Sveikiname visus, sulaukus Šv. Kalėdų, ir siūlome pasikalbėti apie tikėjimo galią, kurios tikrai šiuo nepaprastu laikotarpiu mums reikia. Apie tai, kaip, rodos, neįmanomi dalykai virsta įmanomais, kaip krizių sprendimas randamas, pakilus aukščiau ir žiūrint iš amžinybės taško, taip pat apie daugybę kitų svarbių žmogui dalykų kalbamės su Vedų kultūros centro vadovu Arūnu Katausku.
Klausyti internetu.
Laida transliuojama penktadienį 10.10 val., kartojama savaitgalį 17 val.
***
Ingrida Stankevičienė: Sveiki sulaukę šventų Kalėdų, brangieji, ir linkime jums tikriausiai ko šiame laike labiausiai mums visiems reikia – tai tikėjimo. Tikėjimo galios šiame laike. Ir būtent apie tai mes norime šiandiena pakalbėti, apie tikėjimo galią.
Edita Marciulevičienė: Su džiaugsmu pristatau pašnekovą Vedų kultūros centro vadovą Arūną Katauską.
Arūnas Katauskas: Sveiki, labai malonu.
Ingrida Stankevičienė: Norime Jums pasiūlyti temą, žinau, kad jūs esate labai išradingas ir galite padaryti puikų puikų pokalbį, sukurti gražų pokalbį. Tai tokia mano siūloma tema.
Žinote, visai neseniai internete aš pamačiau seną animacinį filmuką. Jis buvo išleistas praeitą šimtmetį, penktame dešimtmetyje, vadinasi filmukas „Dvylika mėnesių“. Aš užaugau su tuo animaciniu filmu, mano duktė užaugo. Ir šiek tiek turinio.
Rodo: bloga, pikta pamotė išvaro savo podukrą į mišką Naujųjų metų naktį ir sako: „Eik ir parnešk žibučių. Be žibučių negrįžk“. Ir mes matome tą mergaitę, kuri ant kelmelio nesėda, neverkia, bet ji išeina į mišką. Išeina į mišką ir miško laukymėje pamato degantį laužą. Prie laužo sėdi dvylika vyriškių, o tai pasirodo – dvylika mėnesių. Ji išsipasakoja savo užduotį, Balandžio mėnuo trinkteli lazda – sušviečia saulė ir iš žemės pražįsta žibutės.
Ir žinote, aš tame filme pamačiau tiek daug gamtos dėsnių, tiek dvasinių dėsnių, kad aš truputėlį apsakysiu, o jūs jau pabandykite, prašau, pritaikyti prie mūsų temos.
Aš ir matau: pamotė – blogio jėga, šalia jos podukra – tai iškart gėrio jėga. Jos tarpusavyje sąveikauja. Tarp jų atsiranda laikas. Ji turi eiti ir kažką daryti laike. Toliau mes matome, kad laikas pradeda veikti tada, kada sąveikaujant toms dviem gamtos jėgoms, atsiranda vidinė būsena kaip tikėjimas, – mergaitė ieško. Ir štai ji susiduria laike, savo vidinėje būsenoje, tokiu momentu, vadinasi tikėjimas joje tiek išsprogdina, išaugina tą būseną, kad ji gali laike naudotis ir praeitimi, ir dabartimi, ir ateitimi. Ir ji kreipiasi į vieną iš laiko dimensijų ir pradeda sąveikauti gamtos jėgos: ugnies stichija, vandens stichija, žemės, oro stichijos. Viskas įvyksta tame tikėjimo parametre sąveikaujant būtinai toms dviem jėgoms.
Tai tada pabandome. Mano pirmas klausimas: labai dažnai, ypač dabar, šiuo metu, mes girdime, kad sakoma, na, dabar toks laikas ir tiesiog mes tą laiką turime prabūti. Bet laikas tai yra mūsų konkretūs veiksmai. Kada yra mūsų konkretūs veiksmai, tai yra tam tikros būsenos. Ką mes su visu tuo darome. Mes tą laiką gauname tam, kad galėtume vystytis, galėtume augti, galėtume sąveikauti, galėtume kurti. Tam mums reikalinga tikėjimo būsena. Kaip mes galime naudotis savo tikėjimu, kad galėtume pajausti, suvokti, matyti ir tame kurti tą perspektyvą?
Arūnas Katauskas: Taip, laikas visada bėga ir būtent šiam fiziniam, materialiam pasauly, mes susiduriame su dviem pusėmis.
Tai yra kada laikas ateina, ateina kažkokia krizė, kažkokie sunkumai, ir tai yra neišvengiama dalis šito fizinio pasaulio, ir kada ateina toks laikas, žmonės dažniausiai kelia egzistencinius klausimus arba būties klausimus, kas iš tikrųjų yra labai teisinga. Bet juos reikia kelti ne tik krizės metu, juos reikia kelti ir tada, kai pas mus nėra krizės, kai viskas gerai.
