Apie tai, kas atsiskleidžia mūsų visuomenėje, esant pandeminei situacijai, apie žiniasklaidos formuojamą pasaulio vaizdą, apie tai, ką mes pastebime ir kaip jaučiamės, kalbamės su UAB „Uraga“ generaliniu direktoriumi, prodiuseriu, kūrybos direktoriumi Andriumi Griciumi.
Laidoje cituojame laidos autoriaus verslininko Augustino Rakausko knygą „Globali jausmo proto dvasia“.
Klausyti internetu.
Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Laida „Verslumo dvasia“ „Žinių radijuje“ transliuojama penktadienį 10.10 val., kartojama savaitgaliais 17 val.
***
Ingrida Stankevičienė: Andriau, pokalbio pradžiai, jūs kaip verslininkas, kaip kūrybos žmogus, nors manau, kad tai yra tas pats, kaip Lietuvos pilietis, kaip žmogus, jaučiantis visą pasaulį savo širdimi, kaip jūs patiriate šitą laiką, ką jis jums kalba, kaip jūs perskaitote tuos ženklus ir kokią jūs matote perspektyvą?
Andrius Gricius: Turbūt svarbiausia šią akimirką, kai tiek turime daug globalių, tiek vidinių pokyčių, tų pačių izoliacijų, paprasčiausiai, svarbiausias dalykas – kaip mes jaučiamės. Ir vieniems yra tikrai sunkiau, kitiems, kaip tik atradimas šios aplinkybės, kurios mums tiek duoda, tiek atima. Ir vėl gi, priklauso nuo kiekvieno žmogaus, kaip mes su tuo tvarkomės. Gerai, kada turime aplinkoje pakankamai artimų žmonių, kurie sugeba palaikyti ir padėti, bet perspektyvoje yra labai daug galimybių šiuo metu. Visada, kada bet kokia sistema, bet kokia aplinka turi kažkokių sutrikimų, išjudinimų, visada atsiranda galimybių metas, visada atsiranda ta terpė, kada galime išnaudoti naujas galimybes.
Tai mūsų atveju, kaip kompanijos veiklos prasme, mums pasisekė, kad mes iki saviizoliacijos, iki visų tų pokyčių, mes jau kūryba užsiėmėme per atstumą, per kompiuterius. Šiai dienai technologijos labai daug duoda, bet vienareikšmiškai, tai nėra tas pats, kaip kurti susibūrus bendraminčiams po vienu stogu. Visi viliojamės perspektyva, kaip ten bebūtų, su tikslu, kad ji keisis į gerą. Visi norime tiesiog, čia žmogaus prigimtis, kad viskas būtų gerai.
Ingrida Stankevičienė: Andriau, jūs pasakėte, kad „aš tame taške, kada prasideda ta aktyvi kaita, kurią nori nenori mes pradedame jausti patys, savo kūnu, per artimuosius, per visą daugybę reiškinių“, taip? Ir jūs sakote, kad turėtų tai, kas keičiasi, turėtų keistis į gerą. Gyvenimas rodo, dėsniai rodo, kad niekada ir niekas nesikeičia į vieną pusę, visada keičiasi į dvi puses. Kai jūs sakote „į gerą“, jūs turite omenyje, kad mes jausimės, kaip jautėmės anksčiau, ar jūs perspektyvoje turite tam tikrus dalykus, kurių mes dar nematome, bet kurie jau veikia?
Andrius Gricius: Taip, visada yra pokytis su visomis galimybėmis, ta prasme. Čia vėlgi žodžių naudojimas, tarkim, kaip tu žiūri į esamą situaciją. Tarkim, pats žodis „galimybė“, tai yra visomis prasmėmis galėjimas veikti. Vėlgi skirtingai žmonės veikia, skirtingai iš savo perspektyvos, iš savo patirties, ir vėlgi, tiek turint žmogų aplinkoje, kuris duoda tą viltį, suteikiant kažkokią perspektyvą, pasakojant apie galimybes, apie viziją, sakykime, kažkokį sprendimą, to, ko mums labiausiai šią dieną ir trūksta.
Mano atveju, gal pasisekė, kad labai dažnai simuliuoju situacijas, tarkime, perspektyvoje, ir gyvenime, versle. Simuliuoju situacijas ir tada dėlioju, o jeigu būtų taip, kaip aš elgčiausi ir ką veikčiau, kaip daryčiau įtaką situacijai, kaip priimčiau sprendimus, kas liečia žmones, ir t. t. Turint tą gebėjimą ir sąlygas, kad galima perspektyvoje bet kokią situaciją pakreipti galimybių linkme, kad tu taip gali pakreipti, ne tai, kad naudą, bet kad vyktų toliau procesai, pats pokytis, jis visada yra gerai, ta pati tėkmė, jeigu kažkur užstagnuoja pati energija, pati dvasia, tada prasideda vidinis, ne tai kad lūžis, bet strigimas ir tada prasideda labai daug negatyvių dalykų.
Vieni juda, veikia iš savęs, iš to tikėjimo, vieni iš žinojimo, kiti perspektyvoje tiesiog turi daugiau galimybių, – mes tikrai visi skirtingi, turime skirtingas galimybes veikti ir skirtingą pagrindą suvokimo, kaip savo perspektyvos, veikti ir priimti sprendimus.
