių kalba ir jie turi dėti pastangas, kad subalansuotų tarpusavio energetiką, kad ta intencija taptų tokia, kuri duotų didžiausią pridėtinę vertę visuomenei. Tai mums reikia tarpusavyje, plius – viduje kiekvienam su savimi reikia susibalansuoti, dirbti, ir tą, ką gauni kaip informaciją, kurią mes verčiame žodžiais, mums reikia turėti omenyje, kaip ten tas žmogus, kaip jis traktuos tai, ką mes sakome. Tai pagalvok, keliose plotmėse reikia dirbti vienu metu! Todėl taip ir gaunasi.
Ingrida Stankevičienė: Na gerai, štai jūs kalbate, kokiais kriterijais vadovaujantis reikėtų daryti laidas, kaip kalbėti, išlaikant balansą, ir kaip gaunamą per balansą tą sukauptą energiją panaudoti pokalbio metu. O štai jūs pats: iš vienos pusės jūs esate verslininkas, labai rimtai verslaujantis, turintis daugybę projektų, įsipareigojimų, atsakomybių, iš kitos pusės, jūs, na, nepasakysi, kad jūs rašytojas, bet jūs esate kaip Lietuvos, savo krašto, savo tautos pilietis, bandantis užfiksuoti gyvenimo mokykloje stebėdamas, išgyvendamas, matydamas įvairiausius reiškinius, jūs bandote pateikti juos kiek galima labiau edukaciniu pagrindu. Kaip jums pavyksta pasiekti šitą balansą?
Augustinas Rakauskas: Kadangi esu toks maksimalistas ir kraštutinumų mėgėjas, prieš savo valią taip, čia gal toks išsivystymo lygis, gal toks godumas viską gerai padaryti, už tai gaunasi taip, kad visą laiką tokioje dilemoje gyvenu ir galvoju, reikia visą laiką ir visą dėmesį skirti tik šitam edukaciniam darbui. Reikia nuo ryto iki vakaro daryti laidas, analizuoti knygos medžiagą, sėdėti, kalbėti, ne kabinete spręsti reikalus, nes čia yra svarbiau, čia nuo to priklauso prasmė viso to darbo, kurį ten dirbti. Kai tik aš pabandau tai daryti ir įsikūniju į tą veiklą, pavyzdžiui, taisydamas knygos tekstus, man tuoj iš pasąmonės beldžiasi: „Klausyk, tu dar gyvas, tu čia gyveni, vyksta procesai už kuriuos tu atsakingas, tu juos pradėjai, sukėlei lūkesčius, sukėlei viltis, kodėl dezertyruoji? Ten gi problemos.“
Ingrida Stankevičienė: Bet gal tokiame konflikte, tokiame intensyvume jūs ir galite pajausti naujus virpesius, per kuriuos pajaučiate, suvokiate tam tikrą informaciją, kurią vėliau jau ne kaip teoriją, o galite praktiškai įdieginėti ir panaudoti realiame gyvenime?
Augustinas Rakauskas: Tai kodėl ir sakoma, kad kiekvienam duota tiek, kiek jis gali paimti, bet jeigu duoda, tai visada norisi paimti, bet mes – godūs, mes visi norime paimti kuo daugiau. Ir kai mes pradedame imti kuo daugiau, susidūrę tokiame pokalbyje, tai pradedame springti. O kadangi spragų daug mūsų gyvenime, tai į tas spragas ir taiko – čia blogai, čia blogai, čia blogai… o reikia kalbant surišti visa tai, parodyti, kad tai yra ne kažkurio mūsų vieno problema, ne vienos visuomenės. Jeigu apie įmonę kalbame, tai yra ne vien įmonės problema, o įmonė tai yra visi žmonės, tai yra politika šalies, įstatymai, yra daugybė dedamųjų. Ir jeigu mes kalbame apie šalį, apie jos politiką vedamą, ar socialinę, ar politinę, ar kažkokią kitokią, ar karinę, tai ten vėl atsiveria kiti klodai. Ir tuos klodus visus reikia tyrinėti, analizuoti, reikia surasti jų susiformavimo priežastį, reikia atspėti jų panaudojimo galimybes, naudą ir suintegruoti, įgyvendinti. Kaip ir materialiame pasaulyje, padarius gręžinį tą medžiagą tyrinėja, taip ir čia, gavus tą informaciją reikia tyrinėti, reikia daryti jungimus ir galvoti.
