Laidoje „Verslumo dvasia“ kalbamės su svečiu – Sąmoningumo mokyklos „Gyvenimo rytas“ įkūrėju ir lektoriumi Robertu Karvausku ir šios laidos autoriumi verslininku Augustinu Rakausku.
Klausyti internetu.
Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Laida transliuojama penktadienį 10.10 val., kartojama savaitgalį 17 val.
***
Ingrida Stankevičienė: Pirmas klausimas, ar egzistuoja toks dalykas kaip vieta?
Robertas Karvauskas: Ar egzistuoja išvis vieta, ar ne? Aš žiūriu į gyvenimą taip, kad gyvenime, pasaulyje, Visatoj, Dieve, – kaip norim, taip pavadinkim, – yra visada viskas, ir kokią pusę iš to visko mes nuskenuosim, į kokią pusę mes atkreipsime dėmesį, tą mes ir turėsime. Mes interpretuojam visumą, ir kadangi sąmonė mūsų yra šiek tiek apribota, mes galime interpretuoti tik dalelę to. Kurią dalelę pasirinksim, – čia tik mūsų pasirinkimas. Todėl vieta yra ar nėra, galima skaityti, kad mes esame begalinė visuma, kuri yra visada visur ir viskas. Tada apie vietą atskirą kalbėt nėra prasmės.
O jeigu mes žiūrime į save kaip į apribotą kažkokią būtybę, tada taip, mes esame kažkokioje vietoje ir ta vieta atspindi, ir viskas yra savo laiku ir savo vietoje. Iš šito požiūrio labai dažnai mūsų būsenai keičiantis mes ir suvokiam šituos dalykus kiekvienu atveju skirtingai. Vienoje situacijoje vienaip įsivaizduojam tą dalyką ir pajaučiam, kitoj – kitaip. Todėl pasakyt, kaip yra iš tikrųjų, ar yra vieta, ar nėra, tai aš, kai manęs klausia: kaip? Tai aš sakau: „Visaip“. Kiekvienas tai supras savaip, kiekvienas tai priims savaip ir savaip interpretuos.
Ingrida Stankevičienė: Žinot, kaip įdomiai susiklausė. Kaip mes sakom tokią frazę: „Atėjo laikas“ ir jūs sakote: „Keičiasi būsenos“. Mums kažkaip, iš to sąlygoto mūsų sąmoningumo mes taip galvojame: jeigu ateina laikas tai ir sustoja būsena. O tai iš principo neįmanoma, ta būsena nuolatos kinta. Ji matyt taip greitai kinta, čia kaip važiuojantis automobilis, kada jis taip greitai pradeda važiuoti, kad greitis išnyksta ir atrodo nėra automobilio.
Robertas Karvauskas: Tai tiesa. Tai yra tiesiog laiko, kaip tokio, ir greičio, kaip tokio, neegzistuoja, čia tiktai mes – savo ribotume, kada atsiribojame tam tikroje būsenoje, tam tikroje akimirkoje, ir tai keičiasi, mes tada tiesiog sudėliojame tą į eiliškumą. O realiai viskas vyksta čia ir dabar. Ir buvo, ir yra, ir bus yra vienu metu. Šitas dalykas, kuo toliau, tuo labiau pradeda jaustis, ypač dabar, dabartiniam laikmetyje, tai tiesiog pradeda jaustis, kad visa tai labai reliatyvu ir kad viskas tiesiog yra. Praeitis yra dabar mūsų atmintyje, mes juk ją prisimename ir interpretuojame būtent dabar ir ji be dabar neegzistuoja. Ateitis taip pat. Jeigu mes ją praignoruojam, planuojam, dar kažką tai darom – tai dabar. Ir be dabar tai taip pat neegzistuoja. Taigi visas buvo, yra ir bus dabar.
Ingrida Stankevičienė: Žinot, kaip pasakytų Kęstutis Pūkas, iš tų laidų ciklo, kur jūs kartu dirbote, darėte laidas: „Na tai ir kaip dabar tą jūsų žinojimą čia paimt, jį panaudot ir pagal jį gyvent?“
Robertas Karvauskas: Tiesa, iš tikrųjų žmonės nori tiesiog gaut tablečių, gaut praktiškai – vat duok man tabletę, aš išgersiu ir viskas, ir kad būtų su garantija, tikrai, kad viskas susitvarkytų.
Ingrida Stankevičienė: „Tai aš to nedarysiu, jeigu tu man neduodi garantijų“ – čia taip?
