Harmoningoje visuomenėje visi jaučiasi svarbūs, reikalingi ir saugūs – nuo vaikų iki senjorų. O kaip jaučiamės mes? Kas atsitinka, kai ryšiai tarp kartų nutrūksta? Į kokius dėsningumus turime atkreipti dėmesį, kokių pasekmių tikėtis? Kaip gyvena senoliai tarp mūsų? Susitikime pokalbiui Kauno studijoje su svečiais ir „Verslumo dvasios“ komanda.
Klausytis internetu.
Laidoje panaudojame medžiagą iš Augustino Rakausko knygos „Globali jausmo proto dvasia“.
Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė ir Edita Norkienė.
Laida transliuojama kas antrą penktadienį 10.08 val. Kartojama kiekvieną šeštadienį 17 val.
***
Ištrauka iš laidos:
Edita Marciulevičienė – Šiandieninė mūsų tema „Geri kartų tarpusavio ryšiai“. Harmoningoje visuomenėje visi jaučiasi svarbūs, reikalingi, saugūs, nuo vaikų iki senjorų. Kaip jaučiamės mes? Kas atsitinka, kai ryšiai tarp kartų nutrūksta? Į kokius dėsningumus turime atkreipti dėmesį, kokių pasekmių tikėtis? Kaip gyvena senoliai tarp mūsų?
Ingrida Stankevičienė – Ir pradėkime nuo temos apie nuoskaudą, nes nuoskaudos dvasia šiandien vyraujanti mūsų visuomenėje. Augustinai, kokius darinius žmoguje ir santykiuose pagimdo nuoskaudos?
Augustinas Rakauskas – Sėda į organizmo ląsteles, generuoja nepasitenkinimą, kaupiasi, kol tampa gyva substancija, norinčia save realizuoti, norinčia atkeršyti, reikalaujančia satisfakcijos. Ir kadangi ji apgyvendinta mūsų organizme, tai ji ir kovoja, ir ieško tos satisfakcijos. Ji kovoja su visa aplinka, galima būtų grubiai pasakyti, keršija. Pradeda kariauti su kitomis harmoningesnėmis ląstelėmis, kurios laiko pusiausvyrą, kurios turi pasitenkinimą ir džiaugsmą ir sugeba išlaviruoti pusiausvyros būsenoje. O tos ląstelės, kuriose tos nuosėdos susikaupia, turėdamos satisfakcijos tendenciją (nes „mane užgavo“, „mane nuskriaudė“, „aš nelaimingas“, „man blogai padarė“), įgauna savo dvasią, ir tos molekulinės substancijos organizme susiformuoja į gyvas ląsteles su savo sąmone, su savo tikslinga energetika, nukreipta kovoti, atkeršyti, atsiimti savo. Jeigu tai susiformuoja į gyvą molekulinę struktūrą, ji plečiasi.
Juk mes puikiai žinome, tereikia įsileisti į save nuoskaudos jausmą ir jis pradeda augti, pradedi gailėti savęs, paskui išvis, jeigu anksčiau reikėdavo, kad kažką padarytų, tas žmogus, dėl kurio elgesio jauti tą nuoskaudą, jau užtenka vien pagalvoti apie jį ir jau pradedi visas burbuliuoti, organizme prasideda reakcija, ir visa tai gamina gyvą energetinę substanciją organizmo ląstelėse. O jos pradeda augti. Kol jų yra mažuma, organizmas jas neutralizuoja: tai koks palaimos blyksnis, tai draugai, tai kažkokia šventė, visi teigiami dalykai neutralizuoja organizme nuoskaudas ir nepasitenkinimo organizme formavimąsi.
