„Verslumo dvasia“: apie moteriškąją galia maldos kontekste

2018 m. gegužės 18 d. „Žinių radijo“ Kauno studijoje dar vienam pokalbiui susitiko verslininkė, politikė, poetė Dalia Teišerskytė ir verslininkė, politikė, dėstytoja Vida Skačkauskaitė.
Praeitoje laidoje kalbėjome apie moteriškąją galią, apie tai, kad pasaulyje mes prarandame vertybes ir mums gresia trečiasis ir ketvirtasis pasauliniai karai, ir priėjome prie išvados, kad visos bėdos susitinka bendroje šaknyje – šeimoje. Šįkart eisime kartu toliau, pasitelkę stipriausią poveikio priemonę – maldą.

Klausytis internetu.

Laidą veda Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Daugiau informacijos rasite knygoje „Globali jausmo proto dvasia“ (Augustinas Rakauskas).
Laida transliuojama kas antrą penktadienį 10.10 val. Kartojama kiekvieną šeštadienį 17 val.
***
Laidos ištrauka:
Ingrida Stankevičienė: Mes kalbėjome laidoje apie moterų galią ir pabaigėme savo laidą tuo, kad tema tokia plati, o klausimų tiek daug ir surastas sprendimo būdas reikalauja ilgesnio pokalbio. Taigi mes šiandieną pratęsime šią temą, bet tam, kad prisimintume, ką mes kalbėjome, kaip mes kalbėjome ir kokie esminiai akcentai buvo laidoje, kuriuos dabar perkelsime į šiandienę laidą ir turėsime juos kaip pagrindines gaires, tai mūsų operatorius paruošė tokį gražų miksą, kuriame jūs išgirsite pagrindinius teiginius, kuriais mes naudosimės laidoje.
Edita Marciulevičienė: Ir galėsime kalbėti apie tai toliau.