Robertas Karvauskas: Taip. Dėl to žmonės nenori, sakykim, įsigilinti į tai, o nori tik praktinių patarimų – reikia padaryti šitoj situacijoj būtent taip. Ir žmogus nenori suprast labai dažnai to, kodėl, iš ko tai gaunasi? Ir jeigu jis šito nenori suprast, jis negauna ateities, jis negauna supratimo ir negali tada šitoj situacijoj pats priimti sprendimo, o jis vėl ieškos tabletės. Vėl ieškos kažkieno patarimo ir nesiaiškins: o kodėl tai taip? Tik kuomet suprantam priežastį ir pasekmę, kada mes aiškiai jaučiame šitą ryšį, tada mes galim bet kurioj situacijoje patys priimt sprendimus. Žmonės priprato nepriiminėt sprendimų patys, o tiesiog gauti instrukcijas. Tai yra trimatė matrica, šablonas, nes norint gyvent pagal šablonus labai…
Ingrida Stankevičienė: O jūs, prašau, pasakykite, atsisukus atgal, kada pasaulio visuomenė turėjo galimybę žiūrėti kitaip, ne pagal instrukcijas? Ar buvo kuri santvarka, ar buvo tokia švietimo sistema, kuri mus vestų, kad mes turime gyventi ne pagal instrukcijas? Jūs prisiminkite netgi lietuvių literatūrą, tarkim, rusų literatūrą, kaip mes dar studijavom, mokėmės, kokius mes skaitėme pavyzdžius? Tarkim, Gorkio Danko, – jis išsiplėšia širdį; Biliūnas siekia laimės žiburio, visi ten miršta ir visi jie siekia to laimės žiburio arba to paties Biliūno „Brisiaus galas“. Kaip mes turėjome analizuoti, kaip tas Brisius senas, jau paliegęs, šeimininkas jį šaukia: „Sa, sa, Brisiau“ ir jį nušauna ir paskutinis tas akordas – Brisius tik norėjo prislinkti prie šeimininko kojų ir palaižyt paskutinį kartą. To visuomenėje niekada nebuvo, mes išėjom su tokiais idealais, su tokiais principais ir su tokiom taisyklėm, kurios pasirodė, kad tai ir yra taisyklės, ir kad iš jų išgyti mes galėjom tik staigiai čia ir dabar gauti bet kokį receptą. Nors kaip jūs sakote, vat tą dualumo dėsnį – priežastis ir pasekmė – mums sukūrė tokias sąlygas, kuriose mes galėtume funkcionuoti ir po to mus padarė priklausomus nuo tų tablečių, nuo tų receptų.
Robertas Karvauskas: Tas tiesa, iš vienos pusės, bet iš kitos pusės – žmogus visada turėjo galimybę, visada turėjo galimybę žvelgt į savo vidų. Taip, mūsų nemokino šito nuo mažens, už tai kaip sako, žmonija per kartų kartas buvo paklydusi jau seniai ir labai giliai ir mes tame dualume buvome užstrigę. Tačiau, laikas nuo laiko, vis tik mes turim pavyzdžius, kad žmonės sugeba atsivert, kaip Buda sakykim, kaip kiti ten, praplėtę savo sąmonę. Žmonėms galimybės visada buvo. Taip jos buvo labiau ribotos ir mūsų nemokino. Mūsų nemokino apie tai, kad mes esam ne tipinė būtybė, kad mes turim biolauką ir savo fizinį kūną. Sakykim, kad fizinis kūnas yra tik instrumentas šitam biolaukui transformuot – apie tai žinių praktiškai nebuvo. Tai tik per skausmą žmogus galėjo kažkur eit tolyn, nes kol žmogui patogu pakankamai, tai jis nejudės niekur. Tik skausmas stumia žmogų ieškoti. Ir tas skausmas nebūtinai fizinis, tai aš vadinu tą trūkumo jausmą, nepilnatvės jausmą, laimės trūkumą. Ir žmogus tada tai pajaučia, kad yra neviltis ir visiškai nežino ko griebtis, tada jis pradeda kelt sau klausimą: o kaip gi turėtų būti? O kodėl šitaip yra? Ir tik tada, kai žmogus nuoširdžiai iškelia klausimą, į jį gali ateiti atsakymas. Tai reiškia, jis sukuria prielaidą savo viduje, atitinkamą vibraciją savo auroje, kuri pradeda traukti panašias vibracijas. Taip ateina atsakymai.
Ir žmonės neturėjo tokios galimybės. Tėvai mokino taip kaip jie mokėjo, o juos mokino jų tėvai, ir lygiai taip kaip jie mokėjo ir tos informacijos nebuvo. Bet ta informacija dabartiniu laikotarpiu pradeda ateiti iš Visatos, galima sakyti, lygiai taip pat eina iš Dievo, iš gyvenimo, iš pasaulio, nes Saulė pradeda spinduliuoti tokias vibracijas į Žemės centrą. Žemės energinis laukas kinta ir natūraliai, kad viskas, kas yra ant žemės, tame energiniame lauke turi taip pat pakeist savo energinį lauką. Ir juos mes gavę tiesiog pradedam jaust, kad negalima gyvent po senovei. Su įtampomis neišeina gyvent, nes jos tiesiog žlugdo ir jos tampa skausmingom. Tos aplinkybės, kur anksčiau dar prieš 20–30 metų mes galėjom su jomis ramiai gyvent, na ten šioks toks nepatogumas, dabar ardo mus visiškai ir stimuliuoja mus plėst savo sąmonę.
Edita Marciulevičienė: Prie mūsų prisijungė laidos autorius.
Augustinas Rakauskas: Laba diena. Mums reikia prieiti pirmiausia prie tokio bendro vardiklio, mes turime išsiaiškinti, kam mes darome tą laidą ir kokius vaidmenis mes norime toj laidoj atlikti. Tai tada bus produktyvesnis mūsų pokalbis ir visuomenė gaus didesnę naudą.
Prieš pradedant kalbėt, klausiu: kam jūs tai darote? Koks, jūsų nuomone, yra to darymo tikslas? Tai tada žinosiu, kaip mes galim vest pokalbį ir apie ką turėtume kalbėti. Ar jūsų čia misija, ar čia pašaukimas, ar jūs mokot žmones – mūsų susipažinimui, aš manau, kad to pilnai užteks. Klausau jūsų.