Ingrida Stankevičienė: Kaip jums atrodo, štai sakote, vieni veikia iš žinojimo, kiti veikia iš jautimo, visi mes turime galimybes ir turime pandemiją, tą naująjį laikotarpį, kurį daugelis vadina eksperimentiniu. Nors jeigu mes pasižiūrėtume atgal į istoriją, tai mes pamatytume, kad visa mūsų istorija yra vienas eksperimentas, įskaitant visas santvarkas, įskaitant visus procesus, netgi tarp mūsų tarpusavio ryšius, naujas įvairiausias struktūras – viskas yra vienas eksperimentas. Net jeigu tu nueisi į vaistinę ir nusipirksi kažkokį tai vaistą, tai supranti, kad tu turi reikalą su eksperimentu. Tai va, ir mes patys keisdami tas formas, esame tie, kurie tiria, kurie stebi, kurie patys išbando tą eksperimentą, ir po to patys laukia to rezultato, kurį panaudos ateity. Tai kaip jūs skaitote šitą periodą, jūs, kaip žmogus, kuriam rūpi tai, kas vyksta pasaulyje, nes jeigu jūs sakote, kad jūs simuliuojate daugybę situacijų, ir veikiate kaip tas dirbtinas intelektas, tai tikslas to – kurti tą naują viziją, dalyvauti šitame nuolatiniame kūrybiniame procese išnaudojant žmogaus resursus. Koks to tikslas?
Andrius Gricius: Šiai dienai labiau nei bet kada mums trūksta tvaraus saugiklio, aplinkos, kuri turėtų mumis pasirūpinti. Lygiai taip pat, kaip mes rūpinamės savimi, kažkokia aplinka, jos gerbūviu, kūrybos prasme, verslo prasme, ar kolektyvinės bendruomenės subūrime.
Ingrida Stankevičienė: Andriau, kai jūs sakote, reikalingas saugiklis ir kad mumis pasirūpintų, ir kad būtų tokia aplinka, tai kas tokią aplinką gali kurti? Jūs žinot, kaip sako, pavyzdžiui, mūsų laidos autorius, jis dažnai kalba apie ląstelę, kalba apie atomus, bet yra vienas atomas ir yra kitas atomas, ir kai jie susijungia, tai iš jų susidaro, tarkim, dar trečias atomas, susidaro vandenilis, ar ne? Kaip pavyzdys. Kuris yra, kaip sakoma, statybinė medžiaga tai aplinkai, kuri perspektyvoje, po tūkstančių metų, susikurs. Ir mes žinome, kad tie atomai jungėsi juk ne savaime, kad jie yra tame jėgų lauke, potencialių galimybių tame lauke, kad juos kažkas tai veikia, juos traukia, tarp jų veikia daugybė sąveikos tarpusavio ryšių. Jeigu tai nukreiptume į žmones, į žmonių tą suvokimą, tą sąmoningumo lygį, kada žmonės suvokia, jog jie savyje turi tas galias, tokį norą, tokį troškimą kurti tokią aplinką, nes tai yra jų prigimty, ne jų egoistinėje prigimtyje, bet jų toje aukštesnėje prigimtyje, kuri formuoja tokį poreikį būnant tokioje aplinkoje. Ir kurti tą kitą aplinką, kurią jūs sakote, paremtą… Kuo paremtą, beje?
Andrius Gricius: Suteikiant sąlygas žmogui nevaržomai veikti, skleisti savo potencialą. Tiksliausias būtų apibrėžimas – individualus kelias kolektyvinės savirealizacijos link. Mums tik atrodo, kad mes kaip individai turime kažkokius asmeninius individualius siekius, bet galiausiai pats kelias visada veda į kolektyvinį gerbūvį.
Ingrida Stankevičienė: Bet, Andriau, mes „Verslumo dvasios“ laidose, kalbėdami iš globalios jausmo proto dvasios perspektyvos, nesilaikome tokios nuostatos, jokiais būdais, kad mes esame apriboti savo asmeninių interesų, jokiais būdais ne. Mes suvokiam, kad asmeniniai interesai yra sudedamoji dalis visų šitų bendrų interesų, ką jūs kalbate apie kolektyvinę sąmonę ir panašiai – tai jeigu negrįžtant prie elementoriaus, prie abėcėlės, o einant toliau – šiandien mes turime tą situaciją, kaip jūs sakote, ir turime tokią žmogaus būseną vidinę, kai jis yra savy subrendęs kurti kažką tai nauja, nes mato, kad į seną grįžti nebegali, tiesiog kažkas neleidžia, galbūt tos jėgos, ką mes čia kalbėjome apie tuos atomus, kad jis turi kurti kažkokį darinį, apie ką jūs kalbate, prašau, tęskite.
Andrius Gricius: Kiek teko bendrauti su daugeliu skirtingų sferų, sektorių žmonėmis, kurie užsiima tuo, kuo jie gyvena, kas jiems patinka pagal savo specializaciją, arba žmonės, kurie dar neatradę savęs ir dar nežino, ko nori, kartu prisėdus ir simuliuojant tą galimą alternatyvą – aplinka, visa esmė visada yra aplinka, kurioje tu veiki. Ir toje aplinkoje simuliuojant, sukuriant tam tikras sąlygas ir dalijantis su tais skirtingais žmonėmis, paprasčiausiai nuo jų užduodamų klausimų ar jų reakcijų tu gali daryti išvadas, duomenų grąžą, ir labai įdomu stebėti skirtingus žmones, kurių vieni jau toje brandoje nemato perspektyvų ir susitaikę su šiomis aplinkybėmis ir identifikuoja tai kaip nekeičiamą žmogaus prigimtį ir kad tai yra norma…
Edita Marciulevičienė: Gal aš galėčiau dar Augustino mintį pridėti prie to, ką jūs kalbate, nes kaip tik radau knygoje „Globali jausmo proto dvasia“ vietą, kur Augustinas atkreipia dėmesį, kaip yra svarbu, ką Andrius vadina simuliacija, rodyti tuos pavyzdžius, kalbėti apie tai: „Argi nebūtų naudinga mokytis aiškiai suvokti savo ir kitų būsenos priežastis įvairiose gyvenimo aplinkybėse? Argi nebūtų lengviau gyventi, jeigu prieš pradėdami savarankišką gyvenimą būtume supažindinti su jame veikiančiais dėsningumais? Argi nesumažėtų agresijos, ligų bei mirčių, jeigu prieš darydami kokį veiksmą, vadovaudamiesi daug kartų gyvenime patikrintais, jausmo ir proto sąveikos pagimdytais dėsningumais, iš anksto žinotume, ką ateityje jausime vienaip ar kitaip pasielgę? Ką jaus žmonės, susiję su mūsų veiksmais? Ar ne mažiau kaltintume ir smerktume kitus, jeigu visada aiškiai suvoktume, ką ir kodėl jie jaučia, ką suvokia ir ko nesuvokia?