Ingrida Stankevičienė: Kodėl mes manome, kad moters galia šiandieną turėtų poveikį mūsų pasaulio vystymosi raidai?
Edita Marciulevičienė: Pasaulyje mes prarandame vertybes ir tai, kad mums gresia trečiasis ketvirtasis pasauliniai karai, kurie daly pasaulio apskritai jau vyksta, ir mes prieiname prie tokios išvados, kad visos tos bėdos susitinka vienoje šaknyje, tai yra šeimoje.
Vida Skačkauskaitė: Moteris sukurta pagal tam tikrus dėsningumus, kurie yra visatoje, kurie yra sistemoje ir jos prigimtis yra „gauti“, – toks dėsnis, o vyriška pusė, tai yra „pripildyti“, „aprūpinti“ ir mes per ilgą istorijos laikotarpį išsivystėme taip, kad tos vietos susimaišė. Tiesiog visi bendruomenių lygiai ir demokratijos, sudarė sąlygas moteriai tapti vyriškų norų dalimi, vyrai tapo moteriškų norų dalimi ir mes nebesuvokiame tikrosios prigimties moters. Moterys šiandien labai susiskaidžiusios, perėjusios į vyrų veiklos erdvę, užėmusios pozicijas, todėl vyrai jas stumia ir spaudžia, reikia dvigubai-trigubai daugiau jėgų panaudoti, jeigu tu nori būti lygia.
Dalia Teišerskytė: Aš, tarkim, visą gyvenimą norėjau būti moterimi, bet man niekas nesuteikė tų galimybių. Visą gyvenimą buvau iš dalies, ar, galbūt, netgi daugiau nei per pusę daugiau vyru, kuris turėjo kurti, daryti, auginti, rūpintis, idėjas teikti, jas įgyvendinti, už tai paskui gauti per galvą, jeigu nepavyksta kas nors, visa tai turėjo daryti mano kelyje pasitaikantys vyrai.
Vida Skačkauskaitė: Mūsų santykius veikia gamtos dėsniai, mes esame bendruomeninio sociumo dalyviai. Motina gamta nori, kad būtų harmonija tarp vyriškos ir moteriškos jėgos ir ji stumia juos į savo pirmines pozicijas. Šiandien išties turime naujai pažvelgti į tai, kas yra moteris, kas yra vyras, kokie jų santykiai turi būti. Tai moterims kaip reikia grįžti? Joms reikia vienytis. Pasižiūrėkite, šiandien moterys nesivienija.
Dalia Teišerskytė: Tarkim, yra iškeliamos išties protingos, galinčios paveikti visuomenės raidos netgi vystymąsi moterys, už jas moterys nebalsuoja. Moterys už moterį nebalsuoja. Ir dėl to pas mus yra tose institucijose, kurios yra renkamos visuomenės, išimtinai vyriškiai su retai pasitaikančiom protingom moterim.
Vida Skačkauskaitė: Reikia moteriai grąžinti moters prigimtį.
Dalia Teišerskytė: Mes turime žmones, kurie yra nacionalinės vertybės ir šitai frazei sugrąžinti tikrąją jos esmę irgi turėtų moterys, nes jos yra didžiulės nacionalinės vertybės. Kitų neturime.
Vida Skačkauskaitė: Moteris yra tas pirminis išeities taškas, suteikta jai galia gimdyti, joje sufokusuoja norą rūpintis tuo, ką ji pagimdo, rūpintis juo iki jis užaugs.
Dalia Teišerskytė: Ir kada mes kažkaip mokykloje, darželyje, šeimoje, jeigu žmogus tokią turi, išmokysime gerbti kitą žmogų, ir į kitą žmogų žiūrėti kaip į didžiulę vertybę, į didžiulę Viešpaties duotybę šitam kraštui, gebančią kažką pakreipti truputėlį geriau, truputėlį gražiau, arba bent jau nekenkiančią šalia esančiam, tada, galbūt, mes pradėsime atsigauti. Aš nežinau, ko čia reikia…
Vida Skačkauskaitė: Tai mes turime pradėti atitikti gamtos dėsnius, o gamtos dėsniai šiandien išeina į areną kita jėga – veiklos – mus vienijanti. Ir jeigu mes jai priešinamės, nesivienijam, mus tiesiog sutraiškys. Moters energetika toje, mums dabar atsiveriančioje, dvipolėje sistemoje, kuri pradeda reikštis žmogum ir vienytis, ir atrasti savo tikrąsias prigimtines vertybes, kur įsijungia visiškai kitos jėgos, – moteris pirmoji turi atitikti tuos dėsningumus.
Dalia Teišerskytė: Ir jeigu tokių būtų ant kiekvieno kampo, tada galima būtų vienytis.
Vida Skačkauskaitė: Todėl, „iš apačios“ reikia pradėti mokytis, kaip per jausmą pažinti moteriai pačią save. Jeigu tu nejauti, ką jaučia pats mažiausias žmogus valstybėje, tu negali priimti teisingo sprendimo jo atžvilgiu.
Dalia Teišerskytė: Kalbame pavyzdžiais, nes teorija yra labai graži, bet… Man kilo idėja, kurti Lietuvoje moterų partiją, vienyti visas protingas ir buvo šūkis: „Vienijamės stiprios, padėti silpnesniems!“ Kas iš to išėjo? Buvome surinkę 40 tūkstančių anketų. Tai galėjo būti labai didelė jėga! Kas sugriovė?!
Vida Skačkauskaitė: Jūs norėjot būti supermoterimis…
Dalia Teišerskytė: Jokiu būdu.
Vida Skačkauskaitė: Kitoms pasakykit… O jūs nekilkit į politinį lygmenį!
Žmogus žymiai didesnis, negu šiandien jis yra, jam reikia pakilti į dvasinį lygmenį, prisipildyti tuo gamtoje esančiu dvasingumu. Mes tą dvasingumą suprantame labai siaurai – Bažnyčia, jautrumas. Ir štai šitos sąvokos pas mus yra išsitrynusios. Tiesiog, pažinimo laukas turi būti platesnis, ne vienpolis – aš didesnis, kiti mažesni, – toks diskretinis, linijinis, – bet apskritiminis. Kad visos moterys manyje tilptų, aš galėčiau jose įžvelgti save.
Dalia Teišerskytė: Tai reikia pradėti nuo mokyklos, nuo darželio, nuo lopšelio, nuo motinų auklėjimo.
Ingrida Stankevičienė: Visos veikiame bendrame lauke. Dabar mums reikia su tuo lauku, pavadinkime jį vieningo organizmo dvasine sistema – mums reikia su šia sistema pradėti sąveikauti ir vienintelis dalykas, kaip mes tai galime daryti – tai per bendras nuostatas.
Edita Marciulevičienė: Kyla klausimas, tai kokios nuostatos ir kokia jų dvasia gali sužadinti moters atsakomybę už savo šeimos likimą visos visuomenės kontekste, arba kokios dvasios kūrimas gali pažadinti moters dvasines prigimties savybes?
Ingrida Stankevičienė: Priėjome dabar prie bendros nuomonės, kad…
Edita Marciulevičienė: …mums jau metas pradėti jausti, kad ne mes pačios, o ta bendra būsena, ta bendra dvasia padeda mums formuoti naują aplinką, tai, ką mes kuriame kartu.
Ingrida Stankevičienė: Vadinasi, mes į tą dvasią turime kreiptis, ir savo laidose mes vadovaujamės aštuonių punktų nuostatų malda, kurios pirmas punktas skamba taip:
„Viešpatie, padėk man suvokti gyvenimo esmę, savo egzistencijos prasmę, savo gyvenimo tikslą.“
Siūlau jums pratęsti mūsų temą apie moters galią, apie moterų jungimąsi dvasinėmis nuostatomis, kuriant bendrą dvasią, kada vadovaujamės intencijomis, grįstomis išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir meile.
***
Ingrida Stankevičienė: Taigi, mes kalbamės toliau.
Kiek manyje turi visko įvykti, kad aš pradėčiau kelti klausimą, kas čia yra, kas vyksta su mano gyvenimu?
Vida Skačkauskaitė:
Kol žmogus nekelia klausimo pats sau – kokia gyvenimo prasmė – jis jos ir neieško.
Dalia Teišerskytė: Bet, Ingrida, labai teisingai, todėl, kad toks užaugęs „ant rožės lapelio“, viskuo aprūpintas, viskuo apdalintas, geri tėveliai, turtingi, pasiėmę iš kažkur kažką ir tau atidavę veltui, neuždirbus, – sunku tai pasiekti. Kaip Vida sako, tai pasiekiama per beprotišką skausmą, per praradimus, todėl, kad jeigu tu esi absoliučiai sėkmingas, tau nėra kada mąstyti, – tu važinėji į Maldyvus, turi rinktis ar „lexusą“, ar „bentlį“ ir t.t., ir tavo rūpesčiai yra tokio lygmens, kad…

Ingrida Stankevičienė: Bet matot, aš galvočiau, kad žmogus, kuris ir turi, ir tą „bentlį“, ir visa kita, čia kalbama apie žmogaus dvasinę brandą.
Dalia Teišerskytė: Taip, aš kalbu apie tai, jeigu žmogus visa tai ne pats uždirbo, bet gavo dykai.

