Apie tai, kokie vidiniai procesai yra būtini šiandieninio verslo, visų veiklų kontekste kalbamės su „Žinių radijo” savininku, verslininku, šios laidos įkūrėju Augustinu Rakausku.
Klausytis internetu.
Laidoje dažnai cituojama Augustino Rakausko knyga „Globali jausmo proto dvasia“.
Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Laida „Verslumo dvasia“ transliuojama penktadienį 10:10 val., kartojama savaitgalį 17 val.
***
Edita Marciulevičienė: Šiandien karantino sąlygos laisvėja ir verslininkai pradeda vėl aktyviau judėti. Atrodytų, kad dviejų pandemijų laikotarpis verslą kuriantiems davė daug naujų įžvalgų, suvokimą, ką nereikia daryti ir ką daryti, ir kaip naujai pažvelgti į verslo galimybes. Stebėdami situaciją pasaulyje, Europoje, matome, kad dalis verslų užsidaro, bet nemažai ir atsidaro, vystosi. Dalis verslininkų dairosi sutrikę į ką reikia orientuotis, ką daryti, kaip bus, daug kas jaučia, kad negali įsiskaičiuoti į valstybės pažadus ir negali patenkinti savo lūkesčių. Vis daugiau žmonių, siekiančių kurti naujus verslus, veiklas, pradeda matyti, kad yra dėsningi procesai, kurių neįmanoma ignoruoti.
Ar gali būti, kad prieš pandemiją buvusi vakar dienos patirtis tapo pasenusia? Jeigu taip, tai pagal mūsų „Verslumo dvasios“ laidos kriterijus, kaip veikti dabartyje, kuriant ateitį? Nors gal žinot kaip, Augustinai, paklausčiau: jūs dažnai kalbate apie trejybės principą, tai gal ir neprilipkim taip prie šių dienų konteksto; kaip versle naudotis tuo trejybės principu? Ką, bet kokiu laikotarpiu, bet kokiu atveju mes turim žinoti kaip vystyti verslą, suvokiant, kad šioje veikloje dažnai papuolame į savo stereotipų spąstus, kuriuos priskiriame savo jausmams, arba savo pačių padarytoms išvadoms?
Augustinas Rakauskas: Reikia visada žinoti, kad norint padaryti verslą, nuolatos reikia laikytis tos trejybės principo. Dualiai mąstantis žmogus tiktai fiziniam, ar jausmų, arba geismų aspekte, jis niekad neišvystys verslo, arba tas verslas bus neperspektyvus. Visą laiką reikia trejybės būseną suvokt, jeigu tikrai pasiryžai vystyti verslą ir eit gyvenime tuo keliu.
Kodėl taip sakau? Todėl, kad verslas visada reikalauja naudotis praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Verslininkas yra kūrėjas – ant praeities pagrindų dabar kuria ateitį. Tai yra labai paprasta. Bet jis turi žinoti, kad kurdamas dabar ant praeities pagrindų savo ateitį, jis lygiai tą pačią aksiomą turi naudoti savo sąmonėje. Jis turi kaip ir ten, jis galvoja, ant kokių jis dabar pagrindų stovi, kaip jie praeityje buvo suformuoti, kas ir dėl ko juos suformavo ir analizuodamas esamą situaciją jis daro išvadas ir galvoja, kas gausis ateityje. Tai lygiai taip pat jis turi galvoti, kodėl jis taip galvoja, kodėl jo sąmonė jam taip diktuoja, kodėl pas jį yra toks supratimas, kur jis yra užgimęs, kas jį pagimdė: ar geismas, ar jausmas? Ar tai tik protinės konstrukcijos, kitų suformuluotos ir surašytos į knygas kaip taisyklės? Jis turi analizuoti šitą dalyką. Ar tai yra jo jausmo protas? Jeigu jis jaučia ir suvokia, ką jis jaučia, suvokia, kodėl jis būtent taip jaučia, tai jau yra labai didelė pažanga. Bet visad reikia žinoti, kad tarp jausmo ir proto visą laiką yra dvasia, yra veikla, ir žmogus veikia. Jeigu jis neanalizuoja, jeigu jis negalvoja, ką jis jaučia, jeigu jis neanalizuoja, kodėl jis taip galvoja, tai reiškia, dvasia neveikia. Jeigu dvasia neveikia, tai jis gyvena stereotipe. Jis gyvena stereotipe arba jausmo, arba proto. Ir jeigu žmogus šokinėja: „Šiuo metu vadovausiuosi tik protu, paskaičiau knygą ir darau taip kaip parašyta“, bet „negerai aš jaučiuosi, dabar vadovausiuosi tik jausmu, ir aš jaučiu, kad reikia taip“. Kodėl jis jaučia, jis neanalizuoja, kad, pavyzdžiui, jį apėmė pavydas, užvirė ambicijos ir jis staiga, neapsiskaičiuodamas nei jėgų savo, nei galimybių, jis be jokios analizės puola realizuoti tą savo jausmą. Ir bando padaryti: ima iš banko pinigus, per kažkokią įrangą, daro, o paskui galvoja. O tada jam sako: „Žiūrėk, nėra darbuotojų, nėra specialistų, žiūrėk, trūksta apyvartinių lėšų…“ O jau kreditas paimtas, jau griozdas stovi ceche, o pinigų neneša. Tokia yra pasekmė, kai žmogus naudojasi arba vien tik protu, arba vien tik jausmu.
