„Verslumo dvasioje“ apie žmogui svarbius dalykus, nuo kurių priklauso kiekvieno savijauta ir visos visuomenės gerovė, kalbamės su verslininku, „Žinių radijo” savininku ir laidos autoriumi Augustinu Rakausku.

Klausytis internetu.

Laida transliuojama penktadienį 10.10 val., kartojama šeštadienį 17 val.
Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
***
Ištrauka iš laidos:

Ingrida Stankevičienė: Visi pasaulyje vykstantys įvykiai priežasčių verčia ieškoti mūsų būsenoje. Viskas, kas vyksta aplinkui mus, mūsų šeimoje, darbovietėje, mūsų bendruomenėse, visuomenėje, valstybėje, pasaulyje – visa tai susiveda į mūsų būseną. Mes visi jaučiame, kad vis stipriau mus spaudžia mūsų vidinio pasaulio nesuvokimas. Kas tai daro? Kas yra tas, kas mumyse neduoda ramybės? „Verslumo dvasios“ laidose mes tai vadiname subtiliu pasauliu. Subtilus pasaulis po truputį braunasi į mūsų gyvenimą ir mes turime mokytis jį pažinti, atskleisti.

Edita Marciulevičienė: Štai, Augustinai, jūs sakote, kad žmogaus gyvenimo žemėje prasmė yra ištobulinti savo sielos dvasią, ir tam, kad žmogus galėtų išreiškiant savo sukauptą dvasinį potencialą, jis naudojasi šiame pasaulyje išgyvenamais jausmais. Jūs dar šitoj vietoj pabrėžiate, kad yra svarbu, kaip sakote, nepakliūti į spąstus – į priklausomybę nuo materialių daiktų ir nekurti iš jų stabų. Todėl „Verslumo dvasioje“ daug kalbame apie vertybines nuostatas ir apie pusiausvyrą.
Bet čia, kaip Inga sako, dauguma mūsų per įvairias situacijas, ypač konfliktines, susiduriame su savo būsena ir kyla daugybė klausimų apie tą vidinį pasaulį. Kaip susigaudyti, kas vyksta mūsų sąmonėje? Kaip pradėti dirbti su šituo krūviu?

Augustinas Rakauskas: Tas krūvis užima sąmonę ir jau negali jo išmesti iš sąmonės, o tada, kai nori kažką paimti iš pasąmoninio lygio… nes, norint gauti kažkokią naudą, reikia žaisti šitą žaidimą, reikia pasąmonę su sąmone pastoviai jungti ir ieškoti tos koreliacijos, nes tai, kas yra nauja, tai nėra nei sąmonėje, nei pasąmonėje, yra tame, kas iš to gimsta. Iš tos diskusijos arba iš to samprotavimo, arba iš jautimo ir galvojimo, iš galvojimo ir jautimo. Jeigu šitą procesą pradedi sukti…

Ingrida Stankevičienė: Gerai, o kaip galima „sukti“ šitą procesą, jei žmogaus pasąmonė yra užkimšta ir tiesiog jokia cirkuliacija tarp sąmonės, pasąmonės vykti negali? Seni stereotipai, instinktyvios reakcijos, pati primityviausia įtaka iš aplinkos ir aplinkos veikimas. Juk žiūrėkite, kaip mes matome, menininkui pagrindinė sąlyga – aš siekiu būti laisvas, kad galėčiau atsiverti, galėčiau kurti ir t.t. Tai kam žmogus turi būti laisvas, kam jis turi atsiverti?

Augustinas Rakauskas: Mes turime nebijoti pripažinti to subtilaus pasaulio įtakos mūsų kasdieniniame gyvenime. Kaip sako: „Kaip danguje, taip ir žemėje“. Tai, kaip žmonės kalba, kaip jie galvoja, ką jie skaito, ką kalba kiti, nuo to priklauso kaip jie jaučia, kaip reaguoja. Tai čia yra dvi sudedamosios, bet jos gimdo trečią. Jos arba teršia, arba švarina atmosferą. Jos arba pripildo vienos dvasios, arba kitos dvasios.

Ingrida Stankevičienė: Tai Augustinai, šito jūsų ir klausiu, jūs sakot: „Arba teršia, arba švarina, grynina“, tai kur visa tai patenka? Kas vėliau su tuo dirba? Kaip mes tai gauname?

Augustinas Rakauskas: Visa tai atsiduria būtent subtiliame lygmenyje, subtiliame pasaulyje. Tada, pagal mūsų išsivystymo lygį, kokie mes esame „imtuvai“, kiek mes galime to paimti, kiek pas mus paruošta sielos būsena, tiek mes galime rezonuoti su tuo, kas vyksta išorėje.

Ingrida Stankevičienė: Matote, jūs jau kalbate apie brandžią sielos būseną ir jos rezonavimą. Su kuo ji turi tą santykį?

Augustinas Rakauskas: Čia yra būtent santykis subtilaus ir mūsų to jausmo ir proto. Subtilaus pasaulio, kurio mes nematome, apčiuopti negalime, bet jis yra.

Ingrida Stankevičienė: Šitą vietą norėčiau su jumis dar truputėlį pasiaiškinti. Subtilus pasaulis yra ir jis veikia visada, kaip šviesa, kaip oras, kaip bet kokia substancija, bet kada mes, būtent mes, savo būsena galime pradėti su juo komunikuoti? Šita vieta, manyčiau, yra labai svarbi. Jūs štai kalbate apie rezonavimą. Kaip subręsta šitas kontaktas, kaip susiformuoja šitas santykis? Štai šita vieta yra labai svarbi. Kaip aš pripildau šitą galimybę tam kontaktui su subtiliu pasauliu? Gal šitaip paklausiu…

Augustinas Rakauskas: Jį pildo. Jis tampa energetika, tampa ta dvasia, kuri pradeda vyrauti ir imti viršų. Pavyzdžiui, ties tais dalykais, kurie buvo prieš kokia 10–15 metų, kurie sukeldavo tik apmaudą, pyktį, nepasitenkinimą, – fiziologija santykių. Buvo toks laikas ir iš karto iš fiziologijos į fiziologiją ėjo – žmonės girdi, reaguoja, ta reakcija juos persmelkia. O dabar jau vyksta daug subtilesniame lygmenyje. Ir tas subtilus pasaulis pradeda reikštis.

