Prof. habil. dr. Juozas Mureika apie verslininko Augustino Rakausko knygą „Globali jausmo proto dvasia“

Žurnalistė Ingrida Stankevičienė: Gerb. profesoriau, labai norėtume sužinoti, kaip Jūs interpretuojate knygos „Globali jausmo proto dvasia“ pavadinimą.

Juozas Mureika: Knygų pavadinimai gali būti pasirenkami tiek pagal bendrą knygos turinį, tiek pagal svarbiausias idėjas, tiek pagal leidinio paskirtį ar žanro pobūdį. Kartais tai lemia ir reklaminiai arba vien tik estetiniai motyvai. Be to, gali būti pridedama ir paantraštė. Manyčiau, kad šiuo atveju knygos pavadinimą autorius tinkamai suformulavo turėdamas net kelis motyvus.

Svarbiausia, regis, buvo įvardyti savo koncepcijos esminę idėją, t. y. jausmo proto sampratą. Kiti du žodžiai (globali ir dvasia) taip pat reikšmingi. Pirmasis iš jų nukreipia skaitytojo dėmesį į jausmo proto visuotinumą, svarbą kiekvienam, o antrasis sukelia asociacijas, jog bus kalbama apie dvasinį gyvenimą, dvasinio tobulėjimo būdus ir priemones, traktuojant žmogų kaip dvasinę būtybę. Gal tik vietoj žodžio globali geriau tiktų universali arba visuotinė. Tuomet būtų aiškesnė praktinė jausmo proto sampratos paskirtis, kuriai autorius skiria daugiausia dėmesio. Man atrodo, jog pavadinimas iš tiesų yra tinkamas, semantiškai imlus, nes palieka daug erdvės minties ir vaizduotės laisvei, esmingai atspindi knygoje plėtojamą dvasinių fenomenų analizę, aiškinimą, sampratas ir t. t. Pradėjus skaityti knygą, susidaro įspūdis, jog pavadinime užkoduotas, ko gero, esminis dalykas – čia dalijamasi savo dvasine patirtimi, mėginama ją analizuoti ir apibendrinti, siekiant atskleisti jausmo, tikėjimo ir mąstymo santykius, jausmų visuotinį reikšmingumą ir vadovavimosi jais būtinumą. Galbūt nepakenktų paantraštė, tarkim, Verslininko užrašai, Iš verslininko patirties apie dvasinį pasaulį ar pan.

Žurnalistė: Šiandien daugėja manančių, kad ugdymas turi būti pagrįstas dvasinėmis nuostatomis. Kaip Jūs manote, kodėl šiuo metu tiek daug pasaulio visuomenėje žmonių, siekiančių įvairiausiomis metodikomis ugdyti žmonių sąmoningumą? Kaip Jūs žiūrite į tai, kad verslininkas dalijasi savo mintimis su visuomene?

Juozas Mureika: Jūs teisi. Ir aš priklausau tiems, kurie mano, jog ugdymas turėtų būti grindžiamas dvasinėmis nuostatomis. Kuo gi daugiau? Tik tuomet siūlomi ugdymo būdai, nuostatos ir sielovados principai tampa adekvatūs aptariamam objektui ir keliamiems tikslams. Iš dalies todėl tenka tyrinėti ir nagrinėti ne tik dvasingumo ugdymo, bet ir ugdymo dvasingumo problemas. Bet grįžkime prie tų dviejų Jūsų klausimų, kurie tarpusavyje glaudžiai susiję. Laisvai dalintis savo mintimis, rūpesčiais, nerimu, daugeliui aktualiais išgyvenimais, savo dvasine patirtimi ir atskleisti ją per santykį su Kitais – tai nuostabi galimybė. Ją reikia labai branginti. Tie, kurių patirtyje okupuotos Lietuvos sąlygomis tos galimybės sovietmečiu nebuvo, itin gerai supranta, ką tai reiškia. Aš ją susiečiau ir su teisingumu, dėkingumu, solidarumu, su visumine aukščiausia žmogaus priederme ir pareiga. Tik dialogas suartina žmones, praplečia akiratį, padeda geriau suprasti žmonių bendrystės ir skirtingumo reikšmingumą, skatina toleranciją ir dvasinio tapatumo siekį. Dialogas, kaip bendravimo būdas, leidžia praturtinti save Kitų patyrimu, išvengti nesusipratimų, neigiamos išankstinės nuostatos, įtarumo ir kitokių nepageidaujamų pasekmių. Juolab kad autorius iš tiesų turi ką pasakyti daug kam, ne tik verslininkams. Be to, jau pats faktas, kad verslininkas, susidūręs su vadybos problemomis, prabilo apie žmogaus dvasinį gyvenimą, turėtų skatinti susimąstyti ne vieną. Tai turėtų rūpėti daugeliui, visiems, kam nors kiek įdomus žmogaus dvasinis pasaulis ir jo tobulėjimo edukaciniai aspektai. Kas konkrečiai pastūmėjo autorių, sėkmės lydimą verslininką, neturintį profesionalaus pasirengimo humanitarikos srityje, į ganėtinai sudėtingą ir savaip rizikingą užsiėmimą – išeiti į dvasinių reiškinių, dvasinio gyvenimo ir dvasinių žmogaus galių aptarimo erdvę? Vienareikšmiškai atsakyti vargu ar įmanoma, nes žmogaus elgesį lemia aibė sąmoningų ir pasąmoningų veiksnių. Pats autorius bent iš dalies juos suvokia. Viena vertus, kitokioje aplinkoje dirbančio žmogaus žvilgsnis tampa žvilgsniu iš šalies, nes atsiranda tikimybė pastebėti tai, ko nepamato kiti. Kita vertus, nelengva išvengti pavojų, su kuriais susiduria autorius. Šie pavojai visai nesusiję su mokslininkų humanitarų ar filosofų profesinėmis ambicijomis. Nematau jų nei dėl kartais pasitaikančio susireikšminimo, nei dėl prisirišimo prie stereotipų. (Svarbu, ką laikome stereotipais, kam ir kokiomis aplinkybėmis priskiriame stereotipinį samprotavimą ir kur įžvelgiame tokio mąstymo požymius.) Pavojai slypi kitur. Pirmiausia dėmesys krypsta į bendrojo ir profesinio lavinimo, apskritai švietimo sistemos sritį, jos būklę, dar tiksliau – į bendrojo lavinimo programas. Vadovaujantis jomis, beveik 50 metų buvo šviečiama ir ugdoma ne viena karta. Jų atstovai, dabar jau suaugę žmonės, tapo politikais, tarnautojais, bankininkais, verslininkais, mokytojais, gydytojais, yra tėvai arba seneliai. Jie kuria aplinką, kurioje jau daug metų esama tiek individo, tiek bendruomenės gyvenimą apsunkinančių pavojų. Tie pavojai iškyla kaip dėmesio stoka dvasinei žmogaus prigimčiai ir paskirčiai, dvasingumo technologijoms bei normalaus kritiškumo ir savo nuomonės raiškai kasdienybėje. Nuolat stebime aibę faktų, kai vartotojiškas požiūris, savanaudiškumas, pragmatizmas, abejingumas, pavydas, paviršutiniškumas, malonumų siekis ir vienpusiškas išsilavinimas vis labiau išstumia dvasingumą iš profesionalios veiklos. Šitokiais bruožais pasižyminti individo būsena pasireiškia teorinių žinių apie tuos reiškinius ir adekvačios dvasinės patirties stygiumi. Tas stygius, manyčiau, yra daugiau užmaršties pasekmė. Nors rimtų šios srities tyrinėjimų labai trūksta (dažniausiai apsiribojama apklausomis ir statistinių vidurkių demonstravimu), vis dėlto apie dvasinio gyvenimo svarbą ir dvasines praktikas, atsiradusias skirtingomis geografinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis, žmonija žino ganėtinai daug. Tai liudija įvairiai vadinti mokslai ir jų raidos istorija, mąstymo linkmės ir mokymai: praktinė filosofija, gyvenimo filosofija, gyvenimo mokslas (ajurveda), gyvenimo menas, religijotyra, kultūrologija, psichologijos, logikos ir teologijos mokslai, mokymai apie sielą, sąmonę ir kitus dvasinius reiškinius. Bet labai daug tokios informacijos lieka užmarštyje, nėra apyvartoje. Arba tiesiog neišplėtotos žmogaus dvasinės galios trukdo deramai ir prasmingai jomis naudotis. Taigi aktuali tampa dvasinių žmogaus galių ir jų įvaldymo samprata, visa dvasinio tobulėjimo, kūrybiškumo, sąmoningumo, laisvės ir atsakomybės, sąžinės ir kitų nuostatų įgijimo klausimai. Todėl mąslūs, nelinkę tenkintis paviršutinišku individo dvasinio gyvenimo išmanymu žmonės trokšta žinių apie savo ir artimųjų dvasinį pasaulį, ilgisi prasmingo gyvenimo. Jie supranta, kad reikia ne manipuliacijomis, narkotikais ir simuliakrais sukeliamų būsenų, o tikrų jausmų išgyvenimo. Tai patvirtina ir nerimą keliantys pokyčiai, vykstantys daugelyje kultūros ir gyvenimo sričių: versle, švietimo sistemoje, šeimos aplinkoje, tarpusavio santykiuose, apskritai visoje valstybėje. Tad vienas svariausių argumentų yra esatis tokios literatūros, kuriai priklauso ir Augustino Rakausko knyga. Be to, esu linkęs manyti, jog priežasčių visokiems pavojams kilti yra daug ir įvairių, tiek vidinių, tiek išorinių. Jos sudaro tam tikrą kontekstą, iš kurio, be grynai asmeninių aspiracijų, susiklosto ta aplinka ir dvasinė atmosfera, kurioje randasi tokie sunkiai apibūdinami kūriniai ir jų paklausa. Iš tiesų kartais nelengva nusakyti jų pobūdį, žanrą ir vertinimo kriterijus. Kalbant apie konkretų tokios kūrybos pavyzdį, būtina neišleisti iš akių jai būdingų bendrų ir specifinių savitumų. Juos apeinant būtų sunku tokią kūrybą teisingai suprasti ir vertinant ją disponuoti tiksliai nusakomais kriterijais. Pirmiausia – tie tekstai yra rašytiniai kultūros paminklai. Pagal savo specifiką jie dažnai yra kažkur tarp mokslinės, filosofinės, publicistinės, mokomosios, teologinės ir grožinės literatūros. Juose vartojama terminija dažnai lieka neapibrėžta. Todėl, griežtai logiškai kalbant, nei moksliniai, nei filosofiniai vertinimo kriterijai tiesiogiai čia vargu ar gali būti taikomi. Bet galbūt svarbiausias yra kitas dalykas – susitikimas su autentiška, įasmeninta, individualia, dažnai tik iš dvasinės kančios gimusia kūryba, kur nelabai paisoma vartojamų žodžių, terminų, sąvokų ir sampratų apibrėžtumo. Ją motyvuoja altruizmas ir noras padėti Kitiems, paskleidžiant savo dvasinių ieškojimų, atradimų ir praradimų patirtį. Tuomet lemiamu tokių knygų vertingumo kriterijumi negalima įvardyti skelbiamų idėjų, nuostatų originalumo, naujumo arba probleminių klausimų istorinės analizės. Svarbesnis yra susitelkimas į tai, kaip žmogaus dvasinės nuostatos veikia, kaip jomis vadovaudamasis autorius kilo dvasinio tobulėjimo ir sąmonėjimo laiptais ir kaip ta patirtimi galėtų pasinaudoti visuomenė. Tiksliau sakant, ieškant vertinimo kriterijų svarbūs tampa tokie teksto bruožai kaip objektyvumas, teisingumas ir autentiškumas, liudijantis autoriaus nuoširdumą, tikrumą, drąsą, taip pat paviešinimas to, kas jam brangu, šventa ir visų siektina. Pagaliau tam tikros netiesioginės, papildomos vertės prideda tai, kad autoriaus teiginiai nesiskiria nuo darbų, nežeidžia asmens orumo, o pats žmogus nelaikomas objektu. Itin svarbu yra autoriaus teigiamas įvaizdis, nuveiktų darbų visuomeninė reikšmė ir mastas, o ne tik daugiau ar mažiau tekstui būdinga logiška argumentacija, patrauklus rašymo stilius ir kiti dalykai. Tarkime, įspūdingai atrodo paties A. Rakausko nurodytas faktas, kad jis į Visuomenės harmonizavimo parką investavo 200 mln. Lt. Gal visai pagrįstai technologijų klestėjimo amžiuje tenka gilintis ir į dvasinio pasaulio formavimosi technikas ir technologijas, į mąstymo, tikėjimo ir pajautų dėsningumus. Bet negalima visiškai nekreipti dėmesio į tai, kokios tiesos, vertybės ir normos yra iškeliamos ir kokiais būdais bei argumentais remiantis jos yra skelbiamos tekste. Savaime suprantama, vertybių pasirinkimo laisvė demokratinėje visuomenėje visuomet išlieka asmens laisvės prerogatyva. Tačiau, kai filosofija, pasak lietuvių filosofo Antano Maceinos, vykdydama savo priedermę, stovi minties laisvės sargyboje, negali nekilti klausimų, kaip elgtis, kai laisvės ir atsakomybės sąryšis ignoruojamas, kai laisvės interpretacijoje nerandame ryšio nei su pareiga, nei su atsakomybe, o tik daug sutapimų su savivale, išreikšta savanaudiška nuostata, jog aš taip noriu arba ko nors nenoriu. Ir tai būna vienintelis argumentas, nepaisant žmonių tarpusavio sąryšio esmės. Iš kur ir kaip atsiranda deformuotos didžiųjų žmonijos vertybių sampratos? Šis klausimas labai rūpi ir A. Rakauskui, ir man, ir daugybei mokytojų, tėvų, filosofų, kultūrologų, psichologijos ir edukologijos specialistų. Beje, pagal kitokius dvasinius patirties požymius ir rašymo tikslus tokiai literatūrai dar yra artima pastaraisiais dešimtmečiais labai išpopuliarėjusi memuaristika. Tekstus skelbia buvę politikai, verslininkai, emigrantai, filosofai, kultūros veikėjai, mokslininkai, rašytojai, politiniai kaliniai ir tremtiniai. Akademikė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, susipažinusi su buvusios politinės kalinės Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės knyga „Likimo išbandymai“ (2011), klausia, kaip rasti teisingą požiūrį į gana didelę dabartinės humanistikos dalį, kurią sudaro politinių kalinių, tremtinių atsiminimai, pasakojimai, publicistiniai rašiniai. Toks klausimas iškyla ir skaitant A. Rakausko knygą. Sutikime su akademikės pastebėjimu, jog „patirties autentika: kaip tai problemiška“ (Daujotytė, V. Laisvo mąstymo properšos. Vilnius: Tyto alba, 2012, p. 77). Beje, pati autorė šią savo knygą iškalbingai apibūdina kaip tiesiog ilgą, ramią ir šviesią meditaciją. Panašiais meditavimo potyriais galės nesunkiai praturtinti savo dvasinę patirtį ir įsitikinti Kito patirties veiksmingumu kiekvienas nepatingėjęs perskaityti A. Rakausko knygą. Nors dėl autoriaus polinkio į filosofinio apmąstymo erdves, dėl neįprasto kai kurių sąvokų ir jų sudėtingų darinių vartojimo tai nebus vien lengvas pasiskaitymas.

Žurnalistė: Kiek gali būti aktuali verslininko dvasinė patirtis įvairiems visuomenės segmentams, įskaitant akademinę visuomenę?

Juozas Mureika: Šiuo atveju, manau, konkrečios dvasinės patirties aktualumą lemia keli veiksniai: visų pirma žmogaus padėtis mūsų epochos kultūroje, jo būties problemiškumas, sumaištis ir pasimetimas renkantis vertybes, švietimo strategijas bei formuojant žmogaus sampratą. Antra, paties teksto kokybė ir su tuo susijęs jo prieinamumas. Trečia, aptariamų temų įdomumas tiek pačiam autoriui, tiek skaitytojui. Įdomumas priklauso nuo skaitytojo veiklos srities, net asmens lyties, išsilavinimo, amžiaus, gyvenimo patirties, taip pat nuo sąmoningumo ir apskritai dvasinio išprusimo, tautinio nusiteikimo, kitų pasaulėžiūros dalykų. Atkreipčiau dėmesį į tai, kad atsakymas į šį klausimą gali būti tik platesnio atsakymo į ankstesnius du klausimus tęsinys. Taigi bandykime toliau aptarti tokios kūrybos savitumus. Pasistenkime suvokti, kaip ir kokios aplinkybės, kultūros, švietimo ir mentalinių veiksnių sankirtos sukuria palankią (drauge ir problemišką) dvasinę atmosferą, kurioje gimsta ne vien tik A. Rakausko kūryba. Kas ir kaip suaktualina jos poreikį, atsakyti nėra paprasta, nes iš tiesų turime stebėtinai daug analogiškos, bet kartu ir labai skirtingos literatūros. Jos kontekste bandykime pažvelgti į mūsų aptariamą knygą. Šiuo atveju pateiksiu tik keletą reikšmingesnių pavyzdžių, nekeldamas tikslo šią knygą recenzuoti ir atlikti gausios literatūros analizę arba apžvalgą. Ta gausi literatūra labai skirtinga turint omenyje parašymo motyvaciją, tematinę įvairovę, kokybę ir teorinę bei prasminę įkrovą. Kaip minėjau, tai labai savita literatūra, aprėpianti mentaliteto biogramas, žmogaus būties egzistencinius aspektus, vertybines nuostatas ir ribines situacijas bei gvildenanti dvasinio gyvenimo ir dvasinių galių santykio problemas, įskaitant ir mąstymo būdus, proto ir sąmonės struktūrą ir išgyvenimų prisiminimą. Tokių rašinių autoriai savo kūrybos paskirtį irgi supranta labai plačiai. Ji ne visuomet tiesiogiai nusakoma. Kartais leidžiama pačiam skaitytojui pasirinkti, kuo jis galės pasinaudoti. Už kiekvienos tokios knygos yra autoriaus asmenybė, jo altruizmu alsuojantis dvasinis ir prigimtinės dvasinės paskatos kurti. Kaip daugelis mūsų epochos žmonių, jie talžomi epochos iššūkių priešinasi depersonalizacijai, nužmoginimui ir kitoms susvetimėjimo tendencijoms. Visa tai dažnai turi įtakos rašymo stiliui ir dvasinių ieškojimų motyvacijai. A. Rakauskas neslepia, jog tiesioginė verslo vadybos refleksija buvo ta erdvė, kuri privertė jį domėtis dvasingumo aspektais, paskatino siekį atskleisti verslo ir dvasingumo sankirtas, domėtis asmens saviverte, ieškoti dvasinio tobulėjimo priemonių ir būdų. Jam, kaip ir kiekvienam individui, teko daug kartų susimąstyti, ką suteikia ir ko negali suteikti šiuolaikinis išsilavinimas, ką labai svarbaus išleidusi iš akiračio net informacijos prasme šiuolaikinė švietimo sistema. Ar norinčiam tobulėti žmogui užtenka tų būdų ir principų, kuriais grindžiama ugdymo sistema, nukreipianti žmogų į perdėm racionalistines prieigas ir grynai pragmatinius siekius? Iš tiesų, argi neturi įsiskolinimų šioje srityje įvairių sričių mokslininkai? Kodėl valstybinės institucijos beveik neskatina nei dvasinio patyrimo sklaidos, nei mokslo populiarinimo? Nekuriamos tokios literatūros tyrinėjimų programos, nenustatomi vertinimo kriterijai, negalvojama apie skatinimą, konkursus, premijas ir kt. Juk tai sritis, kurioje sprendžiamos kultūros ir mokslo žinių, taip pat dorovės principų ir visų kitų vertybių ne tik funkcionavimo, bet ir įgyvendinimo problemos. Beveik visi daugiau ar mažiau žinome, o kartais tik nujaučiame, kaip nelengva aprašyti, įprasminti individualių išgyvenimų, apmąstymų patirtį ir atskirti, kas joje bus reikšminga ir svarbu kitiems. Ir apskritai – kiek prasminga grynai subjektyvią patirtį paversti visiems prieinamomis žiniomis, bendruomenės patyrimu? Vadinasi, tenka ją verbalizuoti. Ar žodinei išraiškai yra tinkamas esantis terminų, sąvokų ir sampratų arsenalas? Ar bus veiksmingi nauji terminai? Kuo dvasinės patirties sklaidai yra ypatingos neverbalinės priemonės, didelė dalis meno šakų ir žanrų, apeigos, šventės, papročiai, tradicijos, valstybės simbolika ir kiti artefaktai? Ar visuomet pateisinamas siekis suabsoliutinti pokyčius ir atsisakyti tradicinių vertybių, patikrintų mąstymo būdų, logikos dėsnių, terminų ir sampratų? Juk kiekvieno žmogaus gyvenime gausu nežinojimo, emocinių krizių, nesuprantamų sprendimų, nuojautų ir poelgių, depresinės įtampos ir streso. Dažnam labai trūksta žinių tiek apie save, tiek apie dvasinio gyvenimo reiškinius, dvasines būsenas ir įvykius. Kodėl kartais beveik užtenka tik patrauklaus pavyzdžio? Taigi tokios knygos rašomos tikrai ne dėl pripažinimo, garbės ar materialios naudos; jos atsiranda iš nuoširdaus noro padėti Kitam, pasidalyti ta nelengva patirtimi. Tokių knygų autoriai yra dvasiškai jautresni, gebantys atjausti, pastebintys, jog susikurti darnų gyvenimą trukdo labai daug įvairių dalykų. Jiems pasiseka atpažinti, patirti, kad įmanu siekti tobulumo, laimės būsenos, sąmoningumo ir kad tam reikia tam tikrų nuostatų, t. y. vadovautis šioje srityje galiojančiais, bet labai savitai pasireiškiančiais dėsningumais. (Jų samprata esmingai skiriasi nuo dėsningumų turinio ir pasireiškimo gamtotyros arba technologijų srityje.). Esama patirties, kaip galima išsivaduoti iš užburto neigiamų minčių ir blogos savijautos rato. Kad galėtume siekti dvasinio gyvenimo pilnatvės, būtina įvaldyti tam tikras dvasines technologijas, pasirinkti kelius, kuriais dera eiti. Esti labai mįslingų ir keistų dalykų. Eidami skirtingais keliais, naudodami įvairius mąstymo ir argumentacijos būdus, besivadovaudami skirtingomis nuostatomis ir tikslais žmonės prieina prie iš esmės tokių pačių išvadų. Nekreipdamas per daug dėmesio nei į autorių asmenybes, nei į veiklos pobūdį, paminėsiu tik keletą knygų, kurios atspindi panašias tendencijas ir akivaizdžiai liudija begalinį tų tekstų aktualumą. Visų pirma tai Chriso Gardnerio „Pradėkite, kur esate. Gyvenimo pamokos, kaip iš čia nukeliauti ten, kur norite būti“ (2013). Ši autobiografinė knyga yra šiuolaikinio amerikiečių autoriaus pasakojimas apie kelią, kurį jis nuėjo nuo benamio iki didelės sėkmės lydimo verslininko ir filantropo. Ji parašyta nuoširdžių ir atvirų pamokų forma. Jos autorius pateikia nemažai vertingų patarimų. Jis teigia, jog tai yra keturiasdešimt keturios jo išmoktos gyvenimo pamokos. Kitas pavyzdys – dr. Normano Vincento Peale’o „Pozityvaus mąstymo galia. Praktinis gidas problemų sprendimui“ (2006). Knygoje pateikiami būdai ir taisyklės, kaip pasiekti savo tikslus, įgyvendinti viltis ir džiaugtis gyvenimo pilnatve. Jos autorius – dvasininkas. Dar viena panašios paskirties knyga – Henriko Fexeuso „Nuostabus protas. Išsamus asmenybės tobulinimo kursas“ (2015). Jos autorius yra pripažintas psichologinės manipuliacijos žinovas ir ekspertas. Jis nukreipia dėmesį į mūsų mąstymą ir kitus gebėjimus: kūrybingumą, ypatingą atmintį, jausmus, dėmesingumą, laimę, viltį, mokymąsi greičiau priimti sprendimus ir t. t. Remdamasis savo praktika ir kitų mokslininkų apibendrinimais jis teigia, kad galima patobulinti mąstymą ir išmokti technikų, kurios praturtintų dvasinį gyvenimą. Autorius parodo, jog būtina mokytis vertinimo priemonių, kurios leistų susidaryti teisingesnį požiūrį į pasaulį ir padėtų priimti geresnius gyvenimo sprendimus. Būtina paminėti ir amerikiečių pastoriaus, pedagogo Gary’o Chapmano knygą „Penkios meilės kalbos“ (2008), kurioje aiškinama, kaip suprasti ir išmokti meilės kalbą. Išmokyti mylėti vargu ar įmanoma, bet išmokti meilės kalbą – kodėl ne. Ši knyga gal padės meilės jausmą išreikšti, o gal ir jam užgimti, Kito meilę pajausti ir atpažinti. Pabrėžčiau tai, kad visi minėti autoriai daugiau ar mažiau remiasi savo gyvenimo patirtimi.

Žurnalistė: Kaip Jūs vertinate analogiškus reiškinius Rytų kultūrose?

Juozas Mureika: Teisingai atkreipėte dėmesį į tai, jog japonų, indų autoriai, palyginti su europiečiais, pasižymi savitu, ganėtinai skirtingu patyrimu. Jų mokymo atgarsiai jaučiami ir A. Rakausko knygoje, nors jis prisipažįsta skaitąs tik gyvenimo knygą. Sentencija, jog gyvenimas – knyga: skaityk ją, beje, egzistuoja indų kultūroje ir kartais ji priskiriama Motinai Teresei. Ypač krinta į akis autoriaus dėmesys emocinio gyvenimo interpretacijoms, tam, kas itin svarbu Rytų kultūroms bei dvasinėms praktikoms ir ką autorius mėgina paaiškinti jausmo proto samprata. Vartodamas terminus karma, reinkarnacija ir pan., jis parodo, kad asmeninė patirtis negimė tuščioje vietoje. Norėdamas palyginti pasitelksiu dar vieną patirtį – vėl verslininko. Japonas Kazuo Inamori, aukščiausio lygio vadybos ekspertas, remdamasis asmenine kasdienio gyvenimo patirtimi ir moralės principais, savo knygoje „Gyvenimo filosofija“ (2006) mėgina atsakyti į klausimus apie žmogaus būties prasmę, pataria, kaip išvengti nerimo būsenos tamsaus chaoso amžiuje. Jis tvirtina, jog reikia permąstyti savo gyvenimo filosofiją, siekiant pagrįsti ją teisingumu, pasitikėjimu, pagarba ir subtiliu kilnių žmonių mąstymu. Joje, remiantis japonų kultūros tradicijomis, atsakoma į tokius klausimus: kas svarbiausia žmonijai? Kokia gyvenimo vertė ir prasmė? Dėl ko gyvename? Kaip turėtume planuoti savo gyvenimą ir įgyvendinti svajones? Jis pabrėžia, kad svarbu ugdyti asmenybę, kurios elgesys remtųsi kilnumu, tinkamu požiūriu į darbą, išaiškinant darbo prasmę. Jis, kaip ir A. Rakauskas, pripažįsta, jog esama švietimo spragų. Dvasinio gyvenimo patirtys ir jų teorinė samprata išties skiriasi skirtingose kultūrose. Priminsiu, jog A. Rakauskas siūlo siekti dvasinės gerovės remiantis išminties, teisingumo, tikėjimo ir meilės vienybe. Nesunku pastebėti, jog pavydėtiną dvasinių tradicijų gausą demonstruoja Rytų kultūroje išaugę autoriai. Prisiminkime kad ir Nirodbarano „Dvylika metų su Sri Aurobindo“ (2014). Knygos vertėja į lietuvių kalbą dr. Daiva Tamošaitytė pratarmėje teigia: „Ši knyga – unikalus į pasaulį nužengusio naujo dvasinio postūmio, naujų galimybių ir žmogiškojo likimo perkaitos liudijimas“ (p. 13). Taip pat ji pastebi, jog „dvasinis artumas su vedantiškąja tradicija nekėlė abejonių, nes reiškėsi sunkiai nusakomomis, panašiomis į senąjį lietuvių paveldą elgesio ir mąstymo lytimis, tik itin gyvastingomis ir apčiuopiamomis vidine pajauta“ [kursyvas – JUOZAS MUREIKA ] (p. 13). Man vis kirba mintis – kodėl dažniausiai labai atsainiai ir su nepasitikėjimu žvelgiama į tas autentiškas dvasines patirtis? Juk individo patirtis visuomet gana ribota. Įveikti savo ribotumą galima tik stengiantis išsiugdyti sugebėjimą, leidžiantį Kitų patirtį paversti sava. Žmonių mentaliteto istorija liudija, kad disponavimas emociniu fondu, jausmų paskirtis, suvaldymas ir supratimas visuomet kėlė, kelia ir kels vis daugiau sudėtingų klausimų. Sparčiai augantis mokslinės informacijos apie žmogų, jo dvasines galias, jų tarpusavio sankirtas ir sąveikas kiekis itin suaktualina pajautos būdais steigiamų prasmių problemą. Esame daugybės artefaktų apsuptyje, kurie kelia pagrįstą nerimą dėl kiekvienam asmeniui iškilusios atsakomybės už savo dvasinio identiteto pasirinkimą, už sąmoningumo, žmoniškumo stiprinimą, sklaidą ir tausojimą. Girdima daug kalbų apie emocinį intelektą, svarbiausių žmonijos likimui vertybių likimą, nuogąstavimų, kad jos neįsišaknija asmens sprendimuose ir nedaro poveikio elgsenai. Įsigali nuostata viską dekonstruoti, perkainoti. Plinta klaidinantis manymas, jog prasmių kilmės šaltinis yra interpretacija, t. y. teorinis aiškinimas, apeinant tikrąjį prasmių steigties šaltinį – pajautas. O kada atsigręšime į tikrąsias ugdymo ir ugdymosi problemas? Ar teisingai jas suprantame ir žinome, kaip konstruktyviai ir kūrybiškai jas spręsti? Bijoma subjektyvizmo? Bet subjektyvumas labai skiriasi nuo subjektyvizmo. Gal būtent tokia išpažintinė, pasak akademiko Algirdo Gaižučio, literatūra yra taip pat, kaip ir kitos dvasinės praktikos, verta atsvara profesionalų teoriniams rašiniams, vienpusiškai traktuojamam protui ir intelektui bei formaliai didaktikai? Gal ši literatūra galėtų papildyti akademinius tekstus, anaiptol nepaneigdama nei akademinio stiliaus privalumų, nei akademinių darbų reikšmės ir paskirties kultūros srityje? O gal tai būtų tinkama mokymo priemonė, naudojama seminaruose? Sutikime, jog nuoširdus, atviras, netgi drąsos reikalaujantis samprotavimas, stipriai akcentuojantis subjektyvumą, asmenišką temos, net rašymo būdo įprasminimą, turi didžiulę edukacinę vertę. Išpažintinė literatūra pasižymi psichologine įtaiga, realiu tikroviškumu, kreipiasi į širdies atmintį ir vertybių įasmeninimo logiką, patraukia pavyzdžiu, kuriuo dera sekti, nes galima juo pasitikėti ir tikėti. Gal ši literatūra, nepaisant to, kad iki šiol nesugebama jos deramai vertinti, galėtų užimti tą nišą, kurios niekaip nepajėgia užpildyti tradicinė mokymo ir ugdymo priemonių samprata. Šiuo aspektu A. Rakausko knyga yra unikalus ir autentiškas reiškinys. Ne vien todėl, kad ji parengta verslininko. Kas joje yra priimtina, deramai argumentuota ir įtikinama – apsispręs kiekvienas skaitytojas asmeniškai. Norėčiau pabrėžti, kad labai svarbus yra paties skaitytojo pasirengimas, išprusimas, sąmoningumas, visų dvasinių galių išmanymas ir išsiugdymas. Apie tokį pasirengimą ir saviugdos nuostatas rašo ne tik šis autorius. Labai svarbius dalykus savo tekstuose ir praktinėje kultūrinio pobūdžio veikloje kelia žinomas verslininkas Ramūnas Karbauskis ir kiti Lietuvos verslininkai. Tuo itin susirūpinta į savo verslą pažvelgus per žmonių santykių ir kultūros prizmę. Dabartinė lietuvių tautos situacija reikalauja vis daugiau dėmesio skirti savimonei ir savigarbai, savipratai ir saviugdai, savigalbai ir savikūrai, tautinei ir pilietinei savimonei. Šiuo atveju kalbame apie asmens dvasinio potencialo išsiskleidimą ugdant individo dvasines galias. Ir vėl prisimename, kaip Jo Šventenybė Dalai Lama aprašo pajautos galioms priskirtiną atjautos egzistencialiją knygoje „Atverta širdis. Atjautos ugdymas kasdieniame gyvenime“ (2003). Maloniai nustebina rašymo stiliumi Julesas Evansas, knygos „Filosofija kasdienai ir kitiems pavojingiems gyvenimo atvejams“ (2013) autorius, kai pakviečia skaitytoją į svajonių mokyklą, kurioje tūkstantmete išmintimi remdamiesi dėsto Sokratas, Seneka, Platonas, Aristotelis ir kiti filosofai. Vyskupas Janas Szkodonas knygoje „Kas yra kasdienio gyvenimo dvasingumas?“ (2008) nagrinėja krikščionio dvasinio gyvenimo, besiformuojančio per santykį su Dievu, temą. Iš tiesų mes patys pasirenkame tiek gyvenimo pavyzdį, tiek verbalinį jo pristatymą. Kuo vadovaujantis apsispręsti ir pasirinkti, kokiais keliais ir kryptimis eiti? Pasiūla dažnai viršija paklausą. Dvasinis mokytojas ir psichiatras Davidas R. Hawkinsas knygoje „Galia ir jėga. Sąmonės anatomija. Neregimieji žmonių elgsenos faktoriai“ (2014) siūlo praktinį dvasingumo ugdymosi instrumentą. Tai metodas, leidžiantis surasti tiesą. Jis sukurtas remiantis mokslo ir dvasingumo sinteze. L. Ronas Habardas knygoje „Scientologija. Mąstymo pagrindai“ (1999) siūlo tobulinti savęs ir pasaulio supratimą. Deepakas Chopra knygoje „Septynios dvasinės taisyklės tėvams“ (2001) svarsto, kaip vesti vaikus sėkmės ir pilnatvės link. Tokios temos aktualios ne tik dvasinio gyvenimo mokytojams (mokytojavimą praktikuojantiems arba tokiais save laikantiems asmenims), bet ir garsiems specialistams. Vieni daugiau remiasi tik savo ir kitų dvasine patirtimi, o kiti nevengia ir teorinės analizės, apibendrinimo. Pastarųjų tekstai daugiau atitraukti nuo individualių patirčių aprašymo, dominuoja polinkis į teorinius apmąstymus. Pavyzdžiui, galima paminėti tokias knygas kaip Abelardo Lobato „Žmogaus orumas ir likimas“ (2001), Josepho Murphy’o „Kosminės dvasinės galios dėsniai“ (2009), Ericho Frommo „Žmogus sau“ (2008), Lietuvos mokslininkų parengtus leidinius „Nerimas 1. Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos“ (2012) ir „Nerimas 2. Tautiškumas ir demokratija: tikros ir apgaulingos formos“ (2014). Nesunku suprasti, kad tėvynainiai čia aptaria dar vieną konkrečią pajautos dvasinės galios apraišką – nerimą. Autoriai atskleidžia nerimu pajaustą tam tikrą dvasinę būseną ir jos paskatą mąstyti. Panašia interpretacijų linkme nukrypsta ir akademiko Jurgio Brėdikio mintys knygoje „Kitokiu žvilgsniu“ (2015). Tai kitoks žvilgsnis į nefizinį pasaulį. Autorius kalba apie tai, kas domina kiekvieną žmogų, kaip visatos dalį, apie žmogaus subtiliąsias energijas ir jų informacinę komunikaciją, pradedant nuo DNR ir einant iki globalaus lygmens, taip pat apie meilės ir gėrio dėsnius, proto ir širdies energijų darną, apie holistinį gydymą, apimantį fizines, mentalines, emocines, dvasines sritis ir vidines nepaprastas savigydos galias. Pasak akademiko, esama Kūrėjo patentams priklausančių dalykų, kad ne protas valdo širdį, o širdis protą… Sakyčiau, matome visiškai dėsningą reiškinį, kuris sietinas su esminėmis mūsų amžiaus mentaliteto raidos tendencijomis ir ugdymo tikslų bei uždavinių sampratos pokyčiais. Vakarietiška filosofinio mąstymo tradicija jau XX amžiuje akivaizdžiai atsisuko ir į Rytų kultūras, ir į visuminę žmogaus problematiką. Buvo sukurta nauja filosofinė disciplina – filosofinė antropologija. Ėmė formuotis tautotyra. Įsigalint neuropsichologiniams tyrimams, pozityviajai psichologijai, nepaprastai išaugo psichologijos mokslų vaidmuo. Ryškėja naujo humanitarinio mokslo – estetologijos – kontūrai. Netikėtomis įžvalgomis, susijusiomis su individo dvasiniu pasauliu, pasižymi tarpdisciplininiai tyrinėjimai. Iškiliais darbais išsiskiria sociologų ir politologų veikla. Esama ir sėkmingų politinių sprendimų (iš nepavykusių stengiamasi pasimokyti). Nepaisant to, žmogaus padėtis gyvenamoje aplinkoje ir pasaulyje, jo paties neatsakinga, kartais tiesiog neišmanėliška, nemokšiška ir pilna tuščių ambicijų veikla lemia tokias pasekmes, kurios pradeda kelti grėsmę net jo paties dvasinei sveikatai, išlikimui. Bene svarbiausios grėsmės ir deformacijos yra humanitarinės. Dabar kone visose veiklos srityse, visose tautose ir valstybėse juntamas vis didėjantis humanistinio aspekto trūkumas. Didžiulį susirūpinimą kelia dvasingumo stygius tautiškumo ir pilietiškumo raiškos srityse. Ką ir kaip daryti, kad jaunuolis sugebėtų pažinti ir vertinti svetimą patirtį ir paversti ją sava, asmenine patirtimi? Iš tokio konteksto ir kyla labai svarbi žmogaus ugdymui dvasinių galių samprata ir tokių galių ugdymo tikslai, motyvai, uždaviniai. Deja, kartais akivaizdi painiava, atsiradusi dėl nevienodos sąvokų apimties, ne tik apsunkina paprastą susikalbėjimą, bet nepadeda sisteminti žinių ir patirčių. Tai pasakytina ir apie plintančią emocinio intelekto sampratą, proto, jausmų ir intelekto santykius nusakančias sąvokas, mąstymo, tikėjimo, kalbos, vaizduotės ir pajautos ryšius, prasmės ir reikšmės, gebėjimo ir būsenos sankirtas. Tuomet netenka stebėtis, kai formuluojamas bene pats svarbiausias, o kartu ir sudėtingiausias klausimas: ar bendrojo ugdymo programos atitinka šiandieninius ugdymo tikslus, metodus ir uždavinius? Jeigu norime siekti dvasinės brandos, ar nereikėtų atskleisti savipratos ir savigalbos, savimonės ir savivertės galimybių, motyvacijos šaltinių? Ar pakankamai skiriama dėmesio dvasiniam šeimų gyvenimui? Žinoma, esama ir daugiau susiklosčiusios situacijos priežasčių, bet ne tai svarbiausia. Viską, kas vienaip ar kitaip susiję su asmens padėtimi aplinkoje ir jo būsenomis, net išvardyti sudėtinga. Pats žmogus renkasi, kaip jam gyventi, tik su sąlyga, jeigu jis yra laisvas, jeigu sugeba savarankiškai spręsti, jeigu, nestokodamas nei žinių, nei jų įasmeninto pavidalo, gali įžvelgti alternatyvas ir įsivaizduoti pasirinkimo pasekmes.

Žurnalistė: Sutinku. Kadangi mūsų pokalbyje atsirado dvasingumo puoselėjimo instrumentų tema, tai norėčiau paklausti: kaip Jums atrodo, ar tinkama yra žmogaus pastebėjimus, pojūčius, įvairias refleksijas vadinti įžvalgomis? Ką, Jūsų manymu, reiškia „įžvalgos“ sąvoka?

Juozas Mureika: Ši sąvoka nėra vienareikšmė. Pirmiausia atkreipčiau dėmesį į įžvalgos mentalinio akto dviprasmiškumą. Jis pasireiškia tuo, kad rodo priklausymą ir mąstymui, ir pajautai. Kai pavadiname įžvalgą sąvoka, regis, nurodome tik jos loginę formą. Turėdami omenyje jos turiningą reikšmę, kalbame apie jos sampratą, susidarančią iš prasmių. Šiuo aspektu įžvalga reiškia intuityvią ko nors pajautą: mąstysenos loginį pagrįstumą, filosofinio apibendrinimo taikomąją vertę, Kūrėjo esatį, istoriškai kintantį patyrimo turinį ir kitus dalykus. Iš tiesų humanistikos srityje žmogus mąsto ne sąvokomis, o prasmėmis, kai jas vienaip ar kitaip iš žodžių sudėlioja į sampratas, artimas bendresnėms reikšmėms. Sudėtinga yra šios sąvokos-sampratos rutuliojimosi istorija. Esama sėkmingų mėginimų įtraukti ją į konceptualiai pagrįstas sistemas, nusakyti už jos slypinčio gebėjimo prigimtį, apibrėžti paskirtį ir savitumus, atskleisti įžvalgos sampratos santykius su kitais psichiniais gebėjimais bei vaidmenį empirinio ir teorinio pažinimo, vertinimo aktuose. Įžvalgos aiškinimą galima pateikti remiantis epistemologijos (pažinimo teorijos), logikos, aksiologijos, semiotikos, semantikos, psichologijos, estetologijos ir filosofinės antropologijos deriniu. Aš suprantu įžvalgą kaip dvasinį gebėjimą steigti prasmes pajautos būdu ir išreikšti jas verbaline logine forma tiek teorinių arba publicistinių svarstymų, tiek kultūros vertybių ir gyvenimo suvokimo srityse. Iš filosofijos ir estetikos istorijos tyrinėjimų įsitikinau, jog įžvalga tradiciškai buvo suprantama kaip vienas iš pajautos būdų, kuris atskleidžia prasmių kilmės šaltinį verbalinių samprotavimų lygmenyje. Meno srityje, t. y. menojautoje, dominuoja sensorinės pajautos formos. Norėdami žodžiais išreikšti meno kūrinio poveikį, taip pat vartojame įžvalgos terminą. Iš sensorinių duomenų, simbolių ir kitų estetinės kalbos dėmenų steigiamas prasmes stengiamės perteikti žodžiais reiškiamomis sąvokomis, vienam ar kitam mokslui būdingais terminais. Kiek verbalinė informacija padeda meną suvokti – jau kitas klausimas. Šio gebėjimo aktualumas visose žmonių veiklos srityse parodo mąstymo ir pajautos galių darnos būtinumą. Įžvalga paprastai naudojamės norėdami įprasminti tiesas ir kultūros vertybes, o per tai ir atskleisti bendrą reikšmingumą. Tokia, mano supratimu, yra jos (įžvalgos), kaip dvasinės technologijos instrumento, reikšmė. Priešingai nei diskursyvus, prielaidomis ir išvadomis arba kitais loginio samprotavimo būdais vykstantis sąmonės aktas, įžvalga užtikrina betarpišką tiesos, vertingumo ir tikslingumo pagavą. Išmintingas sprendimas, juo grindžiamas elgesys yra patirtyje susiklosčiusio gebėjimo įžvelgti pajaučiant rezultatas. Žmonių tarpusavio santykiuose įžvalgos padeda suvokti gerumo, dėkingumo, savanaudiškumo, solidarumo ir kitas egzistencialijas. Įžvalgos atsiranda tarsi netikėtas staigus nušvitimas, kuomet atsiveria aptariamų temų svarba, pajaučiami nauji aspektai arba nušvinta tiesa, jos vertė ir įtikinami teisingi sprendimai. Man asmeniškai taip nutiko, kuomet patyriau pajautos sąvokos įžvalgą tarpdisciplininiuose teoriniuose kontekstuose. Tada taip pat įžvalgos būdu pajutau, kad ne tik galima, bet ir būtina pajautos sąvoką konceptualizuoti. Taip gimė pajautos kaip dvasinės galios interpretacija ir kaip mokslo termino aiškinimas. Be abejo, tai įžvalgos rezultatas, kuris atvėrė naują prasmių kilmės šaltinį, o kartu ir labai sudėtingų prasmės sąsajų su dvasingumo raiška atskleidimo galimybes. Tai vis įžvalgos, tapusios jau ir mąstymo instrumentu, ir dvasine paskata pajautą analizuoti, tyrinėti jos būdus ir visa tai interpretuoti labai įvairiuose teoriniuose ir gyvenimiškuose kontekstuose. Neretai ji suprantama kaip intuityvus sprendimas, kurio segmentai išlieka neapibrėžti, nes esti jų begalė: arba visiškai nepaaiškinami teiginių logikos požiūriu (visiškos indukcijos negalimybė), arba nebūtina tai daryti. Norėdamas iliustruoti šią mintį, pateiksiu konkretų įžvalgos pavyzdį: žmogaus orumas kyla visų pirma iš jo priklausomybės dvasinei būties sričiai. Įžvalgose gimsta apibendrinimai, vyksta abstrahavimo procesai, keliamos hipotezės, atliekami mintiniai eksperimentai – kuriami kokio nors konkretaus mokslo pagrindai ir formos. Visus ir visokius žmogaus pastebėjimus, pojūčius ir refleksijas vadinti įžvalgomis vargu ar būtų pateisinama, nes tai keltų loginių problemų, o jos, savo ruožtu, – susikalbėjimo ir suprantamumo keblumų. Nors tokių bandymų būta. Mums visiems yra labai svarbi tiesa, kuri gimsta pažintinėje veikloje. Mąstymas yra būtina, bet nepakankama pažintinės veiklos sąlyga. Panašiai galėtume sakyti, jog įžvalga yra būtina, bet nepakankama supratimo sąlyga. Siekdama tiesos žmonija sukūrė logikos mokslų arsenalą. Šis patyrimas yra neįkainojamas. Nepaisant to, kokių – teorinių ar praktinių – tiesų siekiame, kokius dėsningumus atskleisti norime, – vadovautis nuo antikos laikų žinomais logikos dėsniais ir principais būtina. Deja, logika, kaip ir psichologija, okupuotoje Lietuvoje daug metų buvo išbraukta iš bendrojo lavinimo programų. Pasekmės labai skaudžios. Bet dar skaudžiau, kad tokių klaidų iš esmės taisyti net nesirengiama.

Žurnalistė: Ką atsakytumėte, jei Jūsų paklaustų, kodėl verta skaityti A. Rakausko knygą „Globali jausmo proto dvasia“?

Juozas Mureika: Todėl, kad tai yra autentiška, talentingo žmogaus nuoširdžiai aprašoma, unikali dvasinė patirtis, turinti neabejotinai daugiau nei individualią reikšmę. Tą patirtį ypač savitomis spalvomis nudažo ryški autoriaus (verslininko) asmenybė, išskirtinė motyvacija, argumentacija ir aptariamų temų įvairovė. Kartais kai kurių klausimų interpretacijos gali pasirodyti diskutuotinos, bet tai yra jo individuali autentiška patirtis ir teisė į ją. O platesnės diskusijos – taip pat privalumas, gera paskata pradėti dialogą ne tik su savimi.

Žurnalistė: Kaip Jūs manote, kiek A. Rakausko aprašomos dvasinės nuostatos gali būti naudingos šiandieninėje švietimo sistemoje?

Juozas Mureika: Kad jos gali būti naudingos dabartinėje švietimo sistemoje, nėra abejonių. Tačiau kyla labai daug keblumų dėl galimybių tas dvasines nuostatas tinkamai suprasti ir suderinti kaip sistemą. Taip pat būtų sunku jas pritaikyti kintančių ugdymo teorinių paradigmų sisteminei vienovei ir klasika tapusioms ugdymo tradicijoms. Kita vertus, kiekvieno mokytojo darbas grindžiamas grynai asmeninėmis nuostatomis, todėl jas pakeisti darant poveikį iš šalies būtų vargu ar teisinga. Kad jos taptų veiksmingos, turėtų būti įasmenintos. Bendrą pobūdį turinčių vertybių ar nuostatų įprasminimas ir aktyvinimas yra sudėtingas procesas. Patirtis tik per kalbą, išreiškiančią pajautas, būsenas ir išgyvenimus, tampa autentiška, Kito pajautoms ir apmąstymams pasiekiama. Bendri žodžiai reiškia bendras sąvokas. Jos liudija abstrahavimo rezultatą, kuris atsiduria tarsi šalia žmogaus, tarsi už individualiai išgyventos ir turėjusios tik asmeninę prasmę patirties. Prasmių ir reikšmių konsteliacija individo sąmonėje rodo dvasinio proceso prieštaringumą. Norėdamas tokio proceso svarbius dėmenis ištirti ir aptarti, aš ir pradėjau kurti estetologiją. Ji iš dalies gali būti traktuojama kaip humanitarinis mokslas, aiškinantis prasmių steigtį pajautos būdais, todėl turi galimybę atskleisti vertybių interiorizacijos (jų įasmeninimo) vyksmą ir psichinius mechanizmus, parodyti, kaip vertybė tampa įasmenintu, prasmingu individualios sąmonės dėmeniu, aktyviu savojo segmentu.

Žurnalistė: Kiek aktualu kalbėti apie verslo įmonę, kurios veikla grįsta dvasinėmis nuostatomis?

Juozas Mureika: Esu įsitikinęs, jog kiekvienoje verslo įmonėje ar kitokio pobūdžio privačioje arba valdžios institucijoje, mokslo, kultūros ar švietimo įstaigoje, partijoje, šeimoje ar kitokioje bendrijoje, kurios pagrindą sudaro žmonių, laikančių save dvasinėmis būtybėmis, grupė, tarpusavio santykiai privalo būti grindžiami dvasinėmis nuostatomis. Jeigu to nėra, jeigu įsigali ne bendradarbiavimo, o pajungimo santykiai, jeigu žmogus traktuojamas kaip objektas, nepaisoma jo orumo ir vieninteliškumo, jeigu viską užgožia beatodairiškas pelno ar garbės troškimas, jeigu įsigali ir toleruojamas nemokšiškumas, cinizmas ir chamizmas, vadinasi, priėjome akligatvį, neiname pažangia linkme. O gal iš tiesų jau prasidėjo ir sparčiai vyksta visuotinė dvasinė degradacija ne tik moralės srityje? Ir gal jau nebesugebame atskleisti tikrųjų dvasingumo stygiaus priežasčių? Juolab kad tai sietina ir su ekonominio bei viso socialinio gyvenimo sankloda, gyvenimu be Dievo, be meilės, atjautos ir vilties, be teisingumo. Nesugebame tų priežasčių nei išsiaiškinti, nei suvaldyti ir pašalinti, regis, todėl, kad jų labai daug. Gal esama situacija paaiškina, kodėl mes matome daug nerimo ir visokių iniciatyvų gelbėti ir gelbėtis pačiam individui. Tai tinka ir A. Rakausko atveju. Šiomis iniciatyvomis siekiama aktualinti dvasinio gyvenimo tobulinimo problemas, ieškoti pozityvių sprendimų ir ugdyti dvasines žmogaus galias. Norima, kad jos išsiskleistų ir padėtų kurti ne tik medžiaginę, bet ir dvasinę gerovę, asmens laimę, gyvenimo pilnatvę, veiklos sėkmę, apskritai dvasingumo sklaidą pasaulyje. Juk nesunku įžvelgti, kad net finansinių aferų, ekonominių krizių ir bankrotų, karinių ir konfesinių konfliktų, šeimų skyrybų priežasčių pagrįstai randame ten, kur yra žmoniškumo ir su juo siejamo dvasingumo stygius.

Žurnalistė: Autorius kalba apie dvasinę realybę. Kada, Jūsų manymu, žmogaus išgyvenimai, įvairios būsenos tampa dvasine patirtimi? Kiek tai naudinga skaitytojui?

Juozas Mureika: Jūs uždavėte sudėtingą klausimą, kuris akivaizdžiai susijęs su sąmonės ir pasąmonės reiškiniais ir su perdėm individualiai veikiančia žmogaus psichika. Ja disponuoja kiekvienas pagal įgimtų dvasinių galių ir įgytų gebėjimų sanklodą. Istorinėje filosofinio mąstymo tradicijoje tie dalykai priklausė ir praktinei filosofijai, ir psichologijai. Taupydamas laiką atsakysiu kiek supaprastintai. Esama pagrindo manyti, jog visi dvasiniai įvykiai (būsenų, apmąstymų, emocinių išgyvenimų, loginių sprendimų, elgesio vertinimų atvejais) dėl savo svarbos yra vienaip ar kitaip pajaučiami. Žodžiai „jausena“, „pajauta“ yra iš lietuvių kalbos aukso fondo. Per pajautą, kaip dvasinę galią, tie dvasiniai įvykiai tampa įasmenintais dalykais, t. y. įgyja prasmę. Prasmės atsiradimas žmogaus sieloje parodo, kad tas ar kitas dvasinis įvykis ar jo dalis kokiu nors vienu bruožu arba kaip visuma yra labai svarbus, vertingas ir įdomus tam konkrečiam individui. Kai atsiranda prasmių, šiaip ar taip, jau tam tikra jų kritinė masė neišvengiamai pasitelkia mąstymą. Ieškoma žodinės išraiškos, siekiama atskleisti priežastinius ryšius. Tuomet įsijungia kita dvasinė galia – atmintis. Bandoma iškelti praeities įvykius, lyginti su dabartimi, prognozuoti, kaip galėtume ir reikėtų elgtis ateityje. Prisiminkime vokiečių filosofo Immanuelio Kanto įžvalgią mintį, jog visus teorinio ir praktinio proto interesus sujungia trys klausimai: Ką aš galiu žinoti? Ką aš privalau daryti? Ko aš galiu tikėtis? Kuo ir kaip įasmeninta patirtimi galėtų pasinaudoti ne tik įgytos patirties šeimininkas, bet ir kiti žmonės, – klausimas ganėtinai sudėtingas. Prisiminimai saugo, fiksuoja ir tikras, ir vaizduotės sukurtas būsenas. Jų segmentai savivokos pavidalu keliauja į asmens mentaliteto turiningą istoriją ir saugomi, kaip įprasta metaforiškai sakyti, širdies atmintyje. Dvasingumas, kaip integralus žmogiškumas, išsiskleidžia žmonių bendravimo srityje. Tapęs principais ir vertybinėmis nuostatomis, įgijęs asmeninę prasmę žodinėse formose patirties lobis tampa vertingas daugeliui. Aišku, su sąlyga, kad jis bus įskaitomas, atpažintas, suprantamas ir vertinamas. Tam tikslui žmonija kūrė ir tebekuria kultūros formų ir kūrybos būdų įvairovę, suprasdama jos vienovę ir reikšmę kūrybai. Pasikeitimas, pasidalijimas patirtimi paverčia ją patyrimu, daugiau ar mažiau reikšmingu visų žmonių veiklai. Apibendrintą patyrimą paprastai vadiname socialine atmintimi. Joje slypi humaniškumo gairės visiems poelgiams ir sprendimams. Manyčiau, tokie yra pagrindiniai dalykai dvasinės patirties susiklostymo kelyje, kuris grįstas dvasinių galių visuma. Netenka stebėtis, jog visas tas procesas vyksta labai individualiai. Kuomet kyla asmens patirties savivokos arba pasidalijimo su Kitais situacija, darosi svarbūs kiti sėkmę lemiantys dalykai. Kiek sugebama būti ir išlikti objektyviam, suprantančiam ir įsivaizduojančiam tokios patirties suvisuomenintą reikšmę, gebančiam pasinaudoti kalbos, stiliaus, analizės, sintezės ir kitų loginių instrumentų galimybėmis, tiek tai bus naudinga ir skaitytojui. Be to, kaip jau anksčiau minėjau, svarbi yra tezė apie poveikio ir pasinaudojimo galimybę, kuri priklauso nuo konkretaus skaitytojo, jo pasirengimo, turimų tikslų. Tiesą sakant, ne bėda, jeigu kai kas knygoje jam bus ir nepriimtina.

Žurnalistė: Kaip galime praktiškai pasinaudoti kito žmogaus dvasine patirtimi?

Juozas Mureika: Tai itin paslaptingas reiškinys. Jeigu žiūrėsime labai elementariai ir sakysime, jog tai galima padaryti sekant pavyzdžiu, – beveik nieko ir nepaaiškinsime. Būtina atsižvelgti į tai, kaip ir kodėl atsiranda, kokiomis psichinėmis struktūromis yra paremta ta pavyzdžio jėga arba tas dvasinis įvykis, kurio metu Kito dvasinė patirtis, susipažįstant su ja verbaline ir sąvokine forma, tampa mano savastimi, manojo dalimi. Arba kokie pajautos būdai dalyvauja susiklostant asmeninei dvasinei patirčiai. Svarbu suvokti, koks specifinis vaidmuo tokiam vyksmui rastis atitenka meno šakoms ir žanrams, religijai, šventėms, papročiams, tautinėms tradicijoms ir kitoms tautinės kultūros formoms, kurios yra sukaupusios milžiniškus žmonijos patyrimo lobius. Tam patyrimui saugoti ir transliuoti naudojama savita, ne tik verbalinė, bet ir vaizdų, simbolių, intonacijų, garsų, spalvų, metaforų ir kitokių ženklų sistemų kalba. Taigi esminė sąlyga, kad bendras patyrimas virstų individo dvasine patirtimi, yra trejopas prieinamumas: pirma, kalbos suprantamumas; antra, socialinis, informacinis, išsilavinimo, interesų ir mentaliteto artimumas; trečia, veidrodinių neuronų esatis. Šiuo atveju svarbios tiek paties autoriaus, tiek skaitytojo pastangos. Būtina atsižvelgti ir į objektyvų amžiaus tarpsnių rodiklį. Norint paaiškinti, kaip pasinaudoti Kito patirtimi, regis, būtina vos ne visų žmogaus dvasinių galių samprata, pajautomis steigiamų prasmių ir egzistencialijų vaidmens supratimas ir daugelis kitų dalykų. Nemaža jų esu aptaręs estetologijai skirtose publikacijose, pavyzdžiui, monografijoje „Pajaustos mintys: estetikos virsmas estetologija“ (2006), mano paties sudarytoje „Estetikos enciklopedijoje“ (2010) ir kt. Jose yra nemažai dvasinės veiklos interpretacijų. Bet nemanau, kad be galo subtilų dvasinį procesą būtų galima įsprausti į logiškai nuoseklaus mąstymo rėmus, išreikšti vienu ar keliais dėsniais, o skaitytojams pateikti po individualų dvasinio tobulėjimo receptą.

Žurnalistė: Autorius daug dėmesio skiria šeimos, kartų tarpusavio santykiams, daug kalba apie esamas problemas ir parodo, kad tik dvasinės nuostatos gali šiuos santykius padaryti darnius. Kaip Jums, kaip mokslo žmogui, atrodo, kokiomis priemonėmis galima spręsti šią švietimo, ugdymo problemą? Gal galėtumėte šiuo klausimu išsakyti savo konceptualų požiūrį?

