Per gyvenimą kiekvienas sukaupiame didžiulį turtą – savo patirtį. Bet ar kiekvienas matome naudą dalijimosi tuo, ką patys pajautėme, supratome, kas neretai mums brangiai kainavo, kas tapo savastimi, kas yra subtilu ir sunkiai išreiškiama žodžiais? Pasidalydami galime praturtinti savo aplinką: kažkam mūsų patirtis gali sutaupyti laiko, klaidžiojant tarp stereotipų, padėti išvengti klaidų, jauną žmogų įkvėpti įsiklausyti į tylų savo sielos balsą, paskatinti atrasti savo kelią, vyresnį – pamatyti kitą požiūrio kampą. Apie gyvenimišką patirtį kaip visad atvirai kalbamės su laidos „Verslumo dvasia“ autoriumi, verslininku, „Žinių radijo“ savininku Augustinu Rakausku.
Laidoje cituojama knyga „Globali jausmo proto dvasia“ (Augustinas Rakauskas).
Klausytis internetu.
Laidos vedėjos Ingrida Stankevičienė, Edita Marciulevičienė.
Laida „Verslumo dvasia“ transliuojama penktadieniais 10.10 val., kartojama savaitgalį 17 val.
***
Ingrida Stankevičienė: Norėčiau pabandyti mūsų pokalbį vesti, gal keistai nuskambės, jūsų patirties tema. Pabandykime paeksploatuoti jūsų patirtį. Taip pat pabandykime pakalbėti apie pagrindines vertybes, tai: išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė, kurias mes vienaip ar kitaip nuolat rodome, lyginame, deriname mūsų laidose. Kodėl tos vertybės, apie kurias mes tiek daug kalbame, vis dėl to realiame gyvenime, mes matome santykiuose, požiūriuose, įvairiose veiklose, jos neduoda to atoveiksmio, to prasminio turinio, ko mes iš jų tikimės? Ką mes mūsų visuomenėje praignoruojame, ką praleidžiame pro pirštus, kad nesugebame tų vertybių dėka sukurti tos prasmės, kuri, kaip mes teigiame, kurtų tą pridėtinę vertę?
Augustinas Rakauskas: Kada kalbame apie tokius dalykus kaip išmintis, teisingumas, tikėjimas ir meilė, tai kai mes kalbame apie juos atskirai, tai tas pats, kad mes kalbėtume apie laikrodžio detales ir bandytume išsiaiškinti: kas čia yra, kieno dalis, kieno ji. Bet kaip galima mums pamatyti, kad tai yra laikrodis, ir dar, kaip galima tuo laikrodžiu naudotis, kaip laiko reguliavimo priemone, kuri mums padeda susitarimus planuoti, vykdyti? Tai kadangi mes turime tokią priemonę kaip laikrodis, tai kai mes sudedame visas tas detales į krūvą ir laikrodis pradeda eiti, tai ar kyla kam nors klausimų, kas čia yra? Bet jeigu mes jas atskirai visas gvildename, atskirai apie jas kalbame išardę, tai jos – tik dantratukai. Mes sakome, čia lygtai laikrodžio detalės.
Tai – vertybė, hmm, teisingumas yra vertybė. Išmintis, jeigu kalbame apie išmintį, sakome, gerai, išmintingų žmonių daugiau reikia mums, kaip gerai tie žmonės išmintingi.
Bet tai yra tas pats, kad mes sakytume graži, gerai pagaminta, gerai atšlifuota detalė – geras daiktas. Daiktas geras, bet jeigu jis nerodo laiko ir mums nepadeda kasdieniame gyvenime, tai kas iš to gero daikto. Tai jis kaip tas guolis, šaratukas, kuris stovi – blizgantis, gražus. Ką gali? Jeigu dideli šratai – biliardą gali žaisti. Bet tai ne guolis, kuris laiko krūvius, kurio pagalba sukasi didžiulės turbinos.
Tai kai mes atskirai kalbame apie vertybes, kaip apie atskirus subjektus, tai mes ką darome? Mes, galima būtų taip sakyti, mes jas devalvavome iki tokio lygio, kad mes jas laikome tik kaip kažkokius pipirus į sriubą, – įdėjai, gerai, skonis geresnis, neįdėjai – ir be pipiro suvalgei. Lauro lapelį įmetei – „ai, dėl skonio čia“. „Dėl ko čia meti?“ „Dėl skonio.“
„Tai kodėl kalbate apie tikėjimą?“ „Reikia tikėjimo, reikia, kad žmonės tikėtų.“ Į ką tikėtų? Kaip tikėtų? Ką tas tikėjimas turi bendro su teisingumu? Ką jis turi bendro su meile, su išmintimi? Mes į tokius dalykus nesigiliname, kam čia mums to reikia. Teisingumas tai yra Konstitucija. Teisingumas tai yra Baudžiamasis kodeksas. Yra Darbo kodeksas. Tai teisingumą paėmus. O kas kūrė šituos dalykus? Žmonės. O kas apeina šituos dalykus? Jeigu jau sukuria žmogus, tai jis ir apeiti gali juos. Ir kai jis pradeda juos apeidinėti, kai jis pradeda juos ignoruoti kaip vertybes, ir užmiršta, kad iš šitų vertybių susideda dvasia. Dvasia, kurioje mes visi gyvename. Dvasia, kurią mes sukuriame šitų vertybių pagrindu. Nes jeigu jos yra devalvuotos, tik „prieskoniai“, tai mes lašinius „kapojame“ ir mums tų prieskonių visai nereikia.
