„Verslumo dvasia“: budistė vienuolė apie gyvenimo prasmės klausimą, kylantį visuomenėje

Kauno „Žinių radijo“ studijoje viešinti vienuolė budistė Won Bo (Vaida Urbonaitė) pasakoja, kaip klausimas „kodėl aš gyvenu“ paskatino tapti budiste ir kuo budistinė išmintis naudinga visuomenei.

Klausytis internetu.

 Daugiau verslumo dvasios temų rasite Augustino Rakausko knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.
Laidą rengia Ingrida Stankevičienė ir Edita Marciulevičienė.
***
Ištrauka iš laidos:
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Aš esu Von Bo, vardas vienuoliškas, o lietuviškai – Vaida Urbonaitė. Esu Korėjos zen tradicijos vienuolė. Gyvenau 15 metų Korėjoje, o dabar Lietuvoje metus. Gyvenu ir praktikuoju zen, tai tiek.

Ingrida Stankevičienė: Vienas iš principų mūsų „Verslumo dvasios“ laidoje yra toks: kiekvienas žmogus, kol dar vaikšto žemėje, jis yra verslininkas, nes čia vyksta jo gyvenimo tobulėjimo verslas. Žinom, kad bet koks verslas prasideda nuo ieškojimo.

Won Bo, Vaida Urbonaitė: Na, dažniausiai, kiekvienas, turbūt, iš savo patirties žinos, kad žmonės, kurie patiria daug kančios, ieško kažko giliau. Aišku, tai nėra taisyklė. Bet labai daug žmonių, kurie kažko ieško ir, galų gale, suranda budizmą, tai žmonės, kurie turėjo kažkokios kančios, kurie patys jos negalėjo išspręsti, kančia per didelė buvo.

Ingrida Stankevičienė: Vaida, nuo pat mažens šeima, mokykla, universitetas, darbas, – visa mūsų aplinka mums formuoja požiūrį, kad mes privalome būti laimingi. Jūs gi sakote, kad visa ko pradžia yra kančia.
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Ta kančia mano buvo labai aiškiai išreikšta. Kai man buvo 16 metų, netikėtai mirė mama, ir aš likau visiškai viena, nes neturėjau tada nei tėvo, jie buvo išsiskyrę, nei brolių, nei seserų. Tai kančia buvo įdėta į labai aiškų indą, ir labai aišku buvo, ko ieškoti. Iš karto atsirado tokių klausimų: ką mes čia darome šitoj Žemėje, jeigu mes mirsime, tai koks mūsų tikslas. Kai netikėtai atradau budizmą, buvo paskaita, ir sužinojau pirmą kartą, kad Buda irgi kėlė lygiai tokius pat klausimus.

Ingrida Stankevičienė: Bet, kiek žinau, tas Indijos princas buvo aptekęs viskuo.
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Taip.

Ingrida Stankevičienė: Gyveno karalystėje, tėvas jį slėpė nuo išorinio pasaulio. Jis gal 27 metų buvo, kai visiškai netikėtai pamatė, kad yra už sienos kitas pasaulis, yra badas, yra mirtis.
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Taip. Ir jam tai buvo didelis šokas, nes jis net nežinojo, kad žmonės mirs. Turime suprasti, kad tai iš dalies legenda. Bet jeigu žmogus manė, kad niekas neserga, nesensta ir nemirs, o staiga pamatė tokius vaizdus, tai – šokas. Ir tada jis gavo klausimą: tai kam mes čia esame, koks mūsų tikslas ir kaip mes turime gyventi, jeigu žinome, kad visi mirsime, tai kaip galim gyventi paskendę tuose malonumuose?

Ingrida Stankevičienė: Kaip jaunas žmogus, 16 ar 18 metų, nuolat nesąmoningai išgyvenantis visuomenės spaudimą, pataikantis arba nepataikantis į tuos visuomenės normų rėmus, gali savyje iškelti prasmės klausimą? Ir, apskritai, ar jisai turi jėgų būti su tuo klausimu?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Iš savo patirties žinau, kad jauni žmonės, ypač paaugliai, turi daugiau galimybių iškelti tą klausimą. Jie išgyvena tokį periodą, kai jiems automatiškai kyla klausimų, tokių kaip: kam čia taip daryti, kam eiti mokytis. Aišku, jie įvairiomis formomis iškyla. Bet visą laiką. Kitas dalykas, ką jie toliau daro su tais klausimais. Ar stengiasi tiesiog juos uždangstyti ir sekti visomis nustatytomis taisyklėmis, ar visgi paklausti giliau? Iš tikrųjų, kam aš gyvenu, koks mano gyvenimo kelias? Jeigu žmogus stipresnis, tai jis, aišku, automatiškai savęs klaus. Bet daug žmonių, ir jaunų, ir ne tik jaunų, bijo klausti.

Ingrida Stankevičienė: Jums teko susidurti su ta baime?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Baime paklausti?

