Pastaruoju metu vis dažniau eskaluojami prancūzų derybininkų žodžiai, kad jie, girdi, žino, kaip arenos Nemuno saloje statybai iš Briuselio struktūrinių fondų gauti papildomų lėšų (172 mln. Lt.). Ką reiškia tokios kalbos? Ar tai, kad jie, dengdamiesi Lietuvos poreikiais, savo lobistų padedami, pajėgūs paimti pinigus, kurių nepajėgia išsireikalauti mūsų politikai ir Briuselyje reziduojantys Lietuvos atstovai? Ar mes – tik žioplė valstybė, kuri, turėdama atstovus, negali išnaudoti šių galimybių? Ar esame trečiarūšė šalis, kuria naudodamiesi didžiųjų valstybių lobistai Europos biurokratų skirstomas lėšas nesąžiningai „atplauna“ ne pagal paskirtį, o pagal pažintis? Jeigu taip, tai kur mes įstojome? Tai ar šito mes tikėjomės, įstodami į Bendriją?
Mūsų bendrovės tikslas – ne tik pastatyti areną, bet ir suteikti galimybę pamatyti, kaip mūsų visuomenėje, siekiant savų interesų, viskas „užsikrėtė“ korupcijos ryšiais: nesivadovaujama nei visuomenės interesais, nei logika. Mes labai norime, kad visi suprastų, kokiais metodais, norint pasiekti tik sau naudingą tikslą, iškreipiama konkurencija, kuriami melagingi mitai ir sudaromas neigiamas fonas apie konkurentus: nei žmonės, nei miesto ateitis užvirus nesąžiningai kovai niekam nerūpi – rūpi tik interesas. Norime, kad visuomenė pajaustų ir suvoktų savo bejėgiškumą nesubrendusioje „demokratinėje“ santvarkoje, kuri jai leidžia išsisakyti, patriukšmauti internete arba, jeigu turi pinigų, užsisakyti straipsnį spaudoje, – o turintys sprendimo teisę klaidintojai vis tiek priima tokį sprendimą, koks jiems yra naudingas. Kur veda toks demokratijos imitavimas?
Politikai labai dažnai pabrėžia, kad visuomenės požiūris yra išklausytas ir ji su sprendimais supažindinta. Bet ar mums to užtenka: būti išklausytiems ir supažindintiems su sprendimais, kuriuos, ignoruodami visuomenės nuomonę, vienašališkai priima valdantieji situaciją? Galvojame, kad, jeigu savivaldybė tokioje nepalankioje vietoje nori realizuoti tokį brangų projektą, mes – miesto visuomenė, – ateityje dengsianti visus su arenos statyba ir išlaikymu susijusius mokesčius, ne tik turime teisę, bet privalome domėtis ir žinoti, kas ir kaip iš šio projekto „daro verslą“. Norime suprasti, ar toks sukeliantis nepatogumus centro gyventojams projektas dėl mažos grupės savanaudiškų interesų netaps našta miesto gyventojams, ar bus visais aspektais skaidriai įgyvendintas Vidurio Lietuvos žmonėms naudingas projektas? Norėdami pasijausti visa tai žinantys ir dalyvaujantys sprendimuose, nebūti tik informuoti ir apkvailinti, turime teisę gauti aiškius atsakymus į įvairias prielaidas ir kylančias abejones.
Klausantis aiškinimų apie kurpiamą statybos ir valdymo schemą, susidaro vaizdas, kad siūlomą projektą siekiama paversti Briuselio fondų „išplovimo mašina“, padedant tarpininkams – būsimiems operatoriams! Jei tokios prielaidos nepagrįstos, tai kodėl tų, 172 milijonų litų, kuriuos žada padėti gauti tarpininkai, naudodamiesi ryšiais ir patirtimi, negali savo šaliai išrūpinti mūsų lėšomis išlaikomi valdininkai? Ar jiems neužtenka kvalifikacijos? Kokiais kriterijais remiantis Briuselyje skirstomos lėšos, jei būdami suinteresuoti svetimos šalies lobistai mūsų valstybei gali išsireikalauti tokias sumas, o mūsų išlaikomi atstovai – ne? Ar reikia suprasti, kad mes visi esame įkaitai Europos Bendrijos senbuvių valstybių dar gudresnių komisarų, kurie, turėdami patirties ir įtakos sprendimams, naujai įstojusių valstybių atstovams kelia neoficialius reikalavimus – per jiems patikimų kompanijų tarpininkus įgyvendinti milijardinius projektus? Galbūt dėl to iš anksto ir apsidraudžiama mums aiškinant, kad, jeigu per vyriausybę ir miesto savivaldybę nepavyks gauti tam tikro kiekio milijonų iš struktūrinių fondų, tai metinis koncesijos mokestis gali išaugti dvigubai – maždaug iki 11 mln. eurų kasmet. Kauno biudžetui tai būtų itin skausminga.