Robertas Karvauskas: Ką aš darau?.. Mano viduje yra labai aiškiai nurodyta, intuityviai man nurodyta paskirtis žadint žmones laimei. Vat taip trumpai aiškiai ir paprastai. Didžiausias atlyginimas man yra tada, kada žmogaus akys pradeda spindėti, kada jis pradeda suvokt save, pradeda suvokt aplinką ir perkelia savo dėmesį iš išorės – darymo, į vidaus jautimą. Tada plečiasi jo sąmonė, tada veikia jo intuicija ir tada jis įgauna galimybę taip vadintis. Štai šitą aš ir darau.
Kokiom priemonėm darau? Tai tiesiog visos tos žinios, kurios buvo intuityviai giliai man atvertos, jos susidėjo į žinių praktikų kompleksą, kuris pasuka žmogaus dėmesį, kad pamatytų kitas gyvenimo puses. Ne tik tą praktinę, materialinę, bet ir kitą pusę, už kurią visada, visose aplinkybėse gyvenimui, pasauliui, Dievui, Visatai, gamtai ir sau galima padėkoti. Tai va atverti tą besąlyginę meilę, kuri grindžiama pasitikėjimu ir dėkingumu, štai ir yra mano reali paskirtis, taip aš ją jaučiu, taip aš ją suprantu. Ir aš tai darau todėl, kad tai yra grynas mano vidinis šauksmas. Ir aš negalvoju, kaip aš tai turiu padaryti, gyvenimas, pasaulis, likimas, Dievas, Visata veda, tiesiog akivaizdžiai veda ir dėlioja viską. Ir aš pasitikiu visais stimulais, kuriuos duoda man gyvenimas ir aš tiesiog darau tai kaip suprantu.
Augustinas Rakauskas: Ačiū už tokį prisistatymą. O jūs nepagalvojot, žinoma, ateidamas, o kodėl mes vadiname laidą „Verslumo dvasia“?
Robertas Karvauskas: Edita man truputėlį daugmaž išaiškino, sakykim, šitą koncepciją, kad gyvenimas, galima sakyti, yra verslas. Ir vat būtent tai, kaip galima daryti verslą ne dėl savęs, daugiau mano bent jau tas pajautimas, kad visas verslas tai ne dėl savęs, o dėl visko, kas yra aplink tave. Todėl aš ir sakau: žmogus negimė sau, ir nemirs sau.
Augustinas Rakauskas: Aš, atsiprašau, įsiterpsiu. Aš noriu jums parodyti kitą aspektą ir trumpai pasakyti, ką aš darau.
Kai aš kalbu, darau laidas arba rašau kažkokias įžvalgas knygose, ar mes čia tų straipsnių esam prirašę su šitom merginom, išspausdinę kažkur apie 64 straipsnius šitom temom, bet tai buvo labai seniai, maždaug prieš 25 metus mes pradėjom tą daryti, prieš 20 metų tai tikrai jau. Ir pats pirmas buvo, kuriam be mūsų leidimo uždėjo pavadinimą vieno laikraščio savininkas…
Ingrida Stankevičienė: Tikslumo dėlei, pirmas straipsnis išėjo prieš 19 metų.
Augustinas Rakauskas: Ir tas pavadinimas buvo „Be biblijinių tiesų mes neišsiversime“. Aš tada kaip ir protestavau, sakau: „Negalima taip radikaliai keisti žmonių sąmonės, požiūrio, nes jie giliai apsigyvenę stereotipuose ir tie stereotipai yra labai stipriai įsišakniję ir jie veikia. Ir su tuo reikia skaitytis.“ Todėl reikia viską daryti palaipsniui.
Kai aš kalbu eteriui arba kokiems nors kitiems klausytojams, tai aš kalbu vienaip, stengiuosi atitikti tų žmonių suvokimo lygį, nes supratimas ne taip yra man svarbus, nes žinau, kad supratimas susideda iš stereotipų, o suvokimas jau koreliuoja su jausmu. Nes nuo sąvokos iki supratimo yra kelias. Kai mes suvokiam, mes pradedam jaust, lyg tai einu teisingu keliu. Kažkas iš vidaus pradeda šnekėti.
Kai man daro pastabas ir sako, kad aš per daug sudėtingai kalbu, tai aš klausydamas jūsų, trumpai, vienos laidos, aš supratau, kad yra, aš tą visą laiką žinojau, bet žinojau, nes jausdavau, ir knygas paimdamas kai kurias paskaityti visada jausdavau, nes pagal dėsnį žinojau, kad negali būti, kad kažkas vienas kažką daro. Paprastai, daug žmonių daro. Tik kad tie žmonės nepažįsta vieni kitų, jie daro vedini tos būsenos apie kurią jūs pakalbėjote. Jie tiesiog jaučia, jų vidus reikalauja ir jie šneka, jie skelbia.
Iš tikrųjų jie nešneka, jie, kaip jūs teisingai sakot, jie sukelia virpesius, tam tikras vibracijas, kurios budina žmonių sąmonę, ją verčia analizuot, galvot. Ji iškelia klausimus ir žmonės nori atsakymų. Jie pradeda ieškoti tų atsakymų. Štai ką daro mūsų kalbos ir tie virpesiai, kuriuos mes savo kalbomis žmonių sąmonėje sukeliame.
