„Dauguma mūsų labai mažai dėmesio skiriame tam, kad suvoktume savo arba kito žmogaus jausmo būseną esamą akimirką. O juk jausmo suvokimas mūsų protą ugdo kaip mažą vaiką! Jei jausmas ir protas labiau suartėtų, žmogus pasireikštų visiems suprantamais veiksmais ir savo harmoninga veikla kasdieniniame gyvenime duotų daugiau naudos visai žmonijai. Kai aiškumui atrasti naudojamės tik konkrečiais praeityje sukurtais protiniais dariniais, stereotipais, tampame bejausmiais žinovais.
Protinių stereotipų dariniai nepalieka sieloje tokio ryškaus pėdsako, kaip jausmo proto išvados, kylančios protui siekiant suvokti šios akimirkos būseną, išnaudojant gyvenimo suteiktą galimybę ugdyti dvasios sąmoningumą.“ (Augustinas Rakauskas, „Globali jausmo proto dvasia“)
Atrodytų, kas gali geriau žinoti, kaip mes jaučiamės, jei ne mes patys? Kol kas laikas toks, kad mes dažnai nepasitikime tuo ką jaučiame, mąstome ir atsakomybę už savo jausmus ir mintis perleidžiame specialistams. Į Lietuvą vis labiau smelkiasi iš vakarų ateinančios tendencijos naudotis psichologijos, psichiatrijos, specialistų, trenerių, mokytojų paslaugomis. Šiandien pabandysime pažiūrėti į tai, kas vyksta su mumis, su visuomene, įtraukdami tokį specialisto požiūrį. „Verslumo dvasioje“ svečiuojasi santykių ekspertas Darius Ražauskas.
Klausyti internetu.
Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Laida „Verslumo dvasia“ transliuojama penktadieniais 10:10 val., kartojama savaitgalį 17 val.
***
Edita Marciulevičienė: Laidą pradėsime nuo laidos autoriaus Augustino Rakausko citatos iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“: „Dauguma mūsų labai mažai dėmesio skiriame tam, kad suvoktume savo arba kito žmogaus jausmo būseną esamą akimirką. O juk jausmo suvokimas mūsų protą ugdo kaip mažą vaiką! Jei jausmas ir protas labiau suartėtų, žmogus pasireikštų visiems suprantamais veiksmais ir savo harmoninga veikla kasdieniniame gyvenime duotų daugiau naudos visai žmonijai. Kai aiškumui atrasti naudojamės tik konkrečiais praeityje sukurtais protiniais dariniais, stereotipais, tampame bejausmiais žinovais.
Protinių stereotipų dariniai nepalieka sieloje tokio ryškaus pėdsako, kaip jausmo proto išvados, kylančios protui siekiant suvokti šios akimirkos būseną, išnaudojant gyvenimo suteiktą galimybę ugdyti dvasios sąmoningumą.“
Laidą pradėjome citata dėl to, kad norime parodyti, jog kiekvienas žmogus pats save gali pajausti, suprasti, pats sau gali būti psichologas, bet kol kas laikas toks, kad mes nepasitikime tuo, ką jaučiame, kaip mąstome, ir atsakomybę už savo jausmus ir mintis perleidžiame kitiems, specialistams. Į Lietuvą vis labiau smelkiasi iš Vakarų ateinančios tendencijos naudotis psichologijos, psichiatrijos specialistų, jie įvairiai vadinami, paslaugomis.
Šiandien pabandysime pažiūrėti į tai, kas vyksta su mūsų visuomene, su mumis, įtraukdami tokį specialisto požiūrį. Laidoje svečiuojasi santykių ekspertas.
Darius Ražauskas: Vakarai ir gerom, ir blogom prasmėm smelkiasi į Lietuvą. Šitas momentas, kad pas mus atkeliauja psichologai, psichoterapeutai, koučeriai ir panašūs, žmonės dirbantys, konsultuojantys, su žmonėmis, kai jiems yra sunkumai, – jie vis geriau priimami, jie vis labiau tampa tokie kaip mūsų kultūros dalis. Dar po kokia dešimt metų turbūt „psichologas“ bus jau toks nebegąsdinantis žodis. Nes aš dabar tikrai esu ne vieną ir ne du klientus turėjęs, kurie galvoja, kad aš visai ne prie psichologijos, tiesiog, kažkoks santykių ekspertas, na kažkoks…
Kodėl jūs taip bijot tų psichologų, ką jie jums blogo padarė?
Ingrida Stankevičienė: Jūs labai įdomią mintį pasakėte, aš labai dažnai ją girdžiu. Sakot, pas mus labai daug kas ateina iš Vakarų, na, šiaip, ne tik iš Vakarų, ar ne? Bet tam, kad ateitų, tai yra vienas momentas, kitas momentas – tam, kad pas mus ir pasiliktų. Tam, kad pas mus pasiliktų, mes turėtume tai įsileisti ir tai apgyvendinti. O kad galėtume apgyvendinti, mes tam turėtume tam turėti vietos. Tai mes kažko turime atsisakyti, tam, kad galėtume kažką priimti. Ar ne?
Darius Ražauskas: Tiktai taip. Aš pritariu. Šitam požiūry mano irgi panašus yra mąstymas ir kai kurie mano mokytojai irgi taip sako, kad santykių psichologijoje, jeigu nori kažką priimti, įsileisti į savo gyvenimą, arba, pavyzdžiui, užmiršti ar susitaikyti su kažkokiais sunkumais ar neištikimybėm šeimoje, ar kažkuo, tam reikalingos ir pastangos, bet tuo pačiu ir galimybė, ir net tos laisvos vietos turėjimas, tokios psichologinės.
Tai jau jeigu kalbame apie tautos sąmonę, mentalitetą ar net papročius, tradicijas, tai akivaizdu, kad mes prarandame savo senelių kartos visą lobyną, tautosaką, tradicijas, šeimos ritualus ir į jų vietą vat turim ką priimti. Ateina šiuolaikinė kultūra, ateina socialiniai tinklai, kompiuteriniai žaidimai, ateina pornografija, ateina ir gerų dalykų, ir jie užima tą vietą, nes tuščia vieta ilgai nebūna pas žmogų psichikoje. Mes turime kažkuo sekti, kažkuo sirgti ir kažkuo vadovautis.
Ingrida Stankevičienė: Aš klausiau keletą jūsų pasisakymų, ir jūs užsiminėte apie Olegą Torsunovą. Tai aš supratau, kad jūs ajurvedą žinote?
Darius Ražauskas: Irgi, taip žinoma.
