„Verslumo dvasia“: Apie verslininko maldą ir bendros dvasios kūrimą komandoje, įgyvendinant bendras vizijas (II d.)

Laidoje „Verslumo dvasia“ tęsiame temą „Komentarai verslininko maldai: kodėl meilė praktiška?“, pradėtą 2016-03-25 laidoje: psichologas, santykių konsultantas, lektorius Vladimiras Ivanovas toliau komentuoja „Senukų“ ir „Harmony parko“ įkūrėjo, „Žinių radijo“ savininko ir šios laidos autoriaus Augustino Rakausko maldą. Taip pat aiškinamės, kaip komandoje, kuriant bendras vizijas, kuriama bendra dvasia, apie kurią kalbama knygoje „Globali jausmo proto dvasia“.

Klausytis internetu.

Laidą veda Ingrida Stankevičienė ir Edita Marciulevičienė.
Už galimybę padaryti interviu dėkojame Harmoningų žmonių bendruomenės įkūrėjui, renginių organizatoriui Tomui Trukšinui (https://www.facebook.com/groups/Harmoningi.Zmones/).
Laida transliuojama kas antrą penktadienį 10.05 val. (kartojama savaitgalį).
Ištransliuotas laidas sau patogiu laiku galite perklausyti „Žinių radijo“ archyve.
***
Ištrauka iš laidos:
Ingrida Stankevičienė: Tęsiame temą: „Komentarai verslininko maldai: kodėl meilė praktiška?“ su „Verslumo dvasios“ laidos svečiu psichologu, šeimos santykių konsultantu, lektoriumi Vladimiru Ivanovu.
Štai internete teko perskaityti tokį faktą, kad 1960-ųjų viduryje Paryžiaus centre 150 žmonių akyse 15 minučių skendo žmogus ir galų gale nuskendo. O iš tų 150-ties žmonių nė vienas neatėjo į pagalbą. Taip išėjo, kad atsakomybė buvo išdalyta 150 žmonių. Vėliau buvo daryti tyrimai ir buvo prieita prie išvados, kad jei būtų vienas žmogus, skęstantysis būtų išgelbėtas. Tyrimu padaryta išvada buvo tokia, kad kuo daugiau žmonių įtraukta, tuo mažiau lieka asmeninės atsakomybės, o tiksliau – atsakomybės pojūčio.
Kuo reikia vadovautis, kuriant sistemą, kad tarp žmonių, komandos narių pradėtų formuotis būtent atsakomybės pojūtis? Koks pradeda veikti dėsnis, kad vienas tampa atsakingas už visus? Kada dalis ir visuma lygūs savo galingumu, savo įtaka? Ką turi kartu patirti komanda, kokią sukurti dvasią, kad kiekvienas iš jų, stovintis prie baseino, galėtų galvoti taip: „Jeigu ne aš jį išgelbėsiu, tai kas?“ ir tada visi šoktų į vandenį gelbėti?
Šiandien pabandysime kalbėti apie komandą, apie tarpusavio įsipareigojimą, atsakomybę ir bendros dvasios kūrimą, siekiant įgyvendinti bendras vizijas. Priminsiu mūsų klausytojams, kad visą maldą galima perskaityti knygoje „Globali jausmo proto dvasia“ ir tinklalapyje „jausmoprotas.lt“.
Pradėsime V maldos punktu: „Viešpatie, padėk mums susivienyti su visais, einančiais išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės keliu“.
Vladimiras Ivanovas:
Yra skirtingų tipų žinios. Nemokšiškos žinios yra tokios, kai žmogus mano, kad teisinga yra tik tai, ką daro jis. Jis nepastebi, kad kiti žmonės taip pat yra to dieviškojo plano dalis. (O viskas, ką matome aplink, yra to plano dalis.)
Traktate „Bhagavadgita“ taip ir sakoma, kad kiekvienas eina Dievo numatytu keliu, jis kiekvieno kitoks, tačiau kiekvieno gale – aukštesnysis tikslas.
Todėl, kai sutinku žmones savo gyvenime, stengiuosi į juos žiūrėti kaip į bendrakeleivius – vienas juda greičiau, kitas lėčiau – bet visi yra pakeleiviai. Stengiuosi pasiimti iš jų kažką, kas naudinga man ir duoti, kažką, ko reikia jiems, palaikyti ryšius, jei tai įmanoma, nes kartu galima nuveikti didžius darbus. Kartu mes esame vienos dieviškosios šeimos dalys. Dar daugiau. Aš stengiuosi suvokti, kad ir gyvūnai yra tos šeimos dalis. Esu vegetaras, gyvūnų nevalgau. Tegul jie bėgioja, jie turi savo kelią, tegul juos veda, aš – nieko dėtas.
Šis punktas labai svarbus: mes turime suprasti ir savo šeimos narius, ir bendradarbius kaip bendrakeleivius, partnerius, palydovus šiame kelyje aukštesniojo tikslo link.

Ingrida Stankevičienė: Žinote, šiandien didelė problema, kad žmonės stokoja sisteminio požiūrio į gyvenimą, supratimo, kad ne „aš“ svarbiausias, o „mes“ svarbiausi gyvenime. Pakeisti paradigmą iš „aš“ į „mes“ yra labai sunku. Kartais žmonės patiria didžiulę įtampą, nes negali dirbti sistemoje, nes mano, kad svarbu „mano darbas“, ką „aš darau“, kaip „aš galvoju“. Tai kuo turiu vadovautis, kad manyje pradėtų formuotis tas matymas – nuo „aš“ į „mes“?
Vladimiras Ivanovas:
Pasidalysiu savo patirtimi, nes tai vienintelis dalykas, kuo galiu dalytis. Labai sunku įžiūrėti bendrumą, jei nematai to, kas visus jungia. Man padėjo tai, kad į savo gyvenimo centrą aš iškėliau Dievą. Ir man tapo lengviau gyventi. Kadangi yra pagrindinis vienijantis faktorius, aš galiu matyti, kaip skirtingi dalykai yra su juo susiję. Jei nematysiu šio centrinio faktoriaus, tai bandymas viską sujungti bus dirbtinis. Tai tebus nuostata protui, tačiau tai neveiks. Todėl, kad turime matyti, kaip visa veikia, atitinkamai su dieviškuoju planu. Tada tai veiks, jūs realiai suprasite; iš principo – taip, tai irgi visumos dalis. Noriu pasakyti, kad turime turėti mintyje tą, kuris visa, kas vyksta, suplanavo.