Bet jis negali ateiti garsu, jis dar nesusiformavęs, nes visi dirba tą darbą, bet dirba daugiau per fiziologiją: per žodžius, per emocijas, per santykius, per kalbas, knygas – visi šitie dalykai kaip vyko taip ir vyksta, bet jie įgavo jau kitą energetiką, įgavo tokį subtilesnį lygmenį ir kadangi būdami subtilesni, užkabino daug subtilesnius dalykus ir subtilaus pasaulio energetika pradeda brautis pas mus. Tada ateina pirminė sąvoka, kuri neduoda aiškaus supratimo, kad negali konkrečiai kažkaip įvardyti, bet pradedi jausti. Tai į tą mūsų jausmų pasaulį pirmiausiai pasibeldžia atmosfera, kaip grįžtamasis ryšys, kuriame mes irgi dalyvaujame. Bet mes tik vieni iš dalyvių. Mes – mažytė dalelytė viso to, ką daro daug kas ir daro nebūtinai vien tik mūsų šalyje, daro ir kitose šalyse. Ir visa energetika ieško kur save realizuoti.

Ingrida Stankevičienė: Žodžiu, subtilus pasaulis, – tai mes jį pripildome savo pojūčiais, savo mintimis, viskuo, kas pakyla virš tos grubios fizinės formos. Bet štai jūs užsiminėte apie mintis, tai kaip neigiama mintis rezonuoja su subtiliais dalykais?

Augustinas Rakauskas: Nusikalstama mintis negali realizuoti save, pavyzdžiui, pas Dievo avinėlį. Ji ieško terpės, kur save realizuoti, kažkokiam nusikaltėlių lizde, kur yra tinkama terpė.

Čia lygiai taip pat. Subtilus pasaulis labai švelniai braunasi, ieško kur save realizuoti. Ir santykiai mūsų, žmogiškieji, vadinamieji žemės santykiai, kalbos, mimikų, bendravimo, vadinamoji fiziologija, labai skiriasi nuo to subtilumo, kuris eina kaip dvasia.

Ingrida Stankevičienė: O kas yra tie laimingieji, kurie gali turėti šitą kontaktą?

Augustinas Rakauskas: Pirmi pagauna tuos dalykus žmonės, kurie yra paruošti.

Ingrida Stankevičienė: O subtilius dalykus gali pagauti tik tai tie žmonės, kurie dirba su savo užpasąmone?

Augustinas Rakauskas: Subtilaus dalyko priėmimas žmogui priklauso nuo jo visos esybės subtilumo. Kiek jis pats yra švelnus, jautrus, atidus, giliai analizuojantis, užjaučiantis, girdintis, plačiai žiūrintis…

Ingrida Stankevičienė: Štai jūs kalbate apie švelnumą, apie jautrumą ir man toks vaizdas iškilo. Senelis man pasakojo kaip Antrojo pasaulinio karo pradžioje pirmosiose gretose stovėjo jauni, nepatyrę, nemokantys ir jie savotiškai buvo kaip „patrankų mėsa“. Tai jeigu perkeliant tokią asociaciją į nūdieną, į šiandieninį tą grubų mūsų pasaulį…

Augustinas Rakauskas: Jie yra įkaitai sistemos. Sistema yra grubi, sakysim, dominuoja joje kyšininkavimas, grubumas, apgaudinėjimai. Kaip pavyzdys, 70 procentų visuomenės gyvena tokiomis vertybėmis ir jie tada yra labai pažeidžiami. Jiems yra labai sunku sugaudyti subtilumus, nes juos pastoviai realiame, fiziniame pasaulyje veikia ir vyksta tokia kova – grubusis pasaulis subtilumą visą laiką kaip ir išstūminėja. Kaip jis išstūminėja? Tai kažkas įžeidė, užgavo, pažemino…

Ingrida Stankevičienė: Praeitą kartą įrašo metu jūs pasakėte, kad mūsų gyvenime devalvavosi išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė. Ir iš principo toje grubioje aplinkoje žmonės praranda savyje galią, kaip jūs sakote, tą vidinį stuburą, jausti šituos dalykus. Bet, kaip jūs sakote, yra žmonės, kurie išsaugoję, jie turi gebėjimą išsiugdę pajausti tuos subtilius dalykus. Tai šitoje subtilioje aplinkoje, tam pasauly, yra ir ta išmintis, ir tas teisingumas, tikėjimas ir meilė tik todėl, kad tie žmonės turi savyje galią, tą gebėjimą tas vertybes pajausti.

