Laida „Verslumo dvasia“: Apie kiekvieno iš mūsų šioje žemėje vystomą savo tobulėjimo verslą

2019 m. gruodžio 6 d. kviečiame klausytis laidos „Verslumo dvasia“ apie kiekvieno iš mūsų šioje žemėje vystomą savo tobulėjimo verslą.
„Žinių radijo“ Kauno studijoje apie prasmės paieškas, savo kelio susikūrimo svarbą, pastangas savo gyvenimu prisidėti prie visuomenės gerovės, kitus subtilius dalykus kalbasi aktorius, budistų vienuolis Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang) ir verslininkas, laidos autorius Augustinas Rakauskas. Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.

Klausytis internetu.

Daugiau informacijos panašiomis temomis rasite Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.

Laida transliuojama per „Žinių radiją“ penktadienį 10.10 val., kartojama šeštadienį 17 val.
***
Ištrauka iš laidos:

Ingrida Stankevičienė: Šiandien, gerbiami klausytojai, mes laikysimės pagrindinės minties, kad „kiekvienas žmogus, kol jis vaikšto žemėje, yra verslininkas, nes čia vyksta jo gyvenimo tobulėjimo verslas“. Tai citata, Augustinai, iš jūsų knygos „Verslumo dvasia“.

Ir šiandien labai norėtųsi, kad pokalbis pakryptų tokia linkme – štai jūs abu, brangieji, jūs, Augustinai, apie 30 metų kūrėte savo verslus, jūs, gerbiamas Kęstuti, 20 metų buvote svetur ir vyko, kaip jau sakiau, jūsų tobulėjimo verslas, už jūrų marių. Pabandykime į vieną sudėti dvi patirtis ir pažiūrėti, kokia gi mums susiformuos ta verslumo dvasia.

O pokalbį mes galime pradėti labai paprastai.

Edita Marciulevičienė: Štai Kęstutis matau laiko dabar rankose Augustino knygą „Globali jausmo proto dvasia“…

Ingrida Stankevičienė: Taip, knygą jis laiko, bet prieš laidą jis sako: „Skaičiau knygą, bet nelabai ką supratau“. Tai sakau, pasakysiu Augustinui. Sako, nereikėtų, kas čia per pokalbis dabar toks, bet sakau, Augustinas žodį „nesupratau“ pamatys visiškai kitame kontekste, jis gal žiūrės į tai, ką jūs pajautėte, ir tai, ką jūs pajautėte gal yra daug svarbiau, negu tai, ką supratote, arba ne.

Augustinas Rakauskas: Kęstuti, supratimas mūsų išplaukia iš esamos situacijos, iš mūsų dabartinio išsivystymo lygio. Ką mes galime suprasti? Galime suprasti tą, ką mūsų potencialas leidžia suprasti, ir kokius mes turime resursus – mūsų pasąmoniniai resursai, apsprendžia tie visi žinojimo receptoriai, kuriuos mes turime, nes be žinojimo mes suprasti nieko negalime.

Jeigu mes nežinome, kas čia yra, pavyzdžiui, mikrofonas prieš mane, tai mes ir suprasti negalime, galime interpretuoti, galime kurti, galime galvoti. Bet jeigu mes žinome, koks čia yra daiktas ir žinome, ką jis atlieka, kokią funkciją, dėl ko mes čia sėdime, tai mes suprantame, kad per mikrofoną eina garsas, ir sakome, kad mes suprantame, kodėl šitas daiktas čia stovi.

Tai kai jūs sakote: „Nesupratau“, – tai man – komplimentas. Tada galvoju, jeigu toks žmogus, praktikuojantis meditacijas ir besidomintis dvasiniais dalykais, elementaria psichologija, žmogaus vidine sandara ir jis rado kažkokias mįsles, klaustukus, tada sakau, reiškia, gerai parašiau. Reiškia, knyga verčia jį galvoti. O ar jis galvos, ar jis analizuos ir ieškos, čia jau jo reikalas.

Knyga turi būti rašoma, ar apskritai, informacija skleidžiama, dvejopa: kai žmonėms užtvirtiname tai, ką jie supranta, daugiau tikėjimo duodame, reiškia, tai asocijuojasi ir koreliuoja su jo supratimu ir jis tvirčiau žino: „Ne aš vienas taip galvoju, ne aš vienas taip darau ir kiti taip daro, ir tam taip buvo“. Tada mes skaitome kito žmogaus gyvenimo romaną ir sakome: „Kaip panašiai tam žmogui buvo, kaip man…“ – arba: „Aš taip nedarysiu, nes gali taip atsitikti“, – duoda tokią pridėtinę vertę.

Bet yra kita literatūra, kuri moko, inspiruoja smalsumą sužinoti tai, ko mes nesuprantame. Tada ji plečia mūsų sąmonę, mūsų pasąmoninį lygmenį ir verčia, kaip aš sakau, prisijungti prie užpasąmoninio pasaulio, kuris yra kaip visų žmonių sukrautas aruodas.

Nes aš nieko negaliu parašyti, tik tai, ką aš žinau. Ką berašyčiau, viskas gaunasi taip – pradedi analizuoti sakinį, kurį parašei, ir galvoji, kad tam sakinyje dalyvauja ir visuomenė, ir mano protėviai, ir mano šeima, ir mano bendradarbiai, ir mano vaikas, ir valdžia, nes viskas yra susiję.