Ingrida Stankevičienė: Kaip jaunam žmogui pasiruošti, susikaupti, kad jis nebijotų atsistoti prieš bet kokią galimybę žengti naują žingsnį?
Augustinas Rakauskas: Tokiems dalykams nesiruošiama, nes jeigu yra vertybių konstitucija sudėliota pas žmogų, tai jam nieko ruoštis nereikia. Nes ruoštis reikia kada mes manipuliuojame, kada nesame atviri, sakome šitą reikia parodyti, o šito nereikia parodyti, nes čia nelabai gražu pas mane. Tai tada tokia bailio pozicija.
Ypač jauniems žmonėms reikėtų kaip tik nuo šito bėgti, reikėtų jiems kuo daugiau tokių iššūkių – atsidūrėte situacijoje kokioj nors ir jūsų širdis atvira, jūs esate toks, koks esate, jūs savimi nesigėdijat ir nebijot suklyst, ir nebijot parodyt, kad kažko nesuprantat, nes tik taip galit atrasti savo klaidas, savo nuklydimus. Nes kitaip tada mes labai ilgai tobulėjame ir tokį žmogų labai lengva per jo tas silpnas vietas valdyti.
Kam mes tas laidas darome? Tam, kad visų pirma patys norime būti laisvi, o demonstruodami savo laisvumą, savo sielos būseną, įtraukiame į procesą ir kitus žmones.
Ingrida Stankevičienė: Kokius aspektus jūs turite omenyje, kai sakote „laisvai reikštis“?
Augustinas Rakauskas: Kaip laisvas žmogus, kaip laisva siela. Tik tada ir apsireiški, kada pradedi demonstruoti tai, ką turi savyje, ir ką tavyje kiti suformavo, tai vadiname būsena. Kai tu pademonstruoji savo būseną, pademonstruoji praeitį, nes mes tik tariame žodį ir jau tas žodis iš karto atspindi praeitį. Nes mes ką kalbame, žodžiu paverčiame tai, ką pasąmonėje turime.
Ingrida Stankevičienė: Be pasaulinės krizės mes visi išgyvename ir savo tapatybės krizę, ir neaišku, kuri pirmesnė, tačiau, kaip jūs, Augustinai, sakote, šiandien žmogus turi didžiulį poreikį išreikšti save ar pareikšti save. Jūs teigiate, kad tik šitaip jis gali išskleisti savo būseną, kurioje jis išgyvena praeities, dabarties ir ateities galimybes.
Augustinas Rakauskas: Nelogiška būtų galvoti, kad mes esame kaip degtukas, uždegta liepsnelė, kurį uždegė, sudegė ir viskas tuo pasibaigė. Tai tada prasmės kibirkščių skleidimo negalėtumėme mes apčiuopti. Mes būtent esam pasekmė, pasekmė praeities, ir mūsų siela neturi amžiaus, mano nuomone ir čia, aišku, mano asmeninė nuomonė, ji turi tik patirtį. Viena sukaupus daugiau patirties, kita mažiau sukaupus. Siela viena kitos atžvilgiu negali labai skirtis, kaip ir žmonės, vieni turi didesnę patirtį, kiti mažesnę patirtį, bet visi yra žmonės. Ir jeigu mes suvokiame save Dievo vaikais, kaip vientiso organizmo dalis, tai reiškia, kad mes turime pereiti prie to organizmo pavyzdžio, prie savęs.
Kiekvieno žmogaus organizmas turi skirtumus, bet dėsningumas funkcionavimo kiekvieno organizmo yra analogiškas. Tai reiškia, mes visi pajungti prie vienos analogijos, mūsų analogiškumas sudaro visos žmonijos vientisumą. O kadangi žmogus yra dvilypis, kaip mes žinome, jis turi dvasinę analogiją, ir turi fizinę, tai reiškia, kad mūsų būsena dvasinė negali iš esmės labai skirtis būdama vieno organizmo ląstele. Vienas, turėdamas didesnę patirtį, didesnes karmines sankaupas turi daugiau sukaupęs blogybių, ydų, instinktyvių traukų, o kitas mažiau turi, jis švaresnis. Tie skirtumai yra, bet esminio skirtumo, kaip mechanizmo funkcionuojančio ir to funkcionavimo dėsningumo skirtumo mes neapčiuopiame didelio.