Bet jeigu jis aiškinasi, analizuoja situaciją pastoviai. Ką reiškia analizuoja? Reiškia, jis vysto pastoviai veiklą tarp jausmo ir proto. Jis veda dialogą su tomis stereotipinėmis nuostatomis, su aprašytomis taisyklėmis kaip reikia daryti verslą, ir pastoviai diskutuoja ir analizuoja, savo išsivystymo lygmenyje analizuoja, ką ir kodėl jis jaučia. Kodėl jis nori to, kodėl jis siekia to, kodėl jis galvoja, kad taip bus geriau, kodėl jam maloniau taip daryti, o ne taip? Kodėl jis nenori, pavyzdžiui, dalytis su kažkuo, kodėl jis nenori kartu dirbti? Viską reikia analizuoti. Reiškia, proto sukonstruoti stereotipai, nuostatos, reiškia, yra jo jausmai, kuriuos jis nuolatos girdi, jaučia, suvokia, nes jis analizuoja.
Tai jeigu žmogus suka, kodėl aš nuolatos naudojuosi tuo smėlio laikrodžiu, kaip aštuoniuke? Tai jeigu pas jį sukasi visą laiką energija – jausmai, kad suvokčiau juos, man reikalingas protas, kad pasitikrinčiau, ar teisingai protauju, man reikia jausti, ar aš gerai jaučiuosi, ar tai man tikrai priimtina, ar man miela, nes iš to išplaukia išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė. Tai mes pirmiausiai turime šitą trejybės kategoriją suvokt. Jeigu mes suvokiame, tą trejybę… bet daugelis netgi dualybėje nedirba, daugelis daro verslą vien tik paklausęs kažkieno patarimo.
Ingrida Stankevičienė: Bet yra taip pat tokių klausytojų, kurie galvoja, kodėl Augustinas kalba tik apie dvimatę ir trimatę sistemą, nes yra juk ir keturmatė?
Augustinas Rakauskas: Keturmatė sistema ir yra, kada tu mąstai trimatę būseną, kada tu praeini, o geriausia tai atspindi, kada mes kalbame apie vakarykštę dieną, apie šiandien dieną ir apie ryt dieną; kada mes kalbame apie sąmonę, pasąmonę ir užpasąmonę – tai kai žmogus įsisavina šitas tris būsenas, šitas tris savybes, tai jis ir atsiduria keturmatėje sistemoje, nes tada šitos visos būsenos tarnauja kaip įrankiai žmogui. Žmogaus sąmonė įgauna tada ketvirto lygio būseną, kuri yra išdava naudojimosi šiomis trimis savybėmis. Tai jeigu naudojiesi sąmone, pasąmone ir užpasąmone, tai aišku, kad tu pereini į ketvirtą sąmonės lygį, bet kad pasiektum tą būseną, tą suvokimo lygį reikia pereiti, reikia įsisąmoninti visas šitas sferas sąmoningai, reikia suvokti, kaip jos tarpusavyje sąveikauja, ir apjungti jas į vieningą vienį.
Kad lengviau tai būtų daryti ir kad žmogui būtų galima greičiau ateiti į šią būseną, aš pasidalijau savo paties patirtimi ir sudėjau tai į tą aksiomą, kurią aš dažnai labai eskaluoju, kalbėdamas apie bet ką, nebūtinai tik apie verslą. Aš sudėjau į išminties būseną, į paiešką tos išminties, į teisingumo sąvoką, į tikėjimo faktorių ir į meilės būseną. Šitie keturi faktoriai žmogų ir atveda į tą būseną, kurią paminėjai. Už tai aš ir kalbu apie tai, kad verslas negali būti sėkmingas, negali būti ilgalaikis, jeigu žmogus nenaudoja šitos daugialypės informacijos, ir nesistengia savyje apgyvendinti tokios būsenos.
Ingrida Stankevičienė: Kaip mes užčiuopiame savyje būseną, o jos, tos būsenos, mūsų visuomenėje yra įvairios, jos formuoja įvairius darinius, kuriuos mes išgyvename ir tie dariniai veikia mus kiekvieną akimirką, per įvairiausius įvykius, ir mes tai matome mūsų valstybėje, mūsų visuomenėje, kiek mes tose būsenose sugebame susigaudyti, kiek mes sugebame užčiuopti jose intencijas?
Augustinas Rakauskas: Kaip man pavyzdžiui, tai labai daug sutelkiu dėmesio, kada žmogus kalba, kad stengiuosi visais įmanomais būdais, visais savo receptoriais pajausti jo jausminę būseną, emocinę būseną: ar eina kažkokia tulžis, ar eina kažkoks pavydas, ar apmaudas, ar dar kas nors, ar nuoskauda, ar užsigavimas, nes man labai svarbu žinoti, iš kokio šaltinio semia jėgas retorika, kalba. Koks jo išankstinis nusistatymas, koks nusiteikimas? Ir visa tai yra, ką vadinu aš būsena. Kokioj būsenoj žmogus gyvena, kokioj būsenoj jis kalba. Jeigu tuos dalykus užčiuopiu, tai man ne tiek svarbu, ką jis kalba, aš tada žinau, kad kalba yra tik įrankis, tik priemonė. Jis naudoja klišes, stereotipus, renka argumentus, kaip sakysim, tardytojas – įrodymus, ir deda juos ir sukuria kaltinimą. O kol tu nežinai priežasties, intencijos: kokia yra intencija žmogaus, iš kur kyla priežastis, tas poreikis?
