„Žinių radijo“ Kauno studijos kuriamoje laidoje „Verslumo dvasia“ kalbamės apie tai, kaip laidos metu mumyse, kalbančiuose ir klausančiuose, gimsta bendras suvokimas, kaip energetiniai srautai tarp mūsų sąveikauja, kaip jie jungiasi, kaip veikia mūsų mintis, kaip jie paskui skleidžiasi ir koreliuoja su kitais žmonėmis. Atsakymų ieškome kartu su laidos autoriumi verslininku Augustinu Rakausku.

Klausyti internetu.

Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Laida transliuojama kas antrą penktadienį 10.10 val. Kartojama šeštadienį 17 val.
Daugiau informacijos panašiomis temomis rasite Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.

***

Edita Marciulevičienė: Kai mes apsidairome aplinkui, mums atrodo, kad mes atsirenkame kažką, kas mums tinka, pagal savo nuomonę, bet pažiūrėkime giliau, kas sudaro tą nuomonę. Susirenkame iš aplinkos dalykus, kurie yra artimiausi mūsų pačių stereotipams. Tai kaip ir išeitų, kad tos nuomonės kaip ir mes neturime, mes tik turime kažkokį rinkinį, kuris mums yra patogus.

Ingrida Stankevičienė: Kas atitinka mūsų išsivystymo lygį, ar ne?

Edita Marciulevičienė: Bet iš principo, čia trupučiuką sunku tobulėti tada, jeigu tu renkiesi tik tai, kas tau patogu.

Ingrida Stankevičienė: Ir mano filtras atmeta viską, kas nesiderina su mano stereotipais.

Edita Marciulevičienė: Na, o tada įvyksta vadinamasis konfliktas. Na, tai kai mano nuomonė nesiderina su kažkieno kito nuomone, o tai reiškia – jo ir mano stereotipų rinkinys skirtingas.

Ingrida Stankevičienė: Todėl pabandysime šiandien pasikalbėti apie kalbantįjį ir klausantįjį, apie jų tarpusavio santykį, kurį mes vadiname verslumo dvasia, apie klausymą ir apie įsiklausymą, ir kaip viso šito proceso metu gebėti atskirti kiek aš esu laisvas pasirikti, ką girdžiu, kiek aš esu veikiamas stereotipų ir kokia sklindanti į aplinką, kaip mes sakome, į visuomenę, yra mūsų bendrai kuriama verslumo dvasia.

Augustinas Rakauskas: Kadangi visuomenė yra įvairialypė ir jų nuomonės yra labai skirtingos, tai mums labai svarbu, kad klausytojas klausydamas nepriliptų prie kažkokios jam artimos nuomonės.

Ingrida Stankevičienė: Na, žiūrėkite, Kauno studijoje mes sėdime trise, turime laidos temą, turime pagrindinį tikslą, matymą, ir vis tiek, norim nenorim, mes laikomės savo asmeninių, per gyvenimą užsiaugintų stereotipų, kurie ten pasireiškia visais įmanomais būdais.

Edita Marciulevičienė: Kaip klausytojas, tai girdėdamas, turėtų kažkaip nesusitapatinti nė su viena iš mūsų nuomone, o tada susikurti kažkokią savo? Kaip tam klausytojui tą naudą gauti iš jo girdimų skirtumų, skirtingumų?

Ingrida Stankevičienė: Kuri jame pačiame augintų jo paties, savarankišką nuomonę?

Augustinas Rakauskas: Kurioje vietoje ta pagrindinė pridėtinė vertė susikuria, kuri tikslą mūsų inspiruoja, kad mes norime kažką padaryti ir kad mūsų darymas būtų naudingas? Pereisiu į pavyzdį – lego dėlionę – ir mes visi norime sudėlioti arklį. Arklį dėliojam iš tų lego lopinėlių. Ir gali būti klausytojas, kuris iš karto sudėliojo, kitas sudėliojo galvą ir dar ne arklio, o kažko kito gavosi.

Tai manau, kad mes turėtume kelti sau užduotį, kad laidos metu tai, ką mes bandome ištransliuoti ir apie ką mes kalbame, pridėtinė vertė užgimtų klausytojo būsenoje. Kad būtent klausytojo būsena, kur jis priiminėja informaciją, kai mes ją skleidžiame per radiją, kad jis ją galėtų dėliotis savo būsenoje, savo samprotavimuose, savo jausmuose. Jeigu mes pateikiame tą informaciją tokiu būdu, kad labai mažai suprantantis, jis vis tiek eina teisinga kryptimi, nors to pilno paveiksliuko nesudėlioja, bet gauna tą pridėtinę vertę, kad jis vis tiek ta kryptimi eina. Sako: „Čia aiškiau… O čia lyg kažkas tokio…“ Kitas pusę sudeda, o gal kitas, kaip sakiau, visą sudeda.