Edita Marciulevičienė: Tai Augustinai, vis dėl to kaip atrakinti tą „Pandoros skrynią“?
Augustinas Rakauskas: Čia, kaip sako, reikia labiau taikyti tradicinius, įprastus… Sako: „Belskis ir bus atidaryta“. Bet kad tu belstumeisi, kad būtų atidaryta, tai reikalauja, kad būtų pastanga, nes jeigu nėra pastangos, o yra tik noras, tai mes neprisijungiame paprastai, mes turime sugeneruoti savyje tą pastangą, ir kuo ta pastanga yra nuoširdesnė, kuo ji yra tolerantiškesnė, kuo ji yra labiau orientuota į kitus arba į bendrą reikalą, tai tuo geresnį rezultatą mes gauname. Ir daug kartų tai bandai dirbtinai, ir nieko… O kitą kartą ir nieko nebandai, tiesiog plūduriuoji tam pasąmoniniam lygmeny, galima sakyti, vaikštai ir dulkes šluostai nuo knygų savo pasąmonėje, ir būna, kad kažką brūkšteli per tą informacinį lauką, kažkas atsigamina, kažką sinergizuoji su dabartine situacija, – o parašyta knyga, ta informacija sudėta pasąmonėje – ji jau praeitis, ir žiūri, kad pasipildo tai, kas yra dabar gyvenime, ir tai, ką tu turi, nors specialiai to klausimo nekėlei, bet kadangi meditavai, svajojai, leidai laisvai plaukti informacijai ir žiūri, kad tu už kažkokios informacijos užkliūni, pradedi giliau ją analizuoti. Ir todėl reikalinga, todėl sako, kad reikia būti gamtoje, reikia būti ramybėje, tam šurmulyje labai sudėtinga. Na aš vis dar Donkichotas, kuris bando medituoti triukšme. Galvoju, kad žmogus turėtų išmokti ir triukšme medituoti.
Ir skaitinėdamas truputį apie kvantinę fiziką, atkreipiau dėmesį, kad ten būtent ir paliečia tokias vietas, kad sako, medituoti jūs galite visur, galite medituoti ir troleibuse, ir traukinyje, ir gatvėje, ir žmonių minioje. Ir supratau, kodėl, kai triukšmas, tai aš priešingai, kaip gindamasis nuo to triukšmo, aš nugrimztu. Nugrimztu į save ir tada gauni kažkokią tai įžvalgą, informaciją.
Ingrida Stankevičienė: Laidose mes kalbame apie žmogaus jausmus, apie jausmų ugdymą. Ar žmogus gali būti nuolat jaučiantis?
Augustinas Rakauskas: Jeigu visą laiką esi jausmo būsenoje ir visą laiką tas jausmas naudoja protą kaip įrankį – gebėjimą analizuoti, gebėjimą mąstyti, gebėjimą jungti, gebėjimą gauti iš to proceso kažką naujo, geresnio – tai tada tik mes vadinamės žmogumi. Tada galima sakyti, kad tai yra žmogus. Jis girdi, galvoja, analizuoja, jaučia, ir todėl, kad jaučia ir galvoja, ir todėl, kad girdi ir mato, jis keičiasi. Jeigu jis praranda šitą funkciją, jis praranda statusą kaip žmogus. Jis tada tampa kažkuo tokiu nekintančiu. Tai mes tada jau ieškome prie ko jį priskirti, ieškome klišės į kurią jį sutalpinti.
Kaip rašau savo knygoje – žmogus – tai save tobulinantis sutvėrimas. Pats save nuolatos tobulina, jis nuolatos save keičia, jis nuolatos ieško geresnės išeities. Ir iš čia išplaukia tie mūsų kertiniai keturi faktoriai, kurie yra mums pamatas evoliucionuoti ir keistis. Tai yra ta nuolatinė paieška išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės. Šitie keturi faktoriai ir padaro mus žmonėmis, kurie nuolatos keičiasi.
Edita Marciulevičienė: Kalbėjome apie kūrybingo žmogaus koordinates, kai jis yra nuolatiniame informaciniame sraute, kai jį veikia subtilaus pasaulio virpesiai, kai dažnai jis pats neturi ryšio su savo emocinėm, mentalinėm struktūrom ir dažnai tampa savo paties ir aplinkinių stereotipų auka. Ir vis dėl to mes kalbame, kad žmogus turi dievišką galimybę subalansuoti save, atrasti tuos atskaitos taškus.