Ar tai nepanašu į valstybės ir savivaldybės pareigūnų šantažavimą – kad, girdi, savo suinteresuotumu ir nesikišimu jie turi padėti tarpininkams iš Briuselio struktūrinių fondų gauti papildomų lėšų? Gal todėl iš anksto ir užsimenama apie galimą dvigubą koncesijos mokestį, negavus papildomų lėšų (dar tik ruošiantis įkurti konsorciumą, kuris rūpinsis šio projekto įgyvendinimu)? Tuo tarpu visuomenė nuolatos įtikinėjama, kad Lietuvos įmonėse realiai alternatyvai nėra potencialo.
Žinoma, kad neįmanoma prognozuoti, kaip menamiems lobistams pavyks suderinti visų interesus ir susitarti su dažnai besikeičiančiais arba prarandančiais pareigas Briuselio, Lietuvos ir miesto savivaldybės politikais, kad iš struktūrinių fondų gautų didesnius nei priklauso tokiems projektams limitus. Juk suprantama, kad gaunant šiuos pinigus, kažką nuskriaudžiant reikės apkarpyti kažkieno interesus. Jei tokia prielaida neturi jokio pagrindo ir logikos, tai kodėl visomis išgalėmis bandoma šį projektą atiduoti užsienio tarpininkams? Kodėl siekiant įgyvendinti šį projektą, nuolatos dengiamasi stambios kompanijos ir operatoriaus patirtimi, o 80 proc. akcijų norima atiduoti sporto klubui? Ar taip „pasiklojama“ ateičiai, ruošiantis nusiimti visą atsakomybę? Kodėl iš anksto suplanuota 80 procentų operatoriaus funkcijų perduoti privačiam Lietuvos klubui, kuris tokiuose reikaluose neturi jokios patirties? Ar ne todėl taip įnirtingai prieštaraujama alternatyviam variantui, jog tikimasi būti neaiškios užsienio tarpininkų ir lobistų schemos įgyvendinimo partneriais? Kodėl yra tokie mieli prancūzų tarpininkai, mokantys žaisti paslaptingų schemų žaidimus?
„Prancūzijos kompanija pirmą kartą viešai paskelbė sumą, kiek Kaunui kainuotų arenos statyba. Kaip teigė projekto vadovas, tai Kauno miesto savivaldybei kainuotų ne daugiau kaip 141 mln. eurų. („Kauno diena“, 2007-05-11)“. Paaiškėjo, jog pats arenos statinys kainuos apie 98 mln. eurų. Likusią arenos kainą sudarys palūkanos bankams ir operavimo išlaidos.
Gudrių asmenų požiūriu schema yra labai perspektyvi.
Savivaldybė prieš statybų pradžią sumokės 6,1 mln. eurų, statybų metu per 27 mėnesius sumokės 12,825 mln. eurų, taigi iš viso, prieš pradėdama mokėti mėnesinius koncesijos mokesčius, savivaldybė bus sumokėjusi 18,925 mln. eurų.
Metinis koncesijos mokestis 5,2 mln. eurų bus mokamas 25 metus. Šis mokestis leidžia 25 metams paimti iš banko 79 mln. eurų, mokant vidutiniškai 4-4,5 proc. metines palūkanas. Taigi nesudėtinga suskaičiuoti, kad 79+18,925= 97,925 mln. eurų, kiek tariamai, konsorciumo teigimu, ir kainuos arenos statyba. Logiška išvada – konsorciumas projektą realizuos už savivaldybės sumokėtas lėšas, neinvestuodamas nei vieno savo euro.
Dabar – kiek kainuos arena:
Siemens arenos viena vieta kainavo 2 300 eurų. Panevėžio arenos – 5 000 eurų. Praeitais metais Rygoje pastatyta 12,5 tūkst. vietų arena kainavo 30 mln. eurų, arba viena vieta – 2 400 eurų. Pagal konsultacinės bendrovės Davis Langdon (www.davislangdon.com) skelbiamą analizę Didžiojoje Britanijoje rekomenduojama vienos arenos vietos sąmata – 7 200 eurų, o miestuose, mažesniuose kaip 1 mln. gyv., kaina – iki 5 000 eurų.
Kaune deklaruojama arenos kaina – 7 840 eurų už vieną vietą – neadekvati palyginamiems skaičiams. Ji neturėtų kainuoti daugiau kaip 62,5 mln. eurų. Akivaizdu, kad kažkas planuoja Kauno miesto sąskaita pasipelnyti apie 35,5 mln. eurų arba 122,6 mln. litų (skaičiuojame: 98 mln. eurų minus 62,5 mln. eurų). Be to, visos pajamos iš renginių, atskaičius komunalines ir valdymo sąnaudas, keliaus koncesininkui.
Pagal analogiškų arenų veiklos modelius vertinama, kad mažiausios pajamos iš renginių turėtų siekti apie 500 000 Lt per mėnesį arba 6 mln. per metus; komunalinės, aptarnavimo ir valdymo sąnaudos neviršys 3,5 mln. Lt, todėl papildomai koncesininkams teks mažiausiai 2,5 mln. Lt metinio pelno.
Mes ne prieš pelną, kurį uždirba verslas, bet mes už pelną, kuris gaunamas investavus. Kodėl koncesininkai, neinvestavę nė lito, pabaigę statybas, turi susižerti beveik 123 mln. Lt, o per kitus 25 metus – dar 62,5 mln. Lt. už renginius.
Pasibaigus statybų verslui, užsieniečių tarpininkas, atlikęs statybos schemų sudarymo verslą, įsipareigoja pasilikti tik su 20 proc. akcijų. Taip jam atsiranda galimybė nusiimti visą riziką ir atsakomybę, prisidengiant didelės kompanijos autoritetu, ir su savivaldybės iš anksto sumokėtomis lėšomis sukurti tai pačiai savivaldybei „melžimo“ schemą ateičiai, jau dabar jaučiamą ruošiamos sutarties rėmuose. Juk pagal aukščiau išdėstytą schemą tarpininkas galės gauti dar nemažai milijonų kreditą už iš savivaldybės sumokėtas lėšas. O kitas, su projektu susijusias, išlaidas, apie kurias dabar neužsimenama, tikimasi, kad padengs struktūriniai fondai. Aišku, kad ateityje savivaldybei būtų pagrindo nuolat remti arenos operatorių, kai sporto klubas taps pagrindiniu operatoriumi, pasibaigus statyboms, iš savivaldybės, turinčios apie 30 proc. sporto klubo akcijų, bus galima teisėtai sistemingai siurbti pinigines lėšas. Remdamiesi tarptautiniame versle praktikuojamomis schemomis, galime nesunkiai nuspėti, kodėl šiuo metu toks svarbus tarpininkas ateityje paliekamas tik su 20 proc. akcijų, aišku, – su procentaliai adekvačia atsakomybe. Taip pat aišku, kad jis, mažasis akcininkas, teiks brangiausiai apmokamas konsultacijas savo partneriui, turinčiam 80 proc. akcijų, bet neturinčiam jokios patirties.
Galime daryti prielaidas, kad schema sąmoningai taip sudėliota, kad į šio 20 proc. turinčio užsienio tarpininko kišenes nusėstų pagrindinės iš arenos ir klubo veiklos gaunamos lėšos, kurios, tikriausiai, būtų perskirstomos į visų šių projektą ginančių ir įgyvendinančių kišenes. Iš šios primityviai paslaptingos tarptautinės schemos kol kas peršasi tik toks vaizdas. Tačiau nei mūsų ministerijų valdininkams, nei politikams, nei savivaldybės administracijai ir net pavydiems lietuviams nesuprantama, kad nuo to kentės mūsų Kauno gyventojai ir Lietuvos žmonės. Juk pagal lietuvišką mentalitetą svarbiausia, kad galimybėmis nepasinaudotų savas (Lietuvos) verslininkas, net su kitų prognozuojamais nuostoliais statydamas areną – nes su savais išgauti asmeninius interesus darosi vis pavojingiau, kadangi dėl to paties pavydumo kombinacijos vis dažniau išlenda į viešumą. Turbūt todėl ir tenka paaukoti Lietuvos kompanijų interesus, aukojant visus galimus vietinių kompanijų – projektuotojų, statytojų ir būsimo operatoriaus – pelnus.
Įprastas ir labai gerai žinomas lietuviško patriotizmo bruožas – jeigu man nėra naudos, tai ir niekam kitam jos neturi būti. Deklaruojamas Lietuvos žmonių interesas ir valstybingumo sąvokos supratimas – tai tik lozungas, kuris padeda prisikimšti savas kišenes. Jeigu ir toliau viskas bus taip slepiama, ir korupcija bus įvardijama valstybine paslaptimi, Lietuva taps europinio masto pinigų plovykla, o jos piliečiai – korumpuotų politikų ir su jais „susinešusių“ tarptautinių gudročių liokajais ir paslaugiais tarnais. Visada būsime situacijų įkaitais, jeigu neišmoksime suvokti tokių paslaptingų tarptautinių schemų. Jei jau įstojome į šį Europos „rojų“, tai turime išmokti visas jo žaidimo taisykles ir savo sąmoningumu bei vienybe privalome atremti joje esančius negatyvius reiškinius, o ne perimti neaiškių schemų vykdytojų pareigas.
Gal būt visos Europos mes nepakeisime, bet todėl mūsų bendrovė ir sutinka investuoti pinigus į tokius ilgalaikius projektus, kad visi su tokiu projekto įgyvendinimu susiję pinigai dabar ir ateityje (eksploatuojant tokius projektus) ne tik pelno prasme, bet ir visapusiškai turtintų mūsų valstybę. Turėtume visi mąstyti valstybei naudingai, juk gyvename ir savo veiklą plečiame čia – Lietuvoje. Tada nereikės tokios mažos valstybės piliečiams blaškytis po pasaulį, ieškant geresnio pragyvenimo šaltinio. Valstybei ir žmonėms įgyvendinant tokius projektus, reikia atsižvelgti į savo galimybes ir į didžiosios dalies Lietuvos žmonių poreikius, nepasiduoti pagundoms, kurios sąmoningai kaitinamos ambicijomis ne pagal valstybės kišenę, už kurių įgyvendinimą sumoka visi Lietuvos žmonės savo skurdo didėjimu ir įvairiais nepatogumais. Ir Švedija, ir Suomija yra nepalyginamai turtingesnės, bet nesivaržo su tokių didelių valstybių kaip Prancūzija realizuojamais projektais.
Mums aiškinama, kad mes turėsime Rytų Europoje analogų neturintį statinį. Bet ar to reikia už tokią – viso miesto gerovės paaukojimo – kainą? Jeigu jau atverta paslapties skraistė dėl operatoriaus ir statybos kainos, tai nuimkime ir visą uždangą, kodėl tos sumos tokios fantastiškos, kodėl ir toliau bandoma ginti komplikuotos arenos variantą, – neturi likti vietos jokioms prielaidoms ir spėlionėms dėl pinigų išmokėjimo tolimoje ateityje. Parodykime viešą derybų skaidrumą: žmonės visa tai turi pamatyti konkrečiuose sutarčių punktuose. Juk ne laikinai išrinkti derybinės grupės politikai mokės tuos pinigus, o Kauno miesto gyventojai. Dėl to jie ir turi teisę viską iki smulkmenų žinoti. O gal tuo siekiama vilkinti problemų sprendimą, kad esamai alternatyvai neliktų laiko projektui įgyvendinti? Tuomet Kaunui nieko kito nebeliktų, kaip tik priimti įtartinai panašios schemos kopiją, kurią statant būtų atkartotas kitaip pateiktas tas pats mechanizmas.
Mūsų grupė yra viena iš stambiausių mokesčių mokėtojų, ir turime teisę norėti aiškumo, kaip bus dabar ir ateityje panaudojami mūsų mokesčiai Lietuvoje? Ar tie mokesčiai nebus išpumpuojami į tarpininkų ir korumpuotų valdininkų kišenes?
Negalima pamiršti dar vieno labai svarbaus valstybingumo formavimosi faktoriaus, turėsiančio įtakos mūsų identiteto išlikimui. Jei areną valdys svetimo mentaliteto operatorius, mes prarasime laisvę rinktis, kokiomis laisvalaikio priemonėmis ir dvasinėmis vertybėmis bus auklėjamas mūsų šalies jaunimas. Nuo to, kas bus arenos operatorius, priklausys gyventojų nuomonės formavimasis mūsų šalyje. Mes, būdami savotiški įkaitai, neaišku ar mums tinkančio operatoriaus rankose, galime prarasti galimybę praleisti savo laisvalaikį taip, kaip norėtume, nes negalėsime turėti įtakos renginių organizavimui, atitinkančiam mūsų tautos vertybių reikalavimus. Turime susivokti, kad tokius statinius, koks siūlomas mums, gali statyti tik turtingos ir didelės valstybės arba mažos, bet visiškai korumpuotos, nevaldančios savo šalyje jokių procesų ir dėl tuščių ambicijų įgyvendinimo paaukojančios visos valstybės žmonių interesus. Būtent dėl įvairių ambicijų tokie žmonės, kurie lengvai dar vakar bandė paaukoti visos tautos interesus, įgyvendindami utopinius projektus, šiandien jau, panaudodami kažkada tai atmestą E.Miliūno projektą, bando išsaugoti savo pozicijas, įsisavinant, kad ir mažesnį milijonų kiekį. Vis dar „aklai“ ginamas projekto įgyvendinimas rizikų ir komplikacijų kupinoje vietoje – Nemuno saloje. Ir tai bandoma daryti Vidurio Lietuvos ir Kauno gyventojų sąskaita – kad tik būtų galima prieiti prie šeimininko neturinčių valdiškų lėšų.
Tad kokie mes esame? Ar labai dideli ir turtingi? Ar nesuvokiantys realios savo padėties? O gal beviltiškai korumpuoti?!
Augustinas Rakauskas, UAB „Baltic shopping centers“ valdybos pirmininkas,
(2007 m. gegužės 19 d., „Kauno diena“)