Tai Ingrida teisingai ir sako, kad tas standartinis požiūris į supratimą: ar yra gerai, kad supratome, ar negerai, kad nesupratome, – tai čia iššūkio klausimas žmogaus, kuris nesuprato. Tai kaip mes čia gyventume ir kaip tas progresas vystytųsi, jeigu viskas būtų aišku. Ką tik skaitome, ką tik imame, ką žiūrime – viską suprantame. Ir suprasti nieko nereikia daugiau, naujai suprasti, resursų naujų kaupti nereikia, kad suprastume tai, ko nesuprantame. Tai aš manau, kad viskas sustotų, tai mes visi taptume vienodais „teletabiais“.

Ingrida Stankevičienė: Augustinai, norėčiau įvesti daugiau konteksto, Kęstutis sugrįžta į Lietuvą po dvidešimties metų praktikos. Kęstutis nutarė grįžti į Lietuvą ir savo ateitį tolesnę surišti, sujungti su Lietuva. Ir jis mato, įžvelgia tarpusavio bendradarbiavimą, mato galimybių būti naudingu parke, savo indėlį įdėti.

Bet jeigu galima, Kęstuti, aš pradžiai dar klausimą jums: ką reiškia jums, pačiam, tie 20 metų?

Kodėl, pavyzdžiui, taip sakau. Tarkim, Augustinas dažnai deklaruoja tokį terminą – aš rašiau knygą 10 metų. Ir mes su Edita buvome tuo laikotarpiu, matėme, kad jis ne tik rašė, kad intensyviai dirbo, kūrė verslus, vizijas, projektus, žodžiu, tai buvo toks intensyvus darbas ir tas knygos rašymas buvo tik tarpuose. Bet aš tik po 10 metų supratau, ką tai reiškia – kad tie visi darbai, tie visi išgyvenimai ir buvo rašymas. Jau užrašyti tą žodį, iš principo, jau yra pasekmė viso to vidinio virsmo, to išgyvenimo, tos nuolatinės būsenos formavimo, susitikimo su kažkuo. Tai jau užfiksavimas čia yra, kaip sakant, paskutinis rezultatas.

Augustinas Rakauskas: Papildyti galėčiau tiek, kad, dar ką Ingrida sako labai teisingai, iš to darbo ir kaupiau tą žinojimą, nes reikėjo spręsti problemas, reikėjo santykius kurti, reikėjo vizijas susikurti, vėliau reikėjo rasti būdų ir resursų kaip jas įgyvendinti, ir visa tai aišku susiję su žmonėmis buvo. Ir reikėjo visą laiką, galima sakyti, gyventi iššūkyje, visą laiką reikėjo padaryti dalykus, kurių nebuvai daręs. Tai kadangi iššūkiai visada kelia stresą, tai man rašymas buvo kaip savotiškas streso raminimas ir diskutavimas su pačiu savimi, nes man reikėjo surasti prasmę, kad aš galėčiau įprasminti tą vizijos įgyvendinimą. Jeigu man nėra prasmės, tai man nieko nesinori daryti.

Kitiems žmonėms gal nereikia tos prasmės ieškojimo, o man reikia, aš turiu matyti, kad tai, ką aš darau, kad tas mano darymas galutiniame rezultate vienaip ar kitaip prisideda prie visuomenės sąmoningumo ugdymo, prie materialinės naudos, jiems materialinę gerovę kažkiek padeda suskurti, nes vieni žmonės kenčia nuo dvasinio skurdo, o kiti nuo materialinio skurdo. Ir aš taip visą laiką bandydavau abi dalis kažkaip suvaldyti, nes suprantu, kad žmogui reikia ir gyventi, ir valgyti, ir būstas reikalingas, ir kuras į mašiną įpilti, – viskas reikalinga. Ir gali kaip nori ignoruoti. Jeigu pradėsi ignoruoti, namelis, kuriame gali tobulinti tuos dvasinius dalykus, sugrius, tada kaip nuogas žiemą atsidursi ant ledo. Bet kad tuos dvasinius dalykus galėtum tame name kurti, tobulinti savo sielos dvasią, tai turi pasirūpinti tuo nameliu, ką mes vadiname kūnu savo.

Ir lygiai toks pats atvirkštinis aspektas: norint tobulėti, reikia puoselėti tuos dvasinius dalykus, ir ieškoti metodikų, žiūrėti, kaip daro įtaką dvasinei būsenai mūsų materialiniai dalykai. Ir mes akivaizdžiai matome, kad žmonės kuo geriau ir sočiau gyvena, tuo greičiau užmiršta tuos dvasinius dalykus ir pradeda mėgautis. Pradeda mėgautis vien tais materialiniais dalykais, ir tas mėgavimasis galų gale užima visą žmogų, ir jie vien tik tam ir pašvenčia savo gyvenimą. Bet vis tiek anksčiau ar vėliau tenka suvesti tuos rezultatus, kaip sakoma, pabraukt brūkšnį, kas iš viso to čia gavosi. Ir kada susiduri pats su savo viso gyvenimo patirtimi ir bandai įvertinti, tada labai labai aktualu būtent koreliacija to dvasinio ir materialaus aspekto. Ir kadangi aš tą labai anksti suvokiau, kad šitos dvi dedamosios ir sudaro mus, kaip žmogų, kuris tik su dviem šitomis savybėmis ir gali tobulėti, kelti savo dvasingumą, sąmoningumo lygį ugdyti, tai dedu visą laiką tas pastangas.