Tai kai jau ateina toks laikas, mes jį, kaip jūs minėjote, ne tik turime išgyventi, bet turime suvokti kaip iš tikrųjų pasielgti, kaip iš tikrųjų teisingai gyventi, ir tai yra mūsų patikrinimas. Mes galime turėti įvairiausių idėjų, kokie mes esame. Mes dažniausiai geros nuomonės apie save, mes turime kaip ir kažkokius titulus, įvardijimus, mes netgi, kaip jūs minit tikėjimą, prisiskiriame save prie tam tikrų religijų, bet mūsų veiksmai iš tikrųjų parodo, kokia mūsų esmė iš tikrųjų yra. Nebesvarbu, kokias etiketes mes būname prisiklijavę, aplinkiniai žmonės matys, kokie mes esame iš tikrųjų. Ir tai liečia tiek mus individualiai, tai liečia kolektyvinę kažkokią grupę žmonių, ar tai bus valstybė, ar kažkokia bendruomenė, ar verslo grupė, tai mes pamatome, ir mes tuo metu išsigryniname iš tikrųjų. Čia yra svarbūs tie kelrodžiai, arba svarbios mūsų jau tos tikrosios žinios, ką ir kaip mes galime padėlioti.
Tai štai jūs paminėjote tuos dvylika mėnesių, kurie buvo susirinkę prie laužo – tai labai toks simbolinis, įdomus ir svarbus elementas, nes ugnis iš tikrųjų daugelyje tradicijų yra tokia kaip sakrali, netgi Vedose pirmas žodis sakoma yra ugnis – agni. Ir ugnis suteikia žmogui daug energijos, tai yra ir ryžtas, tai yra toks kaip veiksmas, kaip ir aistra. Jeigu ji teisingai nukreipta – labai gerai, jeigu žmogus turi aistrą kažkam geram, geriems dalykams, teisingiems. Ir visas tas laikas tampa prasmingas, kada mes jį teisingai praleidžiame, gerai praleidžiame.
Ir tuo atveju, apie tą dukterėčią, kada ji iš tikrųjų turi tikėjimą, bet tuo pačiu ji turi ir ryžtą. Ji eina, ji tarsi, kaip sakot, tiki į tai, kad šitas pasaulis yra iš tikrųjų geras, iš tikrųjų pozityvus ir galiausiai galima išspręsti visas problemas ir pasiekti tikslą. Tai su tuo tikėjimu eidama, ji turi ryžto, be abejo, nes neturėtų ryžto, ji niekur neitų, kažkaip atsikalbinėtų tikriausiai, ir ji pasiekia tikslą.
Tai panaši, aišku, situacija ir mūsų yra šiuo metu, kad mes turime įvairių problemų, įvairių krizių, tiek asmeninių, tiek kolektyvinių, ir jeigu mes ieškome atsakymo, ir jeigu turime to ryžto, tos ugnies, galiausiai pasieksime ir išspręsime visas problemas.
Ingrida Stankevičienė: Bet matote kaip dar įdomiai yra, ji savo viduj, ieškodama, turi pasiekti tam tikros būsenos lygį, kad savo būsena ji pradeda sąveikauti su gamtos stichijomis. Kokia čia yra mumyse veikianti jėga, kad mes turime galią? Juk jūs pakalbėjote, užsiminėte apie ugnies stichiją, agni, bet taip pat yra ir vandens stichija, jeigu ugnis pradeda sąveikauti su ledu, toliau pradeda veikti žemė, pabunda, ir per orą mes matome, kas vyksta. Kas žmoguje yra? Nes mes jau čia žinot galime eiti toliau, čia jau mes susiduriame su kvantine fizika, ar ne? Kad tame, atrodo, kaip jūs kalbėjote apie veiksmus, paprastame veiksme – trinkteli lazda kažkas, kaip maldoje sakoma „Amen“ ir pradeda veikti, tai štai trinkteli lazda ir, kaip sako, procesas įvykęs jau, viduj, o išorėje mes matome kaip jis atrodo. Tai apie tą galią, jeigu galima. Kas čia vyksta žmoguje? Ką žmogus turi apie save žinoti, kiek jis gali per save? Nes čia būtinai turi būti aplinka.
Aš dabar gal truputėlį į šalį nueisiu, bet čia prie to paties konteksto. Mūsų laidos autorius savo nuostatų maldoje turi paskutinį punktą, aštuntą punktą, ir jis čia labai tinka: „Viešpatie, palaimink mus šiame kelyje, palaimink visus, su kuriais mes buvome praeityje, palaimink visus, su kuriais mes esame dabar, ir palaimink visus, su kuriais būsime ateityje…“ vadinasi, tikėjimas, jis turi savy kažkaip, žmogus per tikėjimą turi savyje turi sujungti skirtingus laikus, kad pats taptų ryšininku, kad galėtų šitie dėsniai pradėti veikti. Ar aš aiškiai suformulavau?
Arūnas Katauskas: Taip. Čia mes turime atkreipti dėmesį, kad tas ryšys su gamta atsiranda ne todėl, kad…
Ingrida Stankevičienė: Atsiprašau, Arūnai, ne tik su gamta, bet aš turiu omenyje ir su visuomene, nes kalbame apie žmones, apie aplinką.
Arūnas Katauskas: …taip, aš link to ir bandau lenkti, kad ne tik dėl to, kad mes galvojame iš tikrųjų, kad mes esam atskiri nuo gamtos ir nesam gamtos dalis. Mes esam gamtos dalis, ir iš tikrųjų kaip sako, jeigu nori patikrinti, ar ryžiai išvirę, tai jūs paimat tik vieną ryžį ir pažiūrite, ar jis išviręs, ar ne. Lygiai taip pat mes irgi esame visos šitos gamtos dalis, tai yra mes turime turėti tą visuminį požiūrį, vienovės, bendrumo požiūrį, neatskirtumo požiūrį. Tai tada ir mūsų visa žmonių visuomenė, kaip socialinis kažkoks reiškinys, mes pradedame suprasti, kad mes esame šito pasaulio dalis ir nesame atskirti.