Dvasiniame lygmenyje yra būsenos, sankaupos mūsų atliktų veiksmų kažkada. Negali būti žmogus vienkartinis. Siela negali būti trumpalaikė. Ji neturėtų jokių skirtumų, uodegų karminių, bet kadangi žmonės turi sukaupę skirtingą patirtį ir skirtingas natūras turi, ir skirtingas būsenas išgyvena, tai byloja, kad jie turi skirtingas sankaupas. Kadangi mes turime tąsą ir ateiname su skirtingomis traukomis, tai byloja, kad mes kažką atsinešame. Tas fenomenas – laisvo pasirinkimo, nes niekas negali už mus išspręsti mūsų karminių problemų, mes tik patys galime jas išspręsti, tame ir slypi laisvas pasirinkimas, kad siela, gyvendama kūne, daro pasirinkimą. Jeigu mes peržengiame ribą žmogaus sielos pasirinkimo, jeigu mes atimame tą galimybę argumentais, mokymu, pagalbos intencija, reiškia, mes užkertame kelią sielai evoliucionuoti, pereiti tai, ką ji turi pati pereiti.
Mes iškart prisiminkime biblijinį išsireiškimą – jeigu nors aguonos grūdo dydžio liks blogis žmogaus sieloje, jis duos vaisių. O kada jis lieka, tas blogis? Kada jaunas žmogus, ypač mokinys, kuris atsiduoda kažkieno tiesoms, kažkieno mokymams, ir jis pradeda sekti jo pėdomis, tai čia, žinot, kaip toje pasakoje sako: „Negerk iš arklio pėdos, nes kumeliuku pavirsi“. Tai lygiai taip pat čia su mokymu, kad negali žmogui atimti sielos būsenos laisvės. Jeigu tu daugiau žinodamas labai svariais argumentais sudėlioji žmogui vienokį ar kitokį požiūrį, vienų ar kitų klausimų atžvilgiu, žmogus gali aklai pradėti jais naudotis, aklai sekti, aklai juos praktikuoti, jo vidus dar nebūna pasiruošęs, siela turi tam tikras traukas, bet, jeigu mokytojas jam išaiškino nepakankamai, nesugebėjo sugroti vienoj tonacijoj tos problemos su nesuprantančiu, jų mokymas ir diskusija neskamba unisonu. Toks kaip sako – viena būsena, vienas jausmas persmelkia dviejų žmonių supratimą. Ir kada tai persmelkia pašnekovus ir įvyksta ta tokia pasąmoninė transmutacija, kada žmogaus sąmonėje pasikeičia ir jis jau negrįžta prie savo traukų, nes jam labai aiškiai, akivaizdžiai yra suvokiama ir viskas išsisprendžia, neutralizuojasi.
Edita Marciulevičienė: Aplinkos, kur mes gyvename, prioritetai taip sudėlioti, kad vis tiek daugiausiai dėmesio skiriama materialioms vertybėms. Tai kuo tada jaunam žmogui vadovautis? Kaip jam pastebėti tas jį ir kitus tiesiog valdančias tendencijas?
Augustinas Rakauskas: Visą laiką žmogus yra viliojamas, ir šitas materialus pasaulis įtraukia kaip liūnas, jeigu tik apleidi dvasinį aspektą. Negalima apleisti dvasinio aspekto, jis turi žengti, kaip žmogus žengia dviem kojomis. Tai reiškia, viską laiką, ką bedarytum, turi remtis: išmintimi, teisingumu, tikėjimu ir meile, tada gali užsiiminėti ir mokslu, ir veikla, ir grožį kurti, ir meną, ir statyti savo šventoves, savo namus, savo tvirtoves. Tai jeigu žmogus tokiu būdu visą laiką bet kokius darbus atlikinėja, tai jis tada nepasimeta. Jis lygiagrečiai vysto tiek dvasinę konstituciją, tiek savo materialinę gerovę.
Juk aš ne veltui kalbėjau apie pasirinkimo laisvę, žmogus pats renkasi, mes negalime užgožti jo pasirinkimo keistis. Čia, pavyzdžiui, kaip labiau patyręs, eskaluoju savo požiūrį ir savo nuomonę. Jaunas žmogus renkasi ar jam tai praktikuoti, ar naudoti, ar tai jam tinka, ar netinka. Bet jis turi išlikti laisvas, galvoti ir turėti savo pasirinkimo galimybę.
Ingrida Stankevičienė: Bet juk mes matome, kad žmogus net ir turėdamas laisvą pasirinkimą, galimybę, dvasines nuostatas renkasi ne visada.
Augustinas Rakauskas: Čia kur yra pavojus? Jeigu siela yra pakankamai brandi jau, turinti tam tikrus pradinius duomenis polinkio į tą gėrį, tai ji gali pradėti siekti tik sulaukus 50–60 metų: atsisuka į tas dvasines vertybes ir prasuka savo gyvenimo didžiąją aštuoniukę ir sujungia, galų gale, išeina iš šio gyvenimo harmoningai nusiteikusi siela. Bet lygiai taip pat žmonės ir nugrimzta, jeigu jo siela nėra pasiruošus ir neturi pagrindų ir poreikio tobulinti dvasinę konstituciją. Tai ji, pradeda kurti tą materialinę gerovę, ir mes turime daug tokių pavyzdžių, ir matom, kad jie ir nuskęsta tame. Ir baigiasi ne dvasinių vertybinių nuostatų formavime jų gyvenimas, o kaip pasakose, jie užspringsta tuose savo turtuose, piniguose, ir net prisikuria įvairių problemų ir niekam net negali perduoti to turto.
