Laidoje kalbamės apie tai, kad poilsis yra itin svarbi gyvenimo dalis, todėl reikia pasitelkti visą verslumo dvasią, kad jis būtų tikrai kokybiškas. Apie tai, kaip kuriamas kokybiškas poilsis, kokie komponentai jį sudaro, kas padeda jį sukurti ir patirti, kalbiname poilsio profesionalą –  „Harmony parko“ direktorių Osvaldą Plienaitį.

Klausytis internetu.

Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Laida transliuojama kas antrą penktadienį 10.10 val. Kartojama kiekvieną šeštadienį 17 val.
***
Ištraukos iš laidos:
Edita Marciulevičienė – Šiandien „Verslumo dvasios“ komanda yra „Harmony parke“, „Simboly“ viešbutyje, Ametisto salėje. Šiandien kalbėsime apie pojūčius ir skonį. Kada pojūčiai ir skoniai tampa „Verslumo dvasios“ dalimi? Kur atrasti tas vietas, kur žmogus, verčiamas visuomenės normų, politinių ir ekonominių peripetijų būti racionalus, taptų emocionalia ir empatiška būtybe? Mes analizuojame, prognozuojame, kurdami savo darbo savaitę, ketvirtį, bet lygiai taip pat turime skirti vidinių išteklių ir apmąstyti savo poilsį. Todėl kalbėsime apie vietą, kuri gali užpildyti mūsų pasaulio pažinimo receptorius. Pabandykime per žodį pajausti, paskanauti ir patirti kokybišką poilsį.

Ingrida Stankevičienė – Kuo šiandieną yra ypatingas „Harmony parkas“, jūs kaip vadovas kokius galėtumėte išskirti kriterijus, kurie sudarytų tą ypatingumą?
Osvaldas Plienaitis:
Manau, kad „Harmony parkas“ yra ypatingas savo idėja. Idėja – apjungti bendruomenes, apjungti žmones, kad poilsis tai ne tik gražūs kambariai, ne tik graži aplinka, bet ir noras pakviesti žmones kartu bendrauti, kartu kurti. Ir mūsų savininko, Augustino Rakausko, remiami projektai, kurie vyksta „Harmony parke“, – tai ir pasaulio lietuvių suvažiavimas, kuris sutraukia visą išeivijos jaunimą į Lietuvą, taip pat šeimų šventė, kuri yra didžiausias socialinis nemokamas renginys Lietuvoje, kuris sutraukia per dešimt tūkstančių šeimų. Ir mūsų poilsio koncepcija yra poilsis skirtas visiems, tai nėra kažkokiai grupei atskirai: tik šeimoms, ar tik poroms.
Mes turime nuostabią šeimų ąžuolų giraitę, kuri gimė 2014 metais kartu su Šeimų švente, kur šeimos pradėjo sodinti ąžuolus ir tie ąžuolai yra paženklinti – kuriai šeimai, kada pasodintas, – ir ta tradicija neapsiriboja tik šeimų švente. Pas mus kai vyksta vestuvės, jaunieji taip pat į šeimų giraitę pasodina savo ąžuoliuką.

Edita Marciulevičienė: „Harmony parkas“ turi išskirtinį žirgyną su itin moderniu maniežu, turi jojimo mokyklą vaikams, organizuoja tarptautines ir nacionalines varžybas su žirgais. Yra vienuolika tvenkinių, kur apstu žuvies ir galima maudytis. O kiek šiandieną yra vilų? Ir dar daugelis šiandieną stebisi, kad tokie pavadinimai, lyg keisti?
Osvaldas Plienaitis:
Pas mus yra šeši kompleksai vilų. Pavadinimai nėra keisti, jeigu pasižiūrėtumėte į mūsų įmonių grupės simbolį, kuris yra išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė. Tai ir yra paremta šia filosofija. Vilos vadinasi pas mus „Santarvė“, „Vienybė“, „Romovė“, „Gerovė“, „Išmintis“. Tie vilų pavadinimai jau įpareigoja žmogų atitinkamai ir elgtis.
Mūsų parkas gali apgyvendinti 250 svečių vienu metu. Tai galima sakyti, kad vienam žmogui beveik po hektarą. Tai tame plote (įsivaizduokite, kiekvienam asmeniui po hektarą) tikrai nesijausite kaip skruzdėlyne. Ir vasarą būna savaitgalių, kai vyksta šešios skirtingos šventės ir didelių įmonių šventės, ir vestuvės, ir krikštynos, ir tie srautai tikrai nesusikerta, ir visi jaučiasi labai privačiai toje didelėje teritorijoje ir tai yra vienas mūsų vietos didžiausių privalumų ir išskirtinumų.