Gal tuomet ir pabandykime pasikalbėti, ką reiškia „žmogaus“ sąvoka „Verslumo dvasios“ kontekste?
Ingrida Stankevičienė: Kaip atsitinka, kad jeigu jausmai, mintys laksto šviesos greičiu, mes galime tai paversti žodžiais daug lėčiau ir net to jausmo protu tos pusiausvyros pasiekti negalime? Tas didžiulis noras išreikšti tai, ką tuo metu mes jaučiame, bet galimybės stabdo tą procesą, arba tu turi pasiduoti tam srautui ir gaunasi tada toks vaizdas, apie kurį jūs kalbate.
Augustinas Rakauskas: Tu kaip atsakymą pateik tuos teiginius, kuriuos mokslas įrodė, bando įrodyti, nežinau kiek jam pavyksta tai įrodyti ir kiek tai yra tiesa, bet yra tokie teiginiai, kad mes esame dabar išsivystymo stadijoje kaip ketverių metukų vaikas, maždaug, tik nustojęs daryti į „pampersus“.
Tai kodėl sako, kad mūsų smegenų labai maža dalis užimta, kodėl Kristus savo mokymuose sakė: „Jeigu jūs žinotumėte, kas jūs esate, jeigu jūs žinotumėte, ką jūs galite, jūs medžius su šaknimis rautumėte, jūs kalnus stumdytumėte…“ Čia yra atsakymas į tai, ir čia dar papildant šitą, patvirtinant, tai dar labai tiktų, kad greičiai subtiliame pasaulyje yra visiškai kiti, ir kur nėra fizinio kūno, kur yra dvasia, kur veikia visai kiti energetiniai srautai, kur viskas pagrįsta tais kvantiniais kanalais, ir dar daugybė dalykų, kurių mes nežinome, kurių mes dar nesame atradę, supratę, ypač tai yra surišta su biologiniais visokiais procesais, su nano technologijomis, kurios dabar tyrinėjamos, su kvantine fizika, su daugybe šitų visų pačių naujausių mokslų. Yra daugybė dalykų, kurie mums demonstruoja ir po truputį rodo, kad mums čia, tam fiziniam pasauly, duota į priekį daugiau negu mes galime paimti, negu mes galime įsisavinti. Tai mums suteiktas papildomas limitas. Ir mes, gaudami papildomą limitą, mes jo negalime įsisavinti, nes dėl savo menko išsivystymo lygio, dėl savo vaikiškumo dvasine prasme, dėl subtilaus pasaulio dėsnių nežinojimo, mes negalime to greitai padaryti. Ir čia tie žodžiai labai tinka, kaip Kristus sakė, kad „viskas duota, jums padėta, tik jūs nemokate paimti. Jums sakoma, bet jūs negirdite. Jūs turite ausis, bet jūs negirdite, turite akis, bet jūs nematote“.
Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkite, tarkim, per muziką žmogus savo pajautimu…
Augustinas Rakauskas: Mes turime į visus tuos pagrindinius dalykus žiūrėti, ir aš galbūt esu toks kraštutinai rafinuotas, kas liečia tokius dalykus, ciniškai gali nuskambėti, bet mano nuomonė yra tokia, kad viskas, ką mes šiame pasaulyje turime, prie ko prisiliečiame, ką gauname, ką jaučiame, apie ką galvojame, viskas yra priemonė mūsų sielos dvasiai tobulėti. Toks mano yra šiuo metu įsitikinimas ir į visa tai, taip bandau žiūrėti. Aišku nepavyksta, nes aišku, esu suaugęs su daugeliu dalykų, mano jausmai suaugę su mano artimais, su mano darbuotojais, su žmonėmis…
Ingrida Stankevičienė: O jūsų šita idėja nėra nauja, Hemingvėjus sakė : „Neklausk, kam skambina varpai, jie skambina tau“.