Ingrida Stankevičienė: Bet tai ar nėra dabar tas laikas, kad mes visi kiek galima greičiau pereitume tas visas būsenas to materialaus troškimo ir galėtume formuoti naują būseną?
Augustinas Rakauskas: Tas ir vyksta. Žmonės artėja, jie prie pradeda suvokti, mes gi matome kiek viešojoje erdvėje kalbama šiandiena šitom temom ir kiek žmonės deda pastangų ir lygiagrečiai matom kaip žmonės manipuliuoja situacijomis ir iš to netgi žmonių vienijimosi, iš bandymo atgaivinti tas dvasines vertybes, bando dar padaryti verslą ir įgyti politinį populizmą. Tai čia žmogus ir turi stengtis atsirinkti, nes kol jis neatsirinks ir leisis, kad juo būtų manipuliuojama, tai tol ir bus manipuliuojama. Nes tik sąmoningumo lygis gali pakeisti mūsų situaciją. Ir nematau šiandien kitų priemonių pakeisti Lietuvoje atmosferą kaip tik žmonių sąmoningumo lygio kėlimas.
Ingrida Stankevičienė: Kaip žmogui neapsirikti, kaip jūs sakot, teisingai priimti sprendimą iš pradžių atsirenkant, kad jis kalbasi ne su savo instinktais, ne su stereotipais, o būtent, su siela?
Augustinas Rakauskas: Čia labai sudėtingas procesas, kodėl ir reikalingas tas dialogas. Kodėl Biblijoje toks posakis yra: „Mokinkitės atskirti pelus nuo grūdų“. Tas mokėjimas atskirti pelus nuo grūdų, tai yra gebėjimas susigaudyti savo jausmuose, savo traukose, ir čia man labai dažnai padeda toks dalykas asmeniškai. Jeigu aš matau, kad traukos, intencijos pasitarnauja ne tik man, bet ir kitiems žmonėms, jeigu aš matau, kad tai, ką darau, atneša pridėtinę vertę ir tai visuomenei, kurioje aš gyvenu, tai aš tada drąsiau žengiu žingsnį ir ramiau atlieku veiksmą. Nes aš galvoju, kad tai nėra tik dėl manęs, kad tai aš darau ir matau, kad tai, ką padarysiu, ir kitiems bus gerai. Čia labai geras toks man asmeniškai saugiklis – susiduriu su savo ego ir aš paklausiu: „Ar tai tik man gerai, ar nuo to bus kažkokia pridėtinė vertė ir tai visuomenei, kurioje aš tai darau, ką aš darau?“
Ingrida Stankevičienė: Kaip man, kalbantis su savim, atskirti tą tylų, vos vos kuždantį sielos balsą?
Augustinas Rakauskas: Per savo ego, nes ego yra tavo sielos dvasia ir jeigu kreipiesi į savo ego ir su juo užmezgi diskusiją, reiškia iššauki save į dvikovą ir sakai: „Tai kaip, Ingrida, čia tau nuo to bus labai gerai? O kaip kitiems? O kokia galutiniame rezultate pridėtinė vertė bus nuo to aplinkai mane supančiai, arba pašnekovui, ar kitiems?“ Ir kada pradedi šitą diskusiją ir sugebi sau išstatyti reikalavimus aukštesnius, kurie apima ne tik tavo egoizmą, o apima ir tave supančią aplinką, tai čia labai platus diapazonas, čia mes galime ir į gamtą nueiti, ir į visą fizinę atmosferą, ir į dvasinę atmosferą, nes mes savo veiksmais kuriame ne tik fizinę aplinką, mes kuriame ir dvasinę atmosferą, mes keliame virpesius. Šitas darbas yra pats sunkiausias. Kodėl yra posakis – nugalėk save ir pasaulis – po tavo kojom.
Edita Marciulevičienė: Šiandien mūsų visuomenėje, norim to, ar ne, dominuojančios būsenos yra baimė ir pyktis, todėl dažnai norėdami išvengti jų poveikio žmonės bando pasikliauti savo žinojimu. Kiek, Augustinai, žmogus gali apsaugoti savo individualų žinojimą nuo bet kokios išorės įtakos?
Augustinas Rakauskas: Nė vienas žmogus savo žinojimo negali realizuoti, jeigu nėra sąsajų su kitais žmonėmis. Jis negali savo būsenos realizuoti. Jis gali realizuoti ją tiktai kartu su kitais. Kodėl Šventajam rašte sako: „Junkitės su panašiai mąstančiais“…
Ingrida Stankevičienė: Augustinai, jūs ne kartą esate sakęs, kad viskas, kas mus supa yra tam, kad mes panaudotume savo sielos būsenai. Ir štai, žiūrėkite, žmoguje yra prigimtinės savybės kaip pyktis ir baimė, tai yra dalis žmogaus fundamento, bet kokiose proporcijose, kaip, kokio reikia būti sąmoningumo, suvokiant, kad kaip šitais dalykais naudotis ir kam jie duoti?
Augustinas Rakauskas: Kaip impulsai veikia, kaip virpesiai veikia, nes perkelkime, kad pyktis ir baimė tai yra tie patys virpesiai, tik kuo jie skiriasi?