Mokėti susivokti, sugebėti suprasti, ką jauti ar jausi vienaip ar kitaip pasielgęs, yra be galo svarbu. Tuo turėtų domėtis ir dalytis su kitais visi, kurie jaučia, kad gali ką nors duoti kitiems, nesvarbu kurioje kasdieninio gyvenimo srityje, nes viską, ką suvokiame, žinome ir jaučiame, gauname iš tos pasaulio visuomenės, kurioje gyvename, todėl jai savo sieloje sukauptą patirtį privalome grąžinti kaip savo išgyventą ir suprastą jausmą.“
Ingrida Stankevičienė: Kaip jums atrodo, paimkime, pavyzdžiui, tokią situaciją, kuri yra dabar labai aktuali, ir kalbant apie inerciją, apie mūsų stereotipus, tai kai žmonės įsijungia arba televizorių, arba radiją, ir tada jie išgirsta informaciją. Kai jie išgirsta informaciją, tai yra viena, bet kaip jie girdi tuos, kurie kleidžia tą informaciją, ir čia gal daugiau tiktų internetas, radijas, pavyzdžiui. Kaip matai žurnalistus, kurie naudodamiesi žmonių nesupratimu, žmonių instinktyviais nerimais, jie tiesiog per tai žmones atitraukia nuo rimtų dalykų, nuo tos rimties, nuo to gebėjimo susikaupti. Kalbėdami rimtus dalykus, jie pateikia juos tokia, kaip pasakyti, kaip kokia net nusikalstama forma, per juoką, per pašaipą, per pašaipą kažkokio individo ar kažkokios personalijos. Bet kas vyksta tada? Tada iš žmonių atimama ta galimybė to budrumo, to gebėjimo išgirsti, žmogus yra suorientuojamas į savo tuos pačius, kaip sakoma, žemiausius instinktyvius, reaktyvius tokius pojūčius, ir jis dažnai, kaip mūsų laidos autorius sako, yra vedžiojamas kaip tas katinas su valerijonu.
Ir jūs kalbate apie tą rimtį, apie tą ramumą, o tuo pačiu tu jauti kaip eina iš tų, kurie turi eterį, turi galimybę per tą eterį parodyti, suvaldyti tą situaciją, tu matai, ką tie žmonės daro. Kaip jums tai?
Andrius Gricius: Šiandien, informacijos amžiuje, visa galia slypi tame, kas valdo tą informaciją. Daugeliu atvejų, daugelis žmonių, ypač pandemijos atveju, yra informacijos įkaitai, tik nedaugelis žmonių turi savybių, kad gali patys savarankiškai, papildomai ieškoti reikalingos informacijos, kad plačiau, aiškiau suprastų duotuoju momentu esamą situaciją: tiek pandemiją, tiek įvykių eigą ir t. t. Daugelis žmonių paprasčiausiai pasikliauja ir pasitikėdami tikisi, kad kompetentingi žmonės, žurnalistai, jiems suteiks visą reikalingą informaciją toliau veikti, taip pat suteikiant kažkokius saugiklius, ar ramybę, ar perspektyvą ir t. t. Čia yra labai didelė atsakomybė tiems žmonėms, kurie veda ir suteikia tą bazinę informaciją apie visus duotuoju momentu šalies įvykius. Dėl to, net turint alternatyvą ar galimybes kvestionuoti tuos pačius žurnalistus, mes tada vėlgi esame tie patys įkaitai, kurie gali tik klausyti ir tokiu būdu tai labai apriboja visas turimas galimybes, kur žmonės nemato realios situacijos.
Ingrida Stankevičienė: O kaip jūs žiūrite į tai, jūs, pavyzdžiui, kaip verslininkas ir režisierius, ir kaip dailininkas, ir kaip transformatorius viso to, ar ne, kaip jūs žiūrite į tas technologijas? Kaip viena, yra tos technologijos, kada mes jomis naudojamės, kad atskleistume tarpusavio ryšį, tarpusavio tą supratimą, pritaikydami netgi savybių priešybių dėsnį, netgi vienybės, jungimosi dėsnį, mes sujungiame, viską suvedame kiek galima daugiau gamtos mumyse, kad atsiskleistų pačios geriausios savybės ir tam iš tiesų būtinos bendravimo technologijos. Bet kada mes naudojamės tokiomis, pavyzdžiui, technologijomis ypač šiuo periodu, kada, tarkim, žurnalistai, kurie daro įtaką savo auditorijai, jie, norėdami sumenkinti, neaišku kodėl, įvykio ar reiškinio svarbą, jie pradeda skleisti tokią nerimtumo, atsainumo, atsipalaidavimo būseną, netgi tokią dvasią, į kurią papuolę žmonės, priklausomi nuo to autoriteto, jie tiesiog praranda savo paties identitetą. Ir jie, žinote, tampa panašūs kaip tie banderlogai, žiūrėdami į smauglį. Tas smauglys ten juos visaip sukinėja ir tie banderlogai juda pagal jo lingavimą. Ir tokių reiškinių dabar, būtent pandemijos periodu, yra labai daug. Tai žmonės, patys nesuvokdami kodėl, negali priimti reiškinio esmės svarbumo ir šitaip praranda savo pačių jautrumą tam reiškiniui.