Nors tik dabar supratau, kad anksčiau aš nesupratau, bet instinktyviai tą dariau, nes kai dirbau su žmonėmis pačioje pradžioje tos vadinamosios „pertvarkos“, net dar ir prieš tą „pertvarką“ kai dirbau socialistinėje sistemoje, irgi niekad neignoruodavau žmogaus savijautos, vidinės jo būsenos ir tos išorinės, materialinio aspekto. Visą laiką kažkaip jausdavau, kad negana vien tik materialiai apčiuopiamą norą žmogui patenkinti, kad reikia ir kažko jam daugiau. Ir tada, kai netgi patenkini elementarų materialinį norą, fiziologinį norą, kažką jam duodi, jis suvalgo ar išgeria, ar jis drabužį nusiperka, vis tiek pasidaro smalsu, o kaip jis jaučiasi dabar, ir ką tas materialus procesas suponuoja, kaip tas žmogus pasikeičia, pasidaro kitoks. Kaip jis elgiasi be pinigų ir kaip jis elgiasi su pinigais? Kada jis turi jų mažai, kaip jis elgiasi, ir kada turi jų daug, kaip jis elgiasi? Ir pamatai naujus dalykus, naujas savybes, kurių nebuvo ir jis pats net nežinojo, kad jis tokias turi. Tai man tas visą laiką buvo įdomu, smalsu ir visą laiką tai stebėdavau ir kada matydavau daugybę tokių nelogiškumų, suklydimų, suklūpimų su savo vizijomis prarasdavau prasmę, įkrisdavau į depresiją ir galvodavau, na nėra prasmės čia, vėl bus taip ir taip, vėl tas žmogus pasielgs taip, arba prilips prie tų materialinių dalykų ir kiek čia galima dauginti tą. Ir tada pats su savi išvadomis pasilieki vienas.

Čia kaip Ingrida sako, tuose tarpuose, kada lieki vienas, kada prasmė slysta iš rankų, tada sėdi ir rašai. Rašai išvadas, analizuoji, bandai surasti naujas kryptis, ir svarbiausia, kad rašydamas visas tas įžvalgas, visus tuos išgyvenimus, kuriuos tu fiksuoji, ne tik ant popieriaus užfiksuoji, juos užfiksuoji ir savo viduje, ir pas tave jie vis labiau ir labiau įsitvirtina. Ir kai realiame gyvenime reikia apeiti kažką, peržengti per kažką, praignoruoti kažką, tau vis sunkiau ir sunkiau darosi. Vėliau instinktai, refleksai jau lyg norėtų ir stumia, kad man čia taip naudingiau būtų pasielgti, bet žiūri, kad viduje kažkas pradeda protestuoti ir jautiesi, lyg save išduotum: tai aš čia ką, save apgaudinėju?.. Tai tu supranti, kad susiduri su gyvenimu, su tuo užpasąmoniniu pasauliu, kuris „šneka“, kuris duoda išvadas. Jis duoda minties forma. Būtent todėl, kad tu rašydamas visa tai analizavai, fiksavai, pradedi girdėti kitus dalykus. Nors tavo kūnas nenori skaitytis su tuo.

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Daug yra žmonių, kurie yra galbūt turėję panašių patirčių, kaip jūs, finansuose ar versle, bet niekas tokių knygų neparašė.

Augustinas Rakauskas: Gal parašys dar.

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang):Gal. Bet jau vis tiek, laikas bėga.

Per 20 metų meditacijos mes visą laiką gauname informaciją. Meditacijoje sėdint tu gauni informaciją: ta beribė, kuri yra už tavo nugaros, kuri neturi pabaigos…

Augustinas Rakauskas: Aš ją vadinu užpasąmonine informacija, kuri yra prieinama visiems. Tai yra laukas, kur kada aš išgirstu, kaip sakiau, kada man pradeda priešintis: „Čia ne aš!“ Mano fiziologijai naudingiau taip, o man sako: „Ne, taigi tu parašei, tu kalbėjai ir tu dabar nori visa tai…“ Ir aš niekaip negaliu nugalėti tos galios. Mes ją galime vadinti dieviška, mes ją galime vadinti logiška, mes galime vadinti dvasia, bet aš tai priskiriu mūsų užpasąmoninio pasaulio informacijai, kuri yra už mūsų pasąmonės, už mūsų sąmonės ribų. Bet kad prieitume prie jos, mes turime turėti pasiruošimą, mes turime nurimti, turime sukaupti patirtį, kad mes suprastume, kad mes galėtume tą informaciją adaptuoti savyje ir vėliau pradėti ją taikyti, realizuoti, bendraudami su kitais žmonėmis.