Ingrida Stankevičienė: Čia jau matote yra tam tikri dėsningumai, ne mums spręsti, kodėl tam tikras vaikas atėjo į tą šeimą. Kiekvienas mes turime savo karmą ir savo likimą, pavadinkime taip, ir atsinešame savo gyvenimą.
Edita Marciulevičienė: Bet juk dažnai būna taip, kad žmogus turi pakankamai pinigų, jis viskuo aprūpintas, bet jis neturi gyvenimo prasmės, jis jaučia didžiulę tuštumą!
Ingrida Stankevičienė: Ir iš jo vidaus kyla klausimas, kokia ta gyvenimo prasmė?
Edita Marciulevičienė:
Čia gal net ir greičiau, turėdamas finansinį užnugarį, dar greičiau prieini prie to, kad tavęs nebepatenkina nei „bentlis“, nei dar kažkokie kiti materialūs dalykai. Nes kiekvienas noras – kaip tik gauni kažką, jis viskas, išnyksta, malonumas dingsta.
Vida Skačkauskaitė: Aš ką noriu pasakyti. Tas ieškojimas kokia ta moteris turi būti, tai yra vidiniai pokyčiai, savęs statyba, tai labai įdomus ir kūrybiškas procesas prasideda. Aišku, reikia rasti savo vietą, reikia rasti, sakysim, mokymosi aplinką, šiandien virtualių galimybių yra įvairių ir kurios praktiškai nekainuoja nieko, ir pradedi tu kurti moterį. Keisti save. Randi metodą kaip būti laiminga su tuo, ką turi.

Ingrida Stankevičienė: Štai, jūs sakote metodą, galima truputėlį..? Kadangi mes vis dėlto kalbame su mūsų taip pat klausytojais, norėčiau tas vietas truputėlį praretinti: štai jūs sakote, ir Dalia tą patį kalba, moteris pasiekia tam tikrą būseną, vidinę, kada ji gauna ženklus, kada ji gauna atsakymą, kad ji kažką daro ne taip, kad ji neatitinka tos prigimties…
Vida Skačkauskaitė: Įsibrauname į vyriškos veiklos erdvę…
Dalia Teišerskytė: Neįsibrauname. Priverstos įsibrauti. Aplinka…

Ingrida Stankevičienė: Tada ji pradeda kelti klausimą: kokia mano gyvenimo prasmė? Ir mūsų laidoje tam klausimui mes turime sprendimą. Kaip ir sakėme, tai yra aštuonių punktų malda. Kiekvienas maldos punktas prasideda kreipiniu „Viešpatie“.
Edita Marciulevičienė:
Mums iš tikrųjų labai svarbu išsiaiškinti, į ką mes kreipiamės, kai sakome „Viešpatie“?
Ingrida Stankevičienė: Ir geriausias atsakymas čia būtų paties Augustino mintys. Man pavyko visai neseniai jį prigriebti, kad jis pakalbėtų ta tema. Mes turime tokį trumpą gabaliuką.
***
Augustinas Rakauskas: Kai mes maldoje sakome „Viešpatie“, tai yra kreipinys, ir mes Viešpatį matome, būtent, matome ir jaučiame kiekviename žmoguje. Jį reikia pateikti žmonėms kažkaip įtaigiau, kad jie suprastų, kad mes ne į kažkokią mistinę būtybę kreipiamės, mes kreipiamės į realų čia ir dabar veikiantį Dievą. Tai Dievas irgi gal netiktų pagal paskutinę knygą, galima būtų pasakyti – kreipiamės į dievišką dvasią, kurią sukuria visa žmonija, nes žmonės dvasią kuria. Ir kaip žmonės, mes iš tikrųjų esame dvasia, nes mūsų kūnas yra konsistencija tos dvasios, jis yra laikinas, susikoncentravęs. Jeigu remtis kai kurių religijų teiginių pagrindu, tai mūsų siela pati ir sudaro kūną, ji sudaro fiziologinę konsistenciją iš gyvų ląstelių, ji ją kuria, augina, ji stengiasi…
***
Ingrida Stankevičienė: Žiūrėkite, viešnios, koks čia įdomus dalykėlis yra. Augustinas kreipiasi į Viešpatį, o iš tikrųjų jis kreipiasi į save ir parodo kiekvienam iš mūsų, kad mes turime kreiptis į save.
Edita Marciulevičienė: Bet jis kreipiasi ne tai, kad į save patį asmeniškai, jis kreipiasi į save kaip į dalį didžiulio organizmo, kaip į sistemos dalį. Jis sako – globali dvasia.
Ingrida Stankevičienė: Tai ir būdamas šitame santykyje aš atskleidžiu save pats sau, tikrinu save, matau, kas manyje yra gerai, kas manyje yra blogai tos globalios dvasios atžvilgiu, ir visas tas patyrimas, kurį gaunu išjausdamas, analizuodamas, tampa mano poreikiu būti ištaisytu. Ir tas kreipinys ir yra malda.
Ir štai dabar mums reikia prieiti prie antro maldos punkto. Jis skamba taip:
„Viešpatie, padėk man Tavo Sūnaus nuostatų pagalba, Jo dvasioje priimti gyvenimo išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę“.
Edita Marciulevičienė: Matome, kad antrame punkte Augustinas įveda keturis vertybinius faktorius: išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę ir mes pradedame save sieti su jais. Knygoje „Globali jausmo proto dvasia“ Augustinas parodo, kaip per ilgus gyvenimo ir veiklos metus jis išsigrynino šituos faktorius: „Pajutau, kad vedamas smalsumo, vadovaudamasis daugumos nepripažintais jausmo ir proto sąveikos dėsningumais, siekdamas laimės daug ką, kas visuomenėje buvo nusistovėję, apeidavau. Vėliau, ieškodamas išmintingiausių ir teisingiausių sprendimų, tikėdamas naujai atrastais dėsningumais (kiek leido mano išsivystymo lygis), suvokiau, kad visa ko priežastis ir pasekmė yra visa apimantis meilės jausmas. Supratau, kad siekiant tikros laimės, virstančios dieviškosios kūrybos galia, visus keturis vertybinius faktorius reikia sujungti į vienį, nes nuo jų aksiominio veikimo – vientisumo, eiliškumo būtinybės suvokimo ir pritaikymo priklauso ne tik mano, bet ir visos visuomenės sėkmė ir laimė.“
Ingrida Stankevičienė: Ir dar štai, ką aš matau, kad per Kristaus pavyzdį autorius mums rodo, kad bendraujant su savo jausmo proto būsena, mes galime pasiekti vienybę su globalia dvasia.
Edita Marciulevičienė:
Užmegzti ryšį su ja.
Ingrida Stankevičienė: Ir per šį ryšį mes galime pakeisti savo požiūrį į mus supantį pasaulį. Ir tas pasaulis laukia, kol mes pareikalausime. Todėl ne tas pasaulis sukurtas globalios dvasios turi keistis, o mes.
Ir, Vida, ką mes gauname pradėdami šitą veiksmą?
Vida Skačkauskaitė: Apie tą patį kalbame, tas kas yra aukščiau, veikiama naujų dėsnių (dėsniai tai seni, jie visada buvo, tik mes neatpažinome jų) ir jie pradeda tave veikti, ir tavo gyvenimas darosi komfortabilus, netgi nepriklausantis nuo materijos kiekio, nuo buvimo vietos (sakysim, ar garbingoje vietoje, kaip įprasta mūsų pasaulyje). Tu komfortabiliai gyveni visiškai kitokioje, to jausminio suvokimo, savianalizės, atsiranda nauji draugai, naujos pažintys, kurios tave papildo, tave kuria, tu pradedi matyti kaip gamta tave lipdo kaip asmenybę, naują visiškai.