Ingrida Stankevičienė: Taip, užduoti sau šitą klausimą. Nes, kalbėsiu apie save, bus tiksliau: kad iš karto jaučiu, kad tas klausimas mane atskiria nuo visuomenės, aš pradedu priešintis, o pakelti tam pasipriešinimui turiu turėti labai stiprias nuostatas. O tų nuostatų dar neturiu, jeigu kalbame apie tokį amžių kaip jūsų. Kaip jums pavyko su šita būsena susitvarkyti?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Nors ir atrodo, kad mano situacija buvo tragiška, ji, iš tiesų, labai padėjo, nes man net nebuvo pasirinkimo, mane tiesiog įmetė į tą klausimą. Taip susiklostė visa situacija. Tokie ekstremalūs įvykiai mums padeda paklausti, nors ir turime baimę. Automatiškai esame tame klausime. Bet kaip nugalėti tą baimę…

Ingrida Stankevičienė: Ar galima pasakyti, kad čia veikia dėsnis, kad kuo didesnis praradimas, praradimo jausmas, tuo daugiau atitinkamai gauni pasirengimo tam naujam egzistenciniam klausimui priimti?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Taip, manau, iš dalies veikia. Ir jeigu mes pažiūrėsime tuos didžiuosius istorijoje žmones, kurie tikrai kažką padarė labai ypatingo, ko niekas iki tol nedarydavo, tai jie visi perėjo per labai didelę kančią. Bet, iš kitos pusės, tai nereiškia, kad būtinai tu turi patirti kančią, kad užduotum tą klausimą. Tau ji gali padėti, bet tai nėra būtina sąlyga, kad tu būtum… Tu gali vis tiek prie to klausimo prieiti.

Ingrida Stankevičienė: Žinote, mūsų laidos įkūrėjas vienoje laidų yra kalbėjęs, kad kiekvienas žmogus turi dvasinį geną ir, anksčiau ar vėliau, priklausomai nuo sąmoningumo lygio, kančios kokybės, tas dvasinis genas pradeda veikti, bet būtent tada, kai jis turi ryšį su dvasia. Jeigu jūs jau turite tą klausimą ir per jį galite sukomunikuoti su visuotine dvasia, ji dvasinį geną pajudina, ir tada jau galite save įvardinti Dievo vaiku.
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Na, taip, sutikčiau, iš tikrųjų, visi turi tą geną, budizme tai vadiname mūsų tikrąja prigimtimi. Ji yra, ir nesvarbu, ką žmogus sako apie dvasingumą, nesvarbu, kaip jis gyvena.

Ingrida Stankevičienė: Šešiolikos metų patyrusi kančią jūs iškėlėte sau gyvenimo prasmės klausimą, po to susidūrėte su Buda. Kokie dėsningumai atsiskleidė toliau?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Kai tik išgirdau apie Budą, man jokios abejonės daugiau nebebuvo niekada iki šiol dėl budizmo mokymų. Gal ir juokingai skambės, bet viskas pradėjo savaime… Aš supratau, kad šitas mokymas man visiškai tinka ir noriu juo sekti šiame gyvenime. Ir tada atsirado Zen centras, vieta kur praktikuoju. Bet gal ta, sakysime, pastanga buvo tas pirmas suvokimas: čia man. Aš tiesiog labai tikėjau tuo mokymu ir žinojau, kad man jisai padės. Kad man kažkas kitas nebepadės, o būtent šitas kelias. Ir tiesiog ėjau, ir tada susidėliojo viskas į vietas. Ir net į tą Korėją išvažiuoti, tapti vienuole, nebuvo labai kažkoks didelių apmąstymų.

Ingrida Stankevičienė: Oi, dar palaukite truputėlį, dar į Korėją nevažiuokime, dar grįžkime, pabūkime Lietuvoje. Štai jūs patenkate į Zen centrą ir pradedate… Kas čia pradeda su jumis vykti? Juk nuo tų veiksmų pradeda keistis jūsų vidinis gyvenimas, jūsų išorinis gyvenimas, jūsų bičiuliai, pagaliau visa aplinka pradeda kisti.
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Zen centras yra svarbus dalykas man tuo, kad būtent ten perėjau nuo knygų skaitymo prie tikros praktikos. Kur jau išmokau, kaip daryti meditaciją, visokių įvairių praktinių metodų, kaip tas budizmas moko. Nes knygų skaityti galima labai daug, bet vis tiek galų gale reikia žengti tą žingsnį ir daryti kažkokias praktikas. Ir tada iš karto, net ir trumpai papraktikavus, pradedi kažkaip matyti jau iš kitos pusės, kaip čia viskas vyksta šiame pasaulyje.
Visų pirma, pamatai ne tiek pasaulyje, kiek savo proto konstrukcijas, kaip viskas tenai susidėlioja ir kaip tu iki šiol net negalvodavai, tiesiog automatiškai sekei visa, kas tenai iškyla ir priimi tai kaip teisybę, priimi tai kaip save, kaip savo asmenybę, ir tiesiog visa tai vystai. Ir po to, aišku, iš to išsivysto ar kančios, ar prisirišimai, – įvairūs dalykai. Bet kai pradedi praktikuoti, pamatai lyg ir per atstumą, kaip protas mus apgaudinėja.