Augustinas Rakauskas: Taip, bet kada mes kalbame apie tokius dalykus, turime žinoti, jeigu mes to nepripažįstame, kad taip yra, tai kiekvienas turi teisę į savo supratimą – kas, dėl ko yra, ir vienas galvoja, kad kažkas kažką suteikia, kažkas kažką dovanoja: čia jis medėsi ir išmeldė, jis beldėsi – jam atidarė, o aš manau, kad į visa tai reikia žiūrėti ramiai, pastangas reikia dėti, be abejo, reikia stengtis. Bet, kodėl Kristus sakė: „Neprisiriškite prie laikinų turtų“, nes laikina yra viskas: ir ta žinia, kurią gauni, yra laikina, ir supratimas kurį gauni, jis irgi yra laikinas. Šiandien jis yra supratimas, o rytoj jis jau visai kitaip atrodo. Pažiūrėkite 10–20 metų atgal ir pažiūrėkite, kad bus po 10–20 metų, ir mes pamatysime daugybę pokyčių, jau nekalbant apie fizinį, apčiuopiamą pasaulį, mūsų vidinėje būsenoje daug kas pasikeičia. Mes vienus dalykus vienaip traktuojame, praeina 10–15 metų, mes galvojame – jokios logikos nebuvo, kodėl traktavau taip, tai nebuvo visai svarbu. Bet tada man atrodė labai svarbu, arba priešingai, man tada atrodė visai nesvarbu, o dabar pasirodo tai taip svarbu, taip aktualu, taip reikia į tai sutelkti dėmesį, tiek reikia įdėti pastangų, kad dar giliau pajausčiau, kad dar geriau suvokčiau, ir kad geriau supratus, pasidalyčiau su kitais.
Ingrida Stankevičienė: Žmogaus smegenyse kintamumo procesas vyksta nuolatos, kiekvieną akimirką.
Augustinas Rakauskas: Be abejo, tik kad mes nematome, nes žmogus yra saugojamas subtilaus pasaulio. (Kaip aš sakiau, kodėl traukinys nelaukia?) Subtilus pasaulis turi kitus greičius ir kaip tik tie blyksniai minčių ir tokių prašviesėjimų mums tai ir demonstruoja, jie mums parodo. Ypač tai pastebiu rašydamas tekstus, kai bandau kažką pakoreguoti, pataisyti, ir man ta mintis, kaip sako: „A, ekspermentuoji? Eksperimentuok, čia tavo teisė, mes einam“. Kažką paeksperimentuoju, parašau, pridedu arba atimu, ir laukiu, kas toliau. Toliau nieko, tyla. Tada suprantu, kad traukinys nuvažiavo. Nes aš buvau sustojęs, nes man pūslę spaudžia perkeltine prasme, smegenis spaudžia man, mano žinios mane spaudžia, aš žinau, pas mane sukaupta ir man reikia pakoreguoti.
Jūs atsimenate pirmus tekstus? Mes juos šifruodavome. Ne tik jūs, bet ir aš šifruodavau ir galvodavau, ką čia reiškia, kaip čia suprasti? O taip ir veda mus, taip treniruoja, taip mokina, mūsų pasąmonę ugdo. Kitąkart galvoju, rašai sakinį dešimt kartų – vienaip parašai, rašai kitą, grįžti į tą, kur prieš tai parašei, kad tas kitoks ir kad jie čia nieko bendro neturi ir tada galvoji, o kur tas bendras? Ir pradedi ieškoti. Ir kas čia prasideda? Prasideda tavo dalyvavimas kūryboje. Ką tu kuri? Sau žinojimą. Tu sau kuri naują suvokimą, naują supratimą. Bet jeigu to nenori daryti, jeigu tu užsiėmęs kūno reikalais, ar kažkokiais kitokiais…
Kai rašau tuos tekstus, aukoju savo laisvalaikį. Didžioji dalis jų parašyta man pervargus, kada aš jau pervargau nuo darbo ir negaliu dirbti, tada atsisėdu. Bet jeigu aš tik pradedu knapsėti ir ima imti miegas, aš padedu ir einu miegoti, bet dažnai būni tokioje pusiau miego, pusiau darbo būsenoje, net nesusigaudai, ar čia jau snūduriuoji… Ir kada iš ryto, pavyzdžiui, atsikeli šviežia galva, paimi tuos tekstus, ir bandai juos tada, kaip sakant šviesia galva sudėlioti, tai tada tik supranti, kad būdamas tokioje nesvarumo būsenoje tu tik ir galėjai užkabinti tai, ten „tavęs“ buvo mažiausiai.