Baimės atmosfera nesusikuria vien tik žmoguje. Prielaidą, terpę bijoti kuria mus supanti aplinka, mes tik ją, kaip sako, pradedam eksploatuoti, nes jeigu mes turime nuostatą, kad to reikia bijoti, o ta nuostata gimusi iš to, kad vienoks ar kitoks reiškinys yra mums įrodęs, kad jo reikia bijoti, įrodęs, pavyzdžiui, tam tikrais epizodais, tam tikrais pavyzdžiais, kad reikia saugotis, nenukristi, nepaslysti žiemos metu, vinguriuojančios mašinos, priešais važiuojančios, reikia bijoti, nes galbūt ten važiuoja girtas, tai mes ką darome? Mes bijome. Mes traukiamės į šoną, ieškome saugesnės vietos, net švilpianti „gaisrinė“ arba „greitoji“ lekia, ir kodėl sako, reikia pasitraukti į šoną? Tai visi šitie faktoriai rodo, kad tiek baimė, tiek pyktis, turi turėti terpę, nes iš niekur niekas taip nevyksta. Jeigu aplinka nesukūrus galimybių reikštis pykčiui, arba baimei, tai pas žmones tai ir nesireiškia.
Ir kodėl žmonės labai pyksta ir akcentuoja, kreipia dėmesį į manipuliacijas? Nes kada yra manipuliuojama tokiais dalykais, kaip žmonių baimė, kaip pyktis, kada yra sąmoningai tam tikrų žmonių, siekiant savo tikslų, sukeliamas pyktis.
Ką Lietuvoje mėgsta daryti, kad pridengtų savo blogą vadovavimą, arba blogus sprendimus, – tada ieško ką apkaltinti. Verslininkai kaltina politikus, o politikai kaltina verslininkus. Migracija vyksta todėl, kad mažai moka. Tada verslininkai aiškina, kad mes mažai mokam, nes nėra garantijų, įstatymai keičiasi, mokesčiai nepagrįsti. Ką mes tada girdime kaip verslininkai? Mes girdime, kad negalima pasitikėti sprendimus priimančių politikų žodžiais, negalima tikėti. Kad mes išsaugotume verslą, mes kaupiame lėšas, kad galėtume tokiose ekstremaliose situacijose kaip krizės, kaip visokie nelogiški sprendimai tiek bankų, tiek visokių poįstatyminių aktų, kad jie nesugriautų mūsų gyvenimo ir tų žmonių gyvenimo, kuriems mes įsipareigoję, su kuriais mes dirbame. Nes pastoviai vyksta kova tarp tų, kurie uždirba pinigus, ir tų, kurie naudodami tuos pinigus, valdo tuos uždirbančiuosius.
Edita Marciulevičienė: Jūs tiesiog mums formuojate naujo kalbėjimo, naujo girdėjimo viziją, kuri pagrįsta aukštesniais, galima sakyti dvasiniais principais. Bet, grįžtant prie mūsų šiandieninės būsenos, kuri nuolat evoliucionuoja ir tai vyksta dėl to, kad mes visi skirtingi, pokalbyje, pavyzdžiui, visada bus vienas stipresnis, kitas silpnesnis. Tarkim, jūs vyresnis už mane, jūsų gyvenimo patirtis didesnė: kuo mes lygūs, kai skirtumai tokie akivaizdūs, jeigu laidoje paimtume save kaip pavyzdį?
Augustinas Rakauskas: Pati pridėtinė vertė ne mūsų laidoje slypi, o to žmogaus būsenoje. Nes ką jis pasiima, kiek jis pasiima, kaip jis tai adaptuoja, labai svarbu – kaip, nes jeigu jis prilipo arba prie Ingridos nuomonės, arba prie mano nuomonės, arba prie tavo, ir jam ji artimesnė ir jis – opa: „Va!“ – tai jau jis tingi toliau dalyvauti.
Edita Marciulevičienė: Mes kaip tik ir kalbame apie tai, kad žmonės klausosi tiktai to, kas atitinka jiems suformuotus standartus.
Augustinas Rakauskas: Jiems daug lengviau klausyti ir jie pasirenka ko klausyti. O pasirenka pagal veido išvaizdą, pagal charizmą.
Vieną kartą išgirdau: „Viešoj erdvėj turėtų kalbėti ir daugiau reikštis gražūs, patrauklūs žmonės, kuriuos malonu matyti“, – įsivaizduoju tokį absurdą.
Ir ką mes matome? Iš tikrųjų renka žmones tokius, daro makiažus, visaip stengiasi ir net jeigu atsiranda kažkoks turintis didžiulę patirtį, galintis daug kuo pasidalyti, bet jis visą gyvenimą yra praleidęs kažkokioj vienoj ar kitoj sferoj, ar tai būtų kažkoks mokslininkas, ar tai kažkoks dailininkas, bet jis neturi tos charizmos, jis neturi įgūdžių kaip pasidalyti patirtimi, kaip ją atiduoti.
Ingrida Stankevičienė: Šiandien į viešąją erdvę eina tokie žmonės, kurių įvaizdis atitinka tuos standartus, kokie yra suformuoti visuomenei. O kodėl taip yra? Todėl, kad mes esame padariniai to, ką apie mus galvoja kiti žmonės.