Andrius Gricius: Vėlgi, kiekvienas žmogus veikia iš savęs, arba savarankiškai, arba priklausomai nuo kažko, kas yra aukščiau jo, žmogus iš inercijos, gavęs kažkokią programą, tai yra, tarkim, darbas, kai tu tiesiog atlieki savo atsakingus įsipareigojimus. Ir šiuo atveju, mes visos šios globalios pandemijos atveju, turime paprasčiausiai tam tikrą naują tikslą, naują programą – „restartuoti“ žmonių gyvenimus į naują etapą, paprasčiausiai sukontroliuojant daugiau procesų. Vėlgi iš skirtingos perspektyvos ta kontrolė vieniems yra naudinga, nes jie mano, kad žmogus yra neįgalus pats savarankiškai veikti, ir visi tie skirtingi būdai daryti įtaką tiems pokyčiams, veda prie tos pačios informacijos skleidimo. Tas žmogus, kuris žiniasklaidoje perduoda mums tą informaciją, tuos pačius nurodymus, sakykime, jam tiesiog tai yra darbas, kad ir kiek žmogus viduje jaučia ar tai yra teisinga, ar neteisinga, žmogus atitinkamai tai transliuoja. Čia lygiai taip pat kaip tu gali išgirsti skirtingą pasakojimą iš kiekvieno žmogaus perspektyvos, tą pačią istoriją, kuri skambės visai skirtingai, kitaip, žiūrint, koks yra to žmogaus tikslas. Vėlgi, žiniasklaida yra labai svarbus įrankis, kuris turi paprasčiausiai informuoti, o pats žmogus informuotas jau iš savęs veikia atitinkamai, esant savo aplinkoje, iš savęs ir t. t.
Pats žurnalistas, kaip žmogus, – turėtų būti atitinkamai atrenkamas, – kuris atlieka šį darbą, kuris turi atitinkamos kompetencijos savybes, supratimą psichologijos, kad tą, ką jis transliuoja, perduoda. Kaip jis tai perduoda, tai yra labai atsakingas darbas, nes jis turi didžiules pasekmes, nes tavo žodis yra toks pats algoritmas, kodas žinutės, nuo to priklauso kaip žmogus jausis, veiks po to ir tai daro įtaką visai šaliai. Nes atrodo vienas kažkoks kanalas, tik vienas žmogus šneka, išeina kažkoks informacijos formatas, žinutė, bet prie televizijos ekranų yra šimtai tūkstančių žmonių, kurie žiūri, ir tai yra didžiulė energija – žmonės, kurie gavę tą žinutę atitinkamai jaučiasi, atitinkamai reaguoja. Bet tie žmonės, kurie transliuoja tą žinutę ir daro įtaką tiems žmonėms atitinkamai, kaip jie jausis, jie nemato grąžos, jie neturi sąlyčio su tais žmonėmis, kurie yra už televizijos ekranų. Jis savivaliauja, kai neturi sąlyčio su žmogumi, su daugeliu žmonių, kurie gavę tą informaciją atitinkamai reaguoja. ir nuo to žmogaus reakcijos priklauso tolimesnis ir žiniasklaidos, tos pačios informacijos, dėstymas arba kryptis.
Bet tarkim, jeigu vyksta, kad du žmonės turi galimybę gyvai bendrauti, apsikeisti informacija, tai tiek žmogus, kuris kažką teigia, turi kažkokią atsakomybę ir darant įtaką tam žmogui, sako: „Daryk taip ir taip ir nuo to priklauso sprendimai“ ir tada kitas žmogus paantrina ir papildo, tai daro įtaką abipusei diskusijai, sprendimų atradimui ir tolimesnei eigai veikti kartu.
Dabar žiniasklaida yra tiesiog vienpusis formavimas, labai intensyvus informacijos bazės pateikimas, ir neatsižvelgiant, kaip žmonės jaučiasi. Dominuoja dabar tokia situacija, pandemijos metu, du baziniai dalykai, kurie labiausiai keičia mūsų gyvenimą, tai – pandemija (yra izoliacija, yra karantinas, yra virusas) ir yra tuo pačiu pasekmė viso to – tai artėjimas prie ekonominės destabilizacijos, ekonominės krizės. Ir tuo pat metu žmonės, kurie taip intensyviai perduoda vien informaciją susijusią su izoliacija ir neliesdami tos pasekmės, to, kad tai daro įtaką ekonomikai, jie negali vienu metu to transliuoti, nes tikslas yra izoliacija, kad galėtų žmonės, kurie priima didelius sprendimus, globaliu masteliu daryti tuos pokyčius, ta prasme, kad mes skirtingai pradėtume keliauti, atitinkamas pasižymėjimas, informacijos visokie pakeitimai ir t. t., kol vyksta šie darbai, žmogus negali vėl normaliai grįžti prie normalių veiklų, darbų, kelionių, nes kelias uždarytas. Taip kaip mums dabar miestuose uždaromas kažkoks kelio ruožas, kol nepadaryti pokyčiai, tol žmogus neišvažiuoja, jis negali judėti, taip kaip jis judėjo. Ir tuo pat metu visa tai daro įtaką ekonominėms pasekmėms. Jie negali šnekėti tuo pačiu metu ir apie ekonominę žalą, ta prasme, tos izoliacijos, nes žmogus, kuriam reikia turėti argumentų, jis sakytų: „Žiūrėkit, tai kodėl jūs visus izoliuojate, neieškote efektyvesnių būdų, nes jūs paralyžiuojate ekonomiką ir tai yra dar blogesnis rezultatas ilgoje perspektyvoje, negu viruso suvaldymas“. Kaip pavyzdys.