Ingrida Stankevičienė: O kaip jūs pats, kaip parko vadovas, žiūrite į tą daugybę simbolių, kurie yra tiesiog, net nežinau kaip pasakyti, yra išdėlioti ar įaugę jau į parko aplinką?
Osvaldas Plienaitis:
Aš manau, kad tie simboliai yra parko dalis ir tai, kas daro tą parką išskirtiniu. Ar jie įaugę, ar jų reikšmės įaugusios, tik aš manau, kad kiekvienas mūsų svečias atranda kažką skirtingo ir kažką įdomaus.

Ingrida Stankevičienė: Vienas iš gandų, kad būtent „Harmony parko“ erdvėse ar aplink „Harmony parką“ yra laukai, apsodinti burokėliais, bulvėmis, morkomis, visokiausiomis salotomis, kurios yra auginamos ir po to važiuoja tiesiai į „Harmony parko“ viešbučio virtuvę.
Osvaldas Plienaitis:
Tikrai ne gandas – tiesa. Ir auginame ne šiaip sau, o auginame organiškai – tai be jokių cheminių trąšų, be jokių pesticidų. Ne visą laiką geras derlius dėl šitų priežasčių, bet skonis tikrai skiriasi ir svečiai pastebi tą, ir klausia, ir giria.
Vaistažoles mes renkame iš miško, darome įvairias vaistažolių arbatas, kai kurias pateikiame ir restorane, ir SPA centre. Patys darome vantas, išgauname beržų sulą, sukame medų, renkame grybus, uogas ir dažnai mūsų meniu atsispindi tas sezoninių miško gėrybių asortimentas. Tai daro mus ypatingus.
Mūsų „Simboly“ viešbutis yra vienintelis Kauno regione „5+“ žvaigždučių viešbutis. Tai yra ne tik skaičius, tai reiškia – paslaugų kokybę. Tai ne tik sienos, ne tik grindys ir interjeras, kuris yra modernus, prabangus, jaukus, tai, kas svarbiausia, yra žmonės, kurie suteikia tas paslaugas, kas daro mus penkių žvaigždučių viešbučiu.
Tai ką mes virtuvėje darome, tai bandome atgaivinti tradicinę lietuvišką virtuvę, ją modernizuoti, naudojant žaliavas, kurios yra užaugintos Lietuvoje, užaugintos organiškai, ekologiškai ir pateikti svečiams mūsų seniai užmirštus modernizuotus receptus. Nes aš manau, kai restoranai bando padaryti labai didelę egzotiką, ne visada gaunasi, nes patiekti Lietuvoje šviežias austres, jūros gėrybes, yra pakankamai sudėtinga, labai brangu ir gyvenant tokiame globaliame pasaulyje, kur tu per dvi valandas gali sėdėti sau Nicoje ir valgyti šviežias austres, tai kam tą daryti mums? Kam tą daryti Lietuvoje? Geriau žmones supažindinti su lietuvišku maistu, lietuviškomis tradicijomis, lietuviškomis užmirštomis daržovėmis, įvairiomis kruopomis, rūkymo, sūdymo, konservavimo metodais. Ir tomis lietuviškomis tradicijomis sužavėti mūsų svečius, ir supažindinti užsienio svečius su lietuviška virtuve.

Ingrida Stankevičienė: Ar tiesa, kad geras šefas yra geras tik tuomet, kai jis mokės skaniai, sveikai paruošti daržoves?
Osvaldas Plienaitis:
Geras šefas sugeba išryškinti patiekalo skonį, kurį reikia išryškinti. Jeigu tai žuvies patiekalas, tai mes turime jausti žuvį, o ne kažkokius prieskonius. Jeigu mes valgome mėsą, mes turime valgyti mėsą. Lietuviai labai mėgsta įvairius stiprius padažus, įvairius prieskonius dėl kurių yra prarandamas patiekalo skonis. Tai tas patiekalo skonis, nesugadinti produkto ir kad žmogus pajaustų tiek įvairių garnyrų, padažų ir mėsos skonį, tas balansas ir yra gero šefo ženklas.