Mūsų orientacija turi būti tokia, kad ne mes maksimaliai aiškų formatą turime išskleisti, o mes turime kelti sau užduotį, kad nesudarytume sąlygų ir nesukurtume galimybės žmogui prilipti prie vieno ar prie kito, ar prie trečio. Tada mūsų klausytojas mato tuos skirtingus požiūrius, skirtingus kampus, limpa prie kažko, kad jam yra artimiausia.

Manau, kad tokį iššūkį mes turėtume sau kelti, darydami laidas, apie kurias mes čia kalbame. Nes jeigu mes to nedarome, tai mes patys, kaip sakant, elgiamės toje laidoje kaip medžiotojai sielų, kurie jau pritraukia kažką prie vienos ar prie kitos nuomonės.

Taip dabar visose laidose visi taip daro, vadina dialogu, sako, kad čia vyksta dialogas ir žmonės iš to dialogo mokosi. Bet tie žmonės ir tampa įkaitais vienos ar kitos nuomonės. Ir jie kada prilimpa prie vienos, ar kitos nuomonės, jau tada nevyksta pridėtinė vertė taip pilnatviškai, kaip ji galėtų vykti iš tos naujos sinergijos, kuri laidos metu susikuria. Jis tada jeigu jaučia, kad patogu ir atitinka jo dabartinį supratiną arba būseną, tai jis ir pasiduoda, nes tai jam artimiausia. Bet jis nesupranta, kad tokiu būdu jį veda į kažkieno kuriamus stereotipus arba į kažko praeityje sukurtą nuomonę ir ta nuomonė, kuri jau yra kaip pasekmė, jis tampa tokiu kaip satelitu.

Ingrida Stankevičienė: Tai patikslinkime, į ką mes orientuojamės?

Augustinas Rakauskas: Palikti laisvą klausytoją. Mes turime rūpintis, kiek jis gauna pridėtinę vertę, ir kiek jis tampa savarankiškas formuotis nuomonę pagal savo išsivystymo lygį, prisitraukinėti informaciją, kad jis kartu būtų dalyvis ir kūrėjas, ne to, ką mes kuriame, o to, ką jis kuria savyje. Ką jis vysto savyje kaip sąvoką, kaip išjautimo būseną.

Ingrida Stankevičienė: Žmogus, kurdamas savo nuomonę, šitaip formuodamas savo charakterį, jis kaupia galią ir šita galia vienaip ar kitaip įgauna įtaką aplinkai.

Augustinas Rakauskas: Jeigu mes nesirūpiname kaip galią perima, kaip žmonės elgiasi su galia, juk taip žmogus turbūt sukurtas, taip išsivystęs dėl to išlikimo kovodamas, kad jis visą laiką stengiasi sugeneruoti galią savyje ir visai nesvarbu kokioje sferoje jis būtų: ar jis būtų mokslininkas, ar menininkas, ar verslininkas, ar kitokios sferos atstovas, – visi stengiasi sugeneruoti savo srities specifinę galią. Nes turėdamas tą galią žmogus iš karto pradeda geriau jaustis, užtikrinčiau jaustis, nes jeigu jis mato savo galios potencialo augimą, tai jis tada kuria vizijas, jas įgyvendina, jis tada eina į priekį ir tobulėja. Kaip pats kiekvienas žmogus galvoja, kad jeigu jis turi kūrybinę galią, tai jis sukuria kažko daugiau, ar tai išradimų, ar meno kūrinių, ar dar kažko.

Iššūkis yra kaip tai koreliuoja su tuo, ką kalbėjau apie žurnalistų darbą laidose, kaip tai koreliuoja su tuo galios suformavimu, ir galios intencijų ir kokybės suformavimu. Nes suformuoti yra iššūkis visuomenei, aš net manyčiau, kad visai žmonijai, kaip suformuoti galią, kurioje nebūtų užkoduota valdymo prievarta. Kad ji genetiškai neturėtų savyje kodo – jeigu turiu galią, reiškia turiu valdyti, turiu valdyti procesą. Ir visas procesas iš karto atsiremia į konkurenciją, ir kas blogiausia, kad žmonės pradeda tada kovoti vieni su kitais. Pradeda kovoti, nes ta galia iššaukia būtinai kiekviename žmoguje žemiausius instinktus, žemiausias traukas, ne tik kūrybinę galią suteikia, bet kartu tada žmogus pradeda ir prieš kitus didžiuotis savo kūriniais, savo pasiekimais, ir vien jau toks pats didžiavimasis sukuria galios eksploatavimo būdą, netoleravimą ir nesantaiką tarpusavio santykiuose. O ką jau kalbėti, jeigu ta galia yra naudojama, pavyzdžiui, kažkokioje karinėje srityje, ar kitų valstybių įtakos užgrobimo, arba materialių resursų. Tai visada, kai žmonės įgyja galios svertą, jį pajunta savyje, tai čia išplaukia posakis: „Nori pažiūrėti, koks yra žmogus? Duok jam pinigų ir duok jam valdymo galią ir pamatysi, koks jis yra“.