Augustinas Rakauskas: Nereikia sumaišyti ir suklaidinti žmonių, kad viską nulemia galia. Tas yra svarbu. Ir tas subtilumas yra toks persmelkiantis dalykas. Grubų pasaulį nepersmelksi, atsimuši į jį – imkim mašiną, daiktą, sieną, namą. Bet savybė žmogaus, dvasinė savybė, ji yra persmelkiama, ir jeigu žmogus tiek yra ištikimas… Kodėl yra tikėjimas taip svarbu? Jeigu žmogus tiki šventai tomis vertybėmis, kuriomis jis vadovaujasi…

Ingrida Stankevičienė: Šventai, reiškia ką? Kad mes čia taip dogmatiškai neskambėtume ir fanatiškai…

Augustinas Rakauskas: Jam niekas negali išmušti pagrindo, jo niekas negali priversti tikėti kažkokiomis kitokiomis vertybėmis. Kad, pavyzdžiui, atimti arba priversti yra gerai. Jis įsitikinęs, kad žmogaus negalima priversti ir negalima iš jo atimti, kad reikia su juo susitarti, reikia jį įtikinti, kad jis ką nors darytų, o ne priversti. Nes priversti, tai jau veda į fizinį veiksmą. Atimti irgi,– jis nenori atiduoti, dėl to iš jo atimi, kaip sako „prichvatizuoji“.

Ką ir darydavo anksčiau visos revoliucinės santvarkos: kas turi, iš to atima, atiduoda tam, kas neturi. Kaip mes pamatėme, kad tai nedirba, nesuveikia.

Tai tas neprisirišimas ir tas gebėjimas būti persmelkiamu, kad tave tie grubumai… Pereikime vėl į subtilų pasaulį. Subtiliame pasaulyje – kada grubus žodis tavęs nežeidžia, kada tu supranti tą žmogų, ir, manau, kas mums yra sunkiausia. Ir tie žmonės, kurie siekia subtilaus pasaulio dėsnių, subtilaus pasaulio nuostatų įtvirtinimo…

Ką aš sudedu į tuos dalykus – išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė, į tuos keturis faktorius? Jeigu mes norime, kad jie dominuotų, kad jie būtų, tai mes turime paimti iš karto nuo pat pradžios – išmintis. Tai reiškia, mes turime būti atsparūs kvailumui. Jeigu matome, kad yra melavimas, nesusigaudymas, primityvumas, tai mes neturime būti poveikyje, mes turime tiek stengtis sugeneruoti savyje išminties, kad rastume jėgų pateisinti situaciją ir surasti priežastį, ir turėti tik vieną intenciją – kaip padėti tam žmogui išeiti iš primityvumo, kad jis suprastų, kad jo veiksmai yra neišmintingi, kad jie suponuoja kažkokias skausmingas pasekmės arba jam, ar kitiems žmonėms.

Ingrida Stankevičienė: Mes veikiame dualiame pasaulyje. Jūs pasakėte „nebūti poveikyje“. Kaip aš galiu nuskenuoti, kad mano sprendimas, tam tikri veiksmai, pojūčiai, jie yra vieno ar kito reiškinio atžvilgiu išmintingi?

Augustinas Rakauskas: Čia žmogus turi dėti pastangas ir ugdyti savyje tokią išmintį, kad kvailys negalėtų jo pažeisti. Bet jeigu jis yra pažeidžiamas, jeigu jis laiko, kad žmogus yra kvailas, bet tas kvailas žmogus ateina ir sudrumsčia jam smegenis, ir užima jo sąmonę, kaip sakant, įžeidžia jį ir jis įsižeidžia, tai jeigu jis įsižeidžia, jau jis yra neišmintingas. Nes jis įsižeidžia dėl to, kad primityvesnis žmogus kažką pasakė tokio, kas jam netinka. Tai kokia čia išmintis?.. Tai aišku, kad jau yra neišmintingas priėjimas fiziologinio proceso.

Lygiai taip pat su teisingumu. Jeigu tu pasiduodi neteisingumui, ir tu išduodi savo teisingumo nuostatas, ir susigundai arba pritari, kad tau naudinga, ir, kaip sakant, galima truputį pameluoti, čia nebus tokia didelė nuodėmė, tai reiškia, kad nesi visiškai teisingas. Ir kaip būti visiškai teisingu neteisingoje visuomenėje?.. Jeigu visuomenėje, sakysim, 70 procentų dominuoja melas, netiesa, visokie „falšyvumai“, apgaudinėjimai! Tai kaip gali matant šituos dalykus būti tikėjimas?!

Ingrida Stankevičienė: Gerai, tada aš kitaip paklausiu: ko vertas, evoliucijos kontekste, vieno žmogaus siekimas teisingumo, kada aplinka, visuomenė renkasi neteisingumą kaip naudos galimybę?

Augustinas Rakauskas: Tai visur kyla klausimas: koks tavo tikėjimas? Ar tu tiki, kad tas žmogus progresuoja, apskritai, žmonija? Jeigu tu pradedi žiūrėti į vienetą, tai žemėje auga ir valgomi, ir nevalgomi vaisiai, yra kartūs ir yra saldūs, bet jie visi reikalingi, tik reikia juos kažkur pritaikyti. Reikia žinoti kur juos pritaikyti. Ir jeigu tu pradedi kovoti tik su kažkokiu vienu dalyku, tai tu jau esi neišmintingas, jau elgiesi neteisingai, tada tu netiki, kad tas daiktas irgi reikalingas visuomenėje.

Ingrida Stankevičienė: Na gerai, tai jeigu aš taip siaurai, tik savo individualiame kontekste imu išmintį, teisingumą, tikėjimą, meilę, tai kokiais parametrais aš vadovaujuosi nusistatydama, tarkime, meilės nuostatą?

Augustinas Rakauskas: Jeigu tu renkiesi ir sakai: „Jis geras, aš jį myliu, už tai, kad jis geras. O tas – blogas, aš jo nemyliu“. Tai ar čia meilė? Ar čia meilė žmonijai? Ar čia meilė žmogui?