Juozas Mureika: Švietimo ir ugdymo problemos sutampa tik iš dalies, bet labai daug kuo skiriasi. Kaip žmonių tarpusavio santykius padaryti darnius ir kaip šį procesą paskatinti švietimo ir ugdymo srityse, svarstoma jau seniai. Atkreipčiau dėmesį į tai, kad žmonių santykių darna turi savo ištakas ne tik dvasinėje, bet ekonomikos, politikos ir teisėtvarkos srityse. Į jas nesigilinsiu, nes tai jau institucijų veiklos erdvė. Jai reguliuoti būtina visapusiškai pamatuota valstybės švietimo strategija, kuri yra valstybės kultūros kūrimo vizijos dalis. Kalbėsiu tik apie dvasinius dalykus. Visų pirma, itin svarbūs yra problemos supratimo, ištyrimo ir juos lemiančių veiksnių bei vertybinių orientacijų klausimai. Problemos sprendimas – tiek visuomenės institucijų, tiek individualios savikūros reikalas. Ką žmogus privalo išmokti ir sąmoningai, sąžiningai, atsakingai atlikti pats, niekas kitas, jokia institucija, net artimiausias asmuo už jį to nepadarys. Tai kertinis principas, pradinė pozicija, nuo kurios reikia pradėti tiek švietimo, tiek ugdymo problemų sankirtos apmąstymą. Tačiau sprendimų paieškai ypač svarbus yra žmogaus esmės, jo daugiamatės biopsichosocialinės ir dvasinės prigimties, europietiškų krikščioniškųjų šaknų supratimas. Apie tai, kad negalima žmogaus laikyti objektu, daiktu ir ignoruoti jo dvasinio tapatumo, kalbėdamas Europos Parlamente pabrėžė ir popiežius Pranciškus. Taip pat labai svarbu, kaip interpretuojami dvasinių galių ir edukacinių procesų teisingos sampratos klausimai. Norint išvengti ydingų traktavimo vienpusiškumų, būtina remtis sisteminėmis ir tarpdisciplininėmis prieigomis, medžiagiškumo ir dvasiškumo derme, gausia humanitarinių ir socialinių mokslų informacija. Jos apimtis šiais laikais tapo sunkiai įveikiama, reikalaujanti vis daugiau integralaus požiūrio, intuityvių įžvalgų. Žmogui būtina ir dvasinė branda. O iš kur ją paims augantysis? Reikia visuomet pradėti nuo savęs. Tai pasiekiama tik per savo dvasinę patirtį, nuolatinį ėjimą dvasiniu keliu, kai įveikiamas abejingumas, tingėjimas, visažinystė, savanaudiškumas ir t. t. Sakyčiau, svarbu nuolat tobulinti gebėjimą suvokti kiekvienos dvasinės galios savaiminę vertę, paskirtį, ribotumą ir vienų galių sąveikos su kitomis problemiškumą. Tarkime, sąmoninga dvasinė nuostata padėti individui kurti save reikalauja argumentuoto požiūrio į asmens dvasines galias. Turiu omenyje svarbiausias galias: pajautą, mąstymą, tikėjimą, meilę, viltį, vaizduotę, kalbą, valią, prasmę ir supratimą, nors šiaip jų turime gerokai daugiau. Kaip intakų tekėjimas į upę paverčia ją galinga tėkme, taip ir šių galių sinergija žmogų padaro didį. Gali padėti jų žinojimas, kurį teikia paskiri mokslai. Mąstymą tirdama logikos mokslų grupė dar nuo stoikų ir Aristotelio laikų sukūrė sąvokos teoriją, nustatė mąstymą reguliuojančius samprotavimo dėsnius. Panašus vaidmuo tiriant kitą dvasinę galią – pajautą – atitenka estetologijai. Jai tektų vykdyti pajautos būdais steigiamų prasmių tyrinėjimus ir išgyventos patirties apdorojimą savitose loginėse formose, kokios yra vadinamosios egzistencialijos: tiesa, grožis, gėris, meilė, nuostaba, laimė, sąžinė, laisvė, gerumas, atsakomybė, atjauta, kančia, atlaidumas, dėkingumas ir daugybė kitų, turinčių tiek pozityvią, tiek negatyvią reikšmę. Jos fiksuoja pajautomis įgytą patirtį suteikdamos jai verbalinę loginę formą, kuri tinkama komunikacijai. Tai yra pajautų patirčiai saugoti surasta loginė forma, sukurtas humanitarinių ir socialinių disciplinų žodynas. Kiek tos egzistencialijos savo turiniu galėtų padėti individui įgyti pajaučiamos patirties, iki šiol neaišku. Nebent tiek, kad padėtų suprasti, jog, norint grožį (kaip ir teisingumą) patirti, reikia jį pajausti, nes jis visa savo prigimtimi ir esatimi atsiveria tik jausmų pasauliui, yra patiriamas išgyvenant. Tačiau turime ir labai paradoksalių dalykų, kurie ištinka tiesos fenomeną pajaučiamos patirties požiūriu. Kaip matome, tuomet ir tiesa jau įgyja egzistencialijos, t. y. išgyventos patirties, išgyventos tiesos vertės, kaip dvasinio reiškinio reikšmingumo, statusą. Tada paaiškėja, jog tiesų pasauliui turime pritaikyti adekvatų pajautos būdą – įžvalgą. Mano įsitikinimu, estetologijai turėtų būti pagrįstai keliamas uždavinys – atskleisti ne tik paskirus pajautos būdus (ekstrasensorinį, juslinį, asociacijų, emocijų, jausmų ir įžvalgų būdus prasmių steigties atžvilgiu), bet ir aptarti jų santykius su vaizduote, mąstymu ir kitomis dvasinėmis galiomis. Bet teorinių žinių apie tuos reiškinius ir jų sąsajas anaiptol nepakaktų. Žinoti nereiškia suprasti. Supratimo akto semantinį branduolį sudaro prasmė. Prasmių steigtis priklauso nuo pajautos būdų. Prasmė – ne lentelė, kurią galėtume prikabinti prie dvasinio įvykio. Nėra teisinga teigti, kad prasmė atsiranda iš interpretacijos. Kodėl? Todėl, kad interpretuojant jai suteikiama tik loginė forma. Geriausiu atveju teorinė interpretacija mums duoda tik loginį pavidalą, kurio vardas – abstrakti reikšmė, nes žodis visuomet jau reiškia tam tikrą apibendrinimą. O prasmės kilmę lemia visai kita dvasinė galia – pajauta. Pajautos įvykis, kurio rezultatas yra konkreti prasmė, parodo, ar prasmė įsteigta, ar jos išvis nėra. Žinoma, jog svarbu įgyti teorinių, teisingų žinių. Jų turėjimas yra būtina dvasinių galių ugdymosi sąlyga, bet nepakankama. Daug svarbiau suprasti, kaip tas galias išsiugdyti ir palaipsniui valingai tobulinti, suprasti, kaip jos veikia, kokios yra jų galiojimo ribos ir efektyvaus panaudojimo galimybės. Bendrojo lavinimo sistemai turėtų rūpėti būtinų žinių suteikimas. Kiti ugdymosi praktikos aspektai jau persikelia į moksleivio ir mokytojo arba moksleivio ir tėvų bendravimo lauką. Dvasinės galios reiškia potencialų su genetiniu paveldu atsinešamą dalyką. O disponavimas jomis praktiškai reikalauja paversti tiek savo ankstesnę patirtį, tiek Kitų patyrimą atnaujinta asmenine patirtimi, pajausti asmeninę jos apibendrinimo, apmąstymo vertę. Tam siekiui įgyvendinti nėra kitų priemonių, išskyrus tas pačias galias. Mąstymo rezultatus ir pačią eigą, pasirodo, galima, o dažniausiai būtina pajausti, kad atsiskleistų jų prasmė ne tik man, bet ir mums. Pajautos būdais steigiamas prasmes, jų virsmą reikšmėmis, išgyventos patirties kaupimą ir saugojimą egzistencialijose būtina aptarti ir pasverti logiškai samprotaujant. O dvasinių nuostatų įgyvendinimo klausimus mes jau galėsime suvokti pasinaudodami vaizduote. Matyt, nesunku įsivaizduoti, ką reiškia būti mylimam, mylėti arba atvirkščiai – jaustis svetimam ir susvetimėjusiam. Kad nedera meluoti kitam, labai greitai paaiškėja įsivaizdavus, kaip tektų gyventi, jeigu visi meluotų vieni kitiems. Meninė kūryba be vaizduotės iš viso neįmanoma. Vaizduotės galia esmingai padeda koreguoti elgesį, numatyti ir prognozuoti ne vien dvasinius įvykius. Kaip vienas filosofas yra taikliai pasakęs, jeigu nori išmokt plaukti, reikia lįsti į vandenį.

Žurnalistė: Autorius daug kalba apie dvasines vertybes. Gal galėtumėte moksliniu aspektu paaiškinti, kaip mūsų visuomenėje šios vertybės pradeda veikti?

Juozas Mureika: Kalbėti apie dvasines vertybes tapo savotiška mada. Atsakymas būtų tarsi iš dviejų dalių. Pirma, reiktų paaiškinti, kodėl, nepaisant daugybės kalbų ir raginimų vadovautis dvasinėmis vertybėmis, jos dažnai lieka neveiksmingos; antra, svarbu žinoti, ką daryti ir kokių būdų ieškoti, kad jos veiktų. Kol jos egzistuoja bendrų sąvokų pavidalu, tol jos išlieka tik šalia žmogaus, netampa jo vidine savastimi. Ir čia nepadės begalinis kartojimas ir raginimas tas dvasines vertybes priimti, jomis vadovautis ir jų siekti. Trukdo ir kitokios kliūtys, pavyzdžiui, neretai iškreipta jų teorinė samprata, politikavimo paveikta interpretacija. Dvasinės vertybės veikti pradeda tuomet, kai įgyja įasmenintą pavidalą. Teorinė prieiga turėtų būti peržengta dvasinės praktikos, t. y. tikro, realaus gyvenimo, link. Tai principinis, ne teorinis-informacinis, o, kaip teisingai teigia A. Rakauskas, jau dvasinės praktikos, t. y. išgyvenamų būsenų, klausimas.

 Žurnalistė: Kaip Jūs manote, kokį vaidmenį ugdant visuomenę atlieka jausmas?

Juozas Mureika: Atsakymą jau bandė pateikti knygos autorius, bet įsitikinome, jog tai padaryti nelengva. Čia yra trys aspektai. Pirma, jausmas reiškia neigiamo, teigiamo arba mišraus išgyvenimo pajautą. Antra, jausmas yra vienas iš pajautos dvasinei galiai priklausančių būdų, kuriais, kaip minėjau, yra steigiamos prasmės. Trečia, jausmas dėl sąsajų su prasme, tikėjimu ir mąstymu tampa žmogaus aktyvumo šaltiniu, visų dvasinių galių varikliu. Jis veikia valią, žadina, intensyvina, sutelkia visus žmogaus vidinius išteklius. Jausmas esmingai palaiko gyvybingumą ir užtikrina visą žmogaus veiklą, tiek materialią, tiek dvasinę. Jeigu asmuo dėl jausmų skurdumo neįžvelgia didžiųjų vertybių prasmės, tai nėra nei tinkamos motyvacijos, nei intereso veikti. Jeigu individo sąmonėje nelieka jokių prasmių, o tik žodžiais išreikštos vertybės, gali būti prarandama paskata apskritai gyventi. Pažeidus smegenų centrus, kur lokalizuotos emocijos, dingsta emocinio atsako į dirgiklį galimybės, o kartu ir dvasinė galia steigti prasmes. Tai įrodyta atliekant bandymus su gyvūnais, patvirtinta medicinos praktikoje.

Žurnalistė: Dabar paskutinis tradicinis klausimas, kurį paprastai užduodu mūsų svečiams. Ko Jūs norėtumėte palinkėti Žinių radijo klausytojams?

Juozas Mureika: Pirmiausia noriu padėkoti, kad kalbinote tokia svarbia tema, ir visiems širdingai palinkėti prasmingų svajonių, idėjų, darbų, taip pat optimizmo, pozityvaus mąstymo, stiprių jausmų ir Dievo palaimos įgyvendinant savo siekius. Knygos pasirodymo proga sveikinu autorių A. Rakauską ir dėkoju Jums, Ingrida, bei Editai Marciulevičienei, parengusioms svarbų šios knygos įvadą, taip pat ir Eglei Jankauskaitei už įdomią autoriaus idėjų ir simbolių vizualią išraišką.

Spausdinti