Ingrida Stankevičienė: Mūsų „Verslumo dvasios“ komandoje, galima taip sakyti, yra dažnas mūsų laidos svečias. Jis yra kalbėjęs apie tokį dalyką, kad jis irgi labai daug turi seminarų, labai daug turi mokinių, įvairios paskaitos, žodžiu, labai intensyvus grafikas ir gyvenimo ritmas. Taip atsitiko jo gyvenime, kad jį paliko jo žmona. Tai buvo labai keista, kad žmogų, kuris kalba apie santykius, apie dvasines vertybes, apie šeimos institutą, kaip stipriausią. Ir štai ką jis padaro – jis viešai pasisako savo klausytojams, tiems, kuriems jis kalba kaip reikia išsaugoti šeimą, jis sako: „Žinot, mane paliko. Žinot, aš tikriausiai padariau ten ir ten klaidas“.
Ir aišku, iš kitos pusės galima pasakyti, kiekvienas psichologas, jis yra verslininkas. Ir sugebėti padaryti, kaip sakoma, – čia mūsų laidos autorius Augustinas Rakauskas taip dažnai sako: „Sugebėk padaryti verslą iš savo skausmo“, – tai reiškia, parodyk žmonėms kaip tu jauties, ką tu išgyveni, tegul žmonės tai pamato, patiria kartu su tavim. (Čia, žinot, kaip Aristotelis kalbėjo etikoj apie katarsį…) Šitaip tu suteiksi žmonėms galimybę iš to pasimokyti.
Kai tu pati pasakysi, kaip tu jauties, per tai tu galėsi pradėti analizuoti, ką tu iš tiesų jauti ir kodėl tu taip jauti. Čia žinot kaip, ne be reikalo yra toks klausimas: „Kodėl aš taip jaučiuos?“ – tai reiškia: „Kodėl“ – tai aš kreipiuosi į savo protą, „aš jaučiuos“ – aš dirbu su savo širdimi. Žodžiu, tie pagrindiniai du įrankiai – mano širdis ir mano protas – tai yra tie resursai, per kuriuos aš atskleidžiu save.
Tai grįžtant prie Olego Torsunovo, jis laiks nuo laiko, yra toks, aš nežinau, kaip tas žodis yra dvasinis „pasninkas“ – jis užsidaro, išvažiuoja ir ilgai praleidžia vienas. Jis meldžiasi, medituoja.
Tai aš jūsų noriu paklausti: mokytojas visada privalo atsidurti mokinio vietoje, patirti daugybę dalykų, ką jaučia jo mokinys, tam, kad galėtų vėl per tai pakilti į mokytojo statusą. Kaip jūs į tai žiūrite?
Darius Ražauskas: Aš ne tai, kad žiūriu, aš tai bandau praktiškai, ir absoliučiai tam pritariu. Man labai priimtinas, sakykim, daugelio turbūt, su kuriais man gyvenime teko susidurti tiek psichologijos, tiek psichiatrijos, tiek netgi dvasinių mokytojų požiūris, kad tu turi būti atviras. Tu turi nebijoti kalbėti apie savo problemas ir savo trūkumus.
Mane dažnai nustebina, kai, ar mano žmona, ar aš žurnalistams (jie, įsivaizduodami, kad jeigu tu esi mokantis žmogus, kuris moko santykių) pasakau, kad pas mus šeimoje būna problemų, būna ginčų, būna visko, ir jie labai nustemba: „Kaip tai?! Jūs gi ideali šeima, jūs gi turit išsilavinimą, jūs mokot, pas jus nieko negali būti, ir nieko negali vykti“. Tai man pažįstama, kad nesu šventasis ir mes turime problemas.
Ir tas labai svarbus momentas, kad nuolat reikia pasikrauti ir atrasti resursų padėti žmonėms, ir tuo pačiu padėti sau. Tai mano atveju, tai yra meditacija, ir reguliarios, kai dar buvo galima, piligriminės kelionės, dalyvavimas įvairiausių konfesijų dvasiniuose renginiuose, nes taip aš pasikraunu savo bateriją. Žinoma, sportas, gamta, proto valdymo pratimai, – įvairios technikos. Labai svarbu turėti, ir tą pabrėžia šiuolaikinė ir Europos psichologų asociacija, savo mokytojus, kurie tave prižiūrėtų, ir kuriems tu atsiskaitinėtum, ir būtum mokinys, ir kurie reguliariai tave analizuotų. Tai supranta ir mokslo pasaulis, tai supranta ir dvasinės tradicijos. Nes jeigu bet kurioj klasikinėj dvasinėj tradicijoj tu eini giliau, rimčiau, ir esi kažkuo užimantis pareigas arba darantis kažkokią rimtesnę įtaką, rimtesnis pamokslautojas, tu visada turėsi dvasios tėvą arba vyresnį vadovą, kurio funkcija bus tave prižiūrėti, tau padėti, o jis turės turėti savo vadovus ir panašiai. Kitaip sakant, tokia pagalbinė dvasinė hierarchija reikalinga.
Bet kuriam pažangiam psichologui arba terapeutui šiais laikais to ypač reikia, nes žmonės dabar ateina su labai neramiais protais, su labai daug problemų, šiuolaikinis žmogus yra greitas, be galo aktyvus, ir tu kaip kempiniukas visą tą sugeri, tu priimi visą tą jo gyvenimą, greitį, ir negatyvą, ir džiaugsmą, ir pozityvą, ir kad visa tai suvirškintum ir tame dar išgyventum kažkiek prasmingai, mano giliu įsitikinimu, kiekvienas su žmonėm dirbantis žmogus turi turėti kažkokią giluminę savęs suradimo, sukoncentravimo ir nuraminimo techniką. Kažkam tai yra malda, kažkam galbūt tai yra mantra, meditacija, kažkam tai yra kita technika. Kažkam gal net, jeigu žmogus yra ateistiškas, ar neįsisąmoninimos tos psichologijos technikos ar pratimai, bet kad kasdienis darbas su savo protu ir vidum yra reikalingas, tai aš tuo šventai įsitikinęs, nes būna dienų kai skubi, skraidai, kažką darai, čia dar prieš karantiną, dabar ramiau, ir tu nespėji tarkim skirti to kasdienio laiko savo rytinei meditacijai, pasivaikščiojimui miške, ir paskui jauti kaip visa diena kitokia, visas tavo darbas, mąstymas, proto būklė, viskas sukasi šiek tiek kitaip. Tai ir klientams aš patariu pasidomėti šitais dalykais, jeigu tik žmogus yra linkęs, pavyzdžiui, į dvasingumą, į ezoteriką, tai būtinai rekomenduoju, nes mokslo pasauly yra nemažai tyrimų, kurie rodo, kad žmonės, kurie atranda tikėjimą, kurie turi gilesnes vertybes ir kurie užsiima kažkokia kasdiene dvasine praktika jiems lengviau sveikti tiek nuo fizinių sužeidimų, tiek nuo psichologinių. Ir čia jau man tas yra svarbu, nes pas mane dažniausiai kreipiasi šeimos, kurios išgyvena skyrybas, ar kažkokius šeimyninius nesklandumus, konfliktus…
Ingrida Stankevičienė: Galima, čia stabtelkime, o ką reiškia – čia mes šia tema gal ir galėsime pakalbėti – žmogus linkęs į dvasingumą?
