Brangūs Lietuvos pedagogai!
Jūs esate žmonės, kurie gyvenime neapsiriboja tik tuo, kas vyksta dabar, kurie supranta, kad kuria ateitį mūsų vaikams. O kas yra mūsų vaikai? Tai mes – mūsų DNR, mūsų visuomenės dalelytės. Juk mes, žmonės, visi esame susiję, ir Jūs esate labai svarbi bendro didžiojo organizmo dalis.
Visi mokytojai, vadovai, tėvai dirba alcheminį darbą, kurio rezultatų iškart nepamatysi. Žmogų ugdyti – kaip medį sodinti. Jeigu norime kieto kamieno, iš kurio galima pastatyti namą ir pagaminti baldą, kuris stovės šimtus metų, turime užsiauginti ąžuolą. Jeigu sodiname jį būdami penkiasdešimties, jis užaugs dar po penkiasdešimties. Jeigu vadovausimės tik skurdžia materialisto logika ir sieksime gauti greitą rezultatą, tai teks pripažinti, kad neverta sodinti taip ilgai augančio augalo. O mes, žmonės, vis dėlto juos auginame! Tik savanaudžiai augina greitą pelniuką galinčius duoti karklus, nors jie tetinka pintinėlėms pinti…
Gerbiamieji pedagogai, pradėję naują mokslo metų vagą, Jūs išnaudosite visą savo išmintį, kokią sugebėjote sukaupti per gyvenimą, bet neišsigąskite, jei dieviškos palaimos dvasia neateis. Jei pultumėte įgyvendinti teisingumą (kokį aprėps Jūsų protas), laimė vis tiek gali neapsigyventi Jūsų sieloje. Išnaudojus visą tikėjimo įsivaizduojama sėkme potencialą, laimės akimirkos gali būti tokios trumpos, kad suabejosite, ar jų iš viso buvo. Pagalvosite, kad laimei pajusti reikia daugiau meilės. Tada žmonėms, su kuriais esate ir dirbate, atiduosite visą meilę, kiek jos turėsite savo sieloje, bet galite pasijusti tik dar daugiau save apvogę, nes laimė dar labiau nutols.
Kada sieksite suvokti, ką padarėte ne taip, pakilkite virš išminties, teisingumo, tikėjimo, meilės ir pažvelkite iš dieviškos sąvokos vientisumo aukštybių. Tada pamatysite daugybę žmonių, kurie savo „Dievu“ laiko gudrumą ir išmintį. Taip pat aptiksite daugybę tokių, kurie meldžiasi teisingumui, „Dievu“ laikydami savo tiesas. Taip pat pastebėsite, kad be galo daug žmonių tiki iš baimės ir silpnumo, visiškai nesivargindami giliau suvokti, kuo ir kodėl jie tiki. Pajusite, kad daugelis fanatiškai įtikėję, kad juos gali išgelbėti besąlygiška meilė – aklai mylint viską, kas yra gyva, nesukant sau galvos, kas daugina gėrį, o kas stiprina blogį. Tada suvoksite, kodėl mes tokie išpuikę, tūnodami savo riboto dieviškumo sąvokos supratime.
Mokslo metų pradžios proga Lietuvos mokytojams ir visiems mums linkime suvokti, kad tikroji laimė ta, kurioje glūdi visų mūsų išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės vieninga gyvybės dvasia.
Augustinas Rakauskas,
„Verslumo dvasios“ komanda
(Nuotrauka Eglės Špiliauskienės )