Ingrida Stankevičienė: O nuo ko priklauso mano gebėjimas pamatyti?
Vladimiras Ivanovas:
Nuo bendravimo. Tai svarbiausias faktorius – bendravimas. „Pasakyk, kas tavo draugas, ir aš pasakysiu, kas esi tu“, – sakoma. Labai svarbu, su kuo mes bendraujame, tai bjauru, kai dabar dažnas grįžęs namo įjungia tą mąstymo nereikalaujantį televizorių, internetą ir spokso į ekraną stiklinėmis akimis, vietoje to, kad pasikalbėtų su šeima, kaip tau sekasi…
Itin svarbu bendrauti su žmonėmis, kurie puoselėja didingas vertybes. Tai nepaprastai svarbu. Indijoje tokius žmones vadina „satchu“. Viena šio žodžio reikšmių „tas, kuris nurėžia, kas nereikalinga“, t. y. gaudamas pamokymus, vadovaudamasis didžiomis vertybėmis žmogus gali atsikratyti nebūtinų dalykų, o viskas todėl, kad pamato vientisą bendrą vaizdą. Todėl svarbiausias faktorius, keičiantis sąmonę, yra bendravimas.

Ingrida Stankevičienė: Štai šios maldos nuostatų autorius, verslininkas, yra ne kartą mane ir daugelį kitų jaunų žmonių mokęs, kad jeigu jums blogai, jeigu jūs neturite nuotaikos, jeigu nežinote kaip elgtis, nežinote už ko laikytis šią akimirką, kaip atsirinkti, eikite pas tuos, kurie kenčia nepriteklių, kurie vargsta, pajauskite jų būseną, tada šalia tokių žmonių jūs pajusite, kas yra svarbu.
Vladimiras Ivanovas: Indijoje yra patarlė „Man batai spaudė kojas, kol bekojį pamačiau“. Ir vedose sakoma, kad jei nori praturtėti, rūpinkis tais, kuriems sekasi prasčiau nei tau ir būsi turtingas. Tokie žmonės tam ir egzistuoja, per juos pamatysi dėkingumą, t. y. prasidės energetiniai tarpusavio mainai. Toks principas.
Labai svarbu, kad žmonės išmoktų keistis energija. Bėda ta, kad žmogus dabar save laiko galutiniu tašku, visa ko centru, todėl mano taip: visa energija skirta man: pinigai priklauso man, meilė priklauso man – viskas man. O dieviškosios visuomenės idėja tokia, kad mes atiduodame energiją, o kai ją atiduodame, tai gauname dar daugiau. Kai mato, kad mes atiduodame, kad nesame tas galutinis gavimo taškas, tai duoda daugiau, kad galėtume daugiau atiduoti.

Ingrida Stankevičienė: VI maldos punktas: „Viešpatie, padėk mums, būnant vieningajame vienyje, susijungti su dieviškos išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės dvasia.“ Gerbiamas Vladimirai, pagal vedų koncepciją, ką tai reiškia? Kas vyksta su ta energija, apie kurią jūs kalbėjote? Kaip sistemoje gali pradėti formuotis ta vieningo vienio sąvoka, apie kurią kalba autorius?
Vladimiras Ivanovas: Viskas, ką aplink save matome – šeima, miestas, visa, kas jame, klausimas tik toks – supranta tai žmonės ar ne, jei žmonės tai supranta, tas miestas, ta šalis pradeda klestėti ir materialiai, ir dvasiškai, nes gyventi šeimoje visada labai palanku.
Štai, aš grįšiu namo į Sankt Peterburgą, prie manęs pribėgs dukra, ji mane myli, kasdien man piešia ir dovanoja kažkokius vaizdelius, ką ji apie mane galvoja. Grįžęs aš pasikraunu energijos. Žmona manęs laukia ir aš laukiu, kada su jais susitiksiu. Kai mes taip suprantame dvasinę šeimą, išeidami į gatvę džiaugiamės.
Jei esu kiemo prižiūrėtojas, tai iššluosiu taip gerai, kad visi džiaugsis. Kokiam darbe bedirbčiau, stengsiuosi padaryti jį kaip įmanoma geriau. Pagal karmą turiu būtent tokį darbą.
Pavydą reikia pamiršti. Jei uždirbu nedaug – nieko baisaus, o jei priklausau šeimai – tai išvis nesvarbu. Štai, mano dukra, visai pinigų neuždirba, bet gauna daugiau nei mes su žmona, juk vaikiški daiktai brangesni nei suaugusiųjų. Bent jau pas mus, Rusijoje. Tiesiog, ją mylime.
Teisinga meilė susiformuoja, kai mes suvokiame, kad visuomenėje yra tas vienijantis – dieviškasis aspektas. Kalbu apie dieviškąją visuomenę, kuri kaip šeima. Tada ne taip svarbu, kokioje pozicijoje tu esi, jei esi šeimoje. Tuomet kitaip mąstyti pradedame. Šeima – tai žmonės, kuriais aš rūpinuosi. Man svarbu, ką jiems galiu duoti šiandien.

Ingrida Stankevičienė: Štai jūs kalbėjote, kad dvasingumas – tai yra matematika, tai yra labai logiška ir praktiška. Tai koks čia vyksta procesas? Žmonės susirenka ir pradeda kurti vieną darinį. Jie vadovaujasi tam tikromis nuostatomis, ir sąveikaujant, mes matome, kad sukaupta energija kuria visumą, kuri yra didesnė nei tos visumos dalių suma. Kas įvyksta, kad ta energija įgauna visiškai kitą, dvasinę, kokybę ir veikia visą sistemą?
Vladimiras Ivanovas:
Turiu šiek tiek darbo dvasinėse komandose patirties. Ji nuostabi, nes rodo, kad, kai žmogus dirba dvasinėje komandoje, t. y. jis nori kažką gero padaryti Dievui, žmonėms, atnešti kažkokią naudą, o ne tik gauti tai, ko jis siekia, kaip tik tada atsiranda tokia sinergija. Kuo ji pasireiškia? Šitie žmonės gauna daugiau išteklių: emocinių, intelektinių, materialių, kad įvykdytų savo užduotį.