Ingrida Stankevičienė: Man čia vienam filme teko girdėti tokią mintį, kad žmonės atsidūrę kosmose aiškiai susiduria su tokiu fenomenu, kada resursai yra maistas, deguonis, bet ateina tokia akimirka, kada resursu tampa laikas. Kas jus išmokė Augustinai, ar laikas, kuris spaudžia mus visus, kad toks jausmas, jog jūs neturite pretenzijų subtiliam pasauliui? Dabar labai populiari šita būsena tarp žmonių ieškančių, vadinančių save kūrybiniais.
Augustinas Rakauskas: Matote, gyvenimas yra pasaulietinė dieviška dvasia – jos negalima apgauti, jos negalima aplenkti, mes virš savo bambos iššokti negalime niekaip. Ir čia lygiai tas pats, kaip sakai, kodėl jūs neturite pretenzijų ir kas jus taip įpratino? Racionaliu protu suvokiau, kad nėra logikos reikšti pretenziją kažkam, kad man 15 metų, o ne 35. Kam aš galiu reikšti pretenzijas? Jeigu supratimo prasme noriu daugiau suprasti, tai aš turiu daugiau pragyventi, daugiau įdėti pastangų, daugiau sukaupti žinių, ir tada galiu suvokti daugiau, ir viso to yra, tik reikia dėti pastangas.
Ir jeigu aš turėčiau kažkam pretenzijas, tada aš turėčiau perkelti kažkam atsakomybę už savo evoliuciją. Tada kas? Aš visai nenoriu, kad kažkas mane lipdytų. Nuolatos stengiuosi, kad aš dalyvaučiau tame lipdyme. Ką visuomenė konstruoja, ką ji daro, kokias ji tvarkas kuria, kaip ji mane bando kaip tarakoną įdėti į dėžę ir sako: „Čia tu turi bėgioti. Čia tu turi vaikščioti“. Tai mane būtent tas ir motyvuoja, aš tada ir matau gyvenimo prasmę, tada suprantu, kad aš renkuosi, aš dalyvauju. Bet jeigu tik pretenzijas išstatinėju…
Tai pretenzijas galiu išstatyti žmonėms, kurie matau, kad padarė poveikį mano fiziologijai, padarė poveikį mano emocijai, kuri man padarė kažkokį nuostolį, sukėlė vidinį skausmą, ir su juo turėjau gyventi kažkiek laiko. Taip, suprantu, kad išgyvenimas, skausmas, kurį aš gavau yra vertė, suprantu, bet nuo to nesumažėja apmaudas ir turi dirbti su savimi, kad nesugeneruotum pykčio ant to žmogaus. Tai fiziniame pasaulyje tas vyksta, tai ką čia kalbėti apie subtilųjį pasaulį. Nes jeigu tu, žinodamas tuos evoliucijos dėsnius, pradėsi… Tai mes jau tai praėjome, žmonija tai jau iševoliucionavo, kai vien dėl keršto kovojo, kad vieni kitiems atkeršytų už tai, kad kažką padarė. Todėl dabar ir vystosi demokratija, todėl ir vystosi pliuralizmas ir supratimas, kad kiekvienas žmogus vystosi, evoliucionuoja, tobulėja ir kad jam reikia to, ir geriausiai jie vystosi ir tobulėja, kada jie patys dalyvauja, kada jie patys sprendžia, tada nėra ką kaltinti. Nes jie patys renkasi.
Ingrida Stankevičienė: Štai mes kalbėjome apie kelis tokius momentus kas per pretenziją, kaip išstatomos, tarkim, visuomenei, pasinaudojant visuomenės sąmoningumu, informacijos trūkumu ir tendencijos, kaip yra suformuojamos tos pretenzijos, tarkim, vienam į kažkurią tai sferą. Ir jūs kalbėjote apie šiandieninį žmonijos išsivystymo lygį, kuris, kaip jūs sakote, pagal mokslininkus yra ketverių metukų amžiaus ir būtent, kai šitokie procesai, kurie vyksta mūsų visuomenėje, tarkim, tai čia ir yra tos spragos, ar ne, kaip jūs kalbėjote, kad yra didžiulės, tarkim, va mes matome spragas savo…
Augustinas Rakauskas: Čia yra perteklinio egoizmo kūrybos vaisiai. Kaip mes žinome, egoizmas turi būti, žmogus turi norėti ir jis turi rūpintis ir siekti, nes kitaip evoliucija sustotų. Bet kada yra iškreipta pusiausvyra, ir kada visuomenė yra eksploatuojama ir naudojama kaip priemonė vien tik tiems merkantiliniams tikslams pasiekti, tai tada ta visuomenė vystosi kaip mašina važiuodama su užtrauktu rankiniu stabdžiu – kaladėlės svyla, dūmai rūksta, o mašina nevažiuoja.