Ingrida Stankevičienė: Žodžiu, jūs kalbate apie tas spekuliatyvias klišes, tuos stereotipus mūsų mąstymo, kuriuos mums sukala vaikystėje tėvai, mokykla, institutai…
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Yra vienas dalykas, kur sukala, bet yra ir kitas dalykas, kur patys susikalame.

Ingrida Stankevičienė: Visą jaunystę žmogus kala savyje tą stereotipų kalėjimą, o paskui likusį laiką bando meditacijomis iš to kalėjimo ištrūkti.
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Ne tik kad kala visa jaunystę, kala visą gyvenimą, iš tikrųjų. Kala ir kala, daug žmonių neturi tokios galimybės pasižiūrėti, kad jie patys tai kala. Kad vis nepasitenkinimai, nemalonumai gyvenime, galų gale, ta pati kančia, jų pačių yra susikalta. Nieks iš išorės nieko neužkrovė. Viską susikūrė patys.

Ingrida Stankevičienė: Žodžiu, galima apibendrinti, kad, vaikščiodama į Zen centrą, jūs dėl meditacijų ir tam tikrų praktikų pradėjote savyje fiksuoti savo mąstymo operacijas, tam tikrus prisirišimus, kuriuos galima įvardinti kaip kančią, kaip dar kitokią priklausomybę, kuri teikia vienokias ar kitokias emocijas. Gerai, o toliau ką su visu tuo daryti?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Kai pradedi praktikuoti, tada atsiranda tavo gyvenimo kryptis, kodėl tu čia gyveni, kam tu čia esi šiame pasaulyje. Tada pradedi net negalvoti, automatiškai atsiranda tie dalykai.

Ingrida Stankevičienė: Jums jau 18 metų, jūs kažką veikiate, kaip socialinis vienetas turite judėti visuomenėje. Kaip vyksta šitie dalykai?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Tai nereiškia, kad jeigu pradedi praktikuoti, tu staiga labai pasidarai atsiskyręs nuo visuomenės, visiškai nepritampi. Iš tikrųjų, jeigu praktikuoji, čia mano asmeninė nuomonė, bet ką, bet kokį dvasinį dalyką, jeigu tu praktikuoji, bet negali harmoningai gyventi ar funkcionuoti visuomenėje, tai ta praktika nėra teisinga. Kažkas yra su ta praktika. Jeigu tu darai kažkokią praktiką, visų pirma, turi harmoningai būti visuomenėje. Nes dažnai mes net neturime sąlygų pajusti, kas yra ta harmonija. Bet kai jau pajutai kažkada harmoniją, jau žinai tą skonį ir jau žinai, kaip grįžti. Tau jau atsiranda galimybė pasirinkti, ar tu grįši į ją, ar ne.

Ingrida Stankevičienė: Kai jūs sakote žodį „harmonija“, ką jūs turite omenyje?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Kai tu esi šimtu procentų šiame momente, kai tu esi dabar, tarkim, kalbi su žmogumi, ir kalbi su žmogumi, bet negalvoji, ką tau vakar kažkas negerai pasakė, ar ką tu rytoj darysi, arba kaip jau tau atsibodo šitas žmogus ir žiūri į laikrodį. Iš tikrųjų, tuo jau kuri sau kančią. Kitas dalykas, kiekvieną dieną, valandą, minutę, kas tau atsitinka, tie įvykiai, atrodytų tokie nereikšmingi ten gatvėse, parduotuvėse, mokyklose, darbuose, kas tau atsitinka, – nebandyti to pakeisti. Priimti tai kaip tobulą tiesą.

Ingrida Stankevičienė: Vadinasi, medituodama, gilindamasi tame centre jūs susiformavote požiūrį į šitą gyvenimą, kad galėtumėte jame būti be skausmo, be kančios. Taip?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Na, galbūt tai nelabai teisinga, nes iš tikrųjų praktikuodami mes turėtume atmesti visus požiūrius, bet kokį požiūrį, net ir gerą.

Ingrida Stankevičienė: Taip.
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Tiesiog aiškiau pasimatė, kaip, prie ko aš prisirišusi, kaip kuriu kančią sau. Nes iki tol maniau: jeigu mirė mano mama, tai tas, tas ir tas yra kaltas, bet ne aš nuo to kenčiu ir tą kančią nešu daugelį metų ir nuo jos man nebeįdomu gyventi, visiškai nieko gero nėra šiame gyvenime. Tai aš nemaniau, kad pati sau užsidėjau, o juk niekas kitas man to neuždėjo.

Ingrida Stankevičienė: Žodžiu, budistinė praktika tuo metu jums padėjo?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Man padėjo pradėti gyventi pagaliau.

Ingrida Stankevičienė: Be Zen centro Jūs dar kažką darėte?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Tuo metu lygiagrečiai mokiausi Pedagoginiame universitete istoriją. Man nebuvo, kad prieštarautų vienas kitam, iš tikrųjų, ta praktika man kaip tik padėjo labiau su žmonėmis bendrauti, mokytis geriau. Padėjo įvairiuose lygmenyse.