Tai kadangi jūs, pagal savo supratimą, darote tai, ką darote, ir suvokiate tą, ką suvokiate, kaip ir aš, lygiai taip pat, pagal savo dabartinio išsivystymo lygio suvokimą, bandau suprast ir bandau ištransliuoti tai, ką jaučiu. O galvojimas man yra tik priemonė suregzt žodžius. Nes aš be galvojimo, be stereotipinių klišių, kurias mes vadiname kalba, aš negalėčiau ištransliuoti tų vibracijų. Dėl to tenka naudotis protu. Bet protas yra mums kaip priemonė.
Kai manęs klausia: „Kodėl jūs taip sudėtingai kalbat?“ Sakau: „Aš kalbu tiems, kurie mane girdi, kalbu tiems, kurie supranta, ką aš kalbu“. Aš nekalbu tiems, kurie nesupranta. Jeigu kalbu su tais žmonėmis, kurie matau, kad nesuvokia, apie ką eina kalba, tai aš stengiuosi nusileisti iki tokio suvokimo lygio, kad galėčiau su jais rasti kažkokią koreliaciją, ir galėčiau kažkuo pasidalyti. Kaip jūs teisingai sakot, kas būtų naudinga jiems. Bet čia reikia labai didelės kantrybės, reikia ištvermės, atsidavimo, reikia noro, o svarbiausia reikia tikėjimo, kad iš to kažkas gausis. Nes kai tu kalbi, tai dažnai būna, kad jau kalbėdamas ir dėdamas pastangas matai, kaip tas žmogus pro ūsą šypsosi.
Ir man pačioj pradžioj sakydavo: „Na Augustinas tai su ufonautais kalba“. Šiandien jau mūsų radijas ir apskritai eteris pilnas tos panašios informacijos ir tos kalbos, kurią prieš 20 metų vadindavo „kalba su ufonautais“. Ir mes esame tie vieni iš tų pradininkų, kurie tikėjom tuo, ką darom, ir dėl to mes tą pradėjome daryti labai kreivai, labai šleivai, dažnai netgi, kaip dabar aš girdžiu tave šnekant be sustojimo, vat taip varant tiesiog, mes ne tik, kad taip varėm, kaip pats varai dabar, mes rėkėm per tą mikrofoną, rėkėm taip, kad ateidavo pas mane kai kurie seimūnai ir sakydavo: „Augustinai, gana rėkt, ką nors darom“. Nes jie išgirsdavo. Ir aš galvodavau: „Na va, žiūrėk, kaip reikia rėkti, kad jie išgirstų“. Bet kai jie išgirsdavo, mes vieną dalyką labai aiškiai matydavom, kad jie iš to padaro biznį. Jie pasiima tik tai, kas tinka jų tikslams įgyvendinti. Reiškia, įtvirtinti valdymo valdžią, kad jie galėtų valdyt. Valdyti žmonių sąmonę, kurt jiems toliau tuos stereotipus: „Mes padirbėjom“.
Aš ten girdėjau pokalbį, kad siela keičiasi. Aš skaitau, kad siela yra dieviškas kūrinys, jeigu sielos nebūtų mes nedirbtume čia, nesėdėtume ir mums nekiltų šitie klausimai, mes keičiame tik sielos skleidžiamą dvasią. Pati siela, kaip substancija, ji nesikeičia, bet dvasia keičiasi. Nes jeigu pasidarytų siela stabili, tai visa evoliucija sustotų. O mes nesam dar iševoliucionavę, mes toliau evoliucionuojam, ir kadangi mes pradedam jaust, kad mes evoliucionuojame, pradedam suvokt, kiek daug mes nežinom, kiek daug mes nesuprantam, tai mes turime pradėti gilintis į dvasią. Kaip dvasia pradeda daryti įtaką ir keisti mūsų sampratą, mūsų sąvokas, ir kaip tos sampratos ir sąvokos sugula į mūsų būseną ir mūsų būsena keičia mūsų supratimą. Mes tada pradedam kitaip suprast gyvenimą. Mes pradedam kitaip į jį reaguot.
Ingrida Stankevičienė: Robertai, ar jums neparadoksaliai nuskambėjo, kad Augustinas sako: „Siela yra nekintanti substancija, o mes evoliucionuojam, ir mes dar neiševoliucionavom iki tokio lygio.“ Tai siela neevoliucionuoja, evoliucionuojame mes. O kas gi tie „mes“ esame, kurie evoliucionuoja?
Robertas Karvauskas: Kiekvienas mes galime kalbėti apie dvasią, apie sielą, iš tikrųjų kiekvienas mes, iš savo patyrimo, šitą dalyką interpretuojam kas tai yra iš tikrųjų. Mes sužinosim tai tik tada, kada nebūsim kūne. Dabar tai yra tik interpretacija. Ir mano kažkur pačioje gelmėje yra aiškus žinojimas, kad atskirų dalelių, kaip siela, kaipo tokio, nėra. Kad visa sąmonė yra tyra, absoliuti ir vientisa ir niekas nepadalinta. Tam, kad mes galėtume gauti čia patirtį mes tiesiog savyje visą šitą dalyką, kaip ir save, apribojom, ir vadiname save atskira siela. Ir per tai mes gauname atitinkamą patirtį, ir tada, kada šitą patirtį integruojam į save, mes artėjam prie to suvokimo, vėl grįžimo į tai, kad viskas yra vientisa ir absoliutu. Ir nebėra jokių padalijimų ir nebėra jokių sielų atskirai.