Tai šitoje vietoje, kai sakau, kad devalvavosi šitos savybės, tai turiu omenyje, kad labai sudėtinga šiandien žmonėms būti ištikimiems išmintingam priėjimui, teisingam sprendimui, tikėjimui, meilei. Yra be galo sudėtinga. Kuo didesnis spaudimas, kuo tas procentas didesnis tų žmonių, kurie nesivadovauja tokiais dalykais, ignoruoja ir dar giria vienas kitą, tapšnoja per petį. Pavyzdžiui, draugui sako: „Gerai tu ten jį „padarei“!

Ingrida Stankevičienė: Jūs girdite, ką jūs sakote?! Žodžiu, jeigu mūsų visuomenėje dominuoja požiūris „kaip gerai tu jį „padarei“ arba „kaip gerai tu jam įkalei“, tai ką, mes tada padėkime mikrofonus ir skirstomės. Kam tada mes sėdime Kauno studijoje su „Verslumo dvasia“?

Augustinas Rakauskas: Čia yra atsakymas, kodėl mes darome tas laidas, rašome knygas. Kodėl mes kalbame apie tai, kas didžiajai daliai visuomenės atrodo, kad to visai nereikia ir kad čia kalba neaišku apie ką ir neaišku dėl ko, ir kokią čia duoda naudą tos kalbos. Čia ir yra tikėjimas. Mes tikime, kad lašas po lašo vis tiek pratašo. Taip, mes esame mažuma. Retai kas gvildena tokias temas, kurias mes gvildename. Bet todėl mes jas ir gvildename, kad kuo daugiau prisidėtume prie tos teigiamos dvasios, kuri blokuoja negatyvo progresą.

Ingrida Stankevičienė: Jūs kalbate, kad yra dvi plotmės – yra tas grubusis pasaulis, kurį mes priskiriame fiziologinėms juslėms, ir yra tas subtilus pasaulis. Išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė, kurią jūs pristatote kaip keturias dvasines vertybes, jų šaknys yra šiame subtiliame pasaulyje. Ir kaip jūs sakote, kai žmogus yra šitoje fizinėje erdvėje ir susiduria su ta grubia fiziologija, energetika, jam yra kartais labai sunku atlaikyti. Tai štai tas, vidinis procesas – atlaikyti, turi turėti nuolatinį kontaktą, ryšį su tuo subtiliuoju pasauliu.

Augustinas Rakauskas: Taip, turi būti stiprus tikėjimas, turi būti didelė meilė žmonėms, klystantiems. Bet tu sakai „atlaikyti“, sakyčiau, pradžioje pokalbio kalbėjau ir dabar noriu pabrėžti, turiu omenyje, kad mes turime savyje ugdyti tas savybes, kad mūsų būsenoje neapsistotų tie negatyvai, kad jie negalėtų šeimininkauti mumyse, kad mes būtume tie tokie perskrodžiami – praėjo, bet nepažeidė. Kaip sako, mums meta blogą žodį, kaip akmenį, o mes esame nepažeidžiami. Mes praleidžiame tą.

Ingrida Stankevičienė: Kodėl mes nepažeidžiami?

Augustinas Rakauskas: Mes esame todėl nepažeidžiami, kad mūsų tikėjimas stiprus, kad mūsų meilė didelė ir kad mes galime neutralizuoti tai, nes neleidžiame apsistoti, nestipriname blogio. Kalbu apie idealų variantą kaip turėtų būti, ko mes siekiame. Siekiamybė.

Ingrida Stankevičienė: Tai jau yra tai, kaip atrodo mūsų veikimo pasekmės štai šitame grubiame pasaulyje, taip atrodo mūsų pasekmės.

Bet dabar jūsų žmogus kiekvienas paklaustų ir aš paklausiu: Augustinai, kaip tada reikia užmegzti ryšį su tuo subtiliu pasauliu, kaip pradėti jį jausti, kaip man turėti tą nuolatinį kontaktą, kad aš būčiau šitoje visuomenėje, kuri yra tokia nesubalansuota, sugebėčiau būti tame nuolatiniame ryšyje ir galėčiau sujungti kiek galima daugiau žmonių, kad mes pritrauktume tą…

Augustinas Rakauskas: Tai aišku, kad visi norėtų gauti tabletę, tarp jų ir tu ne išimtis, ir aš ne išimtis, ir labai gerai būtų, kad kas nors mums pasakytų. Kodėl mes ir užkliūname ant šito dalyko – mes ieškome konkretikos, mes ieškome arba technologijos, arba simbolio, arba kažkokios kitos priemonės, kuri kuo greičiau mums padėtų su tuo susitvarkyti ir nugalėti tuos visus negatyvius reiškinius, kurie mus supa, į mus eina, visą laiką apeliuoja į mūsų vidų… Ir kaip čia dabar padaryti?!

Čia vėl grįžtame į tą pačią vietą, kur sakiau, kad knygoje yra daug parašyta apie tuos dalykus, kad jeigu tai būtų galima padaryti kažkokiu vienu ypu ar viena kažkokia sudėliota technologija, kaip daugybos lentele, tai seniai žmonija būtų tai padariusi. Bet, deja, tai yra amžinos evoliucijos procesas. Ir jeigu tai būtų galima padaryti, jei būtų galima kvestionuoti kaip subtilų pasaulį, kaip gėrį, kaip prašvytėjimą, bet deja, taip neįvyksta. Čia yra procesas ir tame ir slypi žmonijos egzistencija, žmonės tuo ir skiriasi nuo gyvūnų, kad jie tobulėjimui ribų neturi. Jie visą laiką gali tobulėti, kokie jie bebūtų tobuli ir kaip jie šiame gyvenimo etape įvaldytų komunikavimą su subtiliu pasauliu, ir kaip jie betaptų nepažeidžiami, tokie kaip mes čia bandome juos apibūdinti, vis tiek tuo tobulėjimas nesibaigs. Vis tiek, kol nors vienas žmogus pasaulyje gyvens, tol šitas procesas tęsis ir tol žmonija evoliucionuos, ir visą laiką ieškos tų tobulesnių ir šviesesnių būdų. Kas vyks po to, šiandien mes pasakyti negalime, gal tik fiziologinė mūsų struktūra pasikeis, o mes kitame lygyje sieksime to paties, šviesos lygyje ar stichijų lygyje, šito pasakyti negaliu. Bet faktas tas, kad mes turime žinoti, jog tai yra kantrus, ilgas, pasiaukojantis darbas.