Ingrida Stankevičienė: Osvaldai, kaip jūs manote, kas vyksta pasaulyje, kad žmonės tiek laiko skiria valgio ruošimui ir pačiam valgymui? Šiandien vis ryškiau matome, kad per maistą žmonės tiesiog gali save realizuoti.
Osvaldas Plienaitis:
Aš manau, kad tiek maisto ruošimas, tiek restoranai tapo kultūriniu reiškiniu. Ir aš manau, kad prie to labai stipriai prisidėjo šefai – žvaigždės, tokie kaip Gordon Ramzy, Jamie Oliver, įvairios laidos apie maisto gaminimą. Tai padidino žmonių susidomėjimą maistu. Taip pat įtakos turėjo ir ekonomikos augimas, žmogus gali sau leisti daugiau nei prieš dvidešimt, trisdešimt metų, kai ėjimas į restoraną buvo kažkokia proga. Žmonės dabar tą daro vos ne kasdien.

Ingrida Stankevičienė: Žmonės jau nebenori vien tik sočiai pavalgyti. Mes vis labiau norime valgyti sveikai, švariai ir tuo pačiu iš maisto gauti kiek galima per penkis pojūčius daugiau informacijos, kuri mus užpildytų, kuri mumyse ugdytų kažką naujo.
Osvaldas Plienaitis:
Maistas ne veltui yra antroje vietoje pagal malonumų skalę po miego. Ir naujų skonių, naujų potyrių ieškojimas – tai irgi yra ir malonumas, ir nuotykis. Ir maistas yra didelė kultūros dalis, yra ištisos gastronominės kelionės. Žmonės važiuoja ne pasižiūrėti kalnų ar architektūrinių paminklų, o važiuoja išmokti gaminti maistą, paragauti maisto, būtent, per maistą susipažinti su ta kultūra. Maistas yra kultūros dalis.
Maistas nebepatiekiamas didelėmis porcijomis dėl to, kad jo funkcija pasikeitė. Tai tapo ne sočiu pavalgymu, kad galėtume kažkokius dienos darbus dirbti, bet kaip sakiau, tai tapo kažkokiu nuotykiu. Žmogus nori paragauti ir kelių užkandžių, ir karšto patiekalo, ir desertą, ir po deserto dar sūrio suvalgyti. Kitas dalykas tai, kad vakarienės, pietūs, ta visa ceremonija tapo labai ilga. Ilga dėl to, kad maistas tai ne tik valgymas. Maistas yra bendravimas, maistas yra pokalbis. Maistas yra santykis su šeima, su draugu, su aplinka. Dėl to tos porcijos dydžiai taip keitėsi.

Ingrida Stankevičienė: Tarkime, Japonijoje vyras nori žmonai kaip nors pasakyti apie savo jausmus, o, žinote, Japonijoje jie labai santūriai bendrauja tuo klausimu, tai jis, tarkime, pastato jai kambaryje kažkokią gėlių puokštelę. Ir pagal jų visas tradicijas tai reiškia, kad aš tave myliu, ir aš norėčiau vakare su tavimi pabendrauti ir visa kita. Tai kaip Osvaldas? Ką pastatytų savo mamai, mylimai moteriai, vaikams? Lėkštę kokių nors glazūruotų burokėlių?
Osvaldas Plienaitis:
Aš manau, kad nieko nėra smagiau, kaip gaminti tą maistą kartu. Ir gaminti su šeima, su draugais. Kai mes išvažiuojame į gamtą, kai žmonės atvažiuoja į „Harmony park“ vilas, ką jie nori daryti? Jie nori grilio, jie nori didžiulio stalo, jie nori patys sužvejoti, patys prisirinkti grybų miške, uogų, tai tampa ne tik maistu, bet tai tampa bendravimu, pramoga ir tas kolektyvinis maisto ruošimo procesas ir yra pas mus kertinis santykiuose. Kodėl žmonės renkasi vakarienės ar pusryčių prie vieno bendro didžiulio stalo? Jeigu taip nebūtų, klausimas, ar iš viso žmonės šiuolaikinėje visuomenėje iš viso bendrautų.