Edita Marciulevičienė: Tai labai subtilūs dalykai, nes visuomenėje besiformuojanti galia, kokioje sferoje ji bebūtų, priklauso nuo to, kokią dvasią mes skleidžiame, na šiuo atveju, mūsų laidoje. Ir jeigu mes savo laidoje tendencingai nebrukame kokios nors vienos minties, ar sau naudingo požiūrio…

Augustinas Rakauskas: Tai mes neskleidžiame stereotipinės išminties, mes tada nesudarome sąlygų užsikabinti už kažkokio tai būdo dvasingumo suvokimo, jam nediktuojame kažkokių akademinių žinių ar kažkokios loginės tiesos, kuri surišta su kasdieniu materialiu gyvenimu.

Ingrida Stankevičienė: Gerai, jūs kalbate apie tai, ko mes nesuteikiame. O ką mes suteikiame? Mes jau su jumis nutarę žiniomis laikyti ne vien tik tam tikrą informaciją, kas susiję su materialiu gyvenimu, o viską, kas sudaro mūsų visatos gyvą organizmą. Taigi, jeigu mes paimsime tokį žinių paketą, nuo subtiliausių iki grubiausių materialių dalykų, kokį žinių paketą mes tada duodame būtent per savo intenciją, per savo būsenos formavimą, per šitą parodymą, kad bet kokiame bendravime yra tam tikri principai, modeliai, kurie veikia mūsų visus ryšius?

Augustinas Rakauskas: Tiesiog mes jam suteikiame žinių paketą, kuris tarpusavyje nedemonstruoja kažkokios konkurencinės galios, o transliuojame tokią sinerginę žinią, kuri žmoguje budina tuos jame esančius jausminius ir suvokimo faktorius, kurie atitinka dabartinę jo išsivystymo būseną. Mums tikslas vienas, – kad nuvestume to žmogaus vystymąsi ir evoliucionavimą nepriklausomybės keliu, tiek nuo to, ką jis girdi viešoje erdvėje, ir tiek, kas jam tinka ir koreliuoja su jo būsena, o nuvesti būtent tuo nauju, kurio, to naujo suvokimo, kartelė iškelta aukščiau už dabartinę nuvalkiotą, pavyzdžiui, išminties sąvoką, teisingumo sąvoką, tikėjimo ir meilės sąvoką. Kad jis naujame platume, naujame grožyje laidų metų, informacijos suteikimo metu, gaudamas pridėtinę vertę gautų tuos elementus, kurie būtent ir padeda jame susiformuoti tai tolerantiškai, perspektyviai, naujos kokybės išminčiai, teisingumui, tikėjimui ir meilei.

Edita Marciulevičienė: Jūs tiesiog formuojate mums naujo kalbėjimo, naujo girdėjimo viziją, kuri pagrįsta aukštesniais, galima sakyti, dvasiniais principais. Bet grįžtant prie mūsų šiandieninės būsenos, kuri nuolat evoliucionuoja ir tai vyksta dėl to, kad mes visi skirtingi. Pokalbyje, pavyzdžiui, visada bus vienas stipresnis, kitas silpnesnis. Tarkim, jūs vyresnis už mane, jūsų gyvenimo patirtis didesnė. Kuo mes lygūs, kai skirtumai tokie akivaizdūs, jeigu laidoje paimtume save kaip pavyzdį?

Augustinas Rakauskas: Pati pridėtinė vertė ne mūsų laidoje slypi, o to žmogaus būsenoje, nes, ką jis pasiima, kiek jis pasiima, kaip jis tai adaptuoja, labai svarbu kaip, nes jeigu jis „prilipo“ arba prie Ingridos nuomonės, arba prie mano nuomonės, arba prie tavo, ir jam ji artimesnė ir jis – opa!: „Va!“ Tai jau jis tingi toliau dalyvauti.

Ingrida Stankevičienė: Tai žiūrėkite, jūs čia judinate jau visai kitą vietą. Vadinasi, svarbu, bet ne svarbiausia, yra ta žinia, kurią mes skleidžiame, svarbu ne mūsų kompetencijos, kuo vadovaudamiesi mes tas žinias skleidžiame, o kaip mes tarpusavyje kuriame, tarkim, bendrą sinergiją, mes labiau linkę vadinti – bendrą dvasią?

Augustinas Rakauskas: Nuo mūsų harmoningo santykio, nuo tos sinergijos, kurią mes ištransliuojame, labai daug priklauso, kaip klausytojas… nepakišame jam turėklo – čia kabinkis! Čia tavo!

Edita Marciulevičienė: Jau čia aukštoji matematika, alcheminis darbas.

Augustinas Rakauskas: Suprantu, kad tai nėra paprasta, yra sudėtinga, bet turint tai visą laiką galvoje, tokią sau užduotį, kad reikia išmintį ugdyti žmonėse ir kad jie norėtų būti išmintingi, kad jie norėtų savo išmintingumo kartelę kurtis patys, suteikiamos informacijos pagalba, kaip pridėtiniu elementų.