Ingrida Stankevičienė: Noriu patikslinti, kad mes dabar kalbame apie principus. Tai kai įmonė, siekdama įgyvendinti vizijas, kuria bendrą dvasią. Tokį darinį jūs vadinate dvasine komanda. Taip?
Vladimiras Ivanovas: Materialioje komandoje taip pat buvau. Man tai neįdomu, ten tiesiog dalijamasi pinigais.

Ingrida Stankevičienė: Tai jūs sutinkate, kad reali įmonė, siekianti įgyvendinti vizijas ir besivadovaujanti nuostatomis, gali kurti bendrą dvasią?
Vladimiras Ivanovas: Privalo! Kitaip įmonė žlugs. Ji nebesivystys. Žmonės bėgs iš jos. Tai neteisinga. Noriu pasakyti, kad kai mes organizuojame įmonę tik dėl pelno, pinigų, tai pasėjame joje susinaikinimo sėklą. Pelnas – antraeilis dalykas. Jis reikalingas kaip energija dvasiniams uždaviniams, tikslams vykdyti.

Ingrida Stankevičienė: Tai kokie turėtų būti tokio verslininko veiksmai, kad tam tikroje sistemoje galėtų susikurti tokia komanda?
Vladimiras Ivanovas: Idealiu atveju jis tiesiog turi žmonėms suteikti galimybę. Jis veikia kaip fasilitatorius, kitaip sakant, pagalbininkas, kuris suteikia galimybę.
Kalbant apie dvasinę komandą (turiu tokios patirties), kai susirenka tokia komanda, šie žmonės gauna daugiau išteklių visose srityse, daug daugiau negu gautų kiekvienas, dirbdamas atskirai, atsiranda daugybė naujų variantų.
Todėl yra toks labai svarbus dvasinio gyvenimo principas, kurio aš laikausi. Kad pritrauktume išteklių, tam tikrą, pavadinkime Dievo malonę, palaiminimą, turime prisiimti tokį svarbų projektą, kurio po vieną nesugebėtume įvykdyti, kur Dievo pagalba būtų būtina. Tada jis siunčia mums žmones, turinčius tam tikrų sugebėjimų, galimybių, ir tavo akyse tiesiog vyksta stebuklas.
Labai svarbu, kad motyvai būtų tyri. Ko žmonės dabar nesupranta – kad ištekliai jiems nepriklauso. Nėra žmogaus pasaulyje, kuriam priklausytų ištekliai. Jie priklauso Dievui. Jis paskirsto. Jei dirbi pagal dieviškos, dvasinės komandos principus, išteklių turėsi daugiau, nei reikia.

Ingrida Stankevičienė: Tai patikslinkime: svarbiausias principas toks, kad vizija yra orientuota ne į mane, bet į visuomenę, į jos gerovę, sąmoningumą ir dvasios kokybę?
Vladimiras Ivanovas: Taip. Dėl visuomenės gerovės.

Ingrida Stankevičienė: Gerai. O kokie kiti principai?
Vladimiras Ivanovas:
Pirmas momentas, ta vizija turi turėti filosofinį pagrindą. Kalbu apie praktinę filosofiją: kas aš, kam aš ir kaip. Taigi, viskas turi turėti pagrindą.
Ir dar vienas svarbus momentas: komandos nariai turi visada palaikyti vienas kitą kaip misijos dalyviai, kaip dieviškosios energijos atstovai. Tai labai svarbu, nes jeigu esi nusiteikęs kaip mesijas, kuris visus išgelbės, o kiti – neaišku kas, – tai nesuveiks.

Ingrida Stankevičienė: O kas tai yra „dieviškosios energijos atstovai“?
Vladimiras Ivanovas: Tai – šeima. Tai Dievo vaikai, susirinkę kartu įgyvendinti kažkokį projektą. Kiekvienas jų turi norą atnešti naudos visuomenei.

Ingrida Stankevičienė: Žinote, pas mus vyrauja toks stereotipas, jeigu jau pradedame kalbėti apie dieviškąją dvasią, tai tie žmonės būtinai kokie vargšai, menkučiai, nelaimingi. Tokie, žinote, avelės. O ar jums kaip praktikui, neatrodo, kad yra priešingai? Kad tik sveiki, tvirti, na tarkim, laisvi visuomenės kontekste žmonės (kiek jie gali būti laisvi) gali pradėti jausti, suvokti ir orientuoti aplink save visą aplinką tos dieviškos dvasios link?
Vladimiras Ivanovas: Žmonės, kurie yra užguiti, vargšai, menki, iš tikrųjų, neturi ryšio su dvasine praktika, dvasine energija. Jie nesupranta, kas tai yra. Tai žmonės, pasirinkę būti aukomis. Bet dvasinis gyvenimo suvokimas reiškia, kad turite visus išteklius.
Koks suvokimas? Žiūrėkite: aš – Dievo sūnus, noriu jam tarnauti, tarnauti kitiems jo vaikams, tai negi man neduos? Tereikia paprašyti! Jei kol kas negaunu, vadinasi, kol kas nesu pasiruošęs gauti. Kol kas privalau išnaudoti tai, ką turiu. Todėl žmogus su dvasine perspektyva privalo būti labai drąsus. Už jo stovi labai didelė jėga. Niekas jam negali pakenkti. Jei jo reikalas teisingas, jei jis palaimintas iš aukščiau, bet kuriuo atveju bus sėkmingas.
Žmonės, užsiimantys dvasine praktika, su kuriais aš bendrauju, turi labai stiprų charakterį. Pavyzdžiui, aš sutikau savo dvasinį mokytoją, kai man buvo 15–16 metų. Kurį laiką su juo bendravau, ir dabar klausausi jo paskaitų, daug susirašinėjam, jis taip pat dažnai keliauja, todėl retai matomės gyvai. Bet jis labai mane įkvėpė padėti jam. Dėl to ir aš keliauju.
Keliauti sunku. Kartais nesinori važiuoti į kokią vietą, kur esi kviečiamas, lėktuvai jau pribaigė, galvą nuo jų skauda, tik iš pradžių atrodo, kad keliauti – šaunu. Kai tau penki skrydžiai per mėnesį – jau nebe šaunu, o nemalonu. Nepaisant visko, mane labai įkvepia, kad mokytojas manimi pasitiki, kad perdavė man dalį savo misijos – daryk, ir tu gali – ir aš jaučiu tą jėgą. Todėl į kampą užspeisti, suvargę žmonės – ne tie, kurie dvasingi, nes nesupranta filosofijos, t. y. neturi dvasinio matymo. Žmogus, turintis dvasinį matymą, neturi nė kruopelytės pavydo, piktumo. Jie turi aiškią, tvirtą vidinę ašį, nors iš išorės – minkštas, o viduje – nepalaužiamas, nes turi misiją.