Tai gelmėje šitą dalyką aš pilnai žinau, ir matau, kad visa tai yra patirties žaidimas, ir tiesiog aš priimu sąlygas šito žaidimo ir manęs tai nešokiruoja, nes yra nuomonių labai daug ir tikrai jos yra, netgi sakyčiau, visos teisingos. Nes kiekvienas žmogus pagal savo vibracijų lygį, pagal savo suvokimą, jis interpretuoja šitą žaidimą kiekvienas savaip ir kiekvienas unikaliai. Todėl aš tiesiog leidžiu kiekvienam turėt savo nuomonę ir sakau: „Kiekvienas. Ir tu teisus, ir aš teisus“, nors mūsų galbūt skiriasi tuo momentu interpretacijos, bet mes tikrai išsiteksime šiame pasaulyje, kiekvienas su savo supratimu, kiekvienas su savo nuomone.
Visa tai, ką pasakė Augustinas, tai tikrai aš pilnai priimu ir šitokią interpretaciją, aš per ją perėjau taip pat, ir aš buvau lygiai taip pat įsitikinęs. Dabar kažkur giliai gelmėje mano atsiveria toks daugiau vienybės jausmas ir visa tai yra tik kaip atitinkamas žaidimas, sakykim, ir aš į jį žiūriu kaip realiai, šitoj fizinėj realybėj egzistuojantį, bet, jeigu pakilt aukščiau, žiūrėt iš tolimesnio taško, tai mes matysim, kad viskas yra vandenynas. Tai vat siela, kaip lašas vandenyne. Jeigu paimsim lašą ir įlašinsim į vandenyną, jo neatskirsim, jo nesurasim, jo daugiau atgal nesudėsim to paties lašo. Tai tiesiog mes esam vandenynas, o į lašus mes padalinam tiktai čia, save.
Augustinas Rakauskas: Robertai, matai, išsivystymo lygis priklauso nuo mūsų priėmimo informacijos. Aš vertinu ir girdžiu tavo diplomatiją, kurią tu parodei, bet jeigu mes turime vienalytiškumą, tai, ką tu dabar pakalbėjai, tai turim pripažint, kad tada mes atsiduriam toj būsenoj, apie kurią tu kalbi ir mūsų progresas praranda prasmę, mes nustojame evoliucionuoti. Tada jau reikia pasakyti pačiam, kad aš esu Buda, arba kitą pavadinimą sugalvoti, arba sakyti, kad aš esu Dievas, kaip jau šiandien atsiranda žmonių, kurie reiškia tokius dalykus.
Kai aš sakau – vienas vientisas organizmas – ir sakau, kad esam to organizmo ląstelės, tai aš ir transliuoju tai, kad mes visi gyvenam vienam kūne. Vienam vieningam vienyje. Ir funkcionuojam visi mes pagal to organizmo skleidžiamos dvasios dėsnius.
Bet iš ko ta dvasia susideda? Jeigu mes apleidžiame savo organizme kažkurią vietą, ji pradeda gest, ji pradeda sirgt, ir mes matom, kad šiandien daugybė žmonių toli gražu nemąsto taip, kaip pats patari mąstyt, ir sakyt, kad mes esam viena vienalytė struktūra. Bet jeigu mes nededam pastangų ir levituojam gyvenimą, tai gyvenime niekas negali keistis. Nes kaitą mes sukuriam. Mes sukuriam kaitą su savo jausmais, su savo interpretacijom, su savo galvojimu, bet mes svarbiausia, ką turime gyvenime stengtis savo suvokti, tai dėsningumus.
Ir kai mes susiduriam su dėsningumais, tada jau interpretacijos dingsta. Bet kiekvienas žmogus tuos pačius dėsningumus skirtingai suvokia, skirtingai interpretuoja. Kiek žmonių yra, kiek išminčių yra, ir kiek jų bepaklaustum, visi jie pademonstruotų kažkokius skirtumus.
Labai teisingai pasakei, pasaulyje, evoliucijoje užtenka vietos visiems skirtumams. Kiekvienas esam savo vietoj, savo laiku, būtent ten, kur turim būti, ir kalbame tą, ką turime kalbėti. Jeigu to nereiktų, ką mes kalbam, tai mes ir negalėtume kalbėti.
Mes turime neužmiršti, kad per prievartą žmogų iš fiziologinės evoliucijos neištrauksi. Kaip augalą žemėje nepatempsi, kad jis greičiau užaugtų. Bet skleisdamas dvasią, maitindamas tu sudarai geresnes sąlygas ir mes duodame didesnę pridėtinę vertę augti. Štai kokia daugiau žinančiųjų misija – duoti, pasidalyti. O žmogaus misija – rinktis pagal savo išsivystymo lygį. Jis renkasi. Jeigu mes jam primetam ir aiškinam, kad „yra taip, o ne kitaip“, „tikėk manim, o netikėk juo“, tai tada mes tą patį darom, ką dabar žmonės daro prekyboj – konkuruojam. Tai tada nėr – kur du – ir Dievui nėra vietos, pats Dievas neįsiterpia. Nes mes ir sudarom tą Dievo dvasią, ir mes galvojam, kad mes esam fiziologija, iš tikrųjų mes esam dvasia, subtilaus pasaulio dvasia.