Ingrida Stankevičienė – Ne kartą esate minėjęs, kad didžiausią nuoskaudą tarpusavio santykiuose sukelia žmonių norėjimas pakeisti vienas kito požiūrį, elgesį…
Augustinas Rakauskas – Visi mes bandome: vyrai moteris pakeisti, moterys – vyrus, tėvai – vaikus, vaikai – tėvus, visą laiką šis procesas vyksta. Visą laiką kažkas pralaimi, kažkas laimi. Vadovai stengiasi žmones pakeisti, žmonės stengiasi vadovui nuomonę suformuoti – kaip jis turi galvoti, kad pasikeistų, politikai visą mūsų visuomenę bando pakeisti ir paaiškinti kaip ji turi gyventi, kaip elgtis, kaip turi žiūrėti į jų valdymo politiką.
Ir pasauliniame kontekste lygiai tas pats vyksta. Valstybės, kurios praeituose šimtmečiuose eksploatavo kitas valstybes, šiandien suka galvą kaip sukurti žmogaus būsenoje sampratą, kad jis padėtų kitam kenčiančiam žmogui, kitam nelaimingam žmogui, nes tiems, kurie sukūrė kažkada šitas problemas ir šiandien turi sotų ir gerą gyvenimą materialine prasme, jie negali sukurti dvasinės ramybės. Jie netgi mato pavojų iš tų skurstančių žmonių, todėl yra labai suinteresuoti, kad tie žmonės pradėtų vienas kitą gelbėti. Jie net kuria tam tikras organizacijas, jas finansuoja, ir nori, kad jos įpratintų žmones pačius išsispręsti savo problemas, kad jiems nereikėtų jais rūpintis.
Tai yra toks procesas. Jis vyksta tiek vieno žmogaus organizme, santykyje su pačiu savimi, su savo būsena, tiek vienas su kitu, tiek šeimoje vienas kito atžvilgiu, tiek įmonėse, tiek valstybėje, ir, kaip matot, pasauliniame kontekste tas pats vyksta. Ten irgi kyla nepasitenkinimai, ką mes galėtume pavadinti vėžiu. Tai kodėl tuos „pūlinius“ stengiasi pradurti įtakingos valstybės? Kad jose tie besikaupiantys nepasitenkinimo „pūliniai“, sprogdami nepaveiktų tų išsivysčiusių valstybių gerovės. Nes tas užkratas, kaip vėžys, jis plečiasi. Ir įsivaizduokite, jeigu vienoje valstybėje – diktatūra, kitoje – diktatūra, trečioje, ketvirtoje, tai kokia susikaupia „pūlinių“ sankaupa, jeigu jie visi pradeda sproginėti, užkrėtinėti pasaulį, ta nepasitenkinimo banga nušluotų ir tuos visus gerai gyvenančiuosius. Todėl, aišku, šie yra suinteresuoti kaip nors įpratinti tą organizmą patį kovoti su savo „pūliniais“.
Ingrida Stankevičienė – Bet kaip tą „pūlinį“, jo užuomazgas, pastebėti savo būsenoje?
Augustinas Rakauskas – Visada yra problema, kai žmonės atlieka kažkokius veiksmus, pirmiausiai galvodami apie save. Mes visose savo laidose kalbame, kad nėra žmonėms kitos išeities ir nereikia jos ieškoti, sau padėti galima tik padedant kitiems. Kol šito žmonės nesupras, tol patys gamins problemas, nes jeigu nori savo problemą išspręsti, tai, suvokdamas savo egoizmą, turi spręsti problemą pagalbos būdu žmogui, kuris tau gamina tą problemą.
Ingrida Stankevičienė – Vienoje laidoje jūs kalbėjote, kad mūsų išgyvenamos nuoskaudos, nepriteklius yra mūsų sielos pasirinkta tobulėjimo programa.
Augustinas Rakauskas – Kiekvienas esame savo vietoje ir gauname tokį žmogų ir tokią situaciją, kokios mums reikia. „Praėjai“ kažkada pro tokį vyrą, kokį dabar turi – ir dabar atėjai į gyvenimą, vėl gyveni, vėl „praeisi“ – vėl gausi, kol suprasi, kame to žmogaus problemos, kuris yra tavo ir visos žmonijos kūno dalis. Nes rytoj jis irgi bus be kūno ir bus toje pačioje eterinio kūno dalyje, kurioje viskas bus susiniveliavę.