Ingrida Stankevičienė: Ar Jums keliaujant, bendraujant, skaitant paskaitas teko sutikti tokių verslininkų?
Vladimiras Ivanovas: Yra kai kurių pavyzdžių, kuriuos priskirčiau tam. Gaila, kad nepažįstu šios laidos autoriaus, kaip verslininko, bet manau, kad jis būtent toks, jei turi tokius maldos principus.

Ingrida Stankevičienė: Eime prie VII maldos punkto: „Viešpatie, padėk mums, gyvenantiems žemėje, kurti pasaulyje dieviškos išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės dvasios harmoniją“.

Vladimiras Ivanovas: Galbūt galėčiau pridurti, kad šiuo metu, gyvendami žemėje, turime galvoti apie ateitį, nes vieną kartą šis gyvenimas baigsis. Mirties akimirka, kaip sako vedos, įvertina visą ankstesnį gyvenimą. Kaip mes mirštame: ar aplink mus susiburia mylintys mus, kurie laimina, linki sėkmės, dėkoja už gyvenimą kartu? Tada žmogus miršta laimingas. O tų žmonių širdyse lieka gyventi.
Galima mirti taip, kad niekas neateis, tik lauks, kol nusibaigsi, kad liktų tavo butas ar namas, kuriame gyveni.
Taigi, svarbu galvoti apie tai, kad šiame pasaulyje mes neamžinai, kad vienąkart teks išeiti, kad ši situacija laikina. Tai labai svarbus filosofinis momentas. Jis leidžia mums per daug neįsitraukti į šio pasaulio problemas.

Ingrida Stankevičienė: O imkime ir paklausykime paties autoriaus štai šito VII maldos punkto komentaro.
Augustinas Rakauskas: Mes vieni esame silpni. Turime jungtis. Bet su kuo galime jungtis? Galime jungtis su tais, kurie eina tuo pačiu keliu. Susijungus bus tik žmonių supratimo susijungimas. Mes suprantame, kad dvasia yra svarbiausia. Žinome, kad jeigu mūsų dvasia susijungs, tai veiks dėsnis, parašytas Biblijoje: kur du, ten ir aš. Jeigu jau jungiasi du žmonės, su bendra dvasia, tai jau dalyvauja ir dieviškoji dvasia. Ji padeda, nes atsiranda bendraminčių, susigeneruoja išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės dvasia jau dviejų žmonių.
Kadangi mes suprantame, kad apgyvendinus dieviškąją dvasią, reikia eiti toliau. Dieviškoji dvasia kuria. Bet ką kuria? Žmogus kuria daiktus, o dieviškoji dvasia kuria harmoniją. Ir todėl VII punktas orientuotas į dieviškąjį produktą. Norint sukurti harmoniją, reikia dieviškosios dvasios. Ir kadangi tas darbas orientuotas į visuomenę, į žmones, kurie sudaro tą dieviškąją žmonijos dvasią, nes kiekvienas turi tą pradą, tai mes paskutiniu aštuntuoju išsivystymo lygiu jau kreipiamės ir prašome palaiminimo.
Vladimiras Ivanovas: Turiu pakomentuoti? Sunku komentuoti. Tai iš vis idealus variantas!

Ingrida Stankevičienė: Žinote, Vladimirai, kadangi jūs dabar nekomentuosite, tai aš jums paskaitysiu mintį iš knygos, ji man žiauriai patinka: „Siekdami jungti savyje kitų žmonių gyvenimo patirtį, išmokime tarp skirtingų sąvokų ir nuomonių įžvelgti tiesas, naudingas visiems. Daugindami bendrą visuomenės išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę, jungdami visa tai į vieningojo vienio dieviškosios dvasios būseną, eikime dieviškumo keliu.“
Štai maldos autorius mums parodo, kaip veikiame dviejose realybėse.

Vladimiras Ivanovas:
Vėl papasakosiu istoriją apie Akbarą – didįjį Indijos imperatorių. Jis turėjo daug patarėjų – visi buvo musulmonai ir tik vienas – indas, vardu Birbalas. Todėl kiti jo nemėgo ir norėjo atsikratyti. Birbalas buvo labai išmintingas ir gudrus. Yra daug istorijų apie tai, kaip jis išsisukdavo iš kitų ministrų pinklių.
Kartą pas imperatorių Akbarą atėjo vietiniai pirkliai ir ėmė jį aukštinti: tu didis imperatorius, tavo dėka mūsų verslas, miestas ir visa valstybė klesti, tu didingesnis už Alachą. Akbaras susidomėjo: „Žinoma, aš Alachas, Dievas, bet didesnis už Alachą – tai įdomu“. Ir jis pradėjo klausinėti savo ministrų, ar tai tiesa. Tie nežinojo, ką atsakyti, nes jei sakys, kad tiesa, teks įrodyti, jei neįrodys – laikys kvailiais. O jei pasakys, kad imperatorius mažiau didingas, tai įsižeis, išvarys ar galvą nukirs. Galiausiai ministrai nusprendė Birbalą pakišti – „Jis žino!“ Akbaras atsisuko į Birbalą su klausimu, o tas nesudvejojęs atsakė: „Žinoma“! Visi ministrai pamanė, kad jis įkliuvo, nes negalima būti aukščiau už Dievą. Imperatorius pareikalavo: „Įrodyk!“ Birbalas sako: „Yra mažiausiai vienas dalykas, kurį tu gali padaryti, o Alachas negali“. „Koks gi?“ „Alachas niekaip negali išvaryti iš savo karalystės, o tu – gali!“
Noriu manyti taip, kad mes jau esame Dievo karalystėje, jau egzistuojame dieviškojoje tikrovėje, bėda ta, kad mes patys darome ją materialią.