Tai problema yra tik tai, kai mes atskiriame, ir mes pamirštame, kad iš tikrųjų tų galių kiekvienas iš mūsų turime labai daug, jos viduje mūsų. Mes jas pamiršome ir pradėjome gyventi pernelyg tokį išorinį gyvenimą, kada išoriniai daiktai, išoriniai reiškiniai mums tapo svarbesni ir dėl to iškyla tos krizės ir mes nepastebime to, ką galėtume, kaip jūs paminėjote, susilieti su praeitimi, dabartimi ir ateitimi tarsi vienu metu, ir visi elementai, tie reiškiniai gali būti kartu matomi, čia ir tikėjimas reikalingas, ir visi kiti dalykai, kas liečia dvasinius dalykus tokius, kaip aš paminėjau ryžtą. Bet reikalingos ir žinios, reikalingas gailestingumas, reikalinga užuojauta, bendravimas labai reikalingas, labai svarbu, ką mes dabar ir bandome daryti. Tai atsakymas yra toks – mes tiesiog pamiršome savo vidų, savo gilius klodus, kokie ten yra ir mes nesame atskiri nuo gamtos, nuo Dievo, ar nuo visų šitų reiškinių, kurie yra aplink mus.
Ingrida Stankevičienė: Man teko klausyti visai neseniai Dalai Lamos ir jis kalbėjo, kad visų religinių kultūrų požiūris turi tapti labiau sekuliarus. Jūs palaikote šią mintį?
Arūnas Katauskas: Aš negirdėjau to pokalbio, man irgi kartais malonu paklausyti Jo Šventenybę Dalai Lamą, reikėtų giliau įsigilinti, ką jis turėjo omenyje.
Kas liečia sekuliarumą, aš iš tikrųjų sakyčiau, kad sekuliarume galbūt yra kažkiek universalių dėsnių, tai tuos dėsnius mes be abejo turėtume palaikyti ir bendrauti daugiau, iš kitos pusės sekuliarumas tarsi nepriklauso nuo dvasinių dalykų ir šita prasme nepalaikyčiau pilnai, kad mes turėtume tapti sekuliarūs. Mes turėtume įsigilinti, kaip aš kalbėjau, ir prieš tai laidoje, į kurią mane pakvietėte, tai reikia suprasti, kad dvasingumas, religija arba tikėjimas, kaip mes dabar suprantame, taip pat yra mokslas, ir jeigu sekuliarumas remiasi į mokslą, tai iš tikrųjų tai yra tas pats, tik mes pamiršome tuos gilesnius dalykus, ir juos reikia atgal sujungti. Tai iš tos pusės tikriausiai Jo Šventenybė Dalai Lama tą ir turi omenyje, kad reikia sujungti, bet reikia, kad iš pradžių kažkiek apsijungtų ir pačios religijos, dvasiniai lyderiai, kad suprastų, kad mes esame vienoje terpėje.
Ingrida Stankevičienė: Taip, tai būtent apie tai ir buvo kalbama.
Arūnas Katauskas: Tai iš tos pusės tai taip. Tiesiog tik reikia ieškoti, dėti pastangas. Kai kurios organizacijos stengiasi, tai daro, kai kurios gal ne taip akcentuoja tai, bet, ypač krizės metu, tai toks vienintelis dalykas ir išgelbėtų mus.
Ingrida Stankevičienė: Tai matote, prie ko vedu, štai kaip toje pasakoje: kada gali pasireikšti gėris, pačioje savo visumoj? Tada, kada jį pradeda spausti blogis, kada šitos dvi jėgos tarpusavyje tolygios, jos harmoningai sąveikauja. Aišku, jos tiesiogiai negali sąveikauti, mes puikiai žinome, tada bus trumpas sujungimas. Bet štai per tai mes matome, ar ne, kiek viena jėga, tiek kita, jos yra būtinos ir štai šiam laikotarpyje, atsidūrę tokiose aplinkybėse, kurių mes nelabai ir suprantame, kas čia vyksta, negalim jų atidaryti, nes mums trūksta ir žinių, ir suvokimo, ir matymo, ir tiesiog pažinimo, kas mes ir ką čia toje žemėje darome, tai mes matome kol kas tik labai labai tik kaip kažkokią atkarpą. Kaip Vedos į tai žiūri?
Arūnas Katauskas: Taip, mes turėtume gilinti žinias, jeigu vėl nagrinėtume tokį tobulėjimo kaip modelį: mes turėtume gilinti žinias, mes turėtume tvarkingai siekti kažkokių savo asmeninių tikslų, pagal taisykles, nebūti kažkokiais, kaip čia išsireiškus, neadekvačiais, kaip sakyti, lipti per kitų galvas, mes dorai turėtume siekti tų tikslų, taip pat mes turėtume ugdyti savyje atsižadėjimą, tai yra tą kūniškų poreikių sumažinimą, ir galiausiai vainikuoja visa tai meilė. Tai yra ne tik ta meilė, kurią mes žemiškai įsivaizduojame, kaip tarp vyro–moters, ar netgi tarp draugų, kas irgi labai gražu yra, mes turime išsiugdyti dievišką meilę. Ir tas vainikuoja, aišku visų religijų toks kaip tikslas aukščiausias, – meilė Dievui. Ir ji yra irgi ugdoma, tai yra mokslas, apie tai aprašė, aš manau, daugelis tradicijų, daugelis religijų. Jeigu imsime vedinę tradiciją, tai apie ją aprašė labai puikiai šeši Gosvamiai Vrindavano ir jų raštai dar tebėra Indijos muziejuose, ir vaišnavai, ir kiti vediniai smalsuoliai studijuoja ir žiūri kaip tai galima įgyvendinti. Ir tai nėra kažkas labai sudėtinga, apskritai meilė toks dalykas, tarsi galima aprašyti, bet tarsi ji reiškiasi kaip giliai kažkas iš mūsų vidaus. Tai jeigu ir taip, ir taip mes stengsimės pajausti ir įgyti ją, paskleisti ją, tai aš manau viskas keisis ir mes irgi, ir tos problemos nebebus tokios baisios.
