Kodėl diena ir naktis, vėjas, lietus, žemės augmenija ir kitos gamtos stichijų apraiškos mums atrodo taip stabiliai egzistuojančios, o mūsų kūnai, turintys jausmo proto ugdomą sąmonę, tokie vienas kitu nepasitikintys ir nepastovūs? Turbūt todėl, kad mūsų sąmonė dar nepajėgi suvokti, jog žmogaus kūno gimimo ir mirimo ciklai yra amžinosios pasaulio stichijų, dangaus ir žemės, kaitos dalis, nesąmoningai kurianti vieningojo vienio dvasią.
Mūsų vidinis pasaulis taip pat yra pavaldus sielos gilumoje glūdintiems kiekvieno skirtingiems asmeniniams jausmams ir instinktams. Jų tarpusavio sąveika, mūsų visų tobulinamam protui padedant, kuria ir nuolatos skatina suprasti jausmų stichijas, kurios sudaro sąlygas vystyti jausmo protą. Jausmo protas mus tobulina. Jausmo proto kaitoje (remiantis tais pačiais tarpusavyje sąveikaujančiais vientiso pasaulio stichijų dėsningumais) tobulindami savo sielos dvasią, mes kartu tobuliname savo ir visos žmonijos sąmonės, pasąmonės ir užpasąmonės dvasią.
***
Pasauliui mūsų vakar, šiandien ir rytoj yra viena. Jis harmoningai alsuoja, sąveikaudamas su stichijomis, nepavaldžiomis mūsų susikurtam laikui. Panašiai kaip mūsų kūnui kiekvienas kraujo kūnelis, ar jis tekėtų širdies, ar galvos, ar kojų gyslomis, yra bendro organizmo dalis. Taip stichijų žemiškame pasaulyje ir fiziškai neapčiuopiamose jo srityse, kuriose gyvename, nėra atskirai praeities, dabarties ir ateities, – pasaulis tiesiog yra vientisas organizmas, gyvenantis savo gyvenimą ir nenumaldomai siekiantis dieviškosios būsenos tobulumo kartu su visomis žmonių sielomis.
***
Nuolat vyksta sąveika tarp apčiuopiamo, matomo pasaulio ir neapčiuopiamo, subtilaus. Šiame dvilypume ir susikuria trečia, ką vadiname šventosios dvasios gėriu arba piktosios dvasios blogiu.
***
Kai žmonės pradės jausti vieni kitus ir rūpintis tarpusavio santykių harmonija, pasaulyje ims reikštis visuomet sąmoninga vieningojo vienio dvasia, kuri kiekvienoje sieloje peraugs į dieviškosios dvasios vieningojo vienio būseną. Tada dieviškoji dvasia pasireikš pasaulyje kiekvieno žmogaus sąmonei suvokiamu būdu. Tokia yra dieviškumą ugdanti dvilypėje trejybėje veikianti vieningojo vienio dvasia.