Ingrida Stankevičienė: Mes visada linkę manyti, kad visuomenėje vyrauja tam tikros nuomonės, kada įsigiliname į tai labiau per daugybę įvairiausių reiškinių, mes matome, kad tai ne nuomonė, ką ir kalbėjome laidos pradžioje, tai yra labai dažnai kažkieno kryptingai suformuoti stereotipai.

Tarkim, imkime mūsų pavyzdį. Pasikvietėme mes į „Verslumo dvasios“ laidą…

Edita Marciulevičienė: Šitą budistą – sako, kad mes budistinės pakraipos laida.

Ingrida Stankevičienė: Taip. Pasikvietėme vedų atstovus…

Edita Marciulevičienė: Sako, kad mes vaišnavai.

Ingrida Stankevičienė: Taip, jau nekalbame apie kitus dalykus, kiek jums, Augustinai, prikabino, kad jūs čia verslininkas ir užsiiminėjame įvairiausiomis dvasiomis. O mes gi iš tiesų kalbame apie bendras…

Edita Marciulevičienė: Bendražmogiškas tendencijas, apie… žmogiška būsena juk nepriklauso kažkuriai religijai, ji yra visiems ta pati – visi išgyvena kažką. Vienas…

Ingrida Stankevičienė: Nes mes visi bendrai kuriame tą verslumo dvasią.

Augustinas Rakauskas: Paskutiniu metu turėjau gal kokius keturis pokalbius, kada prieina žmonės ir sako: „Bet, Augustinai, rašote truputį apie krikščionybę, bet krikščionybėje nėra reinkarnacijos! Kaip čia suprasti: toje pačioje knygoje rašote apie reinkarnaciją ir rašote apie krikščionybę?“ Tai bandymas sujungti tuos religinius archetipus, dvasinės edukacijos medžiagą ir neklijuoti žmogaus, ir neįkalbinėti, netraukti prie kažko vieno – ar tai prie verslo modelio, ar tai prie mokslo modelio, ar tai prie filosofijos modelio, o stengtis, kad visos šitos medžiagos, visi tie dalykai tarnautų kaip priemonė, kaip visuma, kaip visa tai, ką žmonija yra per savo egzistenciją sukūrusi, ką ji turi ir ką ji gauna iš to, ką mes šiame pasaulyje turime.

Ingrida Stankevičienė: Kur bepasižiūrėtume, visa virtuali erdvė – televizija, radijas, – be viso to, kas nėra gražu, yra užpildyta labai gražiais dalykais, kilniais, išmintingais, bet realybė tokia, kad mes su tuo nelabai turime sąsajų. Ir būna taip, kad, dažnai pati tai patiriu, kalbi apie aukštesnės sąmoningumo kokybės dalykus ir jeigu jų neperleidi, kaip sakoma, per save, negali jų tiksliai ištransliuoti. Jie neturi koreliacijos, jie neturi rezonanso su klausytoju. Juk kaip sakoma apie išmintingą, kad nėra labiau išmintingo už patyrusį.

Edita Marciulevičienė: Ir kuo apie subtilesnius dalykus tu kalbi, tai tuo reikia subtilesnius dalykus pajaučiančio klausytojo, kad jūs susikalbėtumėte.

Augustinas Rakauskas: Taip, pačioje pradžioje, jūs pamenate, kai mes tik pradėjome laidas daryti, aš visą laiką pabrėždavau, kad mes negalime paskleisti dvasios, kurios mes patys neturime realiame savo kasdieniniame gyvenime, aš turėjau omenyje, santykių dvasią. Tai jeigu mūsų tarpusavio nuomonių santykiai, požiūrio santykiai, nekuria sinergijos, nesukuria tos būsenos, kad mūsų orientacija visa nukreipta kaip žmonėms suteikti papildomos informacijos, tai kad mes turėtume tokią būseną, visų prima mes turime būti orientuoti vienas kitam tai padaryti. Kai mes turime intenciją vienas kitam tai padaryti, turime siekti suteikti informacinį lauką, kuris būtent ne atsistotų kaip priešpastatytas…

Ingrida Stankevičienė: Žinote, yra toks yra liaudies posakis, patarlė, kad „ruošk roges vasarą“.

Jūs sakote: „Kurti ir skleisti“. Tai vyksta vienu metu? Kaip mes galime skleisti tai, ko dar nesame sukūrę? Kaip čia?

Augustinas Rakauskas: Sukurti mes turime tarpusavyje, bet mes negalime eteryje to kurti, mes turime eteryje jau išskleisti. Bet kad galėtume eteryje skleisti tai, ką norime išskleisti, tai eteryje klausytojas turi jausti, kad pas mus tai yra. Nes jeigu mes tik kalbame apie tai, bet jis nepajunta, kad bendravimo sinergija, santykiai, papildymas vyksta kaip čia, toks, kad bendra intencija jaučiasi. Jis kartais net turi pamesti, kas čia kalba iš tų trijų, o jis susifokusuoja į tą, ką girdi.