Ingrida Stankevičienė – Kur mūsų klausytojas pamatys prieštaringumą, nors iš tikrųjų jo ir nėra.
Vienoje vietoje jūs sakote, žmogus turi gauti problemas, konfliktus, išgyventi stresą, šoką tam, kad jis galėtų praplėsti savo matymo ir jautimo ribas. Kitoje vietoje jūs sakote, kad jeigu žmogus vadovausis jausmo protu, jis niekada nepateks į tokias ribines situacijas. Jis sugebės jas numatyti…
Augustinas Rakauskas – Vienais momentais taip kalbėdamas aš kalbu apie procesą, kuris veda į rezultatą, reiškia į harmoningą būseną.
Tai kam tie du dalykai reikalingi? Tam, kad mes išmanytume proceso reikalingumą ir kad suvoktume, pasiekus su tuo procesu harmoniją, kad mes, kaip sakai, su ta trintimi ir agresija problemos jau nepatiriame. Kada jos nepatiriame? Kai jausmas ir protas harmoningai dirba. Tai aš ir sakau – per konfliktą, nes iš karto priešinasi ir jausmas, ir protas. Harmonija tada, kai ateina supratimas, dėl to, kad tu supranti ir jauti, ką supranti ir kodėl supranti.
Ingrida Stankevičienė – Gerai, šitas aišku, nes kalbate apie mūsų realų, apčiuopiamą pasaulį. Bet kodėl kalbėdamas apie jį nuolat pabrėžiate subtilaus pasaulio dėsnius?
Augustinas Rakauskas – Todėl, kad kaip ir ligos, yra užleisti procesai ir yra pradiniai procesai, prevenciniai procesai. Subtilaus pasaulio dėsniai labai stipriai moko mus tarpusavio santykių ir kai mes žinome šituos dėsnius, mes iš karto galime nuspėti, išprognozuoti ir jau pasitikti tą problemą, į kurią eina mūsų partnerio siela. Ji turi savo ambicijas, savo tikslus, savo norus. Bet kai nepaisoma vienas kito norų, akcentas dedamas ant savo ego, ant to, ko aš noriu: „Aš noriu, kad jis būtų toks“, „Aš noriu, kad jis būtų stiprus, protingas, turtingas, inteligentiškas, gražiai su manimi elgtųsi, dėmesingas būtų“ ir kai mes visus tuos reikalavimus keliame vienas kitam, mes turime visada žiūrėti ne į tą vyrą, o žiūrėti į savo keliamus reikalavimus ir galvoti – kokio laipsnio mano egoizmas, ko jis reikalauja, ko jis nori. Žiūrėdami į save, mes pradedame analizuoti partnerio, vyro arba moters, galimybes. Mes turime įsikūnyti į jo būseną ir analizuoti, ko jis nori. Tai reiškia, aš taip galvodamas ir taip elgdamasis suku šitą „aštuoniukę“, iš savo pusės jis, žinodamas šituos dėsnius kaip reikia spręsti problemą, suka savo „aštuoniukę“, tada mes galime vienas kitam padėti. Tada mes gerbiame ir suprantame, suvokiame, kad mes esame vienas kitam pagalbininkai, mokytojai, kad mes net savo buvimu ir savo charakterių skirtingumu, požiūrių skirtingumu, vienas kitą mokome ir ugdome, stimuliuojame sielos augimą. Tada toje šeimoje yra savitarpio supratimo dvasia, kuria apsaugojame vienas kitą, nes patys save mes esame per silpni apsaugoti. Ir taip funkcionuoja žmogaus genas, todėl jis ir vadinamas dievišku. Kodėl aš sakau, kad mes esame vieningasis vienis, vienas organizmas? Todėl, kad mes tik būdami orientuoti vienas į kitą, vienas kitam padėdami, galime spręsti savo problemą. Nes jeigu mes tai galėtume padaryti pavieniui, tai mes negyventume bendruomenėse ir nebūtų mūsų čia tiek daug, mes galėtume pavieniui viską išspręsti.