Edita Marciulevičienė: Laikas verčia kelti tokius būties egzistencinius klausimus. Atsitikus tokiai problemų kupinai situacijai, kaip štai dabar mes atsidūrėme, tenka išsigryninti savo vertybes ir iškyla toks klausimas, susijęs su tikėjimu, ir štai Arūnas norėjo mums išsakyti, ar duoti kažkokią tokią kryptį, kaip mums tikėjimas, mūsų nuostatos, su tuo susijusios, gali mums padėti šituo sudėtingu laikotarpiu susitvarkyti, išbūti, surasti pagalbos tam laikotarpiui.
Arūnas Katauskas: Taip, jūs paminėjote tokį terminą „tikėjimo nuostatos“ ir mes galim irgi apie tai pakalbėti ir tęsti tą visą mūsų idėją šiandieninės laidos. Reiškia, mes turime teisingai viską susidėlioti ir aš pasikartočiau, kaip ir praeitoje laidoje, kad tikėjimas, iš tikrųjų, aš netgi šito žodžio stengčiausi nevartoti, kas liečia dvasinius dalykus arba religijas, nes dabar jau labai tapatinama, taip jau susiklostė, galvojame, kad religija tai yra tikėjimas. Ir šiuolaikiniame istoriniame kontekste, aš sakyčiau, tai yra klaida.
Dvasiniai dalykai visų pirma yra praktika, visų pirma tai yra patiriami dalykai, tam yra stadijos, kurias žmogus gali praeiti ir pats jas pamatyti, įsivertinti. Ir kada mes vadiname tikėjimu tiktai dvasinius dalykus, tai kas susiję su Dievu, su amžinybe, o ne vadiname tikėjimu, pavyzdžiui, verslo – verslas irgi yra tikėjimas, politiniai dalykai, politinių partijų reikalai – tai irgi tikėjimo dalykai: gal pasiseks, gal nepasiseks. Netgi mokslas šiuolaikinis (mes šiek tiek vėliau pakalbėsime apie socialinius mokslus) tai irgi nemaža dalimi yra susijęs su tikėjimu. Ir štai vienas iš mokslinių žurnalų „New Scientist“ 2016 m. gruodžio mėn. straipsnyje jis taip ir vadinasi „You Are Believer“ (reiškia – „Jūs esat tikintysis“) ir ten turima omenyje, kad bet kokioje sferoje jūs iš tikrųjų esate tikintysis, jūs tikit. Tai iš tikrųjų dvasinė praktika ir tas tikėjimas, kaip mes kartais įvardijame, yra patiriama, yra pamatoma, netgi kaip ir Vedose sakoma: „Prieš jūsų akis viskas pamatoma/parodoma“. Tai šita nuostata – labai svarbi, nes jeigu mes tikime, kad kažkas ten bus po mirties, tai yra tokia ne visai pilna samprata, sakyčiau, ir visa tai, ką mes ten įsivaizduojame, kad bus po mirties, jūs galite patirti dabar, tai ką sako Vedos: „Jums nereikia numirti, kad patirtumėte visą tą dvasinės realybės, dvasinės ontologijos visą būtį“, reiškia, tai tokia nuostata yra labai svarbi.
Ir kas liečia mūsų mokslą, arba reiktų tiksliau įvardyti, oficialų mokslą, tai aš irgi tai įvardyčiau kaip konfesiją. Gal kai kam bus keista išgirsti, kad dabartinis, šiuolaikinis, nors labiau akcentuočiau oficialų mokslą, jis irgi tapo kaip konfesija, nes jis tik gali tyrinėti, bet jis nežino kaip ten kas toliau bus.
O juo labiau, kad mes labai tapome tokiais išdidžiais, ypač paskutiniais čia kokiais penkiasdešimt ar kiek metų, tačiau profesorius Suzuki iš Kanados sako, kad mes ką nors savo gyvenime galėtume pradėti naudoti ir kažkaip tai keisti gyvenimo būdą, ir pritaikyti kažkokius reiškinius arba mūsų sukurtas technologijas, tai kaip minimum reikalinga nuo 100 iki 200 metų patikrinti, kad tai iš tikrųjų yra mums tinkama. Bent jau tokia yra istorijos patirtis žmonių. Jeigu mes neturime tokio bandymo atlikto, kuris irgi, matot, turi taip ilgai užtrukti, tai mes negalime turėti garantijų, kad tie visi, tai kaip mes dabar gyvename, mes taip greitai paskutiniuoju metu pradėjo vystytis, čia ir mobilieji telefonai, ir internetas, ir kiekvienas žmogus gali dabar skraidyti, kur jam patinka, ir daug daugybė dalykų, mes nežinome dar kaip čia, kuo tas visas pasibaigs, kuo tas visas bus, nes nepraėjome to viso išbandymo ir kaip bandymas tarsi vyksta, tyrinėjimas toks.