Ingrida Stankevičienė: O kaip šia nuostata galima naudotis praktiškai?
Vladimiras Ivanovas: Aš stengiuosi gyventi ja vadovaudamasis, aš jau gyvenu dvasinėje tikrovėje, man nėra kur pasitraukti. Aš jau gyvenu Dievo karalystėje.
Jei imame du pasaulius – materialųjį ir dvasinį, tai gali kilti idėja, kad materialiajame pasaulyje reikia gyventi praktiškai, bet kai suprantu, kad yra tik dieviškoji tikrovė, tai taikau dieviškuosius dėsnius. Ir jie veikia. Todėl aš savo sąmonėje stengiuosi nedalyti pasaulio į dieviškąjį ir materialųjį.

Ingrida Stankevičienė: Gerbiamas Vladimirai, savo klausime neturėjau minties dalyti pasaulį į dievišką ir materialų. Jokiais būdais ne. Kalbu apie dualumą, kuriame nuolat veikiame ir apie mūsų požiūrį, apie mūsų gebėjimą nuolatos tai jungti.
Klausimas jums toks: kaip jūs manote, kaip praktiškai, bet praktiškai, galima prieiti prie harmonijos?

Vladimiras Ivanovas: Turime ieškoti bendrumų tarp žmonių. Dabar ieškoma skirtumų: tu rusas, o tu – lietuvis, amerikietis. Taip pat ir per žinias. Dabar akcentas – skirtumai. Aš intelektualas, o tu – paprastas darbininkas – tarp mūsų riba. Pagal dvasinį principą turim ieškoti bendrumo. Kai randame, kas bendro, tada galime svarstyti skirtumus – pozityviai.
Pavyzdžiui: vyrai ir moterys – visiškai skirtingos būtybės – teisingai? Bet vaikai gimsta būtent jiems. Dėl to, kad jie – skirtingi. Vienodiems žmonėms, net jei jie sukuria šeimą, kas dabar galima, vaikai negimsta. Geriausias efektas gaunamas, kai žmonės gali įvertinti skirtingumą. Kad pozityviai įvertintume skirtumą, reikia pirmiausiai nusistatyti, kuo mes vieningi, suprasti bendrumą.

Ingrida Stankevičienė: O kas pagrindas bendrumui rasti?
Vladimiras Ivanovas: Suvokimas, kuo mes vienodi. Dvasiniame lygmenyje mes visi tokie patys – ir vyrai, ir moterys. Dvasiniame lygmenyje tų skirtumų nelieka. Nėra skirtumo sielos, kurios manyje ir jumyse, mažo vaiko ar pagyvenusio žmogaus. Dvasinė energija visur – ta pati. Reikia pradėti nuo šio lygmens.
Kodėl pas mus šiuo metu tiek daug dėmesio teikiama skirtumams? Kaip tik todėl, kad žmonės nesupranta dvasinės tikrovės, nesupranta sielos. Todėl žmonėms sunku kurti santykius. Bet jei bent jau teoriškai pabandysiu sutikti su tuo, kad kitas žmogus toks pats kaip ir aš, tik, sakykim, jo karma kitokia, todėl jis skiriasi nuo manęs, vien nuo tokio bandymo man bus lengviau užmegzti santykius ir bendradarbiauti.

Ingrida Stankevičienė: Štai mes jau antrą laidą kalbame apie įmonę, kurioje žmonės, siekiantys įgyvendinti bendras vizijas, kuria bendrą dvasią. Jūs kalbėjote apie bendrą šeimos dvasią.
Pasakykite, praktiškai, kokias suteikia man galimybes tokia įmonės dvasia?

Vladimiras Ivanovas: Jei jūs turite tokią galimybę išreikšti meilę, priimti meilę, esate laimingas žmogus. Jei bent kurioje organizacijoje, įmonėje žmonės susikūrę tokius santykius, kad jie turi galimybę skleisti vienas kitam meilę, rūpestį, tai laiminga organizacija, tai laiminga šeima. Ir žmonės veršis, kad į ją patektų. Tai labai svarbus principas.

Ingrida Stankevičienė: Na va, jūs vėl sulyginate įmonę su šeima. Tai harmoningoje šeimoje, turinčioje bendrą dvasią, visi yra lygūs. Ir sūnus, ir senelis, ir prosenelis. Visų patirtys yra tolygios. O štai įmonėje, ar yra vietos tokiai dvasiai?

Vladimiras Ivanovas: Turi būti. Kitaip organizacija, įmonė neišgyvens ilgai, jeigu nebus kartų perimamumo. Jei šis momentas yra, įmonė pritrauks labai kvalifikuotų žmonių, kurie nori priimti meilę ir ja dalytis, organizacija vis stiprės.

Ingrida Stankevičienė: O kaip tokia organizacija, kuri generuoja bendrą dvasią, gali veikti šalį?
Vladimiras Ivanovas: Vien savo buvimu. Jau vien todėl, kad egzistuoja. Net nebūtina kokia nors politinė valia. Žmonės patys eis į tokią organizaciją.
Laimingas žmogus keičia visą teritoriją aplinkui save. Vien savo buvimu. Tai faktas. Patikėkite manimi, mačiau tai daugybę kartų. Jei laimingas žmogus atsiranda šeimoje, ji pradeda keistis. Ko gi jis staiga toks laimingas? Patyliukais visi prisitaiko, nes visi nori būti laimingi.
Niekas nenori, kad juos išnaudotų, visi nori turėti lyderį, vedantį aukštesniojo tikslo link, visi nori matyti šį tikslą. Jei kam nors tai pavyko padaryti, žmonės patys ateis ir klaus.

Ingrida Stankevičienė: Vadinasi, tokio laimingo žmogaus pamatas yra maldos pagrindiniai keturi faktoriai: tai išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė, kuriems sąveikaujant žmoguje formuojasi praktinis gebėjimas duoti ir gauti.
Vladimiras Ivanovas: Taip. Sutinku – gebėjimas duoti ir priimti meilę.