Ingrida Stankevičienė: Kai sakote gamta, ką jūs turite omenyje?
Vida Skačkauskaitė:
Gamta, tai – gamtoje veikiantys dėsniai arba dvasingumo dėsniai.

Ingrida Stankevičienė: Vieną iš jų pasakykite, kad aš suprasčiau teisingai, nes mes girdime…
Vida Skačkauskaitė: Pavyzdžiui, išmokti save anuliuoti prieš kitus. Štai, jūs kalbate, ir aš kai klausausi, aš anuliuoju save, tarsi įgeriu jus, aš prasiplečiu pažinimu.

Ingrida Stankevičienė: Koks tikslas šito veiksmo?
Vida Skačkauskaitė: Prasiplečiu, suvokimas mano prasiplečia, aš daugiau žmonių galiu priimti.

Ingrida Stankevičienė: Aš ir klausiu, koks šito veiksmo tikslas?
Vida Skačkauskaitė: Čia ir yra vienijimosi elementas…
Dalia Teišerskytė: Augimas.

Edita Marciulevičienė: Tu tarsi susikabini su kitu…
Vida Skačkauskaitė: Taip, susikabinu su kitu, priimu jį tokį, koks jis yra, aš jo nekeičiu, bet tuo pačiu ir aš integruojuosi į kitą, mes jau sąveikaujame aukštesniame lygmenyje. Ir jeigu norime teisingai pamatyti, ką mes darėme anksčiau ne taip, tai turime pakilti į naują, aukštesnį lygmenį, kad pamatytume. Ir visur taip: jeigu atsigulsime ant grindų, tai matysime mažą plotelį, jeigu pakyli – plotas padidėja.

Ingrida Stankevičienė: Jūs pradedate kalbėti apie sąveikavimą. Augustinas turi trečią maldos punktą: „Viešpatie, padėk man savo sielos būsenoje apgyvendinti išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės vienybę“. Kai jūs kalbate apie tarpusavio sąveikavimą tai čia ir yra šita vienybė?
Vida Skačkauskaitė: Tai yra jau pradžia tos vienybės. Aš stengiuosi nekonkuruoti, nesiginčyti, nes kiekvienas – unikalus, turime šitoje dvasinių vertybių bagažinėje kiekvienas turi savo šaknį, savo vietą, kur link ir eina visa žmonija. Šiandien naujai atsiveria šitie dėsningumai. Ir kai mes pradedame pakilti virš to, kas yra, nebekritikuodami, esamų, gana buitinių, mes pradedame suvokti, kokie smulkūs tie norai buvo, nors tada jie atrodė dideli, užimti kažkokį postą ir t.t., yra daug didesnis malonumas pažinimo, kas tu esi iš tiesų. Taip yra sukurta kūrėjo.