Juk pats žinai, kad viskas turi dualumą, ir kiekviename žmoguje yra ir altruizmo, ir egoizmo, todėl mes galim augti, progresuoti, todėl mes galime keisti pasaulio dvasią. Bet mes negalime pretenduoti į Dievo vaidmenį, nes Dievas gali apsireikšti tik visuose žmonėse kartu, tada mes matom tikrą Dievą, tada tikrai mes suvokiam, kas yra Dievas, kada vyksta pokyčiai, kurie apima visą žmoniją.
Robertas Karvauskas: Dievo interpretacijų yra, tiek kiek žmonių yra. Imkime tą patį šventraštį Bibliją. Iš vienos Biblijos virš 20 tūkstančių įvairių konfesijų, kurios tarpusavyje prieštarauja, tai yra tiesiog interpretacija. Ir turbūt vienas esminių dalykų išvis žmogaus gyvenime yra supratimas Dievo. Jeigu mes turime Dievą kažkur, ir kažkokį, reiškia, mes nepripažįstame absoliučios Dievo valios visame kame ir visur.
Mano supratimas yra šitoj vietoj toks. Kaip šventraštyje rašo, kad pradžioje buvo Dievas ir išvis nieko daugiau nebuvo. Ir tada Dievas pradėjo kurti. Tai jeigu nieko visiškai daugiau nebuvo, buvo vienintelė tobula absoliuti substancija kažkokia, tai iš ko kūrė? Tai man aiškus vidinis žinojimas, kad Dievas viską sukūrė pats iš savęs, tai yra jis išsireiškė visomis absoliučiai formomis, kokios tik egzistuoja, ir nėra nė vieno mikrono, kas būtų padaryta ne iš Dievo. Ir todėl yra, sakykim, Dievas ir velnias, negalima to skirstyti, tai yra viena absoliuti vienybė ir kiekviena jos dalis yra tobula ta prasme, kad ji tarnauja absoliučiai visko evoliucijai. Todėl nėra priešiškumų.
Ir realiai, visame kame neegzistuoja dualumas, toks kaip „gerai“ ir „blogai“. Gėrio ir blogio neegzistuoja, mes jį sukuriam tiktai čia, kada mes atsidalijam ir tampam atskirumo jausme ir štai tada mes pradedame taip interpretuoti. Tai yra evoliucijos dalis.
Augustinas Rakauskas: Tas vientisumas, kurį tu paminėjai, jis yra sunkiai suvokiamas daugeliui mūsų klausytojų, kai jie mato aplinkui tai, ką jie mato, ir kada jų fiziologija kenčia, jiems tai yra blogis. Ir mes tada atrodom baltos varnos. Akivaizdus yra faktas, kad mes matome žudynes, matome nusikaltimus, didžiulę kančią žmonių ir kol jie pririšti prie fizinio evoliucionavimo, jie turi praeiti šitą fizinį evoliucionavimą, kad jie suprastų tai, ką jūs dabar paminėjote.
Nėra nei blogio, nei gėrio. Kai mes kalbam su žmonėmis, kurie tai suvokia, mes galime tai konstatuoti, ir mes puikiai suprantame, kodėl yra tas, kodėl mes tam kūne. Todėl, kad mes su juo galim jaust. Ir kai mes ateinam iki sąvokų, ateinam iki supratimo, tada ima keistis mūsų gyvenimas, o žmonės gyvena ir su tuo negalima nesiskaityti, kad jie gyvena kūnuose ir kad jiems skauda. Dėl to kad siela nori apsivalyti, pajausti tą dieviškumą, ji nori atsikratyti tos kančios.
Kalbant apie dualumą ir apie evoliucijos dėsnius, mums reikėtų nusileist žemiau ir pradėti kalbėti apie išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę.
Robertas Karvauskas: Kaip Kristus sakė? Jis kalbėjo praktiškai visiems ir jis sakė šitaip: „Nesirūpink, kas išgirs tavo žodžius, pasirūpink tik tuo, kad tavo žodžiai eitų iš širdies. Nesirūpink, kas įkvėps orą, kurį tu iškvepi, pasirūpink tik tuo, kad tas oras būtų gaivus“. Tai mano paskirtis ir yra, man duotas kompleksas visas, kaip pravest žmones nuo to kūniško pavidalo supratimo, nuo to atsiribojimo jausmo, pravest į vienybės suvokimą ir priėmimą visko, kas yra kaip absoliutas ir kaip meilė. Jeigu mes šito žmonėms nepasakosime, šito nepateiksime, jie ir gyvens tame kaip gyveno.
Tačiau aš dirbu labai siaurame spektre, tai yra tame, kada žmogus pribrendo skausme, kada jis jau žino: „Aš negaliu gyvent po senovei, man skauda, aš ieškau“. Ir tik tas žmogus, kuris ieško laimės ir jau nesutinka grįžti atgal į tą skausmą, tik jis ir pradės girdėti, nes jis jau ieško, jis nori ir jis atsiveria šitam dalykui. O tie žmonės, kurie gyvena giliai dar savo materialioje būtyje ir dar neieško, jie bet kokiu atveju neišgirs net ir to, kai nusileisime į jo lygį. Nes mes nenusileisime į grynąjį egoizmą ir nepradėsim aiškint per tai, kad reikia atimt iš žmogaus ir tada patirsi kažkokią pilnatvę vidinę, ką daugelis dar įsivaizduoja šitaip. Todėl aš ir kalbu tiem žmonėms, kurie jau pasirengę išgirst, kurie ieško. Ir duodu tas žinias, kurios buvo perduotos man, ką pereit iš atskirumo jausmo į vienybės jausmą ir išmokt dėkot gyvenimui.