Edita Marciulevičienė: Taip, tikrai visuomenei įbruka standartus, visuomenė juos nesąmoningai priima, o paskui pagal tuos standartus reikalauja aukščiausios kokybės rezultatų. Ji net nesigilina, koks tas šaltinis.
Ingrida Stankevičienė: Ir taip į areną įeina charizmatiškos asmenybės, kurios tarsi turi atsakymus visais klausimais, kurie yra opiausi mūsų visuomenei.
Edita Marciulevičienė: Dėl to mes savo laidose „Verslumo dvasia“ nuolat ir kalbame apie tai žmonėms, kad tai yra tiesiog prigimtinė teisė siekti būti sąmoningam.
Augustinas Rakauskas: Ir tai nėra taip paprasta išaiškinti. Dedu pastangas, bet mano retorika, mano leksika…
Ingrida Stankevičienė: Bet matot, jūsų retoriką ir jūsų leksiką, kaip jūs sakote, suformavo būtent tos sąvokos tokios kaip: vieningas vienis, globali jausmo proto dvasia, keturi pagrindiniai faktoriai, natūralu, kad visi šitie nauji dariniai formuoja tiek naują požiūrį, tiek apskritai siūlo naujas bendradarbiavimo formas.
Augustinas Rakauskas: Kas iš to, kad pasąmonėje pas mane viskas aiškiai stovi ant lentynų. Bet esu įkaitas žmonių domėjimosi ir noro suvokti, kas vyksta. Visuomenė labai inertiška, labai pripratus prie tų stereotipų ir labai prie jų prisirišus, ir norint kažką tokio ištransliuoti, kas suteiktų tiems patiems veiksmams, kuriuos žmonės kasdien daro, tom pačiom aksiomom, kuriom kasdien naudojasi, bet pakreipt kitu kampu, kad kitu rakursu pamatytų, apsukti tą, ką žmonės pastoviai mato, yra be galo sudėtinga. Ir jau tiktai lyg ir atsuki, ir lyg jau matai, kad žmonės lyg ir reaguoja, matai, kad jie supranta, bet užtenka nukrypt arba atsukt į tą įprastą, kur, sakysim, šimtą metų jie matė tai ir sakysim, penkerius metus kažkas kalbėjo kitaip, bet jeigu tu tik vėl atsuki tą rakursą, kurį šimtą metų jie matė, jis jiems toks artimas, toks mielas, toks pažįstamas, toks suprantamas, toks įprastas ir tokioj komforto zonoj, – taip gerai, čia aišku viskas.
Ingrida Stankevičienė: Jūs savo knygoje parašėte, kad „aš esu dėkingas visiems žmonėms, kurie man gyvenime suteikė skausmo, nes jie buvo mano mokytojai“. Kada jūs sakote: „Reikia daryti pastangą“, – tai žmogus, kada jis patogiai sėdi ant sofos, kondicionierius įjungtas, jis alų geria, jam tikrai jokios pastangos nesinori daryti, bet kada jis turi tą stimulą į nugarą, kada jį spaudžia problemos, kada jį spaudžia, neduok Dieve, liga, ar dar kažkokia netektis, jūs pasižiūrėkite, kada jame pradeda formuotis tas poreikis pastangos. Juk pati iš savęs ji nekils.
Augustinas Rakauskas: Sako žmonės, kad reikia kažkokio spyrio. Bet pats taip įsivaizduoju, kad po truputį pereinu į tokį lygį, nors ta savybė buvo, aš kiek atsimenu, nuo vaikystės, – matymas ir jautimas kaip jaučiasi kitas žmogus. Tas man labai daug padeda ir man dažnai sukuria motyvaciją kalbėti, analizuoti, išsakyti tai, ką aš pajuntu žiūrėdamas į problemas, kurios, pavyzdžiui, mane tiesiogiai, taip atrodytų, lyg ir neliečia, bet jei matau, kad galiu pakeisti situaciją nors patarimu, tai ir darau. Ir skaitau, kad kiekvieno normalaus žmogaus tai yra pareiga, jeigu jis jaučia, kad gali padėti ir turi kažką daryti, nes jeigu jis mato, kad kažkam tai blogai, ir jis abejingai atsineša į tai, tai čia tik laiko klausimas, kada tas „blogai“ dauginsis, plėsis, ir ateis iki paties žmogaus, kuris abejingai į tai žiūri. Nes čia viskas gi yra susiję.
Ingrida Stankevičienė: Ir kaip jūs savo knygoje rašote, kad mes pasiekėme dabar tokį ciklą, kad žmogaus kūryba tampa jau griovimu ir kenkimu pačiam sau. Ir jam iškyla tas klausimas, kaip jūs ir rašote: „Tada kokia mano gyvenimo esmė?“ ir žmogus, keldamas šitą klausimą, susiduria su kita savo savasties dalimi – tai siela.