Ingrida Stankevičienė: Ketvirtas maldos punktas skamba taip: „Viešpatie, padėk man kiekvieną sielą, per Tavo malonę sutiktą gyvenimo kelyje, priimti išmintingai, teisingai, tikint ir mylint“.
Vida Skačkauskaitė: Iš tikrųjų, kai pradedi daugiau pažinti save, suvoki, kad visa tai, kas įvyko, yra nuostabu. Ant šito, to, kas buvo, tu statai naują savo vidinės būsenos rūmą. Vidinį naują požiūrį į žmones. Ką reiškia meilė žmonėms? Mes labai dažnai sakome, ir krikščionybė, „Mylėk savo artimą kaip pats save“, bet mūsų prigimtis yra tik dėl savęs ir mes sakome, kad mylime kitą ar vienijamės, kad pasiektume kažką dėl savęs. Bet yra besąlygiška meilė. Kai dėl savęs tu nieko nenori.
Dalia Teišerskytė: Nelabai tikiu tais dalykais, dovanokit. Gyvenam bendruomenėje, ir visi puikiai žinom, tarkim, yra vienuolynai, yra Tibetas, ten, tas vienuolis užsidaręs – jam nieko nereikia, jis pasiekia aukščiausią tobulybės lygmenį, pasiekia bendravimą su Aukščiausiuoju tiesioginį, ir čia yra – taip, bet ne kiekvienam tai duota. Ir ne kiekvienas tai gebėtų. Mes gyvename bendruomenėje, ir tos besąlygiškos meilės, kad „viskas jums, viskas jums, man nereikia nieko!“, aš, dovanokit, tuo netikiu…

Ingrida Stankevičienė: Puiku, priimam.
Dalia Teišerskytė: …mes esame žmonės, egoistai…
Vida Skačkauskaitė: Aš taip pat pritariu – atiduoti nieko nereikia. Nereikia duoti nei mašinos, nei pinigų, nei buto, nei pinigų, nieko atiduoti nereikia. Reikia – vidinę būseną…

Edita Marciulevičienė: Anksčiau mes kalbėjome apie tai, kad mes visada esame ryšyje su globalia dvasia, sąmoningai ar nesąmoningai, bet visos mūsų mintys, visi norai, visi jausmai, viskas yra toje globalios dvasios erdvėje, ir mes nuolat per tai gauname atsakymus.
Vida Skačkauskaitė:
Taip, todėl kad toliau žmogų vysto Kūrėjas, ta dvasia. Ir žmogus pats susikurti negali.
Dalia Teišerskytė: Tarkim, gerai, mūsų jau susivienijo ta dvasia už šito stalo, viskas gerai, bet mes išeisime po valandos. Aš kalbu praktiškai, kaip yra gyvenime…
Vida Skačkauskaitė: O kai išeisit ir išsinešit visą tą malonią jungtį.
Dalia Teišerskytė: Išeisim į kitą pasaulį, kuris labai dažnai, o tiksliau, labai dažnas sutiktas mūsų kelyje, šito dėsnio nežino. Ir dabar aš bandau tai daryti, aš bandau, galbūt tai iš šalies atrodo kvaila ir neišmintinga, aš stengiuosi, sakau tai tikrai labai nuoširdžiai ir nemeluoju, – apsaugok, Dieve, – apkabinti, padėti, pasimelsti už kiekvieną sutiktą kelyje pažįstamą, nepažįstamą, savą, svetimą. Aš stengiuosi, bet galbūt aš per daug silpna, ar galbūt mano malda, ar mano šauksmas nepasiekia to, ką turėtų pasiekti, aš pavargstu nuo to. Pavargstu ir vakare aš jaučiuosi ganėtinai nekomfortabiliai, aš turiu gerti migdomuosius, kad užmigčiau, kad negalvočiau apie tuos, kuriuos šiandien sutikau, kuris galbūt vienas pasakė gerą žodį, kitas – blogą. Aš nemoku paleisti jų nuo savęs, ir kaip Vida sako, tas dvasinis talpumas mane žudo, ką man daryti?
Vida Skačkauskaitė: Dalia, reikia aplinkos.

Ingrida Stankevičienė: Mes turime kitą maldos punktą, kuris skamba taip: „Viešpatie, padėk man susivienyti su visais, einančiais išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės keliu“.
Dalia palietė praktišką klausimą: vieni mes pavargstame, mes prieiname prie to momento, kad mes suvokiame, kad turėdami nuostatas mes turime jungtis ir kartu kurti tą lauką, kuriame mes galime sąveikauti. Ir laidos autorius turi šeštą punktą: „Viešpatie, padėk mums, būnant vieningajame vienyje, susijungti su dieviškos išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės dvasia“. Vadinasi, kada mes susijungiame ir kada mūsų šitas ryšys tampa vieningu, tik tada mes turime galimybę pradėti komunikuoti su aukštesniąja dvasia.
Vida, kas čia per momentas?

Vida Skačkauskaitė: Tai yra ketinimas. Juk mūsų prigimtis, mes jos net nejaučiame, yra ketinimas „sau“: mes lyg ir darome kitiems gerus dalykus, bet, kad sau būtų malonu, sau būtų komfortabilu, kad sau būtų gerai, kad mus gerai įvertintų ir kaip mes aplinkoje atrodysime – tai automatu veikiantis ketinimas „sau“. O dabar mes pereiname, jungiantis su aukštesniuoju, mes pradedame savyje įdiegti, atskleisti ir išvystyti ketinimą „atiduoti“. Nereikia daiktais nieko atiduoti, mes tik po truputį, po mažą žingsnelį – ketinimas „dėl kitų“.
Štai nuo čia ir prasideda šeima. Kokia bus energetinė moteris? Jeigu ji bus nors su nedideliu ketinimu „dėl kitų“ – ji kurs vyruose kaip energetinį agregorą pripildyti. Taip, šiandien moterys yra susiskaldę savo siaurų interesų poreikiu, tai yra egoistiniame lygmenyje, o visos turi imtis, kad pakiltų į aukštesnį lygmenį ir pamatytų daug plačiau…

Edita Marciulevičienė: Jūs teisingai sakote, yra tas labai svarbus dalykas – pamatyti.
Ingrida Stankevičienė:
Pamatyti tai, ko dar nėra.