Jeigu kalbant apie būseną, aš visada pradedu analizuoti iš kur ji užgimsta, nes būseną mes formuojame. Tik vieni žmonės suformuoja savo būseną nesąmoningai, o kiti žmonės ją sąmoningai kuria. Bet vienareikšmiškai, čia mano nuomone, visi žmonės savo būsenos formavime atlieka pagrindinį vaidmenį. Nes jeigu jų nėra, tai ta būsena ir negali susikurti. Kodėl? Įžvelgiu čia tokį dėsnį, kad mūsų būsena pradeda formuotis, visų pirma, ne nuo kažkokių žinių, ne nuo kažkokių supratimų, o pirmiausia, kad susiformuotų būsena, mes turime atkreipti dėmesį į tai, ką mes jaučiame. Jeigu mes į jausmą nekreipiame dėmesio ir jausmas nesugeba inspiruoti veiklos smegenyse, kad jie galėtų pradėti analizuoti, galvoti, svajoti, tai vizija susiformuoti negali. Reikia pradėti veikti ir kad tu galėtum veikti, turi viduj turėt tą tikėjimo faktorių, o kad atsirastų tikėjimo faktorius, turi atsirasti harmonija tarp tavo jautimo ir galvojimo. Jeigu suvoki, ką jauti, ir jeigu savo jausmuose puikiai susigaudai, ką tos mintys tau inspiruoja, tu gali išprognozuoti: ką aš čia galvoju, kur mane tai nuves? Arba priešingai, kad čia – labai geros mintys ir pradedi jausti dar nesamo rezultato pasekmes. Taip gimsta idėjos ir atsiranda būsena. Tą būseną pradedi formuoti ir tada veržiesi ją materializuoti.
Ingrida Stankevičienė: Čia su tom būsenom, Augustinai, toks įdomus dalykas išeina, mes labai dažnai linkę manyti, kad naudingos tik patogios, malonios, žinot, kaip sakoma, „skanu“ – jei skanu, tai gerai, jeigu man malonu, tai tada situacija yra gera. O juk labai dažnai būna, kad mes gauname priešingai, į mus bando įlįsti liūdesys ir mes turim tą liūdesį paimti ir pasižiūrėti, kad jis duotas ne tam, kad jame murdytumėmės, o kad per jį užčiuoptume, ką mums dabar tas subtilusis pasaulis nori tuo pasakyti, tai jūsų kontekste – „atpažinti būseną“. Tarkim, jūs, gamtos vaikas, jūs be gamtos nieko, jūs gamtoje ir gyvenate, ir paukščiai, ir stirnos aplink jus, kaip gamtoje jūs tai jaučiate?
Augustinas Rakauskas: Ta būsena, gal jeigu taip pagal mūsų gamtą apibūdinti, tai ji būna, tokia, kada pajunti, kad gamta taip nurimo, kad nė vienas lapelis nejuda, gal atkreipėte kada nors dėmesį? Ir galvoju, kas čia taip, net ausyse spengia. Taip ramu ramu ir pradedi žiūrėti: nei smilga nė viena, nei lapelis, niekas nejuda ir kažkaip pasidaro taip netgi nejauku, kaip sako: tyla prieš audrą. Ir kaime dažnai patiriu tokią, vanduo kaip stiklas, jokių šuorų, ir tas ramumas kada persmelkia tave per vidų, pasijunti toks kažkoks ne toks. Ir jeigu tu būdamas „ne toks“, čia fiziškai pademonstravau, bet tai įvyksta viduje, būsenoje, kaip gamtoje, tai taip įvyksta viduj. Atrodo, nei ką tu nors žinai, nei supranti, nei tu girdi, nei tau kas nors įdomu, bet kartu kažkas tarsi ateina, tarsi artėja. Ir kai matytum, kad čia viskas nurimę, bet kažkur tai toli, kaip sako jūreiviai, jūroj juodas debesis matosi, arba saulės spindulėlis, kuris kyla. Tai tada einu namo ir būnu tekstuose, pradedu gilintis ir, kaip taisyklė pastebėjau, tada ateina tokie pastebėjimai, tokios išvados, taip gimsta tie visi tekstai, taip gimsta tos visos mintys.
Ingrida Stankevičienė: O kaip tokiose būsenose neužsisvaigti, neužsižaisti, kuo vadovautis?
Augustinas Rakauskas: Labai svarbu žinoti savo potencialą ir įvertinti savo silpnumo ribas. Žinot savo potencialą, nes jeigu mes savo potencialo nevertiname, ir galvojam, kad mes galim, kad mes čia jau daug žinom, arba daugiau už kitus žinom, jeigu tik pradedame įsijautinėti į tą būseną, tai jau iš karto yra paklydimas. Nes netgi pagal visą mūsų doktriną visos filosofijos, mes žinome, kad visa, ką mes šiandien žinom, tai yra vakarykštės žinios, jos jau yra praeitis. Ir kurios man reikalingos tik dėl to, kad į jas atsispirdami mes galėtume sužinoti kažką naujo.