Darius Ražauskas: Geras klausimas, bet į kurį labai sunku atsakyti, apibrėžti, nes čia – vadinamasis sąvokų konfliktas. Kiekvienas mes turime šiek tiek skirtingą smegenų struktūrą ir viską, absoliučiai viską šitam pasauly suprantame savaip.
Bendrai paėmus, kaip aš suprantu, kas tai yra žmogus linkęs į dvasingumą, ar klientas linkęs į dvasingumą…
Ingrida Stankevičienė: Gal tada, atsiprašau, padarome tiesiog, kad būtų paprasčiau: žmogus yra dualus, taip? Jeigu jis linksta į dvasingumą, dvasingumui kokia būtų prieštara?
Darius Ražauskas: Dėl dualumo, aš ne visai pritarčiau, nes kai kurios dvasinės tradicijos dualumą apibrėžia, bet taip pat apibrėžia, pavyzdžiui, sanskritu ir ta pačia Acintya-bhedabheda-tattva filosofija, kad taip pat yra skirtybė, bet ir vienybė tame…
Ingrida Stankevičienė: O kaip jūs pats į tai žiūrite? Yra labai daug įvairių šaltinių tuo klausimu, bet kaip jūs žiūrite į žmogų? Gal mes tada pabaldome abu: žmogus – jūs sutinkate, kad žmogus turi egoistinę prigimtį?
Darius Ražauskas: Tikrai taip.
Ingrida Stankevičienė: O jūs ne kartą esate kalbėjęs, kad reikia tikėti likimu. Kas tada yra ta vieta, kada mes, būdami egoistais, tikime likimu? Kuri vieta mumyse tuo tiki?
Darius Ražauskas: Na aš pirmiausia žmogaus struktūrą suprantu trimis sluoksniais: pirmiausia – tas grubus fizinis kūnas, tada antras, jau, sakykim, tas subtilesnis toks vat mūsų proto veikla ir trečias sluoksnis būtų dvasinis, kuris jau toks sunkiau apčiuopiamas ir žymiai sunkiau suprantamas. Aišku, mes labiausiai mąstome viską proto ir intelekto lygyje. Vėlgi, kai kurie mano mokytojai atskiria tas sąvokas – protą ir intelektą, kaip dvi skirtingas funkcijas, nes dažnai mes galvoje girdime tuos du skirtingus balselius: vienas sako daryk taip, kitas sako daryk taip. Dar paskui koks trečias, sąžinės balsas, įsijungia. Tai čia gan sudėtingas klausimas, bet aš jį gan paprastai matau.
Mūsų kiekvieno protas turi tą egoizmo grūdą ir linkęs į save. Kiekvieno nagai šiek tiek į save lenkti. Žmogus, sugebėjęs šitam gyvenime savo godumą ir savanaudiškumą šiek tiek suvaldyti, padedamas, tarkim, dvasinės praktikos, išmokęs šiek tiek atiduoti savęs ir savo laiko kitiems, bet vėlgi, netapęs auka ir nenuėjęs į aukos poziciją, bet iš jėgos, iš tos pozicijos, kad aš noriu padaryti gera, aš noriu palikti pasaulį šiek tiek geresnį, aš noriu padėti ir aš ieškau gyvenimo prasmės. Kiekvienas tą prasmę bando kitaip atrasti.
Ir nemažai šiuolaikinių psichoterapijos specialistų sako, kad vat būtent žmogus, plius-minus vyresniame amžiuje, nuo 40–50 metų, neatradęs gilesnės gyvenimo prasmės, išskyrus materialią – tai pinigai, šeima, vaikai, geras darbas, didelis namas, prabangi mašina, bla-bla-bla…, jeigu žmogus lieka šitame lygyje, jį pradeda iš vidaus kankinti toks neaiškus kirminiukas.
Man dažnai tenka tarp klientų susidurti su tuo „kirminiuku“, jis man labai įdomus: kas tą žmogų kankina, kai jis viską turi? Nes kartais tenka, nedažnai, bet kartais, tenka dirbti su įžymybėmis ar su milijonieriais: turtingais žmonėmis, Lietuvos scenos žvaigždėmis, su visokiais eurovizininkais ir panašiai, ir kai kurie iš jų atrodo to materialaus žmogaus žvilgsniu turi daug ten ir šlovės, ir pinigų, sėkmės, grožio ir dar kažko, bet dažniausiai, kaip taisyklė – tai nelaimingiausi žmonės. Kaip taisyklė – tai dažniausiai labiausiai išsekę žmonės, nes jiems reikia labai daug vaidinti.
Aš visada juokauju su klientais, aš nesugebu į šitas materialias problemas žiūrėti rimtai. Aš stengiuosi ir iš savo šeimos, sakykim taip „tragedijų“, padaryti linksmą požiūrį ar linksmą kampą. Lygiai taip pat su klientais.
Ingrida Stankevičienė: Sustosiu čia, labai būtų geras receptas visiems. Nuo ko jūs atsispiriate, kas yra jūsų atskaitos taškas, kad jūs juokiatės žiūrėdamas tiek į savo, tiek į kitų problemas?
Darius Ražauskas: Mano atveju, tai dvasinė filosofija. Man teko dar prieš šeimyninį gyvenimą trejus metus gyventi vienuolyne Achvene, rytietiškame, ir ten studijuoti rytų filosofiją, bet tuo pačiu matyti kaip į tą vienuolyną vis laiks nuo laiko ateina žmonės, kurie patirdavo gyvenime sunkius išbandymus. Tarkim, prarado šeimą, juos apgavo, priklausomybė nuo narkotikų ar alkoholio, iš gatvės žmonės, patys įvairiausi, labai gyvenimo nukankinti žmonės, jau tokioj liūdniausioj, kokioj tik galima padėty, ir man būdavo didžiausias stebuklas, kaip daugeliui jų, tarkim nei psichologija, nei kažkokie rimtesni, ten tarkim išblaivinimo įvairios ligoninės ir panašiai, negalėdavo padėti rimtai, o kai kuriems jų pagyvenimas ir tiesiog pabuvimas, tarkim, pusmetį vienuolyne, pakeisdavo gyvenimą – įkvėpdavo ir naujos energijos, ir jėgų, ir džiaugsmo, ir prasmės, ir visko. Ir tada man vat po truputį dėliojosi ir formavosi tas toks matymas, kad na mes per daug rimtai iš tikrųjų į viską žiūrime. Ir vėliau netgi keli mokytojai, tai netgi psichologijos mokytojai patvirtino, kad humoras yra super galingas ginklas, jeigu tu sugebi pats iš savęs pasijuokti, jeigu tu juokiesi tik iš kitų – tai gali turėti du galus.