Edita Marciulevičienė: Apibendrinkime, kas yra tas subtilus pasaulis mūsų „Verslumo dvasios“ laidos kontekste?

Augustinas Rakauskas: Jis apima viską, jis skrodžia, jis yra dvasia, jis bendrauja visur su visais, kas tik skleidžia kažkokią gyvybinę vibraciją. Tai kažkokios vienareikšmiškos technologijos negali būti, todėl pasaulis supratęs tai, sako, kad religijos turi būti laisvos, todėl, kad technologijos gali būti skirtingos, svarbu, kad jos visos tarnautų tos dvasios suformavimui, kad subtilaus pasaulio dvasia augtų, kad vertybinės nuostatos visą laiką tobulėtų.

Edita Marciulevičienė: Mes nuolat ieškome technologijos, kuri galėtų būti kaip programa, kuri padėtų mums nugalėti negatyvius reiškinius, kurie mus supa, kelia įtampą, ir mes žinome, kad tos jėgos galime gauti iš subtilaus pasaulio.
Kai kalbėjome apie subtilaus pasaulio veikimą, jūs atkreipėte dėmesį, kad per prievartą negalima padaryti tų vidinių, žmogaus sielos dvasią tobulinančių korekcijų. Tai prašome, pratęskite šitą mintį.

Augustinas Rakauskas: Pagal žmogaus išsivystymo lygį jam reikalingi jo dėsningumai, kad jo sąmonė galėtų augti, kad ji galėtų evoliucionuoti, kad ji galėtų keistis, – tai jis turi praeiti. Ir mano posakis, aš visada sakau: „Gyvenimo neapgausite“. Nebandykite jūs apgauti evoliuciją. Mes čia staigiai paimsime ir pakeisime žmogų, pakeisime jam nuostatas. Nesidaro tai iš karto. Mes galvojame, kad mes žmones pakeičiame. Iš tikrųjų jie pasikeičia patys, ne mes juos pakeičiame, nes jie renkasi, ką priimti į savo sąmonę, ko nepriimti. O kaip vyksta tas pasirinkimas? Jie priima tai, kas koreliuoja su jų išsivystymo lygiu ir tu šito nepažeisi, neapgausi.
Tu gali laikinai jam suformuoti. Bet jeigu tu jį palieki vieną, laisvą, tai man yra buvę daug tokių atvejų, žmonės sako: „Kaip čia yra, kai aš sėdžiu su jumis kabinete ir kalbu, aš tikiu, man rankos niežti eiti ir daryti taip. Užtenka išeiti į koridorių, susitikti kitą žmogų, kuris kitam visai lygmenyje pradeda kalbėti, apie kitus reikalus ir tai, ką aš kalbėjau ir ką jaučiau savyje, kažkur išnyksta“. Tai ir reiškia, kad žmogaus sąmonės lygio kitam neduota pakeisti, negali apgauti tos evoliucijos, kokią jis turi praeiti, kad jis ne tik, kad suprastų ir išgirstų.
Kodėl sakome – žinau, tai nereiškia, kad galiu. Negali paimti, jeigu trūksta, protui įkalti kažkokių minčių. Ne, turi dėsnį rodyti, tu turi jam sakyti: „Tau dominuoja tavo supratimas“, o mes tada bandome sužadinti jautimą. Sužadinti jausmus, kad žmogus pradėtų jausti, kodėl jis taip galvojo, ką jis mąsto, kodėl pas jį tokia nuostata. Tai šitas harmonizavimas žmogaus sprendžia problemą. O žmogus negali iš savęs arba vien tik jausmais operuoti, arba vien tik protu – jis gali tik dvasia. Nes reikia jo, žmogaus, būseną paversti harmoninga dvasia, o paverst tu negali, ne burtininkas, nepaversi, tu gali tik papildyti ko trūksta. Ir to nepaimsi.
Čia ne vandens trūksta, kad paėmei kaip mašinai į radiatorių dapylei. Tu po truputį. Galima sakyti taip – garo pagalba mes kaupiame kondensatą, kuris papildo vandeniu. Tai įsivaizduojate, kiek reikia dirbti, kiek reikia to garo sukaupti, kad tos drėgmės susikauptų kiek ten trūksta. Čia yra procesas. Ir tas žmogus turi pats priimti tą, jis pats turi to norėti, nes mes jo nepripilsime.
Nuo to, kokia harmonija pas mus viduj, nuo to priklauso, kokią dvasią mes skleidžiame. O pas mus dažniausiai būna dominantė, ne dvasia, o dominantė. Jeigu mes išlendame, tai pas mus kažkas ant mūsų strėlės priekio: arba protas, arba jausmai. Ir mes visą laiką badomės vieni su kitais: arba su jausmais, arba su protu; arba su argumentais, arba dūsaujam.
Kodėl netgi tas strėlės pavyzdys? Kad būtų strėlė, ji turi turėti ir vieną, ir kitą, du turi turėti, kurie sudaro smaigalį, bet esmė – tai jėga eina per vidurį, kurią iš lanko mes išstumiame.

Ingrida Stankevičienė: Taip, pusiausvyra turi būti.