Tai vertė yra ne tai, ką dabar mes čia darome, arba ką mes dabar galime sužinoti, yra vertė tai, ko mes nežinome. Ir kai mes pradedame suvokti, kad čia yra tik mechanizmas suvokti tai, ko mes dar nesuvokiame, o tas mechanizmas remiasi į praeityje sukauptas žinias, į dabartines galimybes, į būseną, dėl to reikalaujama žmogaus, kad jis būtų nepersivalgęs, kad jis būtų švarus, kad jis nebūtų piktas, kad jis nebūtų išgėręs, kad nebūtų įsmigęs į kažką, sakysim, įsimylėjęs kažką. Nes kai sakau: „Įsimylėjęs“, „prilipęs“, – tai aš turiu omenyje blogąja žodžio prasme. Pavyzdžiui, jis turi šeimą, žmoną, kuri duoda ramybę vidinę, bet jis darbe įsimylėjęs į moterį. Kas tada? Kliuvinys, trukdo, galvoje sukasi, – tai svetimkūnis, kaip koks satelitas, kuris drumsčia harmoniją, tai tada nenorėk, kad galėtum pilnakraujiškai išnaudoti potencialą, kuris patirtyje sukauptas, ir tada mes sakome, dabartinė galimybė nėra visiškai švari, ji užteršta kažkuo, nes yra kliuvinys. Ta tų kliuvinių įvairių būna. Pavyzdžiui, vakar „baliavojai“, šiandien tavo galvelė nedirba, dar kraujas pumpuoja alkoholį, perdirbinėja, tai ką čia gali padaryti. Arba per daug prisivalgęs, kepenys baltą vėliavą per burną kelią ir sako: „Palauk, kokios čia dvasios, man reik susitvarkyti su tuo maistu, su lašiniais, agurkais, kopūstais, kur tu man prikimšai“.
Edita Marciulevičienė: Augustinai, mes savo laidose nemažai dėmesio skiriam atskiriems religiniams klausimams, jums, kaip verslininkui, kaip atrodo, koks dvasinių kelių, religijų tikslas?
Augustinas Rakauskas: Bet kokios religijos yra vienintelis tikslas užauginti mūsų sieloje dieviškumo sąvoką. Pasiekti dieviškumo sąvokos būseną sieloje. Nes tik tokiu būdu jis gali išeiti iš savo ego. Dabar, kada tautų išsilaisvinimo persvara valstybėje įvyko ir totalitarinių, diktatūrinių valstybių liko mažuma žemės rutulyje, pasaulyje tapo prieinamos visų religijų literatūros, jos išvydo dienos šviesą ir visos tautos pradėjo skleisti tai, ką jos žino, ką jos sukaupę savyje. Ir aš tai stebėdamas, kas pasaulyje vyksta, religinės išminties pasaulyje, visą gyvenimą stengiausi išlaikyti nepriklausomybę, sielos dvasios nepriklausomybę. Kad siela galėtų kurti, kad ji galėtų kūrybą suvokti, kaip vientisą pasaulio dvasią, kokios vertybės tose atskirose religijose glūdi. Todėl aš galvoju, kad tiktai visos religijos susitelkę į dieviškų nuostatų skleidimą gali pasaulyje sugeneruoti tokią dieviškų nuostatų tikėjimo dvasios galią, kuri darytų įtaką kiekvieno žmogaus sielos būsenai. Aš manau, kad tai yra vienas iš tų „augalų“, kurį Kristus būdamas žemėje sakėsi yra sėjantis. Mano nuomone, tik toks suvokimas gali išlaisvinti žmogaus sielą nuo egoizmo, kada jis pradės jausti pasaulio dvasios įtaką, kuri nėra orientuota į egocentriškumą, o yra orientuota į visos žmonijos dievišką dvasią, į jos formavimą. Mes visi žinome, kad dvasinio sielos ugdymo mokymai visi teigia, kad mes esame sukurti pagal Dievo pavyzdį ir todėl vadinami esam Dievo vaikais, todėl mus ir traukia prie savo Kūrėjo ir visi tą galimybę turi.
Aš labai ilgai galvojau, kur ta laisvė apie kurią religijos kalba. Ir atėjus laikui supratau, kad laisvė mano sieloj, jos pasirinkime: kaip elgtis, ką daryti, kaip toliau kurti savo karminį likimą. Mes negalime atskirti dvasinių dalykų nuo materialių, nes tai yra Dievo valia, Dievo valioje mes veikiame. Aš manau, kad yra tik ligos klausimas, nes kaip ir planetoje, kaip ir organinėje gyvybėje, pasitaiko įvairių apsigimimų, taip ir atskirose ląstelėse, kaip ir ant mūsų organizmo būna, kad spuogas iškyla, ir kad tas mūsų veržimasis, tas egocentriškumas yra būtinas, bet mes jį turime vertindami saugoti, kad jis neapimtų viso kūno, kad jis netaptų epidemija. Bet to negali padaryti pavienis žmogus, tai gali padaryti, kaip aš minėjau, tik apsijungę bendram darbui įvairios religijos. Nes dieviškumo sąvokos būsena sieloje auga tik harmonijos pagalba.