Kai vėlgi, nėra galimybės diskutuoti ta tema, kurią žmones adekvačiai priima, kaip vieną duotą informaciją apie pandemiją, izoliaciją, sakykim, dabar žiniasklaida ką suformuoja ir ką pateikia, tada negalima iškelti daugiau argumentų tikslingesniems sprendimams, kažkokiems tai pasiūlymams. Ir yra laikoma, būtent, tokia viena kryptis, kuri, vėlgi, tikslingai yra laikoma, nes toks yra tikslas – išlaikyti baimę. Nes kaip tu priversi žmogų elgtis pagal nustatytas naujas taisykles, kai tu nori tų pokyčių, tarkim, kad nevyktų kelyje eismas, nes tu nori suremontuoti kelią, kaip pavyzdys, ir jau nekalbant apie to tikslo efektyvumą ar tai tikrai geras pasirinkimas būtent tokiu būdu – visus izoliavus – daryti tuos pokyčius. Kodėl negalima akivaizdžiai pateikti kažkokių norimų, tikslingų pokyčių visuomenėje, kad mes turėtumėme efektyvesnį judėjimą, darbą, atsižymėjimą ir t. t., vedant diskusiją ir žmonėms suteikiant pilną vaizdą to, koks yra dabar tikslas. Dabar žmonės supranta, kad yra tiesiog baimė dėl viruso ir visi izoliuojami, bet nesupranta elementaraus dalyko, kad tai yra tik kaip įrankis ir priežastis įvesti naujus pokyčius. Tai dabar labai tinkamai sukurta svari priežastis tiems pokyčiams įvesti. Vėlgi, papildant iš skirtingų šaltinių, yra daugiau tos informacijos ir, sakykim, nereikalingas tas toks žmonių perdėtas bauginimas ar gąsdinimas, nes tai tikrai neduoda naudos.
Ingrida Stankevičienė: Kaip jūs manote, „Verslumo dvasia“ kaip čia turėtų veikti? Ir kaip jūs matote? Jūs daug kalbate apie simuliaciją, apie tą naujos aplinkos kūrimą, apie bendraminčius, kalbate apie tos grąžos trūkumą, ar ne? Tai jeigu mes tą grąžą įsivaizduotume, kaip bendrą mūsų visuomenės dvasią, prie kurios kūrimo prisideda labai daug žiniasklaida įvairiausiais būdais, tai kokia turėtų būti iš tiesų ta nuostatų bazė iš žiniasklaidos? Kaip ji jai turėtų rūpėti, ta visuomenės būsena, kuri šiandienai yra, jau galima sakyti, tikrai depresyvi, kiek ji galėtų padėti, kad visuomenė pradėtų save regėti kituose lygiuose, nes ji būtų atsakinga už tą grąžą, apie kurią jūs kalbate, už tą rezultatą, prie kurios kūrimo ji labai prisidėjo?
Andrius Gricius: Pagrindinis dalykas visada yra trūkumas duomenų, kad galima būtų svariai pasverti ir daryti tinkamus sprendimus, – tai žiniasklaida riboja ir išlaiko vieną kryptį su savo pasirinkta versija arba tikslu daryti įtaką ir priimti tam tikrus sprendimus kolektyviai, neatsižvelgiant į tai, ar žmogui patogu ar nepatogu. Bet jeigu skirtingi žiniasklaidos šaltiniai, „Verslumo dvasia“, ar kita žiniasklaida, analizavimo prasme, duomenų pilno pateikimo prasme duotų daugiau aiškumo, kas vyksta, ir per tą aiškumą, vėlgi vestų diskusiją: o ką mes galime toje situacijoje padaryti? Tai yra tikrai nedėkingos aplinkybės ir yra tikrai ne vienas sprendimas, ir ne vienas būdas išspręsti tą situaciją ir kartu priimti sprendimą judėti kažkur. Trūksta tos platesnės diskusijos, daugiau klausimų, atsakymų, kad po to kolektyviai atsižvelgiant į visuomenę, tarkim, net jeigu yra sunkus sprendimas, ta pati izoliacija ar kažkokie prašymai, kad žmonės saugotų vieni kitus, trūksta gal platesnio, išsamesnio pateikimo tų galimybių iš tikrųjų kartu išspręsti visą tą situaciją.
Žmogus, gavęs informaciją, iš savęs tikrai adekvačiai pasielgs, atitinkamai, jeigu jis turi tą supratimą. Ir vėlgi, viskas remiasi į tai, kas duoda tą informaciją ir iškelia tuos klausimus. Trūksta tos diskusijos, kad kolektyviai visi diskutuojant priimtų tą sprendimą, ir tada, kada tu jį įtrauki į diskusiją, paprastą žmogų, kuris taip pat kenčia nuo tų visų izoliacijų ir visa kita, kad jis tiesiog turėtų galimybę įgarsinti savo mintis, jis būtų išgirstas, jis po to pats dalyvaus efektyviausiame pasiūlytame sprendime. Kai jis dalyvauja tame – labai to trūksta.
Ingrida Stankevičienė: Bet, Andriau, ar jūs nematote, kad mes esame šiandieną tokioje situacijoje, ir ta pandemija, ir izoliacija, mums rodo, kad keistis nuomonėmis mes nelabai sugebame, priimti kitą nuomonę nelabai turime gebėjimų, įgūdžių, kad ta erdvė, kurią mes patys kuriame, mums nesuteikia tų galimybių, joje nėra tos šviesos, kuri mus pripildytų ir kitame matytų išeitį. Mes vienas kitą kaltiname, mes vienas kitą smerkiame, vienas iš kito šaipomės, mes panaudojame pačias žemiausiais instinktyvias savo savybes, nors atrodo, kad tas laikas, kuriame esame, turėtų veikti priešingai. Aišku, aš nekalbu apie daugybę tų gražių socialinių akcijų, kurios vyksta, bet šiandien tai, kas daro įtaką visuomenei, mes matome – tai yra neigiami dalykai.