Augustinas Rakauskas: Tik tokiu atveju susiformuoja energetika. Ir jeigu mes turime ir jausmą, ir protą, tai mes skleidžiame tada harmoningą dvasią, ir tada ta mūsų strėlė eina tiesiai į tikslą. Žmogus tada pajunta, kad tikrai jį persmelkia suvokimas ir jeigu jis tą suvokimą priima, jeigu jis gali jį priimti, jeigu jo išsivystymo lygis leidžia, tai jis priima tą informaciją.
Bet paprastai, mes visi labai egoistiškai norime labai greitai, kad priimtų, labai norime daug, ir mes nenorime dirbti su žmogumi. Mes norime jam kiaušą atidaryti ir pridėti košės, ir sakyti: „Vat čia tas tavo molis niekam tikęs, va čia mes tau pridrėbsime, klausyk mūsų“.

Edita Marciulevičienė: Kalbam apie jausmo ir proto pusiausvyrą ir apie dėsningumų išmanymą, kad mokėjimas jais naudotis neleistų dominuoti mūsų ego.

Augustinas Rakauskas: Tas „kaip naudotis“, čia yra silpna grandis. Ir kaip naudotis, kaip tam žmogui susitvarkyti su savo ego ir kaip pajausti, tai keistai galbūt nuskambėtų, bet su ego reikia nugalėti ego savyje. Nes tau vis tiek reikia pastangų, kad tu pastumtum save kaip reikšmingą, kaip žinantį į šoną.
Ir esu parašęs tokius žodžius, kaip paradoksaliai beatrodo, bet išspręsti savo problemas mes galime rūpindamiesi kitais žmonėmis. Jeigu mes rūpinamės patys savo problemomis, tai jų praktiškai mes negalime išspręsti, todėl, kad jų išsprendimas priklauso nuo mus supančių žmonių. Nes mums ir nebūna jokių problemų, pas mus visos problemos, kurias mums padaro žmonės, sukuria. Net jeigu mes patys sau susikuriam problemą, tai ją susikuriame todėl, kad mums padėjo arba padarė tokias sąlygas, arba prielaidas mus supantys žmonės, santvarka, įstatymai, taisyklės, neteisingumai, ir mes finale atliekame kažkokį veiksmą, kuris, sakysim, jau yra kaip mūsų blogas veiksmas. Bet mes tai vieni patys to atoveiksmio nesugalvojome, nes mūsų blogas veiksmas paprastai būna atoveiksmis, pasekmė mūsų auklėjimo, mūsų gyvenimo būdo, mūsų tėvų, mūsų socialinės aplinkos, mūsų darbovietės – kažkas ne taip padarė, kažką ne taip pasakė. Mes žiūrėk „nutrūkom“ ir sakom: „Mes patys sukeliam konfliktą. Aš „nutrūkau“, aš kaltas, atsiprašau“.

Ingrida Stankevičienė: Augustinai, jūs sakote „ego galima nugalėti ego“, bet jūs nuolat teigiate, kad mes vystomės tik dėka kaitos, ir nuolatinio vystymosi eigoje augdami, mes auginame savo vertybes tam, kad tomis vertybėmis galėtume nugalėti ir tą augantį ego.

Augustinas Rakauskas: Tai va čia būtent, kaip sako, vyksta nuolatinė kaita žmoguje. Ir kuo pas mus tolerantiškesnis, harmoningesnis formuojasi jausmo protas, jis pasidaro tikrai subtilesnis, bet jis todėl ir gali, kaip sako, užglostyti tą mūsų grubųjį ego ir gali jį suminkštinti, padaryti tolerantiškesnį, todėl, kad mūsų sąmonė pradeda analizuoti, pradeda suvokti ir mes pradedame galvoti: „Tai palauk, aš blogai elgiuosi…“ Bet tam, kad mes pradėtume tai daryti, mes turime jausti, nes jeigu mes nepajuntame, tai mes ir nežinome, kad blogai darome. Bet kai mes pradedame jausti – čia ne fiziologija, čia yra jausmo ir proto santykiai, bet be fiziologijos mes nesužinosime šito, nes mūsų neinspiruoja organinė struktūra kažkokio pojūčio, kad mes kažką ne taip jaučiame. Mums neskauda, mes nieko nejaučiame, mes neužjaučiame kito žmogaus, mes nejaučiame, kad jam skauda, kad jam blogai – tai mes kaip terminatoriai tada dirbam.

Ingrida Stankevičienė: Yra Dostojevskio toks romanas „Idiotas“ ir ten kalbama, pagrindinis herojus kunigaikštis Miškinas, ir jam sako: „Jūs kunigaikšti esate toks teisingas, kad tas jūsų teisingumas, kurį jūs skleidžiate, tampa kaip nuodėmė“.

Augustinas Rakauskas: Vėl surišta su tuo pačiu ego. Ir žmogus, kaip sako, gerumu irgi gali naudotis, gali piktnaudžiauti ir gali ne tik sau kenkti, bet gali kenkti ir kitiems žmonėms. Kodėl sako: „Gerais norais kelias į pragarą grįstas?“
Kodėl sako: „Visuomenė, žmonija yra vienas organizmas?“ Čia aš taip teigiu ir esu giliai įsitikinęs, kad taip yra, kad mes sudarome vieną organizmą – visa žmonija – ir kada, sakysim, viena ląstelė tiek pasidaro progresyvi ir tiek ji būna išsivysčiusi, kad ji negali koreliuoti su bendru organizmu, tai pas mus sako, būna fiziologija, jeigu čia palyginti kaip pavyzdį, tai mes sakome, kad gerybinis auglys išaugo, reikia išpjauti. Bet jis – auglys, nors jis – gerybinis. Organizmas kaupia kažkokias riebalines sankaupas, ar ką nors, kaip rezervą, žiūrim, kad jau turim guzą kažkur ir tas guzas kaip ir svetimkūnis.
Tai kada žmogus pradeda savo gerumu eksploatuoti vidutinę masę žmonių, pradeda darytis jiems kančia ir ego pradeda tuo piktnaudžiauti, to gero žmogaus, tai tada jis tampa nuodėmingas. Jo gerumas tampa kaip nuodėmė. Nes todėl ir sako  – nėra nei gerų, nei blogų žmonių – visi žmonės yra tik žmonės.

