Pirmumo teisės suteikimas bet kokiam žmogaus sugalvotam kūriniui, priešpastatant daiktą gyvybei, yra klaidingas kelias. Prioriteto pasirinkimas lemia, kokiai dvasiai tarnausime. Garbindami bet kokį žmogaus sukurtą daiktą, jeigu ilgam prie jo prisirišame, pristabdome savo jausmo proto evoliuciją. Tik nuolat visa sąmone vieningajame vienyje alsuodami dangaus ir žemės pasaulio dvasia, teikdami pirmenybę dieviškajai harmonijai, kupinai jausmo proto dvasios, ugdome visiškai sąmoningą dieviškumo jausmą. Siekdami harmoningos santarvės su bet kokia šiame pasaulyje gyvybe alsuojančia dangaus ir žemės sukurta forma, bendraujame su dieviškąja dvasia ir vedame savo sielą teisingu – dieviškumo sampratą ugdančiu – keliu.
***
Turime viską, kas siejasi su mūsų gyvenimo veikla, panaudoti savęs pažinimui, tada suvoksime, kad mūsų sėkmė slypi bendrai kuriamose gyvenimo tvarkose, kurių esmė – jungimasis. Suprasime, kad kiekvienos įmonės ir visuomenės perspektyva slypi jungimosi dėsningumuose. Tuomet kiekvienas ir visi kartu sieksime sėkmės, ieškodami dieviškumo sampratos dėsnių teikiamų galimybių, ir taip kursime vis harmoningesnę šio pasaulio visuomenės dvasią.
Kol bus gyva mūsų jausmo proto sąmonė, gyvenimas mums bus dieviškojo jausmo proto ugdymo mokykla.
***
Vienas iš svarbiausių uždavinių šiandieną – apgyvendinti mūsų sielose nuolatinėje jausmo proto harmonijoje veikiančių tarpusavio santykių poreikį, kad ateityje galėtume kartu kurti visuotinę laimę, aplink save skleisdami harmonijos šviesą, stiprindami ir plėsdami mūsų, žmonių, jausmo proto vienybės dvasią.
***
Kai žmogaus būsenoje nėra priešiškumo tarp dvasinių vertybinių nuostatų ir materialiojo pasaulio, racionaliojo proto dvasios, tada galima sąmoningai palaikyti harmoningą savo sielos dvasios augimo būseną.
***
Dangaus pasaulis su viltimi laukia, kol baigsime evoliucionuoti per daiktų kūrybą ir sielų dvasia susijungsime į bendrą harmoningos energijos galią, sklindančią į visą galaktiką. Ši galia bet kokią viziją materializuos greičiau už žodį, jei tik to panorės vieningąjį vienį sudaranti, žmonijos jausmo proto išauginta sielos dvasia. Harmoningo subtiliojo pasaulio dvasia kiekvienoje sieloje ir jos aplinkoje siekia tokios būsenos, ją puoselėja ir saugo, pagal visatos dėsnį veikdama kiekvieną žmogaus ląstelę. Ji sąmoningai globoja visą pasaulio organizmą, todėl kiekvieną organizmo dalį per jausmus įspėja apie bet kokį pavojų. Tačiau žmogus turi vystyti jausmo protą, kad tokį ryšį su dvasia užmegztų ir sugebėtų ją suprasti.