Pasąmonėje visada veikia mūsų pačių jausmo protu sieloje užkoduotos praeities žinios, kurias išnaudojame, esamą akimirką rinkdamiesi ateitį kuriančią galimybę. Renkantis senos žinios visada varžosi su naujomis: asmenybė mato ir fiksuoja visa, kas vyksta dabar, pasąmonė diktuoja tai, kas jau buvo, nes atmintis visada labiausiai prisirišusi prie vakarykščių žinių. Šis amžinas konfliktas kuria terpę kūrybai ir paieškai naujo, nesuvokiamo, bet jaučiamo.
***
Žmonių protas, jausmai ir kūnas vergauja praeituose gyvenimuose sukauptam sielos įgeidžiui. Jie pyksta ant šio pasaulio, siūlančio pokyčius, nes naujos nuostatos mažina jų galimybes tenkinti savo primityviausių instinktų traukas. Žmonių, kurie mintyse nesutinka su tuo, ką daro praeities instinktų traukoms genetiškai užkoduoti jų kūnai, gyvenimai kupini kankinančių prieštarų. Vis dėlto, tiek vengdamas nesuvaldomų instinktų išsiveržimo, tiek juos tenkindamas, žmogus tobulina savo sielos dvasią ir programuojasi atitinkamiems būsimiems išgyvenimams.
***
Kiekvienais metais daugybės žmonių, baigusių savo egzistavimą šiame pasaulyje, organinių kūnų dalelytės ir jų sielos dvasios suformuotas DNR kodas papildo vandens, žemės ir oro struktūrą. Visa tai tampa žemės biomasės dalimi, nes bendra žmogaus būsenos nuostata su jo gyvenimo dvasios sukaupta patirtimi būna persmelkusi kiekvieną biologinio organizmo molekulę.
Mūsų dvilypio kūno dvasios būsenoje įkrautos molekulės transmutuoja, sąveikaudamos su oru, įvairiuose organizmuose susidurdamos su skirtingomis cheminėmis medžiagomis, ir pasiskirsto paviršiniame klampaus eterio Žemės rutulio sluoksnyje, prisotindamos jo paviršių skirtingos konsistencijos geismų ir jausmų dvasia. Ši dvasia skleidžia gyvam žmogaus kūnui fiziškai neapčiuopiamus virpesius, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai veikia jo jausmo proto būseną. Ir tai vyksta tiek laiko, kiek egzistuoja sąmonę turinti žmonių giminė, apsireiškianti visose žmogaus dvasiai prieinamose organinėse formose, skleidžiančiose nuolatos atsinaujinančios gyvybės virpesius.
***
Gyvūnai sąmoningo, suvokiančio, visa jungiančio kodo „žmogus – Dievo vaikas“ neturi, todėl tigras visą gyvenimą išlaiko plėšrūniškus instinktus. Turėdamas žvėries DNR, negali išmokti nei medžių sodinti, nei namų statyti.
Žmonės gimdami iš tėvų, senelių, prosenelių atsineša trauką: vienam nuo mažens nėra nieko gražesnio už muziką, kitam – už techniką, o trečiam – už gamtą. Norėdama savo traukas realizuoti, siela turi jungti, t. y. prisitraukti prie savęs tokią terpę, kuri patenkintų praeityje susikaupusius troškimus. Jeigu gimdami neturėtume kodo „žmogus – Dievo vaikas“, skatinančio viską traukti į save, viską jungti atiduodant – nesikeistume.
***
Visi esame susiję per bendrai tobulinamą pasaulio sielos dvasią: išeinantieji palieka tai, ką perėmė iš praeities kartų, kad liekantys gyventi perduotų tai, ką sukūrė, toliau tobulėjančioms to paties organizmo – mūsų pasaulio – sieloms. Suvokę savo vientisumą, nebegalėsime nepaisyti savo sukurtų, naujai suvoktų nuostatų, kurias paliekame ateinančioms kartoms, kuriose ateityje gimsime ir gyvensime.
***
Kiekvienas pagaliau paklauskime savęs:
„KAS AŠ? KO IŠ TIKRŲJŲ ATĖJAU Į GYVENIMĄ?“
Esu tikras tuo, ką pats išgyvenau: domėjimasis aplink vykstančiais procesais skatina ieškoti dėsningumų, o jie padeda suvokti visumą ir įtikina sielą, kad būtina suprasti tų procesų priežastis. Pasaulis, valdomas tik protu besivadovaujančių gudročių, teigia einantis šiuo keliu, bet iš esmės – grimzta į tamsą, kapstydamasis savo klaidingų sprendimų pasekmėse.
Pasirauskite giliai kirbančiuose savo sielos dvasios jausmuose ir pagalvokite, ar tikrai nejaučiate noro jungtis su artimų žmonių sielomis ne vien tik trumpalaikiais materialiais savanaudiško proto išskaičiavimais, kaip šiuo momentu siūlo savanaudiškų instinktų valdoma tamsioji Jūsų sielos dalis?! Paklauskite savo sielos, ar jos gelmėse nėra noro kartu susibūrus pasijausti palaimintomis dieviškosiomis būtybėmis, didinančiomis dieviškąją šviesą ir skleidžiančiomis džiaugsmo bei laimės spindesį kiekvieno šalia esančiojo sielai?
Kai pajaučiame, jog esame mylimi ir gerbiami tik dėl bejausmių materialių dalykų gausos, ar ne tikro jausmo tuomet pasigendame? Ar ne dėl daiktų kaskart paliekame šalia esančius žmones vienus kapstytis iš savo primityvumo?!
Aiškiai suvokiami jausmai, sąmoningi samprotavimai ir visi daiktai tėra priemonė šiame materialiame pasaulyje bendrai kuriamoms dieviškojo jausmo proto vizijoms įgyvendinti kaip reikalauja dieviškoji kiekvieno žmogaus sielos prigimtis! To reikia ne tik Žemės gyventojams. Kai jausmo protu suvokiame vieningojo vienio esmę, kiekvieno gyvenimo supratime ima rastis ir stiprėti vientisos gerovės šiame vientisame žemės ir dangaus kūne suvokimo jausmas.