Edita Marciulevičienė: Aš suprantu, kodėl Dalia sako, kad realybė kitokia. Bet juk pirmas dalykas ką reikia padaryti, ką ledlaužis daro, tai pereiti tikrovės „blogos realybės“ pojūtį ir prasiveržti į priekį ir suformuoti – mes juk ką dabar ir darome – mes bandome pamatyti to, ko nėra. Ir nieko baisaus, kad už mūsų nugaros yra visa tai, visa ta patirtis, ta praktika.
Ingrida Stankevičienė: Septintas punktas apie tai būtent ir kalba: „Viešpatie, padėk mums, gyvenantiems žemėje, kurti pasaulyje dieviškos išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės dvasios harmoniją.“
Vida Skačkauskaitė: Kas tai yra? Tai yra nauja aplinka. Tai visiškai nauja kokybė.

Edita Marciulevičienė: Kuo toliau einam, tuo iš tiesų yra sunkiau pagauti niuansus, ar ne?
Vida Skačkauskaitė: Lyg mes ir atpažįstame gamtos dėsnius, bet viskas yra mūsų viduje, netgi visas šitas pasaulis yra mūsų penkių pojūčių, sakysim, fokuse…

Ingrida Stankevičienė: Koks turi būti tvirtas mūsų visų kartu bendras jausmas ir tas tikėjimas ta harmonija, kad mes galėtume jame išsilaikyti?
Edita Marciulevičienė: Turi būti labai tvirta aplinka.
Dalia Teišerskytė: Mokslas, švietimas, kultūra, tikėjimas.

Ingrida Stankevičienė: Kaip šitoje erdvėje, šitoje aplinkoje moteris save identifikuoja?
Dalia Teišerskytė: Čia yra labai reti stebuklai. Yra labai reti… ir tie stebuklai, deja, yra nesidalinantys stebuklai.

Ingrida Stankevičienė: Žodžiu, dabar mus blokš atgal patirtis, bet mes laikomės už šito…
Vida Skačkauskaitė: Moteris turi pažinti save. Ką reiškia pažinti save? Reiškia, mokėti teisingai įvertinti, kad tu galėtum kurti iš naujo harmoningą aplinką net su ta, kurią tu turi. Turi savyje išugdyti tą ketinimą „kitiems“, ir jį emituoti.

Ingrida Stankevičienė: Gal patikslinkime tą žodį, kad visoms būtų aiškiau, ar mes iš tikrųjų taip regime, ką mes turime omeny sakydamos „harmoningas“?
Vida Skačkauskaitė: Harmoningas – kada aš galiu priimtus kitus, kokie jie yra, ir nuo to, ir jie keičiasi. Mes tarsi apsikeičiame, asimiliacija įvyksta. Jausmų mes juk nematome, tai yra energija. Visas pasaulis yra dviejų jėgų sąveika. Ir mes antrąją jėgą, tą energiją, pradedame jausti. Kai ją pradedi jausti, – pradedi jausti kitus žmones.
Dalia Teišerskytė: Bet, Vida, tai iš tamstos lūpų yra kaip iš profesoriaus lūpų: kaip tą energiją pajausti moteriai su kokiais septyniais vaikais, kuri ne kasdien turi jiems paduoti valgyti ir kuri atėjusi, tarkim, į apsipirkimo vietą pamato kitą moterį, kurios pilnas vežimas yra produktų geriausių ir joje automatiškai gimsta neapykanta tai kitai moteriai.
Vida Skačkauskaitė: Tai čia natūralu, prigimtis tokia, tokia reakcija. Tokia reakcija visada bus, jeigu ta prigimtis yra vienpolė – dėl savęs, jeigu joje nebus pradėta atsiskleidinėti ir atskleidžiama per mokymą antra prigimtis.
Dalia Teišerskytė: Mergaitės, aš ir noriu pasakyti… Labai gerai pasakėte – per mokymąsi! Kas ateis mane išmokyti?! Kas mane išmokys, kad aš galėčiau, juk ir Biblijoje pasakyta, kas mane išmokys, kad aš galėčiau mokyti kitą?

Ingrida Stankevičienė: Mes einame per šituos punktus, ir mes laikomės keturių pagrindinių faktorių. Mes priėjome prie to, kad jungiamės su tomis pačiomis nuostatomis, tai reiškia, su tais pačiais ketinimais…
Vida Skačkauskaitė: Kad kitiems paskleistume tą tikslą, oru ta mintis ateitų…
Ingrida Stankevičienė: Dabar tikrovė yra ta, kurią mes bandome pamatyti, juk mes nekalbame apie pastatus, nekalbame apie dar kažką, mes kalbame apie šitą būseną, per kurią mes galėsime kelti, matyti visas išeitis, pasekmes.
Dalia Teišerskytė: Taip, grąžinu į žemę, Ingrida…

Ingrida Stankevičienė: Bet aš pabandysiu tada pasakyti aštuntą punktą, gal jis mums padės…
Dalia Teišerskytė: Prieš jūsų tikrai stebuklingai gražius žodžius, tikrovė: išeiname iš čia pasidalijusios, patobulėjusios, – praktiškai man pasakykite, ką mes darome išėję už šitų durų?