Ingrida Stankevičienė: Kas yra atskaitos taškas jumyse?
Darius Ražauskas: Sunku pasakyti, nes tai yra, turbūt kaip psichologijos mokslas sakytų, pusė to yra prigimtinės savybės. Aš nuo vaikystės buvau linksmas vaikas, linkęs žiūrėti į pasaulį linksmai, nes kai kurie tiesiog iš prigimties, netgi dar neturėdami patyrę kažkokių traumų, jau yra pagal savo psicho tipą linkę į pesimizmą, depresiją ir t. t., neurotiškumo turi daugiau, čia tiesiog taip yra, mes gimstame su skirtingu genetiniu kodu, tai yra faktas. Tą jau tyrinėjant net mažyčius vaikus tai puikiai matosi, kad jie atsineša savo „kuprinę“. Sakykim, vienas iš filosofijos sakytų iš praeitų gyvenimų, kiti sakytų tiesiog atsineša savo unikalumą, perimtą iš tėvų, ir pan. Tai čia viena dalis yra paveldėtas, ar ne?
Kita dalis, tai yra tai, ką išmokau gyvendamas vienuolyne, ir tai, ką išmokau iš savo psichologijos mokytojų: jeigu nori išlikti, pavyzdžiui, dirbdamas su sunkiais klientais ir neišprotėti, šiek tiek žiūrėk į tai linksmai, bet tuo pačiu pagarbiai. Tu vertink žmonių gyvenimus ir kančią.
Ir kol aš pats gyvenime nebuvau vienų ar kitų sunkumų patyręs, būdavo labai sunku ir klientų įvertinti kai kurias sunkias situacijas, žinoma aš ne visus sunkumus gyvenime esu perėjęs, vėl ne visada viską gali 100 procentų užjausti ir išgyventi. Bet aš tikrai palaikau tą…
Ingrida Stankevičienė: Ačiū, Dievui, kad jūs tikrai neperėjote tų visų sunkumų.
Bet aš vis tiek ties ta vieta sustosiu ir dar kartelį paklausiu: kada žmoguje susiformuoja, kaip jūs manote, ta charakterio savybė, man atrodo, tai jau yra dvasinė savybė, kad gali pasižiūrėti iš aukščiau ir tiesiog, kaip jūs sakote, linksmai vertinti tą praeitą pakopą, įvertinti, priimti tą patirtį, kaip pamoką?
Darius Ražauskas: Čia yra aspektai. Čia yra daug aspektų: vienas iš jų yra išmokti žiūrėti kaip iš mokinio pozicijos. Tai pavyzdžiui, koučingo terapijoje tai vadinama „nusisvarbinimu“, čia tas ego mechanizmas. Mes jaučiamės labai labai svarbūs. Kuo žmogus jaučiasi svarbesnis, tuo jis labiau kenčia gyvenime: kodėl su manim taip pasielgė, kodėl mane išdavė, kodėl mane paliko, kodėl tas, kodėl tas…, kodėl man algą sumažino?! Ir panašiai. Reiškia – aš aukos pozicijoje.
Tai kaip ateiti į tą mokinio poziciją, aš negaliu… Na, yra daug mokyklų, kurios moko, bet dažniausiai kiekvieno kelias būna unikalus. Reikia truputį skausmo, reikia truputį dvasinės patirties, reikia truputį gero bendravimo, nes mūsų veidrodiniai…
Ingrida Stankevičienė: O atsiprašau, dvasinė patirtis su skausmu turi kažką bendro?
Darius Ražauskas: Kartais turi, kartais ne. Aš pažįstu žmonių, tarkim vienuolių, kurie per skausmą atėjo, grynai per skausmą ir sunkius gyvenimo išbandymus – mirtis, tragedijas, atėjo į dvasinį kelią, o turiu tų, kurie atėjo per skonį, per džiaugsmą, jie tiesiog pabandė maldą kažkada, pabandė kažkada gilesnę meditaciją ir jiems taip buvo gera, jie rado ryšį, jie taip pajautė gyvenimo prasmę, kad jie pradėjo…
Ingrida Stankevičienė: Ir pabėgo iš to gyvenimo ir nubėgo į vienuolyną, taip?
Darius Ražauskas: Tai puikiai veikia, ta prasme, vieniems tai yra skonis, ir tai senovės filosofijos aprašo. Daugelis senovės šventraščių, pavyzdžiui, jeigu paimsite kokią Bhagavata purana, kuriai daugiau kaip 5 tūkstančiai metų, jūs tą rasite.
Ingrida Stankevičienė: Bet man labai įdomu, ir „Verslumo dvasios“ laidose mes stengiamės, kad mūsų pašnekovas labiau pasakytų, ką jis pats jaučia, kaip jis pats mato.
Darius Ražauskas: Vat čia ir bus visas blogis, nes man pasitvirtino kelių tų tradicijų matymas ir aš matau tomis, sakykim, tradicijų ir šventraščių akimis, nes man tai, kaip pasakyti, suveikė ir man tai pasiteisino kažkokia metodika. Tai aš matau per tą prizmę. Aišku, tai mano patirtis. Aš kai medituoju, aš jaučiu tą ramybę, aš kai darau savo piligrimines keliones arba kai dirbu su klientais pagal atitinkamą metodiką, tai aš irgi matau rezultatą. Tai yra mano patirtis, bet tuo pačiu tai yra patirtis atėjusi per mokinių, mokytojų seką, arba parampara sanskritu. Iš manęs sunkiai pavyks ištraukti tokias vien vien mano patirtis, nes jos dažniausiai bus…
Ingrida Stankevičienė: Gerai, tada mes pabandykime grįžti prie mūsų praeito klausimo, kur kalbėjome apie žmogaus dualumą, ir jūs sakėte, kad žmogus yra iš vienos dalies egoistas ir jo tie nagai visada šiek tiek į save, ir jūs turite tokią kaip prielaidą, o gal jau ir patirtį, kad žmogus savo egoizmą pats gali ir valdyti, taip? Pabuvęs gamtoje, pameditavęs, jis gali jį sukontroliuoti. Žodžiu, jis yra savo egoizmo šeimininkas?