Andrius Gricius: Šiai dienai, kaip sako, yra posakis geras, kad, kas užsako muziką, pagal tai visi ir šoka. Tai, kas dominuoja informacinėje erdvėje, toks ir yra atspindys. Paprasčiausiai žmogus veikia iš aplinkos įtakos, tad, kas dominuoja tar žmonių – jeigu sukelta įtampa, be supratingumo, tai tiesiog eskaluojama ir įgauna tokią inerciją, nes kol neatsiranda kažkoks tarpinis žmogus, kuris subalansuoja, įtraukia žmones į ramybę. O tai vėlgi tokių žmonių nėra daug ir jiems tikrai nėra duotas eteris kalbėti ir apjungti žmones, duoti atsakymus, paprasčiausiai, per diskusiją duodami atsakymai, ne teiginiais. Tarkim, žiniasklaida vėlgi, tiesiog teigia, pasako situaciją, tu, iš savęs tai kyla, žmogus pasimetęs, jis niršta, jis neturi kam išsisakyti. Esant tokioms aplinkybėms žmogus tiesiog iš baimės, iš visokiausių paskatų vėlgi lieja pyktį, baimę ir tai veda prie nesusikalbėjimo. Prie vieningumo, žmogus, kuris vestų ir išklausytų žmones, duotų jiems išsisakyti, išgirstų, papildytų, tokiu būdu visi susikalibruotų į tą ramybę, kurioje visi išgirsti, kada pereiname prie svarbiausio dalyko, ką toliau kartu, kaip vienis, veikiame. Kol mes viens kito neišgirstame, tol neįmanomas dialogas, jeigu tik vienas žmogus sako, o kiti tik reaguoja.
Ingrida Stankevičienė: Andriau, ar jūs tikrai tuo tikite, kad atsiras pranašas, kuris savy tiek daug turės sukaupęs, daugiau negu kad yra visuomenėje, ir kuris turėdamas tokią galią taip pasakys visuomenei, kad visuomenė paskui jį ir eis?
Žinot, kaip mūsų laidos autorius dažnai sako: „Mesijų laikai praėjo“. Ir jūs gi pats teigiate, kad kai namą statai ir simuliuoji, kuri tą vaizdą, tai jis gimsta juk ne iš pranašo lūpų, bet iš bendros tos energijos, iš bendros tos kuriamos dvasios. Čia slypi išeitis.
Ir gal ta pandemija, ir ta išorinė izoliacija ir yra viena iš galimybių mums kartu iš tų skirtumų, ir pakylant virš tų skirtumų, sugeneruoti kažką nauja, kaip manot?
Andrius Gricius: Žmogus pats iš savęs visada ieškos tinkamo pavyzdžio ar žmogaus, kuriuo jis galėtų pasitikėti, kuris jį mato, jį girdi ir duoda atsakymą. Ir jeigu tai yra tas, ne mesijas, bet žmogus turintis tą gebėjimą išgirsti, klausyti, tai žmonėms paprasčiau vadovautis, nes jiems reikia sąlyčio taško. Čia toks sąlytis su savimi, paprasčiausiai. Galima visa tai šiai dienai, turint visas tas technologijas, perkelti į informacijos, aš vadinu tai, tokį kaip informacijos pagrindas – moralės kodeksas, kurį rašau ir noriu tiesiog pasidalyti „on line“, ne sakant per save, kaip per žmogų, bet tiesiog pasidalyti su žmonėmis, tam tikrą aprašytą informacijos pagrindą, aprašant tam tikrus bazinius dalykus: kas mus daro žmonėmis, kaip mes veikiame, kas aš esu, kokia yra aplinka, koks yra sąlytis su aplinka, ir tas žodis užfiksuotas atitinkamai kaip algoritmas, kodas. Jis šiai dienai per technologiją duoda žaibišku greičiu pasiekiamumą bet kokiame pasaulio kampe, kad žmogus tai perskaitęs įgauna aiškumo, kaip jis iš savęs gali tinkamai veikti. Apsijungti, vėlgi toliau, kolektyviai su savimi, su bendruomene ir tiek, kiek bus tų žmonių, kurie turi tas savybes jungti, ar ne, kurie šiai dienai ne tai, kad mesijai, bet tiesiog turi tam tikras savybes veikti, matyti perspektyvą, analizuoti daugiau, didesniu kampu pačią aplinką ir atitinkamai gebėjimą atiduoti tą informaciją to, ką tu matai, kada aplinkoje kaip kūnas – ląstelės turi daugiau atsakymų veikti iš savęs, tiek iš savęs, tiek kolektyviai, tiek komandoje ir t. t. Tai šiai dienai trūksta vat to bazinio aprašo, kur žmogus, tiesiog kaip rytinė malda, galėtų su savimi susikalibruoti, suprasti kas jis yra ir kaip veikti. Ir tie žmonės, kurie yra ta vadinamoji viena iš jungiamųjų grandžių, nes tokių yra, čia tiesiog toks yra mūsų tikrasis prigimtinis dalykas, nėra visi žmonės lygūs, labai gaila, bet to nėra, turiu omenyje, visi yra lygiaverčiai, bet jie nėra lygūs gebėjimo prasme – vienas yra matematikas, kitas yra dvasingas žmogus, kitas – rašytojas. Ir randant tą viduriuką, apjungiant visus tuos skirtingus žmones per tą žmogų, kuris turi tas savybes, kaip jungiamoji grandis, – tie žmonės turi daugiausiai atsakomybės veikti ir jungti tuos žmones. Ir tų žmonių pasitaiko, mes matome tų pavyzdžių, jie yra labai verslūs, sukuria aplinkoje tam tikrą darinį, aplinką, kuri duoda, tai daro įtaką aplinkai. Yra labai svarbus momentas, kada tie žmonės susivokia savo gebėjimuose ir atsakomybėje, nes šiai dienai, tarkim, kas