Ingrida Stankevičienė: Teisingai, labai geras klausimas. Aštuntas punktas yra toks: „Viešpatie, palaimink mus šiame kelyje. Palaimink visus, su kuriais mes buvome praeityje, palaimink visus, su kuriais mes esame dabar, palaimink visus, su kuriais mes būsime ateityje. Padėk mums, dangaus ir žemės sieloms, būti dieviškos išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės dvasios vieninga gyvybės galia.“ Jeigu mes truputėlį palauktume, neskubėtume, pabandytume pamatyti, kokią mes gauname platformą, kaip žiūrėti į save ir į mus supantį pasaulį. Genčių gentys man padeda – kiek išplinta mano požiūris, mūsų bendras požiūris, kada nuo „aš“ mes pereiname prie „mes“, o nuo „mes“ mes tampame vienu „aš“.
Edita Marciulevičienė: Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“ yra toks skyrelis pavadinimu „Žodžio virpesių magija“ ir jis būtent kalba apie tą momentą, ką jūs sakote, mes išeisime pasidalijusios, ir atrodo, kad viskas išnyks, – tai čia ir fizikai priėję tu išvadų, kad niekas niekur neišnyks…
Ingrida Stankevičienė: Tai mes prieštaraujame tada bendros globalios dvasios dėsniui. Mes po lašelį įnešame.
Vida Skačkauskaitė: Štai iš to dėsnio, kurį Ingrida ką tik perskaitė, vienas momentas: „Viešpatie, palaimink visus, su kuriais mes buvome praeityje“ – tai yra labai sunkus vidinis procesas, bet jeigu mes iš visos širdies tiesiog palaimintume ir tą blogį, ir tą gėrį, kuris buvo, mes tarsi atsikabiname nuo tos senos programos, mes atsikabiname, mes ją laiminame, todėl, kad ji atvedė mus į šiandieną. Aš labai dėkinga praeičiai, kad ji atvedė mane į šiandieną, ir laiminu visus, su kuriais esu dabar, nes aš atrandu vienybę. Aš atrandu vienybę čia, vienybę su kaimynais, vienybę pamokų metu, kur aš mokausi, kur susitikimai vyksta. Ir visus reikia palaiminti. Viduj, nereikia garsiai sakyti. Ir palaiminti visus, su kuriais būsime ateityje ir tada tikrai ateityje mes būsime harmoningoje aplinkoje, ir nereikės vaistų, ir galvos neskaudės.

Ingrida Stankevičienė: Matome, mes kalbame jau apie vieno organizmo dėsnį, kuris veikia trijuose laikuose.
Edita Marciulevičienė: Dar paklausykite kaip Augustinas sako, dar padės prie tos Dalios minties: „Žodžiais susijungę žmonės intuityviai siekia paskleisti atitinkamus savo būsenos virpesius. Kai kalbėtojo žodžiai pasiekia pašnekovą, jie tuo pačiu keliu grįžta, sustiprindami arba susilpnindami paleistus į aplinką jausmų virpesius. Skleidžiamus mūsų jausmų virpesius nevalingai pajunta daugelis aplinkinių. Todėl Šv. Rašte sakoma: „Belskis ir bus atidaryta“. Šiuos žodžius rašiusiems buvo žinoma, kad, sieloms bendraujant jausmo protu, sąmoningai skleidžiami artimos dvasios virpesiai anksčiau ar vėliau susijungia į bendro tikslo siekiančią dvasią, pritraukdami bendraminčius. Bendrai siekiant tikslo, susikuria vienybės galia, kuri ir padeda pasiekti bet kokius tikslus.“

Ingrida Stankevičienė: Jeigu mes, aišku, čia reikalingos didžiulės pratybos, nuolatiniai…
Dalia Teišerskytė: Štai, mokslas, mokslas ir dar kartą mokslas! Švietimas!

Ingrida Stankevičienė: Pradėtume tikėti, tai yra jausti, kokia galia yra šitos globalios dvasios, ir kiek mes gebėsime tikėti, kiek gebėsime kurti šitą pozityvią atmosferą, dvasią, tiek mes galėsime jos ir paskleisti.
Dalia Teišerskytė: Man yra buvę tokių momentų, kad atrodo stovi ant bedugnės krašto ir jau šoksi ir staiga, nežinau kas, Viešpats, dvasia, likimas ar tėvai iš anapus, – duoda išeitį.
Vida Skačkauskaitė: Visada Kūrėjas duoda išeitį. Tas kas atrodo sunyko ir tavo gyvenimas baigėsi – tai tik nauja pakopa. To nori dvasia, energija, – atverti naują pakopą, bet mes kadangi nežinome, išsigąstame, susigūžiame.

Ingrida Stankevičienė: Bet mielos moterys, pažiūrėkite, prie kokio įdomaus mes priėjome momento, kad jeigu moteris iš tiesų suvokdama savo dvasinę prigimtį, matydama, kaip ji turi jungtis su kita moterimi, kokią jos išgeneruoja dvasią, o tai daro turėdamas labai aiškų tikslą, ir mato, kokiais būdais tai reikia daryti, kad kuo tiksliau galėtų pateikti save pasauliui, kad tas pasaulis būtų kuriamas jos rankomis, tai ar tada vyras nesistengtų padėti tokiai moteriai, ar jam nerūpėtų tie namai, ar jam nerūpėtų ta visuomenė?..
Dalia Teišerskytė: Vyras tada irgi turi būti dvasiškai subrendęs.