Ingrida Stankevičienė: Bendras stalas būtinas, kad mes taip išsaugotume verslumo dvasią?
Osvaldas Plienaitis:
Aš manau, iš viso šiais laikais tas bendras stalas vienintelis, kas palaiko tą dvasią.

Ingrida Stankevičienė: Iš viso, ką kalbate, Osvaldai, gražiai dėliojasi bendra sistema.
Osvaldas Plienaitis:
„Harmony park“ poilsio koncepcija yra ištisas ritualas. Tai nėra pavienės paslaugos. Tai yra ceremonija, nuo atvykimo iki išvykimo (ir visos paslaugos susijungia į tą mūsų poilsio koncepciją), tai yra nuo apgyvendinimo, SPA, restorano paslaugų. Žmogus nesijaučia, kad jam reikia rinktis, nesijaučia, kad jam reikia pirkti, nes mes paslaugų nepardavinėjame, mes jas rekomenduojame išbandyti, patirti. Dauguma mūsų naujų svečių, kurie pirmą kartą atvyksta į „Harmony parką“, jie atvyksta pagal rekomendaciją. Rekomendacija iš savo draugų, artimos aplinkos.
Ir mūsų vienas iš išskirtinumų tai yra SPA centras. Jeigu žmogus atvyko atsipalaiduoti, jis tą ir ras. Jeigu jis atvyko pataisyti sveikatą, mūsų specialistai parekomenduos tą masažą, kuris tinka. Mes stengiamės rezervuoti savo SPA centre ne konkrečias procedūras ar masažus, o laiką. Kiekvieno žmogaus kūnas yra individualu ir negalima pasakyti, kad jums reikia klasikinio masažo, jums reikia atpalaiduojančio, jums reikia tonizuojančio, jums reikia kitokio. Mūsų specialistas, palietęs svečio nugarą, jis mato, kuriose vietose reikia stipriau, kur silpniau ir jisai reaguoja į žmogų ir rezultatus, kokių jis nori gauti: ar jis nori atsipalaiduoti, ar jis nori išjudinti raumenis ir kažkokį skausmą nuimti, ar dar kažką. Ir tai yra labai svarbu SPA centruose. Nes dažnai yra neklausoma, ko svečias nori iš tikrųjų. Įsiklausymas į svečio poreikius tai yra svarbiausias dalykas, ką mes stengiamės daryti ir kas daro mūsų paslaugas išskirtines. Ne sienos, ne interjeras ar eksterjeras daro „Harmony parką“ penkiažvaigždžiu. Tai yra individualus priėjimas prie svečio ir jo poreikių, ir individualių paslaugų suteikimas pagal jo norus ir tai, ko jam reikia.

Ingrida Stankevičienė: Osvaldai, kiek mes štai su jumis kalbamės, matyti, kad „Harmony parke“ veikia ištisa sistema. Parkas gyvuoja jau septyneri metai. Kiek šiame gyvenime, visame šiame procese dalyvauja patys parko įkūrėjai? Ar jūs gaunate tos kūrybinės laisvės per kurią jūs galite tą viziją plėsti, ar jūs randate bendraminčių?
Osvaldas Plienaitis:
Parko savininkai labai daug dalyvauja parko vystyme, pačios koncepcijos kūrime ir niekada nepriima sprendimų vieni. Ir kas yra smagiausia, ir įdomiausia pas mus kolektyve, tai, kad savininkas, sugalvojęs idėją, niekada jos nesiims, jeigu nebus kritinės masės žmonių, kurie dirbs su tuo. Ir jeigu jis kažką daro parke, jeigu mes, kolektyvas, tikime ta idėja, jis ją ir įgyvendina. Kitas dalykas – tai, kad jis, net nesakyčiau, kad jisai prašo, kad mes idėjas atneštume, jis reikalauja tų idėjų ir, kaip jis pats sako, Augustinas: „Kas geriau žino, ko reikia, negu tie žmonės, kurie dirba su tuo? Kurie mato kasdieną svečius, su jais bendrauja, šnekasi ir žino, ko tiems žmonėms čia norisi“.