Todėl mokslas irgi yra kaip konfesija. Viena iš problematikų mokslo yra ta, kad ten neakcentuojami moraliniai dėsniai, tarsi mes ištyrinėjame kažką, pamatome ir tai yra, tampa faktu, bet turi suprasti, kad socialiai kažkas ištyrinėjo, kažkas neištyrinėjo. Žmonės auga, yra jauni, jie nežino, jie neturi nei mokslinės patirties, nei kartais ir gyvenimo patirties, todėl ir atsiranda ta terpė, kurioje mes galime tarsi manipuliuoti. Atsiranda valstybinės mokslinės paslaptys, netgi ir individualūs mokslininkai ne visada atsiveria ir pasako, suprantat, todėl mes negalime matyti mokslinės pilnumos. Ir tokiu būdu labiau sukurta šiuolaikinio oficialaus mokslo aura, neatitinka iš tikrųjų tos padėties, kurią bando pristatyti, kad tai tarsi toks vienintelis autoritetas. Reikia suprasti, kad ir tarp mokslininkų yra skirtingos nuomonės, netgi tarp pačių mokslininkų galima sakyti yra skirtingos konfesijos. Tai, kas skelbiama per masines informacijos priemones, tai vėl gi nebūtinai atitinka paskutinių mokslinių tyrimų dalyką, tai galima vadinti medijinis mokslas arba „pop mokslas“.
Ir mes turime tokių nemažai elementų, kuriuos sudėjus į krūvą pamatysime, kad mes patys pridarėme daug prielaidų ir tos prielaidos galiausiai pradeda reikštis, kad atsirastų įvairiausios krizės. Ir visų tų krizių sprendimas gali būti tik toks, kada mes pakylame aukščiau krizių ir kad, jūs paminėjote, yra gėris ir blogis, tai aukščiau gėrio ir blogio reikia pakilti. Šitas pasaulis yra dualus, jis – fizinis pasaulis, jame yra ir šilta, ir šalta, jame yra moteris–vyras, naktis, t.y. tamsa–šviesa ir daugybė tokių dalykų. Kada pakilsime virš jų ir pradėsime žiūrėti jau per dvasinę prizmę, bus žymiai paprasčiau ir aiškiau.
Ingrida Stankevičienė: Atsiprašau, Arūnai, kai jūs sakote žodį „pakilti“, paaiškinkite labiau, ką jūs turite omenyje?
Arūnas Katauskas: Jūs irgi teisingai pastebėjote, kad tiek tas blogis, tiek tas gėris, jie turi egzistuoti, neišeis pateikti, suprasti gėrio, jeigu neegzistuos kažkoks blogis. Ir tai suprasdamas, tai priimdamas žmogus ir stengdamasis save suprasti jau kaip amžiną sielą, o ne vien tik kaip kūną, kuris irgi sensta ir miršta galiausiai, tai štai jis ir „pakyla aukščiau“ to gėrio ir blogio. Ir jeigu jis turi ir išsiugdo dvasiniam procese gailestingumą, tai jis supranta, kad kažkam tai reikia praeiti tą blogį, kad jis suprastų, kad patirtų, kad būtent iš to blogio ir ateina tos kančios. Kartais tas blogis tarsi būna toks nekaltas ir mes tiesiog iš savo neišmanymo pridarome kvailysčių. Suprantant esmę, tai bus lengva perprasti, išgyventi ir pereiti tuos išbandymus ar savo trūkumus kažkokius.
Edita Marciulevičienė: O gal dar galėtumėte pasakyti, o kaip suprantamas yra tas „gailestingumas“, kurį sakote, mes turime išsiugdyti?
Arūnas Katauskas: Kalbant apie gailestingumą, mes irgi turime suprasti, kad tai vėlgi nėra kažkokios vienos religijos ar konfesijos pagrindas. Netgi sekuliarine prasme mes matome, kad yra taip vadinamosios amnestijos, ar ne, sakykim, nuteistiesiems. Ir gailestingumas yra natūralus dalykas, mokslinis dalykas, kažkodėl apie tai nelabai pragmatiška, pats pragmatizmas irgi nėra pastovus dėsnis, mes matome, kad lietus lyja ir į vandenį, nebūtinai ten, kur žemei labai reikia, lietus lyja ir ant kalnų, ta prasme, kartais mes nenorime mieste, kad lytų, o lietus vis tiek lyja, na, nuplauna miestą. Taip ir mes turime suprasti, kada mes kažkam atleidžiame, kažko pagailime, kažkuo rūpinamės ne už atlygį kažkokį, tai tas padės tiek mums, tiek tiems žmonėms, tiek tam kolektyvui ir galiausiai įsivyraus labai puiki atmosfera, draugiškumo, palaikymo atmosfera ir nuo to visi laimės. Tai čia kaip paprastai aiškinant.
Bet galiausiai, jeigu iš dvasinės pusės žiūrint, tai tie šventieji visose tradicijose, jie duoda mums tą gailestingumą ir malonę, kad mes išlįstume iš savo rutinos kasdienės, iš tos buities, ir mes suprastume, kad yra tie aukštesnis dalykai ir jie suteikia daug daugiau malonumo. Nes visa ko esmė vis tik yra džiaugsmas, malonumas, malonumai ne laikini, bet dvasiniai malonumai, tikras dvasinis džiaugsmas, tikras gyvenimo pilnumas, ir kada jie tai suteikia, kada mes pajaučiame, tai ir yra ta gailestingumo esmė. Nes gailestingumas reiškia, kada jūs norite dalytis su kitais visais gerais dalykais. Visais tais pačiais geriausiais dalykais, ir patys geriausi dalykai susiję su amžinybe.