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Šitą aš pastebiu, skaitant eilinį kartą, ten sakinį po sakinio ir vis vien tai yra vis dėl to transcendentinis patyrimas. Jis nefiksuojamas vat taip, bet jis turi ir erdvę…

Augustinas Rakauskas: Užpasąmoninė erdvė yra laisva ir ji prieinama visiems. Visi gali įeiti į ją.

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Kaip jums pavyko?

Augustinas Rakauskas: Kaip Ingrida sakė, tarpsniais. Aš jums ką tik papasakojau kaip…

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang):Aš supratau, bet visvien dar kažkas ten… žaibo trenkimo trūksta, ar dar kažko…

Augustinas Rakauskas: Ne, mes tik pripratę, kad trenktų žaibas, kad mirtų kažkas, kad nelaimės būtų…

Ingrida Stankevičienė: Tiesiog, Kęstutis – aktorius…

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Na, aš žinau tikrus atsitikimus, kada žmogus įgauna informacijos, jeigu kažkas buvo… mano vienuoliai irgi gaudavo… kada nuo kalno nukrito vienas.

Augustinas Rakauskas: Ne, tai tik yra toks nuolatinis terorizavimas, kada nuolatos jauti neteisybės jausmą, aplinkui tave supančioje atmosferoje jauti negatyvią dvasią, ir ji tau visą laiką neduodavo odai užaugti, ji visą laiką tave daro tokį kaip be odos, atrodo, kad tu visąlaik kraujuoji. Ir tada, irgi būnant tose duobėse, būnant tamsoje, visgi žmogaus prigimtis tokia, kad jis visąlaik stengiasi į šviesą, stengiasi išsibrauti, jeigu jis papuolė į tamsą, stengiasi išlįsti, jeigu jį užgriuvo, stengiasi išsikapstyti, – o tos griūtys – kasdien: ir mažos, ir didelės, bet jos pastoviai tave užgriūna, pastoviai tave visą laiką tai į tamsą uždaro, tai vėl išleidžia ir tu nori nenori pradedi skirti tuos pasaulius. Tu pradedi skirti kaip tu elgiesi ir kaip tu jautiesi toje visiškoje tamsoje, ir kaip gražu, kai išlendi ir pamatai šviesą. Bet gyvenimas neduoda tau ilgai sėdėti ant to kalno, vėl tik murkt ir žiūrėk, tu dugne, tu vėl ropštiesi. Ir tas nuolatinis darbas, kaip ir momentinis didelis stresas kažkokios nelaimės metu, tai aš manau, kad ir šitas sisteminis, jeigu būtų taip galima grubiai išsireikšti – gyvenimo teroras, jis irgi nuneria žmogui odą, jis pastoviai pradeda jausti viską, jis pradeda kraujuoti, bet jis gyvas, ir jis tada jaučia dalykus, kurių nejaučia kiti žmonės. Jaučia daug subtilesius dalykus, ir tada užpasąmoninis pasaulis lengviau gali suteikti informaciją. Žmogus tokiose sudėtingose būsenose būna daug aktyvesnis jo analitinis protas, labai suaktyvinti jausmai, ir jis tada jaučia, galvoja, galvoja, jaučia, ir tada priima informaciją dalykų, kurių nežinojo.

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang):Tai čia pasisekė. Dauguma būnant tokioje būsenoje gali ir palūžti.

Augustinas Rakauskas: Taip, daugelis pradeda gerti, daugelis pradeda narkotikus vartoti, daugelis ieško naujos žmonos, daugelis pinigų daugiau ieško, bet aš kažkaip ne ta kryptimi nuėjau. Gal paklydau?!. Nežinau…

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Ne, aš pas jus esu… Dėl to ne… Vakar klausiau vienos moteriškės, kur buvo mano paskaitoje su Kauno gyventojais: „Jūs skaitėte knygą?“ „Taip, – sako.  „Ką jūs galite pasakyti?“ Sako: „Aš jaučiu kaltės jausmą.“ Tai per daug ir neklausiau, bet turbūt supratau, kad kaltės jausmą, gal kad toli nuo to, gal kad pas žmogų nėra… vat tas kaltės jausmas.

Ir dabar mano tema yra kaltės jausmas, važinėju po Lietuvą su paskaita. Būtent šį kartą, aš nežinau…

Augustinas Rakauskas: O kokią knygą ji skaitė?

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Jūsų parašytą.

Augustinas Rakauskas: Šitą? Matot, trečia knyga turi duoti daugiau atsakymų, nes trečia knyga kaip tik užkabina kaltės jausmą. Kad visa tai ką turime, mes patys dalyvavome to sukūrime. Ir mes pradedame matyti, kad mes galėjome daug geriau ir daug daugiau sukurti, negu sukūrėme. Daug švaresnių dalykų, kad mes praleidome kažką. Praleidome, ką jūs pamatėte per 20 metų. Ką aš pamačiau, būdamas be tos krokodilo odos, kurią visi stengiasi užsiauginti ir didžiuotis, kad ją turi.

Edita Marciulevičienė: Taigi, kalbame apie „kiekvieno iš mūsų šioje žemėje gyvenimo tobulėjimo verslą“, – tai paimta citata iš pirmosios Augustino knygos „Verslumo dvasia“.