Ingrida Stankevičienė: Tai studijuodama Jūs jau aiškiai supratote, kad į žmogų reikia žiūrėti per šios akimirkos būseną, kad galima būti laisvam nuo kritikos, nuo priklausomybių? Jūs jau galėjote žmogų priimti laisvai, be skausmo, pykčio.
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Matote, čia yra labai ilgas procesas. Net ir dabar aš negalėčiau pasakyti, kad būtent taip galiu priimti kiekvieną žmogų. Tu žinai, kaip visa tai vyksta ir esi patyręs, kaip jaučiasi, kai tu su žmogumi bendrauji be kažkokių išankstinių emocijų ir vertinimų, nuomonių apie tą žmogų. Bet tai yra labai stiprus įprotis, ir jis grįžta vėl ir vėl. Tiktai greičiau pastebi tai. Nes, pavyzdžiui, nepraktikuojantis žmogus susidaro kažkokią nuomonę apie kitą, vertina jį ir to nepastebi, ir tuo tiki, svarbiausia.

Ingrida Stankevičienė: Tiki, kad tas žmogus yra toks ir toks.
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Nieko bendro su tuo žmogumi tai neturi, čia tik to kito žmogaus kažkokios proto konstrukcijos. Bet jis mano, kad jau taip yra, ir dar kitiems tai paskleidžia, o visi kiti – dar savo prideda. Bet tu matai, kaip tai veikia. Aišku, kad kartais net nepastebi, kai esi tame. Bet kuo ilgiau praktikuoji, tuo greičiau pradedi pastebėti tas konstrukcijas ir tuo greičiau turi galimybę grįžti vėl į protą, kur nevertina ir nekritikuoja.

Ingrida Stankevičienė: Tai, įdomumo dėlei, padarykime eksperimentą, tarkime, šiandieninė situacija su dabar jau anekdotu tapusiais gerb. Gražulio koldūnais. Kaip prie šitos situacijos neprisirišti? Neprisirišti prie žurnalistų nuolat kalamos tos pačios minties, nuo politinių visokiausių šaradų, nuo asmeninio vertinimo?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Jei matai, kad žmogus toje situacijoje pasielgė neteisingai, gali tai pasakyti. Bet tau tenai būti, prisirišti prie to nereikia. Ir taip pat, iš kitos pusės, reikia tiesiog pažiūrėti, kad ir koks būtų tas žmogus, kad ir kaip neteisingai jisai pasielgtų, reikia bandyti jį suprasti. Suprasti iš jo pusės, kaip sakant, įlipti į jo batus. Jie elgėsi tuo metu taip, tai manė, kad toje situacijoje taip yra geriausia. Tai reikia bandyti irgi suprasti tą žmogų ir pagalvoti: jeigu aš būčiau lygiai toje pačioje situacijoje, su lygiai tokia pačia patirtimi kaip ir tas žmogus, su lygiai tokia pačia sąmone kaip ir tas žmogus, aš pasielgčiau lygiai taip pat.

Ingrida Stankevičienė: Tai, tada, žinote, važiuojame į Pietų Korėją. Kaip atsitiko, kad Jūs, gerbiama Vaida, pasukote ta linkme?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Tiesiog bepraktikuodama zen centre mačiau, kad man norisi daugiau atsiduoti praktikai. Man gal buvo net per sunku ar per mažai gyventi toje visuomenėje. Negalvojau iš pradžių būti vienuole, bet man viduje atsirado toks noras daugiau eiti tuo keliu į gilumą. Ir tada automatiškai dar po kurio laiko supratau, kad jeigu noriu eiti į gilumą, tai vienas iš kelių – tapti vienuole.

Ingrida Stankevičienė: Kiek jums metų buvo, kaip jumyse subrendo šitas apsisprendimas?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Aš išvažiavau iš Lietuvos 24 metų. Maždaug tuo laikotarpiu ir subrendo. Bet jis irgi nebuvo toks labai, kaip sakiau, logiškas mąstymas ar visų galimybių svarstymas. Tiesiog vienu momentu giliai viduje supranti, žinai, kad tu tai turi daryti. Ir nors žinai, kad minusų yra tame, logiškai pamąsčius, bet tiesiog jauti, kaip žmonės specialybę pasirenka. Tu jauti, kad tai tavo kelias ir nesvarbu, ką kiti mano.

Ingrida Stankevičienė: 24 metai, kaip sakoma, tai tas amžius, tos akimirkos merginai, kada ji trokšta kuo labiau save realizuoti santykiuose su kita puse. Kaip šitas apsisprendimas užgožė tą natūralų poreikį?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Na, aišku, man pats gyvenimas išorinis ir studentavimas buvo labai įdomūs, ir viską išbandyti labai įdomu. Nebuvau aš kažkokia šventuolė, bet noras praktikuoti ir kažką giliau surasti apie gyvenimą man buvo daug gilesnis nei visi kiti poreikiai. Kitas dalykas, gal man nuo vaikystės prisidėjo, kad nei mano šeimoje, nei mano aplinkoje nesu mačiusi laimingos šeimos. Šeimos įvaizdis buvo toks blogas, kad gal ir padarė man paslaugą – padėjo pasirinkti. Kiek tik mačiau aplinkui – vien tik kančia. Aišku, kad buvo kažkada noras ir daug vaikų turėti, ir mylimą vyrą, ir taip toliau, bet, kai atsirado praktika, ji užgožė visus tuos dalykus.