Ingrida Stankevičienė: Pereikime prie VIII maldos punkto: „Viešpatie, palaimink mus šiame kelyje. Palaimink visus, su kuriais mes buvome praeityje, palaimink visus, su kuriais mes esame dabar, palaimink visus, su kuriais mes būsime ateityje. Padėk mums, dangaus ir žemės sieloms, būti dieviškos išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės dvasios vieninga gyvybės galia“.
Vladimiras Ivanovas: Palaiminimai labai svarbūs. Nes jei jūs norite padaryti kažkokį svarbų dalyką, jums reikia, kad kažkas tai prastumtų. Aš visą laiką tai darau, visą laiką kreipiuosi. Visąlaik siekiu dalykų, kurių pats negaliu padaryti, kad gaučiau palaiminimą, kad matyčiau tą stebuklą, kai tu tarsi ir negali to pasiekti, bet tai įvyksta. Jei norime pasiekti tikrai didingą tikslą, palaiminimas būtinas, nes savo pastangomis tai neįmanoma. Taip veikia sistema. Palaiminimas reiškia, kad tu sutinki su savo tikrąja padėtimi: aš – po Dievu. Aš ne lygus su juo, aš ne aukštesnis už jį, o aš esu po juo. Man labai svarbu, kad jis pasidalytų su manimi savo energija, kad jis man padėtų, kad tarp mūsų būtų ryšys. Palaiminimas plačiąja prasme – tai galimybė išplėsti savo galimybių ribas, net jei tam nėra jokių materialių sąlygų, net jeigu pagal karmą, pagal likimą – tai nepriklauso, o palaiminimas lengvai tai padaro. Tai – stebuklas.

Ingrida Stankevičienė: O kaip jūs žiūrite į tai, kad verslininkas VIII punkte suskaldo laiką į tris dimensijas?
Vladimiras Ivanovas: Tai tiesiog sveikas protas – mes gyvename praeityje, dabartyje ir ateityje. Taip veikia materialioji tikrovė. Laiko energija kaip tik ir pasireiškia per praeities, dabarties ir ateities formą. Esmė ta, kad turime išmokti gyventi dabar, nes tik dabartyje galima realiai ką nors daryti. Praeityje negalima nieko daryti ir ateityje nieko nenuveiksi. Būtina teisingai paskirstyti pastangas būtent dabar.
Vedos turi vieną labai gerą nuostatą, ten sakoma, kad protingas žmogus turi siekti žinių ir turto lyg būtų nemirtingas ir tuo pačiu metu jis turi siekti daryti gerus darbus taip, lyg mirtis jau būtų nutvėrusi jį už plaukų.
Mes žiūrime į praeitį, nes kitaip nepamatysime ateities. Istorija vis kartojasi. Jei nematome praeities, vadinasi, nesimokome iš svetimų klaidų, o tai reiškia, kad teks mokytis iš savų. O tai kvaila, nepraktiška. Ir mes turime galvoti apie ateitį ta prasme, kad mes privalome kurti planus. Jei kuriame planus, kaip patys būsime laimingi, tai Dievas iš jų juoksis. Sakoma, jei nori prajuokinti Dievą, tai papasakok apie savo planus. Jei kuriame planą, kaip įgyvendinti Dievo planą, susijusį su kitais žmonėmis ir mumis pačiais, tuomet gausime tam reikalingus išteklius, pagalbą, gausime palaiminimą. Todėl svarbu kurti planus.
Pavyzdžiui, aš vakarais apsvarstau, ar praėjusi diena priartino mane prie mano plano, mano tikslo, jei ne – einu miegoti liūdnas. Tačiau paprastai kažkas gero visada būna, visada. Štai šiandien eisiu miegoti patenkintas.

Ingrida Stankevičienė: Žinote, Vladimirai, aš jūsų klausau ir prisiminiau mokslininkų teiginį, kad žmogaus mintys, kaip informacija, yra ne jo smegenyse, o aplink jį, erdvėje. Ir norėdamas prie tos informacijos prisikasti, žmogus jau turi tobulinti savo instrumentus. Ir štai jūs pasakėte vieną iš būdų, tai – nuolatinis valymas savo kanalų malda, palaiminimu. Štai jūs užsiminėte, kad mes nesame laisvi. Jeigu aš pažįstu dėsnius, atpažįstu dėsningumus, tai ar mano mokėjimas tuo naudotis, supratimas, mano jausmai jau yra ta laisvės galimybė?
Vladimiras Ivanovas: Mes esame laisvi veikti tų įstatymų ribose, kurie yra tame pasaulyje, kuriuos nustatė dieviška jėga. Sakykime, jei nuspręstume šokti iš šios studijos 7 aukšte – užsimuštume, nes mes ne paukščiai, tai jie gali ištiesti sparnus ir sklęsti. Ta prasme mes nesame laisvi, t. y. negalime daryti to, kas prieštarauja dieviškiems šio pasaulio dėsniams, bet šių dėsnių ribose – esame visiškai laisvi. Pavyzdžiui Šengeno erdvėje galite laisvai keliauti, nors… žemiški įstatymai kinta, na, bent Lietuvoje galite laisvai važiuoti. Esate laisvi, jeigu laikotės taisyklių. Jei, sakykim, važiuojate dešine puse, neviršydami nurodyto greičio, esate laisvi. Niekas neprieštaraus, bet jei važiuosite priešinga puse, atbulomis ar panašiai, laisvę prarasite. Esame nelaisvi ta prasme, kad negalime nepaisyti dėsnių, o laisvi esame, kai jų laikomės, čia yra kūrybinio potencialo: daryk viską, kas tau patinka, kas įdomu. Štai ką turiu omenyje, kalbėdamas apie laisvę.

Ingrida Stankevičienė: Ar teko būti tokiose grupėse, susibūrimuose, įmonėse, kur sąveikaudami žmonės sugeba nuskenuoti aplinkui juos esančią informaciją?
Vladimiras Ivanovas: Faktas, taip. Tai vienas iš šios sinergijos aspektų. Jei patenki į gerą organizaciją, gerą komandą – tiesiog jauti, kaip oras įelektrintas koncepcijomis, idėjomis, tu tiesiog sėdi šalia ir naudojiesi tuo. Taip visada darau: stengiuosi bendrauti su žmonėmis, kurie aukščiau manęs. Tiesiog šalimais įsitaisai ir gali daug pasisemti.