Ingrida Stankevičienė: Noriu užduoti tokį klausimą. Jūs taip „pakėlėte“. Apie gailestingumą. Tai aš matau tame, jeigu kas, prašau, sustabdykite mane, bet aš tame matau, kada mes kalbame apie gailestingumą, daug įvairiausių manipuliacijų. Kadangi jūs sakote, kad viską parodo mūsų veiksmai, – tai kaip visuomenė, mes, tuo gailestingumu manipuliuojame. Tarkim, labai reali situacija, laivas išmeta, nežinau kiek tonų, naftos ir užteršia didžiulį plotą vandens. Ta žuvis yra užteršta, ji miršta, ji tvarkingai surenkama, iš jos ruošiami konservai ir visa kita, visi kiti maistai, eina į greitąjį maistą, sumuštinius visokius, ir žmonės pradeda sirgti, žmonės pradeda mirti, infekcijos, visa kita. Na ir štai tada prasideda, – mes pradedame kalbėti apie gailestingumą. Čia iš karto atsiranda žmonių, kurie mato, kad per tai galėtų padaryti verslą, ir tada kalbama, kad mes turime pasirūpinti, mes turime suteikti humanitarinę pagalbą, visi žmonės rinkite po eurą, po du eurus, padėkime ir visa kita. Tai…
Arūnas Katauskas: Taip taip, tai yra panaši situacija, sakykim, ir su Afrikos gyventojais, kada mes jiems nelabai leidžiame ekonomiškai vystytis, o vėliau sakome, kad reikia Afrikai padėti ir renkame pinigus…
Ingrida Stankevičienė: Tai kaip viena pusė, to organizmo ranka, išnaudoja mūsų nesąmoningumą, o kita to paties organizmo ranka sako: „Žmonės, būkite gailestingi, pasižiūrėkite…“ Ir mes matome, kas vyksta, šitas pamišimas mūsų pasaulio visuomenės. Ir mes, aišku, visi kalbame apie gailestingumą. Aš į ką noriu atvesti – gal tikėjimas, jeigu jame nėra išminties, nėra teisingumo, tai gal tai ir nėra tikėjimas.
Arūnas Katauskas: Taip, taip, mes turime turėti „žinias“, „žinojimą“, ir iš tikrųjų netgi etimologiškai mes galime panagrinėti šitą žodį (vat jūs irgi, „Žinių radijas“). Tai „mokslas“ – čia reikėtų nagrinėti tą anglišką žodį „science“, arba tiksliau lotynišką žodį „scientia“, kurį išvertus jis irgi reiškia „žinojimą“. „Vedos“ išvertus reiškia „žinojimą“. Pavyzdžiui, jeigu imsime žodį „biblija“, ji reiškia knygą, bet kas yra knygoje? Žinojimas. Ta prasme, kad čia viskas yra tas pats „žinojimas“, yra pats „mokslas“, tik mes štai taip neurolingvistiškai susiskistėme ir atskyrėme – „mokslas“…
Ingrida Stankevičienė: Įsiterpsiu… dar Biblija kitaip, – jūs labai įdomiai pasakėte „žinios“, – jeigu Bibliją pavadinsime kitu žodžiu „Tora“, tai dar vadinama „šviesa“.
Arūnas Katauskas: Taip, žinios yra šviesa. Ir Vedose sakoma: „Išeikit iš tamsos, ateikite į šviesą“. Tai reiškia, kad čia nėra ką atskyrinėti.
Kas liečia dabar „gailestingumą“, jeigu grįžtant. Tai mes ne visiškai teisingai padarėme tą visą pasaulinę visuomenės struktūrą. Ir mes dabar padarėme tokį globalinį pasaulį, kas iš tikrųjų objektyvus procesas, pasaulis turi būti globalinis, bet jis turi būti atitinkamos struktūros.
Tai yra, kad mes turime (labai gerai turėti), kiekvienas savo vietinę, kaip pasakyti, bendruomenę. Ar tai bus šalis, Lietuva, ji nedidelė tikrai matome, ir toje šalyje turime turėti bendruomenes, kad galėtume viens kitą pažinti. Nes kuo mes mažiau vienas kitą pažįstame ir kuo mes daugiau bendraujame su vis kažkokiais naujais ir naujais žmonėmis, tai mes juos ne tiek pažįstame ir tame atsiranda prielaida toms manipuliacijoms. Suprantat. Mes nepažįstame žmonių. Tarsi kažkas paskelbė, kad kažką nori gero padaryti, iš tikrųjų žmogaus prigimtis geranoriška ir jis nori padėti, nori draugauti, nori rūpintis kitais, – šitą mes turėtume vystyti, bet aišku, teisingai turėtume vystyti.
Visada bus kažkokia paklaida, kažkas galbūt nepilnai panaudos resursus, arba mes nepatikrinsime kažko, tai to irgi nereikia bijoti, svarbu, kad mumyse išsivystytų tos savybės ir net jeigu įvyks kažkur kažkokia klaida, mes ją ištaisysime, jeigu būsime sąmoningi (irgi paminėjote, kad būtume labai sąmoningi). Turime eiti ta linkme ir nebijoti klaidų, nes kas nieko nedaro, tas nedaro klaidų. Bet mums svarbu būtent šitas vektorius, kad mes būtent šita kryptimi eitume.
