Žmonės, suvokiantys harmoningą dangaus ir žemės stichijų sąveikos esmę, vedami savo sieloje per gyvenimus sukauptos harmoningos meilės traukos, vos apleidę kūną, gali pereiti į protu nesuvokiamo subtilumo struktūras. Pasitelkdami šią jausmo proto suformuotą trauką, jie gali apsireikšti bet kokiame šio pasaulio reiškinyje per labai mažytę visas stichijas jungiančią ląstelę, savo jausmais įsikūnydami į gyvą organizmą, kurio skleidžiamõs būsenos labiausiai geidžia mūsų visuotinės sielos dvasia. Tokiame įsikūnijime fiziškai apsireiškia visuotinumo esmę suvokianti sielos dvasios trauka, kurioje glūdi visiškai nevaržoma žmogaus sielos pasirinkimo teisė.
Tokia trauka yra įausta į jausmus kaip harmoningas noras sąmoningai jungti savyje visas dangaus ir žemės stichijas, pagarbiai elgiantis su kiekviena gyvybės forma.