Žmogus turi ugdyti harmoningo jausmo proto sąmonę, kad pajėgtų suvokti, jog visos jo galios slypi sąmoningame dangaus ir žemės stichijų dėsningumų suvokime, kad tik jo riboti gebėjimai neleidžia pasitelkti sąmonės, pasąmonės ir užpasąmonės, kad sąmoningai sujungtų dangaus ir žemės stichijas į vieningąjį vienį savo būsenoje. Vienis sudaro sąlygas vis naujai būsenai užgimti. Nuo to priklauso žmogaus psichinė galia ir jo sąmonės galimybės suvokti ir sujungti viską, kas išsiskiria šiame pasaulyje amžinoje gyvybės kaitoje, auginančioje ir dauginančioje dieviškąją atskiro žmogaus ir visos žmonijos sielos kūrybingumo dvasią.
***
Mūsų vidinis pasaulis taip pat yra pavaldus sielos gilumoje glūdintiems kiekvieno skirtingiems asmeniniams jausmams ir instinktams. Jų tarpusavio sąveika, mūsų visų tobulinamam protui padedant, kuria ir nuolatos skatina suprasti jausmų stichijas, kurios sudaro sąlygas vystyti jausmo protą. Jausmo protas mus tobulina. Jausmo proto kaitoje (remiantis tais pačiais tarpusavyje sąveikaujančiais vientiso pasaulio stichijų dėsningumais) tobulindami savo sielos dvasią, mes kartu tobuliname savo ir visos žmonijos sąmonės, pasąmonės ir užpasąmonės dvasią.
***
Siela, savarankiškai vystydama savo jausmo proto dvasią, nuolatos didina jos potencialą, kol savo sąmonės, pasąmonės ir užpasąmonės vieningojo vienio dvasios būsenoje pasiekia harmoningo dieviškojo pasaulio suvokimą, su savo jausmo proto vientisumo dvasia įsiliedama į dangaus ir žemės karaliją.