Augustinas Rakauskas: Kiekvienas žmogus su sąvoka „siela“ susiduria savitu ir savo išsivystymo lygiui charakteringu būdu. Nes, kaip sakoma, su savo sielos dvasia mes susiduriame labai skirtingose aplinkybėse ir labai skirtingose situacijose. Tai kalbėti apie sielos dvasią, kada ji yra būdinga ir charakteringa kiekvieno žmogaus išsivystymo lygiui, yra labai sudėtinga. Tačiau apskritai kalbant apie sielą, ir apie jos dvasią, tai mes turime labai daug ir labai giliai analizuoti, labai plačiai apimti visa tai, su kuo mes pasaulyje susiduriame, su kuo susipažįstame ir labai gilintis į tuos procesinius veiksmus, kurie vyksta mumyse, mūsų viduje, mūsų santykyje jausmo ir mąstymo. Lygiai taip pat santykyje su mums artimais šeimos nariais, su kaimynais, su darbuotojais, su savo valstybės žmonėmis, galų gale su visos žmonijos išsivystymo lygiu ir požiūriu. Tai jeigu mes neplečiame savo suvokimo ribų ir nebandome išsiaiškinti, nebandome pajausti to, ką mes aiškinamės, tai mums labai sunku kalbėti apie sielą.
Ingrida Stankevičienė: Bet jūs labai dažnai pasakote tokią mintį, kad šiandien visuomenei jau yra tiek subrendusi, kad į klausimus apie sielą ji jau gali pradėti žiūrėti, prisiliesti prie jų, neatskirdama sielos nuo kūno. Šiandien mes jau galime ta siela naudotis būdami savo kūnuose ir gauti tą pridėtinę vertę, dėl kurios mes ir atėjome į žemę.
Augustinas Rakauskas: Siela veikia visą laiką, bet ji veikia per anksčiau įgytas, anksčiau suformuotas traukas, kurios perėję ir peraugę į mūsų instinktus. Ir mes tada atėję veikiame instinktyviai ir esame pavaldūs savo traukoms, savo norams, įgeidžiams savo, mes dažnai net nesuprantam, kodėl mus traukia prie vieno, ar prie kito dalyko. Bet tai yra atsinešta iš praeities. Tai va čia ir labai gerai atspindi tai, kad žmogus pats save kuria, jis pats save koduoja, pats save programuoja, niekas kitas čia jo nelipdo, jis turi tą laisvą pasirinkimo teisę. Kiek reaguoti į išorės suteikiamą informaciją, ir kiek viduje, turint būseną ir traukas, kiek jis gali daryti išvadas, gilintis ir analizuoti – o kaip gi man dabar elgtis, kam atiduoti prioritetą? Ir čia mes matome dualybės santykį, tai yra mes matome iš ko gimsta trečias, kame yra tas šventos trejybės faktas užfiksuotas visų religinių filosofų, kurie labai aiškiai mato, kaip ir žmogus galvodamas ir jausdamas.
Ingrida Stankevičienė: Jūs pradžioje pasakėte tokią mintį, kad viskas, kas vyksta aplinkui, žmogus išgyvena tai per save. Į žmogų eina informacija ir dauguma mūsų visuomenės, kadangi mes gyvename tuose stereotipuose, mes tą informaciją priimame savo reakcijomis, tai yra savo tais instinktais, kuriuos, kaip jūs sakėte laidos pradžioje, mes atsinešame ateidami į žemę. Bet mes matome kitą dalyką, kad mumyse bunda noras to pažinimo savęs, tas išsivystymas, ta patirtis vidinė nebeduoda mums ramybės, arba kaip jūs kalbate, tai yra mūsų suvokimo tam tikras lygis. Ir tai jau yra ta dalis, kuri priklauso sielai. Taigi mes lyg turime tokias dvi linijas. Kaip čia dabar išvesti, parodyti tą tokį mechanizmą, jeigu tai įmanoma praktiškai, kad žmogus tas reakcijas galėtų panaudoti per savo sąmoningumą kiek galima kūrybingiau ir nuolatos dalyvautų sielos dvasios tobulinime.
Augustinas Rakauskas: Mes negalime čia apsieiti nesuteikdami tam vadinamajam trečiam faktoriui, kuris apsireiškia kaip dvasia, nes jeigu mes nesutelkiame pakankamai dėmesio į tai, o kas gi gimsta iš to, ką aš gaunu iš išorės ir ką aš turiu viduje kaip savo, ir mes turime šituos du šaltinius, bet jie gimdo trečią, jie gimdo būseną, kuri paskleidžia į išorę tam tikrą dvasią: naujo suvokimo dvasia, išvadų dvasia. Žmogus pasiduoda savo traukoms, savo instinktams atsiduoda, pavyzdžiui, ignoruodamas, nors visuomenėje mato, kad nepritaria didžioji dauguma visuomenės, pavyzdžiui, žiūri skeptiškai arba pesimistiškai, bet jam norisi. Jis nenugali traukos ir jis vis tiek eina tuo keliu ir praeidinėja tai, ko jis negali teoriškai išgyventi, jam reikia dar savirealizacijos ir jis savirealizaciją pasirenka. Arba priešingai, čia yra kiekvienam žmogui suteikta dieviškos kibirkštėlės laisvė, pasirinkimo laisvė ir mes nieko negalime pasiekti, jeigu mes prievarta kažką padarome, jeigu mes paimame ir užblokuojame. Neduota žmonėms užblokuoti kitame žmoguje šitų instinktyvių traukų.