Ingrida Stankevičienė: Kada žmogaus vertybinis pamatas auga ir jis tampa, kaip jūs sakote, vis tolerantiškesnis ir gali apimti visuomenės organizmą, tada tą grubų, kietą ego švelnumas, subtilumas sugeba valdyti tą grubią masę. Tas grubumas tampa pavaldus tai substancijai, kuri nematoma.

Augustinas Rakauskas: Noriu pabrėžti (trečioje knygoje bandau šitą aprašyti), kodėl aš skaitau, kad žmogus, būdamas žmogumi, evoliucionuodamas žmogaus organizme, jis tik žmogumi ir gali būti, kol jis gyvena kūne. Jis negali skleisti tik dieviškos dvasios, nes žmogiškumas jame vis tiek dalyvauja, ir kai sako, kad „Dievas apsireikš tarp mūsų“ ir kaip Kristus sakė: „Aš dabar sėju, o derliaus ateisiu nuimti vėliau“, tai mes negalime atgaivinti Dievo dvasios pavieniui, turi susiformuoti kritinė masė mūsų žmonijos organizme, kad mes pradėtume įgaudinėti dieviškumo savybę realiai, materialiame pasaulyje, kad mūsų fiziologija pradėtų keistis tiek, kad ji įgaudinėtų dieviškas savybes su visais iš dieviškumo išplaukiančiais aspektais, visais potencialais, visomis galimybėmis, ką gali daryti žmogus, jeigu jis perima dieviškas savybes. Bet jis negali jų iš kažkur paimti ir įsidėti, jų negalima nusipirkti, jų negalima užsitarnauti, negalima iševoliucionuoti, kaip tam kunigaikščiui iki tokio gerumo lygio, kad jis vėl, ne žmogus, tai mes matom kaip žmonės juokingai atrodo.
Tai kol žmonės nesuformuos… Kodėl aš dabar skaitau, kad labiausiai reikia atkreipti dėmesį į dvasią, ne į santykius, ne į kitas visokias edukacines formas, reikia šiandien sukoncentruoti visą dėmesį į dvasią, nes tik dvasia gali persmelkti mūsų būsenas ir įnešti mums naują suvokimo lygį, naują savijautą, naujus jausmus išplėtoti mūsų būsenose, – daug subtilesnius, daug jautresnius, – kurie skleidžia jau daugiau negu žmogišką dvasią. Jau jie pradeda skleisti tokius dieviškos dvasios virpesius. Ir tik tada, kada žmonijos kritinė masė susiformuos, kuri galės reikštis per fiziologiją, tai tada mes galėsime sakyti: „Atgimė Dievo Sūnus“.
Antrą kartą žmogaus kūnu apsirengęs mesijas tikrai neateis, ir nėra prasmės, ir tikslo. Jeigu visuomenės kritinė masė neparuošta, tai kas laukia to mesijo? Tas pats, kas atsitiko su Kristumi, nes jis tiesiog bus svetimkūnis, auglys, jis – krislas akyse. Ir kitaip ta visa religijos doktrina būtų beprasmė, nes Kristus niekad neskleidė tiesų, kurios būtų orientuotos į vieną asmenį, jis visą laiką rūpinosi visuomene. Visą laiką rūpinosi visais žmonėmis, net kitatikiais. Visos intencijos yra orientuotos į tai, kad žmonija keistųsi. Ir čia ir yra pagrindinis, kaip sakoma, privalumas šitos religijos…

Ingrida Stankevičienė: Jūs tokioje perspektyvoje išdėliojote jausmo naudingumą mūsų visuomenėje, savo paties būsenoje, santykiuose ir šeimoje, ir darbe, ir iki kiek yra naudingas ir perspektyvus jausmo eksploatavimas santykyje su protu. o kaip pradėti norėti, kad manyje tai, kad aš galėčiau tuo naudotis?