Edita Marciulevičienė: Pasikalbėkime apie tai, kaip mums pradeda formuotis poreikis dvasinės būsenos?
Ingrida Stankevičienė: Kaip nepaskęsti toj informacijoj, kurią mes gauname iš įvairiausių leidinių, iš spaudos, paskaitų? Kokiais kriterijais remtis atsirenkant į mus plaukiančią informaciją? Žodžiu, kaip kurti tą savo dvasinių vertybių stuburą ir tą turėklą, kuriuo remiantis būtų galima eiti šiuo keliu?
Augustinas Rakauskas: Čia natūralu, kad kiekvienas, kuris kažką mokina, jis geriausiai gali perduoti tą medžiagą ir tą būseną, kurią pats yra išgyvenęs arba išgyvena. O čia jau pasirinkimo kito žmogaus klausimas, kaip jis savo supratimo lygyje gali adaptuoti tą informaciją, kurią jis gauna. Tai aš labiausiai vertinu tą informaciją, kurią žmonės ne tik supranta, bet mano giliu įsitikinimu, pati vertingiausia yra ta medžiaga, kurią mes vadiname savo laidose „būsena“. Išgyvenama būsena, kurią mes patys valingai arba nevalingai sumaketuojame, patys praktiškai ją išgyvename, išjaučiam ir suvokiam: ką mes išgyvenome, dėl kokios priežasties, iš kur tie išgyvenimai kilo, kaip mes turime įtaką jų atsiradimui? Ir kada matai, kad žmogus dalijasi ta patirtimi, dalijasi tuo, ką jis išgyveno, tada tikrai, mano nuomone, eina tas tikrasis to žmogaus sielos dvasios sakralumas, jeigu taip galima išsireikšti, tas grynuolis, kurį žmogus nori ištransliuoti, nori pasidalyti. Tada kiti žmonės tai girdėdami gali tai analizuoti, gali gilintis, čia jau yra žmogaus būsenos intencijos klausimas.
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, kaip galima greitai išmokti perimti kito žmogaus patirtį?
Augustinas Rakauskas: Kaip aš sakiau, kad „nesilaikyk už to paties turėklo už kurio aš laikausi“. Savo turėklą turi visą laiką kurti ir lipti tais savo sielos dvasios tobulėjimo laiptukais. Nes jeigu pasirenki kažkokį aukštį, kažkokį išsivystymo lygį kaip siekiamybę ir sakai: „Aš noriu tai pasiekti“, ir matai kitą žmogų, kad jis yra užkopęs ant tam tikros viršūnės, ir matai, kad tai yra praeitas kelias ir kad tas žmogus šviečia viršuj ten, jis duoda kažkokią naudą, bet tai yra jau praeitas kito žmogaus gyvenimo kelias. Jis jau yra nutiesęs ir pakopų skaičių, kiek reikia užlipti iki to lygio, ir eina tam tikros taisyklės, vadinamasis turėklas, už kurio galima laikytis, ir lipti, sekti savo mokytoją. Tai aš galvoju, kad tai yra savotiškas nuskriaudimas savo patirties. Aišku, tai toli gražu nereiškia, kad, ką dažnai žmonės naudoja, nereikia išradinėti dviračio. Reikia žiūrėti, girdėti, jausti ir naudoti tai, ką matai, ką gali pajausti, ką suvoki iš aiškinimų, ką kitas parodo iš savo pasiektos viršūnės. Aš kalbu daugiau apie savarankiškumą ir savo sielos formuojamą kelią, nes tai yra pats teisingiausias kelias, kada tu jį pats išgyveni, pats sukuri ir pats tuos laiptukus sudedi. Ir užlipi ant savo to…
Ingrida Stankevičienė: O kas jums buvo pavyzdys?
Augustinas Rakauskas: Žiūrint į viršų ir matant pasiektus dalykus, naudoji tai, kas tavo nuomone yra tau priimtina, tada tavo išsivystymo lygis adaptuoja tai, kas yra priimtina. Nes jeigu tau priimtina, tai reiškia, tai atitinka tavo išsivystymo lygį, reiškia, tau yra artima. Kodėl sako, kad turi būti religijoje laisvė ir žmonės gali pasirinkti bet kokią religiją? Kodėl yra daug tų religijų? Todėl, kad žmonės pasirenka religiją, kuri yra artimiausia jų sielos dvasiai, tik tada ji yra tikra ir yra ta religija, kurios jam reikia.
Tai klausi, kas man buvo pavyzdys? Tai man buvo pavyzdys tos aksiominės tiesos, kurias aš per savo išsivystymo lygį, per savo supratimo lygį galiu sutapatinti su tais veiksmais, kuriuos aš darau, su tais žingsniais, kuriuos aš žengiu per gyvenimą eidamas. Tai tos taisyklės, kurias aš praktikuoju, kurios yra sudėliotos įvairių, labai daug pasiekusių, sakysim, aukštai užkopusių žmonių, tai aš negalėčiau šiandien pasakyti vienareikšmiškai, kad tai vien tik Kristaus tiesos, arba vien tik Budos tiesos, arba vien tik Mahometo arba induistinių mokymų tiesos. Aš tai traktuoju kaip bendrą visos žmonijos išmintį ir neprisirišu nė prie vienos tiesos aklai. Bandau surasti, ko man reikia sekančiam žingsniui, sekančiai pakopai ir bandau tai adaptuoti savyje. Tada gerai jaučiuosi, tada suprantu, kad jeigu man, sakysim, su ta informacija, su tais jausmais, su tuo suvokimu su kokiu aš užlipau iki vienos pakopos, galiu plėst, galiu formuoti kitą pakopą, pritraukdamas naujas žinias, pritraukdamas papildomus resursus: jautimo, matymo, girdėjimo, suvokimo, tai reiškia, kad toliau skaitau gyvenimo knygą, toliau jaučiu gyvenimą, toliau formuoju sekančią pakopą, formuoju savo turėklą, už kurio laikausi, ir jeigu man nepavyksta, tai pradedu blogai jaustis. Tada sakau, kad „mane apleido šventa dvasia“.