Ingrida Stankevičienė: Ir laikomės tos minties, kad šioje gyvenimo trintuvėje mes visi susiformuojame savo veidrodį, kuriame pamatome tai, ką patys užsiauginame.

Augustinas Rakauskas: Tai manau, kad man pavyks su trečia knyga atvesti žmogų prie veidrodžio ir kad jis ne tik veidrodyje pamatys savo fiziologiją, o kad jis pamatys ir savo vidų, jis pamatys tai, ko nesimato.

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Ir kelią.

Augustinas Rakauskas: Kelią… Matot, tikrai nepretenduoju į kažkokį… Kelią kiekvienas žmogus turi kurti pats. Ir rinktis pats, ir kurtis pats. Nes jeigu kelią mes jam sukuriame, tai jau jis eina mūsų keliu, tai jau yra blogai. Nes jis atėjo į gyvenimą tam, kad jis sukurtų savo sielos dvasios kelią, nes priešingu atveju jis neprisideda prie mūsų visų kuriamo kelio. Jis tik tampa kopija.

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Mes kartais kai turime informaciją, nėra to resurso ją kažkur suvokti, ir dauguma… Susijungia kažkokie kiti dalykai ir man tenka netgi vežti į ligoninę žmones. Jie nebesuvokia, jie gauna tą didžiulį kažkokį… ir pats žmogus neprisimena, kas septynias dienas su juo buvo, pradeda dainuoti, šokti, sako: „Man buvo labai linksma, aš prisiliečiau prie kažko…“ Bet jis elgiasi neadekvačiai, nes visgi ten vienuolynas. Tai mes nuvežame jį į ligoninę, kad apramintų jį, nieko specialiai, čia nei liga, nei nieko, paprasčiausiai tik tas srautas užplaukia. Ir labai retas atvejis yra, kada kas sugeba suvaldyti tą srautą.

Augustinas Rakauskas: Čia yra tai, apie ką aš kalbėjau būtent, vieniems žmonėms reikia tokio staigaus ir jie į tą staigų reaguoja, ir reakcija gali būti tokia, kokią jūs pasakojate, bet yra ir tas nuolatinis, nuo pat mažumos.

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Mano vienuoliai, kurie irgi jau 60 metų kaip praktikuoja.

Dabar prieš pat man išvažiuojant, vienas „išėjo“, baigė savo buvimą kūno, 96 metų, galima sakyti mano vienas iš mokytojų meditacijos. Tai jis gyveno ten – trys metrai ant penkių, visą gyvenimą, tai ten ir išėjo tame. Tai jo pasiekimas buvo tiesiog tyla, ir kiek aš jo klausdavau, kas yra gyvenimo prasmė, tai jis kaip ir Buda, vieną koją uždėdavo ant kitos ir pakeisdavo ją, ir toliau sėdėdavo – visas jo mokymas buvo. Jis parodydavo, kad be šito momento, ką tu turi dabar, kito turto neturėsi. Viskas bus tik mintyse. Tai toks buvo. Nei knygą rašė, nei ką, vat tik tiek. Neturėjo daug labai studentų. Vieną šeimą tik. Mūsų meistras šalia jo gyveno, tai jam sakydavo: „Baik čia nirvanoje gyventi, eik žmones mokyk!“ Sako: „Aš einu į kalnus vaikščioti“. Kas jį sutikdavo, pas jį šypsena būdavo tokia graži, kas nebūdinga Azijoje vienuoliams, jie visą laiką tokie aštraus veido. Šypsena būdavo viskas, ką jis turėdavo, jo toks mokymas buvo. Ir kai mes nešėme jo portretą dabar, tai su šypsena. Šypsosi.

Tai kad man surasti kažką panašaus Lietuvoje, ar panašiai, aš ieškau į kažką atsiremti, nes jeigu jau aš čia grįžtu savo darbus užbaigęs, man reikia su kažkuo būti, nes aš dabar kai bendrauju su žmonėmis, važinėju… Kol kas sunku atrasti, tai aš vat tą knygą jūsų…

Augustinas Rakauskas: Bet tu jau radai.

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Tai yra sunku atrasti su kuo būti kartu, nes vis dėl to reikia kažką turėti…

Augustinas Rakauskas: Tu radai, tik nesuvoki. Juk tik ką pasakei, aš būnu su žmonėmis. Džiaukis. Radai žmones. Dabar stenkis, kad jie rastų tave. Pasidalyk tuo, ką per 20 metų sukaupei. Ir matai, kokie skirtingi žmonės: aš kalbu apie vienus dalykus, tu pasiekimus ir patirtį turi kituose dalykuose, mokytojas turėjo dar kituose, o kiti žmonės tiesiog stengiasi kažką nukopijuoti. Padaryti kažką tokio, ką daro kiti. Čia – jų kelias. Jie. Bet mes neturime dėti pastangų atimti iš jų kelią dėl to, kad jis eitų mūsų keliu. Kur nusikaltimas būna mokytojų…

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Taip, čia sutinku.