Augustinas Rakauskas: Mes tam turim protą ir čia vėl veikia ta pati aksiominė taisyklė – mes su protu daug lengviau galime prieiti prie šito lūžio, žiūrėdami į kitus žmones. Kodėl yra pasakyta: „Jeigu jums sunku, eikite pas labiau vargstančius.“ Kai mes norime sužadinti savo jausmus, mes turime ieškoti, kas kenčia labiau už mus. Mes turime žiūrėti į tuos žmones, analizuoti, gilintis, ir tada tas mūsų suakmenėjęs jausmas pradeda žadintis, pradeda busti.
Nereikia daug kalbėti apie jausmą, jeigu mes mylime žmogų ir jam atsitinka kokia nors bėda, net ir be atsitikimo bėdos, mes išleidžiame vaiką ir mes rūpinamės, ir mes jaučiame, o jeigu jis grįžta nelaimingas, arba, neduok Dieve, su mėlyne po akimi, tai mes iš karto pradedame jausti savo fiziologija jį. Bet čia – pirminis kelias.
Kada mes jaučiam ir plėtojam tą jausmą tik su artimais, tik su savo šeimos nariais, vėliau dar su savo gyvūnėliais, jeigu tokius laikome, po to su giminėmis, su kaimynais, dar vėliau su artimais, mūsų rato žmonėmis, bet tai tik laiko ir progreso klausimas.
Kodėl mūsų demokratijoje yra reikalinga tolerancija? Todėl, kad mes turime toleruoti ir kitus žmones. Mes turime dairytis ir žiūrėti, o kaip kiti žmonės, kaip jie. Ir kai mes gyvenam tik savo artimų žmonių nelaimių rate, kaip uždarame tokiam, nes išorėje ne visi žino, kas pas mus namuose ir dėl ko mes kenčiame, bet kiti kada žmonės kenčia, mes irgi nežinome, kas pas juos namuose, bet kai mes pradedame domėtis, kai mes bendraujame, tai mes pradedame stebėti, mes labai dažnai pajuntame, kad pas tą žmogų kažkas negerai. Mes pradedame klausinėti: „Kas tau negerai? Ko tu nusiminęs?“ Mes dalijamės. O po to pareiname namo ir galvojame apie tą žmogų, kuris su mumis pasidalijo savo skausmu arba savo bėdomis, kaip ir savo sėkmėm.
Tai jausmus auginti, žadinti, nebendraujant su kitais žmonėmis, vystyti jausmus, – labai sunku. Aišku, tie žmonės mums padeda, įžeidžia, atstumia, būna nedėkingi, būna, kad bandai padėti, gal tau dar į ranką kanda, bet tai ir yra jausmų žadinimas.
Kada kalbu, kaip, pavyzdžiui, šiandien galvoju, čia tik apšilimas, gal įeisiu į tai, ką norėčiau pasakyti, bet kaip taisyklė – koridoriais pavaikštau tiktai, taip ir neįeinu į esmę.

Ingrida Stankevičienė: O gal čia toks dėsnis, kad esmė ir yra tai noras, troškimas į ją įeiti?

Augustinas Rakauskas: Ne, tai čia tas pats ego veikia pas mane ir aš noriu maksimaliai padaryti gerai, noriu maksimaliai pasakyti aiškiai, nes aš sakydamas visada galvoju, kad negirdžiu to tokio užfiksuoto atsakymo, tikslaus, konkretaus, kad žmogus galėtų priimti kaip tabletę – tik išgirdo ir jau nurijo, jau eksploatuoja ir keičiasi viskas. Tai natūralu, čia tas pats ego apie kurį aš kalbėjau. Ir jis man ką padaro? Jis man kaip ir užblokuoja laisvą ėjimą, laisvą ėjimą tikros dvasios, kad ta dvasia išeitų. O aš taigi kaip išleidinėju tą dvasią? Ir galvą suku ir bandau pajausti. Ir jus bandau pajausti, ir save bandau pajausti, ir bandau sudėlioti, kad suformuočiau kaip su kokiu presu tą tabletę.

Ingrida Stankevičienė: Jūs žinot, šiandien skyrėte laidą jausmo temai ir Edita čia atrado tokį straipsnį, kur kalbama, kad Rusijos ir Amerikos mokslininkai padarė bendrą eksperimentą, kada, grubiai sakykime, į kolbą, iš kurios ištrauktas visas oras, žodžiu, vakuumas, ir jie nustatė, kad tame vakuume vis tiek veikia fotonai arba kvantai. Ir štai į tą talpą buvo įleistas, kaip pavyzdys, žmogaus DNR. Kada buvo nuskenuota išimta šita molekulė, jie atrado, kad šita DNR molekulė sustruktūrizavo visus fotonus, visus kvantus ir jie padarė iš to išvadą, kad žmogaus jausmas turi tokią stulbinančią galią, kurią praktiškai nuskenuoti netgi šiandieniniai mūsų įrenginiai gali tik patį faktą. Bet kaip jūs dažnai sakydavote laidoje Kristaus žodžius, kad „jeigu jūs suvoktumėte, kokią jūs turite galią, tai jūs kalnus vartytumėte…“ tiesiog jūs šiandien daug kalbėjote apie dieviškumo savybes, kad mes iš tiesų tuo savo šiandieniniu protu nesuvokiame, neturime tų parametrų, kokia galia yra mumyse, kurios mes negalime nė atverti, kadangi mūsų toks tarpusavio žemas lygis, bet kaip jūs sakote, atitinka mūsų išsivystymo lygį.

Edita Marciulevičienė: Ir čia jūs, Augustinai, kai sakėte, kad jūs įsitikinęs, jog žmonija yra vienas organizmas, aš čia kaip tik citatą iš to straipsniuko paskaitysiu: „Žmonės, gebantys pajausti gilų meilės jausmą, geba keisti savo DNR formą. Gregas Breidenas sako, kad tai iliustruoja pripažinimą naujos formos energijos, jungiančios visą kūriniją. Ši energija, panašu, yra tankiai suaustas tinklas, jungiantis visa, kas materialu. Iš esmės mes gebame daryti įtaką šiam kūrinijos tinklui per savo vibracijas“.

Augustinas Rakauskas: Būtent, kad yra jausmų virpesiai, jie nėra pavaldūs mūsų pačių, kaip žmonių, suformuotai protinei sampratai. Samprata vystosi, bet ją vysto būtent mūsų jausmai ir tie virpesiai mūsų kuria tam tikras struktūras. Ir kodėl čia labai svarbus momentas paliestas: kad mes galime pakeisti savo DNR. Tai mes savo DNR galime pakeisti tiktai jausmu, o ne supratimo pagalba.

Ingrida Stankevičienė: Na ką gi, mes pabandėme truputėlį pakalbėti apie tai, kaip šiandien yra svarbu ugdytis gebėjimą visur matyti veikiančią dvasią, kuri turi tokią formą, kokio sąmoningumo būsenoje veikiame mes patys.

Spausdinti