Ingrida Stankevičienė: Yra norinčių bendradarbiauti, kurti, daryti kažkokius bendrus projektus?
Osvaldas Plienaitis:
Mums labai svarbu kurti ne pirkėjo–pardavėjo santykį, o daugiau partnerių santykį. Ir apie tai daug kalba Augustinas savo knygoje „Globali jausmo proto dvasia“ ir tas santykis, partnerystės santykis – jis padeda užgimti tiems mūsų dideliems projektams, ir projektams, kurie dar guli stalčiuose ir laukia išvysti dienos šviesą. Ir būtent ta partnerystė ir yra tai, kas yra ypatinga pas mus parke, ypatinga mūsų dabarties ir ateities projektams, manau.

Ingrida Stankevičienė: Augustinas tai suveda į sąvoką „šeimininkas“.
Osvaldas Plienaitis:
„Šeimininkas“, tai yra labai geras žodis lietuvių kalboje. Ir kas yra didžiausias šeimininkas? Ir kiekvienas pas mus įmonėje šeimininkas, vis skirtingas, vis kitoks šeimininkas. Administratorė yra šeimininkas, kuris pasitinka svečius, pasitinka taip, kaip garbingiausius svečius savo namuose. Mes visi norime, kad svečiams atvykus viskas būtų švaru, gražu ir duoti geriausia, ką turime. Tai administratorė yra tas pirmas veidas, kuris pasitinka svečią kaip šeimininkas. Komanda, kuri dirba užkulisiuose, kurių svečiai nemato. Jie yra lygiai tokie pat šeimininkai, bet iš kitos pusės.
Kaip žmogus gali užauginti tą šeimininkiškumo pojūtį? Tai ir yra didžiausia užduotis mums, kaip vadovams, kaip padalinių vadovams. Vienas iš pagrindinių dalykų, kas suformuoja tą šeimininkiškumą, tą jausmą, yra mokėjimas pasidžiaugti kito sėkme. Ir tas pasidžiaugimas, kaip sakau, susiformuoja kritinė masė tokių žmonių, kurie išvysto tą jausmą, tada jau nebelieka vietos kitiems žmonėms, kurie neturi to jausmo. Ir, aš manau, ypač nedidelės organizacijos sėkmė ir yra tas šeimininkiškumo jausmas. Šeimininkiškumo ir sirgimo už komandą, už kolektyvą, už įmonės sėkmę. Nes įmonės sėkmė tai yra visų mūsų, mūsų šeimos sėkmė.

Ingrida Stankevičienė: Osvaldai, kas jums yra „Verslumo dvasia“?
Osvaldas Plienaitis:
Aš manau, kad verslumo dvasia yra noras kažką išspręsti, kažką sukurti, kažką padaryti geriau. Nes bet koks verslas, bet kokia veikla, sprendžia kažkokias problemas. Tai ta dvasia – norėjimas kažkam padėti. Juk mes irgi norime kažkam padėti. Mes esame tam, kad žmonės čia pailsėtų, kad jie galėtų darbus dirbti, kad jie galėtų kurti, kad galėtų užsiimti veiklomis. Tai tą verslumo dvasią mes galime pamatyti ne tik verslininkuose. Mes ją galime pamatyti gydytojuose, mes galime pamatyti ją mokytojuose. Nes verslas nebūtinai gali būti, kaip mes tradiciškai esame pratę matyti, įmonė. Verslas gali būti ir kažkokia organizacija, ir kažkoks projektas, ir ta dvasia būtent verslumo.