Augustinas Rakauskas: Mini kelintą kartą, kad „man duota“. Čia yra tavo pasirinkimas, tai yra tavo sielos dvasios evoliucijos kelias, kurį tu pats praėjai, pats iškentėjai, per savo gyvenimo sunkumus, per malonumus, kuriuos patiri, kada atsikratai kažko tai tokio, kas jauti, kad nereikalinga, ir kad tai jau yra praeitis.
Aš skaitau, kad mums duotas gyvenimas, duota galimybė, o jau kaip realizuoti savo gyvenimą, kaip dalytis, mes renkamės patys. Ir mums tą pasirinkimą nulemia vėlgi ta pati mūsų sielos dvasios patirtis, kurią mes gyvendami šitam kūne įgaunam, praeinam, patiriam.
Daug yra žmonių, kurie bando įtikinti kitus žmones, kad jiems kažkas kažką duoda. Mums niekas nieko neduoda, mes per kančias ir džiaugsmus, per nusivylimus ir pakilimus, mes ateiname iki tam tikto išsivystymo lygio, kada mes įgauname klausą, įgaunam jautimą, ir įgaunam suvokimą, ir pradedame pažint gyvenime vykstančius dėsnius.
Kodėl aš paminėjau išmintį, teisingumą, tikėjimą ir meilę? Negalime mes taip abejingai elgtis tų žmonių atžvilgiu, kurie dar įklimpę į materialinę naudą, įklimpę į daiktus, į varžymąsi, konkuravimą, atiminėjimą, prekiavimą narkotikais, alkoholiu, kurie naikina tą fiziologiją, padeda jai degraduoti. Tos sielos pragyvena tuos gyvenimus ir vėl turi grįžti, ir vėl evoliucionuoti, ir vėl kentėti.
Taip, pasakysi, čia jų pasirinkimas, bet mes turime matyti tuos vargstančius, matyt tuos paklydusius ir turime ieškot būdų kaip jiems parodyti, išaiškinti, kaip veikia dėsniai. Kad jie neišvengiamai atsidurs vienoj, ar kitoj situacijoj, kaip jiems padėt parodant, kokiu keliu jie eina, ir kur tas kelias veda. O jau jie renkasi, ar eiti toliau, ar neiti. Mes negalime jų sustabdyti, mes negalime jų priversti eiti mūsų keliu, arba kitu keliu. Bet kaip pats teisingai pasakei, kai mes šnekam ir jiems rodom, aiškinam, dalijamės savo patirtimi, tada jie pradeda galvoti, jie pradeda analizuoti.
Robertas Karvauskas: Tiktai tie, kurie pribrendę šitam dalykui.
Iš tavęs Augustinai išėjo tokie keli esminiai momentai, kuriuos pajaučiau viduj ir, kur norėčiau paaiškint kaip.
Tu kalbėjai apie tai, kad žmogus nieko negauna, kad jis viską pats, patyrimus turi. Ir aš galiu pasakyti, kada aš kalbu žmonėms, vedu seminarus, mokymus, tiesiog aš stebiu iš šono, ką aš kalbu, ir aš mokausi iš to, kas iš manęs išeina. Tai yra tikrai paprastam protui paradoksali būsena, nes aš tiesiog labai dažnai nusistebiu tuo, kaip susidėlioja žodžiai, sakiniai ir ką tai duoda. Tai reiškia, kad tai buvo duota, kada mes tiesiog nežinome iš kur tai tiesiog ateina į mus.
Tai aš negaliu pasakyt, kad aš pats sudėlioju, nes jeigu aš pats dėliočiau žodžius, sugalvočiau sakinį, dėliočiau į logiką ir galvočiau, kaip man paveikt kažką, kad jis pakeistų savo nuomonę, tai būtų didelis darbas ir iš tikrųjų aš nesudėliočiau ilgai šito dalyko, o pavargčiau ir t. t. Tačiau kada pasijungi į tėkmę, ji teka per tave. Aš nežinau, ką aš pasakysiu ir dabar aš nežinau, ką pasakysiu, tiesiog kažkas išeis, kažkas bus. Kada aš einu šituo keliu, aš labai aiškiai matau, kad yra nuolatinis vedimas šito dalyko ir jeigu tam vedimui atsiduodi, viskas tau duodama. Ir duodama per kur? Ne per mintis, ne per kažką, o duodama per intuiciją. Tiesiog atsiveria tikrasis žinojimas, kas yra kas.
Ir aš atsiduodu šitam dalykui, nes aš matau, kad šimtu procentų kiekviename dalyke yra aukščiausios sąmonės, arba kaip norim vadinkim, Dievo, gyvenimo, pasaulio, likimo valia ir kada mes kalbame, kad ten yra karai, kad žmonės neteisingai gyvena, ar dar kažką, o kas sakė, kad tai neteisinga? Šitos patirtys neišvengiamai reikalingos kiekvienos dalelės atžvilgiu. Šitą dalyką aš puikiai matau, todėl nebelieka tada nei gėrio, nei blogio, viskas lieka tiktai patirtys, kurios yra 100 procentų tikslingos ir reikalingos būtent tame taške ir būtent tuo laiku, kada jos vyksta.