Augustinas Rakauskas: Jie galvoja, kad… ir jie kovoja tie mokytojai tarpusavyje, jie net patys nesuvokia, kad jie kovoja, kaip sakoma, už dūšeles. Tai pats dabar grįžai, kaip sakoma, vaisius. Dabar tu turi išauginti vaisius, o kad juos išaugintum – turi sėti, o jau kas išaugs, tai pamatysime. Gal ne šitame gyvenime, gal kitame. Čia ir yra tas pasiaukojimo fenomenas: kada mes sėjame ne dėl to, kad patys nuimtume, o sėjame dėl to, kad derlius geras būtų ir nematydami vaisių jais rūpinamės.

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Man dažnai sako: „Koks mokytojas, toks ir mokinys“. Teko tai girdėti. Tai aš turiu daugiau sunkių mokinių…

Ingrida Stankevičienė: O ką reiškia „sunkūs mokiniai“?

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Na daugiausiai susiduriame su psichologinėmis, psichoterapine problema, o ne su dvasine.

Žmogus, kuris atėjęs iš kažkur ir kažką kalba – suteikia viltį. Bet ta viltis, tai ne gydytojo viltis, kad diagnozė pas tave tokia ir tu gali išgyti naudodamas tokius vaistus. Nes be paties žmogaus, asmeniškai, darbo, maldos ar kokio tai… nieko negali padaryti. Bet to tikisi. Ir tiesiog buvimas kartu tam žmogui būna gerai. Bet tik pats buvimas. Bet toliau, vėl neadekvatūs elgesiai: tai darbo nesusiranda, tai dar tokių įvairių situacijų. Tai aš ten su tėvais bendrauju dar ir pagaliau pagaliau pavyksta.

Ir mano didžiausias laimėjimas, kad viena mergina, kuri niekados nedirbo, pagaliau dirba, kavą kažkur daro ir užsidirba pagaliau sau pinigus ir jau mama nebeduoda tiek daug, – vat toks dvasinis laimėjimas. Tai tik tiek. Visa, maldos, ar ką, kad patikėtų savimi. Ir tokių labai daug, nes tie kompiuteriai, tos informacijos „nuneša“ tą protą taip, kad tu nori pats nežinai ko.

Augustinas Rakauskas: Bet pats prabuvai 20 metų vienuolyne, kaip ištraktuotum: ar gavai, ar davei?

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Daugiausiai yra daviau.

Augustinas Rakauskas: Būdamas vienuolyne?

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Taip, duoti. Nes mūsų pagrindinis darbas buvo „duoti“. Tik duodamas įgauni.

Augustinas Rakauskas: Bet aš turiu omenyje vienuolyno rėmus. Pačiame vienuolyne.

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Irgi davimas svarbiausioje vietoje visgi mums būdavo.

Augustinas Rakauskas: Ar nebūtų sunku sukonkretinti, ką vienuolynui davei?

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Na dabar čia, prie mikrofono sėdžiu, tai jau irgi tas pats jeigu taip.

Kada mes sėdime meditacijoje, tu vienas negali tiek daug išbūti, atlikti tuos pratimus, nes ten keturiolika valandų į dieną. Tada ateini prie to žmogaus, sėdi kartu – jis gali išbūti ir tu gali išbūti. Tada dešimt sueina ir mes jau viens kitam duodam. Tas davimas – tai buvimas kartu, kad išbūti tą tikrą laiką – ten nepajudėsi, jeigu kažkokia vizija atėjo – rikteli, ar dar kas nors, kažkas pukšt tau: „Raminkis!“ ir tu atgal grįžti. Viens kitam padedi: neleidi išprotėti, neleidi eiti pagal tą viziją. Tai čia viena pagalba tokia. O dar kita pagalba – indus išplauti, sutvarkyti šventyklą ir panašiai. Ir daug žmonių ateidavo būti kartu.

Augustinas Rakauskas: Kuo skiriasi atsakymas nuo dabartinio tavo darbo su žmonėmis?

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Kantrybė ta pati reikalinga ir viskas.

Augustinas Rakauskas: Ar yra koks skirtumas?

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Nėra.

Augustinas Rakauskas: Nėra. Kaip gyvenai tarp vienuolių, tarp žmonių, kuriems reikia padėti ir kurie tau padeda, taip ir dabar Lietuvoje gyvenk. Ir tada bus prasmė, – tavo 20 metų ne veltui praleista. Nes tuo keliu nuėjai, tu jį praėjai, tai dabar tikrai gali duoti pridėtinę vertę savo šaliai, savo žmonėms. Šitos srities meistras – žinai, kas yra kantrybė, žinai, kas yra „nutrūkimas“, žinai, kas yra nekantrumas, ir dabar pagal mano leksiką, užpasąmoninis pasaulis tau duoda daugiau darbo, daugiau išbandymų, sako: „Tarp tokių panašių į save, panašius tikslus turinčių, sugebėjai 20 metų prabūti, čia, dabar, pabūk tarp tokių, kurie ne taip galvoja, kurie kitus tikslus turi“. Ir gali įvertinti savo 20 metų sukauptą patirtį: ar tikrai tapai toks, kokiu įsivaizdavai pragyvenęs ten 20 metų, kad pasiekei. Čia ir yra veidrodis tie visi žmonės, su kuriais susitinki. Ir yra iššūkis, tikslas, ir yra prasmė tavo gyvenimo…

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Truputį gėda buvo klausyti dabar… tikrai, kažkaip… (juokiasi) truputį pabarti gavau. Iš principo taip, atsakėte man dabar į klausimą. Atrodo ir pats žinai, bet kartais… Mes baudžiame, pas mus yra Dzen praktikoje yra toks griežtumas ir kartais baudžiame, bet čia jau ne tas variantas. Ir aš matyt vakar galbūt vienam žmogui ir nusisukau, ir jaučiu kažką šitą viduje… ir aišku, ir dėl tos iš jūsų paramos, dėl to aš čia ir atėjau, kad įgaučiau kažką, matyt, kad ir kalbant per mikrofoną, bet man atrodo gyvai kalbam.