Ingrida Stankevičienė: Jūs labai gerą momentą pasakėte. Kai moteris atsisuka į savo dvasinę prigimtį, kai moteris per savo dvasinę prigimtį atsisuka į savo įsčias, tai yra į savo namus, į savo šeimą, į savo židinį, tai vyras padarys viską, kad tie namai stovėtų, nes to nori moteris. Ir pagaliau, pažiūrėkime realiai, ir gyvenime, kiek moteris reikalauja iš vyro: padaryk man „tą“, man „to“ reikia, man „ano“ reikia – vyras pyksta, bet jis eina ir padaro. Mes šitos vietos neįvertiname, tos moteriškos galios, kurią galime panaudoti, kad šitas pasaulis atliktų savo misiją.
Edita Marciulevičienė: Mums, pačioms moterims, turbūt pirmiausiai reikia patikėti, kad yra ta moteriškoji galia ir kad ji iš tikrųjų pasaulyje, kaip ta žemė, įsivaizduokite, kokio ji didumo, ant jos auga viskas!
Vida Skačkauskaitė:
Ir viskas telpa: ir geri, ir blogi…
Dalia Teišerskytė: „Kai moteris rytais šukuoja plaukus / Nustebusi aušrinė slepiasi už šilo, / Pasaulis visas pagarbiai nutyla / Ir baltas rytas slepiasi palaukėj / Kai moteris rytais šukuoja plaukus…“ – čia kažkada rašiau tokius dalykus.

Ingrida Stankevičienė: Dalia, dar prašau apie moters grožį eilėraštį.
Dalia Teišerskytė:
Aš apie vaikus galiu.

Ingrida Stankevičienė: Prašau apie vaikus.
Dalia Teišerskytė: „Vaikeliai mano, širdies trupinėliai, / Dangaus dovanoti paguodai ir meilei, / Per savo gyvenimus jūs – tarsi strėlės / Per mano gyvenimą – tyliai ir gailiai. / Kaip viską, o viską gamta pakartoja, / Lyg angelas skristų užburtąjį ratą. / Jau raitelis juodas per gruodą atjoja / Ir spardo kanopomis menką gyvatą. / Dievuliau, mieliausias, atleisk jeigu klydau, / Jei buvo duobėtas gyvenimo kelias, / Tiktai neatimk balto angelo skrydžio / Virš viską kartojančių mano vaikelių.“

Ingrida Stankevičienė: Ir ką mes matome? Mes matome aštuonių punktų maldą, kurią sudėliojo laidos autorius…
Edita Marciulevičienė: Motinos moters įtaką, visišką.
Vida Skačkauskaitė:
Jausmas, širdis.

Ingrida Stankevičienė: Ir mes matome, kaip visas pasaulis nuščiūva, kai moteris meldžiasi už savo vaikus, už savo šeimą, už savo namus, už savo visuomenę, už savo pasaulį.
Dalia Teišerskytė: Taip yra ir su dabartiniais vyrais, – jeigu jie turėjo motiną, kuri juos užaugino vyrais, jie ir yra tokie, kurie vykdys moters norus, kurie pripildys moterį…
Vida Skačkauskaitė: Dar pridėčiau, kad būtų šaunu, jeigu būtų mokykloje supažindinama, kas yra moteris, kokia ji turėtų būti, koks – vyras, to, ko nepadarė šeima. Sakykim, įvyko, čia, jau taip kaip rašo: „Palaiminkim, kas buvo…“ – ir dabar mokykloje pradeda mokyti, kas yra mergaitė, kas yra vyras, bet ne davatkiškomis ir primityviomis, bet tokiomis jungiančiomis mintimis, per dvasinį vystymąsi.

Ingrida Stankevičienė: Kai mes tai skleisime, kai mes apie tai kalbėsime…
Edita Marciulevičienė: Kai mes pagaliau norėsime, kad taip būtų, būtent taip būtų…
Ingrida Stankevičienė: Taip ir bus. Nes, kaip jūs pati sakėte, kas yra moteris? Moteris tai yra noras. Ar ne taip?
Vida Skačkauskaitė: Taip.

Ingrida Stankevičienė: Tarp kita ko, nėra mūsų laidos autoriaus, tai aš galiu pasakyti: jis – pokario vaikas, mama viena augino keturis vaikus. Ir pasižiūrėkite, koks praėjo dėsningumas per visą jo gyvenimą, kai žmogus, verslininkas, sugalvojo sukurti prekybos centrus, koks jo buvo ketinimas? Kad būtų…
Vida Skačkauskaitė: Kad būtų aprūpinta šeima…
Ingrida Stankevičienė: Kad žmonės galėtų…
Vida Skačkauskaitė: Namus pasistatyti… Įsirengti namus…
Edita Marciulevičienė: Kad būtų gražu…
Vida Skačkauskaitė: Ko jam trūko vaikystėje pokariu…

Ingrida Stankevičienė: Kodėl tai pasitvirtina? Todėl, kad tai eina iš širdies. Todėl, kad tai eina iš to didžiulio jausmo.
Vida Skačkauskaitė: Todėl, kad su Viešpaties duota dvasia. Ir kartu su dvasia kuriant gaunasi harmoningas ir verslas vyrams, ir harmoninga šeimoje aplinka.

Ingrida Stankevičienė: Ir štai mes priėjome prie bendros išvados – jeigu moterys formuos savo norą išmintingai, teisingai, tikėdamos ir mylėdamos, vyrai visada padarys tuos praktinius veiksmus. Ir kaip mūsų laidos autorius gali neprisijungti prie mūsų temos ir nepaskleisti visos nuostatų maldos: