pusele_cmykKaip naudotis malda, kad ji veiktų? Kaip galiu jausti, kad ji veikia? Nejaugi malda veikia tik tada, kai jautiesi bejėgis iki isterijos?

Augustinas Rakauskas: Kaip tik tokią būseną aš ir išgyvenau. Joje ir gimė malda. Kai mano vidus šaukė ir ieškojo, kreipiausi į Dievą. Aiškiai mačiau, kad valstybėje teisingumo nėra, iš visko daromas verslas, kad negaliu iš žmonių gauti šito atsakymo, nors mirštu iš dvasinio bado, iš prasmės viso to darbo nesuradimo! Neturėjau jėgų laukti, kada išvirs tas demokratinis ateities viralas! Negalėjau viduje sulaikyti to, kas manyje darėsi po šitos M. Gorbačiovo pertvarkos, ir žodžiai po truputį pradėjo dėliotis, vaikščiojant po „Harmony parką“, kuris tada buvo tik kaimelis, pats nepajusdavau, kad prašiau pagalbos: „Viešpatie, padėk man suvokti, kaip čia reikia elgtis, kas čia vyksta?“

Kaip pritaikyti maldą praktiškai? Aš radau tik tokią išeitį, – garsiai melstis. Ir dabar mano pastanga – pripildyti eterį to garso, tų vibracijų, tos dvasios, kuri sugulusi į maldą iš išgyventos būsenos.

Mano sakoma malda turėtų būti verslininkų malda, nes ten yra verslo sėkmės aksioma. Kiekvienas iš esmės nors kiek sąmoningas verslininkas siekia visko, kas toje maldoje sudėta. Kas, pasakykit, joje gali netikti verslininkui? Ar jam neįdomu, kokia prasmė to viso darbo, kur slypi esmė tų kūrinių, kuriuos jis kuria? Kadangi mane kamavo tie klausimai, pirmasis punktas taip ir susiformulavo: „Viešpatie, padėk mums suvokti gyvenimo esmę, savo egzistencijos prasmę, savo gyvenimo tikslą“.

Kodėl „mums“? Jeigu aš vienas suvoksiu, o nesuvoks mane supantys žmonės, tai nebūsiu laimingas.

Kas toliau? Supratau, kad be dieviškosios dvasios, vien su žmogiškuoju supratimu ir dvasia, nieko nepadarysiu. Todėl antrasis punktas sugulė: „Viešpatie, padėk mums Tavo sūnaus nuostatų pagalba, jo dvasioje, priimti gyvenimo išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę“. Toliau man mano būsena diktavo: „Viešpatie, padėk mums savo sielos būsenoje apgyvendinti išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės vienybę“, nes tada man jau iš patirties buvo aišku, kad vien su išmintimi, vien su teisingumu, vien su tikėjimu arba vien su meile niekas neveikia, supratau, kad veikia tik tada, kai visi keturi faktoriai tavyje dalyvauja.

Jau tada supratau, kad nuo Dievo priklauso, ką tu savo gyvenimo kelyje sutinki, ir be jo pagalbos, be visos žmonijos išminties negali tinkamai jo priimti. Ir atsirado ketvirtasis punktas: „Viešpatie, padėk mums kiekvieną sielą, per tavo malonę sutiktą gyvenimo kelyje, priimti išmintingai, teisingai, tikint ir mylint“.

Ką reiškia priimti žmogų išmintingai? Jeigu tas žmogus yra klastingas? Reikia išminties suprasti, ar tu sugebėsi su juo koreliuoti savo dvasia, nes netgi atstumti, atmesti, atsisakyti dirbti, bendrauti – reikia išminties. Žinau, kad Dievas siunčia žmones, tai jo ir prašau padėti atsijoti pelus nuo grūdų.

Gyvenimo kelyje daug žmonių, siekiančių išminties, vaikšto, tai penktajam punktui sudėlioti pradėjau kalbėti, jausdamas ir galvodamas: „Viešpatie, padėk mums susivienyti su visais einančiais išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės keliu“. Žinau, kad tai nuo manęs nepriklauso, žinau, kad be Dievo pagalbos nesusijungsiu su tais skirtingais žmonėmis.

Prašau Viešpaties sujungti mus, padėti susikalbėti šeštuoju punktu: „Viešpatie, padėk mums, būnant vieningajame vienyje susijungti su dieviškosios išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės dvasia“. Suprantu, kad visi žmonės, einantys išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės keliu, neturi daugiau su kuo jungtis, tik artėti prie dieviškosios dvasios.

Jeigu galėtume priartėti prie dieviškosios dvasios, kurią skleidžia į pasaulį visi išmintingi, geri žmonės, ką mes su tuo darytume? Daugiau milijonų uždirbtume? Mes galėtume kurti pasaulyje harmoniją!

Dėl to septintuoju punktu tos harmonijos prašau, įsipareigoju: „Viešpatie, padėk mums, gyvenantiems žemėje, kurti pasaulyje dieviškos išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės dvasios harmoniją“. Aš įsitikinęs, kad veikiame pasaulyje ne tik su tomis sielomis, kurias matome, bet ir su tomis, kurios šiandien nedalyvauja kūnuose, bet su jomis turime ryšį. Aštuntajame punkte išskleidžiu tokią vidinę būseną: „Viešpatie, palaimink mus šiame kelyje, palaimink visus, su kuriais buvome praeityje, palaimink visu, su kuriais esame dabar, palaimink visus, su kuriais būsime ateityje, padėk mums, dangaus ir žemės sieloms, būti dieviškos išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės dvasios vieninga gyvybės galia“. Žinodamas, kad negalima nieko smerkti, ant nieko pykti, prašau Viešpaties, kad jis palaimintų mus, nes bet kokia veikla, bet koks verslas, nepalaimintas Dievo dvasios, neturi perspektyvos. Būdami žmonėmis, esame tarp dangaus ir žemės ir kartu veikiame su dangiškąja dvasia – dieviškąja, ir su žmogiškąja. Štai kaip yra gimusi malda ir kaip ja naudojuosi. Aš ja gyvenu. Stengiuosi realizuoti. Nors jau mažai dalyvauju versle, bet džiaugiuosi, kad Dievas davė man sveikatos tai, ką išjaučiau, ką išgyvenau, perkelti į „Globalios jausmo proto dvasios“ knygą.

Visas pokalbis (galima skaityti ir klausyti).

Spausdinti