Jeigu vyksta karas, tai kažkieno atžvilgiu šitas karas pakelia vidinius užspaudimus, būsenas, kurios užspaustos ir kurios nuolatos pulsuoja vidiniu skausmu ir tik tada, kada šitos būsenos pakeliamos, tik tada žmogus įgauna šansą jas atpalaiduoti, išgyventi pilnai ir kad jos virstų ramybe. Reiškia viskas, kas egzistuoja šiame gyvenime, šioje visumoje, viskas tarnauja tam, kad kiekvienoje dalelėje būtų pakelti užspaudimai ir suteiktas unikalus šansas tuos užspaudimus tiesiog atpalaiduoti.
Tai mano paskirtis yra mokyti žmones suprast šitą dalyką, ir mokyti žmones technologijos pačios, kaip atpalaiduoti, kai tu įsitempi – ką su tuo daryti. Kaip įtampą paverst ramybe. Kaip nemeilę pavers meile. Ir aš matau, kad visame tame yra absoliuti Dievo valia. Tai rašo šventraščiai, kad „nė plaukas nuo tavo galvos nenukris be Dievo valios“. Tai jeigu mes priimame tą tiesą, kuri taip pat yra teigiama šventraščiuose, kad „Dievas yra meilė“, ir visame kame yra tos meilės valia. Tai reiškia, kad neegzistuoja nieko daugiau kaip tik meilė. Tai reiškia ir karas, ir maras, ir kataklizmai, ir vestuvės, ir laidotuvės, kas tiktai nori, ką bepaimtume yra labai tikslinga meilės išraiška. Meilės ta prasme, kad ji suteikia šansą pakelt užspaudimus, iš jų išsivaduoti ir tapt grynąja meile. Todėl bet kuris blogis, ale blogis, kurį mes vadiname blogiu, iš tikrųjų yra tik tobula, nuostabi patirtis, leidžianti žmogui iš kažko išsivaduoti.
Ir gyvenimas visą laiką atspindi mums tas vidines būsenas, kartais atspindi mums meilę, ir tai yra šansas mums padėkot už ją ir išplėst ją. Kitą kartą atspindi mūsų skausmą ir tai yra šansas mums išgyventi jį iki galo, leist jam išsiskaudėti ir kad tai vėlgi pavirstų meile. Kad mes nepiltume benzino į ugnį, t. y. nepiltume pasipriešinimo kažkam, kas yra mūsų viduje, o leistume tam tiesiog išsibaigti, išsigyvent.
Štai šito dalyko mokinimas man ir duota kaip mano užduotis šiame gyvenime ir aš tai aiškiai jaučiu, ir aš atsiduodu šitam keliui, ir aš tikrai sakau, kad mane veda. Ne aš dėlioju, ne aš darau, per mane – gyvenimas, pasaulis, likimas, Dievas, Visata – funkcionuoja tikslingai atžvilgiu atitinkamo segmento, nes ir buvo pasakyta ir raštuose, kad „jie klausys, bet negirdės, jie žiūrės, bet nematys“. Tai galima išgirsti ir pamatyti tik tie, kurie jau atsivėrė klausyt, tai man ir duota paskirtis atitinkamame segmente dirbt. O kitus segmentus kažkas irgi veda, nes niekas nėra be dieviškos meilės, taip kad aš jaučiu savo paskirtį ir aš einu tuo, ir aš žinau, kad visų aš tikrai neišgydysiu, o tiek kiek per mane gydys ir ką gydys, čia jau yra aukščiausios sąmonės valia.
Augustinas Rakauskas: Kad tai vyksta natūraliai ir kad tai yra, kaip išsireiški, Dievo buvimas, ir tas dieviškumas, tai šito aš niekad neneigiu, ir nieks kitas, aš manau, kas supranta šituos dalykus, neneigia. Kad viskas, kas vyksta šiame pasaulyje, vyksta taip kaip turi vykti, bet tai negali būti klišė, tai negali būti stereotipas. Mes turime ieškoti savo buvimo esmės, mes turime ieškot, kokia prasmė iš to, kad mes čia gyvenam. Jeigu mes to neieškom, o aklai paklūstam, kad viskas vyksta savaime, tai mes nekuriam ir mes nesireiškiam kaip Dievo vaikai.
Robertas Karvauskas: O gal mes kuriam ramybę?.. Jeigu nusiramini, pripažįsti gyvenimą, kaip tobulą, kaip absoliutų, tada viduje tiesiog pilnatvė ir ateina.
Augustinas Rakauskas: Taip, bet iki to reik daaugti.
Robertas Karvauskas: Ir auginam. Tai ir auga, tai visas gyvenimas mus ir augina.
Augustinas Rakauskas: Aš tikrai dėkingas, kad mes tą laidą turėjom ir aš skaitau, kad ateityje galėtume dar daug temų pajudinti detaliai. Dabar mes daugiau…
Robertas Karvauskas: Augustinai, aš pilnai pasiruošęs ir tikrai visa širdimi noriu prisijungt prie tavo skleidžiamo šito supratimo bendrai apie gyvenimą ir diskusijose visada išsigrynina kažkas ir tikrai mes padėsime daugeliui žmonių bent jau išgirst, prisiliest prie tų dalykų, kad yra kažkas aukščiau negu materialus, buitinis gyvenimas.
Augustinas Rakauskas: Labai teisingai, labai ačiū, Robertai.
Robertas Karvauskas: Ir tikrai mes tęskim šitą, aš tai „už“, už visą eterį, kuris tik gali pajudint žmogaus tą vidinį pasaulį, pakreipt jį į šviesą, į darbą, tai aš visada , aš tam ir esu.