Ingrida Stankevičienė: Tai kokią būseną žmonės turi išsaugoti dirbdami, kad ši erdvė nesitrauktų, o priešingai, plėstųsi?
Vladimiras Ivanovas: Svarbiausias momentas, tokį mes matome rudenį, kaip paukščiai, kurie žiemoja pietuose, išskrenda išsidėstę raidės „V“ forma. Jei kuris nustos mosuoti sparnais – nukris ir negalės kaltinti dėl to kitų: „Ei, juk mes visi kartu“, ne, privalai pats mojuoti sparnais. Todėl labai svarbu, kad kiekvienas komandos narys skirtų laiko ir kokybiškai vystytųsi, kaip asmuo, tada jis bus sveika komandos dalis. Jei ir vienas žmogus komandoje turi žemą sąmoningumą, jis tems visus žemyn. Komanda svyruos aukštyn žemyn, todėl komandos lyderis visada turi stebėti, kad bendra būsena būtų nukreipta į viršų. Jei žmogus smunka, reikia skirti daug laiko jam pakelti, todėl labai svarbu, kad kiekvienas narys turėtų savo dvasinį gyvenimą – ne tik komandoje, bet ir namie. Negali būti taip, kad atitrūkęs nuo komandos nusiimu kaukę ir tampu paprastu žmogumi, kuriam viskas leistina. Ne, komandos vertybės turi galioti visur – ir šeimoje, bet kur. Tada, eidamas į komandą toks pasikrovęs, galiu būti labai naudingas. Ir komanda nesugrius. Taigi – labai svarbu kiekvienam komandos nariui asmeniškai vystytis.

Ingrida Stankevičienė: Žinote, kaip buvo sakoma, kad anksčiau žmogus galėjo sėdėti, kokioje statinėje arba ant uolos žiūrėti į vieną tašką, nevalgyti, medituoti ir šitaip pasiekti tą dievišką būseną. Dabar, kai pasaulis tampa integralus, kai be santykio su kitais, be to nuolatinio derinimo – aš ir visuomenė, visuomenė ir aš, žmogus neturi jokių galimybių susilieti su aukštesne dimensija. Ir ar jūs sutinkate, kad dvasinių tiesų ieškojimą iššaukia žemėje vis didėjantis egoizmo lygis?
Vladimiras Ivanovas: Iš tikrųjų taip buvo visada. Todėl pasikartosiu, yra mokytojo, guru principas, sakantis, kad negali tobulėti, kol neturi vyresniojo. Labai įdomu, kas yra tas guru. Vienas iš mano mėgstamų aiškinimų guru yra tas, kurio nuomonė yra svarbesnė nei tavo. T. y. tu privalai į ją įsiklausyti. Kitas klausimas, ar tu ja vadovausiesi, bet įsiklausyti – privalai. Taip reikia žiūrėti į vyresnįjį. Gali elgtis savaip, apsvarstyti kartu su juo, bet atkreipti dėmesį – būtina, nes vyresnieji turi daugiau patirties. Pastaruoju metu sakyčiau ne tiek ego išaugo, kiek žmonių vienišumas, saviizoliacija, žmonės nuolat įveda save į izoliavimosi nuo aplinkos būseną. Bet iš principo, tai ir yra tas pats ego.

Ingrida Stankevičienė: Vladimirai, mes priėjome prie vienos labai svarbios dvasinės savybės, tai yra  altruizmas. Štai aš jums paskaitysiu, internete suradau tokį pranešimą: „Mokslininkai nustatė, kad altruizmo geno, kaip mes jį suprantame, nėra. Jis egzistuoja tik kaip kolektyviškumas. Kai aš veikiu kaip egoistas viso organizmo naudai, nes be šito aš pats neišgyvensiu. Pavyzdys iš skruzdėlių gyvenimo. Kai skruzdėlė užsikrečia mirtinu virusu, ji išeina iš skruzdėlyno, kad neužkrėstų kitų. Taip pat yra teigiama, kad vadinamas skruzdėlių altruizmas yra užkoduotas genetiškai, jos vykdo įsakymą, jos neturi valios laisvės. Kada Tarybų sąjungoje norėjo žmones padaryti komunistais, bandė jiems sukelti sąmoningą norą duoti sąmoningą meilę kitam žmogui, kurios gamta žmogui nėra davusi. Žmogui nėra ko lygintis su skruzdėlėmis. Jei žmogus būtų užprogramuotas kaip skruzdėlė, tai galvotų apie kitus. Bet tai ne altruizmas, o tas pats egoizmas. Kai motina galvoja apie vaiką, ji nėra altruistė, nes savo vaiką mato kaip savo pačios dalį, be to, pačią svarbiausią“.
Taigi, prašau pasakykite, pagal vedų koncepciją, kas yra altruizmas? Kaip jis veikia praktiškai? Juk valgydamas bandelę ir duodamas atsikąsti kitam aš juk nedarau altruistinio veiksmo?

Vladimiras Ivanovas: Altruizmas yra, kai duodi žinias, kultūrą, kuria naudodamasis žmogus gali pakeisti savo gyvenimą į gerą. Taip manau. Tikras altruizmas – duoti žmogui kažką labai vertingo, kas pakeistų jo gyvenimą. Jei kalbame apie dvasines žinias, tai jos turi didžiulę jėgą, nuostabią galią. Jos pakliūna mums į širdį ir pradeda ją keisti tarsi savaime, nors žmogui atrodo, tik vieną frazę iš kokio šventraščio išgirdo, bet ji gyvena širdyje keletą metų ir ją švarina. Aukštesnysis altruizmas – teikti dvasines žinias. Skirtingi žmonės skirtingai pritaikys ir savo konkrečioje situacijoje gaus kažkokį didžiulį gėrį. Man altruizmas, kai duodi žmogui galimybę pakeisti savo kultūrą, savo vidinę ekologiją.