Darius Ražauskas: Retu atveju. Pilnai egoizmą suvaldęs žmogus jau yra šventas. Tokių yra iš tikrųjų labai retai, bet kažkiek procentų, jeigu turim šimtabalę skalę, ar ne, reitingą, tai taip, kuo žmogus mažiau egoistiškas, tuo jis gyvenime laimingesnis bet kokiose aplinkybėse, tuo jis mažiau susireikšmina, susisvarbina, tuo jis lengviau priima įžeidimus ar sunkumus, bet tuo pačiu nepasiduoda, neverkia ir nenuleidžia rankų bet toliau gyvena, ir sugeba, dažniausiai sugeba, juos nugalėti. Kaip ir yra žmogus šeimininkas. Ta prasme, galimybę ar tikimybę valdyti tą savo ego mes turime kiekvienas, bet tai tiesiog yra ilgas ir sunkus darbas. Ir sako lengviausia, bent jau daugelis šaltinių, yra tai perimama gyvai bendraujant su tai pasiekusiu žmogumi. Na, kitaip sakant, reikalingas gyvas kontaktas ir kad mūsų veidrodiniai neuronai padirbėtų su žmogumi, kuris tarkim yra nusisvarbinęs arba turi mažai to ego, puikybės ir kitų elementų, bet yra labai daug gyvenime pasiekęs. Nes labai lengva pasižadėti ir pasakyti: „Oi, jeigu turėčiau milijoną – pusę labdarai paaukočiau“, arba „jeigu būčiau įžymus tai daryčiau gerus darbus“ arba „visiems šypsočiausi“. Palauk, tapsi tu turtingas ir įžymus, tada pasakysi…
Ingrida Stankevičienė: Vieną minutėlę, aš truputėlį įsiterpsiu, mes dirbame su mūsų vadovu, laidos autoriumi, „Žinių radijo“ savininku ir jis iš savo karčios patirties žino, kad, jeigu, yra didžiulis klausimas ir didžiulis didžiulis darbas, reikia būti labai budriam, žinant kaip tuos pinigus labdaroje kažkam duoti. Nes labai dažnai tai, kaip sakoma, virsta tokiu pragaru…
Darius Ražauskas: Taip, čia – kita problema…
Ingrida Stankevičienė: Bet grįžtant prie to egoizmo, štai jūs savo pokalbiuose, pradėdamas, įvedinėdamas savo temą, savo, kaip psichologo, kaip to, kuris gali duoti (receptą – nenorėčiau pasakyti), kuris gali padėti pakeisti gyvenimą. Jūs pradedate nuo tokios startinės pozicijos, kad yra didžiulis tempas ir didėja stresas. Ar jums neatrodo, kad tempas ir stresas, ir šiandieninė situacija tai ir yra to nuolatinio augančio egoizmo pasekmė? Ir kad to proceso mes valdyti nelabai ir galime. Bet yra kitas momentas, apie ką jūs gražiai labai kalbate ir ką tik dabar pasakėte, apie aplinką, kad kaip mes, kaip kalbėdamas apie tuos veidrodinius neuronus, bendraudami galime kurti tokią aplinką, tokius santykius… prašau, tęskite.
Darius Ražauskas: Jūs paliečiate daug temų iš karto vienu metu ir man jas visas norisi atskleisti, bet man reikėtų dar poros laidų. Tai aplinka, taip, tiek mokslas, tiek dvasinis pasaulis, tiek aš pilnai pritariu, kad aplinka turi labai didelį poveikį, lygiai taip pat ir mes tai aplinkai darome įtaką, čia yra du susisiekiantys indai, vienareikšmiškai. Kas tą egoizmą pasaulyje didina ar skatina? Aš nesutikčiau, kad jo daugėja, pagal šiuolaikinius tyrimus iš tikrųjų jo mažėja, dabar ateinanti, jauna karta vat „Millenium“ karta, ir „Z“ karta ir panašiai, kaip jas bevadintum, jie žymiai labiau už praeities kartas linkę padėti, aukoti, dalytis savo atlyginimu, su ta pačia blogai administruojama labdara, ar kuo tik nori, kitaip sakant, taip bendrai pažiūrėjus tai pasaulis vis dar eina ne į tą pusę, kur mums norėtųsi, ekologija, ekonomika, viskas atrodo tik tos didžiosios korporacijos, užterštumas, tie dalykai vyksta ne į tą pusę, tos didėjančios skolos, ta visa monetarinė politika…
Ingrida Stankevičienė: O galima, aš truputėlį sustosiu: o ar jums neatrodo, kad jaunas žmogus, kuris dalijasi savo atlyginimu su kažkuo, tai ir yra viena iš didėjančio egoizmo formų? Nes kada mūsų egoizmas išauga tiek, kad mes darome verslą net iš savo demonstruojamo gerumo, tai yra pati pavojingiausia egoizmo forma.
Darius Ražauskas: Sutikčiau, kad, vėlgi, tai yra tyrinėta, kad labdara, kuri teikiama, kad iš to pasipelnyti arba pasidaryti…
Ingrida Stankevičienė: Bet labdara čia tik kaip pavyzdys.
Darius Ražauskas: Puikiai šitą momentą suprantu, bet aš turiu galvoje, kad aš matau ir tą gerėjančią jaunimo pusę. Vėl gi, čia kaip paimsi kokį miestą, kokią valstybę ar kokią grupę, bet pats principas, kad nepaišyčiau pasaulio juodomis spalvomis, nes jame vyksta keli procesai vienu metu ir neaišku, kaip viskas pasisuks po 10, 20 ar 50 metų. Taip, tikrai daugėja streso, taip atrodo tarsi ir godumo, gal, ypač verslo pasaulyje, politikoje lyg ir nemažėja, o gal ir daugėja, sunku pasakyti, nes pasaulis labai margas. Bet kokia bus ta ateitis, ar ateity mes turėsime daugiau to gerumo viens kitam ir ar ateity turėsime daugiau ramybės – sunku pasakyti. Aišku, technologijos augs ir didės, su jomis labai daug ateis iššūkių. Pirmiausia tai, kad nebeliks pusės darbų kuriuos turim dabar ir labai greitu laiku, mes dar tai turbūt pamatysime, ir ką mes darysime su daugiau nei puse žmonijos, kurie neturės ką veikti?..
Ingrida Stankevičienė: Jūs į tai sakote, kad jūs tikite likimu, jūs pastoviai cituojate dvasinius šaltinius ir iš to mes galime daryti prielaidą, jog jūs tikite, kad viskas vyksta dėsningai, ar ne? Tai jeigu viskas vyksta dėsningai ir mes išgyvename tam tikrą periodą, tai tos armijos bedarbių, jos turės labai kažką sistemingai daryti. Tai vyksta tikriausiai viskas labai tikslingai.