Ingrida Stankevičienė: Tai koks yra principinis skirtumas tarp aksiomos ir, tarkim, tarp kokio nors dvasinio lyderio, jeigu aš vis tiek tikrinu savo patirtimi vieną tiesą, arba kitą tiesą, priklausomai nuo savo išsivystymo lygio?
Augustinas Rakauskas: Nepasakyčiau, kad čia yra didelis skirtumas, nes ir vieni, ir kiti demonstruoja, ir visos aksiomos išplaukia iš kažkieno išvadų, iš kažkieno analizės, iš kažkieno teiginių, nuostatų, bet, noriu pasakyti, kad visos aksiomos, visų mokytojų teiginiai, nuostatos, jos yra priemonės, ne „aukso veršis“ stovintis ant kalno. Jos yra medžiaga kiekvienam žmogui.
Ingrida Stankevičienė: Kai jūs sakote „medžiaga“, jūs teigiate, kad aš bet kurią aksiomą turiu analizuoti, o nepriimti vien tik aklai, fanatiškai?
Augustinas Rakauskas: Aš turiu omenyje, kad kiekvieną aksiomą, kiekvieną nuostatą, teiginį, vadinamąją tiesą, turi adaptuoti su tuo, kas formuojasi tavo sielos dvasioje, nes tu negyveni nei pagal jokią vieną aksiomą. Nes dėsningumai reiškiasi visose mūsų gyvenimo sferose ir kada mes bandome iš tų dėsningumų sukurti visumą, kuri mums nušviestų kelią sekančios pakopos, aukštesnio lygio suvokimo būsenos susiformavime, tai tokiu būdu mes žengiame pirmus žingsnius į maketavimą savo ateities, naudodamiesi, galima būtų taip sakyti, aukščiausiomis dvasinėmis technologijomis.
Tai kai sakau „medžiaga“, tai turiu omenyje tai, kas sudėta į vieną, sakysim, kompiuterį arba į vieną telefoną, ką jis gali savyje sutalpinti. Bet nesvarbu, koks išmanus tas telefonas būtų, mes jį užkraudinėjame tuo, kuo mes jį norime užkrauti, ir mes su juo siekiame tokių tikslų, kurių mes norime pasiekti. Tai mano tikslas, aiškinant apie tą dvasinę nepriklausomybę, apie tą atsiribojimą, tai turiu omenyje, kad mes visada turime būti maketuotojai, ir nesvarbu, ką mums siūlytų, kokią patrauklią programą, ar kokį gyvenimo būdą, mes negalime jo priimti be pokalbio, be būsenos išanalizavimo perspektyvos prasme.
Edita Marciulevičienė: Kiek, kaip ir kuo patikrinti šią naują mokymosi programą, kad žmogus nebūtų vedžiojamas kaip katinas su valerijonu, juk mes kalbame apie žmogaus gyvenimą?
Augustinas Rakauskas: Mokslas ir jautimas suteikia galimybę suvokti dėsningą proceso pasekmę. Mokslas ir jautimas. Mes turime mokytis adaptuoti tas visas žinias, kurias mes gauname, visai nesvarbu, visada mes turime žinoti, kad mes ne iš „aukso veršio“ gauname, nes jeigu padarome „aukso veršį“, padarome nekvestionuojamą dalyką, ir sakom: „Taip, aš priimtu šitą“, – tai mes tada turime susiplanuoti ir pasakyti iš karto, ir iš anksto žinoti, kad mes imame dabar programą, ir sakom: „Aš dabar gyvensiu pagal šitą programą“. Jeigu mes iš karto susidėliojam ir galime sau atsakyti, iki kokio išsivystymo lygio ir iki kokios būsenos, svarbiausia, labai svarbu, iki kokios būsenos šitas etapas, tas kursas, mus atves. Jeigu mes negalime išprognozuoti, esam nepajėgūs išsiaiškinti iki kokios būsenos mus atves tas etapas, tos programos praėjimo, tai mes jau tampame įkaitais. Jau mes akli. Jau reiškia mes kuriam aklai pagal kažkieno sudėliotą programą savo ateitį. Bet jeigu mes sugebame sumaketuoti savo ateitį ir sugebame išgeneruoti iš savęs tą būsimos būsenos išjautimą, mes išjaučiame, kad tam mentaliniame, jausminiame, toj dvasinėj būsenoj mes keliame save laike, keliam į ateitį ir bandome su jausmu praeiti visą tos programos etapą ir atsiduriame tam taške, kada mes jau visą tą programą praėjome. Jeigu mes pajėgūs tai padaryti ir mes išliekame patenkinti tuo rezultatu, ramūs, pajuntame, kad mes tikime ir kad mums to reikia, mums tai gerai, mes norime to. To maža dar, jeigu nežinai, kokius žingsnius po to darysi, tos programos praėjimas ir tos būsenos sugeneravimas ir atsidūrimas joje, jis tau neduoda programos tolimesnei pakopai ir tu nežinai, kokią tu paskui imsi programą, tai jau irgi yra aklas ėjimas.