Ingrida Stankevičienė: Realus faktas. Pas Mahatmą Gandį po mūšio su musulmonais atėjo vyras vedinas berniuku, užmušęs berniuko tėvą. Jis paklausė mokytojo, kaip išpirkti savo kaltę. Gandis liepė tam vyrui išauginti vaiką pagal jo tėvo tradicijas – musulmoniškai. Ar tai altruizmas?
Vladimiras Ivanovas:
Sakyčiau taip, nes žmogus norėjo išpirkti savo kaltę, todėl – taip. Man nepatinka altruizmas, kaip sakėte, kai daliji bandeles. Duodi iš viršaus žemyn: prašom, imkit, matykit, koks aš didis.

Ingrida Stankevičienė: O kaip altruizmas pasireiškia įmonėje? Ir kaip jį diegti?
Vladimiras Ivanovas: Mes turime bendrą tikslą ir turime dėl jo stengtis, ir bendro tikslo dalys turi būti tikslas visiems įmonės darbuotojams. Įmonė turi rūpintis, kad žmonės, kurie joje dirba, vystytųsi fiziškai, būtų sveiki, vystytųsi emociškai, t. y., kad mokėtų kurti santykius, būtų laimingi, taip pat kad vystytųsi intelektualiai, jie turi gauti išsilavinimą, taip pat ir dvasinį, ir vystytis dvasiškai. Kai kursime įmonę, ugdysime stiprias pilnavertes asmenybes, tai bus altruizmas.

Ingrida Stankevičienė: Nuo ko priklauso, kad būtų iškeltas toks aukštas tikslas?
Vladimiras Ivanovas:
Nuo protingiausiojo. Mano mama kartą pasakė, kai pešėmės su broliu: „Kuris protingesnis, tas nustos pirmas“. Daugiau nebesipešiau, ji pataikė, nes norėjau būti protingas. Kas geriau suprantą svarbą, tas ir vystys tokią kultūrą.

Ingrida Stankevičienė: O kaip jauniems žmonėms, kurie ateina dirbti į įmonę, ugdyti sąmoningo šeimininko savybes? Atsakomybę už bendrus veiksmus, už tai, kad visi pasiektų tą tikslą.
Vladimiras Ivanovas: Manau, kad bus žmonių, su kuriais tai nepavyks. Tai reikia iš karto priimti. Kai kurie dar nebus pasiruošę dirbti tokioje komandoje. Svarbu tai kuo greičiau pamatyti, kad jie nesugriautų visos komandos. Esu matęs, kaip žlunga geros komandos dėl kokio netikėlio, turinčio visiškai skirtingą koncepciją. Jis tiesiog po lašą lašina tas neigiamybes į komandą. Komandoje turi veikti gera vertybių apsaugos sistema: jei žmogus sutinka su vertybėmis – prašom, net jei dar neturi reikiamų įgūdžių – išmokysim. O jei žmogui netinka komandos vertybės, tai jokios jo kompetencijos gali nepadėti – reikia būti atsargiems.

Ingrida Stankevičienė: Bet per netikėlį galima aptikti silpnąsias komandos vietas.
Vladimiras Ivanovas: Taip, bet tai kelia pavojų visai komandai. Svarbu, kiek jis stiprus. Dažnai jie turi stiprų ego ir užkrečia juo kitus.

Ingrida Stankevičienė: Jūs nemažai kalbėjote apie lyderį. Ar lyderis tik generuoja idėjas, ar jas ir taip pat su komanda pildo?
Vladimiras Ivanovas: Sakoma, kad lyderis turi būti tingus. Yra keturi lyderių tipai: blogiausias – kvailas ir aktyvus, kuris visus ant blakstienų sustato ir gyvenimą sugadina, šiek tiek gerėlesnis – kvailas ir pasyvus, toks niekur nesikiša, šiek tiek geresnis – protingas ir aktyvus, o geriausias – protingas ir tingus, nes jis visus įkvepia kažką daryti, o pačiam lieka daug laiko vystyti vizijas, nes lyderis yra tas, kuris mato vizijas, o ne tas, kuris jas įgyvendina. Daugelis vadovų daro šią klaidą – tampa darbininkais. Lyderis turi kurti ir dalytis vizijomis. Vadinasi, jis turi bendrauti, mąstyti, kitaip sakant – tinginiauti. Žmogus, kuris moka įdarbinti kitus – labai išmintingas. Kvailys pats savęs negali išjudinti.

Ingrida Stankevičienė: Negaliu jums Vladimirai neužduoti moteriško klausimo: ką moterys, dirbančios didelėje įmonėje, turi apie save žinoti svarbiausio?
Vladimiras Ivanovas: Moteriai labai svarbu nedirbti vien dėl pinigų, kitaip ji tampa darbiniu arkliu. Tik vyrai gali dirbti dėl pinigų ir taip vystytis, t. y. stiprėti. Moteris, dirbanti dėl pinigų, degraduoja. Moteris turėtų dirbti dėl to, kad jos darbas neša naudą visuomenei. Tokią nuostatą turi turėti moteris. Tik dirbdama visuomenės labui moteris vystysis ir bus laiminga. Antras dalykas – kolektyve privalo būti tarpusavio santykių etiketas. Etiketas – tai teisingos tarpusavio ribos.

Ingrida Stankevičienė: Gerbiamas Vladimirai, labai norėtume išgirsti jūsų palinkėjimą „Žinių radijo“ klausytojams.
Vladimiras Ivanovas: Labai norėčiau, kad Lietuva vystytųsi. Man labai patinka šita šalis, patinka lietuviai. Labai norėčiau, kad lietuviai išmoktų spręsti problemas bendrai. Kad susikurtų vienybės dvasia. Ir tada neturėsite jokių problemų šalyje. Ji vystysis, klestės.
Reikia draugauti tarpusavyje, su artimiausiais kaimynais, visada stengtis susitarti, elgtis draugiškai. O jūs tai jau darote. Patarčiau likti, kokie esate dabar. Tik pridėkite sau šiek tiek dvasinės energijos ir tapsite dar geresni. Man labai patiktų atvažiuoti į šalį, kur žmonės stengtųsi laikytis tokių nuostatų, gal net nebeišvažiuočiau iš jos. Labai vertinu tokius dalykus. Norėčiau, kad toje vietoje, kur aš gyvenu, būtų laikomasi tokių principų.

Spausdinti