Ingrida Stankevičienė: Bet jeigu mes pasižiūrėtume, kaip jūs kalbėjote apie evoliuciją, tik ne biologiniame lygmenyje, bet mūsų socialiniame lygmenyje, ir kaip jūs sakėte, šiandien mes jau turime tokias galimybes, kad mes žmonių nekalame ant kryžiaus, mes turime štai tokias peripetijas, bet jūs gi pats teigiate, kad viskas yra dėsninga.
Augustinas Rakauskas: Kad teigiu, kad yra dėsninga, juk jūs vieną dalyką užmirštate, kad visada žmogus turi galimybę rinktis ir jis renkasi visada, mes apie tai esame ne kartą kalbėję. Bet kokioje situacijoje visada yra dvi galimybės.
Ingrida Stankevičienė: Tai aš į tai ir vedu, Augustinai. Ir štai jūs, siekdamas pusiausvyros, pramatydamas šito savo verslo viziją (bendrovės, korporacijos), jūs padarėte pasirinkimą, ir jūsų pasirinkimas, vadovaujantis išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir meile, visuomenės kontekste, jis duoda naudą visuomenei, vyksta koreliacija ir tada galima sakyti tas procesas, negali sakyti, teisingas…
Augustinas Rakauskas: Aš viliuosi, kad yra taip kaip tu sakai, kad kažkas girdi, kažkas padaro išvadas, kažkas panaudoja tą informaciją, arba tą ką girdi. Bet kaip yra iš tikrųjų, tai sunku mums čia spręsti, bet viskas prasideda nuo tos mažos kibirkštėlės, didžiausias laužas užsidega nuo mažo degtuko. Bet mes užtat ir turime, ir aš manau, kad kas gali ir mano, kad kažką turi tokio perteklinio, kuo gali pasidalyti, tai manau, kad nuodėmė yra laikyti savyje.
Taigi kaip sako: „Blogis nesnaudžia, būkite budrūs“. Tai mes turime visą laiką tą pasirinkimo galimybę, ar mes pritariame ir palaikome tai, kas vyksta, ar mes su tuo kovojame ir keliam tuos klausimus, kodėl taip vyksta ir nurodinėjame tas vietas, kuriose matome, kad vyksta kažkas ne taip. Tai jeigu mes nenorime dalyvauti tame procese ir laikome, kad čia viskas teisinga, tai ir yra teisinga, bet jeigu mes laikome, kad neteisinga, o mes sakome, kad mes suprantame, kad čia neteisinga, bet tegul vyksta, tai mes ir negalime sakyti, kad tai yra neteisinga, nes pagal mūsų išsivystymo lygį ir tą vadinamąjį abejingumo lygį, ir pasirinkimą nedalyvauti tame, tai reiškia, mes manome, kad čia – nieko blogo.
Ingrida Stankevičienė: Tai, ką aš ir toliau vedu, kad jūs patekdamas į šitokią dvipolę sistemą, jūs, turėdamas įtakos galią, jūs ir sugebate sugeneruoti tą nepasitenkinimą, kuris visuomenei…
Augustinas Rakauskas: Vienas tikrai nieko negaliu ir nieko nesistengiu suformuoti. Tiesiog stengiuosi bendrą informacinį lauką papildyti tuo, ką aš pastebiu, tuo, ką aš įžvelgiu, pajaučiu. Tai aš stengiuosi tuo pasidalyti. Žmonės patys, pagal savo išsivystymo lygį, turi rinktis, kas jiems pasirodo aktualu, kas neaktualu, kas jiems tinka, kas netinka, kas jiems įdomu, kas neįdomu. Ir niekad nededu pastangų, neturiu tikslų sukelti kažkokį nepasitenkinimą, arba kažkokią revoliuciją, ar forsuoti tą evoliuciją, – neturiu tokių tikslų! Žinau viena, jeigu jauti, kad kažką reikia pasakyti ir tau kyla noras pasakyti, tai aš dėkingas likimui, kad gyvenu tokiu laikotarpiu, kada galiu pasakyti. Ir aš tą darau.