Ingrida Stankevičienė: Ir, perfrazuojant jus, verslumo dvasia gali būti netgi lėkštėje, kurioje yra fazanas, nes jį užsisakai žinodamas, kad valgysi ne vienas, o kartu su kažkuo ir, būtent, skanaujant šį patiekalą kartu galima patirti bendrą dvasią.
Osvaldas Plienaitis:
Taip, verslumą galima atrasti visur. Ir verslumas, ir idėjos be dvasios yra pasmerktos. Net išėjimas pasivaikščioti į mišką ir tas aplinkos stebėjimas jau jis duoda idėjų, ką mes galime pritaikyti, kaip mes galime pateikti tai mūsų svečiams. Tai ir yra tas aplinkos stebėjimas ne darbo tikslais, bet per šitą prizmę, tai ir yra ta dvasia, kai visą laiką smegenys budrios, visą laiką akys mato ir visą laiką tu galvoji, ir nori įgyvendinti tam tikras idėjas ir išspręsti tas žmonių problemas. Ar tai būtų poilsio, ar kažkokio sveikatingumo, visus tuos poreikius, kuriuos turi mūsų svečiai, norėjimas juos išspręsti, norėjimas padėti, norėjimas parekomenduoti (kaip aš pokalbio pradžioje sakiau, kad mes paslaugų nepardavinėjame, mes paslaugas rekomenduojame). Tas noras rekomenduoti, noras padėti ir yra ta dvasia.
Kai atvažiuoja mūsų svečiai, jie sako, kad čia yra kažkokia aura, tokia lyg šiluma sklinda ir, aš manau, kad tai atsiranda iš to, kad šitas verslas nebuvo sukurtas vardan verslo. Nebuvo sukurtas pinigams uždirbti. Aš manau, kiekvienas didis verslas, kiekvienas didis prekės ženklas buvo kurtas negalvojant apie pelną, apie kažkokią didžiulę verslo imperiją. Ar mes imtume garsiausius pasaulinius prekių ženklus (tokius kaip „Apple“, „Microsoft“, „Virgin“ ir panašiai), jie visi prasidėjo nuo idėjos išspręsti kažkokią tai problemą. Idėjos kažką sukurti didesnio. Kodėl jie yra sėkmingi? Dėl to, kad jie niekada negalvojo apie finansinę naudą. Tai pas mus jaučiasi tas, kad tai nėra sukurta pinigams, tai yra sukurta žmonėms.

Ingrida Stankevičienė: Į šitą parką, bent jau kaip kalbėjo parko įkūrėjas, buvo svajojama, kad atvažiuos dešimtys, na šimtas, tarkime „Senukų“ darbuotojų po darbo pailsėti. O atsitiko taip, kad kaip jūs pats ir kalbėjote prieš mūsų interviu, kad suvažiuoja žmonės iš įvairių pasaulio kraštelių ir netgi iš egzotiškų šalių, nesitikėdami atrasti tai, ką jie mato.
Osvaldas Plienaitis:
Visiškai teisingai. Ir kai idėja pranoksta lūkesčius, tai visada yra gerai. Parko įkūrėjas, Augustinas Rakauskas, kurdamas šią vietą, galvojo apie savo darbuotojus, galvojo apie žmones, kurie dirba „Senukų“ sistemoje ir galvojo apie jų poilsį, gerovę, ir taip atsitiko, kad tai tapo ne tik „Senukų“, bet ir visos Lietuvos, ir visų lietuvių, esančių visame pasaulyje, susitikimų vieta, bendravimo vieta. Ir išaugo tai į istoriją.

Ingrida Stankevičienė: Ir, Osvaldai, trumpas jūsų linkėjimas klausytojams.
Osvaldas Plienaitis:
Šiais laikais būti savimi tapo labai didžiule prabanga. Mes esame apsupti visuomenės normų, įvaizdžių, materialinių dalykų. Mes kartais pamirštame dvasią, tą harmoniją, susiliejimą su gamta, su šeima, tuos tarpusavio santykius. Aš linkiu atrasti laiko pailsėti ir atkurti tą ryšį per poilsį, per gamtą, per vandenį, per visus pojūčius. Ir ilsėdamasis žmogus visiškai kitaip jaučia tą patį ir maisto skonį, kai jis neskuba per pietų pertrauką greičiau pavalgyti ir grįžti prie darbų. Visai kitaip rega, klausa veikia, kūno pojūčiai, kai šiek tiek sustoji ir pagalvoji, kur aš esu, ką aš darau. Ir tas ryšys su savimi ir su aplinka yra šiek tiek atkuriamas.