Augustinas Rakauskas: Kasdien su tuo susiduriu. Pastoviai darau klaidas, pastoviai jas taisau, pastoviai pergyvenu, pastoviai su savimi nesusikalbu, pastoviai su kitais nesusikalbu, bet čia – mano kelias ir aš juo einu. O išvadas sudedu į tas knygas, laidas. Iš to ir mano tas klausimas buvo, kai sakai, man reikia… Iš tikrųjų tai turi jaustis tvirtai mokytoju, kuris padeda kitiems žmonėms tada, kai žinai, kad nereikia, jog tave pripažintų mokytoju. Reikia tiesiog, kad pats jaustum, kad tai, ką darai, keičia kitų žmonių požiūrį, padeda jiems susigaudyti ir atrasti savo kelią. Kai jie atranda savo kelią, ir tu matai, tegul jis kreivas, šleivas, tegul jis vingiuotas, bet tai – jų kelias. Bet jeigu matai, kad vidury to kelio kelmas didžiulis, o jis su dviračiu varo ir tu matai, kad tuoj trenks, tai, jeigu nepasakai jam… dažniausiai jie vis tiek trenkiasi, bet kai pasakai, atlieki savo darbą.

Ingrida Stankevičienė: Bet Augustinai, žiūrėkite, kaip jūs kartais sakydavote man: „Kai tu bėgi paskui mane, aš tau sakau, kad po keturių–penkių metrų bus duobė, tai tu tikėk tą akimirką ir šok“. Bet tą akimirką, kai aš tikiu jumis ir šoku, jūs iš principo atimate iš manęs likimą mano, nes man galbūt reikėjo į tą duobę įkristi.

Augustinas Rakauskas: Ne, likimo aš neatimu, nes peršokdama duobę, suvoki be nukritimo, kad peršokai duobę. Ir čia – tavo pasirinkimas, jeigu tiki ir turi jėgų to tikėjimo dėka atsispirti ir peršokti tą problemą. Bet aš neatimu tavo galimybės nešokti, aš tik pasakau, kad duobė ir kad įkrisi, pasismeigsi, pasismeigsi ant traukų, ant refleksų, ant kažkokių instinktų, ar ant kitų nuomonės, tapsi įkaitu jų. Tai kad pasakiau, jog ten yra duobė, tai nereiškia, kad aš tave už kojos laikau ir neleidžiu įkristi. Sprendi pati: ar šokti, ar nešokti. Čia nuo tavęs priklauso: ar tiki, ar netiki.

Ingrida Stankevičienė: Tai aš tada perfrazuosiu kitaip, kaip išgirdau Kęstučio pasakymą. Kalbėdamas apie tas meditacijas ir apie patirtį, kurią žmonės gaudavo susidūrę su ta erdve, su tuo srautu, jis pasakė tokią frazę: „Žmonės neturi resursų“. Ir mes taip lyg matome, kad lyg sąlygos yra, galimybės yra, o įgūdžių su tuo dirbti nėra.

Jūs gi kalbėdamas apie savo gyvenimą ir apie savo patirtį, rodote, kad tie įgūdžiai yra gaunami, kaip jūs sakote, nuolatos gyvenime kraujuojant, nuolatos darant tuos pačius veiksmus, ar panašius veiksmus. Tai dabar mano toks klausimas būtų, kaip galima tas dvi skirtingas patirtis, iš jų gauti tą tokią pridėtinę vertę?

Augustinas Rakauskas: Noriu pasakyti apie tą „resursą“, apie kurį ir Kęstutis kalbėjo, ir tu užsiminei, dabar paantrindama. Iš tikrųjų tai Kęstutis pasakė, jis ir nurodė resursų vietą, kur yra tie resursai, kur juos reikia naudoti, kaip jie formuojasi. Bet žinai, kaip sako Kristaus žodžiuose: „Tegul girdintys išgirsta, tegul matantys pamato. Na tai gal mano klausa geresnė, bet aš išgirdau, ir tau paantrinus tą klausimą, kad žmonės pritrūksta resursų, tai čia toks atsakymas į tris klausimus: į tavo, į Kęstučio, ir į klausimą, kodėl mano knyga taip parašyta daugelyje vietų nesuprantamai? Todėl, kad dedu pastangą sukurti resursą.