Ingrida Stankevičienė: Kaip būtų galima identifikuoti per būseną, iš kokio šaltinio žmogus kildina, tarkim, kalbėdamas apie Dievą, sakydamas: „Dieviškas“? Čia jūs kokį dėsningumą galit išvesti?
Augustinas Rakauskas: Žmogus kalba apie Dievą, bet jeigu pradedi aiškintis, kam jam apskritai reikalinga sąvoka „Dievas“, kaip jis išnaudoja sąvoką „Dievas“: ar tai yra baimė ir jis bijo gyventi, nemoka gyventi, jeigu jis tos sąvokos neeksploatuoja, tai jam reikalinga „Dievo“ sąvoka. Ir jis kabinasi, ieško būdų kaip prisijungti. Kitas žmogus viduj suvokia visą dieviškumo sąvokos būseną, kuri gyvena ne tik jame, o gyvena visam žmonijos pasauly ir jam nėra Dievas, pavyzdžiui, tik Buda, ar tik vienas kažkoks simbolis. Jis puikiai supranta, kad tai yra subtilaus pasaulio struktūra, kuri dalyvauja mūsų gyvenime, ir kaip mes kiekvienas pasijungiame prie dieviškos galios. Nes Dievui už kojos ar rankos paimt mes negalim, bet jo dvasią jaust mes tikrai galime. Bet į tą dvasią reikia susikoncentruoti dėmesį, kad prieitume.
Lygiai tas pats, kad mes norime, sakysim, mentaliniame lygmenyje, norime miško kvapo. Miško kvapas yra ir čia, išėjus į lauką, bet pačiame miške miško kvapas didesnis. Tai mes turime surasit kelią į mišką. Ir kai mes ateiname į mišką, mes gi nekramtome sakų, medžio žievės negriaužiame, bet jaučiam medį daug geriau negu čia. Už tai, kad mes atėjome prie jo, priartėjome. Tai čia – fiziniame lygmenyje taip vyksta procesas, o mentaliniam lygmenyje, dvasiniam lygmenyje, būsenos lygmenyje vyksta viskas taip pat, kaip mano pavyzdžiai: čia miško jautimas ir to kvapo medžių, ir lygiai taip pat kai arti priartėjame.
Kai žmogus serga kokia bronchų ar kvėpavimo takų ligomis, jis sako: „Aš einu kvėpuoti į mišką, man labai padeda, tada lengviau kvėpuoju“. Tai čia – fiziologijos mechanizmas, bet dvasiniam lygmeny, subtiliam lygmeny – mūsų jausmų, mūsų būsenos formavimosi, geros nuotaikos, stabilumo, geros savijautos lygmenyje – lygiai tas pats formuojasi kai mes kalbam apie Dievo dvasią. Tai galima būtų sakyti – miškų dvasią jaučiu miške. Per ką? Per kvapą, per vizualizaciją, galiu prisiliesti, visas tas mano būsenoje daro pasikeitimą, miške kitaip jaučiuosi.
Edita Marciulevičienė: Matot, tą miško dvasią paaiškinti tai gal ne taip sudėtinga, bet jeigu mūsų paklaustų, kaip paaiškinti, kas yra ta Dievo dvasia, ta dieviška dvasia, tai tada lygtai pasidaro ir daug sudėtingiau.
Augustinas Rakauskas: Jau visai kitą aspektą pajudinai, mechanizmą aiškint, dėsningumus. Kodėl pasakiau, kad išėjus iš biuro, lauke atsistojus, mes jaučiam miško dvasią, taip? Čia sėdėdami mes tik trise atrodo kalbame, bet savo valstybės žmonių dvasią mes jaučiam? Mes žinom, kokie pas mus įstatymai galioja, kokios nuotaikos vyrauja, kaip žmonės „atsineša“ į savo šalį, kaip kaimynai vienas į kitą „atsineša“, plačiąja žodžio prasme, ne individualiai Petras su Jonu, bet plačiąja žodžio prasme. Mes turime bendrus kriterijus, bendrus vardiklius, kuriuos mes galime įvardyti. Ir kodėl aš miško pavyzdį paėmiau. Čia visur aplink yra medžiai, miškai, ir aišku, kad subtiliam lygmenyje, subtilioj oro struktūroje yra tas pats pušų kvapo tos pačios molekulės, kurios atneša tą kvapą. Tai tam vieningam vieny šitų visų kvapų yra ir tas kvapas, miško kvapas. Tai kai sakau, kad Dievas dalyvauja visur, visuose žmonėse, tai tas pats kaip sakyčiau, medžio kvapas, pušies kvapas dalyvauja šitam ore, kurį mes įkvepiame. Tai čia sudėtingo nieko nėra, šitas palyginimas parodo, kaip tie dėsniai veikia. Tik šitie dėsniai vyksta, kaip aš pabrėžiau, fiziologijos lygmenyje, mūsų kvėpavimo receptorių atskyrimo tų kvapų.
