Amžinas yra nuolatinis sielos dvasios atsinaujinimas, dėsningai verčiantis mus gimti, kad geresniais sugebėjimais kitų sielose išreikštume savyje puoselėtą ir augintą aukštesnės, dieviškosios, kūrybos dvasios trauką.
Dauguma žmonių kol kas persikūnija, dar nesuvokdami, kad kiekvieno iš jų jautimas ir protavimas, gimimas ir mirimas sudaro vientisą mūsų planetos pulsavimą kaip visada gyvą visos žmonijos veikimo dvasią.
Visi esame susiję per bendrai tobulinamą pasaulio sielos dvasią: išeinantieji palieka tai, ką perėmė iš praeities kartų, kad liekantys gyventi perduotų tai, ką sukūrė, toliau tobulėjančioms to paties organizmo – mūsų pasaulio – sieloms. Suvokę savo vientisumą, nebegalėsime nepaisyti savo sukurtų, naujai suvoktų nuostatų, kurias paliekame ateinančioms kartoms, kuriose ateityje gimsime ir gyvensime. Tada iš šio pasaulio išeisime ramesni, žinodami, kad viskas buvo taip, kaip kažkada norėjome, kad mūsų gyvenimas atitiko ne tik asmenines naujai suvoktas nuostatas, bet ir visos žmonijos praeities ir ateities lūkesčius, kurie mūsų gyvenimo akimirką buvo mūsų išjausta dabartis.
Savo sąmoningai suvokiamais jausmais mes keičiame ne tik savo, bet ir visos žmonijos sielos būseną. Trumputis kiekvieno mūsų (ir visos šalies) gyvenimo tarpsnis – tai per amžius sukaupto visuomenės ir kiekvienos sielos bendravimo bei supratimo derliaus nuėmimo akimirksnis.