Edita Marciulevičienė: Kalbėjome apie tai, kaip laidos metu mumyse, kalbančiuose ir klausančiuose, gimsta bendras suvokimas. Kaip tas suvokimas kaip energetiniai srautai tarp mūsų sąveikauja, kaip jie jungiasi, kaip veikia mūsų mintis? Kaip jis paskui skleidžiasi, kaip koreliuoja su kitaip mąstančiais žmonėmis. Kalbėjome apie tai, kad jei nesame savyje tos būsenos sukūrę, tai laidos metu negalime jos ir ištransliuoti. Tada, Augustinai, bandykime pratęsti, kokie tie pagrindiniai faktoriai?

Augustinas Rakauskas: Pagrindiniai faktoriai yra mūsų vidinė intencija ir mūsų pastanga sukurti sinergiją. Jeigu mums pavyksta ją sukurti laidos metu, ką galima būtų pavadinti dvasia, tai jeigu mes tą dvasią sukuriame savo darbu, savo pastangomis, savo skirtingais požiūriais, bet mes paskleidžiame produktą, kuris budina žmoguje jo vidines būsenas ir įtraukia jį kartu ieškoti atradimo savyje, ne paimti kaip klišę mūsų skleidžiamą dvasią ir užsimaukšlinti kaip kepurę ant galvos, o kaip orą įkvėpti. Kaip orą įkvėpėme, pakvėpavome, kaip kažkoks smilkalas ir mes kvapą jaučiame. Bet jeigu mes norime pasiekti kažkokį tikslą, tai mes tada matome, kaip sakiau, tokius dalykus paprastai klausydamas bandau mintyse vizualizuoti, bandau įsivaizduoti ir jeigu tai nėra materialūs daiktai, o yra tiesiog tik komunikaciniai srautai, kažkokie poveikiai, vis tiek juos bandau kažkokiais būdais galvoje vizualizuoti ir bandau pajausti.

Ingrida Stankevičienė: Mes čia jau priartėjome, kaip sakoma, prie praktinių darbų, prie metodikos. Kalbame apie ketinimą, kalbame apie vizualizaciją, apie šitų energetinių srautų koreliaciją, o kas – mūsų klausytojas? Kaip mes jį vizualizuojame?

Pavyzdį tokį paimsiu, yra toks rusų aktorius Danila Kazlovskij. Tai jis pristatė filmą „Treneris“, pats tame filme vaidino, pats rašė scenarijų ir pats režisavo. Susirinko šaunią komandą ir pats imdavo, reikalui esant, kaip jam atrodė geriausia, pats imdavo kamerą ir vietoj operatoriaus filmuodavo. Koks rezultatas? Komanda visa, kaip sakoma, vienoje sinergijoje, visi siekia bendro tikslo, visi kartu generuoja tą meilės jausmą, išleidžia filmą ir pusė Rusijos filmą atmeta. „Feisbukas“ užkištas patyčiomis, aktorius išgyvena stresą, siaubą. Kodėl, kaip, kas? Kas čia įvyksta, kada žmogus nori tiek daug perduoti, tiek jame susikaupę, pačios geriausios intencijos, o rezultatas yra priešingas?

Augustinas Rakauskas: Kaip susiduriu visada su tokiu fenomenu… Toks palyginimas su buteliu, kaip aš sakau – vandens išpylimo fenomenas. Mes visi žinome, jeigu mes atidarę kamštį butelį apverčiame – nebėga iš jo vanduo iš karto, kaip iš krano, jis pradeda kliuksėti, tarsi springdamas. Kodėl? Todėl, kad kakliukas mažas, o vandens tūris yra didelis, ir kol tas vandens tūris daro spaudimą, tai jis pats ir trukdo išbėgimui. Tai kai aš kalbu apie dvasinius dalykus, ir kada bandau ištransliuoti būsenos ir sąvokos jausmą, nes tas jautimas, bet nežinojimas, neturiu žinojimo, tik turiu suvokimą, kada ką nors noriu ištransliuoti, ir kai man reikia tai padaryti arba parašyti, arba pasakyti, tai man pati didžiausia problema to „kakliuko“ – pradedu strigti čia.

Ingrida Stankevičienė: Čia aš, Augustinai, truputėlį įsiterpsiu, štai jūs kalbate apie tą būseną, kurią sukūrė visa kūrybinė komanda, ir jau vos ne kaip poziciją priešpastato visuomenei. Ir čia toks atsitinka paradoksas, – jeigu ta pozicija neatitinka tų visuomenės stereotipų, tu savo pozicija pradedi kovoti su ta visuomene, kuriai tą produktą ir padavei.

Augustinas Rakauskas: Jeigu pameni, kai jūs taisėte tekstus knygos ir knygoje yra tokia vieta, kurioje rašau, kad mes kada nors sulauksime tokio evoliucijos momento, kada žinoti daugiau už kitus bus tiesiog diskomfortas, gėda, bus nepatogu, nes jausi kažkokią kaltę, kad reiškia tu kažką prisigrobei daugiau už kitus ir tu turi. Dabartinėje evoliucijos stadijoje pats santvarkos modelis mus pastato į tokias situacijas ir į tokią būseną, kad galėtume kažką išreikšti, mes priversti kovoti.