dominuoja, kas iš mūsų srities – medijos ir filmų dalies, vėlgi tai yra tikslingas veiksmas – žmones kaltina per televiziją, per pokalbių laidas, per filmus, ypač Holivudo filmus. Žmogus yra kaltinamas savo prigimtimi, kad visų pasaulio problemų rakštis yra žmogus, kad jis neadekvatus, kad jis negebantis susitvarkyti, jį reikia kontroliuoti, reikia tą ir tą. Ir yra labai daug dominuojančios dabar ir žiniasklaidoje, tiek filmuose, vat tos informacijos, kuri taip teigė ir tiesiog įtikina daugelį žmonių, kad taip yra ir tu nieko nepadarysi. Bet iš tikrųjų kame yra sprendimas ir atsakymas viso šito absurdo, kad tie žmonės, kurie ir yra jungiamoji grandis, šiai dienai tai turėtų būti politikai, kažkokie guru ar kažkokie lyderiai, kurie mums transliuoja atitinkamą perspektyvą, kaip mums reiktų veikti kartu, tai čia yra tų žmonių atsakomybėje atitinkamai užsiimti projekto valdymu. Projektas visada yra neefektyvus ir galiausiai žlunga ar ten neveikia, kada yra atitinkamai žmonių, kurie veda, turi tikslą ir tą viziją, ir apjungia visą komandą, tai yra jų kompetencijų nebuvimas arba jų klaidos. Jų labai labai didelė atsakomybė yra atsakyti už savo žodžius, už savo veiksmus ir tai, kaip jie sudėlios sąlygas žmonėms veikti ten, sukurs darbo vietas, duos įrankius, tai ir priklausys visas gerbūvis, žmonių reakcija, žmonių veiklumas, jų pasidavimas tai veiklai, tam tikslui, tam, darbui, tiems sprendimams. Ne paties žmogaus, kuris tarkim yra ar tai dvasingas, ar supratingas, ar nesupratingas, bet to žmogaus, kuris sukuria erdvę, sukuria sąlygas, sukuria įrankius pasijungti ir veikti. Tai jeigu tu duodi prastą įrankį, o reikalauji labai daug iš paties žmogaus, tada jį kaltini, kad turi sugebėti turėti įrankius – nieko panašaus! Pats žmogus, pasidavęs, dvasingai pasijungęs kolektyviai veikti ir aukoti save, jeigu tam yra labai aiškus tikslas ir labai aiškios sąlygos, apibrėžtumai. Tu negali kaltinti žmogaus, kad jis yra nekompetentingas, ar turi pats suprasti ir pats žinoti. Tu turi žinoti. Tokio dalyko visatoje kaip „kažkas turi būti“ nėra. Yra dalykai, skirtingi dalykai, ir tie dalykai yra nes yra priežastis vienai formai veiksmo, vienoms aplinkybėms. Visur yra ištakos ir priežastis, kodėl taip yra. Nėra, kad – turi būti. Tie dalykai nėra niekur parašyta arba nėra tokios prievolės, kad kažkas turi būti, tiesiog, jeigu kažkur kažkas nevyksta, turi, vėlgi, tas žodis labai svarbu jį nenaudoti netinkamai, tiesiog, jeigu tu turi sąlygas atrasti veiksmų priežastį, ir tau pasiseka, jeigu yra žmogus, kuris padeda tau tai padaryti arba pats, tai tu atitinkamai ir veiki, kai tu supranti dėl ko taip yra.
Ingrida Stankevičienė: Klausant jūsų susidarė toks įspūdis, dėl to, kad žmogus negali atskleisti, jog jo prigimtis yra nevienpusė, ne tik egoistinė, bet jis taip pat turi ir kitą savo prigimties dalį, bet kas atėmė iš žmonių galimybę save reprezentuoti kaip sielą, kaip dvasią. Bet atsitiko taip, kad kurdama technologinę pasaulio pabaigą ir toje baimėje rodydamas žmogų, kuris buitiškai bando išlikti vardan savo to individualaus egoistiško pabuvimo žemėje, mes matome prie ko mes šiandien priėjome.
Andrius Gricius: Yra labai daug informacijos, kuri atsako į visus šiuos klausimus. Nuo senų laikų yra žmonių, kurie siekia tų pačių dalykų, kad suvienytų žmoniją ir būtų gerbūvis, nebūtų karų ir t.t., kad žmogų privestų prie tos dvasinės būsenos…
Ingrida Stankevičienė: Aš įsiterpsiu dar truputėlį ir tada jūs jau galėsite tęsti.
Kitas momentas yra, kad išgelbėti iš mūsų depresyvios tokios būsenos galėtų tai „on line“ tie tokie šaunūs, nuostabūs, moralines nuostatas turintys žmonės, kuriuos mes klausysime, žiūrėdami kaip jie reiškiasi tuose klipuose, ir mums pasakoja, mums rodo per tas įvairias simuliacijas, per tą animaciją įvairią, koks yra pasaulis, kokia yra vizija, kokią jie mato, bet mes tai galime pasirinkti, ar ne? Tai mes nuo vienos priklausomybės nueisime prie kitos priklausomybės. Kaip mes kentėme dėl to, kad mums sakė, jog mūsų šita egoistinė prigimtis ir per ją mus valdė, tai dabar mes būsime priklausomi nuo tų šviesių žmonių, sėdinčių „on line“ ir kuriančių tą gražią mediją, kuri mums kalbės, kad mes esame, galime pasirinkti kažką tai tokio ir patekti ten į, aš nežinau kur, į kitus pasaulius, į kitus išmatavimus. Bet mes vėlgi esame priklausomi. O kur esu „aš“ su savo sielos dvasia, toks, koks aš esu, kiek aš galiu ką išgyventi? Štai šiandien tas klausimas.