Ingrida Stankevičienė – Kalbėdamas apie stiprią valstybę, jūs pasakėte, kad pagrindinis galios svertas tai yra savitarpio supratimo dvasia arba, kaip kitaip jūs kalbate, vieningojo vienio dvasia. Tai jeigu dar taip aiškiau, kur yra ta terpė, kur ta vieningoji dvasia pradeda formuotis?
Augustinas Rakauskas – Pasirodo, ta vieningojo vienio sėkla užgimsta būtent šeimoje, ne kariuomenėje, ne valstybėje, ne organizacijoje, o šeimoje. O šeimoje užgimsta, kai žmonės pasidaro tolerantiški vienas kito atžvilgiu. Ir aš anksčiau kažkaip paviršutiniškai prieidavau prie šito, dabar labai giliai pradėjau analizuoti ir suvokiau, kad čia slypi visos žmonijos atgimimo geno susiformavimas, būtent, vaikų ir tėvų santykiuose.
Ingrida Stankevičienė – Štai jūs kalbate, kad šeimoje pirmiausiai turi formuotis vieningojo vienio dvasia, bet mes matome, kad daugeliu atvejų santykiai yra tokie dramatiški ir drastiški, kad apie darną kalbėti yra sunku.
Augustinas Rakauskas – O kokios to pasekmės? Ir kodėl jie sako, kam reikalingas tas vieningasis vienis? Nes pas juos jausmas ir protas niekaip nepasiekia harmoningos sąveikos. Paprastai, arba jie užsiėmę fiziologiniais jausmais, arba giliu analitiniu mąstymu, įžvalgom. Bet pasekmės būna labai skausmingos.
Man tenka daug susitikti su žmonėmis, kurių artimieji yra išvažiavę į užsienį. Jie čia kenčia. Jiems ir pinigų atsiunčia, ir daiktų priperka, ir padeda išlaikyti butus, namus, tačiau tas vienatvės jausmas, trūkumas tų jausmų buvimo kartu, labai prislegia žmones. Nors dažnai girdisi kaip jie sako: „Jie ten gerai gyvena“, – ir kuo daugiau giriasi, kaip jų vaikams sekasi, kaip jie ten gerai susitvarkę, tai tuo stipriau atspindi tą vidinį skausmą, kurį jie bando nuslopinti patys save apgaudinėdami, kad jie čia vieni būdami yra laimingi, kad jų vaikai išvažiavę ir gerai susitvarkę savo gyvenimą. Net kai kurie žmonės patys to nesuvokia, kaip jie viduje kenčia, nes jų sąmonė prisirišusi prie materialinių dalykų ir jie pasiruošę aukoti tą savo jausmą dėl savo mylimų vaikų, todėl jiems reikia žodžiu tai įtvirtinti. Jie kalba daugiau ne dėl tų žmonių, kuriems pasakoja, jie kalba dėl savęs. Jie ramina save, kad tai yra normalu, kad tai yra gerai, kad ten gerai gyventi ir t.t. Tai čia yra jausmų nesuvokimas, nesusigaudymas, kas dedasi žmogaus viduje.
***
Ingrida Stankevičienė – Vienoje iš mūsų laidų, kalbėdami su psichologu Olegu Gadeckiu, mes užsiminėme apie pagrindinius visuomenės stiprybės svertus. Štai trumpa ištrauka: „Vedos sako, kad jeigu visuomenėje nebus ginami šventieji, seneliai, vaikai, moterys ir karvės, tokia visuomenė neišgyvens“.