Darius Ražauskas: Tai pirmiausia pratęsiant mintį, mane įkvepia, visą gyvenimą mane įkvepia tai, kai aš matau kaip mano mokytojai – psichologai ar terapeutai – dirba su žmonėmis, kurie papuola į sunkias situacijas arba tragiškas situacijas – artimųjų mirtis, netektis, bankrotas, mirtina liga, skyrybos. Tos situacijos dažnai, jeigu jas priimti nuoširdžiai ir pilnai ir joms nesipriešinti, kai kuriems iš jų tampa maksimalių galimybių tašku. Reiškia situacija nuo kurios jie atsispiria ir pradeda keistis, augti, atrasti savo kažkokį dvasinį kelią, atrasti naujas knygas, dalykus, atrasti naujas pažintis, žmones ir transformuoti ar pakeisti savo gyvenimą. Tai aš tikiu, kažkuria prasme, kad yra kažkoks aukštesnis planas už viso to, ir tos nelaimės, sunkumai ir tragedijos, kurios ateina ir pas kiekvieną ateis į gyvenimą, nebūna gyvenimo be tragedijų, be problemų, tiesiog klausimas kada jos pas tave ateis – dabar, po dvidešimt metų, po dešimt – pas kiekvieną bus sunkumų. Galų gale visi mirsim. Tai tas sugebėjimas pamatyti ir priimti kitaip situaciją ir kitaip joj gyventi yra didžiausias man stebuklas, kurį kai kurie terapeutai ir mokytojai sugeba klientams parodyti, kad, žiūrėk, tau nereikia būti auka, mes galim išmokti šitą skausmą ir šitą visą situaciją priimti, už ją padėkoti, pradėti į tai žiūrėti kaip į kažkokią, galbūt netgi kartais, dovaną, ir atsispyrę, motyvavęsi, su tuo skausmu pradėti kažką keisti savo gyvenime. Galbūt pradėti keisti mitybą, gyvenimo būdą, pradėti kažkokią dvasinę praktiką, galbūt psichologinę praktiką, nesvarbu, bet būtent pradėti pokyčius, nes daugelis mūsų gyvena gyvenimą tokioj tiesioj linijoj, kaip esam įpratę. Ten daug labai nieko nekeičiam, na galbūt keičiam grietinės rūšį, kurią perkam „Maximoj“, ar dar kažką, bet esminių pokyčių vyksta mažai pas žmogų, kai jis jau baigia savo išsilavinimą ir pradeda reguliariai dirbti ir tarsi siela pradeda gęsti toj kasdienybėj, kuri yra tokia pati, tokia pati… nebėra vidinio augimo, nebėra pokyčių.
Tai aš giliai įsitikinęs, kad dalis nelaimių, katastrofų ir tokių sunkumų mūsų gyvenime turi labai gilią prasmę, tie visi sunkumai gali mums padėti augti, jeigu tik atsiras mumyse, viduje, resurso į tai pažiūrėti kitaip, priimti kitaip. Tam padeda knygos, tam padeda mokytojai, tam gali padėti psichologas arba psichoterapeutas, kuris tai moka ir supranta kaip žmogų išvesti iš tos aukos pozicijos ir kaip jam padėti tapti tuo gyvenimo mokiniu. Ir mokytis iš savo sunkumų ir nelaimių, nes mokytis iš kitų yra labai sunku. Sako, kad žmogus yra labai protingas, kuris mokosi iš kitų klaidų, bet tai yra labai reta. Mes dažniausiai mokomės iš savo situacijų, mes dažniausiai mokomės iš savo nelaimių ir sunkumų.
Todėl kai ir mano šeimoje vyksta kažkoks, kad ir santykių konfliktas ar kažkas, aišku man tai nepatinka ir ego priima pasišiaušęs, bet tuo pačiu po to intelektas džiaugiasi, va tu turi naują galimybę analizuoti, žiūrėti ir tuo pačiu suprasti, kad ir tu nesi tobulas, tu ir vėl sugebėjai įsivelti turėdamas ir žinių, ir išsilavinimo tarsi toj srityje, į kažkokį konfliktą ar nesutarimą su savo žmona, kaip pavyzdys, ar ne? Ir tai dovanoja tokius dvipusius jausmus: iš vienos pusės gėda, iš kitos pusės džiaugiesi – vau, kaip gerai, aš turiu vėl galimybę eilinį kartą tapti mokytoju, arba kaip jūs sakėte grįžti į tokį žemesnį ar pradinį lygį, kuriame tu tampi nuolankesnis ir nuolankumas yra raktas į daugelį atsakymų. Arba kaip kai kurios sistemos sako „nusisvarbinimas“, kai tu supranti, kad ne aplink tave sukasi pasaulis, nesi tu čia svarbiausias, tu esi tik maža dalelytė, mažas skruzdėliukas dideliame skruzdėlyne ir nereikia taip rimtai priimti, kad jau čia visas pasaulis ir visi žmonės prieš tave nusiteikę ir susimokę, tiesiog tau blogas šiuo metu periodas.
Ingrida Stankevičienė: Dariau, aš vis dėl to įsiterpsiu: pasakėte labai gerą mintį ir apie ją nuolat kalba mūsų laidos autorius. Aš kodėl taip cituoju vis jį ir miniu, nes mes savo laidose „Verslumo dvasia“ vadovaujamės jo antra knyga „Globali jausmo proto dvasia“. Ir štai jūs pasakėte tokią frazę, apie kurią jis irgi dažnai kalba, jūs sakot, kad yra labai sunku mokytis iš kito žmogaus klaidų. Mūsų laidos autorius nuolat teigia, kad būtina mokytis iš kito žmogaus klaidų, iš jo nelaimių, ir kame čia yra raktas, kodėl mums tai trukdo padaryti, kodėl mes tiksliau nesugebame pasimokyti. Ar jums taip neatrodo, kad mes galėtume mokytis pamatyti kito žmogaus nelaimę, klaidą, kančią, mes pirmiausiai turime patys ją pajaust, o pajausti kitą, pajaust, ką kitas žmogus patiria, ką išgyvena, labai dažnai mūsų ego mums būtent neleidžia.