Ingrida Stankevičienė: Bet būdamas nuolatinėse problemose, ką jūs vadinate kitaip – kūrybiniu potencialiu lauku, galėjote parašyti pirmą knygą – išleisti „Verslumo dvasią“, išjausdamas, analizuodamas, darydamas išvadas, formuodamas globalios dvasios viziją išleidote savo antrą knygą. Jūs dirbate įvairiais pjūviais ir prie viso to išgyvenate dar, kaip pats sakote, „baltos varnos“ sindromą, kur per tai irgi turite ryšį su subtiliu pasauliu.
Augustinas Rakauskas: Nemanau, kad kažką darau daugiau, negu daro tie žmonės, kurie daro, galbūt tavo akimis žiūrint, kažką mažiau…
Ingrida Stankevičienė: Gal čia ne tai, kad daugiau ar mažiau, kalbu tiesiog apie tai, kas įeina į sąvoką „būti žmogumi“.
Augustinas Rakauskas: Bet kiekvienas „žmogaus“ savyje turi tiek, kiek jis yra iševoliucionavęs, tiek kiek jis jo turi. Nei daugiau, nei mažiau. Kiekvienas iš mūsų žinome tiek, kiek žinome. O jau kiek žinosime, jau čia priklauso nuo mūsų pastangų. Ir jeigu mes dedame pastangas ir norime žinoti, jeigu mes gilinamės, jeigu mes fiksuojame, analizuojame, klausom, tai mes ir sužinome. Čia tas pats paprastas dalykas, dvasiniam pasauly veikia tie patys dėsniai kaip studento universitete – jeigu jis mokosi, stengiasi, skaito bibliotekoje knygas, analizuoja, tai jis ir sužino. Jeigu jis to nedarys, tai jis ir nesužinos. Jeigu aš nesimokinu kalbos, tai aš jos ir nemoku.
Ingrida Stankevičienė: Jūs savo knygoje parašėte, kad „aš esu dėkingas visiems žmonėms, kurie man gyvenime suteikė skausmo, nes jie buvo mano mokytojai“. Kada jūs sakote: „Reikia daryti pastangą“, tai žmogus, kada jis patogiai sėdi ant sofos, kondicionierius įjungtas, alų geria, jam tikrai jokios pastangos nesinori daryti. Bet kada jis turi tą stimulą į nugarą, kada jį spaudžia problemos, kada jį spaudžia, neduok Dieve, liga, ar kažkokia netektis, jis, pasižiūrėkit, kada jame pradeda formuotis tas poreikis pastangos, juk pati iš savęs ji nekils.
Augustinas Rakauskas: Sako žmonės, kad reikia kažkokio spyrio. Bet pats taip įsivaizduoju, kad po truputį pereinu į tokį lygį. Nors ta savybė buvo, aš kiek atsimenu, nuo vaikystės – matymas ir jautimas, kaip jaučiasi kitas žmogus. Tas man labai daug padeda ir man dažnai sukuria motyvaciją kalbėti, analizuoti, išsakyti tai, ką aš pajuntu žiūrėdamas į problemas, kurios mane tiesiogiai lyg ir neliečia, bet jeigu matau, kad galiu pakeisti situaciją nors patarimu, tai ir darau. Ir manau, kad tai kiekvieno normalaus žmogaus yra pareiga, jeigu jis jaučia, kad gali padėti, turi kažką daryti, nes jeigu jis mato, kad kažkam blogai ir jis abejingai į tai žiūri, tai tik laiko klausimas, kada tas „blogai“ dauginsis, plėsis ir ateis iki paties žmogaus, kuris abejingai į tai žiūri, nes čia viskas yra susiję.
Ingrida Stankevičienė: Bet štai, jūs kalbėdamas apie pastangas, pabrėžiate tokį dalyką, kad negalite būti abejingas, kada skauda kitam. Vadinasi, žmogus save apibrėžti žmogumi, priešingai nei gyvūnu, gali tada, kada jis jaučia, kad skauda kitam, kad jame yra tokie parametrai ir tas skausmas kito, jam kelia tam tikras būsenas, formuoja jame naujus darinius, naują realybės pojūtį, naują požiūrį apskritai į santykius, į gyvenimą, į žmogaus vietą šioje žemėje, į žmogaus misiją.
Nuo vieno, atrodo, labai paprasto dalyko – padėti kitam, ne todėl, kad tai moralu, ar nemoralu, ar todėl kad tai yra viena norma, ar kita, o todėl, kad aš taip jaučiu, todėl, kad iš to gimsta mano suvokimas atsakomybės.