Olegas Gadeckis – Taip, visiškai teisingai. Vedose nurodyta, kad visuomenė turi saugoti, globoti šias kategorijas. Kodėl? Nes šventieji kaip tik ir neša išmintį. Jei neginami seneliai, visa visuomenė jaus neužtikrintumą – „kai būsiu senas, tapsiu niekam nereikalingas“, todėl žmonės gyvens su baime, kuri formuosis savaime. Moteris būtina apsaugoti, nes jos gimdo vaikus. Moters sąmonė formuoja vaiko sąmonę, jeigu moteris jaučia nesaugumą, eksploataciją, tai tokia energija susigers į vaiko sąmonę ir su tokia proto būsena jis taps visuomenės nariu. Moteris turi jaustis saugoma, nes ji motina, ji sutverta iš subtilių būties sferų. Siela ateina pas ją. Motina ją išnešioja. Moteris ir vaikai yra visuomenės ateitis. Saugoti, tai nereiškia nuo kažko atitverti, bet suteikti galimybę išreikšti visą savo kūrybinį potencialą, atskleisti meilę savo širdyje, kažką kurti, formuoti santykius, puoselėti dvasines vertybes. Apsaugoti, vadinasi padėti visa tai įsisavinti.
Karvės pienas, kaip aprašo jogai, yra itin vertingas, jo sudėtis panaši į moters pieno, todėl visuomenės, kuri visa tai vertina ir saugo, laukia gera ateitis.
Ingrida Stankevičienė – Kada ir kaip mūsų visuomenėje, tarp vaikų, tarp tėvų ir tarp senelių vyksta harmoninga kaita?
Edita Marciulevičienė – Ištrauka iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“: „Laikinai išeinantys iš gyvenimo tėvai, visada nori jausti šiame etape užbaigę savo darbą iki galo, kad pasitraukę iš šio gyvenimo galėtų skleisti teigiamus virpesius į savo artimųjų gyvenimo aplinką. Taip sukasi amžinosios kaitos aštuoniukė tarp vaikų ir tėvų (senosios ir naujosios kartos), mokinių ir mokytojų, dangaus ir žemės skleidžiamos dvasios.
Praeitis, dabartis ir ateitis kartu sudaro nenutrūkstamos evoliucijos grandinės kaitą. Visa tai, ką žinome, jaučiame, girdime ir regime, yra mūsų gyvenimo sudedamosios dalys, kurios mus visus veikia. Visa tai valdo didžiulę dalį mums gyvybiškai svarbios energijos ir sudaro visuotinių virpesių pagrindą, nuo kurio priklauso gerovė Žemėje ir bendras žmonijos sąmoningumo augimo greitis.“
Ingrida Stankevičienė – Kas vyksta mūsų visuomenėje su mumis ir su mūsų vaikais, kai mes nutraukiame šitą harmoningą tarpusavio ryšį tarp mūsų tėvų, tarp mūsų senelių ir mūsų vaikų? Tai kokios turėtų būti sudedamosios to ryšio dalys, kad galėtų vykti ta nuolatinė kaita?
Augustinas Rakauskas – Retenybė šiandien pasaulyje surasti šeimą arba giminę, kuri sugeba sukurti ryšį trijų kartų lygmenyje, kad jaustųsi, kad anūkas myli senelius, senelis myli savo vaikus ir myli savo anūkus ir kad visur sukasi dualios trejybės principas.
Ingrida Stankevičienė – Kiek galima paprasčiau patikslinkite šį terminą „duali trejybė“.
Augustinas Rakauskas – Visa šita trejybė išplaukia iš dualumo. Tėvas ir mama pagimdė vaiką, tas vaikas pagimdė anūką, visur yra du ir visi gimdo trečią, ir net jeigu yra karta – senelis, vaikas ir anūkas – vėl yra trys, bet tik su seneliu, tai reiškia su tėvu ir vaiku, gali atsirasti anūkas, jis vėl kartoja tą patį.