Ingrida Stankevičienė: Paimkime, pavyzdžiui, jus, kas, pavyzdžiui, jus privertė parašyti, iš savęs tiesiog išsprogdinti, pagimdyti aštuonių punktų nuostatų maldą? Baimė? Baimė neturėti kontakto su savo siela? Baimė nepakilti aukščiau, baimė gyventi toliau ir neturėti, nepajausti?
Augustinas Rakauskas: Kada mes kalbame apie baimes, dažnai žmonės suplaka labai taip paprastai, kaip pavyzdys, bijo dėl įmonės griūties, dėl kažkokių išorinių faktorių, bet mane atvedė prie tos būsenos, kuri išvirto į maldoje sudėtus žodžius, atvedė vidinė baimė, būtent, mano būsena.
Ingrida Stankevičienė: Aš kalbėjau su mūsų viena laidos klausytoja ir ji sako: „Jūs pasakykit, kas pasikeitė mūsų gyvenime? Tarkim, man buvo 30 metų, mes lakstydavome, džiaugdavomės, juokdavomės, kad gyvenimas toks gražus ir visas atrodė su ta perspektyva. Dabar, – sako, – jauni, trisdešimtmečiai, susėda ir kalba: „Aš jau turiu mašiną“, „Aš jau turiu pusę namo“, „Ką tu turi?“, visas gerumas, pasitenkinimas apsiriboja „kiek aš turiu“ arba „ko aš neturiu“.
Noriu pasakyti, kad kaip skiriasi pasitenkinimo lygmuo nuo to kaip buvo ir to, kaip yra, ir pagaliau, jeigu žmonės džiaugėsi tuo, kad jie yra, jie dabar džiaugiasi tuo, ką jie turi. Jau „būti“ mums – per mažai, mes norime, kad mums už tą buvimą mokėtų arba mes gautume dividendus, dar kažką. Žmonės, kurie kalba apie daiktus ir šitaip įprasmina save, iš tiesų, jie tiems daiktams suteikdami prasmę, jie kalba apie dvasią. Vis tiek jie kalba apie dvasią, nes ta būsena, kurią jiems skleidžia jų pasitenkinimas savimi, situacija, tai atspindi tam tikrą globalios mūsų dvasios lygį.
Augustinas Rakauskas: Be abejo, kaip ir mes pradžioje pokalbio kalbėjome, ar tai būtų pagyra, ar tai būtų pyktis, ar tai būtų apmaudas, vis tiek jis skleidžia savo dvasią. Jeigu pyktis, tai pykčio dvasią, jeigu apmaudas – apmaudo dvasią. Ir lygiai taip pat su daiktų kūryba. Jeigu mes kalbame apie daiktus ir apie jų uždirbimą arba įsigijimą, tai mes ir skleidžiame materialių daiktų įsigijimo dvasią – kaip juos galima įsigyti.
Sako, susėdo žmonės ir kalba apie prekybą arba kalba apie gamybą, bet jeigu mes taip pasigiliname giliau, tai mes pamatome, kad tai yra dvasios veikimo procesas. Kad tas procesas vyksta ir jie kalbėdami apie gamybą, jie vis tiek gamina tam, kad pagaminę ir pardavę tuos daiktus, kad jie galėtų įsigyti tai, ko jie nori. Skirtumą matau tokį, kad yra žmonės, kurie procesą tobulina ir jiems tampa priemone ir ta žaliava, ir tie daiktai, ir tie pirkiniai, visa tai tampa šio pasaulio priemonėmis, kurių pagalba tie žmonės kuria vienokią ar kitokią dvasią.
Ir viskas priklauso nuo to, kam tu save atiduoti, kam tu save paaukoji, ar galutinis tavo rezultatas yra daiktai, ar galutinis tavo rezultatas yra proceso tobulinimas, ar galutinis tavo rezultatas yra vizijų, svajonių kūrimas ir jų įgyvendinimas. Bet visa tai yra būsenos ir tos būsenos, kaip mes ir anksčiau kalbėjome, jos atitinka žmogaus išsivystymo lygį.
Ingrida Stankevičienė: Taip, Augustinai, mes visi veikiame sistemoje. Sistemoje, kurioje esame visi sujungti tomis dieviškomis kibirkštėlėmis ir ką mes beveiktume, kokią mintį skleistume, kokį pojūtį savyje suformuotume, kokią intenciją nukreiptume ar artimam, ar sutiktam, mes visur kuriame tą ryšį, kuris vadinasi dvasia. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar ši dvasia turės tęstinumą, kuriantį nemirtingumą, ar mes prisidėsime prie to bendro voro tinklo, kurio esmė yra meilė. Tai priklauso nuo mūsų ir šiandien mes esame visi jau pasirengę išnaudoti mums duotą Dievo savybę – tai gebėjimą laisvai pasirinkti būti žmogumi, atsakingu už šią sistemą. Ir ši sistema atsispindi mūsų šeimoje, mūsų įmonėje, mūsų visuomenėje. Saugokime, mylėkime ir žinokime, kad tik nuo mūsų priklauso mūsų vaikų ir vaikų vaikų ateitis.