Režisierius, apie kurį tu pasakojai, atsidūrė tokioje situacijoje, kad jis susidūrė su visuomenės stereotipu, su masiniu stereotipu.

Edita Marciulevičienė: Tuo pavyzdžiu, kur Inga davė apie režisierių, mes bandėme užakcentuoti, kad mes, kaip kalbėtojai, turime užmegzti kaip įmanoma tokį tikslesnį ryšį su mūsų klausytojais, su visuomene.

Augustinas Rakauskas: Pradžioje mūsų pokalbio užakcentavau, kad į žmogaus vidinę būseną reikia žiūrėti, kokia ten formuojasi pridėtinei vertei medžiaga, jam, kokia formuojasi medžiaga, neturėjau omenyje, kad mes dabar, pavyzdžiui, nekalbam apie visuomenės dvasią ir apie visuomenę, pasakiau, kad mes turime pradėti sukti aštuoniukę – „aš“ ir „visuomenė“, „visuomenė“ ir „žmogus“, „žmogus“ ir „visuomenė“. Nes mes ryškiau turime tai daryti ir daugiau į tai sutelkti dėmesio, nes jeigu mes užsiiminėsime vien tik bendra visuomenės opinija, bendros dvasios formavimu, tai mes tada nepasiekiame žmogaus vidinės būsenos. Tai mes tada kaip per radiją muziką leidžiame, visi sako: „O, gera muzika!“ Taip, tai irgi vyksta poveikis, pasiekia žmogaus vidų, bet mes lygiai taip pat turime transliuoti ir individualų, kontroliuoti, stengtis sukontroliuoti savo veiksmus, savo santykius, savo inspiruojamą galią. Tai mes ne tik tarpusavyje tai padarome ir pademonstruojame, mes ir eteryje tą pademonstruojame, ir sulaukiame to, ko tas režisierius sulaukė, tam tikrais atvejais – daug visokių pašaipų, komentarų. Šiandien, jau pavyzdžiui, tokių visokių dalykų kaip temos apie žmonių jausmus, jautimą – pilnas eteris ir niekas to nesibaido, visi suvokia.

Ingrida Stankevičienė: Taip, apie jausmus šiandien kalba visi, bet jūs kaip sakote, žiūrėkime, koks yra to kalbėjimo tikslas. Kaip jums šita vieta?

Augustinas Rakauskas: Jau man tokia inspiracija kyla, kelti šitą klausimą, todėl, kad aš atkreipiau dėmesį, kad pagaunu kartais kampus, kad jie eksploatuoja sąvoka, bet eksploatuoja saviems tikslams pasiekti. Tada politikai kalba apie jausmus, kaip jaučiasi žmonės, ir jiems tampa ta medžiaga kaip priemonė pasiekti savo tikslus. Sakysim taip, rinkimuose panaudoti, kad jie rūpinasi kaip žmonės jaučiasi, ar jie laimingi, ar nelaimingi. Tai tada pagalvojau, kad mes nepakankamai ištransliuojame dvasią, kuri sukelia žmonių vidinėse būsenose patiems analizuoti, patiems išvynioti, patiems suvokti, patiems suprasti, kas čia vyksta, kodėl taip kalba. Kitu kampu pažiūrėti į tuos pačius dalykus, kad jie išmoktų patys atskirti pelus nuo grūdų, kad jų nekvailintų, kad jiems negalėtų, kaip sakant, blogio įvynioti į gražų… ir išminties, teisingumo, tikėjimo ir parduoti kaip meilės.

Ingrida Stankevičienė: Bet matot, pagrindinis mūsų žinių paketas, apie ką mes kalbėjome pirmoje dalyje, jis susideda iš būsenų, iš tarpusavio ryšio kūrimo, mes kalbame apie tarpusavio jausmus, mes matome, kad tie jausmai yra didžiulė galia valdanti viską, ir tada iš karto mes kalbame tuo pačiu ir apie empatiją, apie edukaciją, ir kaip iš to, ką, tarkim, pavyzdys to režisieriaus ir jo komandos. Kiek žinau, jų filmas turėjo labai mažą biudžetą, ir tik dėka tos bendros sinergijos, jie buvo kūrybingi ir tą produktą sukūrė.

Augustinas Rakauskas: Kada mes kalbame be „aš“ ir „mes“, mes turime sąvoką „žmogus ir visuomenė“. Mes turime jau pradėti galvoti, saugodami demokratiją ir ją toliau vystydami, mes turime pagalvoti apie „grupė ir visuomenė“. Aktoriaus grupė, ir iš karto užfiksavau, kaip tu sakei, jis susirinko tokius žmones, su kuriais jis gali susikalbėti, kurie jį girdi, kurie jaučia, pritaria, palaiko, tai apibūdinai iš karto, kur jis veikia? Veikia savo artimo suvokimo lygio kaip kiaušinyje, kaip burbule, ir tai gali būti pagrindinė priežastis, kodėl visuomenė atmetė. Lygiai taip pat kaip atmeta kažkokią bendruomenę arba jos gyvenimo būdą, arba jų santykius, elgesį. Šiandien mes matome, kad šalis atmeta daug valdymo, politikos formą, atmosferą, būdą, daug pasaulio šalių atmeta, ignoruoja.