Ingrida Stankevičienė – Jūs knygoje kalbate kokie negrįžtami procesai vyksta tarp kartų, kai anūkas neturi sąlygų priimti iš senelio informacijos, aš kalbu, tos subtiliosios informacijos, o senelis tuo pačiu negali jam jos grąžinti tam, kad vyktų nuolatiniai kartų mainai.
Augustinas Rakauskas – Šitas jausminio ryšio nebuvimas, – supratimas čia antraeilė kategorija, sąvoka, supratimas, – pirmiausiai turi būti jausminis ryšys. Nes kai žmogus pradeda praktikuoti, tai, ką senelis sakė, paprastai tai būna tik jausmų lygmenyje. Kodėl sako, kad liaudies išmintis nemirtinga? O ką mes girdime toje liaudies išmintyje – gauname tam tikras nuostatas, išsireiškimus. Kada gyvenimo praktikoje mes tarp jų atrandame asociacijų, tada pripažįstame, kaip teisingai sakydavo mano senelis. Kad atsirastų tas ryšys ir kad sąmoningai žmogus perkeltų į praktiką tą dalį, kurią galima pritaikyti (teoriją pritaikyti praktikoje), kad jam nereikėtų praeiti to, ką praėjo senelis, kad tai atsitiktų, jis turi tikėti, o kad tikėtų turi mylėti. Turi būti eliminuotas melas tėvų – vaikams, vaikų – tėvams. Vaikas turi nebijoti tėvo ar mamos, kad nereikėtų jam meluoti, nes vaikas paprastai meluoja tada, kai bijo. Čia taip atrodo iš pirmo žvilgsnio pažiūrėjus: „Kas čia tokio, kažkokie žodžiai, kažkoks tikėjimas, meilė…“ visokie kitokie žodeliai, bet tų žodžių ryšyje yra užkoduota ta vienybės dvasia, ta vieningojo vienio dvasia.
Ingrida Stankevičienė – Aš turiu mylėti, mylėdamas aš tikėsiu, ir tik tikėdamas aš galėsiu iš senelio paimti jausminę dvasinę informaciją, kurią paskui…
Augustinas Rakauskas – Praktikoje, galiu pritaikyti gyvenime. Ir ką išlošia vaikas? Jis gaudamas šitą informaciją jau eliminuoja tas klaidas, kurias darė praeitos kartos.
O dabar visi sako: „Durni tie seniai“ ir viską pradeda iš naujo. Vėl viską turi praeiti pats ir tas tęsiasi kaip užburtas ratas. Žmogus sukasi kaip voverė rate, daro klaidas, daro iš jų išvadas ir mirdamas suvokia, kad padarė nesąmonę, pragyveno kvailai. Ir kas iš žmogaus atima šitą galimybę? Atima tikėjimo nebuvimas. Ir čia prieiname prie to, kad pradedame suvokti, kodėl Kristus priėmė tokią egzekuciją, kuri buvo visa orientuota į tikėjimą. Jis suprato, kad be tikėjimo, mes nė žingsnio žengti negalime. Tai jeigu tikėjimo nėra, tai visa žmogaus tobulėjimo, vystymosi schema žlunga. Nes trejybė sugriūna, dingsta ryšys.
Žmonės turi išmokti tikėti vienas kitu, jie turi laikytis nuostatų. Ir kodėl yra tie 10 Dievo įsakymų? Jie eliminuoja galimybę meluoti, galimybę nemylėti, nes su 10 Dievo įsakymų užkirstas kelias atitolti vienam nuo kito, kad nebūtų žmonių susvetimėjimo, o būtų artėjimas.
Vėlgi mes grįžtame į tą pačią vietą – vieningojo vienio dvasios akumuliavimas, kad dvasia veiktų praktiniame gyvenime.