O Kęstutis labai aiškiai papasakojo. Jis sakė, kad, kai vienas būni keturiolika valandų – resursai išsenka, bet kai tik atsiranda kiti žmonės – resursų atsiranda. Jų padidėja iš kur? Vienas kito sąskaita. Vien buvimas kartu. Vėlgi remkimės tais pačiais Kristaus žodžiais, kur jo buvo pasakyta toks teiginys: „Kur du, ten ir aš“. Taigi, jeigu jau du žmonės, jau atsiranda nauji dalykai. Aš – tai yra dvasia, nauja dvasia, kuri užgimsta iš dviejų žmonių bendravimo, iš buvimo kartu. Jeigu jie gali ilgiau būti, nei 14 valandų dviese, bet irgi ateina laikas ir jie išsemia savo resursus. Jau pasipildyti – jie vienas kita jau atmintinai pradeda žinoti, – nereikia net kalbėti, vienas tik bando kažką pasakyti, kitas jau žino, ką jis pasakys.

Aš su žmona jau 50 metų gyvenu ir labai dažnai mums taip būna.

Tai kodėl knyga vadinasi „Globali jausmo proto dvasia“? Todėl, kad mano rūpestis, kad kuo daugiau žmonių jungtųsi, kuo daugiau žmonių gautų tą resursą ir suvoktų, kad tik būdami kartu jie gauna tą resursą.

Ir kaip jums pritrūksta, kaip jūs sakote, resursų, – resursas pas tuos žmones. Visa problema tame, kaip jūs prasukate energetinį resursą, kaip jūs sugebate tą aštuoniukę prasukti, – aštuoneto trajektorija: kaip jūs jam duodate ir kaip jūs gaunate; kaip jis gauna ir kaip jis jums duoda. Tai jeigu pasiseka gerai, čia jums labai svarbu nepersistengti, kad jis ligoninėje neatsidurtų, nereiktų jo raminti, nes tada veikia jūsų ego ir jūs tada norite staigiai, kantriai, labai greitai perversti tą žmogų ir padaryti jį iš karto suvokiantį, jaučiantį, suprantantį. Negalima, kaip sakoma, ir terliotis, ir iš to terliojimosi malonumą daryti. Bet kad būtų tinkamai daroma, protu suvokti negalima, reikia jausti, o kad jaustum, reikia mylėti, reikia užjausti, reikia suvokti, ką užjauti, reikia suprasti su kuo susidūrei. Dėl to pas mane eina – išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė. Ir jeigu naudodami šituos dalykus mes pradedame suvokti, tai ateina ir supratimas. Ir kaip pats labai teisingai pasakei, susiduri su problematiniais žmonėmis, kurie jau įklimpę į tam tikras traukas, jau refleksai jų dirba automatiškai, jis tiesiog nori, nes tiesiog labai sunku atrasti savo potencialo balansą, nes ieškodamas to potencialo balanso, kovoji visą laiką su ego, su savimeile, su reikšmingumu – su tokiais faktoriais. Ir jeigu tik kažko nesuvaldai, žiūri, kad jau priskaldei malkų. Arba nuskriaudei, arba įžeidei, arba persistengei.

Tau ir buvo reikalingi tie 20 metų, kad tu jaustum aukso vidurį ir žinotum kada, su kokiu žmogumi, kaip reikia elgtis, ir kaip padėti jam, ne sau save realizuoti ir pademonstruoti, koks tu „kietas“, o jam padėti. Tada tu „kietėsi“.

Ingrida Stankevičienė: Bet vis tiek, dveji metai, penkeri metai, šešeri, bet… dvidešimt metų!

Augustinas Rakauskas: Kiekvienas gauna tokį terminą, kokio jam reikia. Kęstutis gavo tokį, kokio jam reikėjo. Ir jis gal galvoja, kad čia jis pats nusprendė, bet iš tikrųjų, kaip pats pasakei, tas erdvinis pasaulis geriau žino. Ir mes kaip sakome, krikščionys: „Dievui geriau matosi. Mes planuojame, o jis šypsosi“. Tai čia lygiai taip pat su tuo amžiumi.

Aš irgi galvojau: čia vienas vizijas įgyvendinsiu, ir planus, darysiu taip, bus taip, bus anaip. Baigiu tas vizijas, žiūriu, atsiranda kažkokios naujos, galvoju: „Bet aš neplanavau taip…“ Bet mane pradeda visos aplinkybės taip spausti ir sukuria tokią intenciją, kad naują viziją pradedu įgyvendinti ir pradedu jai tarnauti.

Ir nuolatinis ieškojimas tiesaus ir teisingo kelio mane ir atvedė prie rašymo, ir gyvenimo procesuose ieškojimo esmės. Tai žmonės važiuoja į tokias vietas kaip jūs buvote, ne kartą esu bendravęs su tokiais žmonėmis, aš jiems visiems atsakau tą patį, ką noriu jums pasakyti – jūsų vienuolynas čia ir celė jūsų čia, kur jūs esate, kur jums labiausiai skauda, nuo ko jūs norite pabėgti. Galite kur norite važiuoti, nuo savęs nepabėgsite. Ir čia jūs, kur jūsų šaknys, kur jūsų kraujo ryšiai, jūsų čia pati reikalingiausia vieta jūsų sielos dvasios ugdymui, kad turėtumėte ką išsinešti, kaip išsinešė jūsų mokytojas.

Kęstutis Marčiulynas (Bo Heang): Gražiai pasakei, labai ačiū.

Spausdinti