Ingrida Stankevičienė: Štai, Vaida, Jūs išvykstate į Korėjos vienuolyną, ir man čia tokia mintis šovė į galvą: ar negali būti taip, kad Jūs aplinkui matote, kad šeimos institutas visur siūbuoja, emocinio pasitenkinimo negaunate, ta visuomenė irgi – plius minus visi kalti, kaip sakė Kaligula. Ir, labai patogu: norisi kažko giliau, daiktus susimetu ir – šmaukšt į Pietų Korėją.
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Taip, iš tikrųjų labai dažnai taip būna, daugiau negu pusė žmonių, kurie pasirenka vienuolišką kelią, jiems yra kaip pabėgimas nuo nemalonių situacijų. Bet tie žmonės ilgai neišbūna, keletą metų, ne ilgiau. Jeigu tai tik pabėgimas, tai ilgai neištversi, nes ten tokia atmosfera, kad jeigu nesi tikrai pasiryžęs eiti tuo keliu, tai ilgai neišbūsi tam kelyje.

Ingrida Stankevičienė: Tai gal pabandykime truputėlį būtent apie tą atmosferą, vienuolyną ir kelią. Kaip jums sekėsi pirmieji žingsniai? Jums iš karto reikėjo nusikirpti kasas?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Ten yra kelių mėnesių bandymo periodas ir, kai apsisprendi, nuskuta tave, ir tada metus dar bandymo periodas, kol jau tampi pradedančiuoju vienuoliu. Po to dar ketveri metai, kol tampi tikru vienuoliu arba vienuole.

Ingrida Stankevičienė: Na, gerai, žiūrėkime, ryte atsikelia moteris, šeštą septintą, truputėlį mankštos, kokio sveiko kokteilio, pienelio veidui, losjono kūnui, grožio arbatos, relaksacinės muzikos truputėlį prieš darbą, rytinė kava su vyru, gabaliukas šokolado… O kaip vienuolyne?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Keliamės trečią nakties, o dar yra tokių atsipalaidavusių vienuolynų, kur keliamasi ketvirtą. Ir tada vyksta daug visokių praktikų. Metai yra suskirstyti į keturis periodus. Tai du periodai iš tų metų po 3 mėnesius skirti atsiskyrimui. Kai susirenka, pavyzdžiui, 10, gali būti 20, gali būti 40 vienuolių, ir jie sėdi meditacijos atsiskyrime 3 mėnesius. 10 valandų per dieną medituoja.

Ingrida Stankevičienė: O kompiuteris, internetas?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Ne, jokiais būdais, telefonai, viskas (uždrausta).

Ingrida Stankevičienė: Ausinukai, nieko panašaus, ne?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Na, kai kas jau paslapčiomis apeina tas taisykles, ir į vienuolynus irgi ateina tokių dalykų. Bet turėtų būti šimtu procentų nukirsti ryšiai su pasauliu. Paskiau 3 mėnesiai yra laisvesni. Kai kurie vienuoliai keliauja, kai kurie mokosi, grįžta į savo šventyklas, kas turi. Ir ten tiesiog dirba darbą, yra įvairių. Ir paskui vėl 3 mėnesiai atsikyrimo, 3 laisvesni. Aišku, yra vienuolių, kurie tiktai gieda giesmes, ceremonijas veda. Tai visus metus visokias ceremonijas. Arba yra tokių, kur mokosi Budos mokymų ir moko kitus. Tai irgi tik tą daro.

Ingrida Stankevičienė: Trisdešimt moteriškių atsikelia trečią valandą ryto, susėda savo celėse…
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Ne, ten viskas yra bendrai, toje pačioje patalpoje miega, medituoja, dažniausiai ir valgo. Trečią valandą ryto signalas keltis, turi 5 minutes susipakuoti savo patalynę, sudėti į tam tikrą vietą, gal dar pasišluoti kambarį, nusiprausti labai simboliškai, dar 15 minučių, kol visi susirenka į salę medituoti. Tai iš ryto būna maždaug valandą meditacija, paskiau pusryčiai, tada darbas, tada vėl meditacija. Keli periodai po valandą. Tada pietūs, poilsio apie valandą, kai kuriose šventyklose dvi. Maistą pačios vienuolės gamina, bet šiais laikais ateina ir moterys, kurioms už darbą mokama, jos verda vienuolyne maistą.

Ingrida Stankevičienė: Ir suvažiuoja moterų iš viso pasaulio?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Korėjiečių vienuolynuose tiktai korėjiečiai vienuoliai arba vienuolės.

Ingrida Stankevičienė: Kaip jūs patekote tarp jų?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Galima sakyti, stebuklo būdu.

Ingrida Stankevičienė: Kaip jos jus įsileido? Ką sugebėjote paskleisti? Korėjiečiai, kiek girdėjau, nelabai svetingi žmonės atėjūnams, ir jie jus įsileidžia, ir penkiolika metų tą darote?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Iš vienos pusės, nesvetingi, bet iš kitos pusės, atviri. Nėra taip, kad visai neprisileistų. Jeigu praėjai pro visą jų sistemą, visus tuos mokslus, išbandymus ir dar išmokai korėjiečių kalbą, tai nėra jokių problemų.