Ir dar ką mes galime pakalbėti apie šiuolaikines situacijas tokias. Aišku, yra tie, kurie iš tikrųjų nori padėti, savanoriai yra ir kurie aukoja netgi pinigus, bet aišku yra ir tie, kurie nori pasinaudoti ta situacija, ir gali ieškot kažkokios savo politinės naudos, išsikovoti kažkokią geresnę padėtį, versle gali kažkas norėti daugiau užsidirbti, tai visa tai mes irgi turime balansuoti.
Bet pagrindinė problema yra aišku dvasinių, moralinių vertybinių siekių trūkumas. Ir čia susiję ne tik su pačiu žmogumi, kad pats žmogus dėl to kaltas. Tai susiję ir su tuo, kokioje mes infrastruktūroje gyvename. Ir aišku, kažkam lengviau kurti tokią infrastruktūrą, kurią jis galėtų su mažesnėmis, minimaliomis, pastangomis, – sakykim, jeigu tai lyderiai – valdyti, arba kažkas daugiau pelno gauti, tai ta infrastruktūra gaunasi ne tiek pritaikyta žmonių vystymosi savybėms, dvasiniam tobulėjimui, o tiek štai tokiems kažkokiems techniniams dalykams.
Ir kaip minėjau apie mokslą, kad mes dabar visi galvojame, kad vyksta technologinis mokslinis progresas, tai iš tikrųjų tai yra subjektyvu, kažin ar tai yra progresas. Technologijos gal ir vystosi, bet mes, kaip žmones ir visa visuomenė, kažin ar vystomės. Gal čia ir subjektyvi mano nuomonė, bet tai kiek aš tyrinėju, kiek aš suprantu, mes dabar einame iš tikrųjų, visas pasaulis, tai yra transhumanizmo keliu, gal ne visi žino tą terminą, bet tai yra kaip robotizacija, pačių žmonių robotizacija. Ilonas Maskas ne taip seniai minėjo, kad „žmogus dabar turi susilieti su technologijomis“, ir jis ten siūlo įvairius variantus ir tiek tiesiogiai, kaip, reiškia, žmogaus visa biologinė būtis turėti susilieti, tiek kaip ten į tą kosmosą skristi ir užvaldyti, bet tai nėra tokie svarbūs būties klausimai, kol mes neišsiaiškinome: kas aš pats esu, ko, kam man, pačiam, reikia.
Mokslo problematika yra tame, kad mokslas, bent jau oficialiai, neišaiškina, – neišsiaiškinęs pats, – kai kurių dalykų yra. Pavyzdžiui, kas tas „aš“, iš kur ta sąmonė kyla, tai yra tik tokie medijiniai, galima sakyti, be prielaidos teorijos arba hipotezės, kurios nėra patikrintos galutinai moksliškai. Ir sąmonės atsiradimas. Ir jeigu mes po kurio laiko atrasime, kad, jeigu atrasime, tą prigimtį sąmonės, kad mes ne tuo keliu ėjome, reiškia, tai tada bus po laiko. Kaip ir tas profesorius Suzuki sakė, kad mes turime nuo 100 iki 200 metų, galbūt ir daugiau, ir kai kurių bandymų mokslas net negali pabandyti istoriškai, neišeina jų ir atkurti. Suprantat, yra toks štai dalykas.
Bet dvasine prasme, kiekvienas gali išbandyti dvasinius dalykus. Tai yra tikras mokslas, jis prieinamas kiekvienam. Ne visi gali, sakykim, tapti šventaisiais taip greitai, per vieną gyvenimą. Kaip koks, pavyzdžiui, labai stambus verslininkas, tai mums yra tai kaip kažkas neįmanoma, neprieinama, bet mes žinome, kad tokie dalykai egzistuoja. Arba sportininkas, kuris pasiekęs labai aukštus rezultatus – mes teoriškai tą tarsi įsivaizduojame, aš sportuodavau, aš žinau, man gal lengviau įsivaizduoti, bet tie kas nesportuoja, tai galvoja, kad čia kažkoks antžmogis, kažkas super, ir jis net nesupranta, kaip čia galima pasiekti tokį rezultatą. Tas pats ir su šventaisiais.
Ingrida Stankevičienė: Įsiterpsiu. Štai jūs sakote, kad per laiką mes galime pamatyti, kad mūsų civilizacija nuėjo ne tuo keliu. Bet žmogaus siela, žmogaus sielos dvasia, ji vis tiek vystosi, ji vis tiek kaupia informaciją. Ką Vedos apie tai kalba? Jeigu atsitiktų tai, aišku, neduok Dieve, kad mūsų civilizacijai reikėtų padaryti „Delete“.
Arūnas Katauskas: Taip, matot, informaciją kaupia ir patirtį kaupia, bet ji neturi prasmės, jeigu žmogus, kaip mes kalbėjome, nepakyla aukščiau tos dualybės ir neįgyja dvasinės patirties. Ji yra, kaip sakiau, mokslinė, pilnavertė patirtis. Jeigu mes tik kaupiam, kaupiam, mes tarsi klajokliais tampam.
Vedos sako, kad mes gimstame tai aukštesnėse gyvybės rūšyse, taip vadinamosiose aukštesnėse planetose, tai – žemesnėse, bet mes atliekame tą patį procesą: gimstam ir mirštam, senstam, sergam, tai neturi daug prasmės. Bet jeigu įgyjame dvasinę patirtį, tai tada jau ji mus priartina prie amžinybės, priartina prie tikrovės. Kartais netgi taip įvardijama, kad tai, kas laikina, nėra tikra, o tai, kas amžina, tai iš tikrųjų yra tikra. Nes mes visi ieškome to stabilumo. Suprantat?