Na dabar tas itin populiarus žodis „empatija“. Štai jūs kalbate apie tų veidrodinių neuronų veiklą, bet pajausti kitą, tai man atrodo tokia yra dovana žmogui, gebėti pajausti. Ir štai jeigu mes pajaučiame kito žmogaus nelaimę, jūs štai kalbėjote apie tragedijas, dramas, ir mes galime per tą pojūtį pradėti analizuoti, kas įvyko to žmogaus gyvenime, ką jis padarė, kodėl taip atsitiko, ką jis praignoravo, ar ką jis atsinešė, kaip kad jūs kalbėjote, iš anksčiau, apie genetiką, kad jam duota išgyventi, ir štai, ar negali būti taip, kad mes patys gauname, kaip pavyzdį, tarkim, žmogaus tragedija, mes matome gulintį žmogų, alkoholiką, ar ne? Ir ar nėra jis mums kaip pamoka, mums visiems. Štai jūs kalbėjote per pertrauką apie karmą – ar jis savo karma neišperka mums galimybės to nepatirti?.. Į ką aš vedu? Aš vedu į tai, kad laikas eina, ir mes patiriame, kad tie bendri pojūčiai, bendros nelaimės mus visus jungia. Kad per tai mes turime daug bendrumo, daug to vieningumo, kad ta aplinka mūsų mus visus veikia. Ir štai aš iš jūsų irgi jaučiu tą žinutę, kurią jūs bandote perduoti, kad pajausti kitą per tą pajautimą atrasti tuos bendrus ryšius, prašau.
Darius Ražauskas: Labai didelė mintis ir joje daug aspektų yra, tai aš galvoju, nuo kurios vietos šokt. Jautrumas iš tikrųjų žmonių yra skirtingas, bet jį taip pat galima lavinti. Bet kai kurie gimsta su tokiu mažu gebėjimu ar duotybe pajausti kito skausmą, meilę, šilumą, apskritai kitą žmogų, kaip asmenybę, kad jam reikia daug ir ilgų metų, tarkim, mylinčios, globojančios, šiltos aplinkos ir netgi praktikos, mokslų, kad jie galėtų savo jautrumą padidinti, arba pakelti iki kažkokio lygio. O kai kurie žmonės gimsta ypač jautrūs ir tokių klientų esu nemažai turėjęs, kurie taip jaučia kiekvieno skausmą, išgyvenimą, kad dažnai negali normaliai naktim miegoti, nes galvoja apie kaimyną aukštu aukščiau gyvenantį, kuriam ten nutiko kažkokia, mums atrodytų, nedidelė nelaimė, bet tas žmogus taip išgyvena dėl kito.
Todėl per didelis jautrumas yra prakeikimas, per mažas yra irgi problema, nes tu gali tada labai lengvai kitus užgauti arba neatpažinti daug vertingų gyvenimo pamokų. Nes daugelis mūsų gyvename automatu, tiesiog įkrentame į savo materialius tikslus ir bandome pakeliui būti laimingi. Aišku tokie pilnai nesijaučiame, kažkiek trumpalaikės laimės kažkokie ar pasiekimai, ar kažkas, ten lytiniai santykiai, kas nori, gali tą trumpą kibirkštėlę kažkokią duoti, bet to nepavyksta išlaikyti ir vėl kažko mums trūksta, kažko reikia ir niekada nebūna gana.
Tai dėl jautrumo, aš sakyčiau, kad kiekvienas galim bandyti jį ugdytis, pabandyti ugdytis, darydami gerus darbus, kažkas dar ir per dvasinę praktiką, kažkas tiesiog per emocinio raštingumo kursus, ar ne? Mokydamasis išreikšti, sakyti, dažniau atverti savo širdį, dažniau išsipasakoti, dažniau kitą išmokti kokybiškai, giliai, įsijausdamas kitą išklausyti. Su tuo galima dirbti, bet ar kiekvienam pavyktų šalia savęs pajausti kito žmogaus skausmą? Tikrai ne. Ar kiekvienam užtektų vieno gyvenimo, kad jis taptų toks, kuris jau sugeba daugelio žmonių skausmą jausti ir suprasti? Bet tuo pačiu netampa minkštaširdis, nes daugelis žmonių, kurie labai giliai jaučia kitų skausmą, jie neturi vidinės stiprybės ir negali padėti. Nes dažnai tikra pagalba tai yra griežtumas, arba tiesos pasakymas, arba kažkoks veiksmas, kuris nėra galimas arba jo nepavyksta padaryti žmogui, kuris tiesiog įsijaučia ir atspindi kito emocijas, kito kančią, kito ašaras, kurios dažnai, beje, kyla iš ego, nes dažnai mes verkiame dėl savęs, ne dėl to žmogaus, kuris mirė, ar paliko mus, bet… „kaip aš!“, „kaip mes!“, kai mes čia, giminė… vaikai… kaip mes čia be jo“. Galų gale jeigu giliai paanalizavus ar padarius hipnozę, viskas susiveda į „aš“, „aš“, „aš“. Toks gan egoistiškas dažniausiai dalykas, nes ašaros ir skausmas nelaimės dažniausiai kyla iš ten. Tiesa, teko gyvenime, bet labai nedaug, sutikti žmonių, kuriems nutinka nelaimės, katastrofos ir visokie nemalonūs įvykiai, bet jie nepriima to, kaip tos vat katastrofos ar nelaimės, ir netampa nelaimingi, netampa verkiantys, o tampa įkvėpimo šaltiniu.
Atsimenu vieną istoriją, kuri mane visam gyvenimui nukirto. Kažkada Čikagoje, antrus ar trečius metus aš ten buvau nuvykęs su seminaru, ir priėjo paskaitų klausytojas, aš jo veidą jau buvau matęs, kuris sako: „Ar galėčiau užsisakyt seminarą privatų savo namuose, savo žmonai, man, ir mūsų visai kompanijai?“ Sakau: „Tai gal į viešą ateikit“. Sako: „Žmona sunkiai susirgo, ankstesniais metais ateidavom pas jus, dabar negalime ateiti, jai vėžys, ji guli lovoje, sunkiai serga, bet labai norėtų dar jus pamatyti ir gyvai išgirsti, nes jau nebegali iš lovos pasikelti“. Žinoma, aš iškart sutikau išgirdęs aplinkybes ir buvau nusiteikęs, nes esu matęs daug stipriai sergančių žmonių ir žinau tą atmosferą, kai įeini į mirtininko namus, ten dažniausiai tiesiog galima užuosti mirties kvapą, ta perkeltine prasme, – viskas būna taip pilkoka ir niūroka. Ten buvo viskas atvirkščiai. Buvo apie 20 žmonių ir ji buvo linksmiausia, visus labiausiai įkvepianti, daugiausiai besišypsanti, besidžiaugianti, o tai žmogus, kuris visai neužilgo paliko kūną dėl savo ligos. Ir tai man buvo pavyzdys, kaip galima iš tikrųjų pasitikti gyvenime nelaimes, mirtį ir kaip galima į viską žiūrėti. Kaip galima iš to padaryti pavyzdį ir įkvėpimą kitiems. Ir žmogus niekada neturėjęs jokio psichologinio išsilavinimo prieš tai ir neturėjusi kažkokios ten gilesnės dvasinės praktikos ar ko, ji tiesiog mane nokautavo ir parodė, kokia yra tikroji žmogaus vidaus šviesos, sielos jėga. Kiek mes galime ir kokį mes iš tikrųjų turime potencialą, jeigu tik sugebame kažkokiu būdu į jį atsisukti. Kartais skausmas ir nelaimės padeda atsisukti į tą mūsų vidinį potencialą, kurio mes neįtariame, kad turime, pažadina, pakelia, bet kaip tai įvyksta – tai sudėtingas procesas, tikrai negalėčiau papasakoti ar aprašyti, ar rekomenduoti klausytojams: „Va, žiūrėkite, visi dabar padarom taip ir jūs…“
Ingrida Stankevičienė: Dariau, jūs taip pakoregavot mane, pasakydamas, kad tas, kuris giliai jaučia, jis įsigilindamas nevisada sugeba analizuoti tai, ką jis jaučia. Bet, būtent, aš į tai ir apeliavau, apie tą galimybę pajausti kito skausmą ir sugebėti jį analizuoti, padaryti išvadą ir suvokti, kad taip gyventi nederėtų, nes bus tolesnės tokios pasekmės. Nes mes kalbėjome, kad mokytis iš kito nelaimės, ar iš kito skausmo, galima, bet tada žmogus turi labai aiškiai žinoti, ką jis mato, ką jis jaučia, ir kodėl jis taip jaučia, tai jis moka analizuoti tai.