Ingrida Stankevičienė: Jūs mokate korėjiečių kalbą?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Daugiau ar mažiau susikalbėti galiu.

Ingrida Stankevičienė: Kaip skambės „aš myliu Budą korėjietiškai“?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: „Buddha nim saranghao“, arba „saranghae nado“.

Ingrida Stankevičienė: Aš taip ir maniau, kad panašiai. Dabar Jūs Lietuvoje, po kiek laiko važiuosite į savo vienuolyną. Ir vėl metodiškai tai darysite. Juk ir daugybėje vietų pasaulyje vyksta tas pats: žmonės susėda ir trečią valandą ryto pradeda medituoti kažkur bažnyčiose, vienuolynuose, kitur, žmonės atsiklaupia arabų šalyse, Izraelyje trečią valandą ryto prasideda kabalos pamokos ir t.t. Vaida, pasakykite, vardan ko visa tai vyksta žemėje, jeigu šitas pasaulis, mes matome, eina tiesiog šuniui ant uodegos?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Visų pirma, kai žmogus medituoja, daro budistinę praktiką, jis tampa aiškesnis, aiškiau mato ir šitą pasaulį, ir žmones, ir kaip jis gali padėti tiems žmonėms. Ir tuo pačiu jis keičiasi, automatiškai tampa, nebijokime to žodžio, geresnis. Truputį keičiasi, gal jis emocijų mažiau turi. Tarkime, geresnis tuo, kad jeigu atsirado kažkoks pyktis, jis neseks tuo pykčiu automatiškai, bet žinos, kad gali nenaudoti pykčio, jeigu nereikia. Netgi jeigu žmogus neina į kažkokias pagalbos organizacijas, nesiaukoja ir nedirba, vien tik tai, kad jisai keičiasi, pradeda matyti pasaulį kitaip, automatiškai veikia kitus žmones. Ir tas žmogus kažką gaus, ir to žmogaus aplinka bus paveikta. Ir tokie nematomi, atrodo, mažai reikšmingi dalykai, bet žmogus besikeisdamas pats jau keičia visą pasaulį.

Ingrida Stankevičienė: Tai, vadinasi, už tai, kad galime ramiai virti tose politinėse peripetijose, kriminaluose, tame savo bukume, kad turime tokias sąlygas, turime būti dėkingi toms moterims vienuolynuose, tiems vyrams, atsisakiusiems savo šeimų, kitų vidinių, egoistinių poreikių. Nes kiekvieną rytą saujelė žmonių įvairiausiuose pasaulio kraštuose suklaupia su malda, turėdami vienintelį tikslą – kad pasaulis taptų išmintingesnis.
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Geresnis, išmintingesnis. Taip, galime taip sakyti, taip pat dar mes aiškiname, kad ten kur vyksta karai, blogi dalykai, susikuria labai neigiama atmosfera ir energija, o visos dvasinės vietos yra kaip atsvara blogiui, vien jų kuriama energija turi labai daug įtakos. Kitaip vien negatyvūs dalykai viską užvaldytų ir nebeliktų nieko šviesaus. Ta žmonių praktikos kuriama energija, bet kokios praktikos, labai daug duoda, net be jokių kitų veiksmų.

Ingrida Stankevičienė: Kaip moteris noriu jūsų, kaip moters, paklausti, pasmalsauti. Juk nėra paprasta, kai 30 moterų viename kambaryje bando gyventi ir kurti, pavadinkime taip, bendrą dvasią?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Iš tikrųjų, tai yra vienas didžiausių mano išbandymų iki šiol, kai susirenka 30 moterų vienoje patalpoje 24 valandas. Visą laiką eini kaip į karą. Dažnai vienuolynuose viena kitai padaro daug kančios nereikalingos. Kažkas kažką padarė, ko negalima, tai vietoj to, kad suprastų tą žmogų, jam padėtų, dar išpučia didelę problemą. Vienuolyne irgi yra žmonės ne šventi, o situacija yra dar labiau koncentruota. Tu 24 valandas ir miegi, ir viską darai su kitais. Jau nėra nieko, ko tu nežinai apie tuos žmones. Tai automatiškai charakteriai išlenda, nors ir kokie būtų praktikuotojai, jau pasiekę nežinia kokio lygio. O ypač moterys, jos dar turtingesnės emocijomis. Iš tos pusės yra naudinga praktika, jeigu žiūri į tai, kaip į praktiką. Bet kai kurie žmonės nuo to pavargsta, jau nebenori būti tame katile visą laiką ir eina atskiru keliu.

Ingrida Stankevičienė: Žinote, aš kaime pamačiau, kaip veikia tas dėsnis: krepšin sumeti nešvarias bulves, įpili vandens ir pakratai. Ir bulvės, trindamosi viena į kitą, tampa švarios.
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Taip, ir Korėjoje duoda šitą pavyzdį, vienam yra sunkiau. Netgi jei nedarysi stiprios meditacijos, vien tik būdamas kartu su grupe kažko išmoksi, nes žmonės tau yra kaip veidrodžiai. Jeigu pasielgsi egoistiškai ar kažką padarysi blogai, iš karto matysi pagal kitų reakcijas.