Ingrida Stankevičienė: Gerai, bet štai jūs savo knygoje „Globali jausmo proto dvasia“ rašote, kur yra skyrius apie sėkmę ir laimę, ir ten yra tokia pagrindinė mintis, kad „aš bandžiau įtraukti žmones į savo vizijos tikslą, ir bandžiau juos įkvėpti ir sudėlioti jiems taip, kad jie pamatytų joje ir savo vietą“. Šitaip juos užmotyvuoti. Ir kaip pats sakote teksto gale, dažniausiai to neįvyksta, žmogus „neapserga“ šita vizija, mano tikslas netampa jo tikslu, ir dažnai dėl to, kad aš neapsiskaičiuoju ir neįvertinu žmogaus sąmoningumo lygio, ką mes praėjusioje laidoje ir kalbėjome, kad žmogus gali labai norėti, tačiau jis neturi tokių pajėgumų, neturi tokių vidinių resursų, potencialo, kaip jūs sakote. Tai daugybė dalykų tokių sąlygoja, nes klausytojams gali būti neaišku tada, kokie žmonės turi burtis, kokiomis intencijomis, kaip, ką Edita kalbėjo apie tuos skirtumus, kas turi dalyvauti, kas turi jungti ir koreliuoti tarpusavyje, kad tie skirtumai sukurtų tą pridėtinę vertę?

Augustinas Rakauskas: Tai pati praktiškai ir atsakei į klausimą. Kodėl sakoma, kad visos religijos turi turėti pasirikimo laisvę, jos negali būti primetamos, arba negali būti draudžiama. Tas šalis skaito demokratiškiausiomis, kuriose visos religijos randa savo vietą, bet kaip stengiasi, stengiasi, kad nei viena neuzurpuotų, kad nei viena nedominuotų, kad nebūtų išskirtinė, taip šiandien pasaulis deda tokias pastangas, ir kad nebūtų kažkokių etninių konfliktų. Kaip mes matome šiitai, kiek jie ten kariauja tarpusavyje, ir kad šito nebūtų, šiandien aktualėja klausimas. Paimkime vien tik Lietuvą, jeigu pasigilinsime kiek yra užregistruota visuomeninių įvairių bendruomenių, mes rasime turbūt tūkstančius, kurios vysto kažkokias veiklas.

Tai šiandien klausimas „žmogus–visuomenė“, „visuomenė–žmogus“, kad visuomenė turi neužmiršti žmogaus, paties, kaip sakoma, svarbiausio archetipo.

Ingrida Stankevičienė: Jūs sakote, kad svarbiausias archetipas yra žmogus, bet jeigu mes pasižiūrėsime, kokios visuomenėje yra kuriamos politinės įtakos galios schemos ir panašiai, tai matome lyg ir priešingus dalykus.

Augustinas Rakauskas: Bet jie deklaruoja, kad dėl žmonių kuria, kad būtų demokratija. Čia ir yra tas momentas, kaip aš kalbu, kad jau pradeda eksploatuoti ir šituos faktorius, kurie yra pats pagrindinis demokratijos taškas, tai yra „žmogus“ – dėl ko viskas ir vyksta.

Ingrida Stankevičienė: Augustinai, mes čia palietėme daug klausimų, mes kalbėjome apie pagrindinius faktorius, formuojančius tarpusavio sinergiją, kalbėjome apie egoistinę galią, dabar mes priartėjome prie esmingiausio archetipo – žmogaus, ir prie demokratijos, kaip tinkamiausios formos evoliucijos kontekste. Į ką mes turime orientuotis?

Augustinas Rakauskas: Norint išsaugoti demokratijos evoliuciją, mums reikia visą laiką saugoti demokratiją nuo kažkokių išimtinių archetipų kūrimo, nuo kažkokio dominavimo vienos nuomonės. Visą laiką reikia kurti sinergiją iš skirtumo žmogaus tarp žmogaus, šalies tarp šalies, iš skirtumo bendruomenės, kuri yra tarp kitų bendruomenių: religinė bendruomenė, mokslinė bendruomenė, kažkokių kitų formatų bendruomenė, kuriuos irgi kuria skirtingos dvasios sinergija. O turtas yra bendra, kas vėliau pereina į užpasąmoninį lygį, kada žmogus gali apjungti… vienas žmogus gali apjungti tik tai – turi globalų požiūrį savo šeimos lygyje. Jis gali globaliai samprotauti šeimos interesų lygyje ir galvoja ir apie vyrą, ir apie žmoną, ir apie vaiką, ir apie uošvienę, ir apie močiutę, ir sakoma: „Jis visais rūpinasi. Jis geras šeimos galva“. Tai žmogus turi plėsti savo suvokimo ir pajautimo ribas savo išsivystymo lygyje. O tie, kurie daro šitą darbą ir rūpinasi šitais dalykais, jie turi duoti kuo daugiau informacijos, kuri išplečia galimybę jungtis vis platesnėse sferose.