Ingrida Stankevičienė: Bet ląstelės paskirtis – perduoti informaciją. Ir jūs kalbate apie tą „pakilimą“. Gal jūs galėtumėte sudėlioti, ką reiškia „pakilti virš to dualumo“? Jūs kalbėjote apie nuostatas, kalbėjote apie ryžtą…
Arūnas Katauskas: Taip. „Pakilti virš dualumo“, tai mes jau aišku minėjome šiek tiek, kad reikia priimti tiek gėrį, tiek blogį, jis egzistuoja. Mes aišku visada stengiamės, kad gėrio būtų daugiau, ir tas pakilimas eina būtent per tą gėrį, pajausti, kuriam mes lygmenyje esame, kiek mes dar pasiduodame tam dualumui. Nes dažnai mes instinktyviai palaikome kažką „blogu“, kažką „geru“ palaikome, yra ekstremalių situacijų. Gal ir dabartinė situaciją galima priskirti prie ekstremalių, jau aišku. Tai – irgi išjausti: ką aš turiu daryti?
Tai aš visų pirma neturiu panikuoti. Visų pirma, kaip mes minėjome, akcentavome žinias, – sužinoti kuo daugiau ir, būtent, tuo egzistenciniu klausimu, kuo daugiau. Būtent dvasinės tradicijos arba religijos, sakykim taip, jos atsako į tuos klausimus. Ir netgi į religijas žiūrint, dualistiniu klausimu, turime suprasti, kad neegzistuoja tokių kaip daug religijų, yra kaip ir vieni – universalūs – principai. Mes galime įsivardyti dėl tam tikrų priežasčių, na vis tiek, kaip ir yra šeima. Kiekvienos skirtingos tos šeimos, bet tos pačios visos šeimos vadovaujasi tais pačiais universaliais principais ir visi nori draugauti, mylėti, palaikyti vienas kitą, visiems reikia pavalgyti, turėti stogą, būti apsirengusiems, – tai čia taip iš natūraliosios, grubios pusės. Taip ir iš dvasinės pusės, visi nori būti laimingi, pasiekti amžinybę, atkurti santykius su Dievu, jeigu jie prarasti, dažniausiai būna prarasti, pamiršti dvasiniai principai, per kuriuos atstatomas tas ryšys su Dievu. Ir einant tuo keliu, natūraliai susistato viskas į savo vietas, ir tada mes suprantame, kad tas, dabar kaip bandoma, daugiau iš tikrųjų sakyčiau, kad tai irgi šiuolaikinio oficialaus mokslo arba sekuliarumo principas, kad egzistuoja labai daug religijų. Neegzistuoja daug religijų. Netgi jeigu taip pažiūrėti, tai iš pricipo, tai yra Abraomiškos religijos ir, sakykim, Vedinės arba induistinės religijos, keletas, ir nepriskirčiau jau tų „tikėjimų“, kurie yra pas kažkokias gentis, kurias mes vadiname necivilizuotomis, prie religijų, tai yra tiesiog taip susidėliojęs jų gyvenimo būdas. Tos tikrosios religijos, tikroji religija iš tikrųjų – Dievo įstatymai, tai štai Dievo įstatymai – tai ką mes matome pas tas didžiąsias religijas, jos irgi yra susijusios tuo, kad tai yra universalūs dėsniai ir tie universalūs dėsniai pas kiekvieną religiją egzistuoja. Tai štai ant jų ir reikia statyti viską. Ir tada mes suprasime, bus dialogas mums didesnis, dualumo bus mažiau.
O individualia prasme, žmogus tiesiog turi daugiau išmokti pajausti save kaip sielą, tą amžiną dalelytę. Jeigu jis to nesupranta, nežino, jis turi sužinoti kaip tai daryti, ir tada jis pakils aukščiau. Čia – praktiniai dalykai.
Ingrida Stankevičienė: Kai jūs sakote „praktiniai“, jūs turite omenyje: maldas, mantras, meditacijas?
Arūnas Katauskas: Taip, tai yra ir mantrų kalbėjimas, meditacija, maldos, tai yra ir kažkoks atsižadėjimas, pasninko laikymasis, ta prasme, kad įvairios dvasinės praktikos. Netgi tylėjimo būsenos, tylėjimo laikas kai kuriose tradicijose akcentuojamas, pasitarnavimas kitiems, be abejo, tiek artimiesiems, tiek neartimiesiems – tai čia jau dvasinių praktikų klausimas ir galima netgi atskirą laidą padaryti.
Taip pat norėčiau palinkėti „Žinių radijo“ klausytojams, „Verslumo dvasios“ laidos klausytojams, kad tiesiog nepulti į kažkokias panikas, baimes, labiau apsižiūrėti aplink save, labiau peržiūrėti savo, ką jūs gyvenime jau praktikavote, jau darėte, jau buvote susilietęs su dvasiniais dalykais ir nuo to pratęsti ir pabandyti irgi papraktikuoti, dabar tikrai bus daug laiko pas mus, jeigu karantinai, tai žinome, kad negalime daug dalykų kažkur išoriškai važiuoti, daryti, tai vat to ir linkiu. Ir atrasim ir per Kalėdas, ir kai bus laikas žiemos, tikriausiai nebus galima taip laisvai keliauti, tai galim atrasti daug daug klodų savyje.
Edita Marciulevičienė: Kartu su „Verslumo dvasios“ komanda linkime jums tikro dvasinio džiaugsmo, noro dalytis amžinais dalykais, tegul mūsų Kalėdos būna išmintingos, teisingos, pilnos tikėjimo ir su meile. Būkite laimingi!