Ingrida Stankevičienė: Jūs žiūrite į savo likimo drauges ir matote savo savybes?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Taip turėtų būti, kartais to nenori matyti, tada sakai: „kaip ji taip gali elgtis, visi kalba apie ją“. Nesinori pagalvoti, pripažinti, kad matau save.

Ingrida Stankevičienė: Trisdešimt moterų jau yra bendruomenė, ir 24 valandas išgyvendamos trintį jūs automatiškai brandinate tą dvasią, kuri ir keičia pasaulį. Ar toje dualioje trintyje, ką jūs pirmoje dalyje pavadinote harmonija, paskalų yra?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Labai daug, taip, liūdna pripažinti.

Ingrida Stankevičienė: O kokias pagrindines nuostatas jūs įsisąmoninote, savyje įgyvendinote, kurios šiandieną jums labai tiktų visuomenėje?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Aš negalėčiau net pasakyti, kad yra nors viena kažkokia nuostata ar mokymas, kurią aš visiškai pasiekiau ar įgyvendinau. Tiesiog esu tame kelyje ir, aišku, matau, kas yra reikalinga man, kokios nuostatos. Bet kad aš būčiau nors vieną tokią nuostatą visiškai įgyvendinusi, tikrai nemanau. Paprasčiausiai, yra tokie budizmo pagrindai, kurie ir laiko visą laiką mane.
Vienas iš tokių dalykų – kad mes visi esame viena, ne atskira. Nes kai tampa atskira, tada – problemos. Jeigu žiūriu į žmones, manydama, kad jie yra mano dalis, tokia pati kaip ir aš, ir ne tik žmones, bet ir gyvūnus, gamtą, tada visai kitoks santykis su aplinka. Kai turime skirtingus mąstymus, tada tampame skirtingi, bet budizmas moko grįžti į tą tašką, kai mąstymas iškyla. Ir tam taške mes visi esame vienodi. Meditacijos būdu gali rasti tą tašką, sugrįžti į jį. Jį galima vadinti „iki mąstymo“, „čia ir dabar šimtu procentų“. Tai tas taškas, kai visi yra viena.
Aišku, sunku yra tai suprasti žmonėms, kurie visiškai nieko nepraktikuoja:  kaip dabar man galvoti, kad aš su kaimynu Jonu galiu būti vienas? Bet iš lėto galima keisti požiūrį, nesekti įprastomis klišėmis. Tai tokie pagrindai budizmo.
Kita nuostata, kad viskas keičiasi. Mes nuo pat mažų dienų žinome, kad viskas keičiasi ir nieko nėra amžino. Bet gyvename taip, tarsi viskas yra amžina. Visų pirma, nors žinome, kad mirsime, bet stengiamės apie tai negalvoti, nes jausimės blogai, ir gyvenimas pablogės. Ir stengiamės negalvoti, kad viskas, ką mes pasiekėme, pasikeis: geri dalykai, blogi dalykai – viskas pasikeis. Jeigu gyventume tokiu protu, kad viskas keičiasi, tai ir santykiai būtų kitokie, ir kitokia gyvenimo kokybė būtų. Neprisirištume prie kažkokios brangios mašinos, neprisirištume (nesisavintume) prie žmonių.

Ingrida Stankevičienė: Tarkime, moteris, mama, močiutė sako, galvodama apie mirtį: palieku namą, dukrą, sūnų, palieku anūkus, būsiu aukštybėse, melsiuosi už juos, saugosiu juos. O galvodamas apie išėjimą, ką vienuolis palieka ir ką išsineša?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Visų pirma, budizmo požiūris į mirtį yra toks, kad tai nėra kažkokia pabaiga. Problema ta, kad mes manome, kad pradžia gimimas ir mirtis – pabaiga. Tai nėra pabaiga, tai yra naujo pradžia. Kas ten naujo, mes nežinome, turime įvairių teorijų. Šis gyvenimas – vienas periodas, paskui prasidės kitas. Labai neigiamas vakarų tradicijoje požiūris į mirtį, labai skiriasi nuo Azijos. Reikia žiūrėti kaip į natūralų dalyką.

Ingrida Stankevičienė: Jūs pasižiūrėkite, tarkime, mūsų televizijoje, mūsų viešajame gyvenime, ar kur nors matėte, kad dalyvautų labai daug vyresnių žmonių? Mes iš viso senatvės negerbiame, neturime su ja ryšio, nesuprantame, kokia jos paskirtis mūsų visuomenėje, ką mes iš jos turime paimti, mes neturime tradicijų bendrauti su senatve. Ir, labai atsiprašau, jeigu mes matome seną žmogų, tai gulintį, su pampersu ir vapantį niekus. Mes negalime pasiimti iš to išminties, o tas žmogus, kuris pusę savo gyvenimo, jeigu ne daugiau, pragyveno kaip zombis savo klišėse, apskritai net nesuprato apie ką kalbate, – apie savo prigimtį, apie savo esmę. Aš jau nekalbu apie klausimo iškėlimą: vardan ko aš esu, kas aš, dėl ko gyvenu.
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Taip, problema yra dar ta, kad seni žmonės turėtų tapti mokytojais, išmintingesniais. Bet iš tos baimės, iš to nežinojimo, iš tų klišių, jie tokie netampa. Aišku, kai kurie tampa. Čia irgi negalima šimtu procentų. Bet dauguma žmonių išmintingesniais netampa: tik daugiau pykčio atsiranda, nepasitenkinimo senatve ir baimės, kad tuoj mirs. Mūsų kultūra tai suformuoja. Reikia keisti požiūrį į mirtį, kad tai nėra blogybė, o natūralus dalykas.