Andrius Gricius: Labai gaila, bet technologija išlaisvina ir tuo pačiu izoliuoja ir apriboja. Ir tada pasidaro esminis klausimas, kas kontroliuoja technologiją? Mums duotybė, kaip įrankio, galimybė kalbėti dabar pasijungus „on line“ kompiuterio pagalba ir čia yra išsilaisvinimas, apsijungimas, bet labai tokie nedėkingi pavyzdžiai žmonių, kurie ieško tų atsakymų ir tų vertybių, ir atranda tuos gražius dalykus, kuriais jie nori pasidalyti su visuomene, vėlgi per tą pačią technologiją. Ir paskutiniu metu stebime tų žmonių apraiškas, kurių gan daugėja, čia paskutinių turbūt 5–10 metų fenomenas, kada internetu atsirado labai daug gydymo metodų, informacijos paaiškinančios kaip su savimi efektyviau dirbti, psichologija, socialiniai dalykai, sprendimai, ten galima išmokti tam tikro amato internetu. Bet atsirado tam tiktiems žmonėms, kurie yra ta jungiamoji grandis, kurie jau plačiau įgarsina globalizaciją, įgarsina tuos dalykus į kuriuos mes turėtume atkreipti dėmesį, kad visuomenė atitinkamai veiktų, kada, tarkim, atitinkamai politika, ar kažkokia žiniasklaida kažką daro, ne tai, kad, tarkim, vat žiūrėkit yra akistata, kad tai įtakoja blogus dalykus, yra daugelis tų žmonių, tiek dvasinėmis temomis skleidžiančių tą informaciją, tiek paaiškinančių daugiau politinę situaciją ar ten geopolitiką, jie yra paprasčiausiai atjungiami. Čia yra pati sunkiausia turbūt tų technologijų laisvės ir kaip priemonės įrankio valdyme pasekmė to, kas valdo. Yra begalė daug kanalų sukurta, labai daug žmonių, bendraminčių bendruomenių, ten po kelis šimtus tūkstančių, kurie yra paprasčiausiai atjungiami. Ir ten nėra nieko, kas būtų negatyvaus, prieš visuomenę, prieš kažkokį gerbūvį, jie paprasčiausiai yra prieš status quo, alternatyva, kuri gal duoda daugiau atsakymų. Ir šiai dienai technologijos pagalba galima pasiekti tiek daug žmonių, kurie veda tą globalią temą, tikslą, suformuoti tam tikrą sąvoką, dvasingumą, nueiti kažkur, jie dominuoja ir jie atjungia viso to alternatyvą. Nes tos alternatyvos apsunkina tikslo pasiekimą.
Tai šiai dienai tiesiog grįžtant prie paties individo, kuris iš savęs yra veiklus, ieškantis atsakymų, ir tarkim nori apsijungti, turėti bendraminčių, kažką kartu pasiekti, sprendimus daryti, tai priklauso vėlgi, nuo aplinkybių. Jeigu mes esame izoliacijoje, kur gali pabendrauti tik „on line“, tai tas „on line“, kas liečia tik komunikavimą tarp savęs, yra viena, bet tik kai plėti ir dalijiesi tais gražiais dalykais globaliai, kad pasiektų globalią auditoriją, nes mes esame globalus darinys, mes galiausiai jungiamės į vieną tinklainę, tai tie žmonės yra atjungiami nuo to bendro transliuojamo tikslo, kuris yra ribojamas. Yra dar toks pastebėjimas: kokie žmonės atjungiami nuo to transliacijos? Tai tarkim vieni žmonės labai su emocija bando nupiešti tą negatyvią globalią įtaką – kontroliuoti žmones, ten ta prasme, nespręsti kažkokių tai problemų, tai tie žmonės toliau ir pasisako, jų niekas neatjungia, tiesiog jie neveda prie veiksmo, bet tie žmonės, kurie suburia ir yra jungiamoji grandis ir siūlo sprendimus, ir skatina žmones jungtis ir veikti, daryti kažką, vat tokie žmonės ir yra atjungiami. Dėl to mes matome labai didelį neveiklumą, labai didelį trūkumą tų žmonių, kurie ir sugebėtų sujungti, apjungti žmones bendram, geram tikslui veikti ir kažką keisti, po to fiziškai, praktikoje, ten sukuriant darbo vietas kažkokias, didelius gražius sprendimus globaliai, kurie gali priimti sprendimus globaliai, tai va būtent tokie žmonės yra atjungiami, kas yra liūdniausia. Nes kalbėti duota visiems, pakalbėti, yra žodžio laisvė, bet…
Ingrida Stankevičienė: Ką gi, mes atėjome jau prie pabaigos. Reziumuojant, palinkėjimą žmonėms. Jūs prisilietėte prie daug temų ir aš manau, kad mes būtinai vėl susitiksime vėliau, pratęsime mūsų diskusiją. Kaip jūs manote, šiandieną, šioje situacijoje, kas turėtų būti atskaitos taškas, ir kartu su palinkėjimu.
Andrius Gricius: Labai svarbu skirti laiko tai rimčiai, tai ramybei, nepasiduoti toms įtakoms iš išorės. Dabar labai daug emocijų, labai daug baimių. Ramybė visada yra atsakymas. Pabūni sau ramiai – ateina tikrai geri sprendimai. Nebūti prisikausčius prie tų televizijos ekranų, nes ten jeigu veikia tave kiek negatyviai ir ta žinutė ne papildo ir neveda kažkur, tai belieka išjungti tiesiog tą ekraną, ir tikrai yra daug alternatyvų, ir belieka pabūti su savimi rimtyje, ten visada bus sprendimas, kuris veda iš vidaus. Visiems linkiu tos rimties, kad pabūnant su savim išgirsti sau paties atsakymą, ko norime, nepasiduoti įtakai iš išorės, kuri šiai dienai nelabai motyvuoja.