Tai mes turime tokią tradiciją, kad prašome savo svečių pasakyti linkėjimą mūsų klausytojams.
Darius Ražauskas: Klausytojams tai norėčiau palinkėti, kadangi dabar gyvename tokiu laiku, kuriuo kai kurie iš mūsų išgyvena gyvenimo pokyčius: kai kas netenka darbo, kai kas išgyvena skyrybas, nes karantinas šeimą išvargino, ar abiejų išsekino nervų likučius, kai kurie iš mūsų patiriame sunkumus darbe, ar moksluose, nes tenka nuotoliniu būdu, kažkokiu tai būdu, dirbti, mokytis, kai kurie prarado didžiąją dalį užsakovų, klientų, nes pasikeitė ekonominė padėtis, situacija. Kai kurie verslai išlošė, bet kai kurie labai pralošė ir po šiai dienai merdėja. Tai gyvename pokyčių laikais ir šiaip senovėj sakydavo, kad tai didžiausias prakeikimas: „Kad tu gyventum pokyčių laikais“. Reiškia, tu nežinai, kas bus rytoj. O gal rytoj bus nauja, ten penkis kartus mirtinesnė ir dešimt kartų lengviau plintanti koronaviruso atmaina, kuri dar ten dvejiems metams, nes jam reikės naujų vakcinų ir uždarys visą pasaulį ir dar griežčiau. Čia aš ne tai, kad gąsdinu, mes nežinome, kas bus rytoj…
Ingrida Stankevičienė: Atsiprašau, o ką jūs čia dabar darote?..
Darius Ražauskas: Pokyčių laikais bandau įkvėpti visiems džiaugsmo ir gyvenimo, bet kad įkvėpčiau, tai geram patiekale turi būti visi skoniai, turi būti ir kartus, ir saldus. Tai aš sakau, kad esu adekvatus žmogus ir matau, kokių sunkumų visi patiriam, ir kokiais sunkiais laikais pasaulis gyvena. Bet tuo pačiu žinau ir daug kartų esu matęs, iš savo klientų skyrybų patirčių, nelaimų patirčių, tai yra super laikas keistis, augti ir ieškoti naujų įkvėpimo šaltinių, naujų sprendimų, naujų galimybių augti ir užaugti. Dabar pats geriausias laikas keistis, dabar pats geriausias laikas ieškoti naujų autoritetų, dabar pats geriausias laikas išnaudoti susikaupusią, pavyzdžiui, įtampą ar nusivylimą, pradėti gyvenimą iš naujo. Ta prasme, kad galime pradėti bėgioti, pavasaris artėja, tai labai gerai ir nervų sistemai, ir kūnui, ir užsimiršimui judesys mums būtinas, mes per daug sėdime uždarose patalpose. Mes galime pradėti sportuoti, mes galime pradėti skaityti, galime pradėti dirbti su savimi.
Tai norėčiau palinkėti nebijoti pokyčių. Norėčiau palinkėti klausytojams nebijoti pradėti pabandyti kažką daryti kitaip ir tuo pačiu nebijoti atverti savo skausmo ir sunkumų, nes mes, šiaurės tauta, mes, lietuviai, mėgstam užsidaryti savyje, ir viską taip kaip kokie stoikai, išminčiai, senovės kariai išgyventi viduje ir po to sėkmingai žudytis. Na, aš čia juokauju iš to, kad mes viena iš daugiausiai, dažniausiai tai numeris vienas tauta piktnaudžiaujanti savižudybėmis.
Tai reikėtų mums mokytis atsiverti, aš čia ir sau linkiu, ir kitiems, reikėtų mokytis išsakyti artimiems, patikimiems žmonėms savo klaidas, savo vidinį pasaulį, bendraukim, išsisakykim, nelikim vieni sunkiu laikotarpiu, nebijokime parodyti savo skausmo, nebijokime pranešti pasauliui, kad mums sunkiai sekasi ar darbe, ar versle, ar santykiuose ir tokiu būdu atverti duris pagalbai, ir atverti duris – šiek tiek apnuoginti save. Apnuoginti save, nes šiais socialinių tinklų laikais mes dažnai mėgstame gyventi sukurtame įvaizdy, kaip viskas gerai ir puiku. Nėra namų be dūmų. Per 10 metų pamačiau, kad visos šeimos turi savus niuansus, taip pat ir mano šeima, bet su tuo galima dirbti, reikia tik noro. Tai to noro ir tų atvirų durų visiems ir palinkėkim.
Edita Marciulevičienė: Jus, mieli klausytojai, „Verslumo dvasia“ nori palikti su klausimais: Žmogus turi Dievo duotą galimybę jausti, analizuoti, o kad galėtų tai daryti, nuolat gauna įvairias konfliktines situacijas iš aukščiau. Jas išgyvendami, galime pajausti, kas mums nepatinka, ko iš tikrųjų trokštame, koks mūsų tikslas, kokia prasmė to, ką ir kaip darome? Kai progą tai jausti ir analizuoti, daryti išvadas atiduodame kitiems žmonėms, ar neatsisakome kurti savo pačių gyvenimą? Gal pirmiausia verta paklausti ne specialisto, o savęs: kodėl aš taip jaučiuosi?