Ingrida Stankevičienė: Prieš laidą prasitarėte, kad po kelių mėnesių sugrįžtate į Pietų Korėją, kur atliksite tūkstančio dienų giedojimo praktiką. Ar sunku palikti tėvynę?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Iš dalies sunku palikti Lietuvą, neslėpsiu. Bet vis tiek dar matau poreikį nuvažiuoti ir padaryti tos rūšies praktiką. Bet turiu svajonę ateityje grįžti į Lietuvą visam laikui.

Ingrida Stankevičienė: Jūs 15 metų esate budistė praktikė. Artėja rinkimai, mes matome, kad tokia velniava lyg darosi. Žmonės sako: vienas lyderis negražiai pasirodė, kitas, tai kuom dabar tikėti? O tikėti kažkuo reikia ir rinkti kažką reikia, ir kaip čia mums elgtis, kai mums kalba viena, o kitą dieną sako kažką kita, o patys atsirinkti ir nelabai mokam. Kaip turėtume elgtis?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Jeigu dėl rinkimų, tai čia labai sudėtingas klausimas. Turbūt ir jūs sutiksite, kad ir ką bepasirinksite, vis tiek bus blogai. Iš vienos pusės nebus taip, kaip tikėjomės ar norėjome. Ar mes nusivilsime, ar kiti, kažkas vis tiek bus nusivylęs.

Ingrida Stankevičienė: Žodžiu, asmenybė nepakeis nieko. Kaip jūs manote, jūsų kaip budistės patirtis, kiek gali būti naudinga žmogui rinkėjui?
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Na, iš tikrųjų, labai sudėtingas klausimas.

Ingrida Stankevičienė: Štai iš knygos „Globali jausmo proto dvasia“ perskaitykime vieną įžvalgą ir pasižiūrėkime, kiek jūsų budistinės nuostatos ir kiek verslininko nuostatos tarpusavyje koreliuoja: „Pradiniame demokratijos vystymosi etape daugiausia teisių turi vieninga visuomenė. Ji visada gali laimėti bet kokius rinkimus. Šalies gerovė priklauso nuo to, kaip greitai užsimezga visuomenės partnerystė ne tik su valdančiaisiais, bet ir su kitų sluoksnių atstovais, veikiančiais dvasinį ir ekonominį šalies augimą.“
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Vieningumas labai svarbus ir būtent gal Lietuvoje to labai trūksta dabar. Gal ir visoje Vakarų visuomenėje. Bet Lietuvoje labai matosi tas vieningumo trūkumas, kad mes esame viena tauta. Tiesiog spaudą pažiūrėjus: esame įpratę vienas kitą durstyti pagaliais, ieškoti blogų dalykų, bet vietoj to, gal paieškoti bendrų dalykų? Ir tada gal būtų lengviau ir šalį išvesti į kitus lygmenis?
Visi turime daugiau panašumų nei skirtumų, bet labiau akcentuojame skirtumus. Jie nesvarbūs, svarbu surasti bendrumus. Ir tada galėsime keisti kažką.
Kitas dalykas, keisti, tai ne tik mokėti kritiškai pažiūrėti į visuomenę, parodyti, ką būtent ji turi keisti, bet, visų pirma, atsigręžti į save, pažiūrėti, ką aš pats galiu pakeisti. Gal aš turiu daug prisirišimų, gal pykčio, kitokių dalykų, kurie kenkia, visų pirma, artimiausiems žmonėms. Tai jeigu aš pakeisiu nors ir mažiausią dalyką, jau mano šeimoje bus pakitimas. Pradėti nuo tokių mažų dalykų, nuo savęs. Nekaltinti nieko, jokios politinės sistemos, jokių žmonių. Kaltinimas yra didelis įprotis Lietuvoje. Reikia nustoti kaltinti ir atsigręžti į save, pasižiūrėti, ką aš galiu pakeisti savyje, ir tai automatiškai veiks mano šeimą, per šeimą – kitus žmones ir taip – visą Lietuvą ir visą pasaulį.

Ingrida Stankevičienė: Vaidute, jūs pasakėte tiek daug gražių dalykų, kurių yra apstu ir knygoje „Globali jausmo proto dvasia“. Ir labai džiaugiuosi, kad susitikome, ir kad galime jums įteikti šitą knygą, kur savo patirtį, savo jausmo proto būseną sudėjo jos autorius Augustinas Rakauskas. Prašau.
Won Bo, Vaida Urbonaitė: Ačiū.

 

Spausdinti