Labai įdomus filmas pastatytas apie kvapų meistrą, labai užuosdavo jis, skirdavo kvapus.
Ingrida Stankevičienė: Čia – „Kvepalai“.
Augustinas Rakauskas: Mačiau tą filmą ir man tokį įspūdį padarė, gana įdomu. Tai tas pats čia. Žmogus užuodžia tuos kvapus, o kiti neužuodžia.
Tai ir Dievą, lygiai taip pat dvasinės būsenos lygmenyje, jausmų pasaulio lygmenyje, vieni jaučia, kiti nejaučia, jo dvasią. Ir dėl to yra tokie atskiri žmonės, kurie kitiems jau perdavinėja ir deda tai į dėsnius, deda į visokius mokymus, ir žmonės per tą metodiką stengiasi priartėti prie Dievo. O kiekvienas žmogus, kuris daugiau pajaučia už kitą, kaip tas kvepalų meistras, pavyzdžiui, jis jau bando sudėlioti metodiką pasidalyti su žmonėmis, kaip galima priartėti prie tos būsenos.
Ingrida Stankevičienė: Štai jūs kalbėjote apie kvepalų meistrą ir užfiksavote jo fenomenalią savybę užuosti, užuosti kvapą kvape, atskirti jį, bet, kaip jūs nuolat kalbat, kad keturi faktoriai, tai – išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė turi veikti harmoningai, būti pusiausvyroje, tarkim 10:10:10, tai tada žmogus gali veikti kaip asmenybė ir laisvai kontaktuoti su visuomene, su išore lygiai tokiu pačiu principu.
Bet kada atsitinka taip, kad individas turi savybę fenomenalią, tokią kaip uoslė, ir ji užgožia kitas, tada jis praktiškai tampa nesocialus, jis negali to fenomeno perteikti, mes tą matome ir individuose, ir valstybėse, ir visuomenėse, kada nėra pusiausvyros tarp visų faktorių, tada matome, kad baigiasi, kaip iš to filmo, tragiškai.
Augustinas Rakauskas: Nelabai suprantu ką tu nori manyje išprovokuoti. Tie žmonės, kurie išvysto fiziniame lygmenyje – ar per ilgas treniruotes, ar per ilgą darbą, ar kažkokiais kitais būdais, gyvendami tam tikroje aplinkoje, tam tikroje terpėje, – išvysto tam tikras savybes, ir jie tampa tam tikrais meistrais, kaip kvapų meistras, tai labiausiai noriu sutapatinti šitą fenomeną lygiai taip pat su jausmų pasauliu, su žmogaus vidinės būsenos pasauliu. Kaip jis jaučia.
Nes mes kai klausiame: kaip tu jauti Dievą? Visų pirma visada reikia išsiaiškinti, kaip kiekvienas žmogaus jaučia Dievą: ar jis tai jaučia, todėl, kad jam to reikia; ar jis dėl to kelia šitą klausimą ir stengiasi suprasti savo būseną, kas yra Dievas, ir stengiasi atsakyti sau į klausimą. Tai žmonės paprastai į šituos klausimus sau neatsakinėja, jie tiesiog arba tiki, arba netiki. Jie arba pripažįsta, arba nepripažįsta. Yra toks kvapas, arba nėra tokio kvapo. Jis užuodžia arba neužuodžia. O jeigu perkelsime tai į mentalinį, dvasinį lygį, tai arba žmogaus jaučia ir tiki, arba jis nejaučia. Arba jis vadovaujasi tik supratimu, kažkokiomis teorijomis, kažkokiu mokslu, kuris jam atrodo logiškas, argumentuotas ir jis sako: „Aš tikiu, nes taip mokslas įrodinėja arba įrodė“, arba „taip kunigas sakė“, arba „taip kažkokia religija teigia“. Ir tam, į ką jis įtiki, tai jis tuo ir naudojasi, nes prasideda naudojimasis, eksploatavimas tos sąvokos. Tai mums visada reikia stengtis atspėti, iš kur išplaukia intencija poreikio, pavyzdžiui, jautimo dieviškos dvasios. Iš kur? Ar yra baimė, ar aš bijau ir be Dievo nestabiliai jaučiuosi, negaliu gyventi, nesusikuriu tos vadinamosios ateities, man neaiškumas, aš blogai jaučiuosi. Arba yra kiti: kažkoks noras gaut kažką ir aš tada einu, meldžiuosi, prašau, nes manau, kad jeigu aš prašysiu, aš gausiu, ir man čia gali padėti. Tai kai mes jau sužinome intencijas, tai tada mes galime jau maždaug stengtis suprast ir identifikuoti dėl ko vienas ar kitas žmogus tiki arba netiki. Kodėl jam viena ar kita religija priimtina arba nepriimtina, kodėl jis vieną religiją kvestionuoja, o kitą jis pripažįsta.
Ingrida Stankevičienė: Čia gali būti labai daug faktorių.
Augustinas Rakauskas: Tai be abejo, bet juos reikia stengtis identifikuoti, norint suprasti, kaip žmogus jaučiasi, ir dėl ko jis būtent yra, sakysim, praktikuojantis tokią arba kitokią religiją.