Ingrida Stankevičienė: Žodžiu, žmogus, kaip jūs sakote, turi savyje plėsti galimybių ribas, o tą akstiną plėtimuisi, tą stimulą, jam turi duoti visuomenė?!

Augustinas Rakauskas: Kaip sakoma, žmogus tobulėja naudodamasis vien šeimos, pavyzdžiui, sukaupta patirtimi, jis gali – savo bendruomenės, gali – savo šalies, viso pasaulio, kitas braunasi į kosmoso platybes ir žiūri į planetas ir ieško ten gyvybės, bando suprasti kaip mūsų saulės sistema funkcionuoja, kokia čia yra sinergija ir kokią dvasią skleidžia į tą mūsų mažytį žirnio dydžio žemės rutuliuką. Tai priklauso nuo to, kokiam išsivystymo lygyje yra žmogaus sielos dvasia.

Ingrida Stankevičienė: Visos medijos pilnos kalbėjimo, rašymo, vaizdų apie tai, kaip pas mus blogai, ir dėl to, kad yra blogai, kalti yra ar tie, arba anie. Ir visa tai gamina mūsų visuomenėje tą dvasią, kuri yra labai naudinga ir patogi tai egoistinei galiai, kuria kaip kamuoliu naudojasi tie, kas kuria tas įtakos sferas. Rezultatas toks, kad kiekvienas girdi tai, ką jis nori girdėti, kas jam malonu girdėti, arba vedžiojamas, kaip jūs kad kalbate, kaip tas katinas valerijonu. Kas turi įvykti, kuo vadovautis, kad žmogus išgirstų ką sakai?

Augustinas Rakauskas: Nematau kito būdo kaip tik skleisti būseną, tai reiškia, duoti žmonėms pajausti, ką mes jaučiame, apie tai kalbėti, analizuoti, ir skleisti sąvokos, minčių galios potencialą rodyti pavyzdžiais gyvais. Tuos pavyzdžius imti, pavyzdžiui, jeigu mes tai darome savo šalies lygyje, tai mums reikia stengtis, kad dominuotų tos problemos, kurios būtent sudaro sąlygas žmonėms iškreipti demokratijos vystymosi principą ir panaudoti jį merkantiliniams tikslams. Kaip pati teisingai pasakei, egoistiškos galios dvasiai formuoti. Tai mes turime visą laiką kokybės lygį kelti, kad jis jaustųsi iš tos laidos, kad mes žmonėms parodome ir užčiuopiame, kaip tai susiformuoja. Galima būtų sakyti taip, blogis visą laiką vynioja į gražius rūbus tuos dalykus ir visą laiką slepia tikrąsias intencijas. Mes turime visą laiką stengtis išvynioti ir parodyti, kas viduje yra ir kas gali būti. Jeigu mes negalime „atidaryti“ ir parodyti kas ten yra, ir neturime, sakysim, resursų arba faktų, kad konstatuotume, tada mes privalome, jeigu tuo užsiimame, tai mes privalome žmonėms rodyti, kas ten gali būti. Nes visuomenė kartais turi daugiau informacijos už mus, ir kodėl sako, kad visuomenės neapgausi, vis tiek ji nemirtinga yra, o kodėl? O todėl, kad susideda iš daugialypės informacijos ir jeigu tik visuomenę paskatini ir sugeneruoji domėjimąsi analizuoti ir gilintis, tai tik laiko klausimas, kada ji atsirinks.

Manau, kad būtent suvokimas, kaip veikia tas dėsnis, kaip jis funkcionuoja ir nuolatinis rodymas, čia nuolatinis pasiaukojimas ir noras, ir tikėjimas, kad tai, ką mes transliuojame, duoda pridėtinę vertę, duoda tam suvokimui ir susigaudymui ir žmogų priverčia atsisukti į save ir pagalvoti: kaip aš dalyvauju, kaip aš elgiuosi. Ir tas aukojimasis, kaip dvasinė būsena. Man daugiau tai primena, kaip sako, savotišką maistą, kad jeigu neužmaitini tikėjimo pasiaukojimo dvasia, tai tikėjimas neturi kuo maitintis. Jis turi turėti atspirties tašką, jis turi žinoti, kas dėl to, kad tai, kuo mes tikime, įvyktų, kas leidžia mums į jį atsispirti. Nes čia pasiaukojimas tai yra, kaip sako, žvakė skleidžia šviesą – ji žino, kad ji sudegs, bet ji žino, kad jos